A-552-442/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-552-442/2015

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00364-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 62

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. D. skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės žalos atlyginimą po 50 Lt už kiekvieną dieną, praleistą Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK) areštinės kamerose.

Nurodė, kad buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinės kamerose periodiškai nuo 2010 m. birželio 7 d. iki 2012 m. gruodžio 21 d. Pareiškėjas teigė, kad areštinės kameros neatitiko sanitarinių reikalavimų dėl drėgmės ir pelėsių. Kamerose, kuriose dvi gulimos vietos, būdavo laikomi 3-4 asmenys. Kameros būdavo pastoviai perpildytos. Teigė, kad nežmoniškos laikymo sąlygos žemino jo orumą, jautėsi nepagrįstai baudžiamas, kankinamas ir dvasiškai gniuždomas. Teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, jog kamerose trūkdavo šviesos, šviesdavo tik 2-3 elektros lemputės, matėsi, kad jų turėjo būti daugiau. Pareiškėjo teigimu, sienelė tarp tualeto ir kitos kameros dalies buvo per žema.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Klaipėdos AVPK, nurodė, jog pareiškėjo skundas iš dalies pagrįstas. Atsakovas prašė pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas dėl kartais nepakankamo kameros ploto, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog asmenys Klaipėdos AVPK areštinėje yra laikomi vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-357 patvirtinta Teritorinių policijos įstaigų areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcija (toliau – Instrukcija). Taip pat galioja Lietuvos policijos generalinio komisaro leidimai visų Klaipėdos AVPK areštinės kamerų eksploatavimui. Klaipėdos AVPK areštinėje visose esančiose kamerose yra įrengtos ir atitvertos prausyklos bei tualetai. Pažymėjo, jog laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje laikotarpiu pareiškėjas nepateikė areštinės administracijai jokių nusiskundimų ar pageidavimų dėl laikymo sąlygų. Klaipėdos AVPK areštinėje pareiškėjas buvo laikomas ir saugomas Klaipėdos AVPK areštinės viršininko 2014 m. gegužės 7 d. tarnybiniame pranešime nurodytais laikotarpiais ir sąlygomis: laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 14 d. iki 2012 m. gruodžio 21 d. ir viso buvo laikomas 73 dienas, o pažeidžiant minimalų areštinės kamerų plotą vienam žmogui (ne mažiau kaip 3,6 m2), buvo laikomas 10 dienų. Pažymėjo, kad minimalaus ploto vienam asmeniui pažeidimai buvo nedideli, t. y. tomis dienomis kameros plotas vienam asmeniui buvo nuo 3,2 m2 ir daugiau.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, įvertinęs tai, kad atsakovas nepateikė duomenų apie pareiškėjo kalinimą Klaipėdos AVPK areštinėse laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 7 d. iki 2011 m. vasario 14 d., kadangi vadovaujantis Bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodykle, patvirtinta Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. V-100 (VŽ 32-1534) ir Policijos įstaigų veiklos dokumentų saugojimo terminų rodykle, patvirtinta Lietuvos policijos generalinio komisaro ir Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2009 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 5-V-959/V-98, bei Klaipėdos miesto (apskrities) vyriausiojo policijos komisariato 2006-2013 metų dokumentacijos planais, jų pakeitimais ir papildymais, pagal kuriuos „Asmenų laikomų policijos areštinėje paskirstymo knygos“ saugomos trejus metus ir yra sunaikinamos, vertino pareiškėjo buvimo Klaipėdos AVPK areštinėje laikotarpius nuo 2011 m. vasario 14 d. (I-a diena areštinėje) iki 2012 m. gruodžio 21 d. (paskutinė diena areštinėje).

Remdamasis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika panašaus pobūdžio bylose, teismas konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą ir nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Įvertinęs Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.) 1.3 punktą, nustatantį, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m2 bei byloje surinktus įrodymus, teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 14 d. iki 2012 m. gruodžio 21 d. pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje laikytas 95 dienas, iš jų 15 dienų buvo laikomas kamerose, kuriose jam teko mažiau nei 3,6 m2 kameros ploto.

Spręsdamas dėl neturtinės žalos (CK 6.250 str.) atlyginimo pirmosios instancijos teismas nurodė, jog teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Pažymėjo, kad pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje neužtikrinant areštinės kameros ploto vienam asmeniui minimalios normos laikytas 15 dienų, tačiau kartais ploto trūkdavo nežymiai. Taip pat teismas atsižvelgė į tai, kad dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą pareiškėjas kreipėsi praėjus daugiau kaip pusantrų metų nuo tada, kai jis paskutinį kartą išvyko iš Klaipėdos AVPK areštinės. Teismas nenustatė, jog Klaipėdos AVPK administracija kuriuo nors pareiškėjo laikymo areštinėje laikotarpiu išskyrė jį iš kitų sulaikytųjų asmenų ir dirbtinai sudarė jam ankštas sąlygas ar kitaip blogino jo sąlygas. Pareiškėjo sveikatos sutrikimai dėl jo laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje nenustatyti, byloje nėra duomenų, kad Klaipėdos AVPK būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgėsi. Įvertinęs šias aplinkybes bei atsižvelgęs į formuojamą EŽTT ir LVAT praktiką analogiškose bylose, teismas pripažino, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas patyrė tam tikrą neturtinę žalą, tačiau pirmosios instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas, įvertinus jo trukmę, mastą bei intensyvumą, laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti. Pareiškėjo argumentus dėl areštinės kamerų neatitikimo sanitariniams reikalavimams (dėl drėgmės, pelėsių, per žemos sienelės tarp tualeto ir kitos kameros dalies, gulimų vietų trūkumo, šviesos trūkumo) teismas atmetė kaip nepagrįstus, kadangi jie buvo neparemti jokiais faktiniais duomenimis ir abstraktūs.

III. Apeliaciniu skundu A. D. prašo pakeisti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 18 d. sprendimą ir priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos AVPK, neturtinės žalos atlyginimą po 50 Lt už kiekvieną Klaipėdos AVPK areštinėje praleistą dieną.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas išdėsto panašius motyvus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad jis delsė pasinaudoti teise į teisminę gynybą. Paaiškina, jog tik dabar atvyko į savo bausmės vietą ir atsigavo po patirto šoko dėl garbės ir orumo žeminimo. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ilgą jo laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje laikotarpį ženkliai sutrumpino. Be to, pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo argumentus dėl prastų higienos sąlygų areštinės kamerose atmetė kaip nepagrįstus – vien higienos reikalavimų neatitinkančių kamerų numerių nurodymas situacijos nepakeistų, kadangi teismas pačių kamerų nepatikrintų. Taip pat nurodo, jog nepagrįstas teismo argumentas, kad jis nepateikė jokių nusiskundimų areštinės administracijai – apelianto teigimu, į jo nusiskundimus ir reikalavimus nebuvo reaguojama.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 7 d. iki 2012 m. gruodžio 21 d. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės kamerose jis buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Be to, remiantis ABTĮ 81 straipsniu, nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str. 1 d.). Priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). Teismo sprendimas pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu, kai teismo išvados atitinka turinčias reikšmės bylai aplinkybes, konstatuotas įstatymo nustatytomis priemonėmis ir tvarka.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, daro išvadą, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nesilaikė nurodytų reikalavimų, kadangi, kaip minėta, nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildino iš to, jog netinkamomis sąlygomis Klaipėdos AVPK areštinėje jis buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 7 d. iki 2012 m. gruodžio 21 d., tačiau pirmosios instancijos teismas laikotarpio nuo 2010 m. birželio 7 d. iki 2011 m. vasario 14 d. netyrė ir neanalizavo, motyvuodamas tuo, jog atsakovas neišsaugojo dokumentų, patvirtinančių pareiškėjo kalinimo aplinkybes nurodytu laikotarpiu. Teisėjų kolegijos vertinimu, dėl šios priežasties ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negalima laikyti teisėtu ir pagrįstu. Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik atsakovo atsiliepime nurodytu argumentu, jog „Asmenų, laikomų policijos areštinėje, paskirstymo knygos“ yra saugomos trejus metus, o vėliau sunaikinamos (b. l. 31). Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, minėtos knygos nėra vieninteliai galimi įrodymų šaltiniai. Pirmosios instancijos teismas netyrė, ar pareiškėjas apskritai nurodytu laikotarpiu buvo kalinamas, kokiais laikotarpiais buvo laikomas būtent Klaipėdos AVPK areštinėje. Pirmosios instancijos teismas jokių papildomų įrodymų nerinko, nors ABTĮ 57 straipsnio 4 dalis įtvirtina, kad prireikus teismas gali pasiūlyti proceso šalims ir kitiems proceso dalyviams pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų.

Taip pat pažymėtina, kad turėtų būti įvertinta ir įrodinėjimo naštos paskirstymo specifika tokio pobūdžio bylose. EŽTT formuoja praktiką, jog būtina atsižvelgti į kalinamiems asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo (šiuo atveju – laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje) sąlygas. Griežtai negalima laikytis principo, jog įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą ir atitinkamas kitas aplinkybes paprastai tenka atsakovui (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Atitinkamai sprendimas dalyje, kurioje aplinkybės yra neįrodytos, priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklausė neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, nesurinko visų galimų įrodymų, kuriuos galėjo surinkti, siekdamas nustatyti visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė, kaip to reikalauja ABTĮ 81 straipsnis, pažeidė ABTĮ 57 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, nepašalino byloje egzistuojančių neaiškumų, t. y. netinkamai pritaikė procesinės teisės normas ir dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Taigi, vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad skundžiamas Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, perduodant bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kadangi vien tik apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo ištirti bei įvertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalių teisė į apeliaciją.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 18 d. sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė Romanas Klišauskas Dainius Raižys