A-442-1019-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A442-1019/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00816-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. K. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 5–6, 20, 25), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 1 000 000 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Teigė, kad Marijampolės pataisos namai kategoriškai atsisako jo gyvenamame būryje tvarkyti buitinius trūkumus (sanitarinius mazgus, pisuarus, klozetų nuleidimo sistemą). Jam kreipusis į Sveikatos priežiūros tarnybą, medicinos specialistai atsisakė jam skirti maistą pagal jo ligos būklę. Jo nei karto nekonsultavo dietologas. Pareiškėjo teigimu, be priežasčių jį gali sulaikyti prieš jo valią pataisos namų pareigūnai ir jis iš nuteistųjų stadiono negali nueiti pas gydytoją. Be to, pataisos namai jam neįrengia prietaiso, reikalingo jo sveikatos būklei gerinti, taip pat atsakovas atsisakė tenkinti eilę nurodytų pareiškėjo skundų ir taip pažeidinėjo jo teises, žalojo jam sveikatą, iš ko ir yra kildinama neturtinė žala.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, su skundu nesutiko ir atsiliepimu (b. l. 27–29) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Nurodė, kad pareiškėjo skunde minimi buitiniai trūkumai yra šalinami nedelsiant, nors nuteistieji dažnai nesaugo valstybinio inventoriaus arba net piktybiškai jį gadina. 2013 m. balandžio 26 d. pareiškėjas lankėsi Sveikatos priežiūros tarnyboje, tačiau jokios kalbos apie maisto skyrimą nebuvo. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse yra išvardintos nuteistųjų pareigos ir nurodyta, kad nuteistieji privalo nesilankyti patalpose, būriuose, teritorijose, kuriose nedirba ir negyvena, išskyrus atvejus, kai pataisos įstaigos direktorius leidžia. Apsilankymui pas medicinos specialistą nuteistieji registruojasi iš anksto. Nei vienoje V. K. sveikatos būklės tikrinimo išvadoje nėra nurodyta, kad jam yra būtinas pareiškėjo prašomas įrengti prietaisas. Pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių faktinių aplinkybių, kokiu būdu buvo pažeistos jo teisės ar teisėti interesai ir ko padarinyje atsirado atitinkama žala. Pareiškėjas negalėjo patirti išgyvenimų, dvasinių sukrėtimų, emocinės depresijos dėl jo skunde išdėstytų priežasčių.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimu (b. l. 55–59) pareiškėjo V. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundu siekė, jog jam būtų atlyginta 1 000 000 000 Lt neturtinė žala, kurią, jo teigimu, jis iš esmės patyrė dėl to, kad atsakovas atsisakė pašalinti jo nurodytus buitinius trūkumus, pataisos namų gydytoja atsisakė paskirti maistą pagal jo virškinamojo trakto būklę, nebuvo suteikta dietologo konsultacija, trukdoma iš sporto aikštyno patekti į gyvenamąją patalpą ir atsakovas atsisako įrengti nesudėtingą prietaisą, kuris naudojamas jo sveikatai gerinti ir dėl to pareiškėjui kilo neigiamos pasekmės, davusios pagrindą neturtinei žalai atsirasti. Teismas, atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą (CK 6.250 str. 1 d. ir 2 d.) bei teismų praktiką dėl neturtinę žalą pagrindžiančių kriterijų, žalos dydžio nustatymo ir kt., padarė išvadą, jog pareiškėjas turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių bei reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą. Nurodė, kad pareiškėjas 2013 m. balandžio 17 d. prašymu (b. l.

36) kreipėsi į Marijampolės pataisos namų administraciją, kuriame nurodė, kad sanitarinio mazgo nutekėjimo sistema yra užsikimšusi, taip pat sugadinta sekcija. Atsakovas 2013 m. gegužės 20 d. raštu Nr. 20/07-299 (b. l.

37) pareiškėjui atsakė, jog pareiškėjo minimi buitiniai trūkumai yra pašalinti. Atsakovas atsiliepime (b. l.

27) nurodė, kad buitiniai trūkumai yra šalinami nedelsiant, nors nuteistieji dažnai nesaugo valstybinio inventoriaus arba net piktybiškai jį gadina. Marijampolės pataisos namuose bausmę atlieka apie 1 200 nuteistųjų ir Ūkio tarnyba nėra pajėgi atsiradusius trūkumus pašalinti tą pačią dieną tik jiems atsiradus. Iš byloje esančios Marijampolės pataisos namų Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininko S. D. pažymos (b. l.

38) matyti, kad 2013 m. balandžio mėnesį, iš 12-to būrio (kuriame gyvena V. K.) nuteistųjų nebuvo gauta jokių nusiskundimų dėl nesutvarkytos sanitarinės patalpos. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog buitiniai trūkumai nebuvo pašalinti. Iš bylos medžiagos nustatė, jog pareiškėjas 2013 m. balandžio 29 d. skundu kreipėsi į atsakovą dėl atsisakymo paskirti maistą pagal jo sveikatos sutrikimus (b. l. 30). Marijampolės pataisos namai 2013 m. gegužės 17 d. atsakyme Nr. 20/07-289 į aukščiau paminėtą pareiškėjo skundą nurodė, jog V. K. 2013 m. balandžio 29 d. apsilankymo Sveikatos priežiūros tarnyboje metu jokios kalbos apie maisto skyrimą nebuvo, ir kad paskutinio lankymosi Laisvės atėmimo vietų ligoninės epikrizėje yra įrašyta, kad V. K. rekomenduotina racionali mityba (b. l. 31).

Teismas nurodė, kad suimtieji ir nuteistieji tardymo izoliatoriuose, pataisos namuose ir kalėjimuose maitinami vadovaujantis Fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14, Skiriamais maisto produktų vidutiniais paros kiekiais ir paros maitinimo išlaidų normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. IR-144, ir Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 (toliau – ir Maitinimo organizavimo taisyklės). Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento direktoriaus, parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras. Valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Pagal Maitinimo organizavimo taisyklių 7 punktą, ligoniai ir neįgalieji pagal medicinines indikacijas (pagal kalinimo įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos išvadas) maitinami pagal Valgiaraštį dirbantiems vyrams, Valgiaraštį dirbančioms moterims, Valgiaraštį nepilnamečiams, Valgiaraštį nėščioms moterims, Valgiaraštį krūtimi maitinančioms moterims, Valgiaraštį dirbantiems vyrams (vegetarams), Valgiaraštį dirbančioms moterims (vegetarėms) (atitinkamai pagal maitinamų asmenų grupes) maistą subalansuojant individualiai pagal sveikatos duomenis ir Lietuvos dietologų draugijos metodines rekomendacijas. Valgiaraščius koreguoja kalinimo įstaigos direktoriaus paskirtas asmuo ir Sveikatos priežiūros tarnybos viršininkas. Koreguotus valgiaraščius tvirtina kalinimo įstaigos direktorius. Ligoniai, kurie gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose ir kuriems pagal juos gydančių gydytojų išvadas yra paskirtas dietinis maitinimas, maitinami pagal Dietinio maitinimo valgiaraštį.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog atsisakė jam skirti maistą pagal jo ligos būklę ir nei karto nekonsultavo dietologas, tačiau byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas su tokiu prašymu būtų kreipęsis į Sveikatos priežiūros tarnybą, tokių įrodymų nepateikė nei pats pareiškėjas. Iš byloje pateiktų dokumentų (b. l. 32, 33) nustatė, jog pareiškėjas nėra ligonis, nėra gydomas pataisos įstaigos ligoninėje, todėl dietinis maitinimas jam nepriklauso.

Pareiškėjas 2013 m. gegužės 8 d. pareiškimu kreipėsi į Marijampolės pataisos namus, kuriame nurodė, jog 2013 m. gegužės 7 d., 10.30 val. jis iš sporto aikštyno norėjo sugrįžti į gyvenamąją patalpą, tačiau pareigūnas Ž. S. nenorėjo atidaryti vartų, neleido grįžti į gyvenamąją zoną, nors jam reikėjo nuvykti į Sveikatos priežiūros tarnybą, todėl buvo suvaržytos jo teisės (b. l. 40). Marijampolės pataisos namai 2013 m. gegužės 27 d. pateikė atsakymą Nr. 20/07-314 į pareiškėjo pareiškimą, kuriame paaiškino, kad lankymasis pataisos namų sporto aikštyne nuteistiesiems nėra privalomas, nurodė, jog nuteistieji į sveikatos priežiūros tarnybą priimami kasdien nuo 8.00 val. iki 11.00 val., todėl į Sveikatos priežiūros tarnybą V.

K. galėjo nuvykti prieš eidamas į sporto aikštyną (b. l. 41). Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 pavirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73 punkte yra išvardintos nuteistųjų pareigos ir 11 dalyje sakoma, kad nuteistieji privalo nesilankyti patalpose, būriuose, teritorijose, kuriose nedirba ir negyvena, išskyrus atvejus, kai pataisos įstaigos direktorius leidžia. Šių taisyklių 252 punkte nurodyta, jog nuteistieji, bausmę atliekantys pataisos įstaigose, kuriose patekimas į asmens sveikatos priežiūros tarnybas yra apribojamas, priėmimui pas medicinos specialistą registruojami iš anksto.

Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2012 m. birželio 21 d. įsakymu Nr. 4/07-65 yra patvirtintas Sportinių užsiėmimų vykstančių sporto aikštyne grafikas (b. l. 43). Nuteistieji leidžiami į sporto aikštyną ir išleidžiami iš jo grafike patvirtintomis valandomis. Šiame patvirtintame grafike nurodyta, jog individualus išleidimas į stadioną ir iš stadiono draudžiamas. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, jog su Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2012 m. birželio 21 d. įsakymu Nr. 4/07-65 patvirtintu Sportinių užsiėmimų vykstančių sporto aikštyne grafiku visi nuteistieji yra supažindinti kiekviename būryje esančioje vaizdinės informacijos lentoje.

Pareiškėjas šio fakto nepaneigė. Taigi, teismo vertinimu, visiems nuteistiesiems yra nustatyta vienoda tvarka ir V. K. laisvės nebuvo suvaržytos, o jis, žinodamas lankymosi stadione grafiką ir apsilankymo pas medicinos specialistus tvarką, privalėjo pasirūpinti, kad šie laikai nesutaptų. Marijampolės pataisos namų pareigūnų veiksmuose neteisėtų veiksmų nenustatyta.

Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas 2013 m. gegužės 15 d. prašymu kreipėsi į Marijampolės pataisos namus, prašydamas įrengti prietaisą, kuris reikalingas jo sveikatai gerinti (b. l. 34). Marijampolės pataisos namai 2013 m. gegužės 31 d. pateikė atsakymą Nr. 20/07-328 į pareiškėjo prašymą, kuriame informavo, jog Sveikatos priežiūros tarnyba neturi prašomo fizinės reabilitacijos įtaiso, tarnyboje nėra fizinės reabilitacijos kabineto, nedirba reabilitologas, todėl Sveikatos priežiūros tarnybos specialistai prašyme paminėtų rekomendacijų nedavė (b. l. 35). Pareiškėjas nei Marijampolės pataisos namams, nei teismui nepateikė įrodymų, jog jam yra būtinas toks prietaisas ir nustatyti nugaros pažeidimai.

Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas konstatavo, kad pats pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Todėl teismas priėjo išvadą, jog skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir atmestinas.

III. Pareiškėjas V. K. apeliaciniu skundu (b. l. 62) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

Pasak pareiškėjo, jis teismo posėdžio metu pakankamai aiškiai išdėstė visas aplinkybes, todėl jo skundas turėjo būti tenkinamas. Be to, pataisos namai iki šiol nepašalino trūkumų.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu (b. l. 66) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriame, įvertinęs pareiškėjo skundo motyvus bei ištyręs bylai reikšmingus įrodymus, teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir neturtinės žalos padarymo fakto, todėl pagrindo atsakovo atsakomybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nėra, ir pareiškėjo skundą atmetė.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Kaip matyti iš skundžiamo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimo, teismas, išanalizavęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, nenustatė, kad atsakovas, vykdydamas jam teisės aktų nustatytas funkcijas bei priskirtus uždavinius, tinkamai neatliktų pavestų pareigų ar jas vykdytų pažeisdamas teisės aktų reikalavimus. Kadangi teismas nenustatė, jog Marijampolės pataisos namų pareigūnai būtų pažeidę imperatyvias teisės aktų nuostatas ar kad jų veiksmai būtų neteisėti, reikalavimas dėl neturtinės 1 000 000 000 litų žalos atlyginimo atmestas kaip nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka.

Nagrinėjamu atveju atsakovo 2013 m. gegužės 20 d. raštas Nr. 20/07-299 (b. l. 37) patvirtina, jog pareiškėjo 2013 m. balandžio 17 d. prašyme Marijampolės pataisos namų administracijai nurodyti sanitarinio mazgo ir sekcijos gedimai buvo sutvarkyti. Byloje esanti Marijampolės pataisos namų Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininko pažyma patvirtina, kad 2013 m. balandžio mėnesį iš 12-to būrio, kuriame buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo gauta jokių nusiskundimų dėl nesutvarkytos sanitarinės patalpos (b. l. 38). Byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl maitinimo jam skyrimo pagal jo sveikatos būklę ar dėl dietologo konsultacijos. Įrodymų, kad pareiškėjui priklauso dietinis maitinimas, byloje nėra pateikta. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo argumentus, kad atsakovas atsisakė pašalinti jo nurodytus buitinius trūkumus bei kad jam nebuvo suteikta dietologo konsultacija ir maitinimas pagal jo virškinamojo trakto būklę, pripažino nepagrįstais.

Dėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog 2013 m. gegužės 7 d., apie 10 val. 30 min., Marijampolės pataisos namų pareigūnas neišleido pareiškėjo iš sporto aikštyno, nors pareiškėjas norėjo sugrįžti į gyvenamąją patalpą ir jam reikėjo nuvykti į Sveikatos priežiūros tarnybą, pažymėtina, kad Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 pavirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 252 punktas nustato, jog nuteistieji, bausmę atliekantys pataisos įstaigose, kuriose patekimas į asmens sveikatos priežiūros tarnybas yra apribojamas, priėmimui pas medicinos specialistą registruojami iš anksto. Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2012 m. birželio 21 d. įsakymu Nr. 4/07-65 patvirtintame Sportinių užsiėmimų vykstančių sporto aikštyne grafike (b. l. 43) nurodyta, jog individualus išleidimas į stadioną ir iš stadiono draudžiamas. Tai iš esmės reiškia, kad kalintys asmenys į sporto aikštyną leidžiami ir išleidžiami iš jo tik grafike patvirtintomis valandomis. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas 2013 m. gegužės 7 d. buvo užsiregistravęs vizitui į Sveikatos priežiūros tarnybą. Todėl nėra jokio pagrindo vertinti, kad 2013 m. gegužės 7 d. neišleidus pareiškėjo iš sporto aikštyno į gyvenamąją zoną ne minėtame Sportinių užsiėmimų vykstančių sporto aikštyne grafike patvirtintu metu, pareiškėjo teisės būtų neteisėtai ar nepagrįstai suvaržytos.

Pažymėtina, kad tikrindamas atsakovo sprendimų ir veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, pirmosios instancijos teismas šiuo atveju išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, motyvuotas pagal ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies reikalavimus, faktinių aplinkybių vertinimas susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, susijusią su byloje nagrinėjamais klausimais. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje pateiktu įrodymų vertinimu ir tuo remiantis padarytomis išvadomis, kad atsakovas veikė jam suteiktų įgaliojimų ribose, nepažeisdamas teisės aktų reikalavimų. Įvertinus nagrinėjamos bylos aplinkybes, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo teisės buvo ribojamos nepagrįstai ar neproporcingai. Kadangi nagrinėjamu atveju nenustatyti neteisėti atsakovo veiksmai (neveikimas) (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis), valstybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti prašomą neturtinės žalos atlyginimą. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės nenurodė jokių naujų argumentų ar įrodymų, pagrindžiančių jo reikalavimų pagrįstumą.

Tad, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė ir teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys