A-575-1417-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-1417/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02599-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas N. J. (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. liepos 10 d. (pagal spaudą ant voko) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas), 150 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Skunde nurodė, kad nuo 2009 m. kovo 2 d. iki 2010 m. balandžio 4 d. buvo suimtas ir laikomas kartu su asmenimis, kurie nebuvo valstybės tarnautojai, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) kamerose, kurios neatitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 nustatytos tardymo izoliatorių patalpų gyvenamojo ploto normos reikalavimų (tardymo izoliatoriaus kamera – ne mažiau kaip 5 kv. m. vienam kalinamajam; tardymo izoliatoriaus karcerio kamera – ne mažiau kaip 4,5 kv. m. vienam kalinamajam), kitų higienos normos reikalavimų. Nurodė, kad kameros, kuriose buvo laikomas, buvo nešvarios, drėgnos, nevėdinamos, jose buvo daug tarakonų. Kamerose įrengti tualetai neatskirti nuo gyvenamųjų patalpų, be klozeto dangčių. Pavojaus mygtukas neveikė arba apskritai nebuvo įrengtas. Kamerose įrengtas naktinis dirbtinis apšvietimas trukdė ilsėtis. Lukiškių TI-K buvo netinkamai organizuojamas prausimasis duše: jame iš karto turi praustis du asmenys, neįrengtos pertvaros, lentynos daiktams pasidėti. Prasta maitinimo kokybė.

Teigė, jog Lukiškių TI-K nebuvo organizuojamas jo užimtumas, suteikta teisė dalyvauti religinėse apeigose. Šie pažeidimai jį neigiamai veikė. Dėl prižiūrėtojų vartojamų necenzūrinių žodžių, barbarizmų ir skolinių savo atžvilgiu jautėsi įžeistas, pažemintas.

Taip pat nurodė, jog kalinimo Lukiškių TI-K nežmogiškomis, garbę ir orumą žeminančiomis, higienos normų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis patyrė kančias, kurios užsitęsė pernelyg ilgai, jų intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, kuris labai žemino jo žmogiškąjį orumą ir prilygo kankinimui. Dėl to patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė didžiuliu psichologiniu sukrėtimu, dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, emocine depresija, nukentėjo jo orumas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negalėjo ramiai miegoti, jautė padidėjusią baimę. Pridūrė, jog kalinimas nežmoniškomis, orumą žeminančiomis sąlygomis turi įtakos ir jo šiandieninio gyvenimo kokybei: iki šiol kankina nemiga, sapnuoja košmarus, skauda galvą, turi psichologinių problemų, pablogėjo bendravimas su artimaisiais.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2009 m. kovo 2 d. ir buvo laikomas iki 2010 m. gegužės 7 d. kamerose: Nr. 122, 104, 288, 286, 175, 182, 193, 151, 295, 346, 334, 302, 257, 252, 398 ir 387; laikotarpiais: 2009 m. kovo 3 d. vakare, 2009 m. kovo 17 d. ryte, 2009 m. kovo 18 d. vakare, nuo 2009 m. kovo 19 d. iki 2009 m. kovo 20 d., 2009 m. kovo 21 d. ryte, 2009 m. lapkričio 19 d. ryte, nuo 2010 m. vasario 6 d. iki 2010 m. vasario 8 d., 2010 m. balandžio 12 d. ryte, 2010 m. balandžio 13 d. ryte, 2010 m. balandžio 15 d. ryte, 2010 m. balandžio 21 d. vakare, nuo 2010 m. balandžio 22 d. iki 2010 m. gegužės 6 d. – buvo laikomas kamerose, kurių plotas atitiko vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimą, nustatytą Lietuvos higienos normoje HN 76:1999 ir nuo 2010 m. balandžio 11 d. galiojančiame Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124. Nuo 2009 m. kovo 4 d. iki 2009 m. kovo 9 d. pareiškėjas buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K.

Teigė, jog Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes, priešingu atveju, nebus vykdomos teismų nutartys, nuosprendžiai. Pažymėjo, jog Lukiškių TI-K administracija, paskirstydama asmenis į kameras, laikosi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Pripažino, kad kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką ir atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Kamerose tvarką palaiko patys suimtieji ir nuteistieji, tam jiems išduodamos valymo priemonės ir įrankiai. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus.

Nurodė ir tai, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Sanitarinio mazgo ir šalto vandens tiekimas kamerose įrengtas laikantis Lietuvos higienos normos (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) 21 punkto reikalavimų. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims pagal nustatytą tvarką ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše.

Pažymėjo, kad visose Lukiškių TI-K kamerose yra naktinis apšvietimas. Kamerose pavojaus mygtukai yra įrengti, tačiau labai dažnai juos gadina ir laužo patys suimtieji, nuteistieji. Nurodė ir tai, kad Lukiškių TI-K visi nuteistieji ir suimtieji maitinami laikantis patvirtintų mitybos normų. Maisto produktai perkami viešojo konkurso būdu.

Nurodė, jog dirbti apmokamą darbą siūloma tik nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę Lukiškių TI-K ir esant laisvų vietų skaičiui. Taip pat pažymėjo, kad norėdami dalyvauti visuomeninėje ar kitoje naudingoje veikloje, asmenys, laikomi Lukiškių TI-K, turi patys rodyti iniciatyvą, pareikšti norą žodžiu ar raštu kreipdamiesi į būrio viršininką. Teigė, kad pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K, turėjo galimybę kiekvieną dieną bendrauti su jo kameras kuruojančiu Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininku, žiūrėti televiziją, gauti tiek nuosavą, tiek įstaigos administracijos išduodamą grožinę ir teisinę literatūrą, periodinę spaudą. Be to, pareiškėjas kiekvieną dieną buvo vedamas pasivaikščioti gryname ore ir turėjo galimybę fiziškai pajudėti.

Manė, kad šiuo atveju nėra būtinos Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos – Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, sąlygojusių neturtinės žalos atsiradimą pareiškėjui. Taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo skunde nurodyti tariamai jam padaryti pažeidimai atsirado laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 2 d. iki 2010 m. balandžio 4 d., tačiau skundą teismui jis padavė tik 2013 m. liepos 10 d. Dėl to, vadovaudamasis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašė pareiškėjo reikalavimams taikyti trijų metų ieškinio senaties terminą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime pažymėjo, kad pareiškėjas iš esmės nurodė tik vieną esminį nusiskundimą – gyvenamojo ploto trūkumą. Manė, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos iš esmės buvo patenkinamos ir negalėjo sukelti jam žymių nepatogumų. Pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys. Pažymėjo, kad tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam padaryta neturtinė žala, o skunde teismui nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir, kaip konkrečiai jis pasireiškė. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėjas, manydamas, jog pažeistos jo teisės, nepagrįstai ilgai nesikreipė į teismą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, jog byloje nustatyta, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2009 m. kovo 2 d. ir iki 2010 m. gegužės 6 d. buvo laikomas kamerose Nr. 104, Nr. 105, Nr. 122, Nr. 151, Nr. 175, Nr. 182, Nr. 193, Nr. 252, Nr. 257, Nr. 288, Nr. 286, Nr. 295, Nr. 302, Nr. 334, Nr. 346 ir Nr. 398, o 2010 m. gegužės 7 d. pareiškėjas išvyko į Vilniaus pataisos namus.

Apžvelgė CK 6.246, 6.247, 6.271 straipsniuose įtvirtintas valstybės civilinės atsakomybės sąlygas bei CK 1.125 straipsnio 8 dalį, 1.127 straipsnio 1 dalį ir 1.126 straipsnio 2 dalį.

Pažymėjo, jog byloje nustatyta, kad pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu prasidėjo 2009 m. kovo 2 d. ir tęsėsi iki 2010 m. balandžio 4 d., o skundą jis padavė tik 2013 m. liepos 10 d. Nurodė, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų apie tai, kad pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie neužtikrinamą teisę į minimalų kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui, kitus higienos normos reikalavimų pažeidimus. Priešingai – pareiškėjas skunde nurodė, kad neigiamus padarinius (stresą, įtampą, padidėjusį dirglumą, diskomfortą ir pan.) jautė kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu. Todėl sprendė, jog jau tuo metu jis turėjo suvokti, kad laikymas skunde nurodytomis sąlygomis galimai pažeidžia jo teises. Tačiau, kaip matyti iš byloje surinktų įrodymų, pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms institucijoms jokių pretenzijų, nusiskundimų dėl jo laikymo sąlygų nereiškė. Tuo tarpu tą pareiškėjo nurodytą aplinkybę, kad Lukiškių TI-K jam nebuvo suteikta teisė gauti informacijos apie galimus pažeistų teisių gynimo būdus, teismas vertino kaip nepagrįstą jokiais objektyviais įrodymais, nes byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K, būtų prašęs tokios informacijos ir ją atsisakyta pateikti.

Sprendė, jog pareiškėjas visą nustatytą ginčui aktualų laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus, tačiau į teismą kreipėsi praleidęs ieškinio senaties terminą. Pažymėjo, jog atsakovo atstovas bei trečiasis suinteresuotas asmuo konkrečiu atveju prašo taikyti ieškinio senatį, todėl ji taikytina pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 2 d. iki 2010 m. balandžio 4 d.

Taip pat apžvelgė CK 1.131 straipsnio 2 dalį, įgalinančią teismą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, ir pažymėjo, jog svarbiomis priežastimis ieškinio senaties terminui atnaujinti laikytinos objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise. Darė išvadą, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog į teismą jis anksčiau nesikreipė, nes nežinojo apie galimybę ginti savo pažeistas teises, konkrečiu atveju nelaikytina objektyvia priežastimi. Konstatavo, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, todėl nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą reikalavimui atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 2 d. iki 2010 m. balandžio 4 d. bei pareiškėjo skundą šiuo pagrindu atmetė.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 89 – 91), kuriuo prašo jo skundą tenkinti, priteisiant iš atsakovo 150 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Apeliaciniame skunde pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai išnagrinėjo jo skundą ir iš esmės pakartoja teismui jau teiktus argumentus, susijusius su reikiamo gyvenamojo ploto neužtikrinimu.

Taip pat nurodo, jog negalėjo operatyviai pasirūpinti savo pažeistų teisių gynimu, nes su tuo jo niekas nesupažindino. Pažymi, jog apie tai, kad Lukiškių TI-K pažeidė jo teises faktiškai suvokė tik 2013 metais, kai po Probacijos įstatymo priėmimo į pataisos įstaigas pradėjo važinėti teisininkai, kurie išaiškino, jog jis turi teisę kreiptis į teismą. Todėl prašo atnaujinti senaties terminą, kurį teismas pritaikė laikotarpiui nuo 2009 m. kovo 2 d. iki 2010 m. balandžio 4 d.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 119 – 121) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai ištyrė bylos aplinkybes bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo. Taip pat iš esmės pakartoja atsikirtimus dėl minimalaus gyvenamojo ploto (ne)užtikrinimo pareiškėjui bei kitų jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, kuriuos jau buvo nurodęs pirmosios instancijos teismui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 123 – 124) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime pakartoja argumentus, susijusius su ieškinio senaties taikymu, jau teiktus pirmosios instancijos teismui bei nurodo, jog jis pagrįstai priėjo prie išvados, kad ta pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad anksčiau jis į teismą nesikreipė, nes nežinojo apie galimybę ginti savo pažeistas teises, nelaikytina objektyvia priežastimi. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, todėl nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą reikalavimui atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 2 d. iki 2010 m. balandžio 4 d.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurios atsiradimą pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatavo, jog pareiškėjas į teismą besikreipęs 2013 m. liepos 10 d. (pagal spaudą ant voko) ir prašydamas atlyginti jam laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 2 d. iki 2010 m. balandžio 4 d. kilusią žalą, praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą sutrumpintą trijų metų ieškinio senaties terminą, be to, pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, kas sudarė pagrindą pareiškėjo skundą atmesti.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, be kita ko, teigdamas, jog apie savo teisių pažeidimą suvokė tik 2013 m., pasikonsultavęs su teisininku. Tuo tarpu anksčiau to padaryti negalėjęs, nes nebuvo supažindintas su žmogaus teisių turiniu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nėra pagrįsti ir lemiantys skundžiamo sprendimo naikinimą ar keitimą.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.124 str.). Teismų praktikoje pripažįstama, jog šio instituto tikslas yra sudaryti realią galimybę asmenims apginti savo pažeistą teisę, užtikrinti teisinių santykių stabilumą, užkirsti kelią neapibrėžtą laiką bylinėtis ir skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2009).

CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis, kuris prasidėjo nuo 2009 m. kovo 2 d. ir tęsėsi iki 2010 m. balandžio 4 d., o į teismą kreipėsi 2013 m. liepos 10 d. (b. l. 13). Iš bylos duomenų taip pat matyti, jog ieškinio senaties terminą pritaikyti prašė ginčo šalis, t. y. atsakovas (b. l. 24). Todėl konstatuotina, jog ji buvo pritaikyta pagrįstai.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Pažymėtina, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o jo argumentas, kad tik 2013 m., pasikonsultavęs su į pataisos namus atvykusiu teisininku, suvokė apie savo teisių pažeidimą, atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi pats pareiškėjas tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde nurodo, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų išgyveno stresą, vidinę įtampą ir dvasines kančias, kurias įvertino 150 000 Lt suma. Vadinasi, jausdamas minėtus diskomfortą keliančius išgyvenimus jis turėjo suvokti, kad jo teisės gali būti pažeidžiamos. Manytina, jog neturtinę žalą sudarantys subjektyvūs išgyvenimai konkrečiu atveju neturi grįžtamojo poveikio, todėl jų pajautimas ex post facto (lot. įvykiui pasibaigus) vertintinas kritiškai. Papildomai pažymėtina, jog pagrindo atnaujinti praleistą senaties terminą nesudaro ir tas pareiškėjo teiginys, esą niekas jo nesupažindino su žmogaus teisių turiniu. Iš byloje esančių Lukiškių TI-K Socialinės reabilitacijos skyriaus pažymų (b. l. 26 – 29) matyti, kad pareiškėjas, be kita ko, turėjo galimybę susipažinti su teisine literatūra, todėl jo nurodyta aplinkybė negali būti laikoma svarbia bei objektyvia, t. y. nuo jo valios nepriklausančia, aplinkybe, sudarančia pagrindą atnaujinti praleistą senaties terminą.

Remiantis aukščiau nurodytomis aplinkybėmis, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2009 m. kovo 2 d. iki 2010 m. balandžio 4 d.

Atsižvelgiant į tai, jog ieškinio senaties praleidimas ir jo neatnaujinimas konkrečiu atveju yra savarankiškas pagrindas pareiškėjo skundui atmesti, teisėjų kolegija nemato būtinybės iš esmės pasisakyti dėl aplinkybių, susijusių su galimai teisės aktus pažeidžiančiu pareiškėjo kalinimu Lukiškių TI-K ir jo dėl to patirtos neturtinės žalos.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo N. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys