A-261-444-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-444/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01467-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 16.4; 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesinės sąjungos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato skundą atsakovui Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesinei sąjungai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir pareiškėjas, Policijos komisariatas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4), kuriame prašė panaikinti Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesinės sąjungos (toliau – ir atsakovas, Profesinė sąjunga) atsisakymą duoti išankstinį sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą Policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Ekologijos ir teisės pažeidimų prevencijos skyriaus vyriausiajam patruliui V. Š. (V. Š.).

Paaiškino, kad 2013 m. kovo 14 d. Policijos komisariato Vidaus tyrimų skyriui buvo pavesta atlikti tarnybinio nusižengimo tyrimą dėl Policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus viršininko R. Š. 2013 m. vasario 25 d. tarnybiniame pranešime pateiktos informacijos. Minėtame pranešime nurodoma, kad 2013 m. vasario 25 d. 14.23 val. Policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus vyriausiasis specialistas E. T. telefonu R. Š. pranešė, jog pastebėjo Santariškių g. 2, Vilniuje, Policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Ekologijos ir teisės pažeidimų prevencijos skyriaus vyriausiąjį patrulį V. Š., sustabdžiusį automobilį Peugeot Partner. R. Š., patikrinęs radijo ryšio kanalu gautą informaciją, nustatė, jog apie sustabdytą automobilį Peugeot Partner joks pranešimas negautas. R. Š., tikrindamas gautą informaciją, tarnybiniu automobiliu nuvyko į Santariškių g. Vilniuje. Važiuodamas Santariškių žiedine sankryža, R. Š. pastebėjo pareigūnus V. Š. ir S. P., stovinčius prie išvažiavimo į Molėtų plentą, šalia važiuojamosios dalies. Minėti pareigūnai, pastebėję R. Š. vairuojamą tarnybinį automobilį, apsisuko ir nuėjo Santariškių g. kryptimi.

Vidaus tyrimų skyrius 2013 m. balandžio 12 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatavo, kad Policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Ekologijos ir teisės pažeidimų prevencijos skyriaus vyriausiasis patrulis V. Š. pažeidė Policijos patrulių veiklos instrukcijos 22, 28 punktus ir Policijos komisariato viršininko nurodymo dėl Policijos pareigūnų veiksmų, stabdant ar tikrinant transporto priemonę 1.31 punktą, už ką jam skirtina tarnybinė nuobauda.

Policijos komisariatas 2013 m. balandžio 12 d. kreipėsi į Profesinę sąjungą dėl išankstinio sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą vyriausiajam patruliui V. Š.. Tačiau atsakovas 2013 m. balandžio 24 d. raštu atsisakė duoti išankstinį sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą, motyvuodamas tuo, kad šio pareigūno veiksmuose nėra tarnybinio nusižengimo sudėties, todėl nėra pagrindo sutikti su tarnybinės atsakomybės taikymu pareigūnui.

Pareiškėjas manė, kad atsisakymas duoti išankstinį sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą yra nepagrįstas bei prieštaraujantis teismų praktikai. Byloje nesant įrodymų, jog tarnybinę nuobaudą ketinama skirti dėl asmens veiklos profesinėje sąjungoje, atsisakymas duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą nepagrįstai suvaržytų viešojo administravimo subjektų teisę vykdyti įstatymais priskirtas funkcijas, galimybę reaguoti į pavaldžių tarnautojų darbinės veiklos trūkumus, padarytus pažeidimus. Vidaus reikalų įstaigos vadovybė, nepriklausomai nuo pareigūno narystės profesinėje sąjungoje, turi turėti galimybę operatyviai ir tinkamai reaguoti į kiekvieną jo padarytą tarnybinį nusižengimą, o tokios galimybės nepagrįstas apribojimas galėtų sutrikdyti tarnybinę drausmę, taip pat sukelti pavojų viešajam interesui.

Pasak pareiškėjo, Profesinė sąjunga neturi teisinio pagrindo vertinti nusižengimo fakto, tarnybinio patikrinimo išvados teisėtumo ir pagrįstumo, pasisakyti dėl tarnybinės nuobaudos pagrįstumo ir pareigūno kaltės, todėl atsisakymas duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą yra nepagrįstas ir viršijantis atsakovo kompetencijos ribas, varžantis darbdavio teises, užkertantis kelią adekvačių drausminio poveikio priemonių taikymui. Be to, nebaudžiamumo atmosfera neigiamai lemia kitų pareigūnų darbą bei darbo drausmę. Profesinei sąjungai žinoma ši teismų praktika, todėl sąmoningai nemotyvuotas nesutikimas, prieštaraujantis teisės normoms bei aprobuotai teismų praktikai, vertintinas kaip piktnaudžiavimas teise.

Atsakovas Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesinė sąjunga atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 21–25) su juo nesutiko ir prašė atmesti.

Paaiškino, kad sistemiškai aiškinant Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538, (toliau – ir Statutas) ir kitų galiojančių teisės aktų nuostatas, nesutikimas dėl tarnybinės atsakomybės taikymo yra teisėtas, o teismine praktika nepagrįstai susiaurintos profesinių sąjungų, veikiančių vidaus reikalų sistemoje, teisės.

Įstatymas nenumato įpareigojimo vertinti siūlomos taikyti tarnybinės nuobaudos pagrįstumo tik narystės ar veiklos profesinėje sąjungoje aspektu. Sistemiškai vertinant teisės aktų visumą, akivaizdu, kad profesinės sąjungos veikla pagrįsta įvairiu darbdavio veiksmų ir sprendimų vertinimo spektru, t. y. darbdavio priimamų teisės aktų teisėtumo vertinimas, darbo įstatymo laikymosi kontrolė, socialinių garantijų įgyvendinimo užtikrinimas, tame tarpe ir tarnybinių nuobaudų skyrimo teisėtumas ir pagrįstumas. Darbdavys, kreipdamasis į profesinę sąjungą ir prašydamas sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą darbuotojui, tik patvirtina, jog profesinė sąjunga turi teisę sutikti arba nesutikti su tarnybinės atsakomybės taikymu konkrečiam pareigūnui. Taigi, profesinei sąjungai įstatymo suteikta garantija ir teisė į bendrą bei teisingą sprendimo priėmimą. Kadangi minėtame Statute ši teisė yra suteikta, pasinaudojimas ja negali būti įvardintas kaip profesinės sąjungos poveikis vidaus reikalų įstaigos funkcijų įgyvendinimui.

Vykdydama savo veiklą, Profesinė sąjunga nesiekia dirbtinai kurti kliūčių pareiškėjui vykdyti vidaus administravimo funkcijas. Profesinės sąjungos taryba, nagrinėdama Policijos komisariato prašymą dėl išankstinio sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą V. Š., nustatė, kad pareiškėjas nepagrįstai ir neteisėtai siekia patraukti tarnybinėn atsakomybėn pareigūną, kuris yra Profesinės sąjungos narys. Manė, kad Profesinės sąjungos taryba neviršijo savo įgaliojimų, išnagrinėdama tarnybinio patikrinimo išvadą ir nešališkai įvertindama įvykio aplinkybes bei tarnybinės atsakomybės taikymo pagrindą ir priežastis. Užimdama aktyvią poziciją pareigūnų teisių gynyboje, įvertino faktą, jog pareigūnus yra siūloma bausti nepagrįstai.

Nagrinėjamu atveju, pareigūno veiksmuose tarnybinio nusižengimo sudėtis nenustatyta, nes tarnybinio patikrinimo išvadoje nenagrinėjama pareigūno kaltė ir kilusios pasekmės. Vien teisės normų nurodymas ir jų turinio nurašymas tarnybinio nusižengimo kvalifikacijoje, nedetalizuojant ir tinkamai neatskleidžiant visų būtinų pažeidimo sudėties elementų, negali būti pagrindu tarnybinei atsakomybei atsirasti. Iš tarnybinio patikrinimo išvados akivaizdu, jog tikrintojas neįvykdė pagrindinio tarnybinio patikrinimo atlikimo tikslo – išsamiai ir nešališkai ištirti pareigūno tarnybinio nusižengimo aplinkybes, priežastis ir sąlygas, siekti tarnybinės drausmės stiprinimo bei tarnybinių nusižengimų prevencijos – išsamiai neištyrė galimo tarnybinio nusižengimo aplinkybių, priežasčių ir sąlygų.

Atkreipė dėmesį, kad pareigūnų V. Š. ir S. P. paaiškinimuose pateikta informacija visiškai sutampa su liudytojo Z. M. parodymais. Siūlomas traukti tarnybinėn atsakomybėn pareigūnas nepažeidė tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodytų teisės aktų reikalavimų. Iš tarnybinio patikrinimo metu surinktų duomenų visumos aiškiai matyti, kad sustojusi transporto priemonė, jos vairuotojas nebuvo tikrinami, todėl aptariamu atveju, atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes ir vadovaujantis bendruoju teisės principu in dubio pro reo, visos abejonės vertintinos pareigūno naudai.

Atsakovas manė, kad neviršijo savo įgaliojimų, išnagrinėdamas tarnybinio patikrinimo išvadą ir siekdamas identifikuoti tikrąsias pareigūnų baudimo priežastis. Užimdamas aktyvią poziciją pareigūno teisių gynyboje, įvertino faktą, jog pareigūnus yra siūloma bausti nepagrįstai, o tarnybinis patikrinimas atliktas tendencingai.

Profesinės sąjungos nuomone, šiuo atveju darbdavio interesai pažeisti nebuvo, nes jis neturėjo pagrindo siūlyti taikyti tarnybinę atsakomybę, nes nebuvo visapusiškai įvertinti V. Š. veiksmai, kaltė. Tai prieštarauja 2003 m. rugpjūčio 27 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-308 patvirtintos Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos tikslams. Tokiais atvejais, tik įsigilinus į tarnybinės nuobaudos pagrįstumą, galima įvertinti visas aplinkybes, taip pat Profesinės sąjungos tarybos nesutikimo pagrįstumą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 18 d. sprendimu (b. l. 42–45) pareiškėjo skundą tenkino. Panaikino Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesinės sąjungos 2013 m. balandžio 24 d. raštu Nr. 01-01-98 išreikštą atsisakymą duoti išankstinį sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Ekologijos ir teisės pažeidimų prevencijos skyriaus vyriausiajam patruliui V. Š. (V. Š.).

Teismas nustatė, kad Policijos komisariato Vidaus tyrimo skyriaus 2013 m. balandžio 12 d. tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje Nr. 10-7-IS-27 pripažinta, kad V. Š. padarė tarnybinį pažeidimą, už kurį siūloma jam skirti tarnybinę nuobaudą – papeikimą (b. l. 6–9). Policijos komisariatas 2013 m. balandžio 12 d. kreipėsi į Profesinę sąjungą su raštu, kuriame prašė spręsti klausimą dėl išankstinio sutikimo skirti V. Š., Profesinės sąjungos nariui, tarnybinę nuobaudą (b. l. 10). Profesinės sąjungos 2013 m. balandžio 24 d. raštu Nr. 01-01-98 Policijos komisariatas informuojamas, kad neduoda sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą V. Š. (b. l. 11–12).

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią, sprendžiant tarnybinius ginčus dėl profesinės sąjungos diskrecijos ribų, sprendžiant dėl išankstinio sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą pareigūnui profesinės sąjungos nariui, profesinė sąjunga privalo įvertinti nuobaudos teisėtumą ir pagrįstumą tik tais aspektais, ar tarnybinė nuobauda pareigūnui nėra skiriama dėl jo narystės profesinėje sąjungoje, dėl atstovavimo profesinės sąjungos nariams arba dėl veiklos profesinėje sąjungoje, nevertindama atitinkamos veikos inkriminavimo pareigūnui pagrįstumo ir kitų teisėtumo klausimų bei aiškiai išreikšti savo poziciją (sutinka/nesutinka) dėl nuobaudos skyrimo konkrečiam profesinės sąjungos nariui ir apie savo sprendimą pranešti prašymą pateikusiam asmeniui (žr., pvz., 2004 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A3-170/2004; 2006 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-748/2006; 2011 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-954/2011; 2012 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-368/2012 ir kt.).

Tam tikras faktinių aplinkybių vertinimas tokiais atvejais yra neišvengiamas, tačiau jis profesinės sąjungos turi būti atliekamas tik tokia apimtimi, kad nebūtų peržengiama profesinei sąjungai suteikta diskrecija nuspręsti tik dėl (ne)sutikimo paskirti pareigūnui tarnybinę nuobaudą. Profesinėms sąjungoms nėra suteikta teisė vertinti drausminės procedūros pagrįstumą ir teisėtumą. Profesinės sąjungos atliekama kontrolė apima tik patikrinimą, ar tarnybinė nuobauda nėra taikoma dėl pareigūno veiklos profesinėje sąjungoje, ar nebuvo padaryta akivaizdžios jo veiklos vertinimo klaidos bei piktnaudžiauta įgaliojimais.

Taip pat pažymėta, kad teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, kurioje yra ginčijamas profesinės sąjungos renkamojo organo nesutikimas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, privalo patikrinti, ar nesutikimas yra grindžiamas dėl pareigūno narystės profesinėse sąjungose, dėl atstovavimo vidaus reikalų įstaigų profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėse sąjungose, ar dėl kitų priežasčių. Teismas privalo nustatyti, ar profesinės sąjungos renkamojo organo nesutikimas nepažeidžia vidaus reikalų įstaigos interesų, ar nekliudo vidaus reikalų įstaigai vykdyti įstatymais jai priskirtų užduočių bei vidaus administravimo funkcijų, ar nekenkia vidaus tarnybos interesams.

Spręsdamas ginčą, teismas neturi nagrinėti būsimos nuobaudos pagrįstumo klausimų, nesusijusių su pareigūno naryste profesinėje sąjungoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2006 m. liepos 3 d. aprobuotas „Administracinių bylų dėl tarnybinių ginčų nagrinėjimo teismuose praktikos apibendrinimas“, publikuota „Administracinių teismų praktika“ Nr. 9, 2007 m.).

Vertindamas byloje esančius įrodymus, teismas padarė išvadą, kad tiek Profesinės sąjungos 2013 m. balandžio 24 d. rašte, tiek atsakovo atsiliepime teismui nurodomos aplinkybės, kuriomis grindžiamas nesutikimas dėl V. Š. patraukimo tarnybinėn atsakomybėn, visiškai nesusijusios su jo veikla (naryste) profesinėje sąjungoje, tačiau analizuojami jo galimai padaryto tarnybinio nusižengimo sudėties elementai (veiksmų teisėtumas, kaltė), išreiškiama nuomonė, jog tarnybinė išvada nėra pagrįsta objektyviu faktinių aplinkybių vertinimu. Todėl nusprendė, jog nei Profesinės sąjungos 2013 m. balandžio 24 d. rašte, nei atsakovo atsiliepime teismui nenurodomos jokios objektyvios aplinkybės, kurias vertinant, galima būtų teigti, kad V. Š. tarnybinės atsakomybėn būtų traukiamas dėl jo veiklos ar narystės profesinėje sąjungoje. Įvertinęs byloje esančius įrodymus ir Profesinės sąjungos nurodytus motyvus, teismas nusprendė, kad atsakovas nagrinėjamu atveju peržengė jam suteiktos diskrecijos ribas, todėl jo 2013 m. balandžio 24 d. raštu Nr. 01-01-98 išreikštas atsisakymas duoti išankstinį sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą V. Š. yra neteisėtas ir naikintinas.

III. Atsakovas Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesinė sąjunga apeliaciniu skundu (b. l. 51-54) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 18 d. sprendimą ir atsakovo apeliacinį skundą patenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Sistemiškai aiškinant galiojančias Lietuvos Respublikos Konstitucijos 50 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo preambulės, 10 straipsnio 4 dalies, 13 straipsnio, 17 straipsnio 1 dalies, 18 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos darbo kodekso 43 straipsnio 2 dalies, Vidaus tarnybos statuto 43 straipsnio 4 dalies nuostatas, suformuota teismine praktika nepagrįstai susiaurintos profesinių sąjungų, veikiančių vidaus reikalų sistemoje, teisės. Įstatymas nenumato įpareigojimo vertinti siūlomos taikyti tarnybinės nuobaudos pagrįstumo tik narystės ar veiklos profesinėje sąjungoje aspektu. Sistemiškai vertinant teisės aktų visumą, akivaizdu, kad profesinės sąjungos veikla pagrįsta įvairiu darbdavio veiksmų ir sprendimų vertinimo spektru, t. y. darbdavio priimamų teisės aktų teisėtumo vertinimas, darbo įstatymo laikymosi kontrolė, socialinių garantijų įgyvendinimo užtikrinimas, taip pat ir tarnybinių nuobaudų pagrįstumas. Darbdavys, kreipdamasis į profesinę sąjungą ir prašydamas sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą darbuotojui, tik patvirtina, jog profesinė sąjunga turi teisę sutikti arba nesutikti su tarnybine nuobauda. Tai yra profesinei sąjungai įstatymo suteikta garantija ir teisė į bendrą bei teisingą sprendimo priėmimą. Kadangi minėtame Statute ši teisė yra suteikta, tai pasinaudojimas ja negali būti įvardintas kaip profesinės sąjungos trukdymas vidaus reikalų įstaigoms įgyvendinti teisės aktų priskirtas funkcijas.

2. Profesinė sąjunga, vykdydama savo veiklą, nesiekia dirbtinai kurti kliūčių pareiškėjui vykdyti vidaus administravimo funkcijų. Profesinės sąjungos taryba, nagrinėdama Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato prašymą dėl sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą V. Š., nustatė, kad pareiškėjas nepagrįstai ir neteisėtai siekia nubausti minėtą pareigūną, kuris yra Profesinės sąjungos narys. Profesinės sąjungos taryba neviršijo savo įgaliojimų, išnagrinėdama tarnybinio patikrinimo išvadą ir siekdama identifikuoti tikrąsias pareigūnų baudimo priežastis. Užimdama aktyvią poziciją pareigūnų teisių gynyboje, Profesinė sąjunga įvertino faktą, jog pareigūnus yra siūloma bausti nepagrįstai, o tarnybinis patikrinimas atliktas tendencingai.

3. Tarnybinės nuobaudos paskyrimas tiesiogiai lemia Profesinės sąjungos nario ekonominę situaciją ir karjeros galimybes – esant galiojančiai tarnybinei nuobaudai, pareigūnas netenka teisės būti paskatintas, įgyti aukštesnę kvalifikacinę kategoriją, dalyvauti atrankose į aukštesnes pareigas ir t. t., todėl, skiriant tarnybinę nuobaudą, būtina griežtai laikytis privalomų procedūrų, vengti bet kokios diskriminacijos, tarnybinę atsakomybę taikyti pagrįstai, kad ji pasiektų savo auklėjamuosius tikslus.

4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenagrinėjo siūlomos taikyti tarnybinės atsakomybės pagrįstumo. Profesinės sąjungos sprendime dėl nesutikimo taikyti tarnybinę atsakomybę nurodyti motyvai, kuriais remiantis, buvo nuspręsta nesutikti su tarnybinės nuobaudos skyrimu. Teismas kiekvienu atveju turi įvertinti profesinės sąjungos nesutikimą skirti tarnybinę nuobaudą, t. y., ar toks nesutikimas iš esmės pagrįstas. Šiuo atveju darbdavio interesai pažeisti nebuvo, nes jis neturėjo pagrindo, vadinasi ir teisės, siūlyti taikyti tarnybinę atsakomybę, nes tarnybinis nusižengimas konstatuotas nepagrįstai. Šiuo atveju, tik įsigilinus į tarnybinės nuobaudos pagrįstumą, galima įvertinti visas aplinkybes bei Profesinės sąjungos tarybos nesutikimo pagrįstumą.

5. Profesinei sąjungai visai nėra būtina įrodinėti aktyvios savo narių veiklos Profesinėje sąjungoje, kadangi užtenka paties pareigūno narystės minėtoje organizacijoje fakto – vien dėl to darbdavys, siekdamas susilpninti pareigūnų norą stoti į Profesinę sąjungą, nepagrįstai siūlo traukti tarnybinėn atsakomybėn Profesinės sąjungos narius.

Pareiškėjas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 59-61) su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Vidaus tarnybos statuto 43 straipsnio 4 dalis nustato, kad profesinių sąjungų nariams skiriant tarnybines nuobaudas, išskyrus tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš vidaus tarnybos, reikalingas išankstinis profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimas. Profesinių sąjungų įstatymo straipsnyje įtvirtintas papildomas profesinės sąjungos renkamo organo nario teisių skiriant tarnybines nuobaudas apsaugos mechanizmas, laikantis Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto visų asmenų lygybės principo, reiškiančio žmogaus prigimtinę teisę būti lygiam su kitais asmenimis, nesančiais kokios nors organizacijos ar susivienijimo nariais, reiškia garantijas profesinės sąjungos nariams išvengti diskriminavimo galimybės dėl jų veiklos profesinėje sąjungoje.

„Šios garantijos tokiems profesinės sąjungos nariams yra numatytos tam, kad jie dėl savo darbo renkamuosiuose profesinės sąjungos organuose nebūtų kaip nors diskriminuojami, t. y. kad su jais nebūtų susidorota už jų veiklą šiuose organuose (pavyzdžiui, be pagrindo paskiriant drausmines nuobaudas, atleidžiant iš darbo, perkeliant į kitą, prastesnį darbą ir pan.), taip pat kad darbo šiuose organuose laikotarpiu jiems būtų išsaugotos lygios su kitais darbuotojais teisės. Tarptautinės darbo organizacijos 135 konvencijos „Dėl darbuotojų atstovų gynimo ir jiems teikiamų galimybių įmonėje“, kurią 1994 m. birželio 23 d. ratifikavo ir Lietuvos Respublika, 1 straipsnyje yra pažymėta:

„Darbuotojų atstovai įmonėje (o tokiais pagal Konvencijos 3 straipsnio a punktą laikomi ir profesinių sąjungų narių paskirti arba išrinkti atstovai) naudojasi efektyviu gynimu nuo bet kokių veiksmų, kurie gali padaryti jiems žalą, įskaitant atleidimą iš darbo dėl jų statuso arba jų, kaip darbuotojų atstovų, veiklos, arba dėl jų narystės profesinėse sąjungose, arba veiklos profesinėse sąjungose tokiu mastu, kokiu jie veikia pagal galiojančius įstatymus ar kolektyvinius susitarimus, arba pagal kitas bendrai suderintas sąlygas.“ Taigi Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2, 3, 4, 5 ir 6 dalių nuostatos derinasi su minėtos Konvencijos reikalavimais ginti darbuotojų atstovus nuo pavojų, kurie gali kilti dėl jų veiklos profesinėje sąjungoje“ (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. sausio 14 d. nutarimas).

Tačiau pažymėtina, kad profesinės sąjungos nariams dėl jų narystės profesinėje sąjungoje nėra suteikiama daugiau privilegijų prieš tuos darbuotojus, kurie nėra profesinės sąjungos nariais. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vidaus tyrimų skyrius, atlikęs tarnybinį patikrinimą, nustatė, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Ekologijos ir teisės pažeidimų prevencijos skyriaus vyriausiasis patrulis V. Š. padarė tarnybinį nusižengimą, pasireiškusį Policijos patrulių veiklos instrukcijos 22 punkto, 28 punkto ir Policijos komisariato viršininko nurodymo dėl Policijos pareigūnų veiksmų, stabdant ar tikrinant transporto priemonę 1.31 punkto reikalavimų nesilaikymu, ir už tai siūloma skirti tarnybinę nuobaudą.

Nesant įrodymų, jog tarnybinę nuobaudą ketinama skirti dėl asmens veiklos profesinėje sąjungoje, profesinės sąjungos atsisakymas duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą nepagrįstai suvaržytų viešojo administravimo subjektų teisę vykdyti įstatymais priskirtas funkcijas, galimybę reaguoti į pavaldžių tarnautojų darbinės veiklos trūkumus, padarytus pažeidimus. (Administracinių bylų dėl tarnybinių ginčų nagrinėjimo teismuose praktikos apibendrinimas, aprobuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2006 m. liepos 3 d. pasitarime).

Remiantis Lietuvos Respublikos vyriausiojo administracinio teismo praktika, profesinės sąjungos renkamasis organas, spręsdamas, ar duoti išankstinį sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą pareigūnui – profesinės sąjungos nariui, privalo įvertinti tokios nuobaudos skyrimo pagrįstumą tik tais aspektais, ar tarnybinė nuobauda nėra skiriama pareigūnui dėl jo narystės profesinėse sąjungose, dėl atstovavimo vidaus reikalu įstaisu profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėje sąjungoje, nevertindamas pareigūnui inkriminuojamos veikos pagrįstumo ir kitų teisėtumo klausimų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-170/2004; 2006 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-748/2006; 2008 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1590/2008).

Pažymėtina, kad Profesinei sąjungai yra žinoma ši teismų praktika (dalyvauja šalimi administracinėje byloje Nr. I-1708-244/2009). Todėl toks pakartotinis sąmoningas ir prieštaraujantis teisės normoms bei aprobuotai teismų praktikai nesutikimas turėtų būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas teise.

2. Atsakovui teismo posėdžio metu buvo paaiškinta, kad V. Š. profesinės sąjungos sutikimas skirti tarnybinę nuobaudą jokiu būdu neriboja teisės ginčyti jau paskirtą tarnybinę nuobaudą, tokiu atveju jau analizuojant jos teisinį pagrįstumą.

3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai laikomasi principo, jog profesinė sąjunga savo teisėmis privalo naudotis protingai ir negali be pakankamo pagrindo riboti darbdavio teisių (2000 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2000, 2000 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-934/2000; 2000 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-1136/2000). Pažymėtina, kad darbo įstatymai tarnybos policijoje santykiams taikomi tiek, kiek tų santykių nereguliuoja kiti, specialūs teisės aktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-238/1999). Vidaus tarnybos statuto devintame skirsnyje (43-45 str.) yra reglamentuojami profesinių sąjungų vidaus reikalų įstaigose veiklos ypatumai. Vidaus tarnybos statuto 44 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad profesinės sąjungos neturi teisės paveikti vidaus reikalų įstaigos funkcijų įgyvendinimo. Taigi Profesinės sąjungos atsisakymas duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą, pažeidžia darbdavio teises, užkerta kelią adekvačių drausminio poveikio priemonių taikymui. Be to, nebaudžiamumo atmosfera neigiamai įtakotų kitų pareigūnų darbą bei darbo drausmę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl išankstinio profesinės sąjungos (ne)sutikimo, skiriant valstybės tarnautojui (pareigūnui) tarnybinę nuobaudą pagal Vidaus tarnybos statutą.

Atsakovas, Profesinė sąjunga, tiek atsisakydamas duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą pareigūnui, tiek atsiliepime į pareiškėjo, Policijos komisariato, skundą, tiek apeliaciniame skunde teigia, jog atsisakė duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą dėl pačios nuobaudos nepagrįstumo, tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūros bei tarnybinio nusižengimo tyrimo išvados neteisėtumo bei nepagrįstumo; apskritai teisės aktai nenumato įpareigojimo profesinei sąjungai vertinti siūlomos taikyti tarnybinės nuobaudos pagrįstumo tik narystės ar veiklos profesinėje sąjungoje aspektu, o suformuota teismine praktika nepagrįstai susiaurintos profesinių sąjungų, veikiančių vidaus reikalų sistemoje, teisės. Be to, tiriant profesinės sąjungos atsisakymo duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą teisėtumą bei pagrįstumą, būtina išsiaiškinti siūlomos taikyti tarnybinės atsakomybės pagrįstumo klausimą.

Vidaus tarnybos statutas, kurio 43 straipsnio 4 dalis (redakcija, galiojusi tiek nagrinėjamo ginčo metu, tiek dabar galiojanti) expressis verbis įtvirtina, jog profesinių sąjungų nariams (išskyrus išimtį, nustatytą šio straipsnio 5 dalyje ir šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 13 punkte) negali būti taikomos tarnybinės nuobaudos ir atleidimas iš vidaus tarnybos dėl jų narystės profesinėse sąjungose, dėl atstovavimo vidaus reikalų įstaigų profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėse sąjungose. Ši nuostata numato platesnes apsaugos garantijas vidaus reikalų sistemos pareigūnams – profesinių sąjungų nariams, nei jos nustatomos Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnyje, t. y. profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimas skirti tarnybinę nuobaudą, išskyrus atleidimą iš tarnybos, yra privalomas visais atvejais skiriant nuobaudas profesinių sąjungų nariams, o ne tik profesinės sąjungos renkamojo organo nariams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-170/2004, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 5, 2004, p. 110-123, taip pat skelbta 2006 m. Apibendrinime). Vidaus tarnybos statuto 43 straipsnio 4 dalyje įtvirtintu reguliavimu siekiama nustatyti garantijas statutiniams pareigūnams – profesinių sąjungų nariams, kad jie nebūtų diskriminuojami tarnyboje dėl jų narystės profesinėse sąjungose dėl atstovavimo vidaus reikalų įstaigų profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėse sąjungose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-165/2010). Profesinės sąjungos sutikimas ar nesutikimas yra skirtas asmenį apsaugoti ne nuo drausminės atsakomybės, o nuo diskriminacijos ir persekiojimo už narystę ir veiklą profesinėje sąjungoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1457/2009).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. birželio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-368/2012, pažymėjo, kad teismas, spręsdamas dėl profesinės sąjungos nesutikimo paskirti tarnybinę nuobaudą atitinkamam pareigūnui, turi užtikrinti viešosios valdžios institucijos, kaip darbdavio, ir jos darbuotojų interesų balansą. Pagal nustatytą teisinį reguliavimą ir jį aiškinančią teismų praktiką, teismas gali panaikinti pareigūnams atstovaujančio organo atsisakymą duoti sutikimą paskirti tarnybinę nuobaudą profesinės sąjungos renkamojo organo nariui tik nustatęs, kad 1) profesinės sąjungos atsisakymas duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą iš esmės pažeidžia teisėtus valstybės institucijos interesus bei 2) tai, jog tarnybinė nuobauda nėra skiriama dėl šio pareigūno veiklos profesinėje sąjungoje.

Vertinant valstybės institucijos, kaip darbdavio, interesų pažeidimo reikšmingumą gali būti atsižvelgta į institucijos vykdomų funkcijų pobūdį, jų pareigūnų statuso ypatumus, darbdavio interesų pobūdį ir kt. Pasisakydamas dėl teisėtų valstybės interesų pažeidimo, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą akcentavo ypatingą statutinių santykių pobūdį. Pasak teismo, statutinių santykių pobūdis lemia ypatingą drausmės ir drausminės atsakomybės reikšmę vidaus reikalų įstaigose, o jų specifika kelia vidaus reikalų įstaigų pareigūnams ir didesnius reikalavimus.

Tinkamos drausmės užtikrinimas – vidaus reikalų įstaigų veiklos efektyvumo užtikrinimo priemonė. Dėl šių aplinkybių vidaus reikalų įstaigos vadovybė, nepriklausomai nuo pareigūno narystės profesinėje sąjungoje, turi turėti galimybę operatyviai ir tinkamai reaguoti į kiekvieną pareigūno padarytą tarnybinį nusižengimą, o tokios galimybės nepagrįstas apribojimas galėtų sutrikdyti tarnybinę drausmę, taip sukeliant pavojų viešajam interesui. Šių pareigūnų darbas atlyginamas iš valstybės biudžeto. Todėl egzistuoja pagrįstas viešasis interesas, jog atsakingų institucijų ir jų pareigūnų darbas būtų organizuojamas tokiu būdu, kad nebūtų sutrikdytas tinkamas ir efektyvus tarnybos paskirties vykdymas, t. y. pagrindinių funkcijų įgyvendinimas.

Siekiant užtikrinti veiksmingą institucijų, kurios atsakingos už viešojo intereso apsaugą, veiklą yra būtina, kad šios institucijos turėtų galimybę vykdyti drausminę procedūrą. Drausmės užtikrinimas institucijų, kurios tvarkomos statutinės drausmės pagrindais, sistemoje iš tikrųjų gali būti vertinamas kaip tinkamo tarnybos funkcijų ir įgaliojimų, kurias ši tarnyba privalo atlikti, įgyvendinimo priemonė, atitinkanti privalomą esminio darbdavio intereso pažeidimo reikalavimą.

Atsižvelgiant į minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimą, ir įvertinus tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, kuris kreipėsi į Profesinę sąjungą dėl (ne)sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą Policijos komisariato pareigūnui, yra vidaus reikalų įstaiga, kurios paskirtis užtikrinti viešojo intereso apsaugą, susiklostę statutiniai santykiai šiuo atveju lemia ypatingą drausmės ir drausminės atsakomybės šios įstaigos tarnautojams reikšmę, atsakovo, Profesinės sąjungos, atsisakymas duoti išankstinį sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą Policijos komisariato pareigūnui vertintinas kaip iš esmės pažeidžiantis teisėtus valstybės institucijos interesus.

Dėl profesinės sąjungos diskrecijos ribų pabrėžtina, jog profesinė sąjunga, spręsdama vadovo, turinčio teisę skirti į pareigas prašymą dėl išankstinio sutikimo skirti pareigūnui tarnybinę nuobaudą, privalo įvertinti nuobaudos teisėtumą ir pagrįstumą tik tais aspektais, ar tarnybinė nuobauda pareigūnui nėra skiriama dėl jo narystės profesinėje sąjungoje, dėl atstovavimo profesinės sąjungos nariams arba dėl veiklos profesinėje sąjungoje, nevertindama atitinkamos veikos inkriminavimo pareigūnui pagrįstumo ir kitų teisėtumo klausimų bei aiškiai išreikšti savo poziciją (sutinka/nesutinka) dėl nuobaudos skyrimo konkrečiam profesinės sąjungos nariui ir apie savo sprendimą pranešti prašymą pateikusiam asmeniui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-368/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 23, p. 435–447). Išplėstinė teisėjų kolegija pastebėjo, kad tam tikras faktinių aplinkybių vertinimas yra neišvengiamas, tačiau jis turi būti atliekamas tik tokia apimtimi, kad nebūtų peržengiama profesinei sąjungai suteikta diskrecija nuspręsti tik dėl (ne)sutikimo paskirti pareigūnui tarnybinę nuobaudą. Profesinėms sąjungoms nėra suteikta teisė vertinti drausminės procedūros pagrįstumą ir teisėtumą. Profesinės sąjungos atliekama kontrolė apima tik patikrinimą, ar tarnybinė nuobauda nėra taikoma dėl pareigūno veiklos profesinėje sąjungoje, ar nebuvo padaryta akivaizdžios jo veiklos vertinimo klaidos bei piktnaudžiauta įgaliojimais. Profesinės sąjungos, savo veikloje gindamos savo narių teises, taip pat turi laikytis sąžiningumo principo ir šią veiklą vykdyti rūpestingai, nepiktnaudžiaujant jai suteiktomis teisėmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438–418/2009).

Taigi, nagrinėjamu atveju tiek skundžiamas atsakovo atsisakymas duoti išankstinį sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą (b. l. 11–12), tiek atsakovo atsiliepimo į pareiškėjo skundą, tiek apeliacinio skundo argumentai patvirtina, jog Profesinė sąjunga šiuo atveju, spręsdama Policijos komisariato vadovo prašymą dėl išankstinio sutikimo skirti pareigūnui tarnybinę nuobaudą, būtent vertino atitinkamos veikos inkriminavimo pareigūnui pagrįstumą ir kitus teisėtumo klausimus, tačiau nevertinto siūlomos taikyti nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo būtent tais aspektais, ar tarnybinė nuobauda pareigūnui nėra skiriama dėl jo narystės profesinėje sąjungoje, dėl atstovavimo profesinės sąjungos nariams arba dėl veiklos profesinėje sąjungoje, ką Profesinę sąjungą įpareigoja būtent Vidaus tarnybos statuto 43 straipsnio 4 dalies nuostata. Darbdavys, kreipdamasis į profesinę sąjungą ir prašydamas sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą darbuotojui, patvirtina ne tai, jog, kaip teigia atsakovas, profesinė sąjunga turi teisę sutikti arba nesutikti su pačia tarnybine nuobauda, tačiau patvirtina tik tai, kad profesinė sąjunga turi teisę (ne)sutikti su tuo, kad minėta tarnybinė nuobauda skiriama būtent dėl to darbuotojo narystės ar veiklos profesinėje sąjungoje. Atsižvelgiant į minėtą teisinį reguliavimą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką šio pobūdžio bylose, atsakovo argumentas, kad teisės aktai nenumato įpareigojimo profesinei sąjungai vertinti siūlomos taikyti tarnybinės nuobaudos pagrįstumo tik narystės ar veiklos profesinėje sąjungoje aspektu, yra visiškai nepagrįstas.

Kaip ne kartą nurodė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įstatymų leidėjas profesinėms sąjungoms suteikė ne tik teises, bet nustatė ir pareigas. Profesinių sąjungų įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad profesinės sąjungos veikia laikydamosi Konstitucijos, šio bei kitų Lietuvos Respublikos įstatymų, Tarptautinės darbo organizacijos konvencijų. Vidaus tarnybos statuto 44 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad profesinės sąjungos neturi teisės paveikti vidaus reikalų įstaigos funkcijų įgyvendinimo. Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas visų asmenų lygybės prieš įstatymus, teismą, kitas valstybės institucijas principas. Šio konstitucinio principo taip pat turi būti laikomasi sprendžiant pareigūnų tarnybinės atsakomybės klausimus. Visi valstybės tarnybos pareigūnai (nagrinėjamos bylos kontekste tiek vidaus reikalų statutinių įstaigų statutiniai pareigūnai profesinių sąjungų nariai, tiek šių įstaigų statutiniai pareigūnai, nepriklausantys profesinėms sąjungoms) padarę tarnybinius nusižengimus turi būti vertinami laikantis minėto konstitucinio principo. Pareigūno narystė profesinėje sąjungoje, ar dalyvavimas profesinės sąjungos renkamojo organo veikloje nesukuria ir negali sukurti jam jokių privilegijų prieš įstatymus, o įstatymų nuostatos (Vidaus tarnybos statuto 43 str. 4 d.) dėl profesinės sąjungos renkamojo organo išankstinio sutikimo skiriant tarnybinę nuobaudą, kaip minėta, yra tik papildoma garantija, siekiant apsaugoti pareigūnus – profesinių sąjungų narius, nuo galimo administracijos diskriminavimo dėl jų narystės profesinėse sąjungose, dėl atstovavimo vidaus reikalų įstaigų profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėse sąjungose. Neteisėtas profesinės sąjungos renkamojo organo atsisakymas duoti sutikimą, skirti pareigūnui tarnybinę nuobaudą pažeidžia vidaus reikalų įstaigos interesus, kliudo įstaigos vadovui užtikrinti nepriekaištingą vidaus tarnybos įstaigos veiklą, o tuo pačiu ir viešąjį interesą – piliečių teisių ir teisėtų interesų apsaugą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-900/2009; 2009 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1227/2009; 2010 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1370/2009).

Atsižvelgiant į tai, kad pagal Statuto 43 straipsnio 4 dalį profesinės sąjungos diskrecijos ribos siekia tik tarnybinės nuobaudos įvertinimą tais aspektais, ar tarnybinė nuobauda pareigūnui nėra skiriama dėl jo narystės profesinėje sąjungoje, dėl atstovavimo profesinės sąjungos nariams arba dėl veiklos profesinėje sąjungoje, sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, kurioje yra ginčijamas profesinės sąjungos renkamojo organo nesutikimas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, privalo patikrinti, ar nesutikimas yra grindžiamas dėl pareigūno narystės profesinėse sąjungose, dėl atstovavimo vidaus reikalų įstaigų profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėse sąjungose, ar dėl kitų priežasčių, tačiau, spręsdamas ginčą, teismas neturi nagrinėti būsimos nuobaudos pagrįstumo klausimų, nesusijusių su pareigūno naryste profesinėje sąjungoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2006 m. liepos 3 d. aprobuotas „Administracinių bylų dėl tarnybinių ginčų nagrinėjimo teismuose praktikos apibendrinimas“, publikuota „Administracinių teismų praktika“ Nr. 9, 2007 m.). Todėl atsakovo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenagrinėjo siūlomos taikyti tarnybinės atsakomybės pagrįstumo, yra nepagrįstas.

Dėl administracinių teismų praktikos, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas bei kuria remiasi ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pastebėtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnis skelbia, kad, nagrinėdami bylas, teismai taip pat vadovaujasi oficialiai paskelbtais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimais ir atsižvelgia į Aukščiausiojo Teismo biuletenyje paskelbtas šio teismo nutartis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje paskelbtus šio teismo sprendimus, nutarimus ir nutartis (2 d.).

Teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina (4 d.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje taip pat yra pažymėjęs, kad teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama. Toks teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose teismų sprendimuose.

Būtent tokį – tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, atliekamą ir visais atvejais deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamą – teismų praktikos koregavimą (nukrypimą nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimą) pagal savo kompetenciją turi užtikrinti atitinkamai Lietuvos apeliacinis teismas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2001 m. liepos 12 d. nutarimas, 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas, 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas, 2006 m. kovo 14 d. nutarimas, 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

Taigi, tiek Teismų įstatymas, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas teismų precedentus pripažįsta teisės šaltiniais – auctoritate rationis, o rėmimąsi precedentais – vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Todėl teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami, o teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pažymi tai, jog nukrypti nuo pirmosios instancijos teismo bei šiame sprendime nurodytos administracinių teismų praktikos pirmosios instancijos teismas negalėjo dėl, kaip minėta, teismo precedentui suteikto teisinio statuso bei dėl to, kad minėta teismų praktika suformuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų, o keisti suformuotą administracinių teismų praktiką apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nemano esant neišvengiama, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama, kadangi šiuo metu egzistuojanti administracinių teismų praktika, priešingai nei teigia atsakovas, nesusiaurina profesinių sąjungų, veikiančių vidaus reikalų sistemoje, teisių, tačiau visiškai atitinka teisinį reguliavimą, jį tinkamai aiškina.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus bei administracinių teismų praktiką, suformuotą panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesinės sąjungos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas