eA-746-556/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-746-556/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00712-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą atsakovui V. K. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo V. K. 527,41 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Pareiškėjas paaiškino, kad UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ yra viešojo administravimo subjektas, kuriam yra pavestas vietinės rinkliavos iš atliekų turėtojų už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą administravimas. Lazdijų rajono savivaldybės taryba 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 5TS-217 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai), kurie yra privalomi visiems Lazdijų rajono savivaldybės teritorijoje esantiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Nuostatai yra viešai paskelbti internetiniame tinklapyje www.aratc.lt. Pagal Nuostatų 13 ir 14 punktus, pareiškėjui yra pavesta administruoti bei apskaičiuoti vietinės rinkliavos dydžius už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Nuostatų 3 punkte apibrėžiama, kad komunalinių atliekų turėtojai ir vietinės rinkliavos mokėtojai – tai visi fiziniai, juridiniai asmenys, iš to skaičiaus ir vykdantys ūkinę komercinę veiklą, turintys nekilnojamojo turto savivaldybės teritorijoje. Kadangi prievolė mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nustatyta norminių teisės aktų pagrindu, sutartis su atsakovu dėl komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo nėra sudaryta. Šiuo atveju atsakovas privalo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, nes nuosavybės teise turi ½ nekilnojamojo turto objekto (duomenys neskelbtini). Atsakovas nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2013 m. kovo 31 d. nėra sumokėjęs pareiškėjui 527,41 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, kuri jam buvo paskaičiuota remiantis Nuostatų 17–19 punktuose nustatyta tvarka. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra suformavęs praktiką, jog vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertinama kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Pagrindo atsakovui atsisakyti mokėti vietinę rinkliavą nėra, Lazdijų rajono savivaldybės taryba atsakovo atžvilgiu nėra priėmusi sprendimo dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą lengvatos taikymo, todėl reikalavimas dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo iš atsakovo yra teisėtas ir pagrįstas.

Atsakovas V. K. (toliau – ir atsakovas) atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad jam nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje, t. y. nebuvo pateiktas konteineris, nesuderinta konteinerio pastatymo vieta, komunalinių atliekų išvežimo grafikas, be to, konteineris, į kurį atsakovas turėtų rinkti komunalines atliekas, yra pastatytas beveik dviejų kilometrų atstumu nuo ginčo namo, kas apsunkina atliekų surinkimą. Savivaldybei nevykdant pareigos sudaryti sąlygas asmeniui laisvai ir nevaržomai įgyvendinti savo teisę į komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą, pažeidžiama atliekų turėtojo teisė naudotis atliekų tvarkymo sistema, o tuo pačiu atliekų turėtojas neturi mokėti rinkliavos. Be to, ginčo laikotarpiu pareiškėjas neteikė komunalinių atliekų surinkimo ir išvežimo paslaugos, atsakovas susikaupusiomis atliekomis rūpinosi pats, jas išveždamas į Kauną. Sodyba nuo pagrindinio kelio nutolusi apie 2 km atstumu, susisiekimas labai sudėtingas, todėl atsakovas kreipėsi į Lazdijų rajono savivaldybę su prašymu atleisti nuo vietinės rinkliavos mokėjimo, tačiau prašymas nebuvo patenkintas. Šio atsakymo teisės aktų nustatyta tvarka neskundė. Nurodė, kad pareiškėjas prašo teismą priteisti nesumokėtą vietinę rinkliavą už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2014 m. kovo 31 d., tačiau Lazdijų rajono savavaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. birželio 1 d. rašte nurodyta, jog už laikotarpį iki 2008 m. rugsėjo 24 d. (kuomet buvo pastatytas konteineris) mokėti už atliekų surinkimą atsakovui nereikės. Prašė taikyti pareiškėjo reikalavimui penkių metų ieškinio senatį.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimu skundą tenkino iš dalies. Teismas priteisė iš atsakovo V. K. pareiškėjui UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ 437,21 Lt (keturis šimtus trisdešimt septynis litus, 21 ct) vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Teismas konstatavo, kad ginčas kilo dėl atsakovo V. K. pareigos mokėti Lazdijų rajono savivaldybės tarybos nustatytą ir šios savivaldybės teritorijoje galiojančią vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir šių atliekų tvarkymą. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktu, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsniu, 30 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 12 straipsnio 1–2 punktais, Lazdijų rajono savivaldybės tarybos 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 5TS-217 patvirtintų Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų 2, 3, 24 punktais.

Teismas, apibendrinęs šias teisės akto nuostatas, priėjo išvadą, jog atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą turi mokėti asmenys Lazdijų rajono savivaldybės teritorijoje valdantys, naudojantys ar disponuojantys nekilnojamuoju turtu. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovui V. K. ginčo laikotarpiu nuosavybės teise priklausė ½ gyvenamojo namo ir kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini). Atsakovas patvirtino, kad ginčo laikotarpiu (išskyrus žiemos sezonus) gyvenamasis namas buvo naudojamas pagal paskirtį, susidarydavo atliekos, kurias, anot jo, atsakovas tvarkėsi pats, taigi teismui nekilo abejonių, jog atsakovas ginčo laikotarpiu atitiko sąlygą, kad Nuostatų 5 punkto prasme būtų pripažintas vietinės rinkliavos mokėtoju.

Teismas pažymėjo, jog atsakovo nurodytos aplinkybės, kad iš jo komunalinės atliekos nėra surenkamos ir jis jas tvarkosi pats, negali paneigti vertinimo, jog jis yra atliekų turėtojas Nuostatų 5 punkto prasme, nes atliekų turėtojo sąvoka siejama ne su komunalinių atliekų surinkimu ar (ir) jų tvarkymu, bet su atliekų turėjimu ir (ar) jų darymu (gaminimu). Teismas rėmėsi LVAT 2014 m. sausio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-334/2014. Teismas nurodė, kad atsakovas nepateikė duomenų, kurie leistų nustatyti tikrąjį faktiškai susidariusių ar deklaruojamų komunalinių atliekų kiekį (t. y., kad jis ginčo sodyboje nesilankydavo žiemos sezonu), todėl konstatavo, jog pareiškėjas apskaičiuodamas mokėtiną vietinę rinkliavos dydį neturėjo pagrindo nesivadovauti Nuostatuose įtvirtintomis taisyklėmis.

Teismas, atsižvelgdamas į formuojamą administracinių teismų praktiką bylose dėl vietinės rinkliavos mokėjimo, pripažinęs, jog atsakovas yra vietinės rinkliavos mokėtojas, turintis vykdyti teisės aktais apibrėžtą pareigą – sumokėti vietinę rinkliavą, vietinės rinkliavos suma apskaičiuota teisingai, vadovaujantis Nuostatuose nustatyta tvarka, konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimas dėl prašomos priteisti vietinės rinkliavos yra visiškai pagrįstas.

Teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatyme nuostatų dėl senaties terminų nėra įtvirtinta, todėl šiam klausimui spręsti turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nuostatomis, kurio 107 straipsnio 1–2 dalyse yra numatyta, jog mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai, pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos. Pareiškėjo reikalavimui sumokėti vietinę rinkliavą už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2009 m. gegužės 15 d. jau yra suėjęs priverstinio išieškojimo 5 metų senaties terminas, todėl pasibaigė ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas (MAĮ 107 str.3 d.). MAĮ 107 straipsnis nenumato galimybės atnaujinti priverstinio išieškojimo termino, todėl šis terminas laikytinas naikinamuoju, t. y. suėjus mokesčio priverstinio išieškojimo senaties terminui, pasibaigia ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas, todėl teismas pareiškėjo reikalavimą sumokėti rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2009 m. gegužės 15 d. atmetė. Pagal Nuostatų priedo „Vietinės rinkliavos dydis 1 m 2 /m. Lazdijų rajono savivaldybės komunalinių atliekų turėtojams mokėtojams“, individualiems namams, nustatytas 16 Lt dydžio vietinė rinkliava per mėnesį už 100 kv. m šio nekilnojamojo turto plotą. Kadangi atsakovui nuosavybės teise priklauso ½ gyvenamojo namo, kurio bendras plotas 107,41 kv. m, todėl 53,71 kv. m plotui mokėtina 8,59 Lt mėnesinė rinkliava. Iš pareiškėjo apskaičiuotos rinkliavos sumos 527,41 Lt atėmus 90,20 Lt (8,59 Lt *10,5 (dešimt su puse mėnesio)), pareiškėjui priteistina vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą suma už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 15 d. iki 2014 m. kovo 31 d. yra 437,21 Lt. Kitus atsakovo ir jo atstovo argumentus teismas laikė pertekliniais, neturinčiais teisinės reikšmės skundo patenkinimui (arba atmetimui). Dėl šių priežasčių šių argumentų detaliau nedėstė ir neanalizavo.

III. Atsakovas V. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad jam nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje, t. y. jam komunalinių atliekų tvarkymo taisyklių nustatyta tvarka nebuvo pateiktas konteineris, į kurį atsakovas turėtų rinkti komunalines atliekas. Savivaldybei nevykdant pareigos sudaryti sąlygas asmeniui naudotis komunalinių atliekų tvarkymo sistema, vietinės rinkliavos mokėtojui (t. y. atsakovui) neatsiranda pareigos mokėti rinkliavos. Be to, ginčo laikotarpiu atsakovas, negalėdamas dalyvauti komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje, susikaupusiomis atliekomis rūpinosi pats, jas išveždamas į Kauno rajoną, kuriame ir yra nuolatinė atsakovo gyvenamoji vieta.

Atsakovas taip pat teismo prašė taikyti pareiškėjo reikalavimui penkių metų ieškinio senatį. Įvedus rinkliavą, savivaldybė (sistemos administratorius), vadovaudamasis teisės aktais, parenka komunalinių atliekų tvarkytoją (vežėją), kuris teikia atliekų tvarkymo paslaugas: pateikia atliekų surinkimo konteinerius atliekų turėtojams, surenka atliekas bei jas pristato į regioninį nepavojingų atliekų sąvartyną. Kai savivaldybė pasirenka komunalinių atliekų tvarkymo sistemą finansuoti įsivesdama vietinę rinkliavą, tuomet tarp teršėjų (rinkliavos mokėtojų) ir savivaldybės atsiranda viešojo pobūdžio teisiniai santykiai ir, kaip konstatuota teismų praktikoje, tokie santykiai yra valdingo pobūdžio, t. y. rinkliavos mokėtojai privalo jiems paklusti ir jokių išimčių jiems negali būti numatyta.

Tuo atveju, jeigu savivaldybės teritorijoje nėra įvesta vietinė rinkliava, tai savivaldybė arba jos įgaliotas administratorius privalo sudaryti sutartį dėl komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo su nekilnojamo turto objektų savininkais (valdytojais) arba savininkų bendrijomis, arba bendrojo naudojimo objektų administratoriais (toliau – atliekų turėtojai) (Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 301 str.). Jeigu pagal įstatyme nustatytą tvarką tokia sutartis pagal individualias sąlygas nėra sudaroma, laikoma, kad atliekų turėtojai tokią sutartį sudarė pagal komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutarties standartines sąlygas (žr., Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. balandžio 12 d.

įsakymas Nr. D1-254 „Dėl komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutarties standartinių sąlygų patvirtinimo“). Kai savivaldybės pasirenka savo komunalinių atliekų tvarkymo sistemos finansavimą organizuoti „tarifų“ pagrindu, tarp teršėjo (paslaugos gavėjo) ir savivaldybės atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, kuriuose teršėjas yra paslaugos gavėjas, turintis teisę reikalauti iš paslaugos teikėjo (savivaldybės ar administratoriaus) paslaugą suteikti tinkamai vadovaujantis teisės aktų nustatyta tvarka. Toks dualistinis komunalinių atliekų tvarkymo finansavimo formų įteisinimas lemia, kad vienu atveju „teršėjas“ naudodamasis savivaldybėje veikiančia komunalinių atliekų tvarkymo sistema turi tik pareigas ir neturi jokių teisių, o kitu atveju jam tos teisės yra suteikiamos.

Svarbu pažymėti, kad toks „teršėjo“ teisinis statusas priklauso išskirtinai tik nuo savivaldybės pasirinkimo, kaip joje veikianti komunalinių atliekų tvarkymo sistema bus finansuojama. Atsakovo nuomone, vien tik nuo pasirinkimo, kaip ji finansuos komunalinių atliekų tvarkymo sistemą, savivaldybei negali būti suteiktos neribotos teisės reikalauti mokėti vietinę rinkliavą visiškai ignoruojant įstatymu numatytą pareigą užtikrinti „teršėjui“ galimybę tokia komunalinių atliekų tvarkymo sistema naudotis. Atsakovo nuomone, savivaldybė neturi teisės reikalauti iš „teršėjo“ mokėti vietinę rinkliavą, jeigu ji negali jam užtikrinti teisės dalyvauti komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje.

Priešingu atveju, būtų pažeidžiamas Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 10 punktas, kuris nustato, kad „teršėjui“ privalomai turi būti pateikti komunalinių atliekų surinkimo instrumentai, kurie ir yra komunalinių atliekų tvarkymo sistemos dalimi. Teismas konstatuodamas atsakovo pareigą mokėti vietinę rinkliavą, nesudarant jam galimybės naudotis komunalinių atliekų tvarkymo sistema, įteisintų situaciją, kurioje iš „teršėjų“ reikalaujama mokėti už tai, kuo jie negali pasinaudoti. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, visiškai neanalizavo atsakovo argumentų, t. y. netyrė, kaip faktas, kad atsakovui nėra sudaroma galimybė dalyvauti komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje, daro įtaką jo pareigai mokėti vietinę rinkliavą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Po apeliacinio skundo priėmimo V. K. pateikė prašymą dėl naujo rašytinio įrodymo pridėjimo prie bylos.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 138 straipsnio 3 dalyje išdėstyta, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teisme tiriami tik tuo atveju, jeigu pastarasis teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Nei vienos iš įstatymų leidėjo nurodytos aplinkybės nėra, todėl prieš posėdžio pradžią pateiktą dokumentą atsisakytina priimti.

Nesutinkant su pirmosios instancijos teismo sprendimu nurodoma, kad atsakovas negalėjo dalyvauti komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje, susikaupusiomis atliekomis rūpinosi pats, nes nebuvo pateiktas konteineris. Pareiškėjo (apelianto) nuomone, savivaldybė neturi teisės reikalauti iš „Teršėjo“ mokėti vietinę rinkliavą, jeigu ji negali jam užtikrinti teisės dalyvauti komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje.

Atsakovas taip pat mano, jog turėjo būti taikoma penkerių metų ieškinio senatis dėl vietinės rinkliavos priteisimo.

V. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 išaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina, kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje, kas savo ruožtu leidžia daryti išvadą, jog aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, plėtodama ankstesnę praktiką, 2014 m. sausio 28 d. nutartyje taip pat pažymėjo, jog „<...> rinkliava nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir ji negali būti vertinama, kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11‑1574/2005; 2008 m. liepos 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556‑1333/2008; 2012 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822‑2403/2012). Pareiga mokėti savivaldybės tarybos nustatytą ir jos teritorijoje galiojančią vietinę rinkliavą (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d., 11 str. 1 d. (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-857 redakcija), 12 str. 1 p.), kurios dydis ir mokėjimo tvarka nustatomi rinkliavos nuostatuose (Rinkliavų įstatymo 12 str., 13 str. 1 d.), tenka visiems šiuose nuostatuose nurodytiems fiziniams ir juridiniams asmenims, išskyrus Lietuvos banką (Rinkliavų įstatymo 3 str. (2004 m. balandžio 15 d. įstatymo Nr. IX-2139 redakcija). <...> vietinė rinkliava ir iš jos kylantys teisiniai santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas. Šie santykiai – tai valdingo pobūdžio teisiniai santykiai tarp vietinės rinkliavos mokėtojų ir vietos savivaldos institucijų (šių institucijų įgaliojimus įgyvendinančių asmenų). Todėl, kaip ir dėl mokesčių, taip ir dėl vietinių rinkliavų su jų mokėtojais nesitariama (šiuo klausimu pagal analogiją, pvz., žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d. ir 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimus; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 29 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A7‑60/2004, Administracinių teismų praktika Nr. 5, p. 33–42)“.

Toje pačioje nutartyje taip pat buvo pasisakyta, kad „<...> vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka.

Tai lemia, kad nagrinėjamu atveju vertinimo, jog atsakovas pagal Nuostatų 5 punktą yra laikytinas ginčo vietinės rinkliavos mokėtoju, negali paneigti jo nurodomi argumentai, kad jam komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos nebuvo teikiamos, kad jis šias atliekas tvarkėsi pats. Be to, kadangi, kaip matyti iš šiame baigiamajame teismo akte cituotų ir kitų Nuostatuose įtvirtintų taisyklių, asmens pripažinimas ginčo rinkliavos mokėtoju nėra siejamas su individualaus komunalinių atliekų konteinerio turėjimu ir (ar) naudojimu, minėtam vertinimui neturi įtakos atsakovo argumentai, kad jam nebuvo skirtas joks konteineris atliekoms šalinti <...>“.

Atsižvelgiant į formuojamą administracinių teismų praktiką šios kategorijos bylose (dėl vietinės rinkliavos mokėjimo) apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitokioms išvadoms nei padaryta pirmiau. Todėl tvirtintina, kad tikrinamoje administracinėje byloje atsakovas yra vietinės rinkliavos mokėtojas, turintis įvykdyti teisės aktais apibrėžtą pareigą – sumokėti vietinę rinkliavą (Teismų įstatymo 33 str., Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.).

VI. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tapataus pobūdžio bylose yra akcentavęs (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.), kad mokesčių teisiniuose santykiuose senaties terminai, per kuriuos gali būti išieškomi mokesčiai (tame tarpe rinkliavos ir kiti privalomi mokėjimai), paprastai yra nustatomi arba konkretaus mokesčio mokėjimo klausimus reglamentuojančiame teisės akte, arba MAĮ, kuris konkretaus mokesčio mokėjimo klausimus reglamentuojančio teisės akto atžvilgiu yra bendroji teisės norma. Rinkliavų įstatyme nuostatos dėl senaties terminų nėra įtvirtintos, todėl šiam klausimui spręsti turi būti vadovaujamasi MAĮ nuostatomis (žr., pvz., LVAT 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2346/2012; 2012 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2405/2012).

Konkrečiai taikytina MAĮ 68 straipsnio 1 dalis, įtvirtinanti, jog tuo atveju, jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Pažymėtina, jog tokios praktikos analogiškose bylose (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) nuosekliai laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2346/2012; 2012 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2405/2012). Be kita ko, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog mokestiniuose ginčuose mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį teismas privalo taikyti savo iniciatyva (žr., pvz., LVAT 2005 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A15-485/2005).

Taigi atsižvelgus į minėtas nuostatas ir įvertinus nagrinėjamo ginčo pobūdį, spręstina, kad šiuo atveju MAĮ 68 straipsnio taikymo požiūriu pastarojoje teisės normoje nustatyto termino skaičiavimo pradžia nagrinėjamos bylos kontekste sietina su pareiškėjo kreipimosi į teismą dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo diena.

Iš byloje turimų duomenų matyti, kad pareiškėjas su pareiškimu dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo į teismą kreipėsi 2014 m. gegužės 15 d.. Taigi vadovaujantis nurodytomis nuostatomis, pareiškėjui iš atsakovo priteistina vietinė rinkliava galėjo ir turėjo būti apskaičiuojama už einamuosius (2014 m.) ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo 2014 m. sausio 1 d., t. y. už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d.

Pirmosios instancijos taikė senatį, tačiau netinkamai vadovavosi MAĮ 107 str., apibrėžiančiu priverstinio išieškojimo senatį. Priverstinio išieškojimo senatis ir mokesčių administratoriaus teisė apskaičiuoti mokestį už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skirtingos teisinės sąvokos, nes pirmuoju atveju yra priimtas sprendimas (bendrine prasme) dėl nesumokėtų, bet turimų sumokėti mokesčių. Antruoju atveju mokesčiai (rinkliava) apskaičiuojami, kas vėliau gali suponuoti sprendimą dėl jų priteisimo bei galbūt ir priverstinio išieškojimo.

Pateiktas teisinio reguliavimo aiškinimas lemia atmetimą apeliacinio skundo argumento dėl netinkamo ieškinio senaties termino taikymo.

Antra vertus, pastebėtina, kad tikrinamoje administracinėje byloje pirmosios instancijos teismas vietinę rinkliavą priteisė už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 15 d. iki 2014 m. kovo 31 d., t. y. mažesnį laiko tarpą nei prašyta bei leistina pagal teisinį reguliavimą. Pareiškėjas UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ dėl to nesiskundė, todėl, laikantis draudimo sunkinti atsakovo teisinę padėtį, jei dėl to nėra skundo, principo, Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas paliktinas be pakeitimų.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius