A-858-619-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-619/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01310-2013-4

Procesinio

sprendimo kategorija 3.5 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m.

rugsėjo 19 d.

Vilnius

Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio

(pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus

Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka

rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio

teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal

pareiškėjo V. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio

reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti

veiksmus.

Teisėjų

kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos

administracinį teismą su skundu (b. l. 1-4), be kita ko, prašydamas panaikinti

Lietuvos Respublikos ambasados Armėnijos Respublikoje 2013 m. balandžio 10

d. sprendimą Nr. 28.5.2.4-134 „Dėl atsisakymo išduoti vizą (duomenys neskelbtini) piliečiui V. V.“ ir perduoti klausimą dėl Šengeno

vizos išdavimo spręsti iš naujo; priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.

Skunde

pareiškėjas nurodė, kad yra Lietuvos Respublikoje įsteigtos įmonės (duomenys neskelbtini) bendrasavininkis ir vadovas. Nurodė, kad 2012 m. gruodžio 14 d.

pareiškėjas per Lietuvos Respublikos ambasadą Armėnijos Respublikoje (toliau –

ir Ambasada) pateikė prašymą ir kitus dokumentus leidimui laikinai gyventi

Lietuvos Respublikoje gauti, o 2013 m. kovo mėn. kreipėsi į Ambasadą su prašymu

išduoti Šengeno vizą atvykimui į Lietuvos Respubliką. Prašyme atvykimo tikslą

nurodė – su įmonės veikla susijusių reikalų tvarkymą. 2013 m. balandžio

10 d. pareiškėjui atvykus į Ambasadą jam buvo įteiktas pranešimas dėl

atsisakymo išduoti Šengeno vizą.

Pareiškėjas su

skundžiamu sprendimu nesutiko. Pareiškėjo vertinimu, jis nurodė pagrindinį

kelionės tikslą – verslo reikalai, pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad jis

yra Lietuvoje įsteigtos įmonės bendrasavininkis ir vadovas, paaiškino, kad į

Lietuvą vyksta tvarkyti įmonės reikalų, pokalbio metu su konsulu atsakė į visus

klausimus. Pažymėjo, kad jam yra nežinomos ir nesuprantamos atsisakymo išduoti

Šengeno vizą priežastys, kad konsulas nepaaiškino, ką reiškia „nebuvo galima

nustatyti, kad ketinate išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos

galiojimo laikotarpio pabaigos“, todėl tvirtino, kad sprendimas turi būti

panaikintas, o Ambasada įpareigota spręsti Šengeno vizos išdavimo klausimą iš

naujo. Rėmėsi Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties

(toliau – ir Įstatymas) bei Bendrijos vizų kodekso nuostatomis.

Atsakovas

Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (toliau – ir atsakovas)

atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 18-22) su skundu nesutiko ir prašė jį

atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime

pažymėjo, kad 2013 m. kovo 28 d. pareiškėjas Ambasadai pateikė specialios

formos prašymą išduoti Šengeno vizą, pažymą iš darbovietės, išrašus iš HSBC

banko, lėktuvo bilietų rezervaciją ir (duomenys

neskelbtini) dokumentus.

Pabrėžė, kad Šengeno vizą turintis asmuo Šengeno valstybėse gali būti ne ilgiau

kaip 3 mėnesius, pareiškėjas prašyme nurodė, kad numatomo atvykimo į Šengeno

erdvę data – 2013 m. balandžio 20 d., išvykimo – 2014 m. balandžio 19 d.

Asmeninio pokalbio (interviu) metu pareiškėjas konsului paaiškino, kas

Lietuvoje nori prekiauti automobilių detalėmis, tačiau plačiau apie tai

paaiškinti negalėjo.

Atkreipė dėmesį

į tai, kad vertinant pareiškėjo pateiktus dokumentus buvo nustatyta, jog (duomenys neskelbtini) veiklos nevykdo, lėktuvo bilietų rezervacija skrydžiui į Vilnių buvo neapmokėta

arba panaikinta, todėl darė išvadą, kad konsulinis pareigūnas, įvertinęs visą

turimą medžiagą ir asmeninio pokalbio metu gautą informaciją, priėmė teisėtą

bei pagrįstą sprendimą.

Pabrėžė, kad

vizų išdavimą reglamentuojantys tarptautiniai ir nacionaliniai teisės aktai

Užsienio reikalų ministerijos konsuliniam pareigūnui nustato plačią diskrecijos

teisę įvertinti gautą medžiagą ir surinktą informaciją, bei jos pagrindu

priimti vienokį ar kitokį sprendimą. Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės

aktai įpareigoja diplomatines atstovybes bei konsulines įstaigas prisiimti

asmeninę atsakomybę vertinant nelegalios migracijos pavojų ir nagrinėjant

asmenų prašymus dėl vizų išdavimo.

Europos Sąjungos

2010 m. kovo 19 d. sprendimas „Prašymų išduoti vizą tvarkymo ir vizų išdavimo

tvarka“ (toliau – ir Tvarka) konsuliniams pareigūnams išaiškina dėl pateikiamų

dokumentų Šengeno vizoms gauti formos, turinio ir pan. Tvarkoje nustatyta, kad

patvirtinamaisiais dokumentais dėl kelionės tikslo verslo reikalais turėtų būti

įrodyta: a) numatomos kelionės tikslas; b) apgyvendinimo įrodymas arba

įrodymas, kad turima pakankamai lėšų asmens apgyvendinimo išlaidoms padengti;

c) kad asmuo turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo laikotarpio

trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį, arba gali

teisėtai gauti tokių lėšų; d) informacija, pagal kurią galima įvertinti, ar

prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo ketina išvykti iš valstybių teritorijos

iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Tvarkoje kelionės

tikslą verslo klausimais pagrindžiančiais dokumentais nurodomi verslo ryšius

(pvz., sutartys, apmokėtos sąskaitos, užsakymų sąrašas ir pan.) patvirtinantys

dokumentai, o taip pat įrodantys bendrovės verslo veiklą. Tvarkoje pažymėta,

kad vertinimas, ar prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo ketina išvykti iš

valstybės narės teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio

pabaigos iš esmės priklauso nuo to asmens socialinės ir ekonominės padėties jo

gyvenamosios vietos šalyje, t. y. su darbu, finansine padėtimi, šeimos

ryšiais susijusio stabilumo. Pagal šį vertinimą nustatomas migracijos pavojus.

Tokiais dokumentais laikoma: atgalinis bilietas arba užsakymo patvirtinimas,

finansines lėšas gyvenamosios vietos šalyje patvirtinantis dokumentas

(pateikiant nesenas banko pažymas, kuriose parodytas lėšų judėjimas mažiausiai

tris paskutinius mėnesius), įdarbinimą patvirtinantis dokumentas (darbo

sutartis, darbo pažymėjimas, banko pažymos, socialinio draudimo įmokų mokėjimo

įrodymas), nekilnojamojo turto nuosavybę patvirtinantis dokumentas,

integravimąsi gyvenamosios vietos šalyje patvirtinantis dokumentas (giminystės

ryšiai, profesinė padėtis). Pagal Tvarkos 6.2.2 punktą pragyvenimo lėšų įrodymu

gali būti nesenos banko pažymos, kuriose parodytas lėšų judėjimas per tam tikrą

laiką (mažiausiai per tris paskutinius mėnesius), kreditinė kortelė ir

kreditinės kortelės sąskaitos išrašas, grynieji pinigai konvertuojama valiuta,

kelionės čekiai, algalapiai, darbo pažymėjimas.

Pabrėžė, kad dokumentų

vizai gauti pateikimą, nagrinėjimą ir sprendimo dėl atsisakymo išduoti vizą

priėmimą reglamentuoja Vidaus reikalų ministro ir Užsienio reikalų ministro

2011 m. kovo 24 d. įsakymu Nr.1V-233/V-66 patvirtintas Dokumentų vizai

gauti pateikimo, vizos išdavimo bei panaikinimo, konsultavimosi,

bendradarbiavimo su išorės paslaugų teikėjais, komercinio tarpininko

akreditavimo ir kvietimo patvirtinimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas),

kurio 4 punkte nustatyta, kad dokumentus vizai gauti priima ir nagrinėja

įgalioti vizų tarnybų valstybės tarnautojai, jie sprendžia ir klausimus,

susijusius su vizos išdavimu, atsisakymu išduoti vizą.

Nagrinėjant

prašymus išduoti Šengeno vizas taikomas Europos Parlamento ir Tarybos

2009 m. liepos 13 d. Reglamentu (EB) Nr.810/2009 patvirtintas Vizų

kodeksas. Čia tarp prašymų nagrinėjimo pagrindinių kriterijų nurodyta ir tai,

kad diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga prisiima visą atsakomybę

vertindamos imigracijos pavojų. Prašymų nagrinėjimo tikslas – nustatyti tuos

pareiškėjus, kurie, remdamiesi su turizmu, verslo reikalais, mokslu, darbu ar

šeimos lankymu susijusiomis priežastimis, siekia imigruoti į Šengeno valstybes

nares ir jose įsikurti. Todėl reikia ypatingo budrumo bendraujant su „rizikos

grupėms“ priklausančiais asmenimis, bedarbiais, neturinčiais nuolatinių pajamų

ir t. t. Siekiant nustatyti pareiškėjo kelionės paskirtį, jei kyla abejonių dėl

pateiktų ir patvirtintų dokumentų autentiškumo, įskaitant abejonę dėl jų

turinio teisingumo, arba pokalbio metu gautos informacijos patikimumo,

diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga vizos neišduoda.

II. Vilniaus apygardos

administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 18 d. sprendimu (b. l. 71-75) pareiškėjo

V. V. skundą atmetė.

Pirmosios

instancijos teismas konstatavo, kad pareigūnai, įgalioti išduoti vizas,

nagrinėdami pateiktus prašymus dėl vizos išdavimo, įvertinę visas vizai išduoti

reikšmingas aplinkybes, turi diskrecijos teisę spręsti dėl vizos išdavimo ar

neišdavimo.

Pažymėjo ir tai,

kad atsakovas neginčijo, jog Ambasadai kartu su prašymu buvo pateikti

dokumentai, kuriais pareiškėjas grindė savo vykimo ir buvimo Lietuvoje tikslą

ir sąlygas. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo prašymas netenkintas ne dėl to,

kad jis nepateikė būtinų dokumentų, o dėl to, kad jo pateikti dokumentai

objektyviai nepagrindė jo buvimo Lietuvoje tikslo ir sąlygų, neaiškus ketinimas

išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos

galiojimo laikotarpio, sukėlė pagrindą manyti, kad pareiškėjas gali kelti

nelegalios migracijos riziką. Skundo reikalavimas, kuriuo prašoma perduoti

klausimą dėl Šengeno vizos išdavimo spręsti iš naujo yra išvestinis reikalavimo

panaikinti Ambasados 2013 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. 28.5.2.4.-134

atžvilgiu. Teismui konstatavus, kad skundžiamas sprendimas yra pagrįstas ir

teisėtas, išvestinis skundo reikalavimas taip pat buvo atmestas. Atmetus

pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, neliko pagrindo tenkinti ir jo prašymą dėl

bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

III. Pareiškėjas V. V. apeliaciniu skundu (b. l. 77-79) prašo panaikinti

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. sprendimą ir

priimti naują sprendimą – panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Armėnijos

Respublikoje 2013 m. balandžio 10 d. priimtą

sprendimą Nr. 28.5.2.4-134 „Dėl atsisakymo išduoti vizą (duomenys neskelbtini) piliečiui V. V.“, tenkinus pareiškėjo skundą,

priteisti pareiškėjo naudai iš atsakovo 50 Lt sumokėto žyminio mokesčio.

Nurodo, kad

Vilniaus apygardos administracinis teismas netinkamai taikė ir aiškino Lietuvos

Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio

reikalavimus, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo

formuojamos praktikos, netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus ir aiškino

jų turinį.

Pareiškėjas

teigia, kad iš pateikto sprendimo Nr. 28.5.2.4-134, su kuriuo jis galėjo

susipažinti tik teisminio bylos nagrinėjimo metu, neįmanoma suprasti, dėl kokių

priežasčių ir motyvų buvo atsisakyta išduoti vizą, ir šie sprendimo trūkumai

yra esminiai. Sprendimas nėra motyvuotas ir pagrįstas objektyviais duomenimis.

Susipažinęs su sprendimu pareiškėjas negali efektyviai realizuoti teisės į

pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Sprendimo forma ir turinys

neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad

Vilniaus apygardos administracinis teismas negalėjo remtis pokalbio turinio

vertinimu, nes jis nėra aptartas (duomenys

neskelbtini) sprendimuose.

Atkreipia dėmesį

į tai, kad ginčijamas sprendimas yra individualus administracinis aktas, kurį

priėmė atašė M. D., o paaiškinimus dėl šio individualaus

administracinio akto priėmimo pateikė patarėjas M. N.. Šiuo

atveju įrodymu byloje galėtų pripažintas individualų administracinį aktą priėmusio

asmens paaiškinimas, o ne su byla nesusijusio asmens teikiama informacija.

Pareiškėjas dėl

prašyme išduoti Šengeno vizą nurodytų atvykimo ir išvykimo datų paaiškina, kad

jis kreipėsi dėl daugkartinės Šengeno vizos išdavimo, todėl atvykimo į Šengeno

erdvę data ir numatomo išvykimo iš Šengeno erdvės datos reiškia prašomos vizos

galiojimo laiką. Atsakovas suklaidino teismą, pateikdamas tikrovės

neatitinkantį paaiškinimą. (duomenys neskelbtini) buvo įsteigta 2012 m. lapkričio 28 d., o

pareiškėjas įmonės akcijas įsigijo 2012 m. lapkričio 29 d., todėl įmonė

faktiškai negalėjo pradėti realios veiklos, kol įmonės vadovas (pareiškėjas)

nebuvo atvykęs į Lietuvą ir nebuvo gavęs leidimo laikinai gyventi Lietuvos

Respublikoje.

Tiek atsakovas,

tiek pirmosios instancijos teismas sprendime nurodo, kad lėktuvo bilietų

rezervacija skrydžiui į Vilnių buvo neapmokėta arba panaikinta. Pareiškėjui

nesuprantama, kokiu pagrindu atsakovas ir teismas grindžia tokią išvadą. Vizų

kodekso II priedo B skyriaus 1 punkte nurodyta, kad turi būti pateiktas grįžimo

arba kelionės pirmyn ir atgal bilietas arba rezervacija, nėra nurodyta, kad

bilietai privalo būti nupirkti. Teigia, kad būtų nelogiška reikalauti iš

pareiškėjo turėti apmokėtus bilietus, kai nėra aišku ar viza bus išduota.

Papildomai nurodo, kad atsakovas nepateikė įrodymų, kur ir kokiu būdu atliko

bilietų rezervavimo patikrą, ir kuo remiantis nusprendė, kad bilietų

rezervacija buvo panaikinta.

Pareiškėjas

nesupranta, kokiu pagrindu atsakovas ir teismas rėmėsi faktu, kad pokalbio su

konsulu metu jis nurodė ketinantis užsiimti prekyba automobilių detalėmis.

Paaiškina, kad pokalbio su konsulu metu nurodė ketinantis užsiimti pervežimais,

vyko į Lietuvą ieškoti krovininio automobilio ir vairuotojų, kurie būtų priimti

dirbti įmonėje.

Atsakovas Užsienio reikalų ministerija atsiliepimu į pareiškėjo

apeliacinį skundą (b. l. 94-101) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, Vilniaus

apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. sprendimą palikti

nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas remiasi Vizų kodekso

preambulės 2 punktu, 3 straipsniu, 32 straipsnio 1 dalimi, Tvarka, Lietuvos

Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymu, Lietuvos Respublikos valstybės

tarnybos įstatymu bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika ir nurodo,

kad minėtas teisinis reglamentavimas, nustatantis Šengeno bei nacionalinių vizų

išdavimą, nustato Užsienio reikalų ministerijos konsulinio pareigūno

diskrecijos teisę įvertinti gautą pareiškėjo medžiagą ir gautos medžiagos bei

kitos konsulo surinktos informacijos pagrindu vienasmeniškai priimti sprendimą

išduoti vizą arba atsisakyti išduoti vizą. Europos Sąjungos bei Lietuvos

Respublikos teisės aktai įpareigoja diplomatines atstovybes ir konsulines

įstaigas prisiimti asmeninę atsakomybę įvertinant nelegalios imigracijos į

Europos Sąjungą pavojų nagrinėjant prašymus dėl Europos Sąjungos bei Lietuvos

Respublikos vizų išdavimo. Minėti teisės aktai konsulinį pareigūną įpareigoja,

kad jis priimdamas arba jau priėmęs dokumentus kaip įgaliotas vizų tarnybos

valstybės tarnautojas turi įsitikinti užsieniečio sąžiningumu ir jo nurodomo

vykimo į Lietuvos Respubliką tikslo pagrįstumu ir teisėtumu.

Pažymi, kad konsulas, spręsdamas pareiškėjo prašymą, kaip esminę

aplinkybę įvertino tai, jog pareiškėjo prašyme išduoti vizą kelionės į Lietuvą

tikslas buvo nurodytas – verslo reikalai; kartu užsienietis pateikė (duomenys neskelbtini) įsigijimo

dokumentus. Šios bendrovės buveinės adresas nurodytas (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nors šiuo

adresu yra registruota ir veikia advokato M. K. kontora.

Pastebi, kad advokatas M. K. ne tik pareiškėjui pardavė

uždarąją akcinę bendrovę, tačiau tokių užsieniečių buvo ir daugiau. Nurodo, kad

Tvarkoje išaiškinta, jog, jeigu pateikiama daug to paties kviečiančiojo

(rekomendaciją teikiančiojo) asmens kvietimų, tai galėtų reikšti, jog kelionės

tikslas – neteisėta migracija ir (arba) neteisėtas įsidarbinimas (7.5 p.).

Daro išvadą, kad konsuliniam pareigūnui svarstant pareiškėjo prašymą dėl

vizos išdavimo kilo pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo vykimo į Lietuvą tikslo

ir buvimo sąlygų, todėl Užsienio reikalų ministerijos pareigūnas turėjo teisę

atsisakyti pareiškėjui išduoti vizą. Pabrėžia, jog pareiškėjas neteisus

teigdamas, kad jis konsului pateikė pakankamus dokumentus, įrodančius vykimo į

Lietuvą tikslą, todėl konsulinis pareigūnas privalėjo išduoti vizą. Mano, jog

pareiškėjas nepaisė teisės normų reikalavimo, kad pats prašantis vizą išduoti

asmuo privalo pateikti reikiamus, patikimus ir objektyvius įrodymus apie buvimo

Lietuvoje tikslą. Pagrįsti sąlygas, kad turi pakankamai atvykimui ir

pragyvenimui lėšų numatomo laikotarpio trukmei, taip pat grįžimui į savo

gyvenamąją vietą, informaciją, pagal kurią galima įvertinti, ar prašymą išduoti

vizą pateikiantis asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki

prašomos išduoti vizą galiojimo laikotarpio pabaigos. Konsulas neturi pareigos

neapibrėžtą laiką bendrauti su besikreipiančiu užsienio piliečiu, siekiančiu

gauti Šengeno ar Lietuvos Respublikos vizą. Atkreipia dėmesį, kad Tvarka išaiškina,

jog konsulatas visų pirma turi patikrinti, ar tikslas atitinka ne ilgesnį kaip

3 mėnesių buvimo laikotarpį – jeigu pagal patvirtinamuosius dokumentus galima

nustatyti, kad numatomas buvimas truks ilgiau kaip 3 mėnesius per 6 mėnesių

laikotarpį, turėtų būti atsisakyta išduoti prašomą vizą ir, kai taikytina,

atsižvelgiant į nacionalinę teisę, gali būti nagrinėjama galimybė išduoti

nacionalinę ilgalaikę vizą arba leidimą gyventi (7.5 p.).

Nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, kad pareiškėjui iš pateikto

skundžiamo sprendimo neįmanoma suprasti, dėl kokių priežasčių ir motyvų

atsisakyta išduoti vizą, skundžiamas sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų.

Nurodo, jog pagal Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalį sprendimas dėl atsisakymo,

nurodant jo priežastis, prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamas

panaudojant VI priede nustatytą standartinę formą. Lietuvos vyriausiasis

administracinis teismas formuoja praktiką, jog pats sprendimas neišduoti vizos

turi būti objektyviai pagrįstas, tačiau atsižvelgiant į Vizų kodekso 32

straipsnio 2 dalį, asmuo apie tai yra informuojamas naudojant Vizų kodekso VI

priede nustatytą standartinę formą, kurioje pažymimi atsisakymo pagrindai,

atitinkantys išvardintus Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje (žr. Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje

byloje Nr. A858-421/2014).

Atkreipia dėmesį, kad ta aplinkybė, jog pareiškėjo skundas jau yra

išnagrinėjamas Vilniaus apygardos administraciniame teisme pagal tinkamai

suformuluotą skundo dalyką ir pagrindą, kad pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos

dalyvauti teismo posėdyje, patvirtina, jog pareiškėjas galėjo ir gali

efektyviai realizuoti savo teisę į pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą.

Pastebi, kad atsakovas pirmosios instancijos teismui pateikė dokumentaciją,

kuria buvo grindžiamas konsulo sprendimas. Pareiškėjas, gavęs atsakovo 2013 m.

gegužės 14 d. atsiliepimą į skundą bei su konsulo sprendimu susijusią medžiagą,

nepasinaudojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme

(toliau – ir ABTĮ) numatyta galimybe tikslinti skundą, todėl pareiškėjo

nurodytas konsulo sprendimo, kaip individualaus administracinio akto, turinio

trūkumas, savaime neleidžia ginčijamo sprendimo pripažinti nemotyvuotu, nes

nėra prielaidos konstatuoti absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo buvimo,

kadangi jame yra nurodytas teisinis šio akto priėmimo pagrindimas, o kartu

byloje egzistuoja objektyvūs duomenys, pagrindžiantys konsulo sprendimo

priėmimą. Nagrinėjamoje byloje minėta taisyklė ypač reikšminga, nes atsakovo išdėstytos

faktinės aplinkybės bei byloje esantys duomenys leidžia daryti išvadą, kad

pareiškėjas iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) Užsienio reikalų

ministerijos konsulinio pareigūno priimto sprendimo faktinius ir teisinius

pagrindus, priėmimo motyvus, nes pareiškėjo vardu skundą teismui bei apeliacinį

skundą teikė kvalifikuotas advokatas. Pažymi, kad pats pareiškėjas,

dalyvaudamas pirmosios instancijos teismo posėdyje, nekėlė klausimo, jog jam

nėra suprantami konsulo sprendimo motyvai ir pagrindas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j

a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas iš esmės kilo

dėl Lietuvos Respublikos ambasados Armėnijos Respublikoje

2013 m. balandžio 10 d. sprendimo Nr. 28.5.2.4-134 „Dėl atsisakymo išduoti vizą

(duomenys neskelbtini) piliečiui V. V.“,

kuriuo pareiškėjui V. V. buvo atsisakyta išduoti Šengeno

vizą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nurodytu

skundžiamu sprendimu buvo atsisakyta pareiškėjui išduoti vizą remiantis tuo,

kad pareiškėjo pateikta informacija buvo nepatikima, be to, nebuvo galima

nustatyti, ar pareiškėjas ketina išvykti iš valstybių teritorijos iki vizos

galiojimo laikotarpio pabaigos.

Pirmosios

instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą atmetė

kaip nepagrįstą, iš esmės nenustatęs teisinio pagrindo naikinti skundžiamą

sprendimą ir perduoti atsakovui klausimą dėl Šengeno vizos išdavimo pareiškėjui

spręsti iš naujo.

Pareiškėjas

pateiktu apeliaciniu skundu su nurodytu teismo sprendimu nesutinka ir pabrėžia,

kad teismas netinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius

reglamentuojančius aktus, vertino byloje pateiktus įrodymus, be to, skundžiamame

administraciniame sprendime nenurodyti išsamūs jo priėmimo motyvai.

Teisėjų

kolegija tokiai pareiškėjo pozicijai nepritaria.

Šiuo

aspektu visų pirma pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos

įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (2013 m. sausio 1 d. redakcija)

(toliau – ir ĮUTP) numato, kad Šengeno valstybės viza išduodama vadovaujantis 2009 m.

liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009,

nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (Vizų kodeksą) (toliau – ir Vizų kodeksas), ir Šengeno acquis, nuostatomis (2 str. 274 p., 121 str. 1 d.).

ĮUTP 21

straipsnio 9 dalis taip pat numato, kad kvietimo patvirtinimo,

dokumentų vizai gauti pateikimo, konsultacijų vykdymo, vizos išdavimo ar

atsisakymo ją išduoti, jos pratęsimo ar atsisakymo ją pratęsti, jos panaikinimo

ir Šengeno vizos atšaukimo, taip pat komercinių tarpininkų akreditavimo ir

išorės paslaugų teikėjų pasirinkimo tvarką nustato

vidaus reikalų ministras kartu su užsienio reikalų ministru. Ši tvarka taikoma tiek, kiek šių klausimų nereglamentuoja Vizų kodeksas. Iš esmės analogišką reguliavimą numato ir Kvietimo

patvirtinimo, dokumentų vizai gauti pateikimo, konsultacijų vykdymo, vizos

išdavimo ar atsisakymo ją išduoti, jos pratęsimo ar atsisakymo ją pratęsti, jos

panaikinimo ir Šengeno vizos atšaukimo, taip pat komercinių tarpininkų

akreditavimo ir išorės paslaugų teikėjų pasirinkimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų

ministro 2004 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. 1V-280/V-109 (2013 m. kovo 1 d. redakcija) (toliau –

ir Aprašas) (6 p.).

Atsižvelgus

į nurodytą teisinį reguliavimą matyti, kad iš esmės pagrindinius santykius dėl

Šengeno vizos išdavimo, atsisakymo ją išduoti reguliuoja Vizų kodeksas. Toks reguliavimas sietinas su tuo, kad, kaip yra nurodęs Europos Sąjungos

Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT), iš Vizų kodekso

28 konstatuojamosios dalies ir

jo 1 straipsnio 1 dalies matyti, kad šiuo kodeksu visų pirma siekiama

nustatyti vienodų vizų išdavimo sąlygas; valstybės narės negali to deramai

pasiekti, o Sąjungos lygmeniu tai galima pasiekti geriau

(žr. ESTT 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Rahmanian Koushkaki prieš Vokietijos

Federacinę Respubliką (C-84/12, OL C 133, 2012 5 5). Atitinkamai, plačiau aptartinos ginčo

sprendimui taikytinos Vizų kodekso nuostatos.

Vizų

kodekso 21 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nagrinėjant

prašymą išduoti vienodą vizą, nustatoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo

atitinka Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio 1 dalies a, c, d ir e punktuose nustatytas atvykimo

sąlygas, ir ypatingas dėmesys skiriamas įvertinimui, ar jis nekelia nelegalios

imigracijos rizikos ar rizikos valstybių narių saugumui, ir ar prašymą išduoti

vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos

išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Pagal to

paties straipsnio 3 dalį tikrindamas, ar prašymą

išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka atvykimo sąlygas, konsulatas patikrina: a) ar pateiktas kelionės dokumentas

nėra netikras, suklastotas arba padirbtas; b) prašymą išduoti vizą pateikusio asmens pateiktą numatomo

buvimo tikslą ir sąlygas ir ar jis turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek

numatomo buvimo trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos

šalį, arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas,

arba gali teisėtai gauti tokių lėšų; c) ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo yra asmuo, dėl kurio

Šengeno informacinėje sistemoje (SIS) buvo paskelbtas perspėjimas neleisti

atvykti; d) ar prašymą

išduoti vizą pateikęs asmuo nėra laikomas keliančiu grėsmę kurios nors

valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip

nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams

santykiams, visų pirma kai valstybių narių nacionaliniuose registruose nebuvo

paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; e) kai taikoma, ar prašymą išduoti

vizą pateikęs asmuo turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu. Įvardinto straipsnio 7 dalis numato, kad prašymo nagrinėjimas visų pirma grindžiamas pateiktų dokumentų

autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų

pareiškimų tikrumu bei patikimumu. Nagrinėdami prašymus konsulatai gali pagrįstais atvejais pakviesti

prašymą išduoti vizą pateikusį asmenį pokalbiui ir paprašyti pateikti

papildomus dokumentus (Vizų kodekso 21 str. 8 d.). Dėl to, kad anksčiau buvo atsisakyta išduoti vizą neturi būti

automatiškai atsisakoma nagrinėti naują prašymą išduoti vizą. Naujas prašymas

vertinamas remiantis visa turima informacija (Vizų kodekso

21 str. 9 d.).

Vizų

kodekso 32 straipsnis reglamentuoja atsisakymą išduoti vizą. Nurodyto

straipsnio 1 dalis numato, kad, nepažeidžiant Vizų kodekso 25 straipsnio 1 dalies, vizą

išduoti atsisakoma: a) jei

prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo: i) pateikia netikrą, suklastotą arba padirbtą kelionės dokumentą; ii) nepagrindžia numatomo buvimo

tikslo ir sąlygų; iii) nepateikia

įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo laikotarpio

trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui

tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba kad gali

teisėtai gauti tokių lėšų; iv) valstybių

narių teritorijoje jau išbuvo tris mėnesius per šešių mėnesių laikotarpį

turėdamas vienodą vizą arba riboto teritorinio galiojimo vizą; v) yra asmuo, dėl kurio SIS buvo

paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; vi) laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės

viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno

sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma,

kai valstybių narių nacionaliniuose registruose buvo paskelbtas perspėjimas

neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; arba vii) nepateikia įrodymo, kad turi tinkamą galiojantį sveikatos

draudimą kelionės metu, kai to reikalaujama; arba b) jei

kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens

patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, prašymą

išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimo dėl ketinimo išvykti iš valstybių

narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui

patikimumo. To paties straipsnio 2 dalis numato, kad sprendimas dėl atsisakymo, nurodant jo priežastis, prašymą išduoti

vizą pateikusiam asmeniui pranešamas naudojant VI priede nustatytą standartinę

formą.

Pažymėtina,

jog ESTT taip pat yra pabrėžęs, kad kompetentingos

institucijos gali atsisakyti išduoti vienodą vizą tik tais atvejais, kai gali

remtis vienu iš Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje ir

35 straipsnio 6 dalyje išvardytų atsisakymo pagrindų (žr. ESTT 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Rahmanian Koushkaki prieš Vokietijos

Federacinę Respubliką (C-84/12).

Iš

administracinės bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas 2013 m. kovo 28 d. kreipėsi

dėl Šengeno vizos išdavimo, nurodydamas, kad pagrindinis jo kelionės tikslas

yra verslas ir pagrindinio kelionės tikslo valstybė yra Lietuvos Respublika (b.

l. 23-24). Tuo tarpu skundžiamas sprendimas atsisakyti išduoti pareiškėjui

Šengeno vizą buvo priimtas remiantis Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punktu,

t. y. jeigu kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens

patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, prašymą

išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimo dėl ketinimo išvykti iš valstybių

narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui

patikimumo. Priimtas sprendimas buvo motyvuojamas tuo, kad

pareiškėjo pateikta informacija yra nepatikima, dokumentų patikrinimo metu

nustatyta, kad pareiškėjas neapmokėjo arba panaikino lėktuvo bilietų

rezervaciją, neaiškus tikrasis kelionės tikslas, buvimas, grįžimas, priimant

sprendimą kilo pagrįstų abejonių dėl migracijos rizikos (b. l. 28).

Atsižvelgus

į nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Vizų kodekso II priedas numato neišsamų

patvirtinamųjų dokumentų sąrašą, numatant, kad Vizų kodekso 14 straipsnyje nurodyti patvirtinamieji dokumentai, kuriuos

turi pateikti prašymą išduoti vizą pateikiantys asmenys, gali būti tokie: verslo kelionėms: a) įmonės arba valdžios institucijos kvietimas dalyvauti

susitikimuose, konferencijose arba renginiuose, susijusiuose su prekyba,

pramone ar darbu; b) kiti

dokumentai, parodantys verslo ryšius arba ryšius darbo tikslais; c) tam tikrais atvejais mugių ir

kongresų bilietai; d) dokumentai,

įrodantys įmonės verslo veiklą; e) dokumentai, įrodantys prašymą išduoti vizą pateikiančio

asmens įdarbinimą (statusą) (padėtį) bendrovėje. Tuo tarpu

dokumentai, kuriais remiantis įvertinamas prašymą išduoti vizą pateikiančio

asmens ketinimas išvykti iš valstybių narių teritorijos, gali būti: 1) grįžimo arba

kelionės pirmyn ir atgal bilietas arba rezervacija; 2) finansines

lėšas gyvenamosios vietos šalyje patvirtinantis dokumentas; 3) įdarbinimą patvirtinantis dokumentas: banko pažymos; 4) nekilnojamojo turto nuosavybę patvirtinantis dokumentas; 5) integravimąsi gyvenamosios vietos šalyje patvirtinantis

dokumentas: giminystės ryšiai; profesinė padėtis. Taigi iš

nurodyto reguliavimo matyti, kad sprendimas atsisakyti išduoti vizą yra

priimamas kompleksiškai įvertinus atitinkamą konkrečią situaciją ir šiuo atveju

nėra numatyta baigtinio sąrašo dokumentų, kurie turėtų būti pateikiami siekiant

pagrįsti prašymą išduoti vizą. Vizą išduodantis subjektas vertina nustatytų

aplinkybių visumą, įskaitant Vizų kodekso 21 straipsnio 8 dalyje numatytame pokalbyje su prašymą išduoti vizą pateikusiu asmeniu

pateiktą informaciją, ir daro atitinkamas išvadas dėl vizos išdavimo ar

atsisakymo ją išduoti. Be to, pastebėtina, jog šiuo atveju yra sprendžiamas

administracinėje byloje skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas,

atsižvelgus į tai, kokiu pagrindu buvo prašyta Šengeno vizos, kokie dokumentai

buvo pateikti ir kokios aplinkybės buvo nurodytos prašymo pateikimo metu.

Atitinkamai, aplinkybės, kad anksčiau pareiškėjui buvo išduotos vizos, savaime

neleidžia vertinti skundžiamo sprendimo kaip neteisėto ir nepagrįsto. Be to,

pastebėtina, jog pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjas

patvirtino, kad jam buvo išduota Italijos turistinė viza, o šiuo atveju yra sprendžiamas

klausimas dėl Šengeno vizos išdavimo grindžiant verslo vykdymu.

Šiame

kontekste taip pat pabrėžtina, jog patvirtinamųjų

dokumentų, kuriais gali remtis kompetentingos institucijos ir kurių neišsamus

sąrašas pateiktas Vizų kodekso

II priede, ir priemonių, kurias gali naudoti šios institucijos, įskaitant

minėto kodekso 21 straipsnio 8 dalyje numatytą pokalbį su prašymą

išduoti vizą pateikusiu asmeniu, įvairovė patvirtina, kad prašymai išduoti vizą

nagrinėjami išsamiai. Kompetentingos

institucijos šį prašymą juo labiau turi išnagrinėti kruopščiai, nes prašymą

išduoti vizą pateikęs asmuo, jei gaus vizą, galės atvykti į valstybių narių

teritoriją, laikydamasis Šengeno sienų kodekse nustatytų apribojimų (žr. ESTT 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Rahmanian Koushkaki prieš Vokietijos

Federacinę Respubliką (C-84/12). Kita vertus, Vizų

kodekso 4 straipsnio 1–4 dalyse išvardytos kompetentingos

institucijos turi didelę diskreciją, susijusią su šio kodekso

32 straipsnio 1 dalies ir 35 straipsnio 6 dalies taikymu ir su svarbių faktinių aplinkybių vertinimu siekiant

nustatyti, ar galima neišduoti prašomos vizos remiantis šiose nuostatose

išvardytais pagrindais. Sąjungos teisės aktų leidėjo ketinimas suteikti

šioms institucijoms didelę diskreciją matyti iš minėto kodekso

21 straipsnio 1 dalies ir 32 straipsnio 1 dalies teksto;

šiose nuostatose kompetentingos institucijos įpareigojamos įvertinti prašymą

išduoti vizą pateikusio asmens keliamą „nelegalios imigracijos riziką“, skirti

„ypatingą dėmesį“ tam tikriems jo padėties aspektams ir nustatyti, ar kyla

„pagrįstų abejonių“ dėl tam tikrų aplinkybių. Iš to matyti,

kad kompetentingos institucijos, be kita ko, turi diskreciją vertinti, ar kyla

abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikusio asmens ketinimo išvykti iš

valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio

pabaigos, kad galėtų nustatyti, ar yra Vizų kodekso 32 straipsnio

1 dalies b punkte numatytas pagrindas atsisakyti išduoti vizą (žr. ESTT 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Rahmanian Koushkaki prieš Vokietijos

Federacinę Respubliką (C-84/12).

Taigi nagrinėjamu atveju Lietuvos

Respublikos ambasada Armėnijos Respublikoje, nagrinėdama pareiškėjo prašymą išduoti vizą, turėjo teisę

vertinti pateiktus dokumentus, surinktus duomenis, ir atitinkamai savo nuožiūra

spręsti dėl pagrindų neišduoti vizą buvimo konkrečioje situacijoje.

Vis dėlto, ši kompetentingos institucijos diskrecija nėra

absoliuti. Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas

pagrindas atsisakyti išduoti vizą apima pagrįstas abejones.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs,

jog Vizų kodekso VI priede nustatyta standartinė forma naudojama ir

pranešant apie atsisakymą išduoti vizą (Vizų kodekso 32 str. 2 d.) ir šiuo

atveju galioja pareiga kompetentingai institucijai pagrįsti savo sprendimą

objektyviais duomenimis bei teisės aktų normomis. Be to, Bendrosios konsulinės

instrukcijos diplomatinėms atstovybėms ir konsulinėms įstaigoms dėl vizų

(2005/C 326/01) (toliau – ir Instrukcija) V skirsnyje (,,Prašymų nagrinėjimas

ir sprendimų priėmimas“) nurodyta, kad diplomatinė atstovybė ar konsulinė

įstaiga pirmiausiai patikrina pateiktus dokumentus, o paskui šiais dokumentais

pagrindžia savo sprendimą dėl prašymo išduoti vizą. Taigi bet kokius sprendimus

(taip pat ir atsisakymą išduoti vizą) kompetentinga institucija turi priimti

remdamasi turima informacija ir atsižvelgdama į konkrečią kiekvieno pareiškėjo

padėtį, taigi atitinkamai pagrįsti tiek nustatytais faktais, tiek ir teisės

aktų normomis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje

byloje Nr. A822-73/2014).

Taigi pats sprendimas neišduoti vizos turi būti objektyviai

pagrįstas, tačiau, atsižvelgiant į Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalį, asmuo

apie tai yra informuojamas naudojant Vizų kodekso VI priede nustatytą

standartinę formą, kurioje pažymimi atsisakymo pagrindai, atitinkantys išvardintus

Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje. Šiuo atveju skundžiamame

sprendime bendriausia prasme yra nurodytas aiškus atsisakymo išduoti Šengeno

vizą pagrindas, t. y. iš priimto sprendimo matyti jo teisinis pagrindas ir

jį pagrindžiančios aplinkybės (b. l. 28).

Nagrinėjamu atveju, įvertinus byloje esančius įrodymus, pareiškėjo

dokumentus, pateiktus prašant išduoti Šengeno vizą nurodytu pagrindu, laikytina,

kad Lietuvos Respublikos ambasada Armėnijos Respublikoje nustatė objektyvias

priežastis, kurių pagrindu nusprendė neišduoti vizos pareiškėjui. Šiuo aspektu

visų pirma pastebėtina, jog Vizų

kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkte, be kita ko, numatyta,

jog vizą išduoti atsisakoma, jei kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti

vizą pateikusio asmens ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki

prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Taigi niekur

nereikalaujama, kad kompetentingos institucijos, siekdamos nustatyti, ar

privalo išduoti vizą, įsitikintų, jog prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo

ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos

galiojimo laikotarpio pabaigos. Priešingai, kaip jau buvo minėta, jos turi nustatyti, ar kyla pagrįstų abejonių dėl tokio

ketinimo (žr. ESTT 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Rahmanian Koushkaki prieš Vokietijos

Federacinę Respubliką (C-84/12).

Įvertinus administracinėje byloje esančius duomenis

darytina išvada, jog Lietuvos Respublikos ambasada

Armėnijos Respublikoje pagrįstai galėjo turėti tokių abejonių dėl pateiktos

informacijos patikimumo bei pareiškėjo ketinimo išvykti iš valstybių narių

teritorijos iki vizos galiojimo pabaigos. Pažymėtina, kad

pareiškėjas tvirtino, jog kelionės tikslas – verslas, tačiau pokalbio metu

paaiškėjo, kad jis negalėjo papasakoti apie įmonės (duomenys

neskelbtini) veiklą

(nurodė, kad nori prekiauti automobilių detalėmis) bei nepateikė nei vieno

dokumento, susijusio su būsimais įmonės ketinimais vykdyti atitinkamą veiklą,

net ir atsižvelgus į įmonės įsteigimo ir įsigijimo laiką. Be to, pareiškėjo

pateiktų dokumentų patikrinimo metu išaiškėjo, kad (duomenys

neskelbtini) veikla

nėra aiški, įmonė neturi nei vieno darbuotojo, faktiškai jokios veiklos nevykdo

(b. l. 27). Pažymėtina, jog nors pareiškėjas apeliaciniame skunde ir

nurodo, kad jo įmonė negalėjo pradėti realios veiklos kol įmonės vadovas

(pareiškėjas) nebuvo atvykęs į Lietuvos Respubliką bei gavęs leidimo laikinai

gyventi Lietuvoje, tačiau ambasada vertindama pareiškėjo pateiktą prašymą

įvertino tai, kad pareiškėjo prašyme išduoti vizą kelionės į Lietuvą tikslas

buvo nurodytas – verslo reikalai – ir kartu jis pateikė (duomenys neskelbtini) įsigijimo dokumentus, kuriose šios buveinės adresas

nurodytas (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nors šiuo adresu taip pat yra

registruota ir veikia jo advokato M. K. kontora (b. l. 1-4, 23-26). Be to, atsakovas

atsiliepime į apeliacinį skundą paaiškino, jog nurodytu adresu buvo steigiamos

ir kitos įmonės, kurių akcininkai prašydavo vizų Lietuvos Respublikoje (b. l.

94-101). Be to, dokumentų patikrinimo metu ambasados pareigūnas

taip pat nustatė, kad nėra aišku, ar pareiškėjo kelionės tikslas tikrai yra

Lietuva, o ne kita Šengeno valstybė, nes lėktuvo bilietų rezervacija skrydžiui

į Vilnių buvo neapmokėta arba panaikinta. Be to, buvo

nustatyta, kad pareiškėjas kaip numatomą

atvykimo į Šengeno erdvę datą nurodė – 2013 m. balandžio 20 d., išvykimo iš Šengeno erdvės – 2014 m.

balandžio 19 d. (b. l. 31-32), nors Šengeno

vizą turintis asmuo Šengeno valstybėse gali būti ne ilgiau kaip 3 mėnesius.

Pažymėtina, jog, remiantis Vizų kodekso 21 straipsnio 7

dalimi, prašymo išduoti vizą nagrinėjimas visų pirma grindžiamas pateiktų

dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens

padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu. Nagrinėjamu atveju buvo nustatyta,

kad kartu su prašymu pateikti duomenys nebuvo įtikinami, Lietuvos

Respublikos ambasada Armėnijos Respublikoje pagrįstai galėjo turėti abejonių

dėl pateiktos informacijos patikimumo bei pareiškėjo ketinimo išvykti iš

valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo pabaigos bei dėl pareiškėjo realių ketinimų ir

galimybių verstis atitinkama nurodyta veikla Lietuvos Respublikoje. Ir nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo,

kad jis užpildė atitinkamą prašymo išduoti Šengeno vizą

grafą dėl vizos galiojimo laiko, kaip tai nurodoma Lietuvos

Respublikos ambasados Armėnijos Respublikoje internetiniame tinklalapyje (žr. viešąją prieigą: https://kiris.urm.lt/am1/index.php?id=fast_registration_formir), ir buvo suklaidintas pateikiamų grafų pildymo

paaiškinimų, tačiau šie argumentai vertintini kritiškai. Šiuo aspektu

pažymėtina, jog internetiniu būdu pildant prašymą išduoti vizą prie 26.1 ir

26.2 punktų, kuriuose prašoma nurodyti vizos galiojimo laiką

(metai-mėnuo-diena), buvo paaiškinama, kad reikia nurodyti datą, nuo kurios iki

kurios galioja viza. Pildant turėjo būti įvertinama tai, kad Šengeno vizą

turintis asmuo Šengeno valstybėse gali būti ne ilgiau kaip 3 mėnesius, be to, ši

informacija taip pat buvo pateikiama pildant nurodyto prašymo 25 punktą. Be to,

buvo pateikta papildoma informacija, kad yra nustatyti tam tikri apribojimai

vizų galiojimo terminui ir pateikiama nuoroda susipažinti išsamiau su reikalinga

informacija.

Taigi atsižvelgus į nurodytas aplinkybes pritartina pirmosios

instancijos teismo vertinimui, kad Lietuvos Respublikos ambasada Armėnijos

Respublikoje, atsižvelgusi į nustatytų aplinkybių visumą, pagrįstai galėjo

turėti abejonių dėl pateiktos informacijos patikimumo bei dėl pareiškėjo

ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio

pabaigos pareiškėjui nurodžius žymiai ilgesnį laikotarpį. Lietuvos Respublikos

ambasada Armėnijos Respublikoje šiuo atveju neperžengė jai

suteiktų diskrecijos ribų, be to, byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjo

prašymas būtų išnagrinėtas nekruopščiai.

Toks vertinimas taip pat grindžiamas tuo, kad pagal Vizų kodekso 14 straipsnio 1 dalies

d punktą prašymą išduoti vienodą vizą pateikiantis asmuo turi pateikti

informaciją, padedančią įvertinti, ar jis ketina išvykti iš valstybių narių

teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Iš

to matyti, kad prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo turi pateikti

informaciją, kurios patikimumas patvirtinamas svarbiais ir patikimais

dokumentais, galinčiais išsklaidyti abejones dėl jo ketinimo išvykti iš

valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio

pabaigos, kurių gali kilti visų pirma atsižvelgiant į bendrą situaciją jo

gyvenamosios vietos šalyje arba migracijos srautą iš tos šalies į valstybes

nares (žr. ESTT

2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Rahmanian

Koushkaki prieš Vokietijos Federacinę Respubliką (C-84/12).

Šiuo atveju šioje teismo nutartyje nurodytos aplinkybės leidžia teigti, kad Lietuvos Respublikos ambasada Armėnijos Respublikoje pagrįstai galėjo

turėti abejonių dėl pateiktos informacijos patikimumo bei pareiškėjo ketinimo

išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo pabaigos ir būtent

pareiškėjui teko pareiga pateikti

informaciją, kurios patikimumas būtų patvirtinamas svarbiais ir patikimais

dokumentais, galinčiais išsklaidyti tokias

abejones.

Pastebėtina, jog pareiškėjo apeliaciniame skunde, pirmosios

instancijos teismo posėdžio metu nurodyti argumentai, kad ambasadoje pokalbio

metu buvo kalbama greitai rusų kalba ir pareiškėjas negalėjo suprasti gana

tiksliai pateikiamų klausimų, nesudaro pagrindo savaime kitaip vertinti

analizuojamos situacijos. Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog, kaip jau

buvo minėta, vertinant pareiškėjo pateiktą prašymą išduoti Šengeno vizą buvo

vertinama kompleksiškai nustatytų aplinkybių visuma, įskaitant ir pareiškėjo

pateikti dokumentai. Antra, pareiškėjui manant, kad ambasados darbuotojas kalba

pakankamai greitai ir galimai nėra tinkamai suprantami jo pateikiami klausimai,

galėjo prašyti juos pakartoti ar kalbėti lėčiau. Tačiau pareiškėjas pirmosios

instancijos teismo posėdžio metu nenurodė, kad ėmėsi kokių nors veiksmų, kad

jam būtų lėčiau pateikiami klausimai, tačiau į jo prašymus nebuvo atsižvelgta.

Pareiškėjas

apeliaciniame skunde taip pat nepagrįstai nurodo, jog ginčijamas sprendimas yra

individualus administracinis aktas, kurį priėmė atašė M. D.,

o paaiškinimus dėl šio individualaus akto priėmimo pateikė patarėjas M. N., todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio

pagrindo remtis šio asmens paaiškinimais, pateiktais Lietuvos Respublikos

ambasados Armėnijos Respublikoje rašte Nr. (28.5.1.9)SDR28-55 (b. l. 77-79).

Šiuo aspektu pažymėtina, jog sprendimus dėl visų rūšių

vizų išdavimo ar atsisakymo jas išduoti, dėl visų rūšių vizų panaikinimo, dėl

Šengeno vizų atšaukimo priima Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės ir

konsulinės įstaigos (ĮUTP 21 str. 3 d. 2 p, Aprašo 6 p.).

Šioje administracinėje byloje skundžiamas sprendimas neišduoti pareiškėjui

Šengeno vizos yra priimtas kompetentingos institucijos – Lietuvos

Respublikos ambasados Armėnijos Respublikoje, kuris yra pasirašytas ją

atstovaujančio asmens – atašė M. D. (b. l. 28), tuo tarpu

pareiškėjo nurodytas raštas Nr. (28.5.1.9)SDR28-55

taip pat yra išduotas Lietuvos Respublikos ambasados Armėnijos Respublikoje

vardu ir pasirašytas įgalioto asmens (b. l. 31-32). Pažymėtina, jog pareiškėjo

įvardinti subjektai veikė ne savo privačiais interesais ar savo vardu, o veikė

kaip įgaliotos institucijos – Lietuvos Respublikos ambasados Armėnijos

Respublikoje – atstovai. Dėl šių priežasčių pareiškėjo argumentai, kad priimti

sprendimai nepagrįstai buvo pasirašyti ne to paties asmens, vertintini

kritiškai. Be to, administracinėje byloje nėra pateikta duomenų, kad kuris nors

iš nurodytų asmenų, veikiančių Lietuvos Respublikos ambasados Armėnijos

Respublikoje vardu, neturėjo tokių įgaliojimų ir (ar) juos viršijo ar iš esmės

nurodė ne tokias aplinkybes.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad

Lietuvos Respublikos ambasada Armėnijos Respublikoje priėmė motyvuotą ir

pagrįstą sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui vizą ir jį naikinti nėra

pagrindo, taip pat nėra pagrindo perduoti klausimą dėl

Šengeno vizos pareiškėjui išdavimo spręsti iš naujo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo

sprendimas yra motyvuotas, priimtas įvertinus byloje esančius įrodymus, jį

naikinti ar keisti nėra pagrindo, todėl jis paliktinas nepakeistas ir pareiškėjo

apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat prašė priteisti

jam sumokėtą 50 Lt žyminį mokestį (b. l. 77-79). Pažymėtina, jog Lietuvos

Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44

straipsnio 1 dalyje numatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas

sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Šiuo

atveju atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas, apeliacinis skundas buvo

netenkintas, nėra pagrindo priteisti jam sumokėtą žyminį mokestį (ABTĮ 44 str.

1 d.).

Vadovaudamasi

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 18 d.

sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis

neskundžiama.

Teisėjai Irmantas

Jarukaitis

Ričardas

Piličiauskas

Dainius Raižys