A-525-1897-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A525-1897/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02587-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. spalio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, ir Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. A. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, ir Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas K. A. 2013 m. liepos 9 d. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1-7), kuriame prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir STT) 2013 m. birželio 25 d. sprendimą Nr. 4-01-3958; 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos STT, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 36 282,59 Lt, kuri susidarė dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo Laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies taikymo; 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos STT, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. birželio 1 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 16 750,55 Lt, kuri susidarė dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo; 4) įpareigoti atsakovus mokėti jam tokio dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri buvo mokama iki valstybinės pensijos sumažinimo.

Skunde nurodė, kad STT 2004 m. rugpjūčio 5 d. išvados Nr. N-40 pagrindu jam paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, kuri nuo 2010 m. sausio 1 d. perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir mokama sumažinta. Pareiškėjas 2013 m. gegužės 29 d. kreipėsi į STT, prašydamas paskaičiuoti, koks pensijos skirtumas susidarė dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, ir išmokėti neišmokėtos valstybinės pensijos dalį. Iš STT gavo 2013 m. birželio 25 d. raštą Nr. 4-01-3958, kuriame nurodytas valstybinės pensijos dydis 2010-2013 m., tačiau konstatuota, kad STT neturi teisinio pagrindo išmokėti valstybinės pensijos dalies nepriemoką.

Pareiškėjas pažymėjo, kad dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. birželio 1 d. jam neišmokėta 16 750,55 Lt pensijos, o dėl to paties įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo, kaip dirbančiam pensininkui – 36 282,59 Lt. Teigė, kad paminėtas teisinis reguliavimas, kurio pagrindu sumažinta jam paskirta valstybinė pensija, pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai ribojama asmens konstitucinė teisė į nuosavybę.

Atsižvelgdamas į tai, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje ir 5 straipsnio 1 bei 2 dalyse nustatytu teisiniu reguliavimu yra pažeidžiami iš Konstitucijos 23 ir 52 straipsnių kylantys imperatyvai, manė, kad yra galimas ir civilinės atsakomybės Lietuvos valstybei taikymas.

Dėl STT 2013 m. birželio 25 d. sprendimo Nr. 4-01-3958 neteisėtumo nurodė, kad atsakovas, atsisakydamas nagrinėti jo prašymą dėl neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo, neteisingai taikė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalies nuostatas. Pažymėjo, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuoja specialiosios teisės normos – Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 patvirtinti Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatai, kurie ir turi būti taikomi sprendžiant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų nepriemokos išmokėjimo. Pabrėžė, kad negali būti tokios situacijos, kad asmuo, turintis teisę teisminiu keliu apginti savo pažeistas teises, negalėtų to padaryti dėl institucijos neveikimo netinkamai taikant teisės aktus. Reikalavimo priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį teisę pareiškėjas grindžia ne tik Konstitucijos nuostatomis, bet ir Konstitucinio Teismo jurisprudencija.

Pareiškėjas 2014 m. sausio 9 d. teismui pateikė prašymą atnaujinti terminą skundui dėl neišmokėtos pensijos nepriemokos išmokėjimo paduoti. Prašyme nurodė, kad nuo 2010 m. vasario mėnesio gavęs sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją nemanė, jog yra pažeidžiamos jo teisės. Apie tai, kad pensijos mažinimui buvo taikyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams ir konstituciniam teisinės valstybės principui prieštaravusi 2009 gruodžio 9 d. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis, teigia sužinojęs tik Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. priėmus nutarimą, t. y. dar iki jo paskelbimo „Valstybės žiniose“ 2012 m. rugsėjo 21 d. Po nutarimo priėmimo nesikreipė į teismą, nes pagrįstai tikėjosi, kad jam bus išmokėta neteisėtai sumažinta valstybinės pensijos dalis, kadangi išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų pagrįsti jos neišmokėjimą. Apie tai, kad jam nebus išmokėtas susidaręs neišmokėtos pensijos skirtumas sužinojo tik 2013 m. vasario mėnesį. Į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu kreipėsi 2013 m. liepos 9 d., būdamas įsitikinęs, kad nepraleido trejų metų senaties termino, kadangi apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2012 m. vasario 6 d.

Atsakovai STT ir Lietuvos valstybė, atstovaujama STT, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 16-20) su pareiškėjo skundu nesutiko ir nurodė, kad pareiškėjui valstybinė pensija buvo perskaičiuota vadovaujantis tuo metu galiojusiomis teisės aktų nuostatomis. Pažymėjo, kad nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, todėl jos pareiškėjo pensijos apskaičiavimui nėra taikomos. Nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjui pensija mokama ją perskaičiavus pagal aktualios redakcijos Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kuri galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d. Akcentavo, kad STT turi vykdyti ir įgyvendinti galiojančių teisės aktų nuostatas, tačiau šiuo metu nėra priimtas joks teisės aktas, kuriuo vadovaudamasi STT galėtų pareiškėjui išmokėti (kompensuoti) neišmokėtą valstybinės pensijos dalį.

Vadovaudamiesi Konstitucijos 107 straipsnio bei Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatomis, atsakovai teigia, kad Konstitucinio Teismo nutarimai galioja į ateitį. Pažymėjo, kad pareiškėjas skundą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies teismui pateikė po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo.

Atsakovų manymu, pareiškėjas praleido kreipimosi į pensiją mokančią instituciją terminą. Paaiškino, kad pagal anksčiau ginčijamu pensijos perskaičiavimo laikotarpiu galiojusį teisinį reguliavimą pareiškėjas turėjo galimybę kreiptis į STT per 3 metus nuo tos dienos, kurią jis sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą dėl perskaičiuotos pensijos. Pareiškėjo kreipimosi į STT (2013 m. gegužės 29 d.) metu galiojusi ir pagal analogiją taikytina Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalis nustatė, kad skundas dėl pensijos mokėjimo turi būti paduotas per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą, o skundai dėl nepriimto sprendimo – per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią baigėsi nustatytas terminas sprendimą priimti. Gaudamas perskaičiuotą pensiją, pareiškėjas žinojo apie jos perskaičiavimą. Pareiškėjui perskaičiuota pensija už 2010 m. sausio mėn. – 2012 m. rugpjūčio mėn. buvo mokama kas mėnesį, ataskaitinio mėnesio pabaigoje arba kito mėnesio, einančio po ataskaitinio mėnesio, pradžioje. Pareiškėjas pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį sumažintą pensiją paskutinį kartą gavo 2012 m. rugsėjo mėn. Dėl nurodytų priežasčių, atsakovų nuomone, nėra pagrindo išmokėti pareiškėjui ginčui aktualiu laikotarpiu susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką, kadangi į STT jis kreipėsi praleidęs kreipimosi metu nustatytą 6 mėnesių terminą.

Atsakovai taip pat 2014 m. vasario 3 d. pateikė atsiliepimą į pareiškėjo prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti (b. l. 64-66), kuriame nurodė, kad teisės aktai neįpareigoja STT informuoti valstybės pensijos gavėjus apie valstybinės pensijos mokėjimui ir perskaičiavimui reikšmingus teisės aktų pakeitimus. Laikinasis įstatymas buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“, taip pat apie visiems valstybinių pensijų gavėjams aktualaus įstatymo priėmimą buvo skelbiama visuomenės informavimo priemonėse. Todėl, elgdamasis apdairiai ir rūpestingai, pareiškėjas galėjo pasidomėti minėtų teisės aktų daroma įtaka jo gaunamai valstybinei pensijai. Atsakovai atsiliepime į prašymą nurodė, kad šiuo metu nėra priimtas joks teisės aktas, kuriuo vadovaudamasi STT galėtų pareiškėjui kompensuoti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. Atitinkamai, pareiškėjo, teiginys, jog jis savo pažeistų teisių negali apginti teismine tvarka dėl institucijos neveikimo netinkamai taikant teisės aktus, yra nepagrįstas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 24 d. sprendimu pareiškėjui K. A. skundo padavimo terminą atnaujino, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Panaikino STT 2013 m. birželio 25 d. sprendimo Nr. 4-01-3958 dalį, kurioje atsisakyta pareiškėjui K. A. išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo susidariusią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos STT, pareiškėjo naudai 36 282,59 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Kitoje dalyje skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas pagal bylos duomenis nustatė, kad pareiškėjui nuo 2004 m. liepos 13 d. neterminuotai paskirta 2 042,73 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija (b. l. 32-33). Nuo 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydis perskaičiuotas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, taikant pagal Įstatymo 1 priede nurodytą formulę apskaičiuotą koeficientą, ir, kaip turinčiam pajamų, nuo kurių mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, dar kartą perskaičiuotas pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, taikant atitinkamą koeficientą pagal Įstatymo 2 priede nurodytą formulę (b. l. 12, 26).

Pareiškėjas 2013 m. gegužės 29 d. kreipėsi į STT su prašymu apskaičiuoti ir išmokėti jam pensijos nepriemoką, kuri susidarė dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo pensijos apskaičiavimui (b. l. 25). STT 2013 m. birželio 25 d. priėmė sprendimą Nr. 4-01-3958, kuriame išaiškino pareiškėjui, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija ginčo laikotarpiu ir iki šiol jam mokama pagal galiojančius teisės aktus. Atsižvelgdama į tai, bei nurodydama, kad pareiškėjas į STT kreipėsi praleidęs įstatymo nustatytą terminą, STT netenkino jo prašymo dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo (b. l. 21-24).

Teismas apibrėžė, kad byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui K. A. paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. birželio 1 d. teisėtumo.

Pažymėjo, kad 2009 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Laikinasis įstatymas Nr. XI-537, kuris, išskyrus jo 16 straipsnį, įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d. Pagal minėto įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktą jis taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines pensijas. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad paskirtos ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 1 d.) buvo nustatyta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotų valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis ir kurie po išmokos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba <...> (toliau šiame įstatyme šios pajamos ir pašalpos vadinamos draudžiamosiomis pajamomis), išskyrus asmenis, draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į tą mėnesį, už kurį mokama išmoka, gautų draudžiamųjų pajamų dydį, jeigu išmoka mokama už praėjusį mėnesį. Tuo atveju, kai išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas. Iš esmės analogiškas reguliavimas buvo nustatytas ir vėlesnėse Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies redakcijose, galiojusiose nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2010 m. gruodžio 1 d. ir nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.

Atkreipė dėmesį, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., be kita ko, pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, t. y. Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi ir Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises.

Pasisakydamas dėl kreipimosi į teismą terminų pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pateikta Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatų analize ir išvadomis, kad įstatymų leidėjas nesureguliavo pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Todėl taikydamas įstatymo analogiją, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė, kad reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjo pozicija, jog sprendimo dėl pensijos sumažinimo apskundimo senatis turėtų būti skaičiuojama nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo oficialaus paskelbimo 2012 m. rugsėjo 21 d., yra klaidinga. Šiam ginčui aktualioje LVAT praktikoje taip pat pažymėta, kad į teismą asmuo gali kreiptis tik po to, kai tarp šalių yra kilęs ginčas, t. y. tik po to, kai kompetentingas subjektas, išmokantis valstybinę pensiją, atsisako išmokėti pensijos nepriemoką.

Sprendė, jog dėl to, kad pirmoji sumažinta pensija (už 2010 m. sausio mėnesį) pareiškėjui išmokėta 2010 m. vasario mėnesį, pareiškėjas apie pažeistas teises sužinojo arba turėjo sužinoti gavęs pensiją už 2010 m. sausio mėnesį, t. y. vėliausiai – 2010 m. vasario mėnesį. Tačiau į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo pareiškėjas kreipėsi tik 2013 m. liepos 9 d. (b. l. 1, 13), praėjus daugiau nei 3 metams nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą – sumažintos valstybinės pensijos mokėjimą, t. y. praleidęs skundo padavimo terminą.

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo ( toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią, aplinkybės, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas, bei tai, kad remiantis Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo, laikytinos ekstraordinariomis ir pagrindu atnaujinti terminą skundui paduoti (nutartys administracinėse bylose Nr. AS502-169/2014, AS502-213/2014, Nr. AS143-219/2014). Įvertinęs pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą argumentus, darė išvadą, kad ir šiuo atveju nėra pagrindo nukrypti nuo paminėtos praktikos, todėl pareiškėjui atnaujino terminą skundui dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paduoti.

Dėl pareiškėjo prašymo priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtos valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. sausio 31 d., priminė, jog remiantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, Konstitucijai neprieštarauja.

Be to, pirmosios instancijos teismas, atsakydamas į pareiškėjo prašyme atnaujinti skundo padavimo terminą taip pat pareikštą prašymą stabdyti administracinę bylą ta apimtimi, kurioje ginčo dalykas yra pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kol Konstitucinis Teismas neišnagrinės Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą Nr. 12/2013 ir įsigalios Konstitucinio Teismo priimtas nutarimas, taip pat rėmėsi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas lygino Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija), kuriuo Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas valstybinių pensijų mokėjimui pratęsiamas iki 2012 m.gruodžio 31 d. nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytu Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje (2010 m. liepos 2 d. redakcija).

Konstitucinis Teismas šiame kontekste pažymėjo, kad iš paties įstatymo pavadinimo, jo 15 straipsnio (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. liepos 2 d., 2011 m. gruodžio 20 d. redakcijos) nuostatų ir šio įstatymo travaux preparatores matyti, jog Laikinuoju įstatymu nustatyta socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka taikoma tik laikinai. Tai reiškia, kad pasibaigus nustatytam laikotarpiui bus taikomas teisinis reguliavimas, kuris buvo taikomas iki Laikinojo įstatymo nuostatų įsigaliojimo. Taip pat vadovavosi Konstitucinio Teismo išaiškinimais 2010 m. balandžio 20 d. sprendime, 2012 m. vasario 6 d. nutarime ir pasisakė, kad įstatymų leidėjas Laikinojo įstatymo nuostatas priima laikinai ir nustato atitinkamą teisinį reguliavimą pensijoms, vertindamas valstybėje susiklosčiusią padėtį, t. y. kol objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti nustatomas sumažintų valstybinių pensijų teisini reguliavimas.

Įstatymų leidėjui kyla pareiga kiekvienais metais svarstant valstybės biudžetą iš naujo įvertinti realią valstybėje susiklosčiusią situaciją ir įvertinti, ar turi būti nustatomas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų mokamos sumažintos pensijos, nustatant tolygų, nediskriminacinį pensijų mažinimo mastą. Taip pat pažymėjo, kaip paminėjo Konstitucinis Teismas, kad dėl teigiamų visuomenei tikslų, vadovaujantis proporcingumo bei lygiateisiškumo principais yra galimas skirtingas pensijų reglamentavimas. Valstybinio socialinio draudimo pensijos bei Valstybinės pensijos (šiuo atveju - pareigūnų ir karių valstybinės pensijos) reglamentuojamos skirtingais įstatymais.

Apibendrindamas pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog nėra pagrindo abejoti Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-92 nuostatų konstitucingumu ta apimti, kuria Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamos pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Sprendė, kad laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. birželio 1 d. taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas pareiškėjui pensija perskaičiuota ir mokėta teisėtai ir pagrįstai. Dėl šios priežasties nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimus panaikinti STT 2013 m. birželio 25 d. sprendimo Nr. 4-01-3958 dalį dėl atsisakymo pareiškėjui išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, ir priteisti pareiškėjui nurodytą pensijos nepriemoką (ABTĮ 88 str. 1 d.).

Pažymėjo, kad pareiškėjas įgijo teisę teisme reikalauti pašalinti jo teisių pažeidimą, susijusį Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymu.

Vadovavosi Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime pateiktu išaiškinimu dėl Konstitucijos 110 straipsnyje nustatytos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimties: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išvada administracinėje byloje Nr. A552-519/13, kad teismas, paisydamas įsipareigojimų garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą, turi taikyti Konstitucijos 110 straipsnyje nustatytą išimtį. Vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuota pozicija, kad, kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Apibendrindamas pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme, atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės, prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį, nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d., taip pat tai, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi po Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo.

Dėl priteistinos sumos dydžio sprendė pagal prie STT 2013 m. birželio 25 d. sprendimo Nr. 4-01-3958 pridėtą pažymą (b. l. 12 ). Atsižvelgdamas į tai, kad Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo klausimus, sprendė, jog atsakovu šioje byloje dėl sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo turėtų būti Lietuvos valstybė, atstovaujama STT.

Dėl STT 2013 m. birželio 25 d. sprendimo Nr. 4-01-3958 teisėtumo sprendė, kad atsakovas ginčijamame sprendime nepagrįstai rėmėsi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir pareiškėjo atžvilgiu priimtą sprendimą teismas iš esmės vertino kaip pensiją mokančios institucijos atsisakymą išmokėti pareiškėjui pensijos nepriemoką, kuris dalyje dėl nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas laikytinas prieštaraujančiu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo nuostatoms, todėl šia apimtimi naikintinas, kaip nepagrįstas.

Pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą STT mokėti jam nustatyto dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją netenkino, kadangi, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai, o jų galiojimas, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 str. pakeitimo įstatymu, pratęstas iki 2013 m gruodžio 31 d.

III. Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, ir Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba, padavė apeliacinį skundą (b. l. 83-86), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 24 d. sprendimą toje dalyje, kurioje pareiškėjui atnaujintas skundo padavimo terminas ir skundas tenkintas iš dalies ir priimti naują sprendimą – skundą šioje dalyje atmesti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Atsakovas teigia, kad pareiškėjui paskirta valstybinė pensija pagal teisės normas (Laikinojo įstatymo 5 straipsnį), kurios šiuo metu yra pripažintos prieštaraujančiomis konstitucijai, buvo ne tik perskaičiuota, bet ir išmokėta iki Konstitucinio Teismo 2012 m.vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo. Remiasi Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimu, kuriame išaiškintos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostatos ir nurodyta prezumpcija, kad tol kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti. Taigi, teismas nepagrįstai konstatavo, kad sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją iki skundo išnagrinėjimo teisme nėra galutinis, todėl nelaikytinas įvykdytu.

Dėl termino skundui paduoti atnaujinimo pažymi, kad pareiškėjui galimybė efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise apribota nebuvo, pareiškėjas nesiėmė visų reikiamų ir įmanomų priemonių savo galimai pažeistoms turtinėms teisėms apginti, todėl teismas nepagrįstai atnaujino skundo padavimo terminą. Pažymėjo, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, termino praleidimo priežasčių svarbumą lemia aplinkybės, kurios nepriklausė nuo asmens valios ir kurios sudarė jam objektyvias kliūtis paduoti skundą teismui arba turėjo įtakos jo valiai ir jo pasirinktam elgesiui.

Pareiškėjas K. A. atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą (b. l. 100-102), nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atsakovų apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Pažymi, kad apie galimą savo teisių pažeidimą sužinojo po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo, ir vėliau gavęs STT 2013 m. birželio 25 d. sprendimą su pažyma apie jam 2010-2013 metais mokėtos pensijos dydį. Be to, savo teises galėjo apginti per trejus metus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos.

Pagal bylos duomenis nustatyta, kad pareiškėjui 2004 m. liepos 13 d. neterminuotai paskirta 2 042,73 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija (b. l. 32-33). Nuo 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydis perskaičiuotas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, taikant pagal Įstatymo 1 priede nurodytą formulę apskaičiuotą koeficientą, ir dar kartą perskaičiuotas pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, taikant atitinkamą koeficientą pagal Įstatymo 2 priede nurodytą formulę (b. l. 12, 26).

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjui priteisina valstybinės pensijos nepriemoka, susidariusi taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnį t. y. 36 282,59 Lt.

Atsakovas mano, kad Konstitucinio Teismo sprendimai taikytini ateičiai ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją iki skundo išnagrinėjimo teisme nėra galutinis, todėl nelaikytinas įvykdytu.

Atsakydama į šiuos argumentus teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimą 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/13 dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė. Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi sprendžiamo ginčo pobūdį, sprendė, jog yra neišvengiamai saistoma Konstitucijos 110 straipsnio nuostatų imperatyvų.

Be to, išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad iš Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo nuostatų taip pat matyti, kad Konstitucija apskritai nedraudžia tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra. Cituojamoje nutartyje konstatuota, kad teismai privalo paisyti įsipareigojimų garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą. Minėtoje nutartyje taip pat pažymėta, kad neapsaugojus konstitucinių vertybių, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių teisminė gynyba, socialinis teisingumas bei teisės viršenybė. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjų teisių negynimas (ar gynimas iš dalies) būtų susijęs su itin nepalankių padarinių veiksmingai žmogaus teisių apsaugai atsiradimu, o to teisė netoleruoja. Nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Tokia pozicija išreikšta ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynybos, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010).

Teisėjų kolegija tai pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai rėmėsi dar nuo 2004 metų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, pagal kurią kol sprendimas gali būti apskundžiamas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo teisme, viešojo administravimo subjekto sprendimas nėra galutinis ir negali būti laikomas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Šios pozicijos laikomasis ir pastaruoju metu išnagrinėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose dėl valstybinės pensijos nepriemokų (žr. pvz. 2014 m. birželio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-552-950-14, 2014 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-903-14 ir kt.).

Atsakant į apeliacinio skundo argumentus, dėl skundo padavimo termino atnaujinimo pažymėtina, jog pagal anksčiau minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. kai jam buvo išmokėta pirma sumažinta valstybinė pensija už 2010 m. sausio mėnesį. Į teismą pareiškėjas kreipėsi 2013 m. liepos 10 d. (b. l. 1), t. y. praleidęs minėtą 3 metų terminą.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad kaip yra ne kartą savo praktikoje nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Tačiau, kaip pažymima šiuo metu aktualioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. pvz., nutartys administracinėse bylose Nr. AS502-169/2014, Nr. AS502-212/2014, AS525-267/2014, AS143-219/2014, AS756-279/2014, AS756-280/2014, AS602-205/2014, AS525-409/2014, Nr. AS502-472/2014), išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų leidėjas nesureguliavo pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.).

Atsižvelgdama į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teisėjų kolegija pasisako, kad išvada, jog asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas, yra pagrįsta. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Teisėjų kolegija pasisako, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai sprendė, kad nurodytos priežastys laikytinos svarbiomis ir nagrinėjamoje byloje bei vertintinos kaip sudariusios pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, tad pareiškėjui pateikus prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo terminas skundui paduoti atnaujintas pagrįstai.

Teisėjų kolegija taip pat vertina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą ir dėl susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos dalies priteisimo. Teismas pagrįstai sprendė, jog atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo inter alia pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2010 m. vasario 11 d. redakcija; 2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, pareiškėjui priteistina pensijos nepriemoka pagal atsakovo išduotą pažymą, susidariusi dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. Pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, jog pensijos sumažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį pareiškėjo interesų ir Konstitucijos ginamų teisių nepažeidė, o sumažinimas pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, kuris pripažintas nekonstituciniu, laikytinas jo Konstitucijos saugomų teisių pažeidimu, tad pareiškėjui priteistina pensijos dalis, sumažinta dėl šios teisės normos taikymo.

Teisėjų kolegija išanalizavusi pirmosios instancijos teismo motyvus ir išvadas dėl visų pareiškėjo skunde keltų reikalavimų pasisako, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino faktines aplinkybes, tinkamai taikė teisės aktus ir teismų praktiką, todėl priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, ir Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas Irmantas Jarukaitis