A-995-662/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-995-662/2015

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00163-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 9.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. R. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. R. skundą atsakovui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl operatyvaus patikrinimo pažymos panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja L. R. (toliau – ir pareiškėja) prašė panaikinti atsakovo Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir atsakovas, Panevėžio AVMI) 2013 m. birželio 20 d. operatyvaus patikrinimo pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Pažyma) (I t., b. l. 39–41) bei įpareigoti jį panaikinti jos 2013 m. birželio 28 d. Panevėžio AVMI raštu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl veiklos vykdymo“ (I t., b. l. 21) įregistravimą Mokesčių mokėtojų registre nuo 2013 m. sausio 2 d. iki 2013 m. gegužės 12 d. kaip vykdančios individualią veiklą (I t., b. l. 12–13).

Nurodė, kad kelerius metus perka iš internetinių parduotuvių įvairias prekes: rūbus, kosmetiką, vitaminus ir maisto papildus. Kai atsisiųsti daiktai netinka, parduoda pažįstamiems ar per skelbimus internete, dažniausiai per www.supermama.lt. Pažymėjo, jog šiame tinklapyje ji taip pat jungiasi į bendrus užsakymus su kitais asmenimis, kad susimažintų siuntimo iš užsienio išlaidas, kuriuose dalyvauja nuo 2012 m. spalio 22 d. Pabrėžė, kad kartais jungiasi prie kito asmens, kartais – pati organizuoja užsakymą, tačiau neturėdama tikslo uždirbti pajamų. Kad iš šios veiklos negauna pajamų, įrodo bendruose užsakymuose dalyvavusių asmenų paaiškinimai, taip pat banko išrašai, iš kurių matyti, jog internetinės parduotuvės nuskaičiuoja didesnes sumas nei perveda bendrame užsakyme dalyvaujantys asmenys. Operatyvų patikrinimą atlikusi Panevėžio AVMI darbuotoja Pažymoje nustatė, jog laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 2 d. iki 2013 m. gegužės 12 d. pareiškėja vykdė individualią veiklą, todėl šios Pažymos pagrindu įregistravo pareiškėją mokesčių mokėtojų registre, kaip vykdžiusią individualią veiklą. Pareiškėjos teigimu, tokią veiklą ji pradėjo vykdyti 2013 m. gegužės 13 d., kai užsiregistravo Panevėžio AVMI mokesčių mokėtojų registre. Jos teigimu, dėl tokio neteisėto veiksmo (t. y. jos įregistravimo mokesčių mokėtojų registre laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 2 d. iki 2013 m. gegužės 12 d.) jai atsirado prievolė šio laikotarpio pajamas įtraukti į individualios veiklos apskaitą, deklaruoti jas ir sumokėti mokesčius, o dėl Pažymoje nurodytų išvadų, kad ji vykdė individualią veiklą tokios veiklos neįregistravusi, jai atsirado administracinė atsakomybė.

Atsakovas Panevėžio AVMI atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 36–37).

Nurodė, kad 2013 m. gegužės 23 d. Panevėžio AVMI išrašė operatyvaus patikrinimo pavedimą Nr. (duomenys neskelbtini), kurio pagrindu buvo patikrintas pareiškėjos, kaip mokesčių mokėtojos, pareigų vykdymas. 2013 m. birželio 20 d. buvo surašyta Pažyma, kurioje nustatyta, kad pareiškėja individualią veiklą (prekybą internetu) pradėjo vykdyti nuo 2013 m. sausio 2 d., o ne 2013 m. gegužės 13 d., kaip teigė pati pareiškėja. Todėl Panevėžio AVMI iniciatyva pareiškėja buvo įregistruota Mokesčių mokėtojų registre kaip vykdanti individualią veiklą laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 2 d. iki 2013 m. gegužės 12 d.

Teigė, jog pagal nustatytą teisinį reglamentavimą, pareiškėja prieš pradėdama vykdyti individualią veiklą (prekybą internetu), turėjo informuoti mokesčių administratorių ne vėliau negu veiklos vykdymo pradžios dieną, tačiau tai padarė pavėluotai, todėl Panevėžio AVMI pagrįstai įregistravo pareiškėjos vykdytą veiklą minėtu laikotarpiu Mokesčių mokėtojų registre. Atsakovo teigimu, surinkti įrodymai patvirtino, kad L. R. nurodytu laikotarpiu pajamos, gautos nuo atliktų užsakymų laikytinos pajamomis, gautomis iš individualios veiklos, nes pareiškėjos vykdytai veiklai (ji savarankiškai atlikinėjo užsakymus internetu, skelbėsi internetiniuose skelbimų puslapiuose apie vykdomą veiklą) būdingi visi individualios veiklos požymiai, t. y. savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo ir tokios veiklos tikslo – ekonominės naudos siekimo. Kadangi pareiškėja nepateikė jokių juridinę galią turinčių apskaitos dokumentų, kuriuos būtų galima vertinti, sulyginti su piniginių sumų pervedimu į jos asmeninę sąskaitą, todėl Panevėžio AVMI sumas, pervestas į pareiškėjos sąskaitą, pripažino jos gautomis pajamomis. Atsakovo nuomone, pareiškėjos pateikti elektroninių laiškų išrašai neįrodo fakto, jog ji atlikinėjo užsakymus be jokio tarpininkavimo mokesčio bei nesivertė individualia veikla. Taigi Panevėžio AVMI pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja užsiėmė internetine prekyba bei pagrįstai ir teisėtai įregistravo ją Mokesčių mokėtojų registre nuo 2013 m. sausio 2 d. iki 2013 m. gegužės 12 d. kaip vykdančią individualią veiklą.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 3 d. sprendimu (I t., b. l. 207–212) administracinę bylą dalyje dėl Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2013 m. birželio 20 d. operatyvaus patikrinimo pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo nutraukė, o kitoje dalyje skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Panevėžio AVMI, reaguojant į elektronine pasitikėjimo linija gautą pranešimą dėl pareiškėjos nelegalios prekybos internetu, vykdant 2013 m. gegužės 23 d. operatyvaus patikrinimo pavedimą Nr. (duomenys neskelbtini) (I t., b. l. 195–196), buvo atliktas operatyvus patikrinimas, kurio tikslas – patikrinti mokesčių įstatymuose bei jų lydimuosiuose teisės aktuose ir kitose srityse nustatytų mokesčių mokėtojų pareigų vykdymą (I t., b. l. 142–193). 2013 m. birželio 20 d. buvo surašyta Pažyma bei patikrinimo ataskaita (I t., b. l. 132–141). Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2013 m. balandžio 23 d. bankiniais pavedimais į savo sąskaitas gavo 9 970 Lt pardavimo pajamų iš fizinių asmenų. Pažymoje nurodyta, kad pagal operatyvaus patikrinimo metu surinktą informaciją ir pareiškėjos paaiškinimą ji individualią veiklą (prekybą internetu) vykdo nuo 2013 m. sausio 2 d., tačiau pati pareiškėja individualios veiklos pagal Ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriaus (toliau – ir EVRK) 479000 kodą (Mažmeninė prekyba ne parduotuvėse, kioskuose ar prekyvietėse) vykdymą Mokesčių mokėtojų registre įregistravo 2013 m. gegužės 13 d. (I t., b. l. 47). Panevėžio AVMI savo iniciatyva įregistravo pareiškėją Mokesčių mokėtojų registre kaip vykdžiusią individualią veiklą nuo 2013 m. sausio 2 d. iki 2013 m. gegužės 12 d. ir 2013 m. birželio 28 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl veiklos vykdymo“ pareiškėjai pranešė, jog Panevėžio AVMI iniciatyva ji yra įregistruota Mokesčių mokėtojų registre kaip vykdžiusi individualią veiklą, veiklos kodas pagal EVRK – 479000 (I t., b. l. 49–50).

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 22 straipsnio 1 dalimi, ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims objektyviai sukelia atitinkamas teisines pasekmes (pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus). Sprendžiant, ar skundžiamas aktas gali būti ginčo dalyku administraciniame teisme, būtina nustatyti, ar pareiškėjos ginčijama Pažyma gali būti laikoma teisės aktu ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies nuostatų prasme, ar atitinka bendruosius administracinio akto požymius. Pagrindinis individualaus administracinio akto požymis yra tas, jog jis yra teisės taikymo aktas, t. y. aktas, kuriame išreikštas teisės normų taikymo rezultatas konkretaus subjekto atžvilgiu, veikiantis šio subjekto teisinį statusą (teises ir pareigas) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-135/2009). Rėmėsi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 115 straipsnio 3 punktu bei 128 straipsnio 3 dalimi. Paaiškino, jog operatyvaus patikrinimo pažymos forma ir jos užpildymo tvarkos taisyklės patvirtintos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2008 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. VA-71 (su vėlesniais nagrinėjamoje byloje aktualiu laikotarpiu galiojusiais pakeitimais). Remdamasis minėtu įsakymu nustatė, kad pareiškėjos patikrinimo rezultatai buvo patvirtinti nustatytos formos operatyvaus patikrinimo pažyma, kurioje nėra jokių privalomų vykdyti nurodymų mokesčių mokėtojui, ja pareiškėja nėra traukiama administracinėn atsakomybėn, kaip nurodoma skunde, todėl ši Pažyma negali daryti įtakos pareiškėjos teisėms ir pareigoms, taigi reikalavimas dėl Pažymos panaikinimo taip pat negali būti savarankišku administracinės bylos dalyku. Pareiškėjos skunde išsakyti argumentai dėl nesutikimo su Pažyma, teismo nuomone, vertintini kaip argumentai ir motyvai, kurių pagrindu pareiškėja ginčija atsakovo veiksmų, sukeliančių jai teisines pasekmes, pagrįstumą ir teisėtumą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nutartyse yra pažymėjęs, kad mokesčių administratoriaus surašyta operatyvaus patikrinimo pažyma, kurioje nėra nustatyta kokių nors mokesčių administratoriaus patvarkymų, privalomų nurodymų, nėra nuspręsta dėl pareiškėjo teisių ir pareigų, laikytina teisinių pasekmių nesukeliančiu dokumentu, kuris negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-533/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010, 2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010 ir kt.). Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes ir teisinį reguliavimą, administracinę bylą dalyje dėl pareiškėjos reikalavimo panaikinti Pažymą nutraukė (ABTĮ 101 str. 1 p.).

Teismas pažymėjo, jog teisinius santykius, susijusius su Mokesčių mokėtojų registru, reguliuoja MAĮ, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 6 d. nutarimu Nr. 1059 patvirtinti Mokesčių mokėtojų registro nuostatai, nuo 2011 m. rugsėjo 16 d. išdėstyti nauja redakcija (toliau – ir Nuostatai) bei kiti teisės aktai.

MAĮ 43 straipsnis numato, kad mokesčių mokėtojų apskaitai tvarkyti bei mokesčių apskaičiavimo, sumokėjimo ir išskaičiavimo teisingumo kontrolei sudaromas bendras mokesčių mokėtojų registras. Mokesčių administratorius (atitinkama registro tvarkymo įstaiga) registruoja visus asmenis, kurių registravimas yra privalomas pagal šio įstatymo 45 straipsnį. MAĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra įtvirtintą mokesčių mokėtojo pareiga – teisės aktų nustatyta tvarka įsiregistruoti mokesčių mokėtoju bei laiku pranešti apie pasikeitusius Mokesčių mokėtojų registre esančius duomenis. Be kita ko, MAĮ 45 straipsnio 4 dalis numato, jog mokesčių administratorius (atitinkama registro tvarkymo įstaiga), remdamasis disponuojama informacija, gali savo iniciatyva užregistruoti asmenį mokesčių mokėtoju arba patikslinti jo duomenis, jei asmuo tinkamai nevykdo šio įstatymo 46 straipsnyje nurodytų pareigų. Apie nurodytus veiksmus, jei asmens adresas yra žinomas, informuojamas atitinkamai mokesčių mokėtoju įregistruotas asmuo arba mokesčių mokėtojas, kurio duomenys yra patikslinami.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje šalių pozicijos skiriasi dėl mokesčių administratoriaus nustatytų faktinių aplinkybių teisinio vertinimo, kadangi pareiškėja ginčija, jog ji vykdė individualią veiklą laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 2 d. iki 2013 m. gegužės 12 d.

Bylos medžiaga patvirtino, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2013 m. balandžio 23 d. bankiniais pavedimais į savo sąskaitas gavo pajamų iš fizinių asmenų: 2011 m. – 2 096 Lt, 2012 m. – 2 566 Lt, 2013 m. – 5 308 Lt, iš viso 9 970 Lt. Iš kredito įstaigų gautos informacijos analizės nustatyta, kad 2011-2012 metais pareiškėja didžiąją dalį pajamų gavo pardavinėdama vaikiškus drabužėlius, avalynę ir kt., tačiau nuo 2013 metų pradžios pareiškėjos pajamos žymiai išaugo, internetu parduodamų prekių spektras tapo platesnis. Atsakovas nustatė, kad pareiškėjos pajamos už pardavimus per 2013 metų sausio-balandžio mėnesius, lyginant su 2011-2012 metais, žymiai padidėjo. Be to, operatyvaus patikrinimo metu nustatyta ir to neneigė pati pareiškėja, kad ji apie vykdomą prekybinę veiklą skelbėsi internetiniame puslapyje replina.skelbiu.lt, kuriame nurodyti jos kontaktiniai duomenys, taip pat įvairių prekių pasiūla. Skelbimuose pareiškėja nurodė ne tik internetinių parduotuvių puslapius, iš kurių siūlė įsigyti daiktus, tačiau nurodė taip pat ir tarpininkavimo atlygį (tarpininkavimo mokestis nuo 10 iki 15 proc.). Operatyvaus patikrinimo metu nustatytas faktines aplinkybes patvirtino byloje surinkti rašytiniai įrodymai (I t., b. l. 31–34, 39–43, 46, 135–142, 165–187), teismo posėdyje jas patvirtino liudytoja apklausta Panevėžio AVMI darbuotoja V. D., kuri patvirtino, kad pareiškėjos vykdomos individualios veiklos požymiai nustatyti tik nuo 2013 metų pradžios bei kad jie buvo nustatyti remiantis surinkta informacija apie padidėjusius pardavimus, jų sistemiškumą, komercinį pobūdį, platesnį prekių spektrą, pardavimų teritoriją, bankiniais pavedimais pareiškėjos gautų pajamų dydį. Iš bankinių operacijų ataskaitų liudytoja nustatė, kad pareiškėja pati apmokėjo už skelbimus, kuriuose ji skelbėsi apie savo vykdomą veiklą bei atlygintiną tarpininkavimą. Nors liudytoja K. J., kuri prisistatė esanti pareiškėjos draugė ir kaimynė, teismo posėdyje paaiškino, kad pareiškėja jai pagal užsakymą nupirkdavo prekes, už kurias ji pervesdavo pinigus pareiškėjai, šie parodymai nepaneigė liudytojos V. D. parodymų dėl pareiškėjos vykdytos individualios veiklos požymių.

Ginčui aktualiu laikotarpiu Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 2 straipsnio 7 dalyje buvo nustatyta, kad individuali veikla – savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį: 1) savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 2) savarankiška kūryba, profesinė ir kita panašaus pobūdžio savarankiška veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 3) savarankiška sporto veikla; 4) savarankiška atlikėjo veikla. GPMĮ 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualios veiklos pajamoms priskiriamos pajamos iš individualios veiklos, įskaitant pajamas iš individualios veiklos turto, išskyrus nekilnojamąjį pagal prigimtį daiktą, nuomos, pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas GPMĮ 2 straipsnio 7 dalies nuostatas ir jų taikymą, ne kartą yra pažymėjęs, jog, vertinant, ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, būtina nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymių ir tokios veiklos tikslo – ekonominės naudos siekimo – buvimą, o taip pat tokios veiklos priskirtinumą išvardytoms veiklos rūšims (išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A5-902/2006, išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-916/2006, 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-266/2009, 2010 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1073/2010, 2014 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-653/2014 ir kt.). LVAT nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-66/2009 nurodė, jog savarankiška veikla GPMĮ prasme laikytina tokia veikla, kurią vykdydamas asmuo veikia savo valia ir nuožiūra, nepriklausomai nuo kitų asmenų, ir iš kurios tiesiogiai gauna pajamas. Savarankiškai veikdamas fizinis asmuo pats sprendžia su savo veikla susijusius klausimus, pats investuoja, savo nuosavomis ar skolintomis lėšomis (turtu), dengia su veiklos vykdymu susijusias išlaidas, paskirsto ir naudoja gautas pajamas.

Bylos medžiaga patvirtino, kad ginčo laikotarpiu pareiškėja internetu užsakinėjo įvairias prekes ir vykdė jų pardavimą internetu. Išrašai iš pareiškėjos banko sąskaitų patvirtino, kad už parduodamas prekes pareiškėjai buvo pervedami pinigai, t. y. ji iš savo veiklos gavo pajamas. Kadangi pareiškėja nepateikė jokių juridinę galią turinčių apskaitos dokumentų, kuriuos būtų galima vertinti, sulyginti su piniginių sumų pervedimu į pareiškėjos asmeninę sąskaitą, teismas nusprendė, jog Panevėžio AVMI pagrįstai pinigų sumas už pareiškėjos parduotas prekes, pervestas į pareiškėjos sąskaitą, pripažino jos gautomis pajamomis.

Sudarytuose sandoriuose nebuvo nustatyta darbo santykiams būdingų aplinkybių, tai reiškia, kad pareiškėja veikė savo valia, niekieno neįtakota. Faktą, kad sandorius pareiškėja sudarė veikdama savarankiškai, patvirtino ir tai, kad pareiškėja pati savarankiškai sprendė su šia veikla susijusius klausimus. Be to, pareiškėjos vykdomiems pardavimams būdingas versliškumas, tęstinumas, kurie pasireiškė per ginčijamu laikotarpiu įvykdytus nevienkartinius sistemingus pardavimus, iš kurių buvo gautos pajamos, o pareiškėjos veiklos ir sudarytų sandorių tikslas buvo siekimas gauti pajamas.

Nors pareiškėja pateikė išrašus iš jos susirašinėjimo su klientais elektroninėje erdvėje ir teigė, jog pateikti įrodymai patvirtina, jog ji negavo pajamų, nes tik teikė užsakymus prekėms, o iš klientų gautais pinigais buvo padengiamos jos išlaidos, patirtos apmokant už užsakytas prekes ir jų atgabenimą, tačiau, nustatant individualios veiklos vykdymą nėra būtina nustatyti ir pelno gavimą. Tai, kad pareiškėja siekė ekonominės naudos, patvirtino jos skelbimasis apie vykdomą veiklą (pvz. 2013 m. sausio 28 d. skelbimas:

„kosmetika, vaistai, maisto papildai, žaislai rūbai, avalynė ir kita žymiai pigiau. Galiu nupirkti iš internetinių parduotuvių, surasti pageidaujamą prekę, patarti. Tarpininkavimo mokestis nuo 10 iki 15 proc.“, I t., b. l. 154). Įrodymai, patvirtinantys pareiškėjos skelbimąsi apie tarpininkavimo veiklą užsakant prekes, paneigė pareiškėjos teiginius, jog ji atlikinėjo užsakymus be tikslo uždirbti pajamas. Be to, pati pareiškėja, teikdama 2013 m. gegužės 28 d. paaiškinimą atsakovui patvirtino, jog individualią veiklą pradėjo vykdyti 2013 metais (I t., b. l. 143), o 2013 m. gegužės 13 d. ji įsiregistravo asmeniu, vykdančiu individualią veiklą.

Teismas nusprendė, jog pareiškėjos vykdyta veikla atitiko visus individualios veiklos požymius, todėl jos gautos pajamos už prekybą internetu buvo pagrįstai priskirtos pajamoms, gautoms iš individualios veiklos. Bylos duomenys patvirtino pareiškėjos įregistravimo Mokesčių mokėtojų registre kaip vykdžiusios individualią veiklą laikotarpiu 2013 m. sausio 2 d.-2013 m. gegužės 12 d. pagrįstumą ir teisėtumą. Teismas pareiškėjos skundą dalyje dėl reikalavimo įpareigoti panaikinti mokesčių administratoriaus iniciatyva atliktą pareiškėjos įregistravimą Mokesčių mokėtojų registre atmetė.

III. Pareiškėja L. R. apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 3 d. sprendimo dalį, kuria atmestas jos skundas, panaikinti ir toje dalyje priimti naują sprendimą – tenkinti jos skundą (II t., b. l. 2–5).

Pareiškėja nurodo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, netinkamai taikė procesinės teisės normas vertindamas byloje esančius įrodymus.

Remiasi Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 ir 14 punktais, 17 bei 27 straipsniais ir teigia, jog vertimasis individualia veikla yra laikomas tik tuo atveju, kai asmuo gauna atlygį už atliktus darbus, suteiktas paslaugas. Pajamos ir įplaukos į sąskaita yra skirtingos pagal savo teisinę prigimtį, o siekiant nustatyti, kad asmuo vertėsi individualia veikla, būtina ne tik konstatuoti, kad jis gavo įplaukas, bet ir tai, jog jis gavo atlyginimą už darbus arba paslaugas, kas ir laikytina pajamomis iš individualios veiklos. Tik nustačius atlygio gavimą galima konstatuoti, kad asmens veikla turi individualios veiklos požymių. Nurodo, kad jos atveju teismas visiškai nesigilino į šią aplinkybę ir nenustatė jokio fakto, kad ji būtų gavusi atlygį iš savo veiklos.

Pažymi, kad teismui yra pateikusi paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad pardavinėjo savo vaikų asmeninius padėvėtus rūbus ir taip pat netinkamus nusipirktus asmeniniam naudojimui rūbus, nuosekliai aiškino, kad, pirkdama sau prekes, kooperuojuosi su kitais pirkėjais, apsiperkančiais internete. Perkant didesnį prekių kiekį yra sutaupomos lėšos prekių siuntimui, galima kartais gauti nuolaidą. Taigi asmenys kooperuojasi, užsako prekes vieni kitiems ir be jokios abejonės atsiskaito už perkamas prekes arba tiesiogiai su prekių tiekėju (pardavėju), arba su tuo asmeniu, kuris prekes užsako ir moka savo vardu. Pareiškėja akcentuoja, jog ji kooperavosi su kitais asmenimis pirkdama prekes, padėjo kitiems asmenims nupirkti, tai darė savo vardu, pati atsiskaitė su prekių tiekėjais. Teigia, jog nors tokia veikla formaliai ir turi tarpininko veiklai būdingų požymių, bet jos atveju, ši veikla nepriskirtina individuliai veiklai, nes ji negavo jokių pajamų GPMĮ prasme. Pareiškėjos teigimu, ji teismui yra pateikusi duomenis, iš kurių matyti, kad jos sumokėtos pardavėjams sumos yra lygios gautoms iš galutinio pirkėjo sumoms ir patirtoms siuntimo išlaidoms. Tai patvirtina, jog ji jokių pajamų negavo. Papildomai pažymi, kad patikrinimo metu atsakovas nereikalavo iš jos jokių prekių įsigijimo dokumentų, o jai juos pateikus teismui, teismas juos atsisakė priimti.

Pareiškėjos nuomone, pirkimai buvo paremti siekiu sutaupyti lėšas, o prekės pirktos asmeniniam naudojimui, o ne perpardavimui. Susirašinėjimas su kitais asmenimis patvirtina, kad buvo renkami bendri užsakymai ir prekės gaunamos už jų pirkimo kainą, kuri pareiškėjai buvo sumokama arba ji mokėdavo kitiems. Teigia, jog į bylą nepateikta jokių įrodymų, kad ji iš kokio nors užsakymo yra gavusi pajamų.

Operatyvinio patikrinimo metu apklausti liudytojai nenurodė, kad būtų jai atsilyginę už prekę daugiau negu prekės pirkimo iš tiekėjo kaina plius siuntimo išlaidos. Nei vienas asmuo, gavęs iš pareiškėjos prekes, nepatvirtino, kad jai buvo mokamas koks nors mokestis už tarpininkavimą, taigi atlygio (pajamų) ji negavo (tai patvirtina ir K. J., Vaidos Urbelienės parodymai). Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendime rėmėsi V. D., kaip liudytojos parodymais, kadangi ji yra atsakovo darbuotoja, atliko tyrimą, komentavo tik turimą tyrimo medžiagą, ją savaip interpretavo, tačiau pati jokių faktinių aplinkybių nežinojo.

Pareiškėja teigia, kad niekuo nepaaiškinamas atsakovo sprendimas, jog ji individualią veiklą pradėjo nuo 2013 m. sausio 2 d. Pažymi, jog pirmas pavedimas buvo gautas 2014 m. sausio 4 d., o skelbimą, kad teikia tarpininkavimo paslaugas pateikė 2013 m. sausio 28 d. Nesuprantama, kokiu pagrindu buvo nustatyta individualios veiklos pradžia ir su kuo tai siejama.

Pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir GMPĮ 27 straipsnį, kuris suteikia teisę deklaruoti gautas pajamas ir tuo atveju, kai nėra įregistruota individuali veikla. Pareiškėjos įsitikinimu, jeigu ir būtų nustatyta, kad ji gavo kokias nors pajamas, tai nebūtinai ji turėjo įsiregistruoti individualią veiklą, o galėjo pasibaigus metams deklaruoti pajamas. Papildomai nurodo, jog jos skelbimas, kad teikia paslaugas už 10-15 proc. tarpininkavimo mokestį, buvo tik mėginimas ištirti rinką, tačiau į šį skelbimą niekas neatsiliepė ir jokių užsakymų ji negavo bei neatliko.

Atsakovas Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 11) su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pilnai ir objektyviai išnagrinėjo administracinę bylą, teisingai taikė materialinės teisės normas, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Atsakovas pažymi, kad individualios veiklos sąvoka yra apibrėžta GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje, kuria remiantis individualia veikla pripažįstama iš esmės bet kokia savarankiška tęstinė veikla, kuria siekiama gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį, neatsižvelgiant į tai ar ši veikla pelninga ar nepelninga. Šiuo atveju byloje surinkti įrodymai patvirtino, kad ginčijamu laikotarpiu pareiškėjos pajamos, gautos nuo atliktų užsakymų, laikytinos pajamomis, gautomis iš individualios veiklos, nes jos vykdytai veiklai yra būdingi visi individualios veiklos požymiai, t. y. savarankiškumas (ji veikė savarankiškai, nepriklausomai nuo kitų asmenų, sudarytuose sandoriuose nėra nustatyta darbo santykiams būdingų aplinkybių, taigi ji veikė savo valia, niekieno neįtakota, savarankiškai sprendė su šia veikla susijusius klausimus, pati dengė savo veiklos išlaidas, skirstė ir naudojo gautas pajamas), versliškumas (sandoriai nėra vienkartiniai ir atsitiktiniai), tęstinumas (pajamos gautos per tęstinį laikotarpį) ir tokios veiklos tikslas – ekonominės naudos siekimas (ji skelbėsi internete: <...tarpininkavimo mokestis nuo 10 iki 15 proc.>, o tai paneigia jos teiginius, kad užsakymai atlikti be tikslo uždirbti pajamas).

Nors pareiškėja ir pateikė išrašus iš jos susirašinėjimo su klientais elektroninėje erdvėje ir teigė, kad iš klientų gautais pinigais buvo padengiamos jos išlaidos, patirtos apmokant už užsakytas prekes ir jų atgabenimą, tačiau nustatant individualios veiklos vykdymą nėra būtina nustatyti pelno gavimą. Be to, pareiškėjai nepateikus jokių juridinę galią turinčių apskaitos dokumentų, pagrindžiančių turėtas išlaidas, pelnas nebuvo vertintas, jokios papildomai mokėtinos mokesčių sumos apskaičiuotos taip pat nebuvo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Panevėžio AVMI 2013 m. birželio 20 d. operatyvaus patikrinimo pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2013 m. birželio 28 d. rašto Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl veiklos vykdymo“, teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl 2013 m. birželio 20 d. operatyvaus patikrinimo pažymos Nr. (duomenys neskelbtini).

Iš aktualios bei dominuojančios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, jog savarankišku administracinės bylos (skundo, reikalavimo) dalyku administraciniame teisme negali būti mokesčių administravimo (administracinės) procedūros metu priimami (atliekami) tarpiniai (procedūriniai) sprendimai (veiksmai), kurie yra tiesiogiai susiję su šią procedūrą užbaigiančio (galutinio) konkrečias materialias teisines pasekmes sukeliančio sprendimo priėmimu ir nesukelia savarankiškų materialių teisinių pasekmių. Ginti su mokesčių administravimo (administracinės) procedūros atlikimu susijusias bei tikrai ar tariamai pažeistas teises ar įstatymų saugomus interesus mokesčių mokėtojas gali kitais būdais, o ne skundžiant tarpinį (procedūrinį) sprendimą (veiksmą). Pavyzdžiui, nereikšdamas savarankiško reikalavimo dėl tarpinio (procedūrinio) sprendimo, mokesčių mokėtojas įstatymų nustatyta tvarka gali ginčyti galutinį mokesčių administratoriaus sprendimą, priimtą atlikus šią mokesčių administravimo (administracinę) procedūrą (šiuo klausimu žr. 2011 m. kovo 17 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A442‑1238/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011, p. 254–263).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad operatyvaus patikrinimo pažyma, kurioje nėra nustatyta kokių nors mokesčių administratoriaus patvarkymų, privalomų nurodymų, nėra nuspręsta dėl pareiškėjo teisių ar pareigų, laikytina teisinių pasekmių nesukeliančiu dokumentu, kuris negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalykas (LVAT 2010 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-533/2010).

Akcentuotina, jog vadovaujantis šia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, darytina vienareikšmiška išvada, kad pareiškėja neturi teisinio subjektiškumo ginčyti atsakovo priimto tarpinio (procedūrinio) dokumento – operatyvaus patikrinimo pažymos. Todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą dalyje dėl minėtos pažymos panaikinimo pagrįstai ir teisėtai nutraukė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punkto pagrindu.

Dėl 2013 m. birželio 28 d. rašto Nr. (duomenys neskelbtini).

L. R. ginčija Panevėžio AVMI 2013 m. birželio 28 d. raštą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl veiklos vykdymo“, kuriame nurodyta, kad operatyvinio patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėja vykdė individualią veiklą laikotarpiu nuo 2013-01-02 iki 2013-05-12, todėl įregistruota Mokesčių mokėtojų registre kaip vykdžiusi individualią veiklą, veiklos kodas pagal Ekonominės veiklos klasifikatorių 479000 (mažmeninė prekyba ne parduotuvėse, kioskuose ar prekyvietėse).

Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija) 43 straipsnį, mokesčių mokėtojų apskaitai tvarkyti bei mokesčių apskaičiavimo, sumokėjimo ir išskaičiavimo teisingumo kontrolei sudaromas bendras mokesčių mokėtojų registras (1 dalis) ir mokesčių administratorius (atitinkama registro tvarkymo įstaiga) registruoja visus asmenis, kurių registravimas yra privalomas pagal šio Įstatymo 45 straipsnį (2 dalis). Minėto įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jei mokesčių mokėtojų registro nuostatai nenustato kitaip, asmuo, kuriam pagal mokesčio įstatymą yra nustatyta prievolė mokėti mokestį, privalo užsiregistruoti pas atitinkamą vietos mokesčių administratorių (registro tvarkymo įstaigą) ir pateikti Mokesčių mokėtojų registro nuostatuose nurodytus mokesčių mokėtojo registravimo duomenis. Taigi šios nuostatos iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą mokesčių mokėtojo pareigą, t. y. teisės aktų nustatyta tvarka įsiregistruoti mokesčių mokėtoju bei laiku pranešti apie pasikeitusius Mokesčių mokėtojų registre esančius duomenis. Analizuojamo įstatymo 45 straipsnio 4 dalyje reglamentuota, jog mokesčių administratorius (atitinkama registro tvarkymo įstaiga), remdamasis disponuojama informacija, gali savo iniciatyva užregistruoti asmenį mokesčių mokėtoju arba patikslinti jo duomenis, jei asmuo tinkamai nevykdo šio Įstatymo 46 straipsnyje nurodytų pareigų. Apie nurodytus veiksmus, jei asmens adresas yra žinomas, informuojamas atitinkamai mokesčių mokėtoju įregistruotas asmuo arba mokesčių mokėtojas, kurio duomenys yra patikslinami.

Pareiškėja nesutinka su mokesčių administratoriumi ir teigia, jog laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 2 d. iki 2013 m. gegužės 13 d. ji individualios veiklos nevykdė, todėl šiuo laikotarpiu gautos pajamos negali būti vertinamos kaip pajamos, gautos vykdant individualią veiklą.

Pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (2002 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. IX-1007 redakcija) 2 straipsnio 7 dalį, individuali veikla – savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį: 1) savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, išskyrus nekilnojamųjų pagal prigimtį daiktų pardavimo ir (ar) nuomos veiklą, taip pat finansinių priemonių sandorius; 2) savarankiška kūryba, mokslinė, profesinė, įskaitant laisvąsias profesijas, ir kita panašaus pobūdžio savarankiška veikla; 3) savarankiška sporto veikla; 4) savarankiška atlikėjo veikla. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos veikla buvo pripažinta individualia veikla ir mokesčių administratoriaus sprendimu įregistruota Mokesčių mokėtojų registre.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga.

Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjos ginčijami Panevėžio AVMI veiksmai yra teisėti ir pagrįsti, priimti objektyviai ir visapusiškai įvertinus visas reikšmingas aplinkybes.

Pabrėžtina, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais teisės aktais ir įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus duomenis ir padarė teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtas aplinkybes vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, pareiškėja naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu išsamiu ir visapusišku įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau ne kartą yra pasisakęs dėl individualios veiklos sąvokos ir nurodęs, kad siekiant konstatuoti individualios veiklos egzistavimą, būtina nustatyti požymių visumą, t. y. savarankiškumą, versliškumą, tęstinumą, ekonominės naudos siekimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A5-902/2006 ir kt.), ką nagrinėjamu atveju pagrįstai ir konstatavo pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytų aplinkybių visuma leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjos vykdyta veikla (prekyba internetu) atitinka visus individualios veiklos požymius. Byloje esančia medžiaga ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais yra paneigta bet kokia abejonė dėl tikrinamu laikotarpiu pareiškėjos vykdytos veiklos galimo neatitikimo individualiai veiklai, kadangi, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, L. R. gavo pajamas, veikė savarankiškai, nepriklausomai nuo kitų asmenų (nenustatyta darbo santykiams būdingų aplinkybių, veikė savo valia, savarankiškai sprendė su šia veikla susijusius klausimus, mokėjo už skelbimus apie vykdomą veiklą, teikė mokamas tarpininkavimo paslaugas, pati paskirstė ir naudojo gautas pajamas), be to, sudarytiems sandoriams būdingas versliškumas, tęstinumas, pasireiškęs per ginčijamu laikotarpiu įvykdytus nevienkartinius pardavimus ir tęstinis pardavimų vykdymo laikotarpis, o vykdytų pardavimų tikslas buvo ekonominės naudos siekimas, t. y. siekimas gauti pajamas (tarpininkavimo paslaugos buvo atlygintino pobūdžio).

Taigi nustatytos aplinkybės patvirtina pareiškėjos įregistravimo Mokesčių mokėtojų registre 2013 m. sausio 2 d. – 2013 m. gegužės 12 d. laikotarpiu teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi bylos medžiagą, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą bei konstatuoja, jog tenkinti L. R. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 3 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos L. R. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Arūnas Dirvonas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė