A-453-525/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-453-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06067-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 28

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kamintos investicija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kamintos investicija“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Kamintos investicija“ su skundu (b. l. 1–8), kurį patikslino (b. l. 69–70), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) priteisti iš Lietuvos Respublikos valstybės 13 174,50 Lt žalai atlyginti;

2) priteisti iš Lietuvos Respublikos valstybės 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Taip pat prašė:

1) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir AIEĮ) (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui;

2) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos energetikos ministerija (toliau – ir Ministerija) pareiškėjui 2013 m. gruodžio 30 d. išdavė leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-15529. Lietuvos Respublikos Seimas 2013 m. sausio 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą Nr. XII-169 (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) ir Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymą Nr. XII-170 (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas), kurie įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d. dieną.

Įsigalioję įstatymai turėjo esminės įtakos pareiškėjui, nes pakeitus ankstesnę AIEĮ redakciją, pareiškėjui buvo pritaikytas mažesnis tarifas, nustatytas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir VKEKK) 2013 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. 03-58 ir galiojantis elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra didesnė nei 10 kW, tačiau mažesnė arba lygi 100 kW, t. y. tarifas lygus 0,69 Lt/kWh. Tačiau pareiškėjas pagrįstai tikėjosi, jog pastačius elektros energijos jėgainę, naudojančią saulės energiją, pagamintą elektros energiją 12 metų (nuo elektrinės pastatymo) galės parduoti už VKEKK 2012 m. vasario 6 d. nutarime Nr. 03-282 numatytą 1,44 Lt/kWh tarifą.

Dėl to manė, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių apsaugos principas, ir pareiškėjas, nors ir investavęs nemažas lėšas, ateityje negaus pagrįstai tikėtų pajamų už parduotą elektros energiją. Pareiškėjo nuomone, jam padaryta žala ir neteisėtais veiksmais laikytinos Seimo priimtos AIEĮ (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostatos, kurios galimai prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai bei teisinės valstybės principui. Seimas, priimdamas minėtas Pakeitimo įstatymo nuostatas (20 str. 6 d.), pakeitė iki įstatymo įsigaliojimo ankstesnėje AIEĮ redakcijoje (20 str. 7 d.) ir Vyriausybės 2012 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. 827 patvirtintame Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo energijai gaminti skatinimo tvarkos apraše (toliau – ir Skatinimo aprašas) reglamentuojamas nuostatas dėl elektros energijos fiksuotų tarifų taikymo (8.2, 9 p.).

Remiantis ankstesnės AIEĮ redakcijos 20 straipsnio 7 dalimi ir Skatinimo aprašo 8.2 ir 9 punktais, pareiškėjas, prašydamas leidimų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, žinojo, kokia kaina ateityje iš jo bus superkama elektros energija ir per kiek laiko galimai atsipirks investicijos plėtojant atsinaujinančių išteklių energetiką. Priėmus Pakeitimo įstatymo nuostatas ir pareiškėjui pasirašius sutartį su AB „Lesto“, kurioje nustatytas fiksuoto tarifo dydis, galiojantis leidimų gaminti elektros energiją gavimo dieną, pareiškėjas patyrė žalą.

Tokiais neteisėtais veiksmais pareiškėjui buvo padaryta žala, kurią sudaro negautos pajamos už mažesniu fiksuotu tarifu superkamą elektros energiją nei elektros energija būtų superkama, galiojus ankstesniam AIEĮ reglamentavimui. Tvirtino, kad žalą tiesiogiai sukelia Seimo priimtos galimai neteisėtos AIEĮ 20 straipsnio 6 dalies nuostatos, kuriomis vadovaujantis pareiškėjas su AB „Lesto“ sudarė sutartį. Toks tiesioginis priežastinis ryšys yra objektyviai pakankamas valstybės atsakomybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį atsirasti.

Pasak pareiškėjo, jam pasirašant sutartį su AB „Lesto“, turėjo būti taikomas leidimo plėsti gamybinį pajėgumą išdavimo dieną nustatytas tarifas (1,44 Lt/kWh) ir šis fiksuotas tarifas turėjo būti taikomas 12 metų nuo elektrinės, naudojančios saulės energiją, pastatymo dienos (leidimo gaminti elektros energiją gavimo dienos), todėl iš viso per 12 metų pareiškėjas, pardavęs elektros energiją už 1,44 Lt/kWh, būtų uždirbęs 496 183,68 Lt, tuo tarpu parduodamas už 0,69 Lt/kWh tarifą – 237 754,68 Lt. Tai reiškia, kad pareiškėjas per 12 metų parduodamas elektrinės, naudojančios saulės energiją, pagamintą elektros energiją fiksuotu tarifu 0,69 Lt/kWh patirs 13 174,50 Lt žalą, kurią sudaro negautos pajamos, kurias pareiškėjas būtų gavęs, jeigu nebūtų neteisėtų veiksmų (CK 6.249 str. 1 d.).

Atkreipdamas dėmesį į Konstitucinio Teismo formuojamą doktriną (2001 m. liepos 12 d., 2009 m. rugsėjo 2 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimai), nurodė, kad šioje situacijoje būtina patikrinti Seimo priimto AIEĮ 20 straipsnio 6 dalies konstitucingumą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą. Tokią poziciją pareiškėjas grindė pirmiausia tuo, jog Konstitucijoje įtvirtintas universalus teisinės valstybės principas suponuoja tai, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios valstybės institucijos turi veikti remdamasi teise ir paklusdamos teisei (Konstitucijos 5 str.), kad Konstitucija turi aukščiausią juridinę galią ir kad įstatymai turi ją atitikti.

Antra, Konstitucinio Teismo nutarimuose ne kartą konstatuota, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas; šie konstituciniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui; asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos; teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos; teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių; neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise.

Trečia, išskirtinas vienas teisinės valstybės principo elementų yra teisinio saugumo principas, kurio paskirtis – laiduoti asmens pasitikėjimą savo valstybe ir teise. Teisinio saugumo principo turi laikytis visos valstybinės valdžios institucijos, visų pirma, Seimas, kuris pagal Konstitucijos 67 straipsnio 2 punktą, leidžia įstatymus. Ypač svarbu, kad šio principo laikytųsi įstatymų leidėjas, reguliuodamas Konstitucijoje įtvirtintų asmens teisių ir laisvių įgyvendinimą, kad nepagrįstai nebūtų paneigtos įgytos teisės, teisėti interesai bei teisėti lūkesčiai.

Ketvirta, įstatymų leidėjas, priimdamas AIEĮ 20 straipsnio 6 dalies nuostatas, nepaisė asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos principo, kuris kaip teisinės valstybės principo elementų yra tiesiogiai užtikrinamas Konstitucijos. Be to, Seimas, nenustatydamas pereinamojo laikotarpio įstatymų įsigaliojimui ir skubotai priimdamas minėtas AIEĮ nuostatas, kurios pakeitė elektros energijos supirkimo tarifą (taikant tarifą galiojantį leidimo gaminti elektros energiją išdavimą dieną) ne tik galimai pažeidė Konstitucijoje 69 straipsnio 1 dalį, pakeistas reguliavimas iš esmės buvo pritaikytas retrospektyviai.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Ministerija atsiliepimuose (b. l. 37–45, 84–93) prašė atmesti pareiškėjo skundą.

Paaiškino, kad Seimo 2013 m. sausio 17 d. priimtu Pakeitimo įstatymu saulės elektrinių veikla nebuvo apribota, tik nustatyta, kad VKEKK ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą, kad peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos.

Atkreipė dėmesį, kad Pakeitimo įstatymu nėra nustatomos ar keičiamos nuostatos dėl superkamos elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, tarifų dydžių, todėl negalima tvirtinti, kad dėl Seimo tiesioginių veiksmų pareiškėjas galimai patyrė ar patirs nuostolius. VKEKK patvirtina elektros energijos ir biodujų, pagamintų naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifus, o Pakeitimo įstatymas tik sudaro galimybę VKEKK tai atlikti teisingai, aiškiai, objektyviai ir savalaikiai. Atsižvelgiant į AIEĮ 1 straipsnio 2 dalį, pripažino, kad, užkertant kelią neribojamam mažųjų elektrinių, kurių įrengtoji salia ne didesnė kaip 30 kW, suminės galios didėjimui yra užtikrinama viešojo intereso apsauga.

Šiuo atveju viešasis interesas aiškintinas, kaip neprognozuojamo suminės galios didėjimo bei kaip pasekmės – neprognozuojamo, nekontroliuojamo, nevaržomo VIAP lėšų poreikio didėjimo apribojimas teisinėmis, teisinėmis priemonėmis. Nesutiko, kad Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, pažeidė lex retro non agit principą, nes, vertinant Konstitucinio Teismo 1998 m. kovo 25 d. nutarimą, akivaizdu, kad Konstitucinis Teismas pateikia taisyklės lex retro non agit išimtį. Kad minėtas principas turi išimtis, pažymėta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, jog reikalavimas, kad įstatymas neturėtų grįžtamosios galios, nėra absoliutus.

Ribojimai galimi tais atvejais, kai kitų teisės principų saugomos vertybės įgyja prioritetą lex retro non agit atžvilgiu. Daugiau apie tai pasisakęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT). Irish Farmers Association ir kt. byloje ESTT nuosekliai laikosi nuomonės, kad bet kuris, kuriam institucija sukėlė pagrįstų vilčių, ūkio subjektas gali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu; kita vertus, jei apdairus ir išmanantis prekybininkas gali numatyti, jog Bendrijos priemonės priėmimas gali paveikti jo interesus, jis negali remtis šiuo priėmus tą priemonę.

Taigi, pareiškėjas, dar prieš gaunant leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, būdamas apdairus rinkos dalyvis, galėjo tikėtis teisinio reguliavimo pasikeitimų, todėl šiuo atveju negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu. Pareiškėjui negalint remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu, nelaikytina, kad jo teisinė padėtis pablogėjo ir pareiškėjo teisės Seimui priimant Pakeitimo įstatymą, pažeistos. Vertino, jog VKEKK 2012 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 03-282 „Dėl elektros energijos ir biodujų, pagamintų naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo 2013 metams“ tvirtindama supirkimo tarifą elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, ir Seimui priimant Pakeitimo įstatymą, veikė pagal teisės aktus reglamentuojančius jų veiklą bei savarankiškai.

Seimas, priimdamas pakeitimo įstatymą, Ministerija, priimdama sprendimą dėl Leidimo gaminti išdavimo, veikė savo kompetencijos ribose, todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti jų neteisėtus veiksmus ar neveikimą pareiškėjo atžvilgiu. Nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtino elemento – neteisėtų veiksmų – negali kilti civilinė atsakomybė. Teigė, jog kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar AIEĮ (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui, pagrindo nėra.

Tokią išvadą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. A143-2834/2013.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VKEKK atsiliepime (b. l. 56–59) prašė skundą nagrinėti teismo nuožiūra.

Paaiškino, kad, nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojus Pakeitimo įstatymui ir Įgyvendinimo įstatymui, buvo pakeista fiksuotų tarifų taikymo tvarka, numatant, kad nekintančios skatinimo priemonės taikomos 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos. VKEKK, atsižvelgdama į AIEĮ pakeitimus, 2013 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. 03-58 „Dėl elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo 2013 m. II ketvirčiui“ įvertino ir patvirtino naujus fiksuotus tarifus gamintojams, naudojantiems atsinaujinančius energijos išteklius. Fiksuoti tarifai gamintojams, kurių elektrinių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, užfiksuojami nuo leidimo gaminti išdavimo dienos, o ne nuo plėtros leidimo išdavimo dienos. Jokių išimčių gamintojams, gavusiems leidimus plėtrai skirtingu laiku, nei AIEĮ, nei Pakeitimo įstatymas, nei Įgyvendinimo įstatymas nenumato. 12 metų laikotarpiu taikomas tas fiksuoto tarifo dydis, kuris galiojo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dieną.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 6 d. sprendimu (b. l. 100-106) pareiškėjo UAB „Kamintos investicija“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, jog rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas 2012 m. lapkričio 29 d. pateikė prašymą Nr. 1 gauti leidimą vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje (b. l. 47). Prašyme nurodė, kad siekia užsiimti elektros energijos gamybos pajėgumo plėtra (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Kauno r. sav. (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) k. v.); įrengtos elektrinės metinis elektros energijos kiekis – 27 000 kWh.

Valstybinė energetikos inspekcija 2013 m. gegužės 23 d. energetikos įrenginių techninės būklės pažyma Nr. 13ĮP2-42009 patvirtino, kad UAB „Kamintos investicija“ fotovoltinė saulės elektrinė (Kauno r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) sumontuota, išbandyta ir atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojama pagal paskirtį (b. l. 52). Pareiškėjas 2013 m. gegužės 24 d. pateikė prašymą Nr. 1 (gautas 2013 m. gegužės 28 d.) gauti leidimą vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje (b. l. 51).

Prašyme nurodė, kad vidutiniškai per metus gaminamas energijos kiekis – 27 000 kWh. Ministerija 2013 m. birželio 18 d. pareiškėjui išdavė leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-1877 (b. l. 9). Šiame leidime nurodyta, kad reglamentuojamos veiklos sąlygos: vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas veiklos sąlygas. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Pareiškėjas su AB „Lesto“ 2013 m. rugpjūčio 26 d. sudarė elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energetikos išteklių gamintojo sutartį Nr. 80000/231970 (b. l. 10–16).

Nuo 2013 m. rugpjūčio 31 d. iki 2014 m. kovo 31 d. patirtos žalos dydį grindžia sąskaitomis faktūromis: 2013 m. rugpjūčio 31 d. serija PSD Nr. 0000090 (suma be PVM 6 000,24 Lt), 2013 m. rugsėjo 30 d. serija PAS Nr. 0007703 (suma be PVM 1 951,32 Lt), 2013 m. spalio 31 d. serija PAS Nr. 0007860 (suma be PVM 937,02 Lt), 2013 m. lapkričio 30 d. ž serija Nr. PSD 0000091 (suma be PVM 281,52 Lt), 2013 m. gruodžio 31 d. serija PAS Nr. 0008114 (suma be PVM 201,48 Lt), 2014 m. sausio 31 d. serija PAS Nr. 0008233 (suma be PVM 198,72 Lt), 2014 m. vasario 28 d. serija PAS Nr. 0008388 (suma be PVM 679,65 Lt), 2014 m. kovo 31 d. serija PAS Nr. 0008527 (suma be PVM 1 870,59 Lt) (b. l. 71–78).

Teismas vertino, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas turtinės žalos jam padarymą kildina iš neteisėtų Seimo veiksmų, jam priėmus, pareiškėjo nuomone, Konstitucijai prieštaraujantį įstatymą.

Pažymėta, jog pagal nusistovėjusią teismų praktiką deliktinė valstybės atsakomybė (t. y. prievolė atlyginti turtinę (ar neturtinę) žalą atsiranda tuomet, kai turtinė (ar neturtinė) žala padaroma viešojo administravimo srityje, tuo tarpu Seimo atliekama įstatymų leidyba nėra viešasis administravimas, todėl žalos atsiradimo kildinimas tiesiogiai iš Seimo neteisėtų veiksmų nėra pagrįstas. Tačiau galimas juridinių bei fizinių asmenų pažeistų teisių gynimas teisme, kai tai padaroma taikant vėliau nekonstituciniu pripažintą teisės aktą.

Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A5-1831/2011, priėjo prie išvados, jog šiuo atveju nagrinėtini skundo argumentai dėl AIEĮ (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostatos galimo prieštaravimo Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui bei prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą pagrįstumas.

Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalimi, teismas pažymėjo, jog šiuo atveju, teismo įsitikinimu, tokio pagrindo nėra, teismas neabejoja šioje byloje taikomos teisės normos atitikimu Konstitucijai. Šią nuomonę patvirtina ir teismų praktika labai panašioje administracinėje byloje, kurioje irgi buvo keliamas Pakeitimo įstatymo atitikimo Konstitucijai klausimas. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, pateiktu teisės aiškinimu ir konstatavo, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje faktinės bei teisinės aplinkybės yra tapačios: pareiškėjas yra ūkio subjektas, kurio ekonominė veikla yra susijusi su rizikos elementu, todėl jis negalėjo (negali) turėti teisėtų lūkesčių, kad situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų finansinių padarinių. Kita vertus, kolegijos vertinimu, šiuo atveju pakeitimai yra adekvatūs siekiamiems tikslams, nepaneigia pareiškėjo įgytų teisių, nepažeidžia proporcingumo principo. Skatinimo priemonių taikymas pareiškėjo UAB „Kamintos investicija“ atžvilgiu nebuvo visiškai panaikintas; nustatytas fiksuotas tarifas jam bus taikomas dvylikos metų laikotarpiu; pareiškėjas neįrodė, kad jo pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę – akivaizdžiai nuostolingas ir negali net minimaliai užtikrinti gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Tad nebuvo paneigta pareiškėjo įgytų teisių esmė, nepažeistas proporcingumo principas, neiškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, užtikrintas teisingas jų balansas. Kartu pažymėta, jog teismui nusprendus nesikreipti į Konstitucinį Teismą, pareiškėjo skundo reikalavimo atlyginti turtinę žalą, kurios atsiradimą jis kildina iš pareiškėjo teisių pažeidimo priėmus Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą, patenkinimas negalimas.

Taip pat pažymėta, jog teismui yra žinoma, jog Konstituciniame Teisme 2014 m. gegužės 23 dieną yra gautas Seimo narių grupės prašymas (Nr. 37/2014) ištirti, ar Seimo 2013 m. sausio 17 d. priimtas Pakeitimo įstatymas (2013 m. sausio 17 d., Nr. XII-169, Žin., 2011, Nr. 62-2936; 2012, Nr. 76-3939) pagal priėmimo procedūrą neprieštarauja Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, 76 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui; pagal įsigaliojimo tvarką – Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; ar Lietuvos Respublikos Seimo 2013 m. sausio 17 d. priimto Pakeitimo įstatymo (2013 m. sausio 17 d., Nr. XII-169, Žin., 2011, Nr. 62-2936; 2012, Nr. 76-3939) 20 straipsnio 6 dalyje nustatytas reguliavimas, ta apimtimi, kurioje nustatyta, kad peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi gali dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai; Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2 ir 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, tačiau šio prašymo priėmimo klausimas dar nėra išspręstas.

III. Pareiškėjas (apeliantas) UAB „Kamintos investicija“ pateikė apeliacinį skundą (b. l. 110-123), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo apelianto „Kamintos investicija“ skundas būtų patenkintas: priteisiant jam iš Lietuvos Respublikos valstybės bendrą 13 174,50 Lt žalos atlyginimą; 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos bei bylinėjimosi išlaidas.

Taip pat prašo:

1) kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo;

2) kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar AIEĮ (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:

1) Ginčijamo įstatymo (AIEĮ 20 str. 6 d. (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169)) priėmimu buvo sukurta Konstitucinio Teismo draudžiama situacija, nes atsakovas, pasinaudodamas plačia diskrecijos teise bei siekdamas ginti viešąjį interesą, daugiau nei buvo būtina apribojo apelianto teises ir teisėtus interesus, sudarė visiškai nepalankias ūkininkavimo sąlygas, pakirto apelianto ir likusios visuomenės pasitikėjimą valstybe ir teise. Teigia, jog šiuo atveju viešuoju interesu turėtų būti laikomas ne vartotojų lūkestis už elektros energija mokėti mažesnę kainą, o inter alia vartotojų lūkestis į švarią ir saugią aplinką, klimato kaitą ir kitas aplinkosaugines siekiamybes. Teismo išvada, kad AIEĮ siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą, prieita netinkamai įvertinus pagrindinius ginčijamu įstatymu siekiamus tikslus, teisingai neįvertinus viešojo intereso objekto. Teismo sprendime nurodytos aplinkybės, kad iš Pakeitimo įstatymo ir Įgyvendinimo įstatymo aiškinamųjų raštų matyti, kad nuo 2011 m. gegužės 24 d. elektrinėms iki 30 kW buvo išduoti 5 199 leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, kurių suminė įrengtoji galia buvo lygi 151 MW; suminei saulės elektrinių galiai pasiekus 10 MW, elektros energijos tarifas vartotojams padidėtų 0,12 ct/kWh, pasiekus 100 MW – jis padidėtų iki 1,2 ct/kWh, pasiekus 200 MW – siektų net 2,4 ct/kWh, nepagristos ir klaidinančios.

2) Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, viršijo ABTĮ 16 straipsnyje įtvirtintą administracinių teismų kompetenciją, prisiėmė Konstitucinio Teismo įgaliojimus. Pareiškėjas skunde buvo nurodęs, kad žalą kildina iš Seimo priimtų ginčijamo įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostatų, galimai prieštaraujančių Konstitucijai (5 str. 2 d., 69 str. 1 d.) bei teisinės valstybės principui. Pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimą, Seimo veikla, kuria įgyvendinama valstybės valdžia, negali būti nagrinėjama administraciniame teisme, o gavęs tokį prašymą, administracinis teismas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes tik jis turi teisę spręsti dėl teisės akto ar jo dalies atitikimo aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai.

3) Teismo sprendimas neteisėtas bei nepagrįstas ABTĮ 86 straipsnio prasme, priimtas nenagrinėjant apelianto individualiai pareikštų reikalavimų, sprendime tik abstrakčiai, nevertinant individualios situacijos, pasisakoma dėl Seimo neteisėtų veiksmų bei kreipimosi į Konstitucinį Teismą. Šį argumentą patvirtina ir tai, kad praktiškai visa teismo sprendimo motyvuojamoji dalis perrašyta atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013.

4) Nesutinka su teismo išvadomis, kad nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, bei, kad priimant ginčijamą įstatymą nebuvo neteisėtų valdžios institucijų veiksmų. Valstybė, veikdama per savo įgaliotą instituciją – Seimą, priėmusį ginčijamo įstatymo nuostatas, galimai prieštaraujančias Konstitucijai, pažeidė apelianto teises (teisėtų lūkesčių apsaugos principą) ir tokiais neteisėtais veiksmais apeliantui padarė žalą, kurią sudaro negautos pajamos už mažesniu fiksuotu tarifu superkamą elektros energiją. Pagal nustatytą mažesnį elektros supirkimo tarifą, sutartis su AB „Lesto“ dar nėra įvykdyta, sprendimas Konstitucinio įstatymo 72 straipsnio 4 dalies požiūriu dar nėra įvykdytas, neteisėtų veiksmų atsiradimo momentas turėtų būti laikomas ginčijamo įstatymo įsigaliojimas. Remiasi 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB „Dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičiančia bei kėliau panaikinančia Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB“ (toliau – ir Direktyva), 2007 m. sausio 10 d. Europos Komisijos komunikatu „Atsinaujinančiųjų energijos išteklių planas. Atsinaujinančių išteklių energija 21 amžiuje: tvaresnės ateities kūrimas“ (toliau – ir Komunikatas), teigia, kad Seimas, priimdamas ginčijamą įstatymą, atliko neteisėtus veiksmus – ne tik neužtikrino apeliantui Konstitucija garantuojamų teisių, bet ir pažeidė Europos Sąjungos aktus. Ginčijamo įstatymo aiškinamajame rašte nurodoma aplinkybė, kad susidariusi situacija galėjo sąlygoti papildomą kasmetinį VIAP lėšų poreikį, viršijantį 400 mln. Lt, kuris būtų surinktas iš kitų elektros energijos vartotojų, kuri sąlygojo ginčijamo įstatymo priėmimą, neatspindinti realios situacijos, toks hipotetinis VIAP lėšų skaičiavimas – priedanga, kuria atsakovas visuomenės atžvilgiu siekė pateisinti savo neteisėtus veiksmus.

5) Remdamasis Direktyva, 2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/77/EB „Dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje“ (toliau – ir Skatinimo direktyva) ir Komunikatu, teigia, kad Seimas, priimdamas ginčijamą įstatymą, neatsižvelgė į oficialią Europos Sąjungos teisėkūrą, jis prieštarauja Europos Sąjungos teisei, juo stabdoma atsinaujinančių energijos išteklių plėtra, netinkamai įgyvendinami prisiimti įsipareigojimai Europos Sąjungai, pažeisti pagrindiniai Europos Sąjungos deklaruojami siekiai atsinaujinančių energijos išteklių sektoriuje, jis neužtikrina ilgalaikio stabilumo verslo bendruomenei, nors toks siekis aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtintas visos Europos Sąjungos lygmeniu, juo pažeidžiamas Teisingumo Teismo pripažįstamas bei Konstitucijoje įtvirtintas Europos Sąjungos teisės viršenybės principas.

6) Remdamasis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio nuostatomis, ESTT suformuota praktika, teigia, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kaip galutinės instancijos nacionaliniam teismui, kyla pareiga kreiptis į ESTT, prašant priimti prejudicinį sprendimą šioje byloje.

Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 128-139) prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime pateikia šiuos argumentus:

1) Seimas AIEĮ 2013 m. sausio 17 d. pakeitė siekdamas stabilizuoti bei reglamentuoti situaciją, susidariusią elektros, gaminamos iš saulės energijos, srityje. 2013 m. spalį saulės elektrinių įrengtoji suminė galia, asmenims realizuojant iki 2012 m. gruodžio 31 d. pradėtus projektus, pasiekė 69 MW (iš jų 51 MW – elektrinės iki 30 kW galios). Tai reiškia, kad AIEĮ tikslas jau yra viršytas septynis kartus. Dėl šios aplinkybės, vertinant pagal tarifą, nustatytą VKEKK 2012 m. vasario 6 d. nutarimu Nr. 03-23 „Dėl elektros energijos ir biodujų, pagamintų naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo 2012 metams“, elektros kaina vartotojams papildomai galėjo padidėti apie 0,7 ct už 1 kWh.

VKEKK 2013 m. spalio 11 d. nutarimu Nr. 03-442 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų ir kainų 2014 metams nustatymo“ nustatė VIAP lėšas 2014 metams elektros energetikos įmonėms, teikiančioms VIAP – elektros energijos gamintojams už pagamintą ir į tinklus patiektą elektros energiją, naudojant atsinaujinančius energijos išteklius – 201,724 mln. Lt. VKEKK Dujų ir elektros departamento elektros skyriaus 2013 m. spalio 10 d. pažymos Nr. 05-358 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų ir kainų 2014 metams nustatymo“, į kurią atsižvelgė VKEKK priimdama pastarąjį nutarimą, 2 lentelėje yra išskirtos elektros energijos, pagamintos, naudojant saulės energijos išteklius, ir patiektos į tinklus, VIAP lėšos 2014 metams – 61.284 mln.

Lt. Palyginimui, 2013 metams buvo planuojama 7.146 mln. Lt elektros energijos, pagamintos, naudojant saulės energijos išteklius, ir patiektos į tinklus, VIAP lėšų. VKEKK nustatytos elektros energijos, pagamintos, naudojant saulės energijos išteklius, ir patiektos į tinklus, VIAP lėšos 2014 metams – 61.284 mln. Lt, šešis kartus viršijančios sumą numatytą remiantis AIEĮ (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.), patvirtina, jog buvo būtina priimti Pakeitimo įstatymą, kurio nuostatos nevaržo asmenų teisių labiau negu reikia AIEĮ (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintiems tikslams pasiekti, taip pat patvirtina, kad atsakovo paskaičiavimai dėl VIAP lėšų poreikio ir elektros energijos tarifo vartotojams padidėjimo nėra hipotetiniai.

Atsižvelgiant į AIEĮ 1 straipsnio 2 dalį, darytina išvada, kad užkertant kelią neribojamam mažųjų elektrinių, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, suminės galios didėjimui yra užtikrinama viešojo intereso apsauga. Šiuo atveju viešasis interesas – neprognozuojamo suminės galios didėjimo bei kaip pasekmės – neprognozuojamo, nekontroliuojamo, nevaržomo VIAP lėšų poreikio didėjimo apribojimas teisinėmis, teisingomis priemonėmis. Pažymi, jog priėmus Pakeitimo įstatymą, saulės elektrinių veikla nebuvo apribota, tik buvo nustatyta, kad VKEKK ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą, kad peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos.

Priimdamas Pakeitimo įstatymą, Seimas proporcingai ir adekvačiai siekė bendros tautos gerovės, gynė elektros energijos vartotojus, užkirsdamas kelią elektros energijos kainos nepagrįstam, neteisingam didinimui. Pakeitimo įstatymu nėra nustatomos ar keičiamos nuostatos dėl superkamos elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, konkrečių tarifų dydžių, tad negalima tvirtinti, kad dėl Seimo tiesioginių veiksmų pareiškėjas galimai patyrė ar patirs nuostolių.

2) Priimdamas sprendimą teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, kurioje buvo išnagrinėtas apeliacinis skundas, grindžiamas iš esmės tokiais pačiais argumentais ir aplinkybėmis, kuriomis remiasi pareiškėjas šioje byloje. Nagrinėjamoje byloje, kaip ir minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje, nėra duomenų, kad skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjo atžvilgiu buvo visiškai panaikintas. Tai patvirtina ir pareiškėjo teismui pateiktos elektros energijos pardavimo AB „Lesto“ PVM sąskaitos faktūros, kuriose apskaičiuojama pareiškėjui mokama dalis pagal parduodamos elektros rinkos kainą ir mokama dalis – skatinimo VIAP lėšos. Pareiškėjo reikalavimo atlyginti 13 174,50 Lt žalą iš VIAP lėšų tenkinimas, prieštarautų Konstitucinio Teismo išaiškinimui, kad tarp Konstitucijoje įtvirtintų vertybių yra pusiausvyra, kad nė vienos Konstitucinės nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos konstitucinės nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta viso konstitucinio teisinio reguliavimo esmė, pažeista Konstitucijoje įtvirtintų vertybių pusiausvyra, Konstitucijos 46 straipsnio 3, 5 dalims. Valstybės valdžios institucijų aktai, priimti vadovaujantis bei įgyvendinant Konstitucijos 46 straipsnio 3 ir 5 dalis, Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 49 straipsnio 1 dalį, negali būti pripažinti neteisėtais. Šioje byloje pareiškėjas remiasi tais pačiais teisės aktais, kuriais buvo remiamasi administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, todėl atsakovas taip pat nemato pagrindo manyti, kad šie teisės aktai prieštarauja Konstitucijai. Be to, analogiškais motyvais pateikto kreipimosi į Konstitucinį Teismą, Konstitucinis Teismas 2014 m. birželio 18 d. sprendimu nepriėmė. Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendime nepadarė išvados ir nenusprendė, kad Pakeitimo įstatymas prieštarauja ar neprieštarauja Konstitucijai, tik nagrinėjo, ar yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas šioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir, kaip ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, neperžengė ABTĮ 15 straipsnyje ir 4 straipsnio 2 dalyje nustatytos kompetencijos.

3) AIEĮ buvo įgyvendinta Direktyva ir kiti Europos Sąjungos teisės aktai.

4) Asmens teisių pažeidimas turi būti realus, o ne hipotetinis, vien asmens subjektyvus manymas, kad jo teisės pažeidžiamos, savaime jo teisių pažeidimo nepagrindžia. Pažymi, kad pareiškėjo elektrinė, esanti (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Kauno raj., buvo pripažinta kaip sumontuota, išbandyta, atitinkanti projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei galinti būti naudojama pagal paskirtį tik 2013 m. gegužės 23 d. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad AIEĮ (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.), 20 straipsnio 7 dalis pareiškėjui negalėjo būti taikoma, Pakeitimo įstatymu pakeitus AIEĮ (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 20 straipsnio 7 dalį, pareiškėjo teisės negalėjo būti pažeistos.

5) Pasisakydamas dėl kreipimosi į ESTT, remiasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsniu, pažymi, kad atsakovui klausimas dėl Direktyvos nuostatų aiškumo ir galiojimo nekyla, apeliantas taip pat nenurodo jam, dėl turinio ar dėl galiojimo, nesuprantamų Direktyvos nuostatų. Ministerijai nėra įžiūrimas Pakeitimo įstatymo neatitikimas Direktyvai, apeliantas, be hipotetinių prielaidų, tokio neatitikimo įrodymų taip pat nepateikia. Skatinimo direktyva 2012 m. sausio 1 d. buvo panaikinta.

6) Pasisakydamas dėl teisėtų lūkesčių apsaugos principo remiasi ESTT sprendimais.

7) Atkreipia dėmesį į apelianto ir AB „Lesto“ 2013 m. rugpjūčio 26 d. sudarytą Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį Nr. 80000/231970, kurioje yra nustatyta elektros energijos supirkimo kaina – 0,69 Lt. Remiantis CK, galima teigti, kad sutarties šalys laisvai sudarė šią sutartį ir savo nuožiūra nustatė tarpusavio teises ir pareigas, o teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis, jos šalims turi įstatymo galią.

8) Dėl žalos atlyginimo nurodo, kad byloje nėra pateikta duomenų, patvirtinančių prašomos atlyginti turtinės žalos dydį ir faktą, t. y. objektyviais faktiniais duomenimis pagrįstų skaičiavimų apie prašomos atlyginti turtinės žalos dydį, duomenų apie saulės elektrinėje pagamintą, parduotą elektros energiją. Elektros energijos jėgainės, naudojančios saulės energiją – naujas reiškinys Lietuvoje, šiuo metu atsakovui nėra žinomi objektyvūs, patikimi šaltiniai, nurodantys elektros energijos jėgainių, naudojančių saulės energiją, elektros gamybos pajėgumus, jų ilgaamžiškumą. Pareiškėjas nepateikė saulės elektrinės dokumentų, nurodančių kada ir kur yra pagamintos šios elektrinės dalys, pirkimo, planavimo dokumentų, įrangos kokybę užtikrinančių dokumentų. Pareiškėjui iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo neįgijus teisės į 1,44 Lt/kWh dydžio fiksuotą tarifą, negalimas nuostolio apskaičiavimas pateiktas pareiškėjo skunde ir objektyviai nuostolio susidarymas. Neįsigaliojus Pakeitimo įstatymui, pareiškėjas nebūtų įgijęs daugiau teisių negu turi dabar. Pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, kad dėl Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo patyrė nuostolius, kad Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, atliko neteisėtus veiksmus. Pareiškėjas faktiniais duomenimis neįrodo, kad teisinės valstybės, proporcingumo principai šiuo atveju pažeisti. Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą veikė savo kompetencijos ribose (Konstitucijos 46 str. 3 d. 5 d.), todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti jo neteisėtus veiksmus ar neveikimą pareiškėjo atžvilgiu. Nesant civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtinų elementų – žalos ir neteisėtų veiksmų – negali kilti civilinė atsakomybė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VKEKK atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 145-148) prašo apeliacinį skundą nagrinėti teismo nuožiūra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas nurodo, kad žala kilo įgyvendinant Pakeitimo įstatymo nuostatas, kuriomis parduodant elektrinėje pagamintą elektros energiją pareiškėjas, kaip ir kiti pareiškėjo teisės parduoti elektros energiją skatinamuoju tarifu įgyvendinimą užtikrinantys subjektai, šiuo atveju AB „Lesto“, privalo vadovautis. Būtent Pakeitimo įstatymo nuostatų priėmimas pakeitė pareiškėjo teisinę padėtį įgyvendinant Leidimo plėtrai išdavimo metu jos įgytas teises, Seimui šių nuostatų (Pakeitimo įstatymo 20 str. 6 d.) nepriėmus, pareiškėjo teisinė padėtis nebūtų pakitusi.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra nagrinėjęs panašių bylų, kuriose buvo keliami leidimo gaminti elektros energiją turinio teisėtumo ir pagrįstumo klausimai, pareiškėjams savo reikalavimus grindžiant teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų bei principo lex retro non agit pažeidimais tuo aspektu, jog leidimuose gaminti elektros energiją pritaikytas pasikeitęs teisinis reguliavimas atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo srityje. Nors nagrinėjamu atveju pareiškėjas reikalavimų, susijusių su leidimo gaminti elektros energiją teisėtumu nekelia, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose bylose pateiktas teisės aiškinimas aktualus ir šioje byloje, nes pareiškėjo reikalavimas grindžiamas iš esmės analogiškais argumentais – pakeistu teisiniu reguliavimu atsinaujinančių išteklių energetikos srityje.

Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo taikytino ir administraciniams teismams (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), ABTĮ 13 straipsnio nuostatas, sprendžiant šią bylą reikšmingas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pateiktas teisės aiškinimas, kuriuo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas remiasi ir kitose panašiose bylose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1581/2014; 2014 m. spalio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1629/2014; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1648/2014; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1713/2014 ir kt.).

Taigi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 išplėstinė teisėjų kolegija, aptarusi ginčui aktualius teisinio reguliavimo pokyčius atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo srityje, remdamasi Konstitucinio Teismo doktrina, įvertinusi Pakeitimo įstatymo parengiamąją medžiagą, byloje analizuojamų ribojimų tikslą, analizuojamos valstybės srities specifiką, atsižvelgdama į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką (2009 m. birželio 4 d. sprendimą byloje Nr. C-241/07), priėjo prie išvadų, jog:

„Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių.

Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą. Todėl, atsižvelgiant į individualias bylos aplinkybes, kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar atitinkami pakeitimai nepaneigė įgytos teisės esmės, ar jie atitiko proporcingumo principą. Proporcingumo principas reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą).

Be to, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013).

Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas 2013 m. gegužės 24 d. Ministerijai pateikė prašymą gauti leidimą vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje, t. y. gaminti elektros energiją elektrinėje, įrengtoje (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Kauno raj. sav., kurios numatoma įrengtoji galia 27000 kWh per metus (b. l. 51). Ministerija 2013 m. birželio 18 d. išdavė pareiškėjui Leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-1877 saulės elektrinėje Kaminta-3, kurios įrengtoji galia 0,03 MW, esančioje (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Kauno raj. sav. ir jame nustatė, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis (b. l. 9).

Pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 26d. sudarė su AB „Lesto“ Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį Nr. 80000/231970 (b. l. 10-17). Pastarojoje Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartyje nustatyta 0,69 Lt/kWh elektros energijos supirkimo kaina. Pareiškėjas, kaip matyti iš į bylą pateiktų sąskaitų faktūrų (b. l. 71-78), minėtos sutarties pagrindu parduoda AB „Lesto“ elektros energiją, pagamintą naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, už sutartyje nurodytą kainą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste svarbu, jog skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo visiškai panaikintas. Nustatytas fiksuotas tarifas jam taikomas dvylikos metų laikotarpiu (Įstatymo 20 str. 6, 7 d.). Vertintina, jog pareiškėjas vykdo veiklą, ji nėra nutraukta, pareiškėjas iš jos gauna pajamas. Byloje nėra duomenų ir pareiškėjas neakcentavo, kad jo pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negali net minimaliai užtikrinti interesų, kurių jis siekė įgydamas leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Taigi nėra jokių konkrečių duomenų, kurie leistų daryti akivaizdžią išvadą, kad buvo paneigta pareiškėjo, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia Įstatymo redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas.

Kitaip sakant, teisėjų kolegijos nuomone, naginėjamu atveju tarifų dydžių koregavimu į mažąją pusę, nebuvo paneigta pareiškėjo įgytos teisės esmė, nebuvo pažeistas proporcingumo principas.

Taip pat pažymėtina, jog Įstatymo 20 straipsnis (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) pareiškėjui faktiškai pradėtas taikyti tik gavus Leidimą gaminti elektros energiją. Šis leidimas pareiškėjui, minėta, išduotas 2013 m. birželio 18 d., t. y. jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui. Todėl nėra teisinio pagrindo teigti, jog minėta norma veikia retrospektyviai. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliaciniame skunde pareiškėjo pateiktu kitokiu Pakeitimo įstatymo retrospektyvaus veikimo ir pareiškėją ir valstybę siejančių santykių aiškinimu, jis laikytinas nepagrįstu ir atmestinas.

Pasisakant dėl pareiškėjo skundo reikalavimo – žalos priteisimo, pažymėtina, jog žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą reguliuoja CK 6.271 straipsnis, kurio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 2- 4 dalys).

Pastarojoje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės, nes kaip jau buvo minėta, dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo).

CK 6.249 straipsnio 1 dalis numato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Remiantis Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas, siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi konstatavus atsakovo neteisėtus veiksmus, pareiškėjui turėtų būti kompensuota realiai patirta žala, kuri yra priežastiniame ryšyje su atsakovo neteisėtais veiksmais.

CK 6.247 straipsnyje numatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Pažymėtina, kad žalos atsiradimo dėl valstybės institucijų ir/ar jų darbuotojų neteisėtų veiksmų fakto bei priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytos žalos ir valdžios institucijos neteisėtų veiksmų įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, kuris kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo, t. y. pareiškėjui (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2011 m. kovo 30 d. Nr. A444-669/2011;2013 m. lapkričio 4 d. Nr. A520-1673/2013; 2011 m. lapkričio 21 d. Nr. A525-3063/2011 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju, minėta, pareiškėjas žalą kildina iš Seimo veiksmų priimant Pakeitimo įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostatas.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad įstatymas yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Seimo statuto nustatyta tvarka išleistas pirminis teisinis aktas, išreiškiantis įstatymo leidėjo valią ir turintis aukščiausiąją teisinę galią. Įstatymo leidėjo – Lietuvos Respublikos Seimo, ar Seimo narių veiklos tyrimas nėra priskirtas administracinių teisimų kompetencijai (ABTĮ 16 str. 2 d.). Todėl įstatymas gali būti pakeistas arba jo galiojimas gali būti panaikintas ne kitaip, kaip išleidus kitą įstatymą arba Konstituciniam Teismui pripažinus jį prieštaraujančiu Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimas). Tik Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui konstatavus, kad konkretus byloje taikytinas įstatymas prieštarauja Konstitucijai, galėtų būti sprendžiama dėl valstybės pareigos atlyginti žalą, kurią asmuo patyrė dėl įstatymu nustatyto Konstitucijai prieštaraujančio teisinių santykių reglamentavimo.

Nagrinėjamu atveju ginčo teisinius santykius reguliuojantys įstatymai yra galiojantys, todėl konstatuoti, jog valstybės institucijų aktai, kuriais buvo nustatytas pareiškėjo gaminamos elektros energijos fiksuotas tarifas, priimti vadovaujantis galiojančiais įstatymais yra neteisėti, nėra pagrindo. Nenustačius neteisėtų valstybės institucijų veiksmų nagrinėjamu atveju valstybei negali būti taikoma civilinė atsakomybė.

Pareiškėjas tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde suformulavo ir prašymus kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. XII-169 6 straipsnio nuostata, ta apimtimi, kuria ji taikoma ir tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduotas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui, tiek kiek ji įtvirtino naują fiksuotų elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių tarifų dydžio nustatyto principą, atitinka Konstituciją.

ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Taigi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstos abejonės (pagrįstas manymas) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2320/2012, 2012 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012). Taigi, ABTĮ 4 straipsnio 2 dalies taikymui svarbu tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla ar ne pagrįsta teisinė abejonė dėl atitinkamo įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) nesuderinamumo su Konstitucija.

Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje nustatytos aplinkybės, aukščiau pateiktas jų vertinimas ir minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, pateiktas taikytinų teisės normų aiškinimas pašalina abejones dėl to, ar Pakeitimo įstatymo 6 straipsniu inter alia patvirtinta Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostata, susijusi su nauja fiksuotų tarifų dydžių nustatymo tvarka, gali prieštarauti Konstitucijai ar konstituciniams principams.

Taip pat pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. liepos 31 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A556-1545/2014) pasisakė dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą dėl prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui, sieto su įstatymų leidėjo nepaisymu asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos principo, kuris kaip vienas iš teisinės valstybės principo elementų yra tiesiogiai užtikrinamas Konstitucijos. Prašymas dėl kreipimosi grįstas ir tuo, kad Lietuvos Respublikos Seimas, skubotai priimdamas Įstatymo nuostatas, kurios pakeitė elektros energijos supirkimo tarifą (taikant tarifą galiojantį leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dieną), nenustatydamas kompensavimo mechanizmo, ne tik galbūt pažeidė Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, jog įstatymai Lietuvos Respublikos Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros, bet ir pakeistą reguliavimą iš esmės pritaikė retrospektyviai, pažeidė pareiškėjo nuosavybės teises. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. liepos 31 d. nutartyje nurodė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. išplėstinės teisėjų kolegijos pateiktas taikytinos teisės aiškinimas pašalino abejones dėl to, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata gali prieštarauti Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai, teisinės valstybės principui bei pažymėta, jog nesant pagrindo manyti, kad aktualaus bylai įstatymo dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą nebuvo tenkintas.

Nagrinėjamoje byloje apeliantas iš esmės nenurodo naujų reikšmingų argumentų dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą atmetamas kaip nepagrįstas.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas suformulavo ir prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo.

Remiantis ABTĮ 4 straipsnio 3 dalimi, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pažymėtina, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, būtent bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2006 m. birželio 15 d. sprendimo Acereda Herrera, C–466/04, 47 p., taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-250/2012).

Kreipimosi į ESTT pagrindas yra pagrįsta abejonė ne dėl bet kokios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos aiškinimo, bet dėl tokios nuostatos ar nuostatų, kurios turėtų būti taikomos konkrečioje byloje. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo priede nurodyta, kad šiuo įstatymu yra įgyvendinama 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB. Remdamasis šiuo Europos Sąjungos teisės aktu (taip pat ir 2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/77/EB dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje, kuri

buvo panaikinta Direktyva 2009/28/EB, ir todėl nebegalioja), apeliantas teigia, kad šiam ginčui aktualus Lietuvos Respublikos Seimo priimtas įstatymas prieštarauja Europos Sąjungos teisei.

Atsižvelgiant į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio ir Teismų įstatymo 401 straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris yra galutinė instancija administracinėms byloms (ABTĮ 20 str. 1 d.), nagrinėjant bylą bei taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilus šių normų aiškinimo ar galiojimo klausimui, privalo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.

Tačiau teisėjų kolegija pastebi, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nekyla Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ar galiojimo klausimų, nes šios normos (tarp jų ir pareiškėjo minima 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB), atsižvelgiant į byloje sprendžiamo ginčo pobūdį (valstybės civilinės atsakomybės klausimas dėl žalos, padarytos galbūt neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo) nėra taikomos, o yra taikomos nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę už žalą, taip pat vertintina nacionalinio teisėkūros subjekto veikla, jam priėmus teisinio reguliavimo pakeitimus, nulėmusius mažesnių fiksuotų tarifų taikymą. Padaryti nacionalinio teisės akto (Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo) pakeitimai nepaneigė Europos Sąjungos institucijų priimtų teisės aktų, reguliuojančių energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių gamybą, jos skatinimą bei paramą. Kaip minėta, skatinimo priemonė net ir pasikeitus teisiniam reguliavimui nebuvo panaikinta ir byloje nepateikta faktinių duomenų, įrodančių pareiškėjos ūkinės veiklos, pasikeitus tarifams, nuostolingumą.

Taip pat pažymėtina, jog pareiškėjas prašyme dėl kreipimosi į ESTT nurodo tik labai abstrakčius argumentus, aiškiai nepagrindžia, kuo Įstatymo, Pakeitimo įstatymo nuostatos dėl fiksuoto tarifo nustatymo prieštarauja minėtų Direktyvos nuostatoms, nepateikia motyvų apie tai, kad priimant minėtą įstatymą buvo netinkamai įgyvendintos kokios nors Direktyvos nuostatos, nesuformuluoja konkrečių klausimų dėl kurių būtina kreiptis į ESTT.

Nors pareiškėjas teigia, kad Seimas, priimdamas pareiškėjos atžvilgiu galiojantį Pakeitimo įstatymą, neatsižvelgė į oficialią Europos Sąjungos teisėkūrą; Pakeitimo įstatymas prieštarauja Europos Sąjungos teisei; Pakeitimo įstatymu Lietuvos Respublika netinkamai įgyvendina prisiimtus įsipareigojimus Europos Sąjungai; Pakeitimo įstatymo nuostatų priėmimu ir galiojimu buvo pažeisti pagrindiniai Europos Sąjungos deklaruojami siekiai atsinaujinančių energijos išteklių sektoriuje; jis panaikino ilgalaikio stabilumo verslo bendruomenei garantą, nors toks siekis yra aiškiai bei nedviprasmiškai įtvirtinamas visos Europos Sąjungos lygmeniu; Pakeitimo įstatymu priėmimu ir galiojimu pažeidžiamas Europos Sąjungos teisės viršenybės principas, šie abstraktaus pobūdžio teiginiai nėra pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Pažymėtina, kad Direktyva valstybėms narėms leidžia savarankiškai nustatyti konkrečias priemones ir būdus Direktyvoje numatytiems tikslams pasiekti, valstybių narių diskrecija pasirenkant tokias priemones ir būdus yra ribojama tik direktyvoje nustatytų privalomų nacionalinių planinių rodiklių bei principinių reikalavimų administracinėms procedūroms ir taisyklėms – proporcingumo, būtinumo, skaidrumo (13 str., 24 str.).

Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegijai nekyla pagrįsta abejonė dėl Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų aiškinimo ar dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų, reguliuojančių ginčo teisinius santykius, prieštaravimo Europos Sąjungos teisei.

Dėl nurodytų priežasčių, prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo UAB „Kamintos investicija“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas