AS-492-209-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS492-209/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00126-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 70.6.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2014 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. J. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. nutarties panaikinimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų S. J., R. N., D. L. ir L. J. skundą atsakovams Kauno miesto savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims akcinei bendrovei „Krafts foods Lietuva“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Mondelez Lietuva Production“ dėl administracinių aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas S. J., R. N., D. L. ir L. J. 2013 m. vasario 12 d. padavė skundą Kauno apygardos administraciniam teismui, kurį vėliau patikslino (b. l. 125-136, 176, 181), prašydami: 1) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriaus 2013 m. rugsėjo 5 d. raštą Nr. 70-2-2500 „Informacija dėl laisvos (neužstatytos) žemės (dokumentų bylos Nr. 549)“; 2) įpareigoti atsakovą Kauno miesto savivaldybės administraciją įstatymų nustatyta tvarka suformuoti žemės sklypą A. N. ir V. N. iki 1940 m. turėtos žemės ribose – teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), nustatyti žemės sklypo ribas ir plotą, perduoti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba, NŽT) dokumentus nuosavybės teisių atkūrimui; 3) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą įstatymų nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises natūra į V. N. turėtą žemę teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini).

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 9 d. nutartimi (b. l. 185-192) bylą nutraukė.

Teismas sprendė, jog pareiškėjų skundas paduotas praleidus įstatyme nustatytą vieno mėnesio kreipimosi į teismą terminą. Konstatavo, kad kreipimosi į administracinį teismą eigos pradžia sietina su 2011 m. liepos 12 d. Nacionalinės žemės tarnybos raštu Nr. 1SS-(7.5)-1658, kuriame išnagrinėjus pareiškėjų prašymą dėl žemės grąžinimo Kauno mieste, nuspręsta prašymo grąžinti buvusią V. N. iki 1940 m. turėtą žemę ar jos dalį netenkinti. Teismas vertino, kad šiame rašte pareiškėjams nuosekliai ir aiškiai buvo išaiškinta bei nurodyta, jog tam, kad prašymas dėl žemės grąžinimo natūra būtų patenkintas, jie turėtų ginčyti Kauno miesto savivaldybės administracijos atsisakymą ginčo žemę pripažinti kaip laisvą (neužstatytą) ir grąžintiną natūra, suformuojant natūra grąžintinos žemės sklypą. Be kita ko, pareiškėjams buvo išaiškinta jų teisė Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka skųsti ir šį raštą. Teismo vertinimu, būtent su Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. liepos 12 d. informacijos pateikimu pareiškėjams tapo žinoma ne tik apie Kauno miesto savivaldybės administracijos veiksmą (apie jį buvo pranešta dar 2011 m. balandžio 6 d. raštu), bet ir apie šiuo veiksmu jiems sukeliamas teisines pasekmes, apskundimo tvarką. Taigi šio rašto data pripažinta termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžia.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai dar 2011 m. gegužės 23 d. su advokatu sudarė atstovavimo sutartį, kuria advokatui suteikė įgalinimus susipažinti su nuosavybės teisų atkūrimo byla, daryti jos kopijas, atlikti nuosavybės atkūrimo natūra galimybių teisinį įvertinimą. Teismas sprendė, kad pareiškėjai tiek patys tiesiogiai, tiek per atstovą, gavę informaciją iš kompetentingo subjekto ir sužinoję apie atsisakymą atlikti veiksmus, apskundimo tvarką, turėjo galimybę laiku kreiptis į teismą, teismine tvarka gindami savo pažeistas teises nuosavybės teisių atkūrimo srityje.

Teisėjų kolegija sprendė, kad pareiškėjai iš esmės nebuvo rūpestingi ir aktyvūs, siekdami apginti savo pažeistas teises, teisėtus interesus nesiėmė priemonių juos ginti, bet delsė, neveikdami tokiu būdu, kuris užtikrintų greičiausią ginčo išsprendimą ir atsižvelgus į praleisto termino trukmę, savo teisių neįgyvendino per pakankamai protingą laikotarpį. Pažymėjo, kad byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių, kurios galėjo objektyviai sutrukdyti jiems realizuoti teisę į teisminę gynybą jų pasirinktu laiku bei būdu bei kurių pagrindu pareiškėjai turėjo pagrindo pagrįstai tikėtis, jog atsakovas pakeis savo poziciją.

Teismas vertino, kad pareiškėjų reikalavimas panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriaus 2013 m. rugsėjo 5 d. raštą Nr. 70-2-2500 yra siekis paneigti savo pačių nerūpestingumą bei neveikimą, susijusį su termino skundui dėl įpareigojimų paduoti praleidimu. Pabrėžė, kad laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 1 d., t. y. savivaldybės administracijos atsisakymo atlikti veiksmus iki skundžiamo rašto dienos faktinė padėtis dėl ginčo žemės nepasikeitė, jokių naujų aplinkybių dėl pareiškėjų teisių ir pareigų apimties pasikeitimo, neatsirado. Teismo nuomone, kompleksiškai vertinant kilusį ginčą, ginčijamas raštas, kuriame nebuvo išreikšti jokie nauji viešojo administravimo subjekto patvarkymai, nesuformuluota jokios privalomos elgesio taisyklės, nustatančios (sukuriančios) visuomeninio santykio dalyviams (pareiškėjams) naujas teises ir pareigas, taip pat kuriame atsakovo pozicija visiškai nekito, pripažintinas pakartotiniu informacijos pateikimu, nesukeliančiu pareiškėjams jokių teisinių pasekmių. Nusprendęs, kad ginčijimas Kauno miesto savivaldybės administracijos urbanistikos ir architektūros skyriaus 2013 m. rugsėjo 5 d. raštas Nr. 70-2-250 negali būti bylos nagrinėjimo dalyku administracinėje byloje, teismas nutraukė bylą šioje dalyje Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

III. Pareiškėjas S. J. pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį.

Nurodo, kad pati institucija – NŽT Kauno miesto skyrius – svarstė galimybę sumažinti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), plotą, todėl 2011 m. liepos 12 d. rašto turinys neleido pareiškėjams daryti išvadą, kad atsakovai jau galutinai pripažįsta, kad visa žemė, į kurią pretenduoja pareiškėjai, yra valstybės išperkama. Be to, NŽT Kauno miesto skyrius 2012 m. gruodžio 7 d. kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyrių, prašydami išnagrinėti ir parengti laisvos žemės sklypo planą A. N. ir V. N. iki 1940 m. turėtos žemės ribose. Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyrius atsakymą į minėtą raštą pateikė tik įpareigojus teismui – 2013 m. rugsėjo 10 d. Pareiškėjai 2013 m. rugsėjo 26 d. patikslino skundą, prašydami panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyrius 2013 m. rugsėjo 5 d. raštą. Pareiškėjų teigimu, atsakovai iki 2013 m. rugsėjo 5 d. nenurodė aiškių ir konkrečių motyvų, kodėl pareiškėjams negali būti atkurtos nuosavybės teisės ir netgi suteikdavo vilties, kad žemės sklypo plotas, naudojamas UAB “Mondelez Lietuva Production” gali būti sumažintas. Pareiškėjai nesutinka su teismo sprendimu nutraukti bylą dėl 2013 m. rugsėjo 5 d. rašto. Pareiškėjai mano, kad nepagrįstai buvo apribota jų teisė skųsti viešojo administravimo subjektų priimtus administracinius aktus.

Pareiškėjas R. N. pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo atskirąjį skundą tenkinti.

Pareiškėjas pritaria atskirojo skundo argumentams ir iš esmės juos atkartoja.

Pareiškėjai D. L. ir L. J. pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo atskirąjį skundą tenkinti.

Pareiškėjai pritaria atskirojo skundo argumentams ir iš esmės juos atkartoja.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija su pareiškėjo atskiruoju skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Atsakovas sutinka su visais teismo sprendimo motyvais. Nurodo, kad atsakovo pozicija dėl laisvos žemės toje vietoje, kurioje pareiškėjai pretenduoja į nuosavybės teisių atkūrimą natūra, buvo suformuota 2011 m. balandžio 1 d. rašte Nr. 40-2-530. Šiame rašte motyvuotai paaiškinta, kodėl žemė, į kurią pretenduoja pareiškėjai, yra valstybės išperkama. Skundžiamu atsakovo 2013 m. rugsėjo 5 d. raštu buvo tik pakartotinai atsakyta į NŽT 2012 m. gruodžio 7 d. raštą, todėl šis skundžiamas raštas nelaikytinas sukeliančiu teisines pasekmes pareiškėjams.

Atsakovas NŽT su pareiškėjo atskiruoju skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Teigia, jog NŽT 2011 m. liepos 12 d. rašte aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad nuosavybės teisės į miesto žemę natūra negali būti atkuriamos, kol savivaldybės administracijos direktorius nepatvirtins grąžintino žemės sklypo plano. Pažymi, kad Kauno miesto savivaldybė jau nuo 2011 m. balandžio 1 d. pripažįsta, kad buvusioje V. N. žemėje laisvos žemės nėra. NŽT 2011 m. liepos 12 d. rašte pareiškėjams išaiškinta kokių veiksmų jie turi imtis, norėdami atkurti nuosavybės teises natūra. Mano, jog aplinkybė, kad NŽT 2012 m. gruodžio 7 d. raštu kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyrių, prašydama išnagrinėti ir parengti laisvos žemės sklypo planą A. N. ir V. N. iki 1940 m. turėtos žemės ribose, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad yra laisvos žemės. Sutinka su teismo vertinimu, kad pareiškėjai nebuvo pakankamai rūpestingi, siekdami savo pažeistų teisių gynimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Mondelez Lietuva Production“ pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, prašydamas atskirąjį skundą atmesti.

Nurodo, kad pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams. Teigia, kad Kauno miesto savivaldybė ne kartą analizavo teritoriją, į kurią nukreipti pareiškėjų reikalavimai, ir įvertinusi ją bendrame teritorijų planavimo kontekste dar 2004 m. gegužės 28 d. raštu, 2007 m. spalio 3 d. raštu, taip pat 2011 m. balandžio 1 d. raštu informavo pareiškėjus, jog buvusi V. N. ir A. N. žemė yra valstybės išperkama, taigi 2013 m. rugsėjo 5 d. rašte Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriaus išdėstyta pozicija buvo pareiškėjams žinoma anksčiau, todėl šis raštas nelaikytinas individualiu administraciniu aktu.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Atskirasis skundas tenkinamas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu.

ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad skundą (prašymą) atsisakoma priimti, jei praleistas skundo (prašymo) padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą. Jeigu bylos nagrinėjimo metu paaiškėja, kad skundas (prašymas) buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą, administracinė byla nutraukiama (ABTĮ 101 str. 7 p.)

Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, taip pat sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią.

ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis numato, jog jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Aiškindamas šią nuostatą, Vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad sprendžiant klausimą dėl termino skundui paduoti yra svarbu nustatyti, ar skundžiamas administracinis aktas turėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, o jei turėjo būti įteiktas, ar aktą priėmęs viešojo administravimo subjektas atliko teisės aktais nustatytą pareigą dėl akto suinteresuotam asmeniui įteikimo; ar aktas turi būti skelbiamas viešai, ar buvo paskelbtas; ar pareiškėjas žinojo, kad toks aktas turi būti priimtas, ar buvo aktyvus ir atliko atitinkamus veiksmus, siekdamas išsiaiškinti apie akto priėmimą (atsisakymą jį priimti) ir jo turinį bei per įstatymu nustatytą terminą teisės aktais nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl galimai pažeistų savo teisių gynimo (žr., pvz., 2010 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-395/2010).

Remiantis Vyriausiojo administracinio teismo praktika, tais atvejais, kai sprendimas asmeniui neturėjo būti įteiktas, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo to asmens sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą (apie administracinio akto esmę) dienos. Laikoma, kad asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas (2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-187/2012).

Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pareiškėjų kreipimosi į administracinį teismą eigos pradžia sietina su 2011 m. liepos 12 d. Nacionalinės žemės tarnybos raštu Nr. 1SS-(7.5)-1658, kuriame, išnagrinėjus pareiškėjų prašymą dėl žemės grąžinimo Kauno mieste, nuspręsta prašymo grąžinti buvusią V. N. iki 1940 m. turėtą žemę ar jos dalį netenkinti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokia teismo išvada nesutinka.

Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2001 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Nacionalinės žemės tarnybos nuostatų 7.5 punktas numato, kad viena iš šios institucijos funkcijų yra prašymų nagrinėjimas ir sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, mišką ir vandens telkinius priėmimas.

Teisėjų kolegija pažymi, jog nuosavybės teisių atkūrimo procese Nacionalinei žemės tarnybai tenkanti pareiga nėra formalaus pobūdžio procedūra, rengdama sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo kiekvienu konkrečiu atveju ji turi užtikrinti jo teisėtumą. Nagrinėjamu atveju tai reiškia, jog nesutikdama atkurti pareiškėjams nuosavybės teises natūra tuo pagrindu, jos žemės sklypas, į kurį pretenduojama, yra valstybės išperkamas, turi pagrįsti savo nesutikimo teisėtumą iš esmės, ir negali remtis tik kito subjekto formaliu atsakymu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjų teisės kreiptis į teismą eigos pradžia negali būti siejama su Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. liepos 12 d. raštu Nr. 1SS-(7.5)-1658, kadangi jame nėra nurodyti esminiai individualaus administracinio akto elementai: argumentai ir įrodymai, teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą. Iš šio rašto turinio pareiškėjai negalėjo spręsti apie galimą savo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, taigi negalėjo tinkamai įgyvendinti savo teisės į gynybą. Jie negalėjo žinoti, kokia apimtimi turi gintis, dėl kokių faktų jiems reiktų teikti įrodymus siekiant užginčyti Nacionalinės žemės tarnybos sprendimą.

Pažymėtina, kad Nacionalinė žemės tarnyba po paminėto rašto priėmimo, t. y. 2012 m. gruodžio 7 d., pati kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyrių, prašydama išnagrinėti ir parengti laisvos žemės sklypo planą A. N. ir V. N. iki 1940 m. turėtos žemės ribose, kuri nepriskirta valstybės išperkamai žemei. Atsakymas į minėtą Nacionalinės žemės tarnybos raštą paruoštas tik 2013 m. rugsėjo 5 d., o pateiktas į bylą 2013 m. rugsėjo 10 d. Atsižvelgiant į šią aplinkybę sutiktina su atskirojo skundo argumentu, kad pati Nacionalinė žemės tarnyba leido pareiškėjams tikėtis, jog nuosavybės teisės gali būti atkurtos natūra.

Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutraukė administracinę bylą ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, taip pat nepagrįstai pripažintino, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriaus 2013 m. rugsėjo 5 d. sprendimas laikytinas pakartotiniu informacijos pateikimu, nesukeliančiu pareiškėjams jokių teisinių pasekmių, todėl pareiškėjo S. J. atskirasis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama ir byla perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. J. atskirąjį skundą tenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. nutartį panaikinti.

Perduoti nagrinėti administracinę bylą pirmosios instancijos teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Virginija Volskienė