A-212-858/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-212-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06185-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.1.2; 15.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. (R. V.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), neturtinę žalą – po 300 Lt už kiekvieną Lukiškių TI-K kalinimo parą.

Paaiškino, jog pareiškėjas 2013 m. vasario 6 d. buvo atvežtas į Lukiškių TI-K ir laikomas įvairiose kamerose, kurių plotas buvo nuo 8 iki 9 kv. m. Kamerose buvo laikoma po 4 asmenis ir vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis nei 3,6 kv. m., todėl buvo pažeistas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas) nustatytas minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimas. Kamerų plotą taip pat mažina jose įrengtas tualetas, įrengtos dviaukštės lovos, praustuvas su kriaukle, stalas su dviem kėdėmis.

Nurodė, kad kameros pritaikytos valgyti tik dviem asmenims, nėra vietos prasilenkti tarpusavyje. Kamerose nuo lubų luposi dažai su tinku, kuris krito ant galvų bei į lėkštes su maistu, buvo tarakonų. Pareiškėjas buvo kalinamas žiauriomis sąlygomis ir tai jam sukėlė neigiamų išgyvenimų, fizinį diskomfortą. Toks kalinimas pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3, 5 ir 8 straipsnių nuostatas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į skundą (b. l. 11-15) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog skirstant atvykusius asmenis į kameras Lukiškių TI-K administracija laikosi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnyje nustatytų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų.

Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pripažino, kad dėl nurodytų aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esant tokiai situacijai tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

Nurodė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2013 m. vasario 8 d. Laikotarpiais 2013 m. vasario 22 d. ryte, 2013 m. balandžio 8 d. ryte, 2013 m. balandžio 10 d. ryte, 2013 m. balandžio 12 d. ryte, 2013 m. balandžio 17 d. ryte, 2013 m. birželio 5 d. ryte, 2013 m. rugsėjo 6 d., 2013 m. rugsėjo 9 d. 2013 m. rugsėjo 18 d., nuo 2013 m. rugsėjo 19 d. iki 2013 m. rugsėjo 20 d., 2013 m. rugsėjo 26 d., nuo 2013 m. spalio 3 d. iki 2013 m. spalio 4 d., nuo 2013 m. spalio 5 d. iki 2013 m. spalio 7 d. vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytą reikalavimą, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto.

Pažymėjo, jog įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) išduodami į kameras. Lukiškių TI-K administracija taip pat yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 24 punktą gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Pažymėjo, jog civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Lukiškių TI-K manymu, šiuo atveju nėra neteisėtų veiksmų sąlygos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 6-10) su pareiškėjo skundu nesutiko.

Paaiškino, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis kaip ir visi kiti asmenys, todėl išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo. Atkreipė dėmesį, kad skunde teismui pareiškėjas iš esmės nurodė tik vieną esminį nusiskundimą – gyvenamojo ploto trūkumą, taigi, iš to sprendžia, kad kalinimo sąlygos iš esmės buvo patenkinamos ir negalėjo sukelti žymių nepatogumų.

Nurodė, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų į Kalėjimų departamentą ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė, Kalėjimų departamentas su tuo susijusios medžiagos nerinko ir nenagrinėjo. Suėmimo vykdymo įstatymo 49 straipsnio 1 dalis nustato, kad tardymo izoliatorių pareigūnų veiksmai ir sprendimai skundžiami BVK 183 straipsnyje nustatyta tvarka. Pagal BVK 183 straipsnį bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų pareigūnų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami atitinkamą bausmę vykdančios institucijos ar įstaigos vadovui, o bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų vadovų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami Kalėjimų departamento direktoriui. Esant šioms aplinkybėms darė išvadą, kad pareiškėjas nesilaikė BVK 183 straipsnyje nustatytos privalomos bausmių vykdymo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų apskundimo tvarkos. Kalėjimų departamentas apie tariamų pažeidimų aplinkybes nebuvo informuotas, todėl negali patvirtinti ar paneigti pažeidimų fakto bei pateikti duomenų.

Pažymėjo, jog tais atvejais, kai atitinkamai ginčų kategorijai yra nustatyta privaloma ginčų nagrinėjimo tvarka, asmuo įgyja teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos tik tada, kai laikosi tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Taigi tokios tvarkos nesilaikymas sąlygoja konkrečias Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) nustatytas teisines pasekmes, t. y. nesilaikius konkrečiai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, teismas priimti skundą atsisako. Kita vertus, atsisakoma priimti skundą nurodytu pagrindu gali būti tik tuo atveju, jei atitinkamame įstatyme tam tikrai administracinių ginčų kategorijai privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nustatyta expressis verbis, o pareiškėjas, prieš kreipdamasis į administracinį teismą, tokia tvarka nepasinaudojo.

Akcentavo, kad pareiškėjas nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam padarytą tariamą neturtinę žalą. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais ir nesistengia pagrįsti bei konkrečiai įvardyti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą. Pareiškėjas skunde teismui nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai paskaičiuotas. Manė, jog pareiškėjas nepatyrė skunde minimų neigiamų išgyvenimų, fizinių nepatogumų, papildomo diskomforto bei gyvenimo kokybės pablogėjimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 24 d. sprendimu (b. l. 47-53) pareiškėjo R. V. skundą tenkino iš dalies, priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, pareiškėjo naudai 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, kitą pareiškėjo skundą dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 4 dalį valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.).

Pažymėjo, jog BVK 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškia, kad vykdant bausmę nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Remiantis minėtomis teisės normomis darytina išvada, kad pataisos įstaigose administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis. Nurodė, jog Lietuvos higienos normos HN 76:2010 2 punkte nustatyta, kad ji taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitališkai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pagal Įsakymo nustatytus reikalavimus, iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Teismas nurodė, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 8 d. iki 2013 m. spalio 9 d. (iš viso 244 dienas) buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 108, 156, 130, 160, 174, 154, 141, 173 ir 256. Pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2013 m. vasario 8 d. ir buvo laikomas kameroje Nr. 108, kurios plotas – 7,38 kv. m. (vakare – 4 asmenys kameroje). Šioje kameroje pareiškėjas buvo laikomas iki 2013 m. vasario 10 d. Pareiškėjas 2013 m. vasario 11 d. – 2013 m. vasario 12 d. perkeltas į kamerą Nr. 156, kurios plotas 7,94 kv. m. (ryte – 3, vakare – 3 asmenys kameroje).

Šioje kameroje pareiškėjas buvo ir 2013 m. vasario 13 d. (ryte – 4, vakare – 3 asmenys kameroje), 2013 m. vasario 14 d. – 2013 m. vasario 17 d. (ryte – 3, vakare – 3 asmenys kameroje), 2013 m. vasario 18 d. (ryte – 3, vakare – 4 asmenys kameroje), 2013 m. vasario 19 d. – 2013 m. vasario 21 d. (ryte – 4, vakare – 4 asmenys kameroje), 2013 m. vasario 22 d. (ryte – 2, vakare – 4 asmenys kameroje), 2013 m. vasario 23 d. – 2013 m. vasario 25 d. (ryte – 4, vakare – 4 asmenys kameroje), 2013 m. vasario 26 d. (ryte – 3, vakare – 4 asmenys kameroje), 2013 m. vasario 27 d.

– 2013 m. kovo 18 d. (ryte – 4, vakare – 4 asmenys kameroje), 2013 m. kovo 19 d. (ryte 3, vakare – 4 asmenys kameroje), 2013 m. kovo 20 d. – 2013 m. balandžio 3 d. (ryte – 4, vakare – 4 asmenys kameroje), 2013 m. balandžio 4 d. (ryte – 3, vakare – 4 asmenys kameroje). Pareiškėjas 2013 m. balandžio 5 d. perkeltas į kamerą Nr. 130, kurios plotas – 7,94 kv. m. ir joje išbuvo iki 2013 m. balandžio 7 d. (ryte – 3, vakare – 3 asmenys kameroje). Šioje kameroje taip pat buvo ir 2013 m. balandžio 8 d. (ryte – 2, vakare – 3 asmenys kameroje), 2013 m. balandžio 9 d. (ryte – 3, vakare – asmenys kameroje), 2013 m. balandžio 10 d. (ryte – 2, vakare – 3 asmenys kameroje), 2013 m. balandžio 11 d. (ryte – 3, vakare – 3 asmenys kameroje), 2013 m. balandžio 12 d. (ryte – 1, vakare – 3 asmenys kameroje), 2013 m. balandžio 13 d.

– 2013 m. balandžio 16 d. (ryte – 3, vakare – 3 asmenys kameroje). 2013 m. balandžio 17 d. perkeltas į kamerą Nr. 160, kurios plotas 7,94 kv. m. (ryte – 2, vakare – 4). Kameroje Nr. 160 pareiškėjas taip pat buvo: 2013 m. balandžio 18 d. (ryte – 4, vakare – 4 asmenys kameroje), 2013 m. balandžio 19 d. (ryte – 4, vakare – 3 asmenys kameroje), 2013 m. balandžio 20 d. – 2013 m. balandžio 24 d. (ryte – 3, vakare – 3 asmenys kameroje), 2013 m. balandžio 25 d. (ryte – 3, vakare – 4 asmenys kameroje), 2013 m. balandžio 26 d.

– 2013 m. gegužės 7 d. (ryte – 4, vakare – 4 asmenys kameroje), 2013 m. gegužės 8 d. – 2013 m. gegužės 15 d. (ryte – 3, vakare – 3 asmenys kameroje), 2013 m. gegužės 16 d. (ryte 3, vakare – 4 asmenys kameroje), 2013 m. gegužės 17 d. – 2013 m. gegužės 29 d. (ryte – 4, vakare – 4 asmenys kameroje), 2013 m. gegužės 30 d. (ryte – 4, vakare – 3 asmenys kameroje), 2013 m. gegužės 31 d. –2013 m. birželio 3 d. (ryte – 3, vakare 3 asmenys kameroje), 2013 m. birželio 4 d. (ryte – 3, vakare – 4 asmenys kameroje), 2013 m. birželio 5 d. (ryte – 2, vakare – 4 asmenys kameroje), 2013 m. birželio 6 d. (ryte – 4, vakare – 4 asmenys kameroje). 2013 m. birželio 7 d. (ryte – 3, vakare – 4 asmenys kameroje), 2013 m. birželio 8 d.

– 2013 m. birželio 9 d. (ryte – 4 , vakare – 4 asmenys kameroje). Pareiškėjas 2013 m. birželio 10 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 174, kurios plotas 7,94 kv. m. (ryte – 3, vakare – 4 asmenys kameroje). Minėtoje kameroje buvo ir laikotarpiu 2013 m. birželio 11 d. – 2013 m. birželio 21 d. (ryte – 4, vakare – 4 asmenys kameroje). 2013 m. birželio 22 d. – 2013 m. birželio 30 d. pareiškėjas buvo kameroje Nr. 154, kurios plotas 7,94 kv. m. (ryte – 4, vakare – 4 asmenys kameroje). Šioje kameroje taip pat buvo 2013 m. liepos 1 d.

– 2013 m. liepos 3 d. (4 asmenys kameroje), 2013 m. liepos 4 d. (3 asmenys kameroje), 2013 m. liepos 5 d. – 2013 m. liepos 8 d. (4 asmenys kameroje), 2013 m. liepos 9 d. – 2013 m. liepos 12 d. (3 asmenys kameroje), 2013 m. liepos 13 d. – 2013 m. rugpjūčio 4 d. (4 asmenys kameroje), 2013 m. rugpjūčio 5 d. (3 asmenys kameroje). Pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 6 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 141, kurios plotas 8,02 kv. m. (4 asmenys kameroje). Kameroje Nr. 141 pareiškėjas buvo 2013 m. rugpjūčio 7 d. (3 asmenys kameroje), 2013 m. rugpjūčio 8 d.

– 2013 m. rugpjūčio 25 d. (4 asmenys kameroje), 2013 m. rugpjūčio 26 d. (3 asmenys kameroje), 2013 m. rugpjūčio 27 d. – 2013 m. rugpjūčio 28 d. (4 asmenys kameroje), 2013 m. rugpjūčio 29 d. (3 asmenys kameroje), 2013 m. rugpjūčio 30 d. – 2013 m. rugsėjo 2 d. (4 asmenys kameroje), 2013 m. rugsėjo 3 d. – 2013 m. rugsėjo 5 d. (3 asmenys kameroje), 2013 m. rugsėjo 6 d. (2 asmenys kameroje), 2013 m. rugsėjo 7 d. – 2013 m. rugsėjo 8 d. (3 asmenys kameroje). Pareiškėjas 2013 m. rugsėjo 9 d. perkeltas į kamerą Nr. 173, kurios plotas 7,94 kv. m. (2 asmenys kameroje).

Minėtoje kameroje buvo ir 2013 m. rugsėjo 10 d. – 2013 m. rugsėjo 11 d. (4 asmenys kameroje), 2013 m. rugsėjo 12 d. (3 asmenys kameroje), 2013 m. rugsėjo 13 d. – 2013 m. rugsėjo 17 d. (4 asmenys kameroje). 2013 m. rugsėjo 18 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 256, kurios plotas 23,32 kv. m. (4 asmenys). Kameroje Nr. 256 buvo ir 2013 m. rugsėjo 19 d. – 2013 m. rugsėjo 20 d. (6 asmenys kameroje), 2013 m. rugsėjo 21 d. – 2013 m. rugsėjo 22 d. (8 asmenys kameroje), 2013 m. rugsėjo 23 d. – 2013 m. rugsėjo 24 d. (7 asmenys kameroje), 2013 m. rugsėjo 25 d. (8 asmenys kameroje), 2013 m. rugsėjo 26 d. (6 asmenys kameroje), 2013 m. rugsėjo 27 d. (8 asmenys kameroje), 2013 m. rugsėjo 28 d.

– 2013 m. spalio 2 d. (7 asmenys kameroje), 2013 m. spalio 3 d. (6 asmenys kameroje), 2013 m. spalio 4 d. (4 asmenys kameroje), 2013 m. spalio 5 d. – 2013 m. spalio 7 d. (6 asmenys kameroje), 2013 m. spalio 8 d. (7 asmenys kameroje), 2013 m. spalio 9 d. (8 asmenys kameroje). Pareiškėjas 2013 m. spalio 10 d. išvyko į Marijampolės pataisos namus.

Įvertinęs byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą teismas sprendė, jog negalima daryti išvados, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nebuvo duomenų, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Kita vertus, nustatytos faktinės aplinkybės rodė, kad tam tikrą laiką (226 paras iš 244) pareiškėjui nebuvo užtikrintos Įsakyme įtvirtintos laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos. Atsakovo atstovo atsiliepimo argumentas, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo, nes privalo vykdyti teismų nutartis dėl kardomosios priemonės – suėmimo – skyrimo bei teismų nuosprendžius, todėl neturėjo galimybės asmeniui užtikrinti minimalaus teisės aktų reikalaujamo gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą pareiškėjui.

Atsižvelgdamas į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką, byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo suėmime sąlygų (gyvenamojo ploto normos pažeidimo) bei teismų praktiką, įvertinęs pažeidimo trukmę ir mastą, teismas pripažino, kad pareiškėjas patyrė papildomų fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, ko nebūtų atsitikę, jei jis Lukiškių TI-K būtų buvęs kalinamas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. CK 6.271 straipsnio prasme valstybė neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to buvo pagrindas pripažinti, kad pareiškėjui kilo tam tikros pasekmės, o tai sudarė pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Pirmosios instancijos teismas taip pat pabrėžė, jog Lukiškių TI–K administracija yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (anksčiau vadinosi UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“), kuri nuolat atlieka buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) naikinimo darbus, patalpų priežiūrą. Tai patvirtino 2012 m. sausio 3 d. paslaugų teikimo sutartis Nr. 102. Šios faktinės aplinkybės patvirtino, kad Lukiškių TI-K laikosi Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 numatytų laisvės atėmimo vietos bendrųjų sveikatos saugos reikalavimų.

Nurodė, jog pareiškėjo įvardinta aplinkybė, kad kamerose nuo lubų krinta tinkas, lupasi dažai, nepatvirtinta objektyviais įrodymais ir yra abstraktaus pobūdžio. Kaip nurodė Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą, kamerose remontas atliekamas periodiškai, atsižvelgiant į turimą finansavimą. Pareiškėjas dėl kamerų būklės į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė. Be to, jis nenurodė, kokiose konkrečios kamerose buvo jo aprašoma situacija. Atsižvelgiant į tai, nebuvo pagrindo teigti, kad pareiškėjo deklaruojama prasta kamerų sienų ir lubų būklė turėjo įtakos neturtinės žalos atsiradimui.

Pažymėjo, jog kitas skunde nurodomas aplinkybes dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų (baldų, vietos pavalgyti trūkumas, judėjimo kameroje galimybių apsunkinimas ir kt.) pareiškėjas sieja su kamerų ploto reikalavimų nesilaikymu bei per dideliu asmenų, esančių kameroje, skaičiumi. Pripažinęs, kad kamerų ploto reikalavimai buvo pažeisti ir dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, teismas kitų pareiškėjo nurodytų aplinkybių nevertino kaip atskirų žalos padarymo pagrindų.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2013 m. vasario 8 d. iki 2013 m. spalio 9 d. (iš viso 244 dienas). Laikotarpiais 2013 m. vasario 22 d. ryte, 2013 m. balandžio 8 d. ryte, 2013 m. balandžio 10 d. ryte, 2013 m. balandžio 12 d. ryte, 2013 m. balandžio 17 d. ryte, 2013 m. birželio 5 d. ryte, 2013 m. rugsėjo 6 d., 2013 m. rugsėjo 9 d., 2013 m. rugsėjo 18 d., 2013 m. rugsėjo 19 d. ir 2013 m. rugsėjo 20 d., 2013 m. rugsėjo 26 d., 2013 m. spalio 3 d., 2013 m. spalio 4 d., 2013 m. spalio 5 d. iki 2013 m. spalio 7 d. (6 dienas ryte ir 11 parų) – vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytą 3,6 kv. m. ploto reikalavimą, nustatytą Įsakyme. Ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo kilnojamas iš kameros į kamerą, tuo siekiant sudaryti kuo palankesnes laikymo suėmime sąlygas. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjui dėl jo netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K buvo diagnozuota kokia nors liga. Šią aplinkybę patvirtino ir pats pareiškėjas. Be to, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad ginčui aktualiu laikotarpiu jis kreipėsi į Lukiškių TI-K atsakingus pareigūnus ar kitas valstybės institucijas pagal jų kompetenciją dėl nuteistųjų gyvenimo sąlygų ištyrimo ir gerinimo.

Teismas, atsižvelgdamas į aplinkybių visumą, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, ginčui aktualiu laikotarpiu nustatytos minimalios mėnesinės algos dydį (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1543), darė išvadą, jog yra pagrindas iš dalies tenkinti pareiškėjo skundą ir jam priteisti 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

III. Pareiškėjas R. V. apeliaciniame skunde nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 24 d. sprendimu, kuriuo buvo priteista tik 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, ir prašo jo skundą tenkinti visa apimtimi – priteisti iš atsakovo neturtinę žalą – po 300 Lt už kiekvieną Lukiškių TI-K kalinimo parą. Iš viso pareiškėjas prašo jam priteisti bendrai 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 58).

Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, pateiktos pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, jog pareiškėjas buvo kalinamas nežmoniškomis, kankinančiomis sąlygomis, todėl jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistu neturtinės žalos dydžiu. Toks kalinimas pažeidė Konvencijos 3, 5, 8 straipsnių nuostatas. Pareiškėjui ne tik trūko ploto, bet jis ir buvo kalinamas kameroje, kurioje nuo lubų krito tinkas, luposi dažai, buvo tarakonų. Be to, kameros plotas sumažėjo ir dėl joje įrengto tualeto, dviaukštės lovos, praustuvo su kriaukle, stalo su dviem kėdėmis. Pabrėžia, kad kameros yra pritaikytos valgyti tik dviem asmenims, nėra vietos prasilenkti tarpusavyje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Šioje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo R. V. prašomos priteisti neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamo kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.

Išnagrinėjęs administracinę bylą pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui 1000 Lt (289,18 Eur) neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, pažymėdamas, kad teismas netinkamai vertino bylos aplinkybes, priteisė nepagrįstą neturtinės žalos atlyginimo dydį.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, aktualų teisinį reguliavimą, tokiems pareiškėjo argumentams iš dalies pritaria ir vertina priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą atsižvelgusi į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjas prašė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė motyvų, kodėl apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, iš bylos medžiagos matyti, kad jis dalyvavo teismo posėdyje bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismui. Apeliaciniame skunde nepateikiama naujų įrodymų, neprašoma išreikalauti naujus įrodymus. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrindo nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka nėra, todėl šis pareiškėjo prašymas atmetamas.

Kiek tai susiję su ginčui aktualiu teisiniu reguliavimu teisėjų kolegija pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Kiek tai susiję su atsakovo neteisėtų veiksmų vertinimu deliktinės atsakomybės požiūriu teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, pareiškėjas iš esmės tik pakartojo skunde pateiktus paaiškinimus, nepateikė argumentų, pagrindžiančių jo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde nurodė, kad atsakovas savo veiksmais pažeidė Europos žmogaus teisių konvencijos 5 ir 8 straipsnių reikalavimus, tačiau šių savo teiginių nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nepagrindė, nenurodė, kokiais konkrečiai veiksmais ar neveikimu buvo pažeistos minėtos EŽTK nuostatos, todėl šiuo aspektu pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Kiek tai susiję su žalos, kaip deliktinės atsakomybės elemento, vertinimu, teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti - tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą).

Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr.

Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008).

Pažymėtina, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, ją įvertino 1000 Lt (289,18 Eur), o pareiškėjas apeliaciniame skunde su tokiu žalos vertinimu nesutinka.

Teisėjų kolegija šiuo aspektu atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas pažeidžiant teisės aktų nuostatas (t. y. neužtikrinant 3,6 kv. m. kameroje) buvo laikomas pakankamai ilgą laiką, be to, kai kuriais laikotarpiais jam tenkantis plotas buvo itin mažas (apie 2 kv. m.). Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismo priteistos žalos atlyginimo dydis nėra adekvatus padarytam pažeidimui.

Kita vertus, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovo atstovas Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Iš bylos medžiagos matyti, jog atsakovo atstovas ėmėsi tam tikrų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalinimo sąlygos.

Teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia ir į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Teisėjų kolegijos vertinamu ši aplinkybė taip pat turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto. Be to byloje nėra duomenų, pareiškėjas neteigia, kad jo nurodytas pažeidimas turėjo neigiamos įtakos jo sveikatai.

Atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. 2013 m. vasario 8 d. – 2013 m. spalio 9 d. Lietuvoje minimali mėnesinė alga buvo 1000 lt (289,18 Eur) (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1543), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Taip pat, kaip minėta, pirmosios instancijos teismo priteistas žalos atlyginimo dydis, atsižvelgiant į pažeidimo mastą ir trukmę, nelaikytinas adekvačiu pareiškėjo patirtai žalai.

Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertintina 1500 Eur (CK 6.250 straipsnis). Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, 1500 Eur neturtinei žalai atlyginti

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo R. V. (R. V.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 24 d. sprendimo rezoliucinės dalies antrą punktą ir jį išdėstyti taip: „priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, R. V. naudai 1500 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti“.

Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys