A-662-1976-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-1976/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07452-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 35.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Stasio Gagio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su prašymu panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) administracijos direktoriaus 2012 m. gruodžio 14 d. įsakymą Nr. 30-2530 „Dėl Švietimo, kultūros ir sporto departamento reguliavimo sričiai priskirtų ugdymo įstaigų gautų paramos, 2 procentų ir kitų lėšų apskaitos ir naudojimo tvarkos aprašo tvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas).

Paaiškino, kad pagal ginčijamu įsakymu patvirtinto Švietimo, kultūros ir sporto departamento reguliavimo sričiai priskirtų ugdymo įstaigų gautų paramos, 2 procentų ir kitų lėšų apskaitos ir naudojimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 1 punktą, ši tvarka <...> nustato Vilniaus miesto savivaldybės ugdymo įstaigų gautų iš Valstybinės mokesčių inspekcijos iki 2 procentų dydžio gyventojų pajamų mokesčio, iš fizinių bei juridinių asmenų paramos, tam tikrų nenumatytų biudžetinių įstaigų programų sąmatose išlaidų dengimui, įplaukų gautų draudiminiam įvykiui atsitikus, kompensacijų, gautų iš šalies ir užsienio renginių organizatorių ankstesniais biudžetiniais metais padarytų dalyvavimo šiuose renginiuose išlaidų padengimui, biudžetinių įstaigų skelbiamų konkursų dalyvių mokesčių, netesybų, mokesčių už įstaigos suteiktas paslaugas, patalpų nuomos mokesčių ir įmokų už komunalines paslaugas (šildymą elektrą vandenį ir panašiai), kitų įplaukų, kurios nėra gautos kaip asignavimai, lėšų priėmimą, apskaitą, kontrolę ir atskaitomybę“.

Vadovavosi Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo (toliau – ir BĮĮ) 11 straipsniu, Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – ir BAĮ) 9–11, 14 ir 21 straipsniais ir teigė, kad lėšas iš savivaldybės biudžeto išlaikoma biudžetinė įstaiga naudoja savivaldybės tarybos nustatyta tvarka. Centralizuotai tvarkančios apskaitą biudžetinės įstaigos atsakomybė nustatoma rašytinėje sutartyje, sudaromoje su užsakovu. Ūkio subjekto vadovas atsako už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) arba apskaitos paslaugas teikiančiai įmonei, arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiančiam asmeniui.

Pareiškėjas taip pat rėmėsi Lietuvos Respublikos finansų ministro 2005 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 1K-170 patvirtintomis Biudžetinių įstaigų buhalterinės apskaitos organizavimo taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės) ir teigė, kad už biudžetinės įstaigos buhalterinės apskaitos organizavimą atsako biudžetinės įstaigos vadovas. Taisyklių 6 punktas įtvirtina pareigą biudžetinės įstaigos vadovui užtikrinti, kad būtų laiku priimami sprendimai, susiję su buhalterine apskaita. Biudžetinių įstaigų buhalterinė apskaita gali būti tvarkoma centralizuotai, o sprendimą tvarkyti biudžetinės įstaigos buhalterinę apskaitą centralizuotai priima šios įstaigos steigėjas arba steigėjo funkcijas atliekanti biudžetinė įstaiga (savivaldybės taryba).

Pažymėjo, kad iš Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2011 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. V-1164 patvirtintų Nuostatų, įstatų ar statutų įforminimo reikalavimų, kuriais vadovaujamasi rengiant valstybinių ir savivaldybių bendrojo ugdymo, profesinio mokymo įstaigų ir neformaliojo švietimo mokyklų, išskyrus aukštąsias mokyklas, nuostatus (toliau – ir Nuostatų reikalavimai), 12 punkto taip pat matyti, kad turi būti nurodoma, kokie yra mokyklos lėšų šaltiniai, kokia tvarka mokykla organizuoja buhalterinę apskaitą, tvarko finansinę atskaitomybę ir kaip kontroliuojama jos finansinė veikla, kas atlieka mokyklos veiklos priežiūrą.

Pagal BĮĮ 6 straipsnį, švietimo įstaigos nuostatus tvirtina savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija, t. y. savivaldybės taryba. Pareiškėjas darė išvadą, kad Savivaldybės administracijos direktorius, priimdamas ginčijamą įsakymą, pažeidė Savivaldybės tarybai (dėl gautinų lėšų naudojimo tvarkos nustatymo, buhalterinės apskaitos organizavimo, finansinės atskaitomybės tvarkymo, mokyklos finansinės veiklos kontrolės) ir biudžetinės įstaigos vadovui (dėl buhalterinės apskaitos organizavimo) nustatytą kompetenciją ir nepateisinamai įsiterpė į sutartinius teisinius santykius (centralizuotai tvarkančios apskaitą biudžetinės įstaigos atsakomybė nustatoma rašytinėje sutartyje, sudaromoje su užsakovu), todėl veikė ultra vires ir viršijo savo įgaliojimus.

Pareiškėjas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Viešojo administravimo įstatymu ir teigė, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Viešojo administravimo subjektams draudžiama atlikti viešojo administravimo funkcijas neturint įstatymo nustatyta tvarka suteiktų viešojo administravimo įgaliojimų arba priimti administracinius sprendimus, siekiant kitų, negu įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nustatyta, tikslų.

Teigė, kad jokie teisės aktai savivaldybės administracijos direktoriui nesuteikia kompetencijos nustatyti biudžetinėms įstaigoms privalomų reikalavimų buhalterinei apskaitai organizuoti, todėl jis, neturėdamas įgaliojimų reglamentuoti minimus teisinius santykius, pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktų, 6 straipsnio 4 dalies nuostatas. Kadangi įsakymo 2 punktas yra išvestinis iš 1 punkto, neteisėtu laikytinas visas ginčijamas įsakymas.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius su pareiškėjo prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime į prašymą nurodė, kad ginčijamas Įsakymas buvo priimtas siekiant įgyvendinti aiškesnę ir nuoseklesnę Švietimo, kultūros ir sporto departamento reguliavimo sričiai priskirtų ugdymo įstaigų gautos paramos apskaitos bei naudojimo kontrolę. Poreikį priimti ginčijamą įsakymą lėmė atliekant auditą ugdymo įstaigose dažnai nustatomi teisės aktų pažeidimai, susiję su gautos paramos apskaita ir naudojimu. Rėmėsi BAĮ 6 straipsnio 2 dalimi, Paramos ir labdaros įstatymo 12 straipsnio 2 dalimi ir teigė, kad dažnai pasitaikydavo atvejų, kai ugdymo įstaigos lėšas laikydavo savo asmeninėse sąskaitose, jų netraukdavo į apskaitą, todėl egzistavo didelė tikimybė, kad jos bus panaudotos netinkamai. Vadovavosi BĮĮ 2 straipsnio 1 dalyje nurodytu biudžetinės įstaigos apibrėžimu ir teigė, jog savivaldybė turi ne tik teisę, bet ir pareigą domėtis ir rūpintis, kad jos įsteigtose biudžetinėse įstaigose būtų laikomasi teisės aktų reikalavimų, gauta parama būtų įtraukta į apskaitą ir būtų nustatytos pagrindinės procedūros. Vilniaus miesto savivaldybei pavaldžios apie 300 ugdymo įstaigų, todėl nesant detalesnės tvarkos nuolat kyla apskaitos vykdymo neaiškumų. Pabrėžė, kad ginčijamu įsakymu nebuvo siekta sukurti ir nustatyti naujus apskaitos organizavimo principus, taisykles ar naują paramos naudojimo tvarką, jis yra daugiau organizacinio, koordinuojamojo pobūdžio, priimtas siekiant užtikrinti, kad ugdymo įstaigos laikytųsi teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų. Pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodo jokios konkrečios ginčijamo įsakymo nuostatos, kuri prieštarautų įstatymams. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad viešojo administravimo subjektai pagal savo kompetenciją gali detalizuoti administravimo procedūrų, kurių metu bus įgyvendinami atitinkamos įstatymų leidėjo numatytos pareigos, eigą. Tokie atvejai nelaikytini konkuruojančios valdžios institucijų kompetencijos įgyvendinimu, o pripažintini dalinės kompetencijos, kai įstatymų leidėjas suteikia įgaliojimus skirtingiems subjektams skirtingose sprendimų reglamentavimo ir priėmimo procedūrų stadijose, įgyvendinimu.

Paaiškino, kad Įsakymas buvo priimtas vykdant vidaus audito apskaitos „Dėl BĮ Vilniaus „Ryto“ vidurinės mokyklos veiklai 2010 m. finansuoti skirtų lėšų panaudojimo ir turto valdymo, naudojimo bei disponavimo juo teisėtumo vertinimas“ rekomendaciją stiprinti vidaus kontrolę departamento reguliavimo sričiai priskirtų švietimo įstaigų gaunamų 2 proc. paramos lėšų apskaitos proceso organizavimo srityje. 2011 m. liepos 24 d. vidaus audito ataskaitoje Nr. A89-238(3.12.1-AD3) nurodyta, kad mokyklos gaunamos 2 proc. paramos lėšos nebuvo traukiamos į apskaitą, kaip to reikalauja BAĮ, todėl rekomenduota stiprinti vidaus kontrolę Švietimo, kultūros ir sporto departamento reguliavimo sričiai priskirtų švietimo įstaigų gaunamų 2 proc. paramos lėšų apskaitos proceso organizavimo srityje. Taigi Įsakymas buvo priimtas vykdant minėtą vidaus audito ataskaitą, todėl nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad atsakovas įsiterpė į biudžetinės įstaigos vadovui (dėl buhalterinės apskaitos organizavimo) nustatytą kompetenciją ir nepateisinamai įsiterpė į sutartinius teisinius santykius. Nesutiko su argumentu, kad priimdamas ginčijamą įsakymą įsiterpė į Savivaldybės tarybai BĮĮ 6 straipsnio 4 dalyje ir 10 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytą kompetenciją. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius yra vykdomoji savivaldybės institucija, kuriai nustatytos plačios atsakomybės sritys. Savivaldybės administracijos direktorius, be kitų įgaliojimų, koordinuoja ir kontroliuoja viešąsias paslaugas teikiančių subjektų darbą, atlieka kitas pagal įstatymus ir savivaldybės tarybos sprendimus jam priskirtas savivaldybės juridinių asmenų valdymo funkcijas, atsako už savivaldybės ūkinę ir finansinę veiklą, administruoja savivaldybės turtą. Be to, nagrinėjamas atvejis nepatenka į Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nustatytą savivaldybės tarybos išimtinę kompetenciją, kuriai priskirtų įgaliojimų savivaldybės taryba negali perduoti jokiai kitai savivaldybės institucijai ar įstaigai. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2008 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. 1-781 yra pavedusi administracijos direktoriui įgyvendinti juridinio asmens dalyvio kompetencijai pagal įstatymus priskirtas teises ir vykdyti pareigas, išskyrus aiškiai nustatytas išimtis, tarp kurių nagrinėjamas atvejis nepatenka.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 3 d. sprendimu pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą tenkino ir panaikino Įsakymą.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nurodė Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo (toliau – ir SAPĮ) 4 straipsnį, 5 straipsnį, 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Įsakymu patvirtintas Tvarkos aprašas nustato, be kita ko, Vilniaus miesto savivaldybės ugdymo įstaigų gautų iš Valstybinės mokesčių inspekcijos iki 2 procentų dydžio gyventojų pajamų mokesčio, iš fizinių bei juridinių asmenų paramos, tam tikrų nenumatytų biudžetinių įstaigų programų sąmatose išlaidų dengimui, įplaukų, gautų atsitikus draudžiamajam įvykiui, kompensacijų, gautų iš šalies ir užsienio renginių organizatorių ankstesniais biudžetiniais metais padarytų dalyvavimo šiuose renginiuose išlaidų padengimui, biudžetinių įstaigų skelbiamų konkursų dalyvių mokesčių, netesybų, mokesčių už įstaigos suteiktas paslaugas, patalpų nuomos mokesčių ir įmokų už komunalines paslaugas (šildymą elektrą vandenį ir panašiai), kitų įplaukų, kurios nėra gautos, kaip asignavimai, lėšų priėmimą, apskaitą, kontrolę ir atskaitomybę. Iš Tvarkos aprašo 2.1 ir 2.2 punktų matyti, kad jo tam tikros nuostatos taikomos ir ugdymo įstaigoms, kurioms buhalterinės apskaitos paslaugas teikia biudžetinė įstaiga „Biudžetinių įstaigų buhalterinė apskaita“, ir visoms kitoms ugdymo įstaigoms.

Vadovaujantis BAĮ 21 straipsnio 1 dalimi, už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas. Apskaitos paslaugas teikiančios įmonės arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiančio asmens, arba centralizuotai tvarkančios apskaitą biudžetinės įstaigos atsakomybė nustatoma rašytinėje sutartyje, sudaromoje su užsakovu. Prie sutarties pridedama apskaitos paslaugas teikiančios įmonės arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiančio asmens bendrosios civilinės atsakomybės draudimo sutartis (BAĮ 11 str. 2 d.). Už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys. Ūkio subjekto vadovas atsako už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) arba apskaitos paslaugas teikiančiai įmonei, arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiančiam asmeniui (BAĮ 14 str. 2 d.).

Lietuvos Respublikos finansų ministro 2005 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 1K-170 patvirtintose Biudžetinių įstaigų buhalterinės apskaitos organizavimo taisyklėse taip pat nustatyta, kad už biudžetinės įstaigos buhalterinės apskaitos organizavimą atsako biudžetinės įstaigos vadovas (4 p.), kuris turi pareigą užtikrinti, kad būtų laiku priimami sprendimai, susiję su buhalterine apskaita, t. y., be kita ko, turi paskirti buhalterinės apskaitos tvarkytoją (6.1 p.), parinkti buhalterinės apskaitos politiką ir patvirtinti sąskaitų planą (6.2 p.), nustatyti biudžetinės įstaigos darbuotojų atsakomybę už ūkinių operacijų atlikimą, jų įforminimą, taip pat buhalterinei apskaitai ir kontrolei reikalingų dokumentų perdavimą apskaitą tvarkantiems darbuotojams (6.5 p.) ir priimti kitus sprendimus, susijusius su buhalterinės apskaitos organizavimu. Taisyklių 10 punktas nustato, kad buhalterinės apskaitos tvarkymas turi būti įformintas centralizuotos buhalterijos ir biudžetinės įstaigos sutartimi, kurioje nustatomos kiekvienos iš šalių pareigos, teisės, atsakomybė ir kitos sąlygos.

Teismas darė išvadą, kad Savivaldybės administracijos direktorius, priimdamas ginčijamą įsakymą, įsiterpė į biudžetinės įstaigos vadovo kompetenciją savarankiškai organizuoti buhalterinę apskaitą ir į sutartinius teisinius santykius, nustatančius, kad centralizuotai tvarkančios apskaitą biudžetinės įstaigos atsakomybė nustatoma rašytinėje sutartyje, sudaromoje su užsakovu. BĮĮ 10 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad biudžetinės įstaigos lėšų šaltiniai gali būti: 1) valstybės biudžeto ir (arba) savivaldybės biudžeto asignavimai; 2) Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetų ir kitų valstybės ir savivaldybių pinigų fondų lėšos; 3) kitos teisėtai gautos lėšos. To paties straipsnio 3 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, kad šio straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytas lėšas iš savivaldybės biudžeto išlaikoma biudžetinė įstaiga naudoja savivaldybės tarybos nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2011 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. V-1164 patvirtintų Nuostatų 12 punkte nurodyta, kad rengiant valstybinių ir savivaldybių bendrojo ugdymo, profesinio mokymo įstaigų ir neformaliojo švietimo mokyklų, išskyrus aukštąsias mokyklas, nuostatus skyriuje „Mokyklos turtas, lėšos, jų naudojimo tvarka, finansinės veiklos kontrolė ir Mokyklos veiklos priežiūra“ turi būti nurodoma, kokie yra mokyklos lėšų šaltiniai, kokia tvarka mokykla organizuoja buhalterinę apskaitą, tvarko finansinę atskaitomybę ir kaip kontroliuojama jos finansinė veikla, kas atlieka mokyklos veiklos priežiūrą. Pagal BĮĮ 6 straipsnio 4 dalį, steigiamos biudžetinės įstaigos nuostatus rengia ir tvirtina teisės akte, kuriuo steigiama biudžetinė įstaiga, nurodyta savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija. Steigiamos biudžetinės įstaigos nuostatus pasirašo savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos vardu veikiantis asmuo arba savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos įgaliotas asmuo.

Iš savivaldybės biudžeto išlaikomos biudžetinės įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendina savivaldybės taryba (BĮĮ 4 str. 2 d.). Taigi šiuo atveju švietimo įstaigos nuostatus tvirtina savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija – savivaldybės taryba. Kaip matyti iš išdėstytų BĮĮ nuostatų, sprendimą dėl BĮĮ 10 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytų gautinų lėšų naudojimo tvarkos nustatymo, buhalterinės apskaitos organizavimo, finansinės atskaitomybės tvarkymo, biudžetinės švietimo įstaigos finansinės veiklos kontrolės turi priimti savivaldybės taryba. Teismas nurodė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. spalio 31 d. nutarimo nuostatas. Padaryta išvada, kad įstatymų leidėjui BĮĮ įtvirtinus, jog sprendimą dėl BĮĮ 10 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytų gautinų lėšų naudojimo tvarkos nustatymo, buhalterinės apskaitos organizavimo, finansinės atskaitomybės tvarkymo, biudžetinės švietimo įstaigos finansinės veiklos kontrolės turi priimti savivaldybės taryba, nagrinėjamu atveju administracijos direktorius, priimdamas ginčijamą įsakymą, peržengė savo kompetencijos ribas. Dėl nurodytų argumentų atmestas atsakovo teiginys, kad savivaldybės taryba minėtą funkciją galėjo pavesti administracijos direktoriui. Taip pat pažymėta, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 17 d. sprendime Nr. 1-781, kuriuo remiasi atsakovas, nėra nurodyta, kad taryba perduoda administracijos direktoriui funkciją dėl biudžetinių įstaigų paramos lėšų apskaitos ir naudojimo reglamentavimo.

Pagal Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktų nuostatas, viešojo administravimo subjektai savo veikloje privalo vadovautis įstatymo viršenybės principu, pagal kurį viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus; administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais ir nepiktnaudžiavimo valdžia principu, pagal kurį viešojo administravimo subjektams draudžiama atlikti viešojo administravimo funkcijas neturint šio įstatymo nustatyta tvarka suteiktų viešojo administravimo įgaliojimų arba priimti administracinius sprendimus, siekiant kitų, negu įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nustatytų tikslų. Padaryta išvada, kad Savivaldybės administracijos direktorius, priėmęs ginčijamą įsakymą, peržengdamas savo kompetencijos ribas, pažeidė ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktų nuostatas.

Pažymėta, kad vidaus audito ataskaitoje, kuria remdamasis atsakovas siekia pateisinti įsakymo priėmimą (b. l. 36–41), nurodyta, kad 2 proc. paramos lėšos nebuvo traukiamos į apskaitą, kaip to reikalauja BAĮ, ir rekomenduota Švietimo, kultūros ir sporto departamento direktoriui stiprinti vidaus kontrolę jo reguliavimo sričiai priskirtų švietimo įstaigų gaunamų 2 proc. paramos lėšų apskaitos proceso organizavimo srityje. Taigi ataskaitoje taip pat nurodyta, kad apskaitos vykdymo tvarka reglamentuota BAĮ, o Savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto departamentas tik turi skirti daugiau dėmesio kontrolei, kaip laikomasi teisės aktų reikalavimų, o ne pats nustatinėti naujas taisykles. Dėl nurodytų priežasčių teismas sutiko su pareiškėjo argumentu, kad su buhalterinės apskaitos organizavimu susiję klausimai išsamiai yra apibrėžti tiek įstatymuose, tiek ir įstatymus įgyvendinamuosiuose teisės aktuose (BAĮ, Taisyklėse ir kt.), o atsakovo argumentas, kad įsakymo priėmimą lėmė atliktas vidaus auditas ir pasitaikydavę dažni pažeidimai, atmestas, nes jis nepaneigia aplinkybės, kad Įsakymas priimtas neteisėtai. Teismas darė išvadą, kad Įsakymas naikintinas, nes jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas.

III. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti. Taip pat prašo prijungti prie bylos papildomus įrodymus – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vidaus audito skyriaus 2014 m. balandžio 3 d. vidaus audito ataskaitą Nr. A89-96/14(3.12.1-AD3) „Paramos ir kitų (nebiudžetinių) lėšų Savivaldybės biudžetinėse įstaigose apskaitos vertinimas“.

Apeliaciniame skunde išdėsto, jog teismas nenurodė pakankamų argumentų bei motyvų, sudarančių pagrindą tenkinti pareiškėjo pareiškimą. Nagrinėjamu atveju nebuvo įsigilinta į ginčo esmę, ginčijamo Įsakymo priėmimo aplinkybes, į esamą teisinį reglamentavimą. Teismas itin formaliai taikė bei aiškino teisės aktus, todėl priėmė neteisingą sprendimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 str., 87 str.). Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog Savivaldybės administracijos direktorius, priimdamas ginčijamą Įsakymą, įsiterpė į biudžetinės įstaigos vadovo kompetenciją savarankiškai organizuoti buhalterinę apskaitą ir į sutartinius teisinius santykius. Teismas formaliai rėmėsi teisės aktų nuostatomis ir visiškai neatsižvelgė į Įsakymo priėmimo aplinkybes, kurios, apelianto įsitikinimu, nagrinėjamoje byloje turi esminę reikšmę.

Pabrėžia, jog ginčijamas Įsakymas buvo priimtas siekiant įgyvendinti aiškesnę ir nuoseklesnę Švietimo, kultūros ir sporto departamento reguliavimo sričiai priskirtų ugdymo įstaigų gautos paramos apskaitos bei naudojimo kontrolę. Remiasi BAĮ 6 straipsnio 2 dalimi ir Paramos ir labdaros įstatymo 12 straipsnio 2 dalimi. Iki Įsakymo priėmimo ugdymo įstaigų audito metu buvo nustatomi dažni teisės aktų pažeidimai, susiję su gautos paramos apskaita ir naudojimu, kai ugdymo įstaigos aptartas lėšas laikydavo savo asmeninėse sąskaitose, jų neapskaitydavo, todėl egzistavo didelė tikimybė, jog šios lėšos panaudotos taip pat netinkamai. Savivaldybės biudžetinė įstaiga steigiama Savivaldybės funkcijoms įgyvendinti, ji yra ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, įgyvendinantis valstybės ar savivaldybės funkcijas ir išlaikomas iš valstybės ar savivaldybės biudžetų asignavimų. Atsakovo įsitikinimu, Savivaldybės administracija turi ne tik teisę, bet ir priedermę domėtis ir rūpintis, kad jos įsteigtose biudžetinėse įstaigose būtų laikomasi teisės aktų reikalavimų, gauta parama būtų apskaitoma bei būtų nustatytos pagrindinės procedūros. Vilniaus miesto savivaldybės pavaldume yra apie 300 ugdymo įstaigų, todėl be detalesnės tvarkos nuolat kyla neaiškumų apskaitos vykdymo klausimais, audito metu dažnai nustatomi pažeidimai, o mokyklų vadovai pažeidimus linkę pateisinti sudėtinga ir komplikuota teisine baze bei specialių žinių trūkumu.

Įsakymas buvo priimtas vykdant vidaus audito ataskaitos „Dėl BĮ Vilniaus „Ryto“ vidurinės mokyklos veiklai 2010 m. finansuoti skirtų lėšų panaudojimo ir turto valdymo, naudojimo bei disponavimo juo teisėtumo vertinimas“ rekomendaciją stiprinti vidaus kontrolę departamento reguliavimo sričiai priskirtų švietimo įstaigų gaunamų 2 proc. paramos lėšų apskaitos proceso organizavimo srityje. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vidaus audito skyrius, atlikęs BĮ Vilniaus „Ryto“ vidurinės mokyklos veiklai 2010 m. finansuoti skirtų lėšų panaudojimo ir turto valdymo, naudojimo bei disponavimo juo teisėtumo vertinimą, 2011 m. liepos 24 d. vidaus audito ataskaitoje Nr. A89-238(3.12.1-AD3) nurodė, jog vidaus audito metu nustatyta, kad mokyklos gaunamos 2 proc. paramos lėšos nebuvo apskaitomos, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymas. Vadovaujantis minėto įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostata, į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu. Kadangi mokyklos gautos paramos lėšos apskaitomos nesilaikant teisės aktų reikalavimų, o taip pat nėra nustatyta šių lėšų naudojimo tvarka, negalima patvirtinti, kad lėšos yra naudojamos teisėtai ir tinkamai. Atsižvelgiant į nustatytą pažeidimą buvo rekomenduota stiprinti vidaus kontrolę Švietimo, kultūros ir sporto departamento reguliavimo sričiai priskirtų švietimo įstaigų gaunamų 2 proc. paramos lėšų apskaitos proceso organizavimo srityje. Taigi Įsakymas buvo priimtas vykdant minėtą vidaus audito ataskaitą ir siekiant pagerinti ugdymo įstaigų atliekamą apskaitą kontroliuoti, ar jos laikosi teisės aktais nustatytų reikalavimų, kas iš esmės atitinka viešojo administravimo subjekto vidaus administravimą.

Pažymi, kad Savivaldybės administracijos Vidaus audito skyrius, įvertinęs Savivaldybės biudžetinių įstaigų paramos ir kitų (nebiudžetinių) lėšų apskaitymo 2013 metais teisėtumą 2014 m. balandžio 3 d. vidaus audito ataskaitoje „Paramos ir kitų (nebiudžetinių) lėšų Savivaldybės biudžetinėse įstaigose apskaitos vertinimas“ Nr. A89-96/14(3.12.1-AD3) nustatė pažeidimus, susijusius su buhalterinės apskaitos organizavimu ir rekomendavo teisės aktų nustatyta tvarka inicijuoti Savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. gruodžio 14 d. įsakymo Nr. 30-2530 „Dėl Švietimo, kultūros ir sporto departamento reguliavimo sričiai priskirtų ugdymo įstaigų gautų paramos, 2 procentų ir kitų lėšų apskaitos ir naudojimo tvarkos aprašo tvirtinimo“ pakeitimą, apibrėžiant tvarkos įgyvendinimo kontrolės (priežiūros) procedūras bei bankų sąskaitų administravimo išlaidų apskaitos principus, atsižvelgiant į vidaus audito ataskaitoje pateiktas pastabas, į buhalterinę apskaitą įtraukti visas šio vidaus audito metu nustatytas 2013 metų ūkines operacijas, kurios nebuvo užregistruotos buhalterinėje apskaitoje. Tai patvirtina, jog poreikis kontroliuoti ir koordinuoti švietimo įstaigų buhalterinę apskaitą tebeegzistuoja ir yra itin reikšmingas. Atsižvelgiant į tai bei vadovaudamiesi ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, teismui teikia papildomus įrodymus, t. y. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vidaus audito skyriaus 2014 m. balandžio 3 d. vidaus audito ataskaitą Nr. A89-96/14(3.12.1-AD3) „Paramos ir kitų (nebiudžetinių) lėšų Savivaldybės biudžetinėse įstaigose apskaitos vertinimas“.

Teismas priėmęs skundžiamą sprendimą nevertino to, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius yra vykdomoji savivaldybės institucija, kuriai nustatytos plačios atsakomybės sritys. Pagal ginčijamo įsakymo priėmimo metu galiojusio Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalį, jis tiesiogiai ir asmeniškai atsako už įstatymų, Vyriausybės ir savivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimą savivaldybės teritorijoje jo kompetencijai priskirtais klausimais (29 str. 8 d. 1 p.) ir kt. Taigi Savivaldybės administracijos direktoriaus įgaliojimai koordinuoti ir kontroliuoti viešąsias paslaugas teikiančių subjektų darbą yra tiesiogiai įtvirtinti Vietos savivaldos įstatyme, taip pat ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2004 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. 1-399 patvirtintų Biudžetinės įstaigos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos nuostatų 15.8 punkte.

Atsakovas akcentuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I-2319-189/2014 dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. birželio 29 d. įsakymo Nr. 30-1337 „Dėl įpareigojimo Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinių ugdymo įstaigų direktorių pavaduotojams ugdymui“, 2014 m. balandžio 4 d. sprendime pažymėjo, jog Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta, kad viena iš savivaldybės atliekamų funkcijų yra viešųjų paslaugų teikimas; Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pareigybės aprašyme nurodoma, kad viena iš šio valstybės tarnautojo vykdomų funkcijų yra kontroliuoti ir koordinuoti <...> Savivaldybei priklausančių įmonių ir įstaigų veiklą; viešųjų paslaugų teikimą teritoriniu lygiu reglamentuoja pagal įgaliojimus savivaldybių administravimo subjektai ir teritoriniai valstybinio administravimo subjektai (VAĮ 17 str. 2 d.), todėl Administracijos direktorius, kaip Vilniaus miesto savivaldybės administravimo įstaigos vadovas, t. y. Savivaldybės administravimo subjektas, siekdamas užtikrinti viešojo administravimo funkcijų vykdymą, susijusį su ugdymo įstaigų kontroliavimu ir jų veiksmų koordinavimu, vadovaudamasis anksčiau išvardintais teisės aktais, turėjo kompetenciją įpareigoti ugdymo įstaigų direktorių pavaduotojus kilus ginčui derinti procesinius dokumentus su Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamentu. Taigi teismas padarė nepagrįstą išvadą jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius nebuvo kompetentingas administravimo subjektas priimti ginčijamą Įsakymą.

Teismas nepasisakė dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (2010 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-617/2010), o tai kelia pagrįstų abejonių dėl skundžiamo sprendimo pagrįstumo. Įsakymu nebuvo siekta sukurti ir nustatyti naujus apskaitos organizavimo principus, taisykles ar naują paramos naudojimo tvarką. Įsakymas yra daugiau organizacinio, koordinuojančio, lokalino pobūdžio, priimtas siekiant užtikrinti, jog ugdymo įstaigos laikytųsi teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų. Įsakymas priimtas apskaitos biudžetinėse įstaigose gerinimo ir finansinės kontrolės užtikrinimo tikslais ir išreiškia poreikį kontroliuoti ir koordinuoti biudžetinių įstaigų veiklą, kaip tai numatyta Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 7 punkte, o ne nustatyti naujas, konkuruojančias su nustatytuoju reguliavimu taisykles.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Išdėsto, jog teismas išsamiai ir sistemiškai išnagrinėjo aktualius teisės aktus, teisės principus, tinkamai juos taikė ir padarė teisingas ir pagrįstas išvadas dėl Savivaldybės administracijos direktoriaus kompetencijos. Teismas pagrįstai vertino ginčijamą aktą priėmusio subjekto kompetenciją teisės aktų, reglamentuojančių ginčo santykius, nuostatas. Vien tai, kad biudžetinių įstaigų vadovai naudodami gautas lėšas (paramą) nesilaiko įstatymų reikalavimų, nesuteikia savivaldybės administracijos direktoriui teisės viršyti jam suteiktus įgaliojimus ir nustatyti šiems asmenims privalomą minėtų lėšų naudojimo tvarką. Biudžetinių įstaigų vadovų atsakomybės klausimai gali būti sprendžiami taikant teisės aktuose nustatytas poveikio priemones (sankcijas) už teisės aktų pažeidimus. Nei viena Vietos savivaldos įstatyme savivaldybės administracijos direktoriui priskirta funkcija nėra absoliuti. Be to, vien tik iš Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 7 punkto teisinio turinio nėra pakankamai aišku, ar atsakovas yra kompetentingas priimti ginčo Įsakymą. Sprendžiant atsakovo kompetencijos tam tikroje teisinio reglamentavimo srityje nustatymo klausimą, pirmiausia yra būtina vadovautis specialiuoju įstatymu, kuris šiuos teisinius santykius reglamentuoja. Vadovaujantis BĮĮ 10 straipsnio 3 dalimi, 4 straipsnio 2 dalimi, Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 39 punktu, darytina išvada, kad ginčijamu Įsakymu reglamentuojamos lėšų (paramos) naudojimo tvarkos nustatymas yra savivaldybės tarybos, o ne administracijos direktoriaus kompetencija. Be to, tam tikri klausimai, vadovaujantis BAĮ 9-11, 14 ir 21 straipsniais, yra išimtinai priskirti biudžetinės įstaigos vadovo kompetencijai. Savivaldybės administracijos direktorius yra savivaldybės administracijos, o ne ugdymo įstaigos vadovas. Ugdymo įstaiga nėra savivaldybės administracijos struktūros dalis, todėl nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad ginčijamu Įsakymu įgyvendinta vidaus administravimo funkcija. Atsakovo nurodytu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 4 d. sprendimu (administracinė byla Nr. I-2319-189/2014) šioje byloje nėra jokio pagrindo vadovautis, nes, pirma, nagrinėjamos bylos bei apelianto nurodytos bylos faktinės aplinkybės bei ginčui taikytini teisės aktai absoliučiai skiriasi, antra, minėtas teismo sprendimas yra apskųstas apeliaciniu skundu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012-12-14 įsakymo Nr. 30-2530 „Dėl Švietimo, kultūros ir sporto departamento reguliavimo sričiai priskirtų ugdymo įstaigų gautų paramos, 2 procentų ir kitų lėšų apskaitos ir naudojimo tvarkos aprašo tvirtinimo“ panaikinimo.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatavo, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius, priėmęs ginčijamą įsakymą peržengdamas savo kompetencijos ribas, pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos ir Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymų nuostatas, taip pat Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktus, todėl pareiškėjo prašymą tenkino ir ginčijamą atsakovo įsakymą panaikino.

Vilniaus miesto savivaldybės administracija su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, teigia, jog teismas nenurodė pakankamų argumentų bei motyvų, sudarančių pagrindą tenkinti pareiškėjo pareiškimą, t. y. nebuvo įsigilinta į ginčo esmę, ginčijamo įsakymo priėmimo aplinkybes, į esamą teisinį reglamentavimą, taip pat teismas itin formaliai aiškino ir taikė teisės aktus, todėl priėmė neteisingą (neteisėtą ir nepagrįstą) sprendimą, kuris naikintinas.

Pirmiausiai pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas), aiškindamas konstitucinio teisinės valstybės principo įgyvendinimą teisėkūros procese, yra pabrėžęs, jog konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams: teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas, 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat ne kartą yra pabrėžęs būtinybę viešojo administravimo subjektams laikytis įstatymų viršenybės principo, nurodydamas, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją, pripažįstami neteisėtais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. liepos 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I1-2/2006, 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I444-4/2008, 2011 m. gegužės 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I444-14/2011).

Pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas taip pat yra ne kartą konstatavęs, jog iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos. Šis reikalavimas inter alia reiškia, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugsėjo 15 d., 2005 m. sausio 19 d., 2005 m. rugsėjo 20 d. nutarimai). Poįstatyminiu teisės aktu yra realizuojamos įstatymo normos, todėl poįstatyminiu teisės aktu negalima pakeisti įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis. Poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, jie turi būti priimami remiantis įstatymais, nes poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas nepriklausomai nuo to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimai).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamas Aprašas yra poįstatyminis teisės aktas, todėl siekiant atskleisti jame įtvirtintų nuostatų esmę bei prasmę būtina vadovautis aukštesnės galios teisės aktais, kurie yra nukreipti į aptariamų santykių teisinį reguliavimą. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. IX-574 redakcija) 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas. Šis asmuo taip pat atsako už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) arba apskaitos paslaugas teikiančiai įmonei, arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiančiam asmeniui (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 14 straipsnio 2 dalis). Ūkio subjekto vadovo funkcijas buhalterinės apskaitos tvarkymo srityje detalizuoja ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2005-05-25 įsakymu Nr. 1K-170 patvirtintos Biudžetinių įstaigų buhalterinės apskaitos organizavimo taisyklės.

Pagal Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, iš savivaldybės biudžeto išlaikomos biudžetinės įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendina savivaldybės taryba. To paties įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje reglamentuota, jog šio straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytas lėšas iš valstybės biudžeto arba iš Valstybinio socialinio draudimo fondo, Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetų ir kitų valstybės pinigų fondų išlaikoma biudžetinė įstaiga naudoja Vyriausybės, o iš savivaldybės biudžeto išlaikoma biudžetinė įstaiga – savivaldybės tarybos nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo nuostatas, padarė teisingą išvadą, kad įstatymų leidėjui minėtame įstatyme įtvirtinus, jog dėl Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytų kitų teisėtai gautinų lėšų naudojimo priima savivaldybės taryba, nagrinėjamu atveju savivaldybės administracijos direktorius, priimdamas ginčijamą įsakymą, peržengė savo kompetencijos ribas.

Be to, teisinėje valstybėje įstatymas yra visų kitų teisės aktų pagrindinis šaltinis. Viešojo administravimo subjektų priimami norminiai teisės aktai turi būti grindžiami įstatymais ir jiems neprieštarauti. Įstatymai nustato bendro pobūdžio taisykles, o poįstatyminiuose (įstatymų įgyvendinamuosiuose) teisės aktuose jos gali būti detalizuojamos, gali būti reglamentuojama jų įgyvendinimo tvarka, t. y. išleidžiamas remiantis įstatymu ir įgyvendinant įstatyme įtvirtintas nuostatas. Atsižvelgiant į tai spręstina, jog Aprašo priėmimo juridiniu šaltiniu negali būti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vidaus audito 2011 m. liepos 25 d. ataskaitoje Nr. A89-238(3.12.1-AD3) pateiktos išvados dėl Vilniaus „Ryto“ vidurinės mokyklos veiklai 2010 metais finansuoti skirtų lėšų panaudojimo ir turto valdymo, naudojimo bei disponavimo juo teisėtumo vertinimo.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija) 3 straipsnio 1 punkte įtvirtinta, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi įstatymo viršenybės principu. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Nagrinėjamu atveju, patvirtindamas Aprašą, kuriuo nustatyti savivaldybės biudžetinėms įstaigoms privalomi buhalterinės apakaitos organizavimo reikalavimai, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius šio principo nepaisė.

Remiantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktu, vienas iš pagrindinių vietos savivaldos organizavimo ir funkcionavimo principų yra savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumas. Savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgus į anksčiau nurodytus argumentus, darytina išvada, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012-12-14 įsakymu Nr. 30-2530 patvirtintas Švietimo, kultūros ir sporto departamento reguliavimo sričiai priskirtų ugdymo įstaigų gautų paramos, 2 procentų ir kitų lėšų apskaitos ir naudojimo tvarkos aprašas taip pat prieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintam teisėtumo principui.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio juridinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Stasys Gagys Skirgailė Žalimienė