A-450-502/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-450-502/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03697-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.4.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Ramūno Gadliausko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Ž. M. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2013 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. (11.1)I-5628 ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. liepos 8 d. sprendimą Nr. 6-12N-4424, 2013 m. liepos 9 d. sprendimą Nr. 6-12N-4452, 2013 m. liepos 10 d. sprendimą Nr. 6-12N-4504, 2013 m. liepos 11 d. sprendimą Nr. 6-12N-4514 ir 2013 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. 6-12N-4546.

Skunde (b. l. 13–16) pareiškėjas paaiškino, kad VSDFV Vilniaus skyrius atsisakė tenkinti jo prašymus skirti ligos pašalpą, motyvuodamas tuo, jog buvo praleistas 12 mėnesių terminas nuo ligos pabaigos arba nuo elektroninės nedarbingumo pažymos išdavimo dienos. Tiek VSDFV Vilniaus skyrius, tiek VSDFV, priimdami skundžiamus sprendimus, vadovavosi Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas, Įstatymas) 241 straipsnio 4 dalies ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 (toliau – ir Nuostatai), 58 punkto nuostatomis, kurios įsigaliojo 2013 m. liepos 1 d.

Atsakovas sprendime nurodo, kad Įstatymo ir Nuostatų pakeitimai taikomi ir atgal, t. y. iki minėtų teisės aktų įsigaliojimo susiklosčiusiems santykiams, kadangi Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5, 6, 8, 9, 11, 15, 16, 18, 18-1, 18-3, 19, 20, 21, 24 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir Įstatymo papildymo 24-1 straipsniu įstatymo (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šio įstatymo nuostatos taikomos nuo 2013 m. liepos 1 d. naujai skiriamoms socialinio draudimo pašalpoms.

Tačiau atsakovas neatsižvelgė į aplinkybę, jog įstatymo leidėjas minėta teisės norma siekė taikyti pakeitimus tik toms pašalpoms, kurioms pagrindas skirti (t. y. liga) atsirado nuo 2013 m. liepos 1 d. Vadovaujantis atsakovo pasirinktu Įstatymo teksto interpretavimu susidarytų situacija, jog visi asmenys, kurie sirgo dar iki 2012 m. liepos 1 d. ir nebuvo pateikę prašymų dėl ligos pašalpos išmokėjimų dėl svarbių priežasčių, iškart netenka teisės jas gauti, nors net negalėjo žinoti apie tokius Įstatymo pakeitimus ir buvo tikri, jog turės galimybę gauti ligos pašalpą, kaip numatyta iki pakeitimų galiojusioje Įstatymo redakcijoje.

Šiuo atveju pareiškėjas sirgo nuo 2011 m. sausio 26 d. iki 2011 m. vasario 7 d. ir nuo 2012 m. gegužės 8 d. iki 2012 m. gegužės 11 d., t. y. dar prieš įsigaliojant Įstatymo 241 straipsniui. Pagal Įstatymo 27 straipsnio 3 dalį, ligos, motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos, paskirtos iki šio įstatymo įsigaliojimo, neperskaičiuojamos ir mokamos pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo nustatytą tvarką. Įstatymo 27 straipsnio 2 ir 3 dalys tiesiogiai įtvirtina įstatymo negaliojimo atgal principą, kadangi nurodo, jog naujos teisės normos taikomos tik teisiniams santykiams, atsiradusiems (ligos faktams) po naujo teisės akto įsigaliojimo dienos.

Pakeitimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta norma, kad šio įstatymo nuostatos įsigalioja nuo 2013 m. liepos 1 d., nereiškia, jog šios nuostatos taikomos ir tais atvejais, kai asmuo sirgo iki šio įstatymo įsigaliojimo. Pareiškėjo teigimu, minėtos įstatymo nuostatos nereglamentuoja jokių teisinių santykių, susijusių su pašalpų skyrimu. Priešingai aiškinant aptartas teisės normas būtų pažeidžiamas lex retro non agit principas, išvedamas iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 7 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad:

„galioja tik paskelbti įstatymai“. Jis taip pat siejamas su Konstitucijos preambulėje įtvirtintu teisinės valstybės principu, vienu iš jį sudarančių elementu – teisinio saugumo reikalavimu. Reikalavimo, kad įstatymas neturi grįžtamosios galios, neatitinkantis reglamentavimas civilinių, administracinių ar kitų teisinių santykių srityje pažeistų teisinės valstybės principą ir būtų nekonstitucingas (priešingas Konstitucijai) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2001 m. sausio 11 d. nutarimas).

Principas lex retro non agit reiškia, kad teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignor retro agit) (Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutarimas). Šiuo atveju naujas reglamentavimas pablogina ligos pašalpos gavėjų padėtį, todėl jokiu būdu negali būti taikomas atgal. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo 241 straipsnio atitikties Konstitucijoje įtvirtintiems lex retro non agit, teisinio tikrumo, vacatio legis, teisinės valstybės principams bei Konstitucijos 7 ir 52 straipsniams.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius ir trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepimuose (b. l. 30–37) paaiškino, kad skundžiamus sprendimus priėmė vadovaudamasis Įstatymo 241 straipsnio 4 dalimi, kurioje nustatyta, kad ligos, profesinės reabilitacijos, motinystės ir tėvystės socialinio draudimo pašalpos skiriamos ir mokamos nuo teisės gauti pašalpą atsiradimo dienos, jeigu dėl jų kreipiamasi ne vėliau kaip per 12 mėnesių nuo ligos, profesinės reabilitacijos, nėštumo ir gimdymo ar tėvystės atostogų pabaigos. 2013 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Pakeitimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo nuostatos taikomos nuo 2013 m. liepos 1 d. naujai skiriamoms socialinio draudimo pašalpoms. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas tik 2013 m. liepos 1 d. pateikė prašymą skirti ligos pašalpas už laikinojo nedarbingumo laikotarpius nuo 2010 m. gegužės 27 d. iki 2010 m. birželio 11 d., nuo 2011 m. sausio 26 d. iki 2011 m. vasario 7 d., nuo 2012 m. balandžio 17 d. iki 2012 m. gegužės 11 d., t. y. buvusius daugiau nei prieš 12 mėnesių, VSDFV Vilniaus skyrius, priimdamas skundžiamus sprendimus dėl naujai skiriamų ligos pašalpų, vadovavosi aktualiomis, sprendimų priėmimo metu galiojančiomis Įstatymo nuostatomis. VSDFV Vilniaus skyrius ir VSDFV pažymėjo, jog faktas, kad asmuo yra laikinai nedarbingas ir turi išduotą elektroninį nedarbingumo pažymėjimą, dar nereiškia, kad tarp jo ir skyriaus jau yra susiklostę teisiniai santykiai. Įstatymų leidėjas teisinių santykių atsiradimo pradžią tiesiogiai sieja su valiniu apdraustojo asmens veiksmu, t. y. prašymo skirti atitinkamą socialinio draudimo pašalpą pateikimu. Šiuo atveju teisiškai reikšminga yra asmens kreipimosi data. Pareiškėjas į VSDFV Vilniaus skyrių kreipėsi 2013 m. liepos 1 d. jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, todėl atsakovas, nustatęs, kad praleistas kreipimosi terminas, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus neskirti pareiškėjui ligos pašalpos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 10 d. sprendimu pareiškėjo Ž. M. skundą tenkino – panaikino VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. liepos 8 d. sprendimą Nr. 6-12N-4424, 2013 m. liepos 9 d. sprendimą Nr. 6-12N-4452, 2013 m. liepos 10 d. sprendimą Nr. 6-12N-4504, 2013 m. liepos 11 d. sprendimą Nr. 6-12N-4514 ir 2013 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. 6-12N-4546, VSDFV 2013 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. (11.1)I-5628, ir įpareigojo VSDFV Vilniaus skyrių iš naujo išnagrinėti Ž. M. 2013 m. liepos 1 d. prašymą skirti ligos pašalpą už laikinojo nedarbingumo laikotarpius nuo 2010 m. gegužės 27 d. iki 2013 m. liepos 1 d.

Teismas nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. spalio 31 d. nutarimu pripažino, kad Nuostatų 68 punktas (2006 m. rugsėjo 27 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad ligos pašalpos skiriamos, jeigu dėl jų į pašalpos mokėtoją buvo kreiptasi ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo ligos pabaigos, ir mokamos ne daugiau kaip už 12 praeitų mėnesių, skaičiuojant nuo kreipimosi skirti pašalpą dienos, prieštaravo Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Įstatymo 15 straipsniui (2000 m. gruodžio 21 d., 2007m. gruodžio 4 d. redakcijos).

Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad iki Konstitucinio Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutarimo priėmimo terminai, per kuriuos asmenys galėjo teikti prašymus dėl ligos pašalpos skyrimo, buvo reglamentuojami Nuostatų 68 punkte, o nuo minėto Konstitucinio Teismo paskelbimo iki Įstatymo 2013 m. liepos 1 d. redakcijos įsigaliojimo šie terminai nebuvo nustatyti jokiu teisės aktu. Teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad siekiant teisinių santykių stabilumo, administracinių bylų teisenoje taikomas principas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja).

Pagal šį teisės principą – teisės aktų galia nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas (2012 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1960/2012). Tai teisės norminiams aktams keliamas reikalavimas, kad juose įtvirtintos teisės normos negali būti taikomos juridiniams faktams ir teisinėms pasekmėms, atsiradusioms dar iki šio akto įsigaliojimo. Šiuo principu siekiama užtikrinti teisinio reguliavimo bei asmenų teisinio statuso aiškumą, stabilumą. Subjektai turi žinoti, kokio elgesio iš jų tikimasi, reikalaujama, ir turi būti tikri, kad už teisės aktus atitinkantį elgesį jiems nebus taikomos teisinės poveikio priemonės vėliau pasikeitusio teisinio reguliavimo pagrindu.

Lex retro non agit principas grindžiamas Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią galioja tik paskelbti įstatymai. Šios nuostatos svarba ne kartą akcentuota konstitucinėje doktrinoje. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies nuostatą, ne kartą yra nurodęs, jog joje atsispindi teisės principas, jog paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios (lex retro non agit); įstatymai taikomi tiems faktams ir pasekmėms, kurios atsiranda po šių įstatymų įsigaliojimo; reikalavimas, kad paskelbti įstatymai galiotų į ateitį ir neturėtų grįžtamosios galios – svarbi teisinio tikrumo prielaida, esminis teisės viešpatavimo, teisinės valstybės elementas (2001 m. sausio 11 d., 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimai).

Be to, Konstitucinis Teismas 2007 m. lapkričio 29 d. nutarime konstatavo, kad nei įstatymu, nei poįstatyminiais aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų įsiterpta į jau pasibaigusius teisinius santykius. Tokiu reguliavimu, kuriuo teisės normos galėtų būti pakeistos, kai reguliuojami santykiai jau yra baigti, būtų sudarytos prielaidos paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą. Taigi teisės aktai pagal bendrą taisyklę netaikomi tiems įvykusiems teisiniams faktams ir teisiniams padariniams, kurie atsirado iki naujai priimto teisės akto įsigaliojimo.

Tai pat pažymėta, kad lex retro non agit turi tam tikrų taikymo išimčių, t. y. jis nėra taikomas pasikeitusiam teisiniam reguliavimui, kuriuo palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams.

Pagal Įstatymo 8 straipsnio 6 dalį, pagrindas skirti ligos pašalpą yra nedarbingumo pažymėjimas, išduotas pagal sveikatos apsaugos ir socialinės apsaugos ir darbo ministrų patvirtintas Nedarbingumo pažymėjimų bei nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų davimo taisykles. Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo laikinojo nedarbingumo laikotarpius, pripažino, kad pareiškėjas teisę į ligos pašalpas įgijo iki Įstatymo 2013 m. liepos 1 d. redakcijos įsigaliojimo, todėl minėtos įstatymo redakcijos 241 straipsnio 4 dalies nuostatos ginčo atveju netaikytinos. Teismas pabrėžė, jog panaikinus skundžiamus administracinius aktus, pareiškėjo 2013 m. liepos 1 d. prašymo nagrinėjimo procedūra nėra užbaigta, todėl VSDFV Vilniaus skyrius įpareigotinas šį prašymą išnagrinėti iš naujo ir priimti sprendimą (sprendimus), atitinkantį (atitinkančius) Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas.

III. Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliacinis skundas (b. l. 61–63) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pagal Įstatymo 8 straipsnio 6 dalį, pagrindas skirti ligos pašalpą yra apdraustajam asmeniui jo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu išduotas nedarbingumo pažymėjimas. Nuo šio momento asmuo įgyja teisę gauti ligos pašalpą. Tačiau teisės į ligos pašalpą įgijimas dar nereiškia, jog ligos pašalpa visais atvejais bus paskirta, nes asmuo dėl vienokių ar kitokių priežasčių šia teise gali nepasinaudoti. Tam, kad ligos pašalpa būtų paskirta, apdraustasis asmuo turi raštu išreikšti savo valią šią pašalpą gauti, t. y. pateikti prašymą. Nuo 2013 m. liepos 1 d. asmuo su prašymu skirti ligos pašalpą į VSDFV Vilniaus skyrių turi kreiptis per Įstatyme nurodytą 12 mėnesių terminą, skaičiuojamą nuo laikinojo nedarbingumo pabaigos.

2. Pakeitimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo nuostatos taikomos nuo 2013 m. liepos 1 d. naujai skiriamoms socialinio draudimo pašalpoms. Taigi įstatymų leidėjas Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo pakeitimų galiojimą sieja ne su teisės į ligos pašalpą atsiradimo laikotarpiu (laikinojo nedarbingumo laikotarpiu), kaip klaidingai išaiškino Vilniaus apygardos administracinis teismas, o su laikotarpiu, kada asmuo kreipiasi dėl ligos pašalpos skyrimo ir skiriama nauja pašalpa, dėl kurios nebuvo kreiptasi anksčiau.

3. Ginčijamu atveju pareiškėjas teisę į ligos pašalpas įgijo dar 2010–2012 m., tačiau prašymą skirti ligos pašalpas pateikė tik 2013 m. liepos 1 d., t. y. praleidęs 12 mėnesių kreipimosi terminą, todėl VSDFV Vilniaus skyrius skundžiamais sprendimais pagrįstai atsisakė šią pašalpą skirti.

Pareiškėjas Ž. M. prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime (b. l. 70–76) pareiškėjas pažymi, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su teisės gauti socialinę paramą įgyvendinimu, turi nustatyti protingus asmens kreipimosi dėl atitinkamos pašalpos skyrimo (mokėjimo) terminus ir jų atnaujinimo mechanizmą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime palaiko atsakovo apeliacinį skundą ir prašo jį tenkinti (b. l. 66–68).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo iš ligos ir motinystės socialinio draudimo teisinių santykių.

Nustatyta, kad VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. liepos 8 d. sprendimu Nr. 6-12N-4424, 2013 m. liepos 9 d. sprendimu Nr. 6-12N-4452, 2013 m. liepos 10 d. sprendimu Nr. 6-12N-4504, 2013 m. liepos 11 d. sprendimu Nr. 6-12N-4514 ir 2013 m. liepos 12 d. sprendimu Nr. 6-12N-4546 atsisakė skirti pareiškėjui ligos pašalpą už laikinąjį nedarbingumą, buvusį nuo 2010 m. gegužės 29 d. iki 2010 m. birželio 11 d., nuo 2011 m. sausio 26 d. iki 2011 m. vasario 7 d., nuo 2012 m. balandžio 19 d. iki 2012 m. gegužės 7 d., nuo 2012 m. gegužės 8 d. iki 2012 m. gegužės 11 d., nes pareiškėjas praleido Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 241 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą kreiptis dėl šios pašalpos skyrimo.

Atsakovas neneigia aplinkybės, kad iki 2013 m. liepos 1 d. įsigaliojant Pakeitimo įstatymu padarytiems Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo pakeitimams nei Įstatymo 15 straipsnyje (2000 m. gruodžio 21 d., 2007 m. gruodžio 4 d. redakcijos), nei kituose Įstatymo straipsniuose nebuvo nustatyta terminų, per kuriuos ligos pašalpos gavėjas gali kreiptis dėl šios pašalpos skyrimo, ar maksimalių laikotarpių (terminų), skaičiuojamų nuo kreipimosi dienos, kuriais būtų ribojamas ligos pašalpos gavėjui priklausančios ligos pašalpos išmokėjimas, o reikalavimas per 6 mėnesius nuo ligos pabaigos pateikti tokį prašymą VSDFV teritoriniam skyriui šiai administracinei bylai aktualiais laikotarpiais buvo įtvirtintas tik Nuostatų 68 punkte. Tačiau Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą ištirti Nuostatų 68 punkto tiek, kiek jame nustatyta, kad ligos pašalpos skiriamos, jeigu dėl jų į pašalpos mokėtoją buvo kreiptasi (kreipiamasi) ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo ligos pabaigos, ir mokamos ne daugiau kaip už 12 praeitų mėnesių, skaičiuojant nuo kreipimosi skirti pašalpą dienos, konstitucingumo klausimą 2012 m. spalio 31 d. nutarime konstatavo, kad terminas, per kurį asmuo gali įgyvendinti teisę į ligos pašalpą (kreiptis dėl šios pašalpos skyrimo), ir laikotarpis (terminas), kuriuo ribojamas ligos pašalpos mokėjimas jos gavėjui, yra vienos iš socialinės paramos ligos atveju skyrimo ir mokėjimo sąlygų, todėl gali būti nustatytos tik įstatymu. Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas pripažino, jog Nuostatų 68 punktas (2006 m. rugsėjo 27 d., 2008 m. sausio 16 d., 2008 m. rugpjūčio 27 d. ir 2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcijos) minėta apimtimi prieštaravo (prieštarauja) Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 15 straipsniui (2000 m. gruodžio 21 d., 2007 m. gruodžio 4 d. redakcijos).

Taigi Konstituciniam Teismui eliminavus iš teisės sistemos Nuostatų 68 punkto reguliavimą, Įstatymo nustatytais atvejais ir sąlygomis asmens įgytos teisės gauti ligos pašalpą realizavimas iki Pakeitimo įstatymo priėmimo nebuvo ribojamas konkrečiu kreipimosi terminu, o nuo 2013 m. liepos 1 d. papildžius Įstatymą 241 straipsniu šio straipsnio 4 dalyje atsirado nuostata, kad Ligos <...> socialinio draudimo pašalpos skiriamos ir mokamos nuo teisės gauti pašalpą atsiradimo dienos, jeigu dėl jų kreipiamasi ne vėliau kaip per 12 mėnesių nuo ligos <...> pabaigos. Tais atvejais, kai elektroninis nedarbingumo pažymėjimas išduodamas ligai pasibaigus, ligos pašalpa skiriama ir mokama nuo teisės gauti pašalpą atsiradimo dienos, jeigu dėl jos kreipiamasi ne vėliau kaip per 12 mėnesių nuo elektroninio nedarbingumo pažymėjimo išdavimo dienos.

Remiantis tuo, kas nurodyta, bei atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, darytina išvada, kad 2013 m. liepos 1 d. prašymo padavimo metu pareiškėjas buvo išsaugojęs iki tol neterminuotą teisę į minėtą socialinę paramą ir tinkamai laikėsi šiame ginče esminės jos įgyvendinimo prielaidos, t. y. nepraleido nuo 2013 m. liepos 1 d. į ateitį skaičiuotinų Įstatymo 241 straipsnio 4 dalies terminų. Pažymėtina, jog analogiškos Įstatymo 241 straipsnio 4 dalies taikymo laike praktikos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi faktinėmis aplinkybėmis panašioje administracinėje byloje Nr. A146-1501/2014, todėl tenkinti VSDFV Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą jame išdėstytais argumentais nėra jokio pagrindo.

Dėl paminėto Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 10 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas