A-442-1057-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A442-1057/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03074-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2., 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacinė tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. J. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 15 000 Lt neturtinei žalai, kurią patyrė laikomas su nuteistaisiais, kurie nėra buvę valstybės tarnautojai, valstybės politikai, policijos pareigūnai, teismų ar prokuratūros pareigūnai, atlyginti.

Nurodė, kad nuo 2009 m. kovo 19 d. iki 2009 m. birželio 4 d. ir nuo 2011 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. kovo 16 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kartu su asmenimis, kurie nėra buvę valstybės tarnautojai. Atvežus pareiškėją į Lukiškių TI-K, jis vidaus tyrimų skyriaus pareigūnams sakė, kad yra buvęs vidaus reikalų sistemos pareigūnas, tačiau jie nereagavo ir pareiškėją kalino pažeisdami Suėmimo vykdymo įstatymą bei Bausmių vykdymo kodekso 52 ir 70 straipsnius. Ilgą laiką laikant pareiškėją kamerose su kitais nuteistaisiais, jo sveikatai ir gyvybei grėsė didelis pavojus, jis turėjo kameroje kalintiems asmenims meluoti, kad nėra pareigūnas. V. J. nuomone, nepaskyrimas į tinkamą kamerą buvo tikslingas, siekta jį paveikti ir sukompromituoti visuomenės akyse, apšmeižti bei įžeisti. Tuo jam buvo sudaryta kliūtis rašyti skundus, nes jei būtų pamatę kiti nuteistieji, kurie priešiškai nusiteikę policijos pareigūnų bei valstybės tarnautojų atžvilgiu, su pareiškėju būtų susidorota. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis nuolat juto baimę ir grėsmę gyvybei. Po šių išgyvenimų buvo sumenkintas jo pasitikėjimas savimi, pablogėjo reputacija, buvo sukeltas neigiamas savęs vertinimas, jis patyrė ilgai užsitęsusias kančias, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Dėl to V. J. patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė didžiuliu psichologiniu sukrėtimu, dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, emocine depresija, nukentėjo pareiškėjo orumas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, jis negalėjo ramiai miegoti, jautė padidėjusią baimę. Neturtinę žalą pareiškėjas vertino 15 000 Lt.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, su skundu nesutiko ir atsiliepimu (b. l. 12–14) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Nurodė, kad 2009 m. kovo 19 d. V. J. atvykęs į Lukiškių TI-K nepranešė Apsaugos ir priežiūros pareigūnams, kad ankščiau yra dirbęs teisėsaugos institucijose, todėl buvo paskirtas į gyvenamąsias kameras kartu su kitais asmenimis. Iš pareiškėjo areštuoto asmens anketos, kuri buvo pildoma pagal jo pateiktus duomenis, matyti, jog pareiškėjas nebuvo nurodęs, kad praeityje buvo pareigūnas. V. J. kreipėsi į teismą dėl tariamai jam padarytų pažeidimų, nurodydamas vieną iš laikotarpių, t. y. nuo 2009 m. kovo 19 d. iki 2009 m. birželio 4 d.

Skundą dėl žalos priteisimo pareiškėjas surašė 2013 m. rugpjūčio 5 d., todėl, vadovaudamasis Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalimi, atsakovas prašė pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Antrą kartą į Lukiškių TI-K pareiškėjas atvyko 2011 m. lapkričio 16 d. Atvykęs į šią instituciją, jis taip pat nepranešė Apsaugos ir priežiūros pareigūnams, kad ankščiau yra dirbęs teisėsaugos institucijose, todėl buvo paskirtas į gyvenamąsias kameras kartu su kitais nuteistaisiais, vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio reikalavimais.

Per visą buvimo laikotarpį įstaigoje dėl laikymo sąlygų į Lukiškių TI-K Vidaus tyrimų skyrių pareiškėjas nesikreipė. Pareiškėjas tik 2012 m. sausio 31 d. raštu kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių ir prašė nukreipti atlikti laisvės atėmimo bausmę į „buvusių pareigūnų“ pataisos namus, kadangi nuo 1997 m. iki 1998 m. jis tarnavo 1-ajame pulke. 2012 m. vasario 17 d. Lukiškių TI-K buvo gauta pažyma dėl V. J. tarnybos, kurioje buvo nurodyta, kad jis 9-oje kuopoje Vidaus tarnybos 1-ajame pulke nuo 1997 m. gegužės 12 d. iki 1998 m. balandžio 30 d. atliko privalomąją pradinę karo tarnybą.

Lukiškių TI-K administracija, vadovaudamasi Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio nuostatomis, perkėlė V. J. į kitą gyvenamąją kamerą. Lukiškių TI-K direktorius pasiūlė pareiškėją tolimesniam bausmės atlikimui perkelti į Vilniaus pataisos namus, skirtus valstybės politikams, teisėsaugos, teismo, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojams. Lukiškių TI-K 2012 m. kovo 12 d. gavo Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2012 m. kovo 12 d. nuteistųjų perkėlimo (siuntimo) į kitą pataisos įstaigą paskyrą Nr. (23)-1S-792, kurioje buvo nurodyta, kad pareiškėjas perkeliamas atlikti bausmę į Vilniaus pataisos namų atskirą sektorių.

Atsakovo manymu, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, jog Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teigė, kad šiuo atveju nėra būtinos Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos – žalos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė V. J. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 500 Lt neturtinės žalos atlyginimą; kitą skundo dalį atmetė.

Teismas nurodė, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, jog suimtieji ir nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, laikomi atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų. Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio, reglamentuojančio nuteistųjų atskirą arba izoliuotą laikymą pataisos įstaigose, 3 dalyje įtvirtinta, kad izoliuoti nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose įstaigose, jei yra tokia galimybė, laikomi: nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas pirmą kartą; nuteistieji už tyčinius ir neatsargius nusikaltimus; nuteistieji užsieniečiai; buvę ar esantys valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai; pavojingi recidyvistai, nuteisti už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus; nuteistieji, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze; nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos.

Nustatė, kad pareiškėjas pirmą kartą į Lukiškių TI-K atvyko 2009 m. kovo 17 d. ir jame buvo iki 2009 m. birželio 4 d., o antrą kartą atvyko 2011 m. lapkričio 16 d. ir šioje įstaigoje buvo iki 2012 m. kovo 16 d. Vertino, jog byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad V. J. Lukiškių TI-K direktoriui 2012 m. sausio 31 d. pateikė prašymą perkelti jį atlikti bausmę į įstaigą, kurioje kalinami buvę pareigūnai, kadangi 1997 m. –1998 m. tarnavo 1-ajame pulke. Lukiškių TI-K 2012 m. vasario 17 d. buvo gauta Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. vasario 13 d. pažyma Nr. 473D-197 „Dėl V.

J. tarnybos“, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas nuo 1997 m. gegužės 12 d. iki 1998 m. balandžio 30 d. Vidaus reikalų ministerijos Vidaus tarnybos 1-ojo punkto 9-oje kuopoje atliko privalomąją pradinę karo tarnybą. Lukiškių TI-K direktorius išvada Nr. 9-4307 pasiūlė jį tolesniam bausmės atlikimui perkelti į Vilniaus pataisos namus, skirtus valstybės politikams, teisėsaugos, teismo, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojams, kuriems teismo nustatyta atlikti bausmę pataisos namuose. Lukiškių TI-K 2012 m. kovo 12 d. gavo Kalėjimų departamento 2012 m. kovo 7 d. nuteistųjų perkėlimo (siuntimo) į kitą pataisos įstaigą paskyrą Nr. (23)-1S-792, kurioje buvo nurodyta, kad V.

J. siunčiamas atlikti bausmę į Vilniaus pataisos namų atskirą sektorių Sniego g. 2, Vilniuje. Įrašas ant kaltinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelės patvirtina, kad į Vilniaus pataisos namus pareiškėjas buvo perkeltas 2012 m. kovo 16 d. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nuo 1997 m. gegužės 12 d. iki 1998 m. balandžio 30 d. Vidaus reikalų ministerijos Vidaus tarnybos 1-ajame pulke atliko privalomąją pradinę karo tarnybą. Teismas pažymėjo, kad Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 3 dalies nuostata, jog nurodyta asmenų grupė, esant galimybei, laikoma izoliuotai nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose įstaigose, gali būti netaikoma tik tokiu atveju, kai įrodoma, jog nėra galimybės valstybės tarnautojus laikyti atskirai.

Tokio fakto atsakovo atstovas neįrodinėjo, todėl, teismo vertinimu, tiek pareiškėjui esant suimtam, tiek nuteistam, jis turėjo būti laikomas izoliuotas nuo kitų asmenų, kurie nebuvo pareigūnais. Akcentavo, kad nei Suėmimo vykdymo įstatyme, nei Bausmių vykdymo kodekse nėra nustatytos sąlygos dėl atitinkamai grupei priskirtino asmens valios būti kalinamam laikantis įstatymuose nustatyto režimo – šio režimo taikymui nėra būtinas nei suimtojo ar jo atstovų prašymas, nei koks kitas kreipimasis. Todėl tai, kad pareiškėjas areštuoto asmens anketoje nepateikė informacijos apie ankstesnę tarnybą, neturi jokios įtakos valstybės pozityvios pareigos vykdymui.

Nustatė, kad pareiškėjas 2012 m. kovo 16 d. bausmės vykdymui išsiųstas į Vilniaus pataisos namus ir bausmę atlieka vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 3 dalies nuostatomis, tačiau nuo 2009 m. kovo 19 d. iki 2009 m. birželio 4 d. ir nuo 2011 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. kovo 16 d. jis buvo laikomas pažeidžiant imperatyvius Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimus. Teismo nuomone, valstybės institucijų neveikimas laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme, todėl gali būti sprendžiamas klausimas dėl šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos atlyginimo.

Teismas priėjo išvadą, kad dėl laikymo įkalinimo įstaigoje pažeidžiant teisės aktų reikalavimus pareiškėjas neabejotinai patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus. Tai, kad pareiškėjui esant kartu su kitais asmenimis, jis galėjo jausti įtampą, nesaugumo jausmą dėl to, jog išaiškėjus aplinkybei dėl jo tarnybos, su V. J. gali būti siekiama susidoroti, yra pakankama išvadai, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pareiškėjas skundą teismui dėl žalos atlyginimo paštu išsiuntė 2013 m. rugpjūčio 5 d., taigi reikalavimui dėl žalos atlyginimo už laikotarpį iki 2010 m. rugpjūčio 5 d. praleido ieškinio senaties terminą. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovo atstovas prašo taikyti ieškinio senaties terminą, pareiškėjas termino atnaujinti neprašo, svarbių priežasčių, kodėl kreipėsi daugiau nei po trejų metų nenurodo, teismas pripažino, kad V. J. teisę į žalos atlyginimą turi nuo 2010 m. rugpjūčio 5 d. Taigi, laikotarpiui nuo 2009 m. kovo 19 d. iki 2009 m. birželio 4 d. jis praleido senaties terminą ir nagrinėjamu atveju pareiškėjui padarytos neturtinės žalos vertinimo periodas yra nuo 2011 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. kovo 16 d., t. y. 4 mėnesiai. Įvertinęs nustatyto pažeidimo trukmę, vertybes, kurioms daromas pažeidimas kėlė grėsmę (gyvybė, sveikata, saugumas ir kt.), tai, kad gavus informaciją apie ankstesnę pareiškėjo tarnybą, tolimesniam paskirtos bausmės vykdymui pareiškėjas buvo perkeltas į Vilniaus pataisos namus, skirtus valstybės politikams, teisėsaugos, teismo, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojams, kuriems teismo nustatyta atlikti bausmę pataisos namuose, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio ir pragyvenimo sąlygas, bei faktą, kad pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi praėjus daugiau nei metams nuo jo perkėlimo į Vilniaus pataisos namus, teismas konstatavo, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 500 Lt.

III. Pareiškėjas V. J. apeliaciniu skundu (b. l. 75–81) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimo dalį dėl priteistos 500 Lt neturtinės žalos sumos, ir priimti naują sprendimą – priteisti visą prašomą neturtinę žalą.

Apeliantas nesutinka su priteistos neturtinės žalos dydžiu. Pareiškėjo teigimu, kalinimas Lukiškių TI-K prilygo kankinimui Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme (jam nebuvo užtikrintas saugumas), todėl jis patyrė didelę žalą (pasekmės – negatyvios mintys, kurių pareiškėjas iki šiol užmiršti negali). Be to, pirmosios instancijos teismas nevisiškai tiksliai ištyrė bylos aplinkybes. Pasak pareiškėjo, teismas turėjo konstatuoti teisės į orumą pažeidimą (Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalimi).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliaciniu skundu pareiškėjas nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimu, kuriuo pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo V. J. skundą dėl 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K,.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Sprendžiant institucijos veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios šios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad Lukiškių TI-K administracijos veiklos neteisėtumą pareiškėjas grindžia nuorodomis į Bausmių vykdymo kodekso 52 bei 70 straipsnius, taip pat į Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnį, kuriuose yra įtvirtinta nuostata, kad asmenys (suimtieji ir nuteistieji), buvę ar esami valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai (valstybės tarnautojai) turi būti laikomi (uždaromi kamerose) atskirai nuo kitų (suimtųjų ir nuteistųjų) arba atskirose areštinėse, jeigu yra tokia galimybė. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjas priklauso nurodytose teisės normose išskirtų asmenų grupei, nes jis nuo 1997 m. gegužės 1 d. iki 1998 m. balandžio 30 d. atliko privalomąją pradinę karo tarnybą Kaune, Vidaus tarnybos 1-ojo pulko 9-oje kuopoje (b. l. 8), ir kad nuo 2011 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. kovo 16 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose taip pat buvo laikomi kiti asmenys, nepatenkantys į Bausmių vykdymo kodekso 52 straipsnyje ir Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nurodytų asmenų kategoriją. Nurodytos faktinės bylos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo atžvilgiu buvo daromas anksčiau nurodytų teisės normų nuostatų pažeidimas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šį pažeidimą konstatavo pagrįstai. Taigi valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu byloje galima konstatuoti pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumą. Tuo pačiu galima konstatuoti vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus.

Pasisakydama dėl kitos valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti būtinos sąlygos –neturtinės žalos – fakto nustatymo, teisėjų kolegija pažymi, kad anksčiau aptartas atsakovo veiksmų neteisėtumas savaime nesuponuoja tokio fakto atsiradimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2219/2013). Tam, kad tam tikri valstybės valdžios institucijos asmens atžvilgiu padaryti veiksmai (arba neveikimas) būtų pakankamu pagrindu konstatuoti pinigais įvertintinos neturtinės žalos asmeniui atsiradimą, kiekvienu konkrečiu atveju teismui yra būtina įvertinti neteisėtų veiksmų pobūdį, jų mastą ir įtaką asmeniui ta prasme, ar tokie (neteisėti) veiksmai CK 6.250 straipsnio taikymo prasme būtų pripažinti neabejotinu pagrindu konstatuoti, kad dėl tokių neteisėtų veiksmų asmuo patyrė šio straipsnio 1 dalyje nurodytą neigiamą poveikį (fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kita), o Konvencijos 3 straipsnio taikymo prasme tokie (neteisėti) veiksmai galėtų būti laikomi asmens kankinimu, žiauriu, nežmonišku ar žeminančiu asmens orumą elgesiu.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Konvencijos 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, kt.). Kita vertus, pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Dėl faktinių bylos aplinkybių reikšmės nagrinėjamai situacijai, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Vidaus reikalų ministerijos Vidaus tarnybos 1-ojo punkto 9-oje kuopoje pareiškėjas privalomąją pradinę karo tarnybą atliko laikotarpiu 1997 m. gegužės 1 d. iki 1998 m. balandžio 30 d., į Lukiškių TI-K atvyko 2011 m. lapkričio 16 d. Pirmosios instancijos teismas, atsakovo prašymu, pagrįstai taikė CK 1.125 str. 8 d. nustatytą 3 metų ieškinio dėl žalos atlyginimo senaties terminą ir spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą laikotarpio nuo 2009 m. kovo 19 d. iki 2009 m. birželio 4 d., kurio metu pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K, nevertino. V. J. Lukiškių TI-K kartu su asmenims, kurie nėra buvę valstybės tarnautojais, buvo laikomas nuo 2011 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. kovo 16 d., tačiau į Lukiškių TI-K administraciją pareiškėjas kreipėsi tik 2012 m. sausio 31 d. (b. l. 21) ir nuo šios dienos Lukiškių TI-K užtikrino pareiškėjui jo teisę būti kalinamam atskirai nuo asmenų, kurie nėra buvę valstybės tarnautojais. Pažymėtina, kad į administracinį teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2013 m. rugpjūčio 5 d. (b. l. 9). Teisėjų kolegijos vertinimu, toks ilgas pareiškėjo delsimas kreiptis į teismą dėl jam padarytos žalos kompensavimo pinigų sumokėjimo būdu, taip pat tai, kad byloje nėra pateikta įrodymų apie neigiamas tokio kalinimo pasekmės, sudaro pakankamą pagrindą išvadai, jog pareiškėjo skunde nurodyti patirti nepatogumai nebuvo pasiekę tokio laipsnio, kad Konvencijos 3 straipsnio taikymo požiūriu juos galima būtų pripažinti kankinimu. Kita vertus, teisėjų kolegija pritaria Vilniaus apygardos administracinio teismo išvadai, kad laikymas su nuteistaisiais, kurie nėra buvę valstybės tarnautojai, valstybės politikai, policijos pareigūnai, teismų ar prokuratūros pareigūnai, galėjo pareiškėjui sukelti nepatogumų, neigiamų išgyvenimų.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 500 Lt. Atsižvelgdama į išvardytų aplinkybių visumą bei tai, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų, patvirtinančių, kad jis galėjo patirti Konvencijos 3 straipsnyje nurodytą neigiamą poveikį, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl patirtos neturtinės žalos dydžio.

Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nustatė visas reikšmingas aplinkybes byloje, teisingai aiškino ir taikė neturtinės žalos atlyginimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys