A-858-1423-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A858-1423/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01000-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS

ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. liepos 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus

Bakavecko, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos

pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo

administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą

dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d.

sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo AB

„Lietuvos draudimas“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei, tretiesiems

suinteresuotiems asmenims UAB „Sostena“, K. R., UAB „Nordea Finance Lithuania“, Lietuvos automobilių

kelių direkcijai dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas

AB „Lietuvos draudimas“ skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį

teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės 4 223,24 Lt

turtinės žalos atlyginimo, 5 procentų metines palūkanas už teismo priteistą

sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir

bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas

paaiškino, kad 2012 m. kovo 22 d. K. R., vairuodamas

apdraustą transporto priemonę Renault Megane (duomenys neskelbtini) gatvėje,

Kaune, įvažiavo į kelio važiuojamojoje dalyje buvusią duobę, kuri buvo neaptverta

ir nepažymėta jokiais įspėjamaisiais kelio ženklais ar kitais atitvarais. Eismo

įvykio metu minėtas automobilis buvo apgadintas. Transporto priemonė buvo

apdrausta transporto priemonių draudimu. Kauno apskrities vyriausiojo policijos

komisariato Kelių policijos valdyba atsisakė pradėti administracinio teisės

pažeidimo teiseną transporto priemonės vairuotojo atžvilgiu nenustačius jo

veiksmuose Kelių eismo taisyklių pažeidimo sudėties. Pareiškėjas eismo įvykį

pripažino draudiminiu, atlygino dėl transporto priemonės sužalojimo patirtą

žalą, todėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.1015, 6.263

ir 6.271 straipsnių pagrindu įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už

žalos padarymą asmenį. Pareiškėjo manymu, atsakovas privalėjo užtikrinti, kad (duomenys

neskelbtini) gatvė būtų tinkamos būklės, ir neveikė taip, kaip pagal

įstatymus privalėjo veikti, todėl privalo atlyginti žalą.

Atsakovas

Kauno miesto savivaldybė atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti.

Atsakovas

pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta visų privalomų viešosios

atsakomybės sąlygų, todėl savivaldybei nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad iš pareiškėjo skundo ir prie jo pridėtų

dokumentų nėra aišku, kaip nurodomi automobilio sugadinimai siejasi su ginčo

duobe, kodėl būtent tokio dydžio turtinė žala padaryta. Vien tai, kad policijos

pareigūnai fiksavo duobės buvimo faktą, atsakovo manymu, dar nereiškia, jog

Kauno miesto savivaldybė privalo atlyginti pareiškėjo reikalaujamą žalą.

Atsakovo teigimu, dėl eismo įvykio yra atsakingas pats vairuotojas, kuris

neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kelio būklę, nebuvo atidus ir iškilus grėsmei

eismo saugumui nesulėtino greičio, nestabdė transporto priemonės ar

neapvažiavo kliūties. Atsakovo nuomone, vairuotojui turėjo būti žinoma, kad

Kauno gatvėse gali būti duobių, kurių kiti vairuotojai išvengia. Atsakovo

teigimu, paties vairuotojo, kuris nesielgia sąžiningai, neatsargūs veiksmai, o

ne duobės buvimas, sąlygojo autoįvykį ir įtakojo žalos atsiradimą. Atsakovas

pažymėjo, kad Kauno miesto savivaldybė dėl nepakankamo finansavimo neturi

finansinių galimybių nuolat remontuoti gatvių.

Trečiasis

suinteresuotas asmuo UAB „Sostena“ paliko skundą spręsti teismo nuožiūra.

II. Kauno

apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimu pareiškėjo

skundą tenkino, priteisė AB „Lietuvos draudimas“ iš Kauno miesto savivaldybės 4

223,24 Lt turtinės žalos atlyginimo. Taip pat priteisė iš Kauno miesto

savivaldybės AB „Lietuvos draudimas“ 5 procentų dydžio metines palūkanas už

priteistą sumą (4 223,24 Lt) nuo 2013 m. rugpjūčio 29 d. iki teismo sprendimo

visiško įvykdymo ir 200 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.

Teismas sistemiškai

vertino Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau –

ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą, CK 6.246-6.249, 6.271 straipsnius,

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį, Vietos savivaldos įstatymo 6

straipsnio 32 punktą, 3 straipsnio 8 dalį, Saugaus eismo automobilių

keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punktą, Vyriausybės 2004 m. vasario

11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo (toliau – ir

Aprašas) 6, 12, 42 punktus, Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 3

dalį ir darė išvadą, jog pareiškėjo prašomos atlyginti turtinės žalos

atsiradimas kildinamas iš Kauno miesto savivaldybės veiklos viešojo administravimo

srityje, todėl nagrinėjamu atveju spręstinas deliktinės civilinės atsakomybės

taikymo klausimas.

Teismas byloje

nenustatė objektyvių duomenų, kad transporto priemonę vairavęs asmuo būtų

pažeidęs Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Vyriausybės 2002 m.

gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklų nuostatas.

Byloje taip pat nėra ginčo, kad kelio duobė, kurioje buvo apgadintas

automobilis, nebuvo tinkamai paženklinta, aptverta ar kitaip pažymėta. Duomenų

apie tai, kad šioje gatvėje buvo pastatyti atitinkami įspėjamieji kelio

ženklai, perspėjantys eismo dalyvius apie važiuojamojoje kelio dangoje esančias

duobes, taip pat nėra. Teismas pabrėžė, kad policijos pareigūnai buvo išvykę į

įvykio vietą, kur apžiūrėjo sugadintą transporto priemonę ir eismo įvykio

schemoje užfiksavo su įvykiu susijusias aplinkybes – jo vietą, nepažymėtą

gatvės važiuojamojoje dalyje esančią duobę, ir jos išmatavimus, gylį,

dislokaciją automobilio atžvilgiu, kitus reikšmingus atstumus, todėl darė išvadą,

kad byloje surinkti įrodymai neginčijamai patvirtina įvykio faktą.

Teismas

rėmėsi ABTĮ 57 straipsniu ir atsakovo argumentus, kad Kauno miesto gatvėmis

pravažiuoja dideli automobilių srautai, bet ne visiems atsiranda tokio masto

apgadinimai, kad pats vairuotojas, turėdamas žinoti apie Kauno miesto gatvėse

esančias duobes, nebuvo atsargus, atidus ir pasirinkęs saugų greitį galėjo

išvengti eismo įvykio bei automobilio apgadinimo dėl įvažiavimo į duobę, laikė

grindžiamais vien prielaidomis, spėliojimais, objektyvių įrodymų,

patvirtinančių vairuotojo neteisėtus veiksmus, kurie būtų sąlygoję autoįvykį ar

prisidėję prie jo kilimo, teismui nepateikta, todėl teismas neturėjo pagrindo konstatuoti,

kad pats vairuotojas nesilaikė Kelių eismo taisyklių reikalavimų ar kad atliko

veiksmus, kurie bent iš dalies įtakojo žalos atsiradimą. Teismas pažymėjo, kad

transporto priemonę vairavusio K. R. kaltė taip pat

paneigta liudytojo J. Č. parodymais. Žalos dydis įrodytas.

Įrodymų, paneigiančių nurodytas remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę

remonto kainą, ar objektyvių duomenų, jog bus kompensuojamos didesnės

išlaidos, nei tos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio

atkurti, teismui nepateikta. Teismas darė išvadą, kad Kauno miesto savivaldybė,

minėtų įstatymų pagrindu būdama atsakinga už gatvių priežiūrą, taisymą, tiesimą

bei saugaus eismo užtikrinimą, privalėjo būti rūpestinga bei aktyvi, t. y.

tinkamai ir efektyviai įgyvendindama teisės aktuose nustatytą pareigą dėl

nuolatinio gatvių remonto, užtikrinti, kad vairuotojams, turtui nekiltų

grėsmės. Teismas darė išvadą, kad teisės aktuose nustatytos minėtos pareigos

atsakovas tinkamai neatliko, taip pažeisdamas ir CK 6.246 straipsnio 1

dalyje numatytą bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Teismas

pabrėžė, kad ginčo atveju savivaldybė neveikė taip, kaip pagal įstatymus

privalėjo veikti. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog atsakovo argumentai,

nurodant, jog riziką už automobilių sugadinimus turi prisiimti tik patys

vairuotojai, sudarytų dar didesnes prielaidas Kauno miesto savivaldybei bei jos

pareigūnams ir toliau elgtis neatsakingai, ignoruoti teisės aktuose numatytas

pareigas dėl kelių priežiūros bei remonto, taip ir toliau keliant grėsmę eismo

saugumui, neprisiimti atsakomybės, nepagrįstai perkeliant ją patiems eismo

dalyviams. Teismo vertinimu, atsakovo argumentas dėl nepakankamo finansavimo

nepaneigia teisės aktuose nustatytos ir atsakovo piktybiškai ignoruojamos

pareigos vykdyti gatvių priežiūrą, remontą ir saugaus eismo užtikrinimą.

Teismas

konstatavo, jog Kauno miesto savivaldybė šiuo atveju neužtikrino (duomenys

neskelbtini) gatvės, Kaune, tinkamos priežiūros, jos savalaikio remonto ir

saugaus eismo, todėl dėl tokio neteisėto neveikimo buvo apgadinta transporto

priemonė. Teismui nekilo abejonių, kad tarp neteisėtų savivaldybės veiksmų

(šiuo atveju – neveikimo) ir patirtos žalos yra priežastinis ryšys. Aplinkybė,

jog kelių policijos valdybos nutarime nurodytas kitas transporto priemonę

vairavęs asmuo, teismo vertinimu, žalos dydžio, jos atlyginimo nepaneigia. Nagrinėjamu

atveju esant visoms būtinosioms viešosios (valstybės) atsakomybės sąlygoms,

pareiškėjo prašymą dėl turtinės žalos atlyginimo teismas laikė pagrįstu ir

tenkintinu, kompensuojant išlaidas, kurios yra būtinos sugadinto automobilio

būklei iki eismo įvykio atkurti ir iš atsakovo priteisiant turtinės žalos

atlyginimą.

Teismas

vadovavosi CK 6.251 straipsniu, nagrinėjamos bylos atveju nenustatė aplinkybių,

įgalinančių sumažinti nuostolių dydį, ir pareiškėjo prašomą priteisti 4 223,24 Lt

sumą laikė pagrįsta bei įrodyta.

Teismas

rėmėsi CK 6.2 straipsnio 1 dalimi, 6.263 straipsniu, 6.37 straipsnio 2 dalimi,

6.210 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo praktiką ir nustatė, kad byla teisme buvo iškelta 2013

m. rugpjūčio 29 d., todėl darė išvadą, kad pareiškėjui priteistinos 5 procentų

dydžio metinės palūkanos nuo nurodytos datos iki teismo sprendimo visiško

įvykdymo.

Teismas

vadovavosi Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalimi, teisingumo

ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl

civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo

teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir

Rekomendacijos) 5, 7, 8, 8.2 punktais ir darė išvadą, kad už skundo teismui

parengimą gali būti priteista maksimali 1 920 Lt suma (800 x 3 x 0,8 = 1920

Lt). Teismas atsižvelgė į maksimalų galimą priteistinos sumos dydį, suteiktų

teisinių paslaugų vienkartinį pobūdį, bylos sudėtingumą ir pareiškėjo prašomą

priteisti 200 Lt sumą laikė pagrįsta ir priteistina (ABTĮ 44 str. 2 d. ir 6 d.,

45 str. 1 d.).

Dėl atsakovo

prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Kelių

priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies bei

Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų naudojimo tvarkos aprašo 3, 5.3

punktų nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21, 29 ir 94

straipsniams teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčo teisinius

santykius reglamentuoja kiti teisės aktai, o pareiškėjo paminėtų teisės aktų

nuostatos ginčo santykiams neaktualios ir netaikytinos, todėl šio prašymo

netenkintino.

III. Atsakovas

Kauno miesto savivaldybė apeliaciniu skundu (b. l. 38-45) prašo pirmosios

instancijos teismo sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą atmesti bei

tenkinti Kauno miesto savivaldybės prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl

Kelių priežiūros ir plėtros finansavimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies,

Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 477 patvirtinto Kelių

priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašo 3,

5.3 punktų atitikties Konstitucijos 21, 29 ir 94 straipsniams.

Atsakovas

vadovaujasi ABTĮ 81 straipsniu, 57 straipsnio 6 dalimi, 85 straipsnio 4 dalimi,

86 straipsnio 1, 2 dalimis, teigia, kad teismas neatsižvelgė į bylai

svarbias aplinkybes, turėjusias esminės reikšmės ginčo kilimui ir eigai,

tinkamai neištyrė įrodymų tinkamumo. Atsakovas pažymi, kad šioje byloje

negalima daryti vienareikšmės išvados, jog pareiškėjo reikalaujama atlyginti

žala patirta būtent dėl įvažiavimo į ginčo duobę, todėl nėra įrodytas

priežastinis ryšys. Atsakovo teigimu, duobės buvimo faktas pats savaime

nereiškia žalos padarymo fakto ginčo transporto priemonei, o užfiksuoti ginčo

transporto priemonės sugadinimai savaime nereiškia, kad jie atsirado būtent dėl

įvažiavimo į konkrečią duobę, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad

turtinės žalos dydis įrodytas. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad byloje nėra

pateiktas ginčo transporto priemonės vertinimas, taip pat dokumentai,

patvirtinantys nepriekaištingą ginčo transporto priemonės būklę iki tariamo

eismo įvykio, AB „Lietuvos draudimas“, prieš išmokėdamas draudimo išmoką kaip

tariamos žalos atlyginimą, nenustatė transporto priemonės rinkos vertės prieš

apgadinimą, nesudarė atkūrimo (remonto) kalkuliacijos, nenustatė transporto

priemonės liktinės vertės, neparengė vertinimo išvadų. Atsakovas pabrėžia, kad

nei viename byloje esančiame dokumente nėra jokios išvados, kad būtent ginčo

duobė galėjo sukelti ir tik ji sukėlė automobilio sugadinimus bei kad būtent

tik to pasekoje buvo patirta teismo sprendime nurodyta priteisti žala. Atsakovas

atkreipia dėmesį, jog bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad ginčo transporto

priemonę tariamo įvykio vakarą vairavo K. R., nors

patikslintame skunde bei Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato

Kelių policijos valdybos 2012 m. kovo 22 d. nutarime nurodyta, jog automobilį

vairavo J. Č.. Atsakovo manymu, iš byloje pateiktos eismo

įvykio vietos schemos nėra aišku, kaip įmanoma važiuojant dešine kelio puse, t.

y. nepažeidžiant galiojančių Kelių eismo taisyklių, su dešinės pusės

automobilio ratais įvažiuoti į ginčo duobę, kuri buvo kairiame kelio

važiuojamosios dalies krašte. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad liudytojas bylos

nagrinėjimo metu nurodė, jog buvo įvažiuota kairės pusės ratais. Atsakovo

manymu, pareiškėjas turėjo visas galimybes išvengti eismo įvykio, todėl, jei

įvykis buvo, pats vairuotojas už jį yra atsakingas. Atsakovas atkreipia dėmesį,

kad nėra aišku, kada įvyko tariamas įvykis, tačiau bet kuriuo atveju

autotransporto priemonių pikas mieste jau būna pasibaigęs, todėl vairuotojas,

kaip atidus ir rūpestingas eismo dalyvis, turėjo visas sąlygas tariamo eismo

įvykio išvengti. Atsakovas remiasi CK 6.279 straipsnio 1 dalimi ir tvirtina,

kad teismas nepagrįstai atsakomybę taikė tik Kauno miesto savivaldybei. Atsakovas

akcentuoja, kad į pareiškėjo reikalavimą nepagrįstai įtrauktas pridėtinės vertės mokestis (toliau – ir PVM), nes

draudimo išmoka nėra tolygu žalai dėl eismo įvykio. Atsakovas atkreipia dėmesį

į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartį civilinėje byloje

Nr. 3K-3-381/2006, nurodo, kad AB „Lietuvos draudimas“ yra PVM mokėtojas, ir

daro išvadą, kad teismas nepagrįstai tenkino visą pareiškėjo reikalavimą, į

kurį įtrauktas PVM. Atsakovo manymu, byloje nėra vienareikšmiškų įrodymų,

patvirtinančių priežastinio ryšio egzistavimą, nėra pateikti tinkami rašytiniai

įrodymai, pagrindžiantys prašomą priteisti žalos dydį ir jos ryšį su ginčo

duobe. Atsakovas paaiškina, kad Kauno miesto gatvės yra reguliariai tvarkomos,

tačiau pagal turimas lėšas, nes tam skirtas finansavimas yra ribotas ir

nepakankamas. Atsakovo teigimu, Kauno miesto gatvių išdaužų užtaisymo darbai,

jų mastas, atlikimo laikas ir pan. yra priklausomi ne tik nuo Kauno miesto

savivaldybės biudžeto, bet ir nuo Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie

Susisiekimo ministerijos (toliau – ir Direkcija), todėl ir ji yra atsakinga už

Kauno miesto gatvių priežiūrą. Atsakovas remiasi Aprašo 42, 30 punktais ir daro

išvadą, kad ir policijos pareigūnai turi rūpinti saugaus eismo užtikrinimu,

eismo sąlygų gerinimu vietinės reikšmės keliuose. Atsakovo manymu, teismas

nepagrįstai nusprendė priteisti iš Kauno miesto savivaldybės pareiškėjo naudai

5 proc. dydžio metines palūkanas nuo administracinės bylos iškėlimo teisme iki

visiško sprendimo įvykdymo. Atsakovas paaiškina, kad bylos nagrinėjimas

neužsitęsė, Kauno miesto savivaldybė pateikė visus procesinius dokumentus bei

atliko kitus procesinius veiksmus nepraleisdama nustatytų terminų. Atsakovo

manymu, teisines pasekmes dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam

asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos

institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo

administravimo srityje nustato viešosios teisės normos, todėl CK 6.37

straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatos ginčo dėl

žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų,

atlyginimo atveju netaikytinos ir palūkanos neturėtų būti priteisiamos. Atsakovo

manymu, yra tiesioginis ryšys tarp nagrinėjamos bylos ir prašomo ištirti norminio

teisės akto atitikties Konstitucijai, nes dėl nepagrįstai sumažinto finansavimo

vietinės reikšmės keliams nėra finansinių galimybių užtikrinti jų tinkamos

būklės.

Trečiasis

suinteresuotas asmuo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos

atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 47-50) prašo priimti sprendimą teismo

nuožiūra. Trečiasis suinteresuotas asmuo pabrėžia, kad Direkcija nėra atsakinga

už Kauno miesto gatvių priežiūrą, nėra jokio teisės akto, nustatančio jos

atsakomybę už žalą, padarytą dėl netinkamos savivaldybių gatvių priežiūros,

neatlikto remonto. Direkcija nesutinka su atsakovo teiginiu, kad Kauno miesto

gatvių išdaužų užtaisymo darbai atliekami tik iš Kelių priežiūros ir plėtros

programos, kurios metines finansavimo sąmatas tvirtina Vyriausybė, lėšų.

Direkcija pabrėžia, kad gatvių priežiūra yra savivaldybės savarankiškoji

funkcija, o ne valstybės perduotoji. Direkcija kontroliuoja programos lėšų

naudojimo tikslingumą, tačiau konkrečius objektus, kuriems skiriamos lėšos, parenka

savivaldybės. Direkcija pažymi, kad programos lėšos yra tik papildomas vietinės

reikšmės susisiekimo infrastruktūros objektų finansavimo šaltinis. Šios lėšos

yra ribotos, jos nepatenkina visų savivaldybių poreikių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t

u o j a:

IV. Nagrinėjamu

atveju ginčas kilo dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pareiškėjas

AB „Lietuvos draudimas“ prašo atlyginti turtinę žalą iš atsakovo Kauno

miesto savivaldybės, atsiradusią subrogacijos pagrindu (CK 6.1015 str.).

Patirtą turtinę žalą pareiškėjas vertina 4 223,24 Lt.

Nagrinėjamoje

byloje nustatyta, jog trečiasis suinteresuotas asmuo K. R.,

vairuodamas automobilį Renault Megane, 2012 m. kovo 22 d., apie 19.11 val.,

įvažiavo į Kauno miesto savivaldybėje, (duomenys neskelbtini) gatvės

važiuojamoje dalyje buvusią jokiais ženklais nepažymėtą duobę, dėl ko

automobilis buvo apgadintas. Transporto priemonė priklausė UAB „Nordea Finance

Lithuania“, trečiasis suinteresuotas asmuo K. R. ja

naudojosi. Byloje esantis Transporto priemonių draudimo liudijimas (serija LD, Nr.

(duomenys neskelbtini)) patvirtina, kad tarp transporto priemonės

savininko ir pareiškėjo buvo sudaryta transporto priemonės draudimo sutartis. Kauno

apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybai 2012 m.

kovo 22 d. nutarimu nutraukus administracinio teisės pažeidimo teiseną ir

pasiūlius kreiptis su pretenzija į Kauno miesto savivaldybės Komunalinio ūkio

skyrių arba draudimo bendrovę, K. R. 2012 m. kovo 23

d. prašymu kreipėsi į AB „Lietuvos draudimas“, prašydamas už UAB „Sostena“

suteiktas paslaugas išmokėti draudimo išmoką. Iš UAB „Sostena“ 2012 m. kovo 26

d. Remonto sąmatos Nr. 7SPU110162 matyti, kad automobilio remonto darbus užsakė

K. R.. Byloje esanti PVM sąskaita-faktūra patvirtina, kad

UAB „Sostena“ paslaugas suteikė K. R.. AB „Lietuvos

draudimas“ 2012 m. balandžio 4 d. Aktas prie žalos bylos Nr. 1253965, AB

„Lietuvos draudimas“ 2012 m. balandžio 26 d. Pranešimas apie nuostolių

atlyginimą Nr. 1253965 K. R. bei 2012 m. balandžio 27 d.

sąskaitos išrašas patvirtina, kad pareiškėjas apskaičiavo ir UAB „Sostena“

išmokėjo draudimo išmoką – 4 223,24 Lt. Būtent nurodytos draudimo išmokos

dydžio turtinės žalos atlyginimo, remdamasis Civilinio kodekso 6.1015

straipsniu, nagrinėjamoje byloje ir siekia pareiškėjas AB „Lietuvos

draudimas“.

Pirmosios

instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino – priteisė pareiškėjui iš

atsakovo Kauno miesto savivaldybės 4 223,24 Lt žalos atlyginimo, 5 procentų

dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (4 223,24 Lt) nuo 2013 m. rugpjūčio

29 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 200 Lt išlaidų, susijusių su

bylos nagrinėjimu. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu

atsakovas padavė apeliacinį skundą.

Pagal

Civilinio kodekso 6.1015 straipsnį, reglamentuojantį draudėjo teisių į žalos

atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), jeigu draudimo sutartis nenustato

ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti

išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens (1 dalis); reikalavimo

teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato

draudėjo (naudos davėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (2 dalis).

Teisėjų

kolegija, atsižvelgdama į šias byloje nustatytas faktines aplinkybes,

konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs dėl žalos, atsiradusios

dėl automobilio apgadinimų jam įvažiavus į savivaldybės vietinės reikšmės kelio

važiuojamojoje dalyje buvusią duobę, atlyginimo, t. y. keliamas civilinės

atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl kelio, kaip inžinerinio statinio (Statybos

įstatymo 2 str. 9 ir 11 d.), trūkumų, klausimas.

Pagal statinių

savininko (valdytojo) atsakomybę įtvirtinančio Civilinio kodekso

6.266 straipsnio 1 dalį, žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių

ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų

trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo,

kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės, o 2

dalis nustato prezumpciją, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių

konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip

jų savininkas (valdytojas). Šiame straipsnyje įtvirtintu objektyviosios

civilinės atsakomybės atveju nustatytinos tokios deliktinės civilinės atsakomybės

sąlygos: 1) įstatyme nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių

trūkumų, valdymo faktas; 2) žalos asmeniui padarymas; 3) įstatyme nurodyto

objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų ir padarytos žalos priežastinis ryšys;

kaltė šiuo atveju yra formaliai pašalinta iš civilinės atsakomybės sąlygų;

veiksmų neteisėtumas nesiejamas su daikto valdytojo veiksmu ar neveikimu ir jo

rūpestingumo klausimas nekeliamas, užtenka objektyvaus daikto su trūkumais

valdymo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis

civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009; 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje

byloje Nr. 3K-3-222/2011; 2014 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr.

3K-7-57/2014; taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 3 d. nutartis

administracinėje byloje Nr. A556-992/2014).).

Statinio,

pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, valdymas pagal

CK 6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir

teisė daryti jam ūkinį bei fizinį poveikį. Valdytoju gali būti laikomas asmuo,

kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti. Pagal

Civilinio kodekso 6.266 straipsnio 2 dalį pastato, statinio, kelio

savininku (valdytoju) preziumuojamas asmuo, kuris yra nurodytas viešajame

registre. Ši prezumpcija gali būti paneigta. Dėl to esant registracijos

duomenims viešajame registre, jame nurodytas asmuo gali įrodyti, kad atsakingas

už žalą asmuo iš tikrųjų yra kitas. Juo gali būti objekto savininkas ar

valdytojas, nors jo teisės ir nebūtų įregistruotos viešajame registre.

Įrodinėjimo pareiga tenka viešajame registre nurodytam savininkui ar valdytojui

(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje

Nr. 3K-3-62/2009, 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr.

3K-3-222/2011, 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr.

3K-3-108/2013).

Kelių

įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir

gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Vietos savivaldos įstatymo 6

straipsnio 32 punkte įtvirtinta viena iš atsakovo savarankiškųjų (Konstitucijos

ir įstatymų nustatytų (priskirtų) funkcijų – vietinės reikšmės kelių ir gatvių

priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas. Saugaus eismo automobilių

keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte nustatyta, kad savivaldybės

administracijos direktorius, užtikrindamas eismo saugumą, be kita ko, rūpinasi

vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų

projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu. Saugaus eismo

keliais įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad kelio savininkas

(valdytojas) privalo užtikrinti, jog kelias būtų tinkamas transporto priemonių

ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų teisės aktų reikalavimus; organizuoti eismą ir

užtikrinti kelio, jo inžinerinių statinių ir techninių eismo organizavimo

priemonių priežiūrą taip, kad ji atitiktų kelių priežiūrą reglamentuojančių

teisės aktų reikalavimus; užtikrinti, kad nedelsiant būtų panaikintos kliūtys,

trukdančios eismui ir keliančios pavojų, o jei to padaryti neįmanoma,

užtikrinti, kad pavojingose vietose būtų įrengtos atitinkamos techninės eismo

organizavimo priemonės tol, kol šios kliūtys bus panaikintos; tobulinti eismo

organizavimą, atsižvelgiant į eismo įvykių kelyje priežastis ir aplinkybes;

atlyginti žalą asmenims, atsiradusią dėl teisės aktų nustatyta tvarka neatliktų

kelio savininko pareigų. Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155

patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo 6 punkte nurodyta, kad savivaldybės

atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių taisymo bei priežiūros darbų

ir saugaus eismo sąlygų užtikrinimo užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės

viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą.

Atsižvelgdama

į teisinį reguliavimą bei nustatytas faktines aplinkybes, kad atitinkami

automobilio apgadinimai atsirado trečiajam suinteresuotam asmeniui įvažiavus

į neaptvertą ir jokiais ženklais nepažymėtą duobę Kauno mieste, (duomenys neskelbtini) gatvėje, taip pat atsakovui

– Kauno miesto savivaldybei – iš esmės nekeliant ginčo dėl aplinkybės, kad

Kauno miesto savivaldybė yra nurodyto kelio (jo dalies) savininkas (valdytojas)

Civilinio kodekso 6.266 straipsnio prasme, taip pat atsakovui nepateikus

bei byloje nesant duomenų, galinčių patvirtinti, kad žala atsirado dėl

nenugalimos jėgos ar nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo (CK

6.270 str. 1 d.) darytina išvada, kad būtent atsakovas, kaip inžinerinio

statinio – kelio, savininkas, yra atsakingas už trečiojo suinteresuoto asmens

patirtą žalą jam įvažiavus į kelyje buvusią, jokiais ženklais nepažymėtą duobę,

dėl ko buvo apgadintas jo automobilis.

Apeliantas

nepagrįstai nurodo, kad iš dalies atsakomybę turėtų prisiimti Direkcija, kurios

pagrindiniai veiklos tikslai susiję su valstybinės reikšmės kelių priežiūra. Tai,

kad, kaip nurodo apeliantas, Direkcija rengia ir teikia Susisiekimo

ministerijai Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų naudojimo metinės

sąmatos projektą, planuoja ir organizuoja Europos Sąjungos finansinės paramos

lėšų gavimą ir naudojimą, teisės aktų nustatyta tvarka kontroliuoja Kelių

priežiūros ir plėtros programos lėšų vietinės reikšmės keliams (gatvėms)

tiesti, taisyti (remontuoti), prižiūrėti ir saugaus eismo sąlygoms užtikrinti

naudojimą bei užtikrina racionalų ir taupų lėšų bei turto naudojimą,

nepatvirtina Direkcijos atsakomybės už Kauno miesto gatvių priežiūrą.

Apeliantas

remiasi Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių

priežiūros tvarkos aprašo 42 punktu, įtvirtinančiu, kad už kelių priežiūrą

atsakingi asmenys ir pareigūnai, pažeidę šio aprašo reikalavimus arba nesiėmę

reikiamų priemonių, kad laiku būtų uždraustas arba apribotas eismas kelių

ruožuose, kai naudojimasis jais kelia grėsmę saugiam eismui, atsako įstatymų

nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad minėto aprašo 30 punkte įtvirtinta policijos

pareigūnų teisė, o ne pareiga įspėjus kelio savininką (valdytoją) keisti,

apriboti ir uždrausti eismą, jeigu tai būtina saugiam eismui užtikrinti ar

eismo sąlygoms pagerinti. Jokių imperatyvių reikalavimų policijos pareigūnams

Aprašas nenustato, todėl Kauno miesto savivaldybės išvada dėl policijos

pareigūnų atsakomybės šiuo atveju nėra pagrįsta.

Kaip minėta, pareiškėjas

– draudimo bendrovė, išmokėjo draudimo išmoką (4 223,24 Lt) UAB „Sostena“,

kuris transporto priemonės naudotojo K. R. užsakymu taisė

AB „Lietuvos draudimas“ transporto priemonių draudimu apdraustą transporto

priemonę, kuri buvo apgadinta eismo įvykio, įvažiavus į (duomenys

neskelbtini) gatvėje, Kauno mieste, buvusią jokiais ženklais nepažymėtą

duobę (ilgis – 2,3 m, plotis – 0,8 m, gylis – 7 cm) metu. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis,

sutinka su pirmosios instancijos prieita išvada, kad byloje nėra objektyvių

duomenų, jog transporto priemonę vairavęs asmuo būtų pažeidęs Saugaus eismo

automobilių keliais įstatymo ir Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr.

1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklų nuostatas. Pažymėtina, kad Kauno apskrities

vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos nutarime, kuriuo

nutraukta administracinio teisės pažeidimo bylos teisena, vairuotojo veiksmuose

administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties nebuvo nustatyta. Tokios

išvados nepaneigia apelianto argumentai, kad į duobę nebuvo įmanoma įvažiuoti

nepažeidus Kelių eismo taisyklių. Kaip matyti iš byloje esančios eismo įvykio

schemos, (duomenys neskelbtini) gatvę

sudaro šešios važiuojamosios juostos – kiekvienai eismo pusei po tris.

Liudytojas J. Č. pirmosios

instancijos teismo posėdyje nurodė, kad buvo važiuojama trečiąja kelio juosta,

kadangi antrąja važiavo kita transporto priemonė. Iš J.

Č. 2012 m. kovo 22 d. paaiškinimo dėl eismo

įvykio taip pat matyti, kad pamačius duobę pasukti į dešinę siekiant ją

apvažiuoti nebuvo galimybės, kadangi juostoje iš dešinės važiavo kita

transporto priemonė. Tokios aplinkybės paneigia apelianto tvirtinimus, kad

ginčo transporto priemonė negalėjo įvažiuoti į duobę nepažeisdama Kelių eismo

taisyklių 125 punkto, kuriame įtvirtinta vairuotojo pareiga važiuoti kuo

arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto. Byloje nėra duomenų, kad (duomenys

neskelbtini) gatvėje eismas trečiąja juosta būtų

kaip nors apribotas. Be to, Kelių eismo taisyklių pažeidimo automobiliui įvažiavus

į duobę nenustatė ir policija. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija

neturi pagrindo abejoti dėl pirmosios instancijos teismo remiantis bylos

duomenimis nustatytų eismo įvykio aplinkybių, taip pat dėl Kauno apskrities

vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2012 m. kovo 22 d.

nutarime nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną nustatytos

aplinkybės, kad automobilio vairuotojo veiksmuose Kelių eismo taisyklių

pažeidimo nenustatyta.

Nors

apeliantas nurodo, kad eismo įvykio metu transporto priemonių piko mieste

nebuvo, tačiau tai, kad įvykis įvyko tamsiu paros metu, dešinėje pusėje

važiuojant kitai transporto priemonei, o kairėje pusėje esant priešingai eismo

juostai, kliūties, t. y. nepažymėtos duobės, išvengimas net ir, kaip nurodo

atsakovas, vairuotojui esant atidžiam ir atsakingam, nebuvo akivaizdžiai

įmanomas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kelyje esant trims važiuojamosioms

juostoms tokio pobūdžio kliūties kaip nepažymėtos duobės egzistavimas

trečiojoje juostoje yra mažiau tikėtinas, todėl labiau pavojingas nei tokios

kliūties buvimas likusiose juostose. Tokia aplinkybė mažina atsakovo nurodytą

vairuotojo atsakomybę dėl atitinkamos atidos ir rūpestingumo vairuojant ir kartu

didina atsakovo atsakomybę dėl netinkamos tokios kelio atkarpos priežiūros, dėl

ko atsirado šioje byloje nustatyti ginčo transporto priemonės apgadinimai. Įvertinusi

šias aplinkybes teisėjų kolegija negali sutikti su apelianto tvirtinimu, kad

ginčo transporto priemonės vairuotojo veiksmai turėjo įtakos žalos atsiradimui

ir jos padidėjimui. Pažymėtina ir tai, kad Kauno apskrities vyriausiojo

policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2012 m. kovo 22 d. nutarime

nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną nustatyta, kad

vairuotojas to iš anksto numatyti neturėjo galimybės.

Eismo įvykio vietos schema patvirtina, kad ginčo duobė buvo

trečiojoje juostoje ir, priešingai nei nurodo apeliantas – dešinėje juostos

dalyje. Ginčo transporto priemonei padarytas apgadinimų pobūdis, t. y. dešinės,

o ne kairės pusės padangų ir ratlankių apgadinimas, nekelia abejonių dėl eismo

įvykio aplinkybių, aprašytų byloje esančioje policijos Eismo įvykio medžiagoje.

Tai kad, kaip teisingai atkreipia dėmesį apeliantas, pirmosios instancijos

teismo posėdyje liudytojas J. Č., atsakydamas į atsakovo atstovės klausimą, nurodė, jog

buvo padaryti apgadinimai automobilio kairės pusės padangoms, nesudaro pagrindo

kilti abejonėms dėl byloje nustatytų eismo įvykio aplinkybių. Pažymėtina, kad

pirmosios instancijos teismo posėdis vyko 2013 m. gruodžio 9 d., t. y. nuo

eismo įvykio praėjus daugiau nei pusantrų metų. Prieš atsakydamas į klausimą

dėl automobilio apgadinimų pobūdžio liudytojas J. Č., atsakydamas į atsakovo atstovės klausimą, nurodė, kad

duobė buvo kairėje kelio dalyje, kas, be kita ko, galėjo lemti neteisingai šio

liudytojo nurodytą aplinkybę dėl automobilio kairės, o ne dešinės pusės padangų

apgadinimų. Pažymėtina, kad įvykio dieną rašytame paaiškinime policijai J. Č. nurodė, jog buvo prakirstos

dvi dešinės pusės padangos. Pastebėtina, kad nors atsakovas

apeliaciniame skunde ir kėlė abejones, ar atitinkami trečiojo suinteresuoto

asmens naudojamos transporto priemonės apgadinimai atsirado būtent minėto eismo

įvykio metu dėl įvažiavimo į nurodytą duobę, tačiau teisėjų kolegija pažymi,

kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime detaliai įvertino

visus byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu padarė pagrįstą išvadą, kad

atitinkami automobilio apgadinimai atsirado būtent trečiajam suinteresuotam

asmeniui įvažiavus į duobę važiuojamojoje kelio Kauno miesto savivaldybėje dalyje.

Atsakovo

išdėstyti motyvai, esą automobiliui dėl žalos nustatymo turėjo būti atliktas

privalomas atestuoto kilnojamojo turto vertintojo vertinimas pagal Tvarką,

atmestini kaip nepagrįsti. Šis poįstatyminis aktas priimtas įgyvendinant Turto

ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą. Šio įstatymo paskirtis – nustatyti turto

arba verslo vertinimo pagrindus ir atvejus, turto arba verslo vertintojų ir

turto arba verslo vertinimo įmonių veiklos pagrindus ir veiklos priežiūrą,

turto arba verslo vertintojų ir turto arba verslo vertinimo įmonių teises,

pareigas ir atsakomybę, turto arba verslo vertintojams ir turto arba verslo

vertinimo įmonėms keliamus reikalavimus (1 str.). Šiuo įstatymu numatytas

neprivalomasis ir privalomasis turto arba verslo vertinimas. Neprivalomasis

vertinimas atliekamas užsakovo iniciatyva, jo ir turto arba verslo vertinimo

įmonės arba nepriklausomo turto arba verslo vertintojo susitarimu (Turto ir

verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 str. 6 d.). Privalomasis turto arba

verslo vertinimas atliekamas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytais

atvejais, siekiant užtikrinti viešuosius interesus (Turto ir verslo vertinimo pagrindų

įstatymo 2 str. 7 d.). Šis įstatymas numato turto arba verslo vertinimą vidaus

reikmėms, kurį apibrėžia, kad tai – turto arba verslo vertinimas, Lietuvos

Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos

organizacijos arba jų filialų atliekamas savo nuožiūra, siekiant užtikrinti

Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar

kitos organizacijos arba jų filialų tiesioginių funkcijų atlikimą, išskyrus

turto arba verslo vertinimą, kai sudaromos turto arba verslo vertinimo sutartys

su užsakovais (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 str. 13 d.). Pagal

šio įstatymo 7 straipsnį, turto arba verslo vertintojai klasifikuojami į nepriklausomus

turto arba verslo vertintojus (išorės turto arba verslo vertintojus) ir vidaus

turto arba verslo vertintojus. Šio įstatymo prasme vidaus turto arba verslo

vertintojas – turto arba verslo vertintojas, kuris pagal darbo sutartį dirba

Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigtame juridiniame

asmenyje ar kitoje organizacijoje arba jų filialuose arba kuris yra

individualios įmonės savininkas ar ūkinės bendrijos tikrasis narys ir vertina

turtą arba verslą to Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigto

juridinio asmens ar kitos organizacijos arba jų filialų vidaus reikmėms (Turto

ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą 7 str. 2 p.). Draudimo įstatyme

įtvirtinta, jog draudimo bendrovėms suteikti įgaliojimai atlikti draudžiamo

turto vertinimą (Draudimo įstatymo 3 str. 2 d.). Turto ir verslo vertinimo

pagrindų įstatymo prasme draudimo bendrovėse dirbantys turto vertinimo

specialistai patenka į vidaus turto arba verslo vertintojo sąvoką, nes

vertinimą atlieka bendrovės funkcijų vykdymo reikmėms. Atsakovo nurodyta Tvarka

ginčui aktualaus automobilio žalos nustatymui nebuvo privaloma, nes toks

reikalavimas nekyla iš Draudimo įstatymo, Civilinio kodekso normų ir draudimo

sutarties sąlygų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m.

spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1265/2013).

Iš

byloje esančio transporto priemonės registracijos liudijimo matyti, kad

automobilio pirmoji registracijos data yra 2011 m. sausio 25 diena. AB

„Lietuvos draudimas“ Transporto priemonių draudimo liudijimas rodo, kad

transporto priemonė apdrausta nuo 2012 m. sausio 25 d., transporto priemonė

sugadinimų ir defektų neturi. Byloje yra AB „Lietuvos draudimas“ Transporto

priemonės techninės apžiūros aktas, kuriame nustatyti su įvykiu susiję

transporto priemonės sugadinimai: keičiamos ir remontuojamos dalys. Bylos

medžiaga patvirtina, jog dėl ginčo įvykio buvo apgadintos dešinės pusės

automobilio padangos su ratlankiais. Akivaizdu, kad tokio pobūdžio apgadinimai

yra būdingi transporto priemonei dešinės pusės ratais įvažiavusiai į kelio

duobę. Byloje esančioje UAB „Sostena“ Remonto sąmatoje nurodytos detalios

remonto darbų atlikimo kainos. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų

kolegija neturi pagrindo abejoti automobiliui padarytos žalos dėl įvažiavimo į

nepažymėtą duobę dydžio pagrįstumu. Pirmosios instancijos teismas teisingai

pastebėjo, kad byloje nėra įrodymų, paneigiančių nurodytas remonto išlaidas ir

(ar) patvirtinančių mažesnę remonto kainą, ar objektyvių duomenų, jog bus

kompensuojamos didesnės išlaidos nei tos, kurios būtinos sugadinto turto būklei

iki eismo įvykio atkurti. Pagal automobilio sugadinimo pobūdį, nurodytos

išlaidos automobilio remontui laikytinos realiai pagrįstomis ir įrodytomis.

Atsakovo argumentai dėl žalos dydžio pagrįsti prielaidomis, todėl atmestini.

Apeliantas teisingai atkreipia dėmesį dėl vairuotojų

nesutapimo, tačiau ši aplinkybė buvo išsiaiškinta pirmosios instancijos teismo

posėdyje, kuriame dalyvavo ir atsakovo atstovė. Be to, tokia apelianto

akcentuojama aplinkybė nėra esminė šios administracinės bylos nagrinėjimui, ji

savarankiškai nepaneigia pirmosios instancijos teismo teisingai nustatytos

faktinės aplinkybės, kad AB „Lietuvos draudimas“ apdrausta transporto priemonė

įvažiavo į jokiais kelio ženklais nepažymėtą kelio duobę, dėl ko buvo padaryti

atitinkami automobilio apgadinimai.

Teisėjų

kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo

argumentai dėl nepakankamo finansavimo nepaneigia teisės aktuose nustatytos

pareigos vykdyti gatvių priežiūrą, remontą ir saugaus eismo užtikrinimą.

Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju pareiga atlyginti dėl duobės

kelyje kilusius nuostolius savivaldybei kilo ne dėl to, kad ši duobė buvo

nesutaisyta, bet dėl to, kad nebuvo imtasi jokių priemonių išvengti transporto

priemonių įvažiavimo į šią duobę, t. y. duobės sutvarkymo ar pažymėjimo

įspėjamaisiais ženklais, sudarančiais galimybę transporto priemonių

vairuotojams būnant atidiems ir rūpestingiems išvengti įvažiavimo į duobę ir

atitinkamai dėl to galinčių atsirasti nuostolių.

Civilinio

kodekso 6.249 straipsnio 1 dalis nustato, kad žala yra asmens turto netekimas

arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos

pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė

žalos išraiška yra nuostoliai; jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai

įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Civilinio kodekso 6.251 straipsnio 1

dalis įtvirtina visiško nuostolių atlyginimo principą, t. y. kad padaryti

nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar

sutartis nustato ribotą atsakomybę. Šio principo esmė – žalos atlyginimu turi

būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį.

Pirmosios

instancijos teismas, nustatydamas turtinės žalos, patirtos trečiojo

suinteresuoto asmens automobiliui įvažiavus į kelio duobę, dydį – 4 223,24 Lt,

detaliai įvertino byloje surinktus įrodymus ir konstatavo, kad pagal

automobilio sugadinimo pobūdį, šios išlaidos automobilio remontui laikytinos

realiai pagrįstomis ir įrodytomis, o jokių pagrįstų įrodymų, paneigiančių, jog

pagal automobilio sugadinimo pobūdį darbai, dėl kurių buvo patirtos nurodytos

išlaidos, nebuvo techniškai būtini ir nebuvo susiję su patirtais automobilio

apgadinimais, atsakovas nepateikė bei neprašė skirti ekspertizės žalos dydžiui

nustatyti.

Apeliaciniame

skunde taip pat reiškiamas nesutikimas su pirmosios instancijos teismo

sprendimu įtraukti į pareiškėjo patirtus nuostolius sumokėtą 732,96 Lt

pridėtinės vertės mokestį, šią išvadą grindžiant tuo, kad remonto paslaugas

teikęs asmuo yra juridinis asmuo, privalantis apskaičiuoti ir mokėti PVM, o už

paslaugas sumokėjo draudikas – PVM mokėtojas.

Pareiškėjas

AB „Lietuvos draudimas“ trečiojo suinteresuoto asmens naudotą automobilį

remontavusiai įmonei sumokėjo 4 223,24 Lt, įskaitant 732,96 Lt PVM. Pridėtinės

vertės mokesčio įstatymo 57 straipsnis numato PVM mokėtojų teisę į PVM atskaitą

(PVM atskaita pagal šio įstatymo 2 straipsnio 28 dalį yra pirkimo ir (arba)

importo PVM dalies atskaitymas, kai pagal šio įstatymo nuostatas apskaičiuota

atskaitoma pirkimo ir (arba) importo PVM dalimi sumažinama mokėtina į biudžetą

ar padidinama grąžintina iš biudžeto PVM suma). Tačiau pažymėtina, kad pagal

Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 58 straipsnio 1 dalį, PVM mokėtojas turi

teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo ir (arba) importo PVM už įsigytas ir

(arba) importuotas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba)

paslaugos skirtos naudoti inter alia PVM apmokestinamam prekių tiekimui

ir (arba) paslaugų teikimui. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 27 straipsnis

nustato, kad pridėtinės vertės mokesčiu neapmokestinamos visų rūšių draudimo ir

perdraudimo paslaugos, išskyrus nurodytąsias šio įstatymo 46 straipsnyje, taip

pat su draudimo ir perdraudimo paslaugomis susijusios paslaugos, kurias teikia

draudimo ir perdraudimo tarpininkai. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytą

teisinį reguliavimą, konstatuoja, kad pareiškėjo – draudimo įmonės – už

trečiojo suinteresuoto asmens naudoto automobilio remonto paslaugas sumokėtas

pirkimo PVM (732,96 Lt) negalės būti susigrąžintas iš biudžeto, todėl

pareiškėjo sumokėtas PVM pripažintinas jo patirtu nuostoliu ir turi būti

priteistas iš atsakovo. Pažymėtina, kad tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., išplėstinės teisėjų

kolegijos 2014 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-992/2014).

Atsakovas

apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamą sprendimą priėmęs teismas

nepagrįstai taikė CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir CK 6.210 straipsnio 1 dalies

nuostatas ir tenkino pareiškėjo skundą dalyje dėl 5 proc. dydžio metinių

palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo

sprendimo visiško įvykdymo priteisimo. Šiuo aspektu pažymėtina, jog civilinė

atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai

taikė Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas

privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos

iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (procesinės palūkanos)

nuostatas. Nagrinėjamu atveju CK 6.210 straipsnio 1 dalies nuostata yra aktuali

tik tuo aspektu, kiek joje nustatytas procesinių palūkanų dydis. Tokios

praktikos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., 2009

m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-73/2009;

2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010;

2011 m. gruodžio 15 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas

administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011, 2013 m. lapkričio 21 d.

nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2281/2013). Taigi

pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino pareiškėjo prašymą ir priteisė

jam iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos

iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Lietuvos

Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje

numatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas,

kuris turi būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai,

teismas stabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo

kompetenciją, kreipiasi su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės

aktas atitinka Konstituciją. Taigi tokiai teismų iniciatyvai pasireikšti reikalinga:

pirma, teismo abejonė dėl tam tikro teisės akto konstitucingumo ir, antra, toks

aktas turėtų būti taikomas konkrečioje byloje.

Atsakovas

prašė teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Kelių priežiūros ir plėtros

programos finansavimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies, įtvirtinusios, kad

metinėse sąmatose turi būti numatoma 20 procentų Programos finansavimo lėšų

valstybei, savivaldybėms panaudoti vietinės reikšmės keliams (gatvėms) tiesti,

taisyti, prižiūrėti bei saugaus eismo sąlygoms užtikrinti, atitikties

Konstitucijai. Taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Vyriausybės

2005 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 447 patvirtinto Kelių priežiūros ir

plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašo 3 punkto, kuriame,

be kita ko, taip pat įtvirtinta, kad metinėse sąmatose turi būti numatoma 20

procentų Programos finansavimo lėšų valstybei, savivaldybėms panaudoti vietinės

reikšmės keliams (gatvėms) tiesti, taisyti (remontuoti), prižiūrėti ir saugaus

eismo sąlygoms užtikrinti; taip pat 5 punkto, numatančio kam naudojamos

Programos finansavimo lėšos vietinės reikšmės keliams (gatvėms) tiesti, taisyti

(remontuoti), prižiūrėti ir saugaus eismo sąlygoms užtikrinti, atitikties

Konstitucijai.

Teisėjų

kolegijai nekyla abejonių dėl tokio teisinio reguliavimo konstitucingumo,

minėto teisės akto nuostatos šioje byloje netaikomos, todėl atsakovo prašymo

pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino. Pabrėžtina, kad klausimas

dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo

diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu

paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas

(pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai.

Įvertinusi

tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos

teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame

išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos

teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų

kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos

įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovo Kauno

miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

Kauno

apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti

nepakeistą.

Nutartis

neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Irmantas Jarukaitis

Dainius Raižys