AS-602-196-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS602-196/2014

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01041-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 72.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. balandžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. J. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. J. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai A. J. (toliau – ir pareiškėja) nuo 2008 m. lapkričio 4 d. suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos, o nuo 2009 m. kovo 10 d. iki 2011 m. sausio 9 d. suteiktos vaiko priežiūros atostogos iki jam sueis dveji metai ir paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius (toliau – ir VSDFV Klaipėdos skyrius, atsakovas) 2010 m. liepos 22 d. sprendimu Nr. PR1-828 „Dėl motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimo“, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 9 straipsnio 1 dalimi, 10 straipsnio 2 ir 3 dalimis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 73, 74, 75 punktais, sumažino jai paskirtą motinystės (tėvystės) pašalpą nuo 3954,46 Lt iki 2780,40 Lt.

Pareiškėja kreipėsi į teismą skunde prašydama panaikinti VSDFV Klaipėdos skyriaus 2010 liepos 22 d. sprendimą Nr. PR1-828 ir 2013 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. (9.12)-44672, įpareigoti atsakovą perskaičiuoti ir grąžinti motinystės pašalpos nepriemoką bei sumokėti 0,3 proc. delspinigius.

Nurodė, kad susidarė motinystės pašalpos nepriemoka Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. kovo 5 d. nutarimu konstatavus, kad Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies, Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 2 ir Nuostatų 75.1 punktas bei Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 3 dalis ir Nuostatų 75.2 punktas prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Nurodė, jog 2013 m. liepos 9 d. atsakovui pateikė prašymą perskaičiuoti motinystės pašalpą ir sumokėti nepriemoką, tačiau atsakovas 2013 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. (9.12)-44672 jos prašymo netenkino argumentuodamas, jog nėra teisinio pagrindo peržiūrėti įvykdytą sprendimą. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba, VSDFV, trečiasis suinteresuotas asmuo) 2013 m. rugsėjo 11 d. sprendimu Nr. (11.1)I-5989 atsakovo sprendimą paliko nepakeistą.

Atsakovas VSDFV Klaipėdos skyrius atsiliepimu prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog pareiškėjai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymu bei Nuostatais, 2009 m. kovo 24 d. sprendimu Nr. SMTM-1351 paskirta 7475,52 Lt motinystės (tėvystės) pašalpa laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 10 d. iki vaikui sueis vieneri metai ir 6354,19 Lt pašalpa laikotarpiu nuo tada, kai vaikui sueis vieneri metai iki sueis dveji metai.

Nurodė, jog atsižvelgiant į Laikinojo įstatymo nuostatas, 2010 m. liepos 22 d. sprendimu Nr. PR1-828 nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiuota pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpa ir paskirta maksimali 3510 Lt pašalpa (1170 Lt x 4x 75 proc.). Argumentavo, kad Konstitucinio Teismo nutarimu Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalies nuostatos tiek, kiek joje nenustatytas perskaičiuojant sumažintų paskirtų motinystės (tėvystės) pašalpų kompensavimas, nėra pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl mano, jog nėra teisinio pagrindo perskaičiuoti 2010 m. liepos 22 d. sprendimu Nr. PR1-828 pareiškėjai paskirtą ir išmokėtą pašalpą.

Teigė, kad pareiškėja yra praleidusi terminą apskųsti sprendimą, nes apie sumažintą pašalpą sužinojo 2010 m. rugpjūčio mėnesį, gavusi pašalpą už 2010 m. liepą, todėl skundą Fondo valdybai pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalį turėjo paduoti per 20 darbo dienų, taip pat argumentavo, jog ginčijamas sprendimas laikytinas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies požiūriu, nes pareiškėja dėl pašalpos perskaičiavimo iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo nesikreipė. Nesutiko su pareiškėjos reikalavimu dėl delspinigių priteisimo, nes tarp pareiškėjos ir VSDFV Klaipėdos skyriaus civilinės prievolės neegzistuoja (b. l. 84-90).

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėja nesilaikė Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje nurodytos privalomos išankstinės ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarkos, nes skundą Fondo valdybai turėjo paduoti per 20 darbo dienų nuo sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą, o pareiškėja kreipėsi tik po 2013 m. kovo 5 d. Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo. Argumentavo, jog ginčijamas 2010 m. liepos 22 d. sprendimas Nr. PR1-828 priimtas pagal tuo metu galiojusius teisės aktus ir pareiškėjos atžvilgiu yra įvykdytas.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 6 d. nutartimi pareiškėjos skundą paliko nenagrinėtą, grąžino pareiškėjai sumokėtą 100 Lt žyminį mokestį.

Teismas sprendė klausimą, ar pareiškėja, siekdama savo galimai pažeistas teises ir interesus ginti teismine tvarka, tinkamai realizavo teisę kreiptis į teismą.

Teismas nurodė, kad pareiškėja teigė, jog į VSDFV Klaipėdos skyrių kreipėsi po 2013 m. kovo 5 d. Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo argumentavo, jog pareiškėja skundą dėl sumažintos motinystės (tėvystės) pašalpos turėjo paduoti per 20 darbo dienų nuo sužinojimo, t. y. 2010 metų rugpjūtį gavusi sumažintą pašalpą už 2010 metų liepos mėnesį, turėjo suvokti, jog pašalpa yra sumažinta. VSDF valdybos 2013 m. rugsėjo 11 d. sprendime Nr. (11.1)I-5989 nurodyta, jog pareiškėja apie sumažintą pašalpą turėjo ir galėjo sužinoti ją gavusi, t. y. 2010 metų rugpjūčio mėnesį gavusi pašalpą už 2010 metų liepą, tačiau dėl sumažintos pašalpos nesikreipė nei į VSDFV Klaipėdos skyrių, nei į Fondo valdybą (b. l. 63-64). Teismas nurodė, kad toks Fondo valdybos sprendimas negali būti laikomas sprendimu Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio požiūriu, kaip privalomos išankstinės neteisminės institucijos galutinis sprendimas. Jame nėra išreikšta institucijos valia ir nepasisakyta dėl teritorinio skyriaus sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju negalima laikyti, kad Fondo valdyba išnagrinėjo pareiškėjos prašymą iš esmės ir dėl jo priėmė sprendimą, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog šiuo atveju pareiškėja pasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka.

Taip pat pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kad būtų išspręstas termino atnaujinimo klausimas. Jeigu pareiškėjas praleidžia nustatytą skundo padavimo terminą dėl priežasčių, kurios pripažintinos svarbiomis, šis terminas Fondo valdybos direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujinamas. Tai reiškia, kad klausimą dėl skundo dėl VSDFV teritorinio padalinio sprendimo, atliktų veiksmų ar atsisakymo juos atlikti (neveikimo) padavimo termino atnaujinimo sprendžia tik Fondo valdybos direktorius ar jo pavaduotojas. Pripažinęs skundo padavimo termino praleidimo priežastis svarbiomis, jis gali šį terminą atnaujinti.

Teismas pažymėjo, kad tais atvejais, kai išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka nebegalima pasinaudoti, byla nutraukiama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 7 punktu, jei šia tvarka dar galima pasinaudoti – skundas paliekamas nenagrinėtas vadovaujantis ABTĮ 103 straipsnio 1 punktu. Galimybė Fondo valdybos direktoriui ar jo pavaduotojui atnaujinti praleistą skundo, paduoto išankstinio ginčų nagrinėjimo tvarka, padavimo terminą, reiškia, kad pareiškėjai yra išlikusi galimybė pasinaudoti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka, todėl skundas paliktas nenagrinėtas (ABTĮ 103 str. 1 p.).

Palikus skundą nenagrinėtą, pareiškėjai grąžintas sumokėtas 100 Lt žyminis mokestis.

III. Pareiškėja 2013 m. gruodžio 16 d. (pagal gavimo datą) pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės.

Atskirajame skunde dėstomi tokie pagrindiniai argumentai:

1. Nesutinka su teismo padaryta išvada, kad nepasinaudojo išankstine ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarka bei kad praleido terminą skundui dėl VSDFV Klaipėdos skyriaus 2010 m. liepos 22 d. sprendimo Nr. PR1-828 paduoti ir turi prašyti jį atnaujinti.

2. Nurodo, kad VSDFV Klaipėdos skyrius, atsakydamas į 2013 m. liepos 1 d. prašymą, pasisakė ir dėl 2010 m. liepos 22 d. sprendimo Nr. PR1-828 teisėtumo t. y. nurodė, kad VSDFV Klaipėdos skyriaus 2010 m. liepos 22 d. sprendimas Nr. PR1-828 dėl motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimo nuo 2010 m. liepos 1 d. iki vaikui sukaks 2 metai buvo priimtas vadovaujantis tuo metu galiojančiomis ir Konstitucijai neprieštaraujančiomis teisės aktų normomis. Analogiškai pasisakė ir VSDFV 2013 m. rugsėjo 11 d. raštu Nr. (11.1)1-5989, išnagrinėjusi VSDFV Klaipėdos skyriaus 2013 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. (9.12)-44672 išankstine ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka.

3. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika analogiškose situacijose, kad VSDFV, išnagrinėjusi skundą iš esmės, tuo pačiu atnaujino ir skundo padavimo terminą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A63-1901/2008).

4. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kad įstatymų nuostatos, nustatančios privalomą ikiteisminę ginčo sprendimo tvarką, negali būti aiškinamos plečiamai.

5. Pažymi, kad VSDFV Klaipėdos skyriaus 2010 m. liepos 22 d. sprendimas Nr. PR1-828 neatitinka viešojo administravimo įstatymo t. y. nenurodyta tokio sprendimo apskundimo tvarka bei jis nėra tinkamai ir laiku įteiktas.

6. Atkreipia dėmesį, kad skunde buvo suformuluotas prašymas 2013 m. kovo 5 d. Konstitucinio Teismo nutarimą taikyti retrospektyviai, išimtis turi būti taikoma, kai nustatoma, kad jos netaikymas pažeistų teisingumo bei asmenų lygybės prieš įstatymą principus. Dėl šio prašymo pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir nevertino nurodytų motyvų.

Atsakovas VSDFV Klaipėdos skyrius pateikė atsiliepimą į pareiškėjos atskirąjį skundą, kuriuo prašo palikti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutartį nepakeistą.

Atsiliepime dėstomi tokie pagrindiniai motyvai:

1. Pareiškėja patikslintu skundu prašo panaikinti VSDFV Klaipėdos skyriaus 2010 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. PR1-828. Pirmoji VSDFV Klaipėdos skyriaus 2010 m. liepos 22 d. sprendimu Nr. PR1-828 pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažinta motinystės (tėvystės) pašalpa pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. rugpjūčio mėnesį, taigi darytina išvada, kad apie paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpos sumažinimą pareiškėja sužinojo 2010 m. rugpjūčio mėnesį, gavusi sumažintą motinystės (tėvystės) pašalpą.

2. 2013 m. liepos 9 d. VSDFV Klaipėdos skyriuje gautas pareiškėjos prašymas perskaičiuoti motinystės pašalpą ir sumokėti nepriemoką. Atsakydamas į A. J. prašymą, VSDFV Klaipėdos skyrius 2013 m. liepos 26 d. raštu Nr. (9.12) SI-44672 nurodė, kad pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpa už ginčijamą laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. sausio 9 d. buvo perskaičiuota ir perskaičiavimo sprendimas įvykdytas, t. y. VSDFV Klaipėdos skyriaus 2010 m. liepos 22 d. sprendimas Nr. PR1-828 yra galiojantis, nenuginčytas ir įvykdytas dar iki 2013 m. kovo 5 d. Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

3. VSDFV, atsakydama į pareiškėjos skundą dėl VSDFV Klaipėdos skyriaus 2013 m. liepos 26 d. rašto Nr. (9.12) SI-44672, nurodė, kad peržiūrėti įvykdyto perskaičiavimo sprendimo bei perskaičiuoti pagal tuo metu galiojančias teisės aktų normas paskirtas motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas nėra teisinio pagrindo. Šiuo raštu VSDFV informavo pareiškėją apie tai, koks įstatymas reglamentuoja teisės aktų taikymą, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas teisės aktas prieštarauja Konstitucijai; kada ir kaip pareiškėjai buvo perskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa ir pan. Taigi toks VSDFV sprendimas negali būti laikomas sprendimu Socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio požiūriu.

4. Nepagrįsti pareiškėjos argumentai, kad ji nepraleido termino skundui paduoti, nes pareiškėja apie tai turėjo ir galėjo sužinoti tuo metu, kai 2010 m. rugpjūčio mėnesį gavo perskaičiuotą motinystės (tėvystės) pašalpą už liepos mėnesį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV 2013 m. gruodžio 30 d. (pagal gavimo datą) pateikė atsiliepimą į pareiškėjos atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atsiliepime dėsto tokius argumentus:

1. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje numatytas reikalavimas nutraukti neįvykdytų sprendimų, pagrįstų teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, vykdymą, t. y. draudimas vykdyti neįvykdytus sprendimus. Minėtas reguliavimas neapima tokių teisinių situacijų, kai sprendimai, nors ir pagrįsti teisės aktais, vėliau pripažintais prieštaraujančiais Konstitucijai, Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo dieną yra įvykdyti.

2. 2010 metų rugpjūčio mėnesį, gavusi motinystės (tėvystės) pašalpą už 2010 metų liepos mėnesį (motinystės (tėvystės) pašalpos mokamos už praeitą mėnesį), pareiškėja turėjo ir galėjo žinoti, kad pašalpa yra mažesnė nei gauta iki tol ir turėjo teisę kreiptis dėl sumažintos pašalpos. Tačiau pareiškėja nesikreipė nei į Fondo valdybos Klaipėdos skyrių, nei į Fondo valdybą, todėl minėtas Fondo valdybos Klaipėdos skyriaus perskaičiavimo sprendimas yra galiojantis ir laikomas visiškai įvykdytu.

3. Taigi fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2010 m. liepos 22 d. perskaičiavimo sprendimas Nr. PR1-828, priimtas vadovaujantis tuo metu galiojančiomis teisės aktų normomis, yra nenuginčytas ir įvykdytas dar iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo įsigaliojimo. Motinystės (tėvystės) pašalpa pareiškėjai baigta mokėti dar 2011 metų vasario mėnesį.

4. 2013 m. rugsėjo 11 d. sprendime Nr. (11.1) 1-5989 Fondo valdyba išdėstė pakankamai argumentų, kad pareiškėjos skundas yra netenkinamas, todėl pareiškėja tinkamai pasinaudojo teismine gynyba skųsdama Fondo valdybos Klaipėdos skyriaus sprendimą bei Fondo valdybos 2013 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. (11.1) 1-5989. Atsižvelgiant į tai, ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina, o byla turėtų būti grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

5. Dėl argumento, kad Konstitucinio Teismo nutarimas turėtų būti taikomas retrospektyviai, pažymi, kad toks taikymas galimas konstitucinės justicijos byloje nustačius, kad ginčijamas teisės aktas (jo dalis) ne tik prieštarauja Konstitucijai, bet ir iš esmės paneigia pamatines konstitucines vertybes – Lietuvos valstybės nepriklausomybę, demokratiją, respubliką ar prigimtinį žmogaus teisių ir laisvių pobūdį. Fondo valdybos nuomone, Laikinasis įstatymas ir Nuostatai, kuriais remiantis 2010 metais buvo mažinamos motinystės (tėvystės) pašalpos, nepažeidė minėtų pamatinių konstitucinių vertybių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutarties, kuria pareiškėjos skundas paliktas nenagrinėtas, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėja A. J. siekė prisiteisti neišmokėtos motinystės (tėvystės) pašalpos dalį. Pareiškėjai nuo 2008 m. lapkričio 4 d. suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos, o nuo 2009 m. kovo 10 d. iki 2011 m. sausio 9 d. suteiktos vaiko priežiūros atostogos iki jam sueis dveji metai ir paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa.

Ginčijamu 2010 m. liepos 22 d. sprendimu Nr. PR1-828 VSDFV Klaipėdos skyrius, vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, 10 straipsnio 2 ir 3 dalimis, Nuostatų 73, 74, 75 punktais, sumažino pareiškėjai paskirtą motinystės (tėvystės) pašalpą nuo 3954,46 Lt iki 2780,40 Lt.

Kitu ginčijamu sprendimu atsakovas 2013 m. liepos 26 d. netenkino pareiškėjos prašymo perskaičiuoti motinystės pašalpą ir sumokėti nepriemoką argumentuodamas, jog nėra teisinio pagrindo peržiūrėti įvykdytą sprendimą.

VSDFV 2013 m. rugsėjo 11 d. sprendimu Nr. (11.1)I-5989 atsakovo sprendimą paliko nepakeistą.

Pareiškėja kreipėsi į teismą skunde prašydama panaikinti VSDFV Klaipėdos skyriaus 2010 liepos 22 d. sprendimą Nr. PR1-828 ir 2013 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. (9.12)-44672, įpareigoti atsakovą perskaičiuoti ir grąžinti motinystės pašalpos nepriemoką bei sumokėti 0,3 proc. delspinigius. Pirmosios instancijos teismas jos skundą paliko nenagrinėtą pažymėdamas, kad Fondo valdybos 2013 m. rugsėjo 11 d. sprendimas negali būti laikomas sprendimu Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio požiūriu, kaip privalomos išankstinės neteisminės institucijos galutinis sprendimas, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog šiuo atveju pareiškėja pasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka. Teismas taip pat pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kad būtų išspręstas termino atnaujinimo klausimas. Pareiškėjai yra išlikusi galimybė pasinaudoti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka, nes Fondo valdybos direktorius ar jo pavaduotojas gali atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjant atskirąjį skundą yra kilęs klausimas, ar pareiškėja tinkamai pasinaudojo įstatymuose nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka.

ABTĮ 25 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismo praktikoje yra nurodęs, kad pagal bendrąją išankstinio administracinių ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituto prasmę jis yra skirtas tam, kad ta pati teisinė problema (administracinis ginčas) maksimaliai tokiomis pačiomis kaip ir administraciniame teisme sąlygomis kompetentingos institucijos būtų išnagrinėta ir išspręsta dar iki teismo. Tai reiškia, kad tokio skundo nagrinėjimo paskirtis yra ne papildomas asmens tariamai pažeistų teisių ar interesų gynimo apsunkinimas, o priešingai – papildomo mechanizmo, galinčio išspręsti paminėtą teisinę problemą, nustatymas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-191/2010, išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013, 2014 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-51/2014).

Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu vertinimu ir sprendžia, kad pareiškėja tinkamai pasinaudojo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka. 2013 m. rugsėjo 11 d. sprendime Nr. (11.1) 1-5989 VSDFV ne tik išdėstyta informacija ir teisės aktai, reglamentuojantys ginčo situaciją, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, tačiau ir pasisakyta dėl VSDFV Klaipėdos skyriaus 2010 m. liepos 22 d. perskaičiavimo sprendimo Nr. PR1-828 teisėtumo. VSDFV konstatavo, kad 2010 m. liepos 22 d. perskaičiavimo sprendimas yra priimtas remiantis tuo metu galiojusiomis teisės aktų normomis, nenuginčytas ir įvykdytas dar iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo įsigaliojimo. Pažymėtina, kad ir pats trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į atskirąjį skundą pripažįsta, kad 2013 m. rugsėjo 11 d. sprendime Nr. (11.1) 1-5989 VSDFV išdėstė pakankamai argumentų, kad pareiškėjos skundas yra netenkinamas, todėl pareiškėja tinkamai laikėsi procesinės prielaidos kreiptis į teismą skųsdama VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimą bei VSDFV 2013 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. (11.1) 1-5989. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėja tinkamai pasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka.

Neteisingi yra skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties motyvai dėl procesinių veiksmų atlikimo terminų, nustatytų administracinės bylos (nagrinėjamos viešojo administravimo institucijoje) šalims.

Pažymėtina, ir tai, kad remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika analogiškose situacijose, galima daryti išvadą, kad VSDFV, išnagrinėjusi skundą iš esmės ir priimdama sprendimą, tuo pačiu atnaujino ir skundo padavimo terminą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1901/2008).

Minėtos praktikos dėl procesinių terminų yra laikomasi ir kitose bylose. Asmuo, praleidęs terminą atlikti procesinį veiksmą, netenka teisės atlikti šį veiksmą, tačiau šias pasekmes konstatuoja viešojo administravimo subjektas, kuris nagrinėja asmens prašymą ir taiko procesines taisykles, nustatytas bylų nagrinėjimui institucijoje. Tam, kad po nustatyto termino asmens atliktas viešojo administravimo institucijoje procesinis veiksmas sukeltų teisines pasekmes, turėtų būti sprendžiamas šio termino atnaujinimo klausimas. <...> laikytina, jog viešojo administravimo subjektas, priėmęs A. K. prašymą, atliko veiksmus, kurie pagal savo pobūdį atitiko termino kreiptis į viešojo administravimo subjektą su skundu ar prašymu atnaujinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1333/2013).

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėja nepasinaudojo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka, tačiau jai yra išlikusi galimybė pasinaudoti šia tvarka, todėl skundas paliktas nenagrinėtas (ABTĮ 103 str. 1 p.). Teisėjų kolegija, konstatavusi, kad pareiškėja pasinaudojo nurodyta tvarka, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenagrinėjo ginčo iš esmės, todėl ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina, o byla grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija nepasisako dėl atskirajame skunde ir atsiliepimuose dėstomų argumentų, susijusių su Konstitucinio Teismo nutarimo pasekmių taikymu retrospektyviai, nes šis klausimas turi būti sprendžiamas nagrinėjant bylą iš esmės, o nagrinėjamu atveju yra tik tikrinamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria bylos nagrinėjimas yra užbaigtas nepriimant sprendimo dėl bylos esmės (pareiškėjos skundas paliktas nenagrinėtas), teisėtumas ir pagrįstumas. Taigi dėl minėtų argumentų turėtų pasisakyti pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą iš esmės.

Apibendrinant teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias skundo palikimo nenagrinėto pagrindus, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis naikintina, o byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos A. J. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius