3K-3-357/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Civilinė byla Nr. 3K-3-357/2014

Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorijos:

24.1; 30.12.1; 91.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko ir Gedimino Sagačio (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vokietijos Federacinės Respublikos, atstovaujamos Vokietijos Federacinės Respublikos ambasados, kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 15 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų Vokietijos Federacinės Respublikos, atstovaujamos Vokietijos Federacinės Respublikos ambasados, ir Prūsijos kultūros vertybių fondo ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, dėl kultūros vertybių grąžinimo; tretieji asmenys: Lietuvos dailės muziejus ir A. V. K.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovai Vokietijos Federacijos Respublika, atstovaujama Vokietijos Federacijos Respublikos ambasados, ir Prūsijos kultūros vertybių fondas 2006 m. gruodžio 12 d. pradiniu ir vėlesniu patikslintu ieškiniu teismo prašė įpareigoti atsakovą grąžinti ieškovui Vokietijos Federacinei Respublikai Antonio Campi paveikslą „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ ir ieškovui Prūsijos kultūros vertybių fondui Adolfo Menzel paveikslą „Pelenų dienos rytas“.

Vokietijos Federacinės Respublikos Ambasada Lietuvos Respublikoje pateikė Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai 2005 m. gruodžio 13 d. verbalinę notą dėl ieškinyje nurodytų kultūrinių vertybių sugrąžinimo. 2006 m. sausio 26 d. buvo gautas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos atsakymas, nurodantis kreiptis į Lietuvos Respublikos kultūros ministeriją, kuri turėtų kreiptis su ieškiniu į Lietuvos Respublikos teismą. Vokietijos Federacinės Respublikos užsienio reikalų ministerijos Kultūros ir švietimo skyrius 2006 m. birželio 20 d. raštu Nr. 600-8-630.03 Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai pateikė prašymą grąžinti Antonio Campi paveikslą „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ ir Adolfo Menzel paveikslą „Pelenų dienos rytas“.

Antonio Campi paveikslą „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ 1821 m. įsigijo Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III. Paveikslas skirtingais metais puošė Berlyne ir Potsdame esančius rūmus. Antrojo pasaulinio karo metais šis paveikslas kartu su kitomis muziejų fondų vertybėmis buvo saugojamos nuo bombardavimų ir perkeltos į Potsdamo Sanssouci parko Naujuosius rūmus, esančius Potsdame, Vokietijoje. Adolfo Menzel paveikslas „Pelenų dienos rytas“ nuo 1944 m. kovo mėnesio kartu su kitais Nacionalinės galerijos kūriniais buvo saugomas Reicho banko pirmajame požeminiame rūsyje Berlyne (Mitte), siekiant apsaugoti nuo oro antskrydžių ir bombardavimų. 1945 m. Berlyno dalis, Potsdamas ir Sanssouci kartu su parko Naujausiais rūmais priklausė Raudonosios armijos užėmimo zonai, kurios padaliniams pasitraukus, buvo nustatytas šių paveikslų dingimas. Paveikslai Raudonosios armijos Vyriausiosios trofėjų valdybos nekonfiskuoti ir neperleistos į juos nuosavybės teisės. Juos transportuoti už Vokietijos ribų neišduota oficialaus sutikimo.

Paveikslai priklausė Prūsijos valstybei, baigusiai egzistuoti po Antrojo pasaulinio karo. Antonio Campi paveikslas „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ priklauso Vokietijos Federacinės Respublikos federaliniam turtui, kurį patikėjimo teisėmis valdo Prūsijos rūmų ir sodų Berlyne ir Brandenburge fondas (Vokietijos Federacinės Respublikos įstatymo dėl pritarimo valstybinei sutarčiai dėl „Prūsijos rūmų ir sodų Berlyne ir Brandenburge fondo“ įsteigimo ir susitarimui dėl „Prūsijos rūmų ir sodų Berlyne ir Brandenburge fondo“ bendro finansavimo 2 straipsnis). Adolfo Menzel paveikslas „Pelenų dienos rytas“ nuosavybės teise priklauso Prūsijos kultūros vertybių fondui, kuriam, kaip teisės perėmėjui, priskirta likviduotos Prūsijos valstybės turto dalis (Vokietijos Federacinės Respublikos įstatymo dėl „Prūsijos kultūros vertybių fondo“ įsteigimo ir buvusios Prūsijos žemės turto perdavimo fondui 2 straipsnis ir 3 straipsnio 2 punktas).

Šiuo metu paveikslai yra Lietuvos dailės muziejuje, Vilniuje. Ieškovai pažymi, kad šie paveikslai yra Vokietijos Federacinės Respublikos kultūros paveldo ir vokiečių tautos istorijos dalis. Jie neturi jokių tiesioginių sąsajų su Lietuvos daile ir kultūros paveldu, išskyrus tai, kad atsidūrė Lietuvos teritorijoje po Antrojo pasaulinio karo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. vasario 15 d. sprendimu ieškovo Prūsijos kultūros vertybių fondo ieškinio reikalavimą tenkino ir grąžino ieškovui Prūsijos kultūros vertybių fondui Adolfo Menzel paveikslą „Pelenų dienos rytas“; kito ieškovo Vokietijos Federacinės Respublikos, atstovaujamos Vokietijos Federacinės Respublikos ambasados, ieškinio reikalavimą dėl Antonio Campi paveikslo „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ atmetė.

Teismas nustatė šias faktines aplinkybes: Antonio Campi paveikslą „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ 1821 m. įsigijo Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III. Paveikslas puošė Berlyne ir Potsdame esančius rūmus. Jis įrašytas į 1883 m. Generalinio Prūsijos rūmų paveikslų katalogą, aprašytas 1939 m. Valstybinių rūmų ir sodų administracijos išleistame leidinyje „Vadovas po istorines Berlyno rūmų gyvenamąsias patalpas“. Prūsijos kultūros vertybių fondo fotoarchyve ir Prūsijos rūmų ir sodų Berlyne ir Brandenburge fondo 1920–1930 m. buvo fotografuoti šio paveikslo stiklo negatyvai. Paveikslas iki Antrojo pasaulinio karo priklausė Prūsijos valstybei. Po Antrojo pasaulinio karo paveikslas dingo. Pagal Vokietijos Federacinės Respublikos 1957 m. liepos 25 d. Prūsijos kultūros vertybių fondo įsteigimo ir buvusios Prūsijos žemės turto perdavimo fondui įstatymo 2 straipsnį ir 3 straipsnio 2 punktą visos turtinės teisės taikomos daiktams, kurias iki 1945 m. gegužės 9 d. administravo Reicho ir Prūsijos atitinkami ministrai, pereina Fondui, jei šią nuosavybę sudaro kultūros vertybės ir kita.

Adolfo Menzel paveikslą „Pelenų dienos rytas“1885 m. įsigijo Berlyno Karališkoji nacionalinė galerija. 1885 m. liepos 10 d. jis įtrauktas į inventoriaus katalogą. Nuo 1944 m. kovo mėnesio jis kartu su kitais Nacionalinės galerijos kūriniais buvo saugomas Reicho banko pirmajame požeminiame rūsyje Berlyne (Mitte), pasibaigus Antrajam pasauliniam karui jis pradingo.

Lietuvos dailės muziejus iki šio laiko aptartus paveikslus valdo Lietuvos Respublikos patikėjimo teisėmis. 1948 m. gegužės mėnesį Meno reikalų valdyba prie LTSR Ministrų tarybos nusipirko Adolfo Menzel paveikslą „Pelenų dienos rytas“ iš Mikalojaus Romeikos už 4450 rublių. Antonio Campi paveikslą „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ Lietuvos dailės muziejus įgijo 1951 m., vykdant teismo sprendimą dėl Vinco Steponavičiaus turto konfiskavimo ir jo perdavimo Vilniaus valstybinio dailės muziejaus nuosavybėn. Įsiteisėjusia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. kovo 28 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje A. V. K. v. Lietuvos dailės muziejus ir Vilniaus miesto Valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-7-146/2000, nustatyta, kad iš Vinco Steponavičiaus konfiskuotos kultūros vertybės jo dukteriai (A. V. K.) nebus grąžinamos.

Vokietijos Federacinės Respublikos ambasada pateikė Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai 2005 m. gruodžio 13 d. verbalinę notą dėl ieškinyje nurodytų kultūros vertybių sugrąžinimo. 2006 m. sausio 26 d. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos atsakyme nurodė kreiptis į Lietuvos Respublikos kultūros ministeriją, turinčią teisę teikti ieškinį Lietuvos Respublikos teismui. Vokietijos Federacinės Respublikos užsienio reikalų tarnybos kultūros ir švietimo skyrius 2006 m. birželio 20 d. raštu Nr. 600-8-630.03 Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai pateikė prašymą grąžinti paveikslus.

Dėl taikytinos teisės teismas nurodė, kad 1993 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Vokietijos Federacinės Respublikos Vyriausybės Sutarties dėl bendradarbiavimo kultūros srityje 16 straipsnyje (Sutartis paskelbta Valstybės žiniose 2012 m. liepos 14 d., Nr. 83-4352) nustatyta, kad Susitariančiosios šalys yra vieningos nuomonės, jog dingusios be žinios ar neteisėtai išvežtos kultūros vertybės, esančios jų teritorijoje, bus grąžinamos savininkui ar jo teisių paveldėtojui. Šia sutartimi kultūros vertybių grąžinimo sąlygų ir tvarkos nenustatyta, todėl būtina remtis ir kitais teisės aktais.

1993 m. kovo 15 d. Tarybos direktyva 93/7/EEB dėl neteisėtai iš valstybės narės teritorijos išvežtų kultūros objektų grąžinimo netaikytina, nes jos 13 straipsnyje nustatyta, kad ši direktyva taikoma tik kultūros objektams, iš kurios nors valstybės narės teritorijos neteisėtai išvežtiems po 1993 m. sausio 1 d., o pagal 14 straipsnio 2 dalį Lietuva nepasirinko direktyvos įgyvendinimo, taikant jos nuostatas kultūros vertybėms, išvežtoms iki 1993 m. sausio 1 d. Netaikytinas ir 2004 m. rugpjūčio 31 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 1107 „Dėl neteisėtai iš Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos išvežtų kultūros objektų grąžinimo taisyklių patvirtinimo“, nes šios Taisyklės parengtos įgyvendinant nurodytą Direktyvą.

Pavogtų ir neteisėtai išvežtų kultūros objektų grąžinimą reglamentuoja UNIDROIT konvencija dėl pavogtų ar neteisėtai išvežtų kultūros objektų, įsigaliojusi Lietuvos Respublikoje 1998 m. liepos 1 d. Vokietijos Federacinė Respublika prie šios konvencijos neprisijungusi.

Ieškinio pateikimo teismui metu galiojusios redakcijos 1996 m. sausio 23 d. priimto Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 24 straipsnyje reglamentuota, kad užsienio valstybė turi kreiptis į Kultūros ministeriją ir ši yra priimanti ieškinius ar reikalavimus dėl kultūros vertybių grąžinimo (24 straipsnio 15 punktas), nustatyta grąžinimo tvarka, taip pat terminai.

Dėl Antonio Campi paveikslo „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ grąžinimo Vokietijos Federacinei Respublikai teismas sprendime konstatavo, kad paveikslas priklauso Vokietijos Federacinės Respublikos federaliniam turtui, kurį patikėjimo teisėmis valdo Prūsijos rūmų ir sodų Berlyne ir Brandenburge fondas. Teikiant ieškinį teismui nepraleistas Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 24 straipsnio 13 punkte nustatytas 75 metų terminas ieškiniui pareikšti nuo objekto neteisėto išvežimo iš besikreipiančios Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos; įstatyme nurodyta, kad su prašymu dėl kultūros vertybių grąžinimo asmuo gali kreiptis ne vėliau kaip per trejus metus nuo tos dienos, kai besikreipiančioji Europos Sąjungos valstybė narė nustatė kultūros objektų buvimo vietą ir jų valdytojo ar naudotojo tapatybę.

Aptariamasis paveikslas įtrauktas į 1973 metais Dailės muziejaus išleistą katalogą „Vakarų Europos XV–XIX a. tapyba Vilniaus paveikslų galerijoje“. Trečiajam asmeniui A. V. K. 2000 m. kovo 3 d. Lietuvos dailės muziejaus išsiųstas atsakymas į jos laišką ir prie atsakymo pridėtas iš Vokietijos Federacinės Respublikos 1995 m. gegužės 12 d. gautas Prūsijos rūmų ir sodų Berlyne ir Brandenburge fondo muziejaus direktoriaus J. W. laiškas, kuriame rašoma apie šio paveikslo buvimo faktą Lietuvoje. Atsakovas pareiškė prašymą taikyti senatį 2006 m. gruodžio 12 d. teismui pateikto ieškinio reikalavimui dėl aptariamo paveikslo grąžinimo. Teismas sprendė, kad Prūsijos rūmų ir sodų Berlyne ir Brandenburge fondo muziejaus vadovui buvo žinoma šio paveikslo buvimo vieta Lietuvos Respublikoje jau 1995 metais. Ieškovas praleido trejų metų senaties terminą ieškiniui pareikšti, dėl to teismas atmetė ieškinio reikalavimą grąžinti Antonio Campi paveikslą „Trys Marijos prie Kristaus kapo“.

Dėl Adolfo Menzel paveikslo „Pelenų dienos rytas“ grąžinimo Vokietijos Federacinei Respublikai jai atstovaujanti Ambasada nurodė sužinojusi apie šio paveikslo buvimo vietą iš Prūsijos kultūros vertybių fondo Berlyno valstybinių Vario raižinių kabineto direktoriaus ir Fondo „Prūsijos rūmai ir sodai, Berlynas, Branderburgas“ darbuotojo telefoninio pokalbio 2004 m. rugpjūčio 18 d. Vario raižinių kabineto Berlyno valstybinio muziejaus 2004 m. rugpjūčio 20 d. rašte nurodomos aplinkybės apie šio paveikslo buvimo vietą M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Teismas pripažino, kad, nesant duomenų apie ankstesnį ieškovo sužinojimo laiką apie šio paveikslo buvimo vietą, ieškovas nepraleido trejų metų senaties termino reikalavimui dėl šio paveikslo pareikšti. Paveikslas nuo 1944 m. kovo mėnesio kartu su kitais Nacionalinės galerijos kūriniais saugotas Reicho banko pirmajame požeminiame rūsyje Berlyne, yra ieškovo nuosavybė ir neteisėtai išvežtas po Antrojo pasaulinio karo. Duomenų apie tai, kaip jį įsigijo šio paveikslo pardavėjas Mikalojus Romeika, pardavęs 1948 m. gegužės mėnesį Meno reikalų valdybai prie LTSR Ministrų tarybos, teismui nepateikta. Adolfo Menzel paveikslas „Pelenų dienos rytas“ priklausė Prūsijos valstybei, šiuo metu jis nuosavybės teise priklauso Prūsijos kultūros vertybių fondui, kuriam, kaip teisės perėmėjui, priskirta likviduotos Prūsijos valstybės turto dalis, vadovaujantis Vokietijos Federacinės Respublikos 1957 m. liepos 25 d. Prūsijos kultūros vertybių fondo įsteigimo ir buvusios Prūsijos žemės turto perdavimo fondui įstatymo 2 straipsniu ir 3 straipsnio 2 punktu. Teismas sprendė šį paveikslą grąžinti ieškovui Prūsijos kultūros vertybių fondui.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 8 d. nutartimi Vokietijos Federacinės Respublikos, atstovaujamos Vokietijos Federacinės Respublikos ambasados, ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, apeliaciniai skundai netenkinti, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 15 d. sprendimas paliktas nepakeistas.

Dėl Antonio Campi paveikslo „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ grąžinimo Vokietijos Federacinei Respublikai apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad šis paveikslas neteisėtai išvežtas iš Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijos. Teismas nurodė tai, kad 1993 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Vokietijos Federacinės Respublikos Vyriausybės sutarties dėl bendradarbiavimo kultūros srityje 19 straipsnyje šalys išreiškė vieningą nuomonę iš esmės dingusias be žinios ar neteisėtai išvežtas kultūros vertybes grąžinti jos savininkui ar jo teisių paveldėtojui, tačiau nenumatė tokių vertybių grąžinimo sąlygų, terminų ir tvarkos. Teismo vertinimu, privalu vadovautis ir nacionaliniais teisės aktais, nustatančiais kultūros vertybių grąžinimą, ir tuo, kad tokiam grąžinimui būtinas teismo sprendimas.

Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 24 straipsnio 13 dalyje nustatyta, kad Europos Sąjungos valstybės narės įgaliota institucija į Kultūros ministeriją gali kreiptis ne vėliau kaip per trejus metus nuo tos dienos, kai besikreipiančioji Europos Sąjungos valstybė narė nustatė kultūros objektų buvimo vietą ir jų valdytojo arba naudotojo tapatybę. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje pareikštam ieškiniui pagrįstai taikė šioje teisės normoje nustatytą trejų metų terminą, skaičiuojamą nuo tos dienos, kai ieškovai nustatė kultūros objektų, nagrinėjamu atveju paveikslų, buvimo vietą ir jų valdytojo arba naudotojo tapatybę, šį terminą pripažindamas ieškinio senaties terminu. Toks terminas gali būti atnaujinamas, jeigu teismas nustato, kad jis praleistas dėl svarbios priežasties.

Ieškovo Vokietijos Federacinės Respublikos oficialios institucijos vadovui apie Antonio Campi paveikslo „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ buvimo vietą tapo žinoma ne vėliau kaip 2000 m. kovo 3 d., ieškovas į oficialią Lietuvos Respublikos instituciją – Kultūros ministeriją – kreipėsi tik 2005 m., praleidęs ieškinio senaties terminą dėl šio paveikslo grąžinimo.

Teismas nesutiko su ieškovo argumentu, kad, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai pareiškus ieškinį Vilniaus apygardos teisme, laikytina, jog trejų metų terminas kreiptis į Lietuvos Respublikos kultūros ministeriją jos pačios sprendimu pareikšti ieškinį dėl kultūros vertybių sugrąžinimo nebuvo praleistas. Teismas nurodė, kad klausimą dėl ieškinio senaties termino praleidimo išsprendžia teismas, o ne Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

Teismas nesutiko ir su ieškovo argumentu, kad Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 24 straipsnio 13 dalies trejų metų terminas, galiojęs nuo 2004 m. balandžio 30 d. iki 2010 m. liepos 1 d., galėjo būti taikomas tik teisiniams santykiams, atsiradusiems būtent šiuo laikotarpiu. Teismas nurodė, kad trejų metu terminas taikytinas, nes jis galiojo ieškovo kreipimosi į Lietuvos Respublikos kultūros ministeriją ir pradinio ieškinio šioje byloje teismui padavimo metu.

Teismas pažymėjo, kad nenustatyta svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių, todėl šis ieškinio reikalavimas netenkintas.

Kitu apeliaciniu skundu atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, ginčijo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria grąžintas ieškovui Adolfo Menzel paveikslas „Pelenų dienos rytas“. Anot atsakovo, šio paveikslo dingimo ar neteisėto išvežimo faktas nėra įrodytas. Šį argumentą apeliacinės instancijos teismas atmetė, nurodęs, kad paveikslas priklausė Berlyno Karališkajai nacionalinei galerijai, kurios kultūros vertybės perduotos Prūsijos kultūros vertybių fondui. Paveikslas paskelbtas dingusiu nuo 1945–1946 m. Vykdant 1993 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Vokietijos Federacinės Respublikos Vyriausybės sutarties dėl bendradarbiavimo kultūros srityje 16 straipsniu prisiimtus įsipareigojimus, spręstina paveikslą grąžinti jo savininkui.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas Vokietijos Federacinė Respublika, atstovaujama Vokietijos Federacinės Respublikos ambasados, prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 15 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 8 d. nutartį, bei priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį tenkinant grąžinti ieškovei, Vokietijos Federacinei Respublikai, Antonio Campi paveikslą „Trys Marijos prie Kristaus kapo“. Kasatorius savo prašymą grindžia šiais esminiais argumentais:

Kasatorius, atsižvelgdamas į šios civilinės bylos sudėtingumą teisės taikymo bei aiškinimo prasme ir bylos apimtį, pateiktus rašytinius įrodymus bei jų skirtingą vertinimą, Lietuvos teismų praktikos stoką, šios bylos reikšmę valstybių tarpusavio įsipareigojimų vykdymui prašo skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka.

Nesutikdamas su skundžiamais teismų sprendimu ir nutartimi ieškovas teikia nuorodą į 1993 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Vokietijos Federacinės Respublikos Vyriausybės sutarties dėl bendradarbiavimo kultūros srityje 16 straipsnį, pagal kurį dingusios be žinios ar neteisėtai išvežtos kultūros vertybės, esančios jų teritorijoje, grąžintinos savininkui arba jo teisių paveldėtojui, t. y. perėmėjui. 1995 m. birželio 8 d. Lietuvos Respublikos muziejų įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad muziejų fondo vertybės ankstesniems savininkams negražinamos, išskyrus kai jos muziejų fondui yra neteisėtai atitekusios po 1990 m. kovo 11 d., taip pat jei Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse numatyta kitaip. 1999 m. birželio 22 d. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje privaloma vykdyti įsigaliojusias, taip pat laikinai taikomas Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis. Pagal Vienos Konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 27 straipsnį šalis negali pasitelkti savo šalies vidaus teisės aktų tam, kad pasiteisintų dėl sutarties nesilaikymo.

Dėl Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 24 straipsnio – jame nurodyta kultūros vertybių grąžinimo tvarka toms vertybėms, kurios buvo neteisėtai išvežtos iš kitos ES valstybės narės teritorijos. Tačiau ginčo paveikslas dingo be žinios (ne tik neteisėtai išvežtas) po Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 24 straipsnis ir 2004 m. rugpjūčio 31 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 1107 „Dėl neteisėtai iš Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos išvežtų kultūros objektų grąžinimo taisyklių patvirtinimo“ taikomi atvejams dėl neteisėto kultūros vertybių išvežimo iš kitos ES valstybės narės po 1993 m. sausio 1 d., nes šie teisės aktai priimti įgyvendinant 1993 m. kovo 15 d. Tarybos direktyvą 93/7/EEB dėl neteisėtai iš valstybės narės teritorijos išvežtų kultūros objektų grąžinimo. Remiantis Direktyvos 93/7/EEB 14 straipsniu kiekviena valstybė narė šioje direktyvoje numatytas priemones gali taikyti ir prašymams grąžinti kultūros objektus, kurie iš kitų valstybių narių teritorijos buvo neteisėtai išvežti iki 1993 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas nepasirinko Direktyvos 93/7/EEB įgyvendinimo būdo taikant jos nuostatas įvykiams iki 1993 m. sausio 1 d. Dėl to byloje teismai negalėjo taikyti ieškovei, Vokietijos Federacinei Respublikai, sutrumpinto trejų metų ieškinio senaties termino, nes jis taikomas įvykiams po 1993 m. sausio 1 d.

Prašydamas susigrąžinti ginčo paveikslą ieškovas pateikė vindikacinį ieškinį. Pagal bendrąjį teisės principą „iš neteisės negali kilti teisė“, ieškovas turi teisę kreiptis į teismą, nepaisant to, kiek laiko praėjo nuo besitęsiančio jos nuosavybės teisių pažeidimo dienos (CK 1.127 straipsnio 5 dalis). Reikalavimams dėl nuosavybes teisės arba valdymo gynimo nuo neteisėto naudojimosi svetimu turtu, kai tai nesusiję su valdymo de jure netekimu, ieškinio senatis objektyviai negali prasidėti ir pasibaigti. Nurodytas naudojimasis turtu yra tęstinio pobūdžio pažeidimas. Šiais atvejais pažeista teisė turi būti ginama nepaisant to, kiek laiko praėjo nuo pažeidimo pradžios iki ieškinio pareiškimo (CK 1.134 straipsnio 3 punktas). Apeliacinės instancijos teismo nutartyje ieškinio senaties termino pradžia nustatyta ne vėliau kaip 2000 m. kovo 3 d. Net ir nustatant ieškinio senatį ieškovo reikalavimui turėtų būti taikomas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda tada, kada asmuo subjektyviai suvokia arba turi suvokti apie jo teisės pažeidimą. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje šio termino eigos pradžia siejama su subjektyvaus pobūdžio kriterijais – asmens sužinojimu arba turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą. 1995 m. gegužės 12 d. J. W. raštas, kuriame paminėtas ginčo paveikslas, jo buvimas Lietuvos dailės muziejuje, negali būti kvalifikuojamas kaip Vokietijos Federacinės Respublikos oficialios institucijos veiksmas, nes joms J. W. neatstovavo ir nėra dirbęs Prūsijos rūmų ir sodų Berlyne ir Brandenburge fonde. Šis fondas nėra Vokietijos Federacinės Respublikos oficiali institucija, kuriai būtų pavestas dingusių be žinios kultūros vertybių susigrąžinimas. Tai patvirtina įstatymas dėl pritarimo valstybinei sutarčiai dėl Prūsijos rūmų ir sodų Berlyne ir Brandenburge fondo įsteigimo ir susitarimui dėl Prūsijos rūmų ir sodų Berlyne ir Brandenburge fondo bendro finansavimo.

2000 m. kovo 3 d. Lietuvos dailės muziejaus atsakymas A. V. K. negali būti vertinamas kaip korespondencija, oficialus ieškovo (Vokietijos Federacinės Respublikos) ir Lietuvos Respublikos susirašinėjimas, kurio pagrindu buvo galima nustatyti paveikslo buvimo vietą Lietuvos Respublikos teritorijoje. Dėl to nebuvo teisinio pagrindo nustatyti šio rašto datą ieškinio senaties termino pradžia.

Pagal Vokietijos teisę, užsienyje esančių kultūros vertybių susigrąžinimo klausimais Vokietijos Federacinėje Respublikoje veikti yra įgaliotos šios institucijos: Vokietijos kanclerės valstybės ministrė ir Federalinės Vyriausybės įgaliotinė kultūros ir žiniasklaidos priemonių klausimais; Vokietijos Federacinės Respublikos užsienio reikalų ministerija (atsakingas 6-asis departamentas, 603-iasis skyrius); Vidaus reikalų ministerija; Federalinių žemių centrinės valdžios institucijos. Į šį sąrašą nepatenka Vokietijos muziejai ir jų direktoriai. Teismai, netinkamai nustatę ieškovo vardu galinčią veikti instituciją, netaikė byloje pateiktus ieškovo Vokietijos Federacinės Respublikos teisės aktus, reglamentuojančius kompetenciją ieškovo vardu veikti susigrąžinant kultūros vertybes, taip teismų klaidingai nustatyta ieškinio senaties termino eigos pradžia.

Lietuvos Respublikos kultūros ministerija 2006 m. gruodžio 12 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą dėl paveikslo sugrąžinimo, vėliau, pasikeitus dalyvaujančių byloje asmenų procesinei padėčiai, tapo atsakovo atstovu. Tai irgi turi įtakos ieškinio senaties eigos pradžios klaidingam nustatymui pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį (taip pat pagal Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 24 straipsnio 13 punktą). Ieškinio pateikimo metu Kultūros ministerijai pagal Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 9 straipsnį pavesta atlikti pavogtų ar neteisėtai išvežtų iš Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių kilnojamųjų kultūros vertybių paiešką ir grąžinimą. Tai apima ir Kultūros ministerijos privalėjimą nustatyti paveikslo buvimo vietą bei jo valdytoją. Tačiau ieškovas savo pastangomis nustatinėjo paveikslo buvimo vietą ir valdytoją, todėl jis negalėjo praleisti ieškinio senaties termino.

Ieškovas, veikdamas per Vokietijos Federacinės Respublikos ambasadą Lietuvoje, pirmą kartą 2005 m. gruodžio 13 d. kreipėsi su verbaline nota dėl kultūros vertybių sugrąžinimo į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją. Ši 2006 m. sausio 26 d. atsakyme nurodė ieškovui kreiptis į Lietuvos Respublikos kultūros ministeriją, kuri turėtų kreiptis su ieškiniu į Lietuvos Respublikos teismą. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija 2005 m. gruodžio 13 d. persiuntė Vokietijos Federacinės Respublikos verbalinės notos kopiją į Lietuvos Respublikos kultūros ministeriją. Vokietijos Federacinės Respublikos užsienio reikalų ministerijos Kultūros ir švietimo skyrius 2006 m. birželio 20 d. raštu pateikė prašymą grąžinti Antonio Campi paveikslą „Trys Marijos prie Kristaus kapo“. Ieškinys teismui pateiktas 2006 m. gruodžio 12 d. Dėl išdėstytų aplinkybių, kasatoriaus teigimu, ieškinio senaties termino pradžia turėtų būti skaičiuojama 2005 m. gruodžio 13 d., kada pirmą kartą oficialiai kreiptasi grąžinti kultūros vertybes.

Lietuvos Aukščiausiajam Teismui nustačius, kad ieškovas vis dėlto praleido terminą kreiptis į teismą dėl kultūros vertybių susigrąžinimo, šį terminą būtų galima atnaujinti. Vilniaus apygardos teismo sprendime šis klausimas liko apskritai nenagrinėtas, nors CK 1.131 straipsnio 2 dalimi teismas įpareigotas ex officio išnagrinėti terminų praleidimo priežastį. Lietuvos apeliacinis teismas netinkamai vertino ieškovo nurodytas praleistų terminų priežastis. CK 1.131 straipsnio 2 dalimi teismas įpareigotas svarstyti priežastis, dėl kurių buvo praleistas senaties terminas, vertinti jų svarbą, spręsti dėl galimybės atnaujinti šį terminą ir ginti pažeistą teisę. Šių terminų taikymas turėtų būti tiesiogiai siejamas su 1993 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Vokietijos Federacinės Respublikos Vyriausybės sutarties dėl bendradarbiavimo kultūros srityje 16 straipsnio įgyvendinimu Lietuvos nacionalinėje teisėje.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu buvusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai arba per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios.

Kiti asmenys (p. J. W., tretieji asmenys p. A. V. K., p. R. B.), kurie galbūt žinojo apie paveikslo buvimo vietą Lietuvos dailės muziejuje, neveikė ieškovo vardu ir nepranešė ieškovui apie jo buvimo vietą, todėl ieškovo kompetentingos institucijos galėjo pavėluotai pateikti Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai kreipimąsi dėl paveikslo sugrąžinimo. Ieškovo valstybės institucijos prieš reikšdamos reikalavimus sugrąžinti kultūros vertybes turėjo įsitikinti ginčo paveikslo autentiškumu, tai užėmė papildomo laiko. Ieškovas teisę į paveikslą įgyvendino sąžiningai ir neaplaidžiai, vykdė Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos ir Kultūros ministerijos nurodymus.

Trečiojo asmens Lietuvos dailės muziejaus atsiliepimą į ieškovo kasacinį skundą atsisakyta priimti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2014 m. vasario 27 d. nutartimi dėl CPK 351 straipsnio 1 dalyje nustatyto vieno mėnesio termino atsiliepimui pateikti praleidimo.

Atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Kultūros ministerijos, atsiliepimą į ieškovo kasacinį skundą atsisakyta priimti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2014 m. kovo 25 d. nutartimi nustačius CPK 351 straipsnio 1 dalyje nustatyto vieno mėnesio termino atsiliepimui pateikti praleidimą ir nepripažinus termino praleidimo priežasčių svarbiomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl kasatoriaus prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių ir iš naujo faktų nenustatinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas pasisako kasaciniame skunde keliamais teisės taikymo klausimais. Pagal bendrąją taisyklę, įtvirtintą CPK 356 straipsnio 1 dalyje, kasacinė byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Žodinis bylos nagrinėjimas skiriamas išimties tvarka, teisėjų kolegijai nusprendus, kad tai yra būtina (CPK 346 straipsnio 2 dalis). Kasatorius prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka grindžia argumentu, kad žodiniame teismo posėdyje būtų išsamiau įvertintos teisinės aplinkybės teismų nustatytų faktų kontekste, atsižvelgiant į šios civilinės bylos sudėtingumą teisės taikymo bei aiškinimo prasme ir bylos apimtį, pateiktus rašytinius įrodymus bei jų skirtingą vertinimą, Lietuvos teismų praktikos stoką, šios bylos reikšmę valstybių tarpusavio įsipareigojimų vykdymui. Pirmiau nurodyta, kad kasacinis teismas neturi diskrecijos nagrinėti faktinių bylos aplinkybių, o kasaciniame skunde suformuluotiems teisės klausimams išnagrinėti pakanka bylos nagrinėjimo rašytinės proceso tvarkos. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad nenustatyta būtinybės skirti žodinį bylos nagrinėjimą, ir netenkina kasatoriaus prašymo.

Dėl 1993 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Vokietijos Federacinės Respublikos Vyriausybės sutarties dėl bendradarbiavimo kultūros srityje taikymo

1993 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Vokietijos Federacinės Respublikos Vyriausybės sutarties dėl bendradarbiavimo kultūros srityje (toliau – Sutartis) 16 straipsnyje nustatyta: Susitariančiosios šalys yra vieningos nuomonės, kad dingę be žinios ar neteisėtai išvežtos kultūros vertybės, esančios jų teritorijoje, bus grąžinamos savininkui arba jo teisių paveldėtojui. Ši sutartis laikinai taikoma nuo 1994 m. rugpjūčio 5 d. pagal Vokietijos Federacinės Respublikos ambasados ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos susitarimą, sudarytą pasikeičiant notomis (T. 3, b. l. 94–97, 173–174). Pagal šį susitarimą šalys įsipareigojo laikinai taikyti Sutartį iki jos įsigaliojimo pagal šios Sutarties 18 straipsnį, remiantis šalių vidaus įstatymais. Tai reiškia, kad dingę be žinios ar neteisėtai išvežtos kultūros vertybės, esančios Lietuvos Respublikos ar Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijoje, turi būti grąžinamos savininkui arba jo teisių perėmėjui pagal valstybės, kurios teritorijoje jos yra, vidaus teisės aktuose nustatytas sąlygas ir tvarką. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsigaliojusias, taip pat laikinai taikomas Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis Lietuvos Respublikoje privaloma vykdyti.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vokietijos Federacinės Respublikos ambasados ir Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos 1994 m. rugpjūčio 5 d. susitarimas dėl laikino Sutarties taikymo remiantis šalių vidaus įstatymais, be kita ko, reiškia Susitariančiųjų šalių įsipareigojimą užtikrinti efektyvų dingusių be žinios ar neteisėtai išvežtų kultūros vertybių grąžinimo mechanizmą. Tai gali būti įgyvendinama Susitariančiosioms šalims priimant specialius ar peržiūrint galiojančius nacionalinės teisės aktus, jų taikymo praktiką. Svarbiausia – kad šiomis priemonėmis būtų užtikrintas ne formalus, o realus Sutarties 16 straipsnio įgyvendinimas. Pažymėtina, kad Sutarties 16 straipsnyje nenurodytas kultūros vertybių, kurias Susitariančios šalys įsipareigojo grąžinti savininkui arba jo teisių paveldėtojui, dingimo be žinios ar neteisėto išvežimo iš Susitariančios šalies momentas. Tai reiškia, kad Sutarties 16 straipsnis ir 1994 m. rugpjūčio 5 d. susitarimas dėl laikino Sutarties taikymo negali būti aiškinami kaip suteikiantys Susitariančioms šalims teisę nacionaliniuose įstatymuose ar jų taikymo praktikoje kaip nors riboti gražintinų kultūros vertybių ratą, priklausomai nuo kultūros vertybių dingimo be žinios ar neteisėto išvežimo iš kitos Susitariančios šalies momento.

Lietuvos Respublikos muziejų įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Muziejų fondo vertybės ankstesniems savininkams negrąžinamos, išskyrus atvejus, kai jos muziejų fondui yra neteisėtai atitekusios po 1990 m. kovo 11 d., taip pat jei Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse numatyta kitaip. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Sutarties 16 straipsnio nuostatas vertinant kartu su Muziejų įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi tik sudaromos teisinės prielaidos taikyti bendrosios taisyklės išimtį, pagal kurią Muziejų fondo vertybės ankstesniems savininkams negrąžinamos, Vokietijos Federacinėje Respublikoje dingusių be žinios ar iš ten neteisėtai išvežtų kultūros vertybių, esančių Lietuvos Respublikos teritorijoje ir priklausančių Lietuvos muziejų fondui, atžvilgiu. Taigi šioje byloje teismai turėjo teisę spręsti dėl Lietuvos muziejų fondo vertybės – Antonio Campi paveikslo „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ grąžinimo Vokietijos Federacinei Respublikai. Tačiau priešingai nei teigia kasatorius, Sutarties 16 straipsnis nereiškia, kad paveikslo grąžinimas turi būti sprendžiamas vadovaujantis vien jame įtvirtintu šalių susitarimu, besąlygiškai. Kaip pirmiau nurodyta, paveikslo gražinimo sąlygas ir tvarką nustato Lietuvos Respublikos įstatymai.

Dėl ginčo santykiams taikytinų teisės normų ir teisės reikalauti grąžinti paveikslą

Atsižvelgiant į tai, kad dingusios be žinios ar neteisėtai išvežtos kultūros vertybės, esančios Lietuvos Respublikoje, turi būti grąžinamos savininkui arba jo teisių perėmėjui pagal Lietuvos vidaus teisės aktuose nustatytas sąlygas ir tvarką, nagrinėjamoje byloje būtina nustatyti ginčo santykiams taikytinas nacionalinės teisės normas. Pirmiau nurodyta, kad nagrinėjamai bylai aktuali Muziejų įstatymo 8 straipsnio 1 dalies norma, pagal kurią Muziejų fondo vertybės ankstesniems savininkams negrąžinamos, išskyrus atvejus, kai jos muziejų fondui yra neteisėtai atitekusios po 1990 m. kovo 11 d., taip pat jei Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse numatyta kitaip.

Be to, ginčą nagrinėję teismai rėmėsi Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo (toliau – KKVAĮ) redakcijos, galiojusios ieškinio priėmimo metu, 24 straipsnio 13 ir 15 dalimis. Pagal KKVAĮ 24 straipsnio 13 dalį tais atvejais, kai Europos Sąjungos valstybėse narėse kultūros objektai sudaro neatskiriamą valstybei, savivaldybėms, visuomeninėms organizacijoms nuosavybės teise priklausančių kolekcijų, įtrauktų į muziejų, archyvų arba bibliotekų saugomų kolekcijų inventorinius sąrašus, dalį, taip pat bažnytinėms kilnojamosioms kultūros vertybėms tose valstybėse narėse, kur joms taikomos ypatingos apsaugos nuostatos pagal atitinkamos valstybės įstatymus, byla dėl grąžinimo gali būti keliama praėjus ne daugiau kaip 75 metams nuo objekto neteisėto išvežimo iš besikreipiančios Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos, išskyrus atvejus, kai tokioms byloms kai kuriose valstybėse narėse netaikomas joks laiko apribojimas, ir atvejus, kai tarp valstybių narių yra sudarytos dvišalės sutartys, nustatančios ilgesnį negu 75 metų laiką.

Europos Sąjungos valstybės narės įgaliota institucija į Kultūros ministeriją gali kreiptis ne vėliau kaip per 3 metus nuo tos dienos, kai besikreipiančioji Europos Sąjungos valstybė narė nustatė kultūros objektų buvimo vietą ir jų valdytojo arba naudotojo tapatybę. KKVAĮ 24 straipsnio 15 dalyje nustatyta, kad užsienio valstybės įgaliota institucija su ieškiniu dėl pavogtų kilnojamųjų kultūros vertybių ir antikvarinių daiktų išreikalavimo (grąžinimo) arba su reikalavimu grąžinti neteisėtai išvežtas kilnojamąsias kultūros vertybes ir antikvarinius daiktus šiame straipsnyje nustatytais terminais kreipiasi į Lietuvos Respublikos kultūros ministeriją;

ši yra Lietuvos Respublikos institucija, priimanti ieškinius dėl pavogtų kilnojamųjų kultūros vertybių ir antikvarinių daiktų išreikalavimo (grąžinimo) arba reikalavimus grąžinti kilnojamąsias kultūros vertybes ar antikvarinius daiktus ir pateikianti juos Lietuvos Respublikos teismams.

Teismai konstatavo, kad ieškovas nepraleido KKVAĮ 24 straipsnio 13 dalyje nustatyto bendro 75 metų termino bylai dėl paveikslo grąžinimo iškelti, tačiau praleido toje pačioje dalyje įtvirtintą trejų metų terminą, skaičiuojamą nuo tos dienos, kai kasatorius nustatė paveikslo buvimo vietą ir jo valdytojo tapatybę kreiptis į Lietuvos Respublikos kultūros ministeriją, su reikalavimu grąžinti paveikslą.

Kasatorius teigia, kad teismai neturėjo pagrindo remtis nurodytomis KKVAĮ nuostatomis. Pirma, kasatorius nurodo, kad paveikslas nebuvo vien tik neteisėtai išvežtas, bet ir dingęs be žinios, o KKVAĮ 24 straipsnis taikomas išimtinai neteisėtai išvežtų kultūros objektų grąžinimui. Antra, kasatorius teigia, kad KKVAĮ 24 straipsnis yra laiko atžvilgiu riboto taikymo, t. y. jis taikomas išimtinai atvejams dėl neteisėto kultūros vertybių išvežimo iš kitos Europos Sąjungos valstybės narės po 1993 m. sausio 1 d., nes jis priimtas įgyvendinant 1993 m. kovo 15 d. Tarybos direktyvą 93/7/EEB dėl neteisėtai iš valstybės narės teritorijos išvežtų kultūros objektų grąžinimo (toliau – Direktyva 93/7/EEB). Kadangi Lietuvos Respublikos įstatymo leidėjas nepasirinko Direktyvos 93/7/EEB įgyvendinimo būdo taikant jos nuostatas įvykiams iki 1993 m. sausio 1 d., teismai byloje kasatoriui negalėjo taikyti KKVAĮ 24 straipsnio 13 dalyje nustatyto sutrumpinto trejų metų ieškinio senaties termino, nes jis taikomas įvykiams po 1993 m. sausio 1 d. Su šiais kasacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

Pirma, kasaciniame skunde nurodoma aplinkybė, susijusi su ginčo paveikslo dingimu be žinios yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas netiria. Pažymėtina, kad nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme ginčo tarp šalių dėl paveikslo kvalifikavimo neteisėtai išvežtu ir (ar) dingusiu be žinios nebuvo. Pirmosios instancijos teismo sprendime aiškiai nustatyta faktinė aplinkybė, kad paveikslas neteisėtai išvežtas iš Vokietijos Federacinės Respublikos po Antrojo pasaulinio karo. Nei kasatorius, nei ieškovas, teikdami apeliacinius skundus, šios aplinkybės neginčijo, o apeliacinės instancijos teismas su pirmosios instancijos atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu sutiko. Kvestionuodamas šią teismų nustatytą aplinkybę kasaciniame skunde (siekdamas, kad kasacinis teismas pripažintų ir remtųsi aplinkybe, kad paveikslas laikytinas ne tik neteisėtai išvežtu, bet ir dingusiu be žinios) kasatorius iš esmės prašo nustatyti naują aplinkybę, kuria nesirėmė ir kurios neprašė nustatyti nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje. Pagal CPK 347 straipsnio 2 dalį kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgdama į tai, dėl aptariamo kasacinio skundo argumento teisėjų kolegija nepasisako, ir spręsdama kasaciniame skunde keliamus teisės aiškinimo ir taikymo klausimus remiasi teismų nustatyta faktine aplinkybe – kad paveikslas neteisėtai išvežtas iš Vokietijos Federacinės Respublikos po Antrojo pasaulinio karo.

Antra, teisėjų kolegija atmeta kasatoriaus argumentus, kad KKVAĮ 24 straipsnio paskirtis – išimtinai įgyvendinti Direktyvos 93/7/EEB nuostatas, ir kad įgyvendinant Direktyvą 93/7/EEB Lietuvai nepasinaudojus jos 14 straipsnio 2 dalimi, šis straipsnis taikomas išimtinai kultūros objektų, kurie buvo neteisėtai išvežti iš Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos po 1993 m. sausio 1 d., grąžinimui. Atsižvelgiant į KKVAĮ 24 straipsnyje išdėstytų nuostatų turinį ir 2002 m. gruodžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1286 projekto bei 2004 m. balandžio 22 d. įstatymo Nr. IX-2161 projekto aiškinamuosius raštus matyti, kad šio straipsnio nuostatos taip pat įtvirtina normas, kurios aktualios UNIDROIT konvencijos dėl pavogtų ar neteisėtai išvežtų kultūros objektų įgyvendinimui, bendrus kreipimosi į Lietuvos Respublikos institucijas dėl galbūt neteisėtai išvežtų kultūros objektų grąžinimo terminus. KKVAĮ 24 straipsnio 13 dalyje inter alia įtvirtinta taisyklė, pagal kurią byla dėl grąžinimo gali būti keliama praėjus ne daugiau kaip 75 metams nuo objekto neteisėto išvežimo iš besikreipiančios Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos. Taigi, akivaizdu, kad šios normos gali būti taikomos ir dėl tų objektų, kurie buvo išvežti iki 1993 m. sausio 1 d. Dėl tos pačios priežasties darytina išvada, kad Europos Sąjungos valstybės, iš kurios neteisėtai išvežto paveikslo grąžinimo klausimas sprendžiamas, nebuvimas Europos Sąjungos valstybe nare neteisėto išvežimo momentu taip pat nesudaro pagrindo netaikyti aptariamo KKVAĮ straipsnio. Taigi sprendžiant KKVAĮ 24 straipsnio normų taikymo ginčo santykiams klausimą neaktualus kasatoriaus argumentas, kad paveikslo neteisėto išvežimo momentu Vokietijos Federacinė Respublika nebuvo Europos Sąjungos valstybe nare.

Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis KKVAĮ 24 straipsnio 1 dalimi kilnojamųjų kultūros vertybių ir antikvarinių daiktų išvežimo iš Lietuvos Respublikos ir neteisėtai išvežtų iš Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos kultūros objektų grąžinimo tvarką nustato Vyriausybė, o įgyvendinant šį straipsnį Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2004 m. rugpjūčio 31 d. priėmė nutarimą Nr. 1107, kuriuo buvo patvirtintos Neteisėtai iš Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos išvežtų kultūros objektų grąžinimo taisyklės (toliau – Taisyklės). Remiantis Taisyklių 16 punktu teismas priima sprendimą grąžinti neteisėtai išvežtą kultūros objektą, jeigu nustato, kad tai yra kultūros objektas, neteisėtai išvežtas iš valstybės narės teritorijos. Tačiau pagal Taisyklių 1 punktą jos taikomos kultūros objektams, neteisėtai išvežtiems iš bet kurios Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos po 1993 m. sausio 1 d. (įskaitytinai).

Šioje nutartyje konstatuota, kad Sutarties 16 straipsnis ir 1994 m. rugpjūčio 5 d. susitarimas dėl laikino Sutarties taikymo negali būti aiškinami kaip suteikiantys Susitariančioms šalims teisę nacionaliniuose įstatymuose ar jų taikymo praktikoje kaip nors riboti gražintinų kultūros vertybių ratą, priklausomai nuo kultūros vertybių dingimo be žinios ar neteisėto išvežimo iš kitos Susitariančios šalies momento. Todėl specialaus teisinio reguliavimo, nustatančio teismo teisę spręsti dėl kilnojamųjų kultūros vertybių, išvežtų iš Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos iki 1993 m. sausio 1 d., grąžinimo ir grąžinimo pagrindus, nebuvimas savaime nepaneigia Sutarties 16 straipsnyje įtvirtintos Lietuvos Respublikos, kaip Susitariančiosios šalies pareigos užtikrinti efektyvų dingusių be žinios ar neteisėtai išvežtų kultūros vertybių grąžinimo mechanizmą, taigi ir kasatoriaus teisės reikalauti grąžinti iki 1993 m. sausio 1 d. dingusias be žinios ir neteisėtai išvežtas kultūros vertybes. CPK 3 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo materialinį arba procesinį santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius (įstatymo analogija), o jeigu ir tokio įstatymo nėra, teismas vadovaujasi bendraisiais teisės principais (teisės analogija). Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad santykiams, susijusiems su iki 1993 m. sausio 1 d. dingusių be žinios ar neteisėtai išvežtų kultūros vertybių grąžinimu Vokietijos Federacinei Respublikai pagal Sutarties 16 straipsnį, kurių tiesiogiai nereglamentuoja KKVAĮ (pvz., grąžinimo pagrindai, grąžinamų kultūros objektų pagerinimo ir išlaikymo išlaidų atlyginimas grąžinančiai šaliai, sprendimo grąžinti vykdymo išlaidos, grąžinamų kultūros objektų perdavimo ir priėmimo aktų pasirašymas ir kt.), pagal analogiją taikytinos Taisyklėse ir kituose teisės aktuose įtvirtintos teisės normos.

Dėl KKVAĮ 24 straipsnio 13 dalyje nustatytų terminų aiškinimo ir taikymo

Minėta, kad spręsdami ginčą pirmosios ir apeliacinės teismai, be kita ko, rėmėsi KKVAĮ 24 straipsnio (redakcija, galiojusi nuo 2004 m. balandžio 30 d. iki 2010 m. liepos 1 d.) norma, pagal kurią Europos Sąjungos valstybės narės įgaliota institucija į Kultūros ministeriją gali kreiptis ne vėliau kaip per trejus metus nuo tos dienos, kai besikreipiančioji Europos Sąjungos valstybė narė nustatė kultūros objektų buvimo vietą ir jų valdytojo arba naudotojo tapatybę. Kaip nustatyta šioje nutartyje, kasatoriaus teisė, dėl kurios kilo ginčas nagrinėjamoje byloje, įgyvendinama remiantis KKVAĮ normomis, o ta apimtimi, kuria jos įgyvendinimo nereglamentuoja KKVAĮ, – pagal analogiją remiantis bendrosiomis kitų įstatymų normomis. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą kasatoriaus argumentą, kad nagrinėjamoje byloje negalėjo būti taikomi KKVAĮ 24 straipsnio 13 dalyje nustatyti terminai. Taip pat pažymėtina, kad, pripažinus KKVAĮ 24 straipsnio 13 dalyje įtvirtintą trejų metų terminą kreiptis į Europos Sąjungos valstybės narės įgaliotas institucijas dėl kultūros objekto grąžinimo, kai besikreipiančioji valstybė narė nustatė kultūros objektų buvimo vietą ir jų valdytojo arba naudotojo tapatybę, netaikytinu situacijoms, kai kultūros objektai išvežti iš Europos Sąjungos valstybės narės iki 1993 m. sausio 1 d., susiklostytų situacija priešinga Direktyvos 93/7/EEB ir UNIDROIT konvencijos dėl pavogtų ar neteisėtai išvežtų kultūros objektų tikslams. Tokiu atveju, kreipimuisi dėl iki 1993 m. sausio 1 d. neteisėtai išvežtų vertybių grąžinimo, kai tokias vertybes būtų privalu grąžinti pagal prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus, būtų taikomi tik bendrieji Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nustatyti ieškinio senaties reikalavimai, o kreipimuisi dėl po 1993 m. sausio 1 d. neteisėtai išvežtų kultūros vertybių grąžinimo – daug griežtesni reikalavimai.

Tačiau teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu kasatoriaus argumentą, kad ginčą nagrinėję teismai netinkamai taikė KKVAĮ 24 straipsnio 13 dalyje nustatytą terminą, per kurį Europos Sąjungos valstybės narės įgaliota institucija turi kreiptis į Kultūros ministeriją su reikalavimu grąžinti neteisėtai išvežtą paveikslą. Teismai aptariamą KKVAĮ 24 straipsnio 13 dalies nuostatą kvalifikavo kaip normą, įtvirtinančią specialų sutrumpintą ieškinio senaties terminą (CK 1.125 straipsnio 2 dalis). Konstatuodami, kad apie paveikslą ieškovas sužinojo ne vėliau kaip 2000 m. kovo 3 d., o į Lietuvos Respublikos kultūros ministeriją kreipėsi tik 2005 m., teismai padarė išvadą, kad kasatorius praleido ieškinio senaties terminą dėl šios kultūros vertybės grąžinimo ir taikydami ieškinio senatį ieškinį atmetė. Kasaciniame skunde, be kita ko, nurodoma, teismai tokiu būdu netinkamai nustatė ieškinio senaties termino eigos pradžios momentą. Teisėjų kolegija su šiuo kasatoriaus argumentu sutinka iš dalies.

Remiantis CK 1.124 straipsniu, ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Pagal KKVAĮ 24 straipsnio 13 dalies (redakcija, galiojusi nuo 2004 m. balandžio 30 d. iki 2010 m. liepos 1 d.) paskutiniame sakinyje įtvirtintą normą Europos Sąjungos valstybės narės įgaliota institucija į Kultūros ministeriją gali kreiptis ne vėliau kaip per trejus metus nuo tos dienos, kai besikreipiančioji Europos Sąjungos valstybė narė nustatė kultūros objektų buvimo vietą ir jų valdytojo arba naudotojo tapatybę.

KKVAĮ 24 straipsnio 15 dalyje nustatyta, kad užsienio valstybės įgaliota institucija su ieškiniu dėl pavogtų kilnojamųjų kultūros vertybių ir antikvarinių daiktų išreikalavimo (grąžinimo) arba su reikalavimu grąžinti neteisėtai išvežtas kilnojamąsias kultūros vertybes ir antikvarinius daiktus šiame straipsnyje nustatytais terminais kreipiasi į Lietuvos Respublikos kultūros ministeriją; ši yra Lietuvos Respublikos institucija, priimanti ieškinius dėl pavogtų kilnojamųjų kultūros vertybių ir antikvarinių daiktų išreikalavimo (grąžinimo) arba reikalavimus grąžinti kilnojamąsias kultūros vertybes ar antikvarinius daiktus ir pateikianti juos Lietuvos Respublikos teismams.

Tai reiškia, kad ginčo atveju KKVAĮ 24 straipsnio 13 dalyje nustatytas trejų metų terminas buvo apibrėžtas kaip laiko tarpas, per kurį užsienio valstybės – Vokietijos Federacinės Respublikos – įgaliota institucija galėjo kreiptis į Lietuvos Respublikos kultūros ministeriją su reikalavimu grąžinti neteisėtai išvežtas kilnojamąsias kultūros vertybes. Taigi aptariama įstatymo norma nenustatė kreipimosi į teismą termino. Tai, kad Lietuvos Respublikos kultūros ministerija yra įvardijama kaip Lietuvos Respublikos institucija, priimanti ieškinius dėl pavogtų kilnojamųjų kultūros vertybių ir antikvarinių daiktų išreikalavimo (grąžinimo) arba reikalavimus grąžinti kilnojamąsias kultūros vertybes ar antikvarinius daiktus ir pateikianti juos Lietuvos Respublikos teismams – savaime nesudaro pagrindo laikyti trejų metų terminą ieškinio senaties terminu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad KKVAĮ 24 straipsnio 13 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2004 m. balandžio 30 d. iki 2010 m. liepos 1 d.) nustatytas trejų metų terminas, per kurį užsienio valstybės įgaliota institucija galėjo kreiptis į Lietuvos Respublikos kultūros ministeriją su reikalavimu grąžinti neteisėtai išvežtas kilnojamąsias kultūros vertybes, laikytinas materialiosios teisės terminu, o ne ieškinio senaties. Tai pagrindžia ir ta aplinkybė, kad šis terminas skaičiuojamas ne taikant ieškinio senaties termino skaičiavimo taisykles, pavyzdžiui: skirtingai nei ieškinio senaties terminai, jis pradedamas skaičiuoti ne nuo tos dienos, kurią besikreipiančioji valstybė sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, o nuo tos dienos, kai besikreipiančioji valstybė narė nustatė kultūros objektų buvimo vietą ir jų valdytojo arba naudotojo tapatybę.

Šiam terminui neaktualios CK normos, reglamentuojančios ieškinio senaties terminų sustabdymą, nutraukimą ir pan. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje teismai nepagrįstai rėmėsi ieškinio senaties instituto normomis.

Kartu pažymėtina, kad KKVAĮ 24 straipsnio 13 dalyje įtvirtintas materialiosios teisės terminas yra aktualus ginčo santykiams – t. y. konstatavus, kad jis praleistas, reikalavimas grąžinti paveikslą neturi būti priimamas. Dėl to teisėjų kolegija pasisako dėl kasacinio skundo argumentų, kuriais nesutinkama su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadomis dėl kasatoriaus sužinojimo apie ginčo paveikslo buvimo vietą ir jų valdytojo arba naudotojo tapatybę momento.

Bylą nagrinėję teismai, spręsdami, kad apie paveikslo buvimo vietą ir jų valdytojo arba naudotojo tapatybę ieškovas sužinojo ne vėliau kaip 2000 m. kovo 3 d. (ir nuo šios datos skaičiuodami ieškinio senaties termino pradžią), rėmėsi išimtinai dviem rašytiniais įrodymais – Prūsijos rūmų ir sodų Berlyne ir Brandenburge fondo muziejaus direktoriaus J. W. 1995 m. gegužės 12 d. laišku, adresuotu Lietuvos dailės muziejaus direktoriui R. B., ir Lietuvos dailės muziejaus 2000 m. kovo 3 d. raštu Nr. 62 trečiajam asmeniui A. V. K. (T. 2, b. l. 36–37). Su tokia teismų išvada teisėjų kolegija nesutinka.

Pirma, J. W. laiško R. B. originalas vokiečių kalba nepateiktas, pateikta tik jo vertimo į lietuvių kalbą kopija. Toks įrodymas nėra tinkama įrodinėjimo priemonė. Iš laiško turinio, taip pat iš to, kad rašte oficialių J. W. ar R. B. darboviečių rekvizitų (adreso, antspaudo) nėra, darytina išvada, kad jis galėjo būti adresuotas R. B., kaip privačiam asmeniui. Be to, laiško turinys nesudaro pagrindo spręsti, kad jį rašiusiam J. W. 1995 m. gegužės 12 d. buvo žinoma paveikslo buvimo vieta ir jų valdytojo arba naudotojo tapatybė. Rašte teigiama, kad (...) Jūsų kataloge, išleistame 1973 m. (...), reprodukuotas A. Kampio to paties pavadinimo tapybos darbas. Visiškai tikėtina, kad tai tas pats 1945 m. iš Berlyno rūmų be pėdsakų dingęs paveikslas. Šiuo laišku norėčiau atkreipti Jūsų dėmesį į tą labai galimą tapatybę paveikslo, dabar esančio Jūsų rinkiniuose. Berlyno kolegos norėtų patvirtinimo išsakytiems spėliojimams bei atitinkamų įrodymų apie dabartinę Trijų Marijų prie Kristaus kapo buvimo vietą, kad, reikalui esant, galėtų papildyti savo inventorinius sąrašus. Taigi, laiške tik keliama abejonė dėl paveikslo tapatumo, kurią prašoma patvirtinti arba paneigti. Tai neatitinka KKVAĮ 24 straipsnio 13 dalyje įtvirtintų termino skaičiavimo pradžios kriterijų, kurie siejami ne su abejonėmis, o su aiškiu ir nedviprasmišku sužinojimu apie paveikslo buvimo vietą ir jų valdytojo arba naudotojo tapatybę.

Antra, Lietuvos dailės muziejaus 2000 m. kovo 3 d. raštas Nr. 62 trečiajam asmeniui A. V. K., kuriame, referuojant į 1995 m. gegužės 12 d. J. W. laišką R. B., nurodoma, kad išsiuntus užklausimą dėl išsamesnės informacijos apie šį kūrinį Berlyno–Branderburgo Prūsijos rūmų ir sodų fondui, atsakymo nebegavome ir susirašinėjimas nutrūko, taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti, kad paveikslo buvimo vieta ir jų valdytojo arba naudotojo tapatybė tapo žinoma iki 2000 m. kovo 3 d. Pažymėtina, kad byloje nėra 2000 m. kovo 3 d. Lietuvos dailės muziejaus rašte minimo užklausimo, neaišku, kam jis buvo adresuotas, o jo turinys nežinomas. O Lietuvos dailės muziejaus 2000 m. kovo 3 d. raštas A. V. K. negali būti vertinamas kaip korespondencija, oficialus kasatoriaus ir Lietuvos Respublikos susirašinėjimas, kurio pagrindu buvo galima nustatyti paveikslo buvimo vietą Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Trečia, aplinkybę kad kasatorius apie paveikslo buvimo vietą ir jų valdytojo arba naudotojo tapatybę sužinojo iki 2000 m. kovo 3 d., paneigia kiti įrodymai: Lietuvos nacionalinio muziejaus direktoriaus pavaduotojo 2004 m. lapkričio 17 d. raštas Prūsijos rūmų ir sodų Berlyne ir Brandenburge fondo muziejaus direktoriui H. D., kuriame, atsakant į 2004 m. spalio 25 d. laišką, pranešama, kad Antonio Campi paveikslo „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ mūsų muziejuje nėra. Jūsų minėtas paveikslas yra kitame Vilniaus muziejuje – Lietuvos dailės muziejuje ir Vokietijos Federacinės Respublikos ambasados 2007 m. sausio 3 d. verbalinė nota Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai, kurioje nurodoma, kad pirmą kartą patikimos žinios apie SPSG reikalaujamą grąžinti A. Campi kūrinį „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ buvo gautos raštui iš Lietuvos nacionalinio muziejaus, kuris buvo atsiųstas 2004 m. lapkričio 24 d. atsakant į SPSG raštišką paklausimą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir dėl to nepagrįstai konstatavo, kad apie prašomo grąžinti paveikslo buvimo vietą ir jų valdytojo arba naudotojo tapatybę kasatorius sužinojo ne vėliau kaip 2000 m. kovo 3 d. Atitinkamai teismai nepagrįstai konstatavo, kad kasatorius praleido KKVAĮ 24 straipsnio 13 dalyje nustatytą trejų metų terminą kreiptis į Lietuvos Respublikos kultūros ministeriją su reikalavimu grąžinti neteisėtai išvežtą paveikslą ir dėl to nepagrįstai atmetė ieškinį šioje nagrinėjamos bylos dalyje. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad paveikslo buvimo vieta ir jų valdytojo tapatybė kasatoriui tapo žinoma gavus Lietuvos nacionalinio muziejaus direktoriaus pavaduotojo 2004 m. lapkričio 17 d. raštą, kuriame pateikiama konkreti informacija apie tai, kad paveikslas yra Lietuvoje, Lietuvos dailės muziejuje. 2006 m. birželio 20 d. Vokietijos Federacinės Respublikos užsienio reikalų ministerijos Kultūros ir švietimo skyriaus vadovas ir kultūrinių vertybių sugrąžinimo kontrolierius W. G. raštu kreipėsi į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją su prašymu grąžinti Adolf Menzel paveikslą „Pelenų dienos rytas“ ir Antonio Campi paveikslą „Trys Marijos prie Kristaus kapo“. Šį prašymą Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija 2006 m. rugpjūčio 22 d. raštu Nr. (16.02)-3-225256 persiuntė Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai pagal kompetenciją. Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, atstovaudama ieškovą – Vokietijos Federacinę Respubliką, 2006 m. gruodžio 13 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl paveikslo grąžinimo. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad kreipdamasis dėl Antonio Campi paveikslo „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ grąžinimo kasatorius nepraleido KKVAĮ 24 straipsnio 13 dalyje nustatyto trejų metų termino. Šią aplinkybę patvirtina ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos veiksmai, 2006 m. gruodžio 13 d. Vokietijos Federacinės Respublikos vardu kreipiantis į teismą dėl ginčo paveikslo grąžinimo kasatoriui.

Dėl paveikslo grąžinimo

Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė faktinę aplinkybę, kad Antonio Campi paveikslas „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ buvo neteisėtai išvežtas iš Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijos po Antrojo pasaulinio karo. Taisyklių 16 punkte nustatyta, kad teismas priima sprendimą grąžinti neteisėtai išvežtą kultūros objektą, jeigu nustato, kad tai yra kultūros objektas, neteisėtai išvežtas iš valstybės narės teritorijos. Tai sudaro pagrindą teismui spręsti dėl paveikslo grąžinimo kasatoriui. Teisėjų kolegija, remdamasi Sutarties 16 straipsniu, Muziejų įstatymų 8 straipsnio 1 dalimi bei pagal analogiją – Taisyklių 16 punktu, konstatuoja, kad ginčo paveikslas turi būti grąžinamas kasatoriui. Spręsdami ginčą priešingai, teismai pažeidė pirmiau nurodytas materialiosios teisės normas, dėl to kasacinis skundas tenkintinas, panaikinant skundžiamų procesinių sprendimų dalis dėl ginčo paveikslo negrąžinimo, ir dėl šios dalies priimant naują sprendimą – grąžinti paveikslą kasatoriui.

Padariusi išvadą dėl bylos baigties kitų kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nenagrinėja ir dėl jų nepasisako, nes jie nedaro įtakos bylos baigčiai, atsižvelgiant į šioje kasacinio teismo nutartyje pirmiau išdėstytus motyvus ir teisines išvadas.

Dėl kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme patirta 20,27 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 20 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šios išlaidos valstybei priteistinos iš atsakovui Lietuvos Respublikai atstovaujančios Kultūros ministerijos (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 15 d. sprendimo dalį, kuria netenkinta Vokietijos Federacinės Respublikos ieškinio dalis Lietuvos valstybei, ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 8 d. nutarties dalį, kuria atmestas ieškovo Vokietijos Federacinės Respublikos apeliacinis skundas, panaikinti ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą:

Ieškovo Vokietijos Federacinės Respublikos, atstovaujamos Vokietijos Federacinės Respublikos ambasados, ieškinį tenkinti – grąžinti Vokietijos Federacinei Respublikai Antonio Campi paveikslą „Trys Marijos prie Kristaus kapo“.

Priteisti valstybei iš atsakovui Lietuvos Respublikai atstovaujančios Kultūros ministerijos (juridinio asmens kodas 188683671) 20,27 Lt (dvidešimt litų 27 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Egidijus Laužikas

Gediminas Sagatys