2K-64-648/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Pranešėjas Baudž.byla Nr.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-64-648/2015

Teisminio proceso Nr. 1-91-1-00250-2013-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.19.3;

2.4.7 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Artūro Pažarskio,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui,

gynėjui advokatui Gintarui Dabkevičiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Marijampolės rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro Rimo Bradūno kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 16 d. nuosprendžio.

Šakių rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 28 d. nuosprendžiu P. T. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 straipsnio 2 dalį 100 MGL dydžio (13 000 Lt (3765 Eur)) bauda.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 16 d. nuosprendžiu panaikintas Šakių rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 28 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis:

P. T. dėl kaltinimo pagal BK 227 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Pažarskio pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu P. T. buvo nuteistas pagal BK 227 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2013 m. birželio 8 d., apie 18.15 val., Šakių r., Plokščių sen., Plokščių k., Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šakių rajono policijos komisariato (toliau – Marijampolės apskrities VPK Šakių RPK) policijos pareigūnams sustabdžius jo vairuojamą automobilį „Volvo XC90“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir jam nustačius 0,56 promilės apsvaigimą nuo alkoholio, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės už transporto priemonės vairavimą apsvaigus nuo alkoholio, tiesiogiai pasiūlė 400 Lt kyšį Marijampolės apskrities VPK Šakių RPK Viešosios policijos skyriaus Patrulių būrio vyresniesiems patruliams R. P., V. J. ir A. M..

Apeliacinės instancijos teismas P. T. pagal BK 227 straipsnio 2 dalį išteisino nustatęs, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Marijampolės rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras R. Bradūnas kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 16 d nuosprendį ir palikti galioti Šakių rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 28 d. nuosprendį.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 227 straipsnio 2 dalį, iš esmės pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio nuostatas. Šis teismas išsamiai neišnagrinėjo nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, įrodymus vertino atskirai, o ne jų visumą, sumenkino liudytojų – policijos pareigūnų, parodymų įrodomąją reikšmę, išskirtinę, prioritetinę reikšmę suteikė kaltinamojo P. T. parodymams, neanalizavo jų neatitikties kitoms faktinėms bylos aplinkybėms. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, remdamasis apelianto argumentais, ieškojo menkiausių neatitikimų tarp policijos pareigūnų R. P., V. J., A. M. įvairiose proceso stadijose duotų parodymų, ir nors konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog policijos pareigūnai būtų suinteresuoti pakenkti P. T., tačiau jų parodymus įvertino kaip prielaidas, kuriomis negalima grįsti apkaltinamojo nuosprendžio. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas formaliai ir dirbtinai pritaikė in dubio pro reo principą (abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai), akcentuodamas neesminius nesutapimus liudytojų parodymuose, neturinčius įtakos baudžiamosios atsakomybės taikymui (kiek kartų P. T. siūlė kyšį, jis tai darė prieš ar po įspėjimo dėl galimos baudžiamosios atsakomybės, kur stovėjo ir ką veikė kiekvienas iš policijos pareigūnų, dėl kokių priežasčių neveikė vaizdo registratorius ir t. t.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punktas). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pasisakė, kad gynybos nurodomi tam tikri prieštaravimai liudytojų parodymuose atsižvelgus į pakankamai ilgą laikotarpį, praėjusį nuo įvykio, į liudytojų darbo pobūdį yra neesminiai.

Kasatorius pažymi, kad, vadovaujantis protingumo kriterijumi, neturi būti reikalaujama įrodymų, kurie neegzistuoja ir negali būti teismui pateikti, o nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog policijos pareigūnų parodymų nepakanka P. T. kaltei įrodyti. Kasatorius atkreipia dėmesį į šio pobūdžio nusikaltimų specifiką – paprastai kyšio siūlytojas ir policijos pareigūnas bendrauja be pašalinių asmenų, todėl kitų įvykio liudytojų nėra. Policijos pareigūnų parodymus esant bent menkiausiems nesutapimams juose vertinant kaip niekinius formuojama ydinga įrodymų vertinimo praktika. Be to, apeliacinės instancijos teismas nevertino aplinkybės, kad P. T., iki jį sulaikant policijos pareigūnams, automobilį vairavo neblaivus (tai nustatyta neskundžiama Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutartimi) ir turėjo tikslą išvengti administracinės atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismas įrodinėjimo naštą perkėlė liudytojams, pasisakydamas, kad liudytojai R. P., A. M., V. J. nenurodė, kokiais objektyviais duomenimis remdamiesi jie padarė išvadas, jog P. T. jiems realiai siūlo kyšį. Pasak kasatoriaus, BPK 83 straipsnyje nenumatyta liudytojų pareiga teikti įrodymus ir pagal protingumo kriterijų savaime suprantamų dalykų įrodinėti nereikia, o šiuo atveju liudytojui aiškia, suprantama kalba buvo siūlomas kyšis dėl jo atliekamų tarnybos pareigų. Priešingai nei konstatavo apeliacinės instancijos teismas, policijos pareigūnai į tokį siūlymą reagavo – buvo informuotas policijos budėtojas, pradėtas ikiteisminis tyrimas. Be to, šis teismas nurodęs, kad P. T. kalba apie pinigus ir siūlymas tartis galėjo būti nukreipti ne į siekį išvengti administracinės atsakomybės už vairavimą esant neblaiviam, o tiesiog kaip susinervinimo dėl ilgai užtrukusių procedūrų išraiška, tačiau kartu nustatęs, kad jis visą laiką neigė siūlęs pareigūnams kyšį, taip dviprasmiškai vertino P. T. parodymus.

Kasatorius teigia ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino BK 227 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, nurodydamas, jog byloje nėra aplinkybių, rodančių, kad kyšio siūlymas buvo realus ir kad P. T. turėjo realią galimybę duoti kyšį. Šio nusikaltimo sudėtis yra formali ir baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka vienos iš alternatyvių veikų: tiesiogiai arba netiesiogiai pasiūlyti kyšį, pažadėti kyšį ar duoti kyšį. Kyšio siūlymo atveju įstatymas nereikalauja įrodinėti realaus kaltininko galėjimo įvykdyti savo siūlymą. Kasatorius nesutinka ir su apeliacinės instancijos teismo manymu, kad pareigūnai po pirmo siūlymo, pažeisdami policijos atmintinę, deramai neišaiškino gresiančios atsakomybės. BK 227 straipsnio 2 dalyje nenumatyta baudžiamosios atsakomybės kilimo sąlyga – kyšio siūlymas, kai prieš tai asmuo įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-266/2014).

Marijampolės rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro R. Bradūno kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl bylos išnagrinėjimo apeliacine tarka

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu P. T. buvo nuteistas pagal BK 227 straipsnio 2 dalį už tai, kad tiesiogiai pasiūlė 400 Lt kyšį valstybės tarnautojams – policijos pareigūnams, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės už transporto priemonės vairavimą apsvaigus nuo alkoholio.

Pagal BPK 329 straipsnio 1 punktą pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas ir priimamas naujas nuosprendis, jeigu pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistojo P. T. gynėjo apeliacinį skundą, panaikino pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priėmė naują išteisinamąjį nuosprendį, padaręs išvadą, kad byloje neįrodyta, jog P. T. padarė nusikalstamą veiką, atitinkančią BK 227 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymius. Toks sprendimas priimtas motyvuojant tuo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė teisės normas, netinkamai įvertino bylos įrodymus ir tai sutrukdė teismui priimti teisėtą bei pagrįstą nuosprendį,

Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis šio Kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Pagal to paties straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, privalo nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, padarydamas išvadą, kad baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas netinkamai dėl to, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, turi nurodyti tokio sprendimo motyvus, išdėstyti ir išanalizuoti įrodymus, kuriais remdamasis kitaip negu pirmosios instancijos teismas vertina įrodymus ir konstatuoja visų svarbių bylos aplinkybių buvimą. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Pagal jas teismas įrodymus turi vertinti pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai neišnagrinėjo nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, neįvertino įrodymų visumos, sumenkino įrodomąją liudytojų – policijos pareigūnų parodymų reikšmę, išskirtinę reikšmę suteikė išteisintojo P. T. parodymams, neanalizavo jų neatitikties kitoms faktinėms bylos aplinkybėms.

Kasatoriaus argumentai pagrįsti.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, pagrįsdamas išvadą, jog P. T. kaltė padarius BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką visiškai įrodyta, nenurodė jokių protingų abejonių nekeliančių įrodymų, išskyrus policijos pareigūnų A. M., V. J. ir R. P. duotus parodymus. Šis teismas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu policijos pareigūnų parodymų vertinimu, pripažino, kad jų duoti parodymai buvo nenuoseklūs, nesutapo dėl esminių bylai aplinkybių, skyrėsi proceso metu (dėl to, kiek kartų buvo siūlomas kyšis, įspėjimo už kyšio davimą momento), o pirmosios instancijos teismas minėtų prieštaravimų nepašalino, todėl abejojo jų patikimumu. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas ne tik gali (BPK 324 straipsnio 6 dalis), bet ir privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų ir pan.). Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas nepašalino minėtų liudytojų parodymuose esančių prieštaravimų, turėjo pareigą šį įrodymų tyrimo proceso pažeidimą ištaisyti ir prieštaravimus pašalinti, tačiau to nepadarė, įrodymų tyrimo neatliko, taip nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 324 straipsnio 6 dalies reikalavimų. Tik nepavykus pašalinti esminių prieštaravimų liudytojų parodymuose abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai.

Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas bylos įrodymus, apsiribojo liudytojų A. M., V. J. ir R. P. parodymų itin kritišku analizavimu ir nevertino jų kaip visumos su kitais teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, būtent policijos pareigūnų tarnybiniais pranešimais, administracinio teisės pažeidimo bylos Nr. A2.6.-411-829/2013 medžiaga ir šioje byloje priimtais teismų sprendimais. Vertindamas liudytojų duotų parodymų patikimumą apeliacinės instancijos teismas sureikšmino tam tikras aplinkybes, pvz. ar visi trys policijos pareigūnai girdėjo visus tris P. T. kyšio siūlymo atvejus, kiek laiko truko jo padaryto pažeidimo (vairavimo esant neblaiviam) įforminimas, kada P. T. siūlė pinigus – iki pradėjus jam pūsti į alkotesterį ar pradėjus rašytinio administracinio teisės pažeidimo protokolą, kiek kartų jis buvo įspėtas dėl galimos baudžiamosios atsakomybės už kyšio siūlymą.

Taip pat teismas akcentavo aplinkybę, kad įvykio metu policijos tarnybiniame automobilyje nebuvo įjungta vaizdo ir garso įrašymo įranga. Nors teismas pacitavo Policijos patrulių veiklos instrukcijos 20.9 punktą (pagal kurį visais atvejais, kai tarnybiniame automobilyje bendraujama su asmeniu, automobilyje įmontuota stacionari vaizdo ir garso įrašymo įranga turi būti įjungta, o kai tokios įrangos nėra, policijos patrulis privalo pasinaudoti turimomis inventorinėmis techninėmis vaizdo ir (arba) garso įrašymo priemonėmis, kad pokalbis su asmeniu būtų įrašytas), tačiau neatkreipė dėmesio į tai, kad P. T. buvo kaltinamas nusikalstamus veiksmus atlikęs būdamas ne tarnybiniame automobilyje, o stovėdamas šalia jo.

Taip pat pritartina prokurorui, kad apeliacinės instancijos teismas sureikšmino aplinkybę, kad pareigūnai po pirmo kyšio pasiūlymo, pažeisdami policijos atmintinę, tinkamai neišaiškino, jog už kyšio siūlymą gresia baudžiamoji atsakomybė, nes BK 227 straipsnio nuostatos nesusieja baudžiamosios atsakomybės taikymo su tuo, ar prieš kyšio siūlymą asmuo buvo įspėtas dėl už tai gresiančios baudžiamosios atsakomybės. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal byloje esančią Atmintinę dėl policijos įstaigų pareigūnų veiksmų kyšio davimo atveju matyti, kad tik tais atvejais, jei yra manoma, kad gali būti siūlomas, žadamas ar duodamas kyšis (esant bet kokioms asmens užuominoms, prašymams ar pasiūlymams), pareigūnas pirmiausia turėtų taikyti prevencines priemones ir įspėti asmenį, kad tokie veiksmai užtraukia baudžiamąją atsakomybę, o toliau atmintinėje nurodomos rekomendacijos pareigūnams, kaip elgtis po kyšio pasiūlymo, pažadėjimo ar davimo.

Pažymėtina ir tai, kad skundžiamame nuosprendyje išdėstyta aplinkybė, jog teisme apklausti policijos pareigūnai nenurodė, kad su savimi P. T. turėjo rankinę ar piniginę, prieštarauja liudytojo A. M. teisiamajame posėdyje duotų parodymų turiniui (T. 1, b. l. 130). Be to, apeliacinės instancijos teismas, skirtingai nei pareigūnų parodymus, išteisintojo parodymus įvertino faktiškai vienu sakiniu, nurodydamas pastarojo poziciją – jis pareigūnams kyšio nesiūlęs ir nesitaręs dėl administracinio teisės pažeidimo protokolo nerašymo, jo parodymų nelygino su pareigūnų parodymais bei kitais įrodymais, o tai turi reikšmės nustatant veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius sudėties požymius.

Apeliacinės instancijos teismas savo sprendime išdėstė prieštaringus teiginius: nors nesutiko su pirmosios instancijos teismo teiginiu, jog nenustatytas liudytojų A. M., V. J. ir R. P. suinteresuotumas bylos baigtimi (nuosprendžio 6 l.), kartu nurodė, jog „sutinka su tuo, kad byloje duomenų, jog policijos pareigūnai būtų suinteresuoti pakenkti P. T., nėra“ (nuosprendžio 8 l.). Teismas, pagrįsdamas savo sprendimą išteisinti P. T., pažymėjo, kad jis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai tvirtino, jog nebuvo jokios kalbos su pareigūnais apie kyšio siūlymą ar bandymą tartis dėl administracinio teisės pažeidimo protokolo nerašymo, kartu savo sprendime išdėstė argumentus, leidžiančius abejoti tokiais parodymais apie kyšio nesiūlymą. Antai teismas nurodo: „neaišku, kuo remiantis pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad P. T. kalbas apie pinigus pareigūnai vertino ir suprato kaip aiškų tiesioginį kyšio siūlymą“ (nuosprendžio 8 l.), „kyla pagrįstų abejonių, kad kalba apie pinigus ir siūlymas tartis buvo nukreiptas į P. T. siekį išvengti administracinės atsakomybės už vairavimą esant neblaiviam“ (nuosprendžio 9 l.). Tokių dviprasmiškų ir prieštaringų argumentų apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje būti negali (BPK 331 straipsnio 2 dalis).

Kasatorius taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino BK 227 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, nurodydamas, jog byloje nėra aplinkybių, rodančių, kad kyšio siūlymas buvo realus, o P. T. turėjo realią galimybę duoti kyšį, nes kyšio siūlymo atveju įstatymas nereikalauja įrodinėti kaltininko realaus galėjimo vykdyti savo siūlymą.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad papirkimo nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, taigi įstatymas šios veikos baigtumą sieja su momentu, kai atlikta bent viena iš minėtų alternatyvių veikų: kyšio davimas, jo pasiūlymas, susitarimas ar pažadėjimas jį duoti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-274/2007, 2K-53/2008, 2K-105/2014 ir kt.). Papirkimas, pasiūlant kyšį, laikomas baigtu nusikaltimu nuo to momento, kai paperkamam asmeniui yra pateikiamas pasiūlymas dėl kyšio davimo. Šiuo atveju papirkimo baigtumo nelemia paperkamo asmens reakcija, jo sutikimas ar nesutikimas priimti kyšį, papirkėjo tikslų suvokimo lygis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-429/2011, 2K-541/2014). Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje išdėstė BK 228 straipsnio 2 dalies sudėties požymius bei kai kuriuos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos pavyzdžius tokio pobūdžio bylose, tačiau nuosprendyje plačiau apie nusikalstamos veikos formaliąją sudėtį nepasisakė. Pažymėtina, kad nagrinėjamos bylos kontekste svarbus aspektas yra ne tai, ar išteisintasis turėjo ar neturėjo pinigų duoti kyšį, o iš naujo vertinant visas reikšmingas aplinkybes ir ištirtų įrodymų visetą atsakyti į klausimą, ar išteisintasis pasiūlė kyšį pareigūnams, ir jei taip, ar jo veika pagal kaltinimą atitinka nusikalstamos veikos sudėtį.

Taigi darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, iš esmės nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, savo sprendime išdėstė keliančius abejonių, įrodymų visumos bei bylai reikšmingų aplinkybių įvertinimu nepagrįstus, prieštaringus motyvus, kuriais vadovaudamasis kitaip vertino apskųsto nuosprendžio įrodymus, taip, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, pažeidė ir BPK 331 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimus. Padarytus baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus teisėjų kolegija pripažįsta esminiais, sukliudžiusiais apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 16 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Dalia Bajerčiūtė

Artūras Pažarskis