A-858-1464-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-1464/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03516-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 5, 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. K. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1), kurį patikslino (b. l. 11), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), priteisti 1 000 000 000 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Paaiškino, kad Sveikatos apsaugos ministerija 2013 m. birželio 19 d. raštu Nr. (1.1.36-192)4-2585 informavo, jog pareiškėjo 2013 m. birželio 10 d. prašymą persiuntė nagrinėti Kalėjimų departamentui. Šiame rašte Sveikatos apsaugos ministerija nustatė, kad nuteistuosius valstybė gali veikti radioaktyviais spinduliais, neatsižvelgiant į galimus padarinius. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 straipsnis saugo jo prigimtines teises ir laisves. Lietuvoje kalinami asmenys diskriminuojami, jiems atimta teisė į sveikatą, gyvybę, o tai atitinka genocidą. Pažymėjo, kad valstybė leidžia jį nuolat veikti radioaktyviais spinduliais, kurių veikimo pasekmės nėra tiksliai žinomos. Tokie veiksmai pareiškėjui sukelia išgyvenimus, jis prarado ateitį. V. K. priverstas būti kenksmingomis sąlygomis, jam prievarta atimama gyvybė, keičiant gamtinį energetinį poveikį gyvam organizmui. Nervinę įtampą, depresiją, išgyvenimus vertina materialiai.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento, su skundu nesutiko ir atsiliepimu (b. l. 16–18) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Atsakovo vertinimu, V. K. nenurodė aplinkybių, kuriomis grindžia savo reikalavimą, bei nepateikė jas patvirtinančių įrodymų. Kalėjimų departamentas 2013 m. spalio 8 d. raštu Nr. 2S-4677 atsakė pareiškėjui į jo 2013 m. birželio 10 d. prašymą, persiųstą Sveikatos apsaugos ministerijos, kuriame prašyta pateikti informaciją apie leidimą naudoti mobiliųjų telefonų ryšio blokavimo įrangą. V. K. buvo informuotas, kad Kalėjimų departamentui Ryšių reguliavimo tarnyba 2013 m. kovo 8 d. išdavė leidimą Nr. (11.13) 13R-101 naudoti valstybės reikmėms radijo dažnius (kanalus), skirtus antžeminiams radijo ryšio tinklams, naudojamiems viešosioms elektroninių ryšių paslaugoms teikti. Ši įranga naudojama siekiant tinkamai užkardyti draudžiamų laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems turėti daiktų ir reikmenų turėjimą ir naudojimą. Veikianti ir naujai įdiegta radijo ryšio trukdymo (blokavimo) įranga naudojama tik gavus leidimą iš Nacionalinės sveikatos priežiūros laboratorijos ir Ryšių reguliavimo tarnybos. V. K. nenurodė, dėl kokio Kalėjimų departamento galimai neteisėto akto ar veiksmų jam padaryta neturtinė žala, taip pat nėra nurodyta jokio priežastinio ryšio tarp tariamos žalos ir Kalėjimų departamento veiksmų. Be to, laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų sveikatos priežiūros bei nuteistųjų naudojamų prietaisų veikimo užtikrinimas tiesiogiai nėra susijęs su Kalėjimų departamento veiksmais bei teisėmis ir pareigomis. Pareiškėjas skunde nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Jo teismui pateiktas skundas visiškai abstraktus, neaiškus, jame V. K. nenurodo jokių aplinkybių, kuriomis galėtų grįsti savo reikalavimus dėl neturtinės žalos atlyginimo, nors pareiškėjas turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikdamas patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus ir įrodydamas, jog nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 7 d. sprendimu (b. l. 53–56) pareiškėjo V. K. skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų Kalėjimų departamento veiksmų, leidžiant Marijampolės pataisos namuose nuolat veikti V. K. radioaktyviais spinduliais, kuriuos gali skleisti šiuose pataisos namuose naudojami mobiliojo ryšio blokavimo techniniai prietaisai.

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246, 6.247, 6.248, 6.249, 6.271 straipsnių nuostatomis bei Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, pažymėjo, kad šioje byloje pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytos institucijos – Kalėjimų departamento – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, nesvarbu, ar nustatomas turtinės žalos padarymo faktas.

Pareiškėjas tvirtina, kad žalą sveikatai, nervinę įtampą, depresiją, neigiamus išgyvenimus jam sukėlė radioaktyvūs spinduliai, kuriuos gali skleisti Marijampolės pataisos namuose naudojami mobiliojo ryšio blokavimo techniniai prietaisai.

Pataisos įtaigų režimo pagrindiniai reikalavimai yra nustatyti Bausmių vykdymo kodekso 112 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 4 dalį nuteistiesiems, išskyrus šio kodekso 91 ir 152 straipsniuose numatytus atvejus, draudžiama turėti su savimi šio kodekso 1 priede nurodytų daiktų ir reikmenų. Bausmių vykdymo kodekso 1 priede nustatytas daiktų ir reikmenų, kuriuos draudžiama turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems asmenims, sąrašas: 1) daiktai, gaminiai ir medžiagos, kurių civilinė apyvarta uždrausta; 2) visų rūšių šaunamieji ir nešaunamieji ginklai, šaudmenys bei sprogmenys, ginklų, šaudmenų ir sprogmenų aprašymai, dujų balionėliai (išskyrus vienkartinius žiebtuvėlius); 3) visų rūšių transporto priemonės; 4) pinigai, vertingi daiktai, vertybiniai popieriai; 5) optiniai prietaisai; 6) garso, vaizdo įrašymo prietaisai, telefonai (jų dalys ir priedai) bei kitos elektroninio ryšio priemonės ir kt. Draudžiamų turėti daiktų ir reikmenų sąrašas yra imperatyvus. Taigi, mobilieji telefonai yra draudžiami pagal Bausmių vykdymo kodekso 1 priedo 6 punktą. Dėl to, kad šiuos daiktus draudžiama turėti, ginčo tarp šalių nėra.

Pataisos įstaigų režimo užtikrinimo priemonės nustatytos Bausmių vykdymo kodekso 113 straipsnyje. Tai pataisos įstaigų apsauga, teisės bei režimo pažeidimų prevencija ir atskleidimas, įėjimo į pataisos įstaigas ir išėjimo iš jų tvarka, pataisos įstaigų vidaus tvarka, dienotvarkė, pataisos įstaigų administracijos veiksmai nuteistųjų badavimo arba atsisakymo dirbti ar vykdyti kitus administracijos įsakymus ir nurodymus atvejais arba nuteistųjų neteisėtų grupinių veiksmų, šiurkščiai pažeidžiančių pataisos įstaigos vidaus tvarką, atvejais, taip pat specialiųjų priemonių ir šaunamojo ginklo panaudojimo pagrindai ir tvarka. Bausmių vykdymo kodekso 114 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pataisos įstaigų įrangai naudojamas inžinerinių ir techninių apsaugos priemonių kompleksas. Pataisos įstaigos administracija privalo pranešti nuteistiesiems apie apsaugos priemones, kurios gali kelti pavojų asmens gyvybei ir sveikatai.

Kalėjimų departamentui 2006 m. gegužės 22 d., 2013 m. kovo 7 d., 2013 m. kovo 8 d. (b. l. 43–50) buvo išduoti leidimai, suteikiantys teisę naudoti valstybės reikmėms radijo dažnius (kanalus), skirtus antžeminiams radijo ryšio tinklams, naudojamiems viešosioms elektroninių ryšių paslaugoms teikti Marijampolės pataisos namuose. Ši įranga laikytina pataisos įstaigų apsaugos dalimi, todėl jos naudojimas yra galimas. Bausmių vykdymo kodekso 114 straipsnio 3 dalies nuostata suponuoja išvadą, kad gali būti apsaugos priemonės, kurios gali kelti pavojų asmens gyvybei ir sveikatai, tačiau apie tokių apsaugos priemonių naudojimą būtina pranešti nuteistiesiems.Sveikatos apsaugos ministro 2011 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. V-199 patvirtintos Lietuvos higienos normos 80:2011 „Elektromagnetinis laukas darbo vietoje ir gyvenamoje aplinkoje. Parametrų normuojamos vertės ir matavimo reikalavimai 10 kHz–300 GHz radijo dažnių juostoje“ 5 punkte nustatyta, kad elektromagnetinio lauko intensyvumo parametrų vertės gyvenamojoje aplinkoje neturi būti didesnės nei šios higienos normos 1 lentelėje nurodytos leidžiamos vertės. Pagal šią lentelę, 0,3 GHz–300 GHz radijo dažnių juostoje energijos srauto tankis neturi būti didesnis negu 10 μW/cm2. Iš Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyriaus 2010 m. rugsėjo 6 d. elektromagnetinių laukų matavimo protokolo Nr. F-E-168 (b. l. 23–24) matyti, kad Marijampolės pataisos namų patalpose elektromagnetinių laukų dažnis yra 100 kHz–2,5GHz, o energijos srauto tankis – nuo < 0,1 iki 5,3 μW/cm2, taigi neviršija leidžiamos maksimalios vertės. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad aptartų priemonių naudojimas nekelia pavojaus asmens sveikatai ir/ar gyvybei. Kitų duomenų, jog Marijampolės pataisos namuose būtų padidintas elektromagnetinio lauko aktyvumas byloje nėra. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 10 d. nutartimi pareiškėjui buvo pasiūlyta pateikti įrodymus, kurie patvirtintų jo patirtą žalą, tačiau pareiškėjas duomenų nepateikė ir teismo pareikalauti neprašė. Taigi, byloje nėra nustatytas faktas, kad pareiškėjui yra pasireiškusi nervinė įtampa bei depresija, kurie buvo sukelti dėl Marijampolės pataisos namuose esančio padidinto elektromagnetinio lauko aktyvumo.

Remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir išdėstytais argumentais, teismas konstatavo, kad Kalėjimų departamento darbuotojai nepadarė jokių priešingų teisei veiksmų (arba neveikimo). Byloje taip pat nėra jokių duomenų, jog dėl mobiliojo ryšio blokavimo techninių prietaisų naudojimo galėjo pablogėti pareiškėjo sveikata. Dėl nurodytų priežasčių nėra pagrindo atsirasti civilinei atsakomybei, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

III. Pareiškėjas V. K. apeliaciniu skundu (b. l. 62) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 7 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti. Pareiškėjo teigimu, jo reikalavimas buvo nukreiptas į ateitį, t. y. jis teismo prašė apsaugoti jo gyvybę, tačiau teismas atsisakė tą padaryti. Nors pareiškėjas turi teisę į sveiką aplinką.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 7 d. sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjo V. K. skundas dėl 1 000 000 000 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, pagrįstumas ir teisėtumas.

Nesutikdamas su minėtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas apeliacinį skundą grindė teiginiu, jog, jo manymu, teismas neapgynė jo teisės į gyvybę ir sveiką aplinką, nors tokią teisę jam garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, pažymi, jog iš ABTĮ 138 straipsnio 3 dalies nuostatų matyti, jog ABTĮ įtvirtina ribotą apeliaciją, t. y. apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas remiantis jau byloje esančia medžiaga. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis adm. byloje Nr. A556-747/2007).

ABTĮ 86 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Tai reiškia, kad priimdamas sprendimą administracinis teismas turi įvertinti ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoti, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Atsižvelgiant į ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 2, 3 ir 4 punktus, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje privalu nurodyti teismo nustatytas bylos aplinkybes, įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, įstatymus, kuriais teismas vadovavosi, nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Taigi teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (ABTĮ 87 str. 4 d.). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pareiga yra bylą išnagrinėti visapusiškai ir objektyviai, ištirti ir įvertinti visas bylos faktines aplinkybes, sprendimą pagrįsti teisės normomis ir faktinėmis aplinkybėmis, t. y. priimti motyvuotą sprendimą (LVAT 2010 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-724/2010).

Atsižvelgdama, be kita ko, ir į nurodytas nuostatas, teisėjų kolegija patikrino bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė ir teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija pažymi, jog iš į bylą pateiktų duomenų matyti, kad 2013 m. birželio 10 d. pareiškėjas V. K. kreipėsi į Sveikatos apsaugos ministeriją su skundu (b. l. 21), kuriuo prašė persiųsti šį jo skundą įstaigai, kompetentingai pateikti informaciją bei atlikti tyrimą dėl Marijampolės pataisos namuose naudojamų prietaisų, kurie skleidžia elektromagnetinius trikdžius (pareiškėjo teigimu, dėl šios įrangos naudojimo blogėja jo sveikata). Sveikatos apsaugos ministerija 2013 m. birželio 19 d. raštu Nr. (1.1.36-192)4-2585 (b. l. 2–3) pareiškėjo 2013 m. birželio 10 d. skundą pagal kompetenciją persiuntė nagrinėti Kalėjimų departamentui, kuris 2013 m. spalio 8 d. raštu Nr. 2S-4677 (b. l. 27) pareiškėjui atsakė, kad Kalėjimų departamentui Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba 2013 m. kovo 8 d. pakartotinai išdavė leidimą Nr. (11.13)13R-101, kuris suteikia teisę naudoti valstybės reikmėms radijo dažnius (kanalus), skirtus antžeminiams radijo ryšio tinklams, naudojamiems viešosioms elektroninių ryšių paslaugoms teikti. Ši įranga naudojama siekiant tinkamai užkardyti draudžiamų laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems turėti daiktų ir reikmenų turėjimą ir naudojimą pagal Bausmių vykdymo kodekso 1 priedo 6 punkto („Garso, vaizdo įrašymo prietaisai, telefonai (jų dalys ir priedai) ir kito elektroninio ryšio priemonės“) nuostatas, taip pat užtikrinti šio kodekso 112 straipsnio nuostatų įgyvendinimą. Veikianti ir naujai įdiegta radijo ryšio trukdymo (blokavimo) įranga naudojama tik gavus leidimą iš Nacionalinės sveikatos priežiūros laboratorijos ir Ryšių reguliavimo tarnybos. Minėtame rašte nurodyta ir tai, kad informacija apie konkrečius įrangų modelius, tipus, veikimo principus ir kitas technines charakteristikas yra tarnybinio naudojimo ir tretiesiems asmenims neskelbiama.

Pažymėtina, kad Sveikatos apsaugos ministerijos 2013 m. birželio 19 d. rašte Nr. (1.1.36-192)4-2585 įvardintas Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos išduotas 2013 m. kovo 8 d. „Leidimas naudoti radijo dažnius (kanalus) antžeminiams radijo ryšio tinklams, naudojamiems viešosioms elektroninių ryšių paslaugoms teikti, skirtose radijo dažnių juostose“ Nr. (11.13)13R-101 į bylą yra pateiktas (b. l. 42). Taip pat byloje pateikti prieš tai atsakovui Ryšių reguliavimo tarnybos išduoti 2006 m. gegužės 22 d. bei 2010 m. lapkričio 24 d. leidimai Nr. (11.13)-4R-009 (b. l. 47–48) ir Nr. (11.13)13R-0018 (b. l. 49–50). Taigi, atsakovas įrangą, blokuojančią radijo ryšius, naudoja teisėtai.

Vilniaus apygardos administracinis teismas apeliaciniu skundu skundžiamame sprendime, atsižvelgęs į Bausmių vykdymo kodekso 112 straipsnio bei 1 priedo 6 punkto nuostatas, taip pat į Bausmių vykdymo kodekso 114 straipsnio 3 dalį (pataisos įstaigų įrangai naudojamas inžinerinių ir techninių apsaugos priemonių kompleksas; pataisos įstaigos administracija privalo nuteistiesiems pranešti apie apsaugos priemones, kurios gali kelti pavojų asmens gyvybei ar sveikatai) bei įvertinęs Sveikatos apsaugos ministro 2011 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. V-199 patvirtintos Lietuvos higienos normos 80:2011 „Elektromagnetinis laukas darbo vietoje ir gyvenamojoje aplinkoje. Parametrų normuojamos vertės ir matavimo reikalavimai 10 kHz – 300 Ghz radijo dažnių juostoje“ 5 punktą (elektromagnetinio lauko intensyvumo parametrų vertė gyvenamojoje aplinkoje 0,3 Ghz – 300 Ghz radijo dažnių juostoje neturi būti didesnė nei 10 µW/cm2), padarė išvadą, kad Marijampolės pataisos namuose elektromagnetinio lauko intensyvumo parametrai neviršija leidžiamos maksimalios vertės ir nekelia pavojaus asmens sveikatai ar gyvybei, nes pagal Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyriaus 2010 m. rugsėjo 6 d. elektromagnetinių laukų matavimo protokolą Nr. F-E-168 (b. l. 23–24), Marijampolės pataisos namų patalpose elektromagnetinių laukų dažnis yra 100 kHz – 2,5 Ghz, o energijos srauto tankis – nuo <0,1 iki 5,3 µW/cm2. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija šiai pirmosios instancijos teismo išvadai pritaria (ABTĮ 136 str.). Taigi, pareiškėjo argumentas, kad atsakovo naudojama įranga trikdo jo sveikata ir tuo yra pažeidžiamos pareiškėjo teisės (į gyvybę, sveikatą), atmetamas kaip nepagrįstas.

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ši radijo ryšio trukdymo (blokavimo) įranga yra pataisos įstaigų apsaugos dalimi, todėl jos naudojimas, atsižvelgiant į šioje byloje aptartą teisinį reglamentavimą, yra galimas. Kolegija papildomai pažymi, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (2005 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), Nr.74025/01; 1975 m. vasario 21 d.sprendimas byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 4451/70). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (1967 m. liepos 11 d. sprendimas byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (2007 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Dickinson prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 44362/04).

Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas, išanalizavęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, nenustatė, kad atsakovas, vykdydamas jam teisės aktų nustatytas funkcijas bei priskirtus uždavinius, tinkamai neatliktų pavestų pareigų ar jas vykdytų pažeisdamas teisės aktų reikalavimus. Kadangi teismas nenustatė, jog atsakovas būtų pažeidęs imperatyvias teisės aktų nuostatas ar, kad jo veiksmai būtų neteisėti, reikalavimas dėl neturtinės 1 000 000 000 000 litų žalos atlyginimo atmestas pagrįstai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad tikrindamas atsakovo sprendimų ir veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, motyvuotas pagal ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies reikalavimus, faktinių aplinkybių vertinimas susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, susijusią su byloje nagrinėjamais klausimais. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje pateiktu įrodymų vertinimu ir tuo remiantis padarytomis išvadomis, kad atsakovas veikė jam suteiktų įgaliojimų ribose, nepažeisdamas teisės aktų reikalavimų, todėl įvertinus nagrinėjamos bylos aplinkybes, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo teisės buvo ribojamos nepagrįstai ar neproporcingai. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ar duomenų dėl nurodytų atsakovo veiksmų jo sveikatai.

Dėl minėtų priežasčių Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 7 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo V. K. apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Dainius Raižys