A-662-2300-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-2300/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03788-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan, rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. M. skundą atsakovui Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui viešajai įstaigai Akmenės rajono greitosios medicinos pagalbos centrui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja S. M. (toliau – ir pareiškėja) skundu prašė panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimą Nr. 3R-271(AG-244/02-2013) ir pareiškėjos pateiktą skundą išspręsti kitu įstatymo nustatytu būdu.

Pagrįsdama savo reikalavimus paaiškino, jog kartu su ja (duomenys neskelbtini), Akmenės rajone, gyvenęs sūnus V. M. 2013 m. vasario 6 d. pasijuto blogai, todėl apie 01.40 val. telefonu kreipėsi į greitosios medicinos pagalbos tarnybą. Tačiau, pasak pareiškėjos, nesulaukęs medikų pagalbos, sūnus gyvenimą baigė savižudybe. Tą pačią naktį pareiškėjos iškviesti medikai konstatavo V. M. mirtį. Būdama įsitikinusi, jog viešoji įstaiga Akmenės rajono greitosios medicinos pagalbos centras neatliko savo pareigos, S. M. kreipėsi į Valstybinę akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybą prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Tarnyba) dėl šio fakto ištyrimo. Tarnyba 2013 m. liepos 23 d. priėmė įsakymą Nr. T1-972 „Dėl pacientui V. M. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės“ ir nusprendė, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, paciento teisė į kokybiškas asmens sveikatos priežiūros paslaugas nebuvo pažeista. Nesutikdama su minėtu įsakymu, pareiškėja jį apskundė Komisijai, kuri 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimu Nr. 3R-271(G-244/02-2013) skundą atmetė.

Su skundžiamu Komisijos sprendimu pareiškėja nesutinka. Aiškino, kad jos lūkestis buvo ir yra tame, jog, pablogėjus sūnaus sveikatai, į jo kreipimąsi tarnyba sureaguos tinkamai, t. y. atvyks ir suteiks reikiamą pagalbą. Neatvykus greitajai medicinos pagalbos tarnybai, pareiškėja neteko sūnaus. Pabrėžė, jog išgyvenimai dėl jo netekties sugniuždė morališkai, patyrė materialinių nuostolių (laidojimas ir kt.). Skunde nurodė, jog Sablauskių kaimas, esantis Akmenės rajone, nėra didelis, o namas ir butas (duomenys neskelbtini), kuriame gyveno, pastatytas seniai ir visą laiką yra gyvenamas. Pareiškėja teigė, jog pagalbos tarnybos darbuotojų motyvas, kad name negyvenama, todėl teko važinėti po kaimą ir paciento ieškoti, yra prasimanymas, turint tikslą pateisinti savo nepareigingumą, sušvelninti patiems nepalankią situaciją, kad ja pasinaudojus būtų galima išvengti atsakomybės. Pasak pareiškėjos, aplinkybę, kad kartu su sūnumi įvykio metu gyveno (duomenys neskelbtini), patvirtina įrašai byloje, esantys Akmenės rajono prokuratūros ir policijos raštuose. S. M. manymu, Komisija skundą dėl Tarnybos įsakymo panaikinimo atmetė nepagrįstai, todėl jos sprendimas naikintinas ir ginčas išspręstinas kitu įstatyme numatytu būdu.

Atsakovas Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos teismui pateiktame atsiliepime į skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Pagrįsdama savo poziciją paaiškino, kad Tarnybos 2013 m. liepos 22 d. ataskaita (toliau – ir Ataskaita) ir jos pagrindu priimtas Tarnybos direktoriaus 2013 m. liepos 23 d. įsakymas Nr. T1-972 „Dėl pacientui V. M. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės“ yra teisėti ir pagrįsti. Nagrinėjamu atveju Tarnyba įvertino turimą medicininę dokumentaciją (VšĮ Akmenės rajono greitosios medicinos pagalbos centro (toliau – ir Akmenės GMPC) kvietimo kortelės Nr. 853 įrašus), visas faktines aplinkybes, reikšmingas ir pagrindžiančias Kontrolės ataskaitos išvadą, jog 2013 m. vasario 6 d. pacientui V. M. Akmenės GMPC asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos nepažeidžiant teisės aktų ir įstaigos vidaus dokumentų reikalavimų. Atsakovo nuomone, Tarnybos 2013 m. liepos 23 d. įsakymas Nr. T1-972 yra konstatuojamojo pobūdžio aktas, išreiškiantis Tarnybos poziciją dėl V. M. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės įvertinimo, o juo konstatuoti faktai, kad pacientui buvo suteiktos kokybiškos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, yra be privalomojo pobūdžio patvarkymų, tiesiogiai pareiškėjai nesukuriančių teisių ar pareigų, taip pat nėra išdėstyti Tarnybos priimti atitinkami sprendimai, galintys turėti įtakos pareiškėjos teisėms ar pareigoms. Skundžiamas Tarnybos įsakymas, pasak atsakovo, nėra administracinis aktas, nes jis nenustato, nepakeičia ir nepanaikina pareiškėjos teisių ar pareigų viešojo administravimo srityje. Todėl pareiškėjos keliamas ginčas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Nagrinėjamu atveju skundą padavė S. M. dėl jos sūnui V. M. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės įvertinimo. Iš skundo matyti, kad ginčas keliamas ne dėl Tarnybos, kaip viešojo administravimo subjekto, netinkamai atliktų veiksmų ar pažeistų procedūrinių reikalavimų, o dėl atlikto tyrimo dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės rezultatų, todėl skundas, vadovaujantis sisteminiu teisės aktų aiškinimu bei administracinių teismų praktika, nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai.

Greitosios medicinos pagalbos (toliau – ir GMP) įstaigos uždavinys yra pradėti teikti būtinąją medicinos pagalbą sergantiems arba sužeistiems asmenims įvykio vietoje ir skubiai juos nugabenti į stacionarinę asmens sveikatos priežiūros įstaigą arba patarti kreiptis į ambulatorinę asmens sveikatos priežiūros įstaigą. GMP įstaigos, kaip asmens sveikatos priežiūros įstaigos, teikiamos greitosios medicinos pagalbos paslaugos yra asmens sveikatos priežiūros paslaugos, kurių teikimo atitikties teisės aktų keliamiems reikalavimams įvertinimas yra Tarnybos kompetencija.

GMP paslaugos turi būti suprantamos kaip paslaugos, kurių teikimo pradžia yra apibrėžta atitinkamo iškvietimo, perduoto iš GMP dispečerinės, priėmimu greitosios medicinos pagalbos centre/stotyje bei iškvietimo, pagrįsto atitinkama informacija, perdavimu konkrečiai brigadai, kuriai pavesta vykti į konkrečią vietą. Šios paslaugos pabaigos momentą sąlygoja paciento būklės kritiškumas (asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas iškvietimo vietoje, transportavimo metu ar transportavus pacientą į atitinkamą asmens sveikatos priežiūros įstaigą) ar susiklosčiusios išorinės aplinkybės, galinčios ir nepriklausyti nuo GMP brigados valios.

Šiuo atveju 2013 m. vasario 6 d. Akmenės GMPC gavusi iškvietimą, perduotą iš VšĮ Šiaulių greitosios medicinos pagalbos dispečerinės, išsiuntė Akmenės GMPC brigadą dispečerinės nurodytu adresu ((duomenys neskelbtini)). Įvertinus Akmenės GMPC pateiktą 2013 m. vasario 6 d. 1.39 val. iškvietimo Nr. 853 pokalbio išklotinę matyti, kad pacientas išsikvietė pagalbą adresu (duomenys neskelbtini). Kvietimo kortelėje Nr. 853 pažymėta, kad nurodytu adresu atvykusi GMPC brigada, sudaryta iš slaugytojos E. B. ir vairuotojo E. Š., nerado paciento minėtu adresu, o namas, pažymėtas 20 numeriu, atrodė negyvenamas.

Beieškant paciento, paskambino VšĮ Šiaulių greitosios medicinos pagalbos stoties budinti dispečerė ir pranešė apie kitą iškvietimą. Slaugytoja E. B. kvietimo kortelėje pažymėjo budinčio dispečerio perduotą informaciją, kad jis negali susisiekti su kvietusiuoju pagalbą asmeniu, kadangi šis skambino iš telefono „be numerio”. Atsižvelgta į Akmenės GMPC pateiktą greitosios medicinos automobilio (duomenys neskelbtini), vykusio į iškvietimo vietą, judėjimo ataskaitą, kurioje automatiniu būdu užregistruotas automobilio atvykimas į Sablauskų kaimą.

Tai patvirtino, kad GMP atvyko į iškvietimo vietovę. Akmenės GMPC vadovo, slaugytojos E. B. ir vairuotojo E. Š. paaiškinimuose Tarnybai išdėstytos analogiškos faktinės aplinkybės apie nurodytu adresu nerastą pacientą. Pasak atsakovo, GMP brigada atliko visus būtinus ir toje situacijoje įmanomus veiksmus, kurie turi būti vertinami kaip GMP paslaugos teikimo sudėtinė dalis. Iš faktines aplinkybes pagrindžiančių duomenų matyti, kad dispečerinė neturėjo galimybės susisiekti su pagalbą kvietusiu pacientu, o brigados pastangos apžiūrint iškvietimo teritoriją nedavė rezultatų.

Atsakovas darė išvadą, kad dėl nuo GMP brigados nepriklausančių aplinkybių GMP paslaugos teikimas pasibaigė. GMP brigada, informavusi dispečerinę apie esamą situaciją, vykdė jos nurodymą vykti pagal naują iškvietimą pas kitą pacientą. GMP brigados pareiga vykdyti dispečerinės nurodymus įtvirtinta GMP paslaugų teikimo reikalavimų 27 punkte.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Akmenės GMPC teismo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad skunde nurodytos aplinkybės ir argumentai, kuriais pareiškėja grindžia Komisijos sprendimo nepagrįstumą, nepaneigia minėtame sprendime išdėstytų argumentų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 27 d. sprendimu pareiškėjos S. M. skundą tenkino ir panaikino Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimą Nr. 3R-271(AG-244/02-2013) bei įpareigojo Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją iš naujo išnagrinėti S. M. 2012 m. vasario 22 d. pateiktą skundą.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nurodė Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 52 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 58 straipsnį. Tarnybos direktoriaus 2013 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. T1-137 patvirtinto Pacientų skundų nagrinėjimo Valstybinėje akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyboje prie Sveikatos apsaugos ministerijos tvarkos aprašo 32 punkte nustatyta, kad asmuo, pateikęs skundą, ir asmens sveikatos priežiūros įstaiga, nesutinkantys su šio aprašo 18, 21 ir 29 punktuose nurodytais Tarnybos sprendimais, turi teisę per vieną mėnesį nuo sprendimo įteikimo dienos paduoti skundą Komisijai ar Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Iš aptartų teisės normų analizės padaryta išvada, kad dėl Tarnybos direktoriaus 2013 m. liepos 23 d. įsakymo pagrįstumo bei teisėtumo gali būti keliamas ginčas ir tokį ginčą privalo iš esmės išnagrinėti Komisija arba teismas. Tai, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės ataskaitų pagrindu priimti sprendimai pripažintini teisines pasekmes asmeniui (pacientui) sukeliančiais administraciniais aktais, nagrinėtinais administracinio proceso tvarka, patvirtina ir naujausioji Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2014 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-2/2014, 2013 m. rugpjūčio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-647/2013 ir kt.).

Akmenės rajono savivaldybės administracijos 2014 m. vasario 19 d. rašte nurodoma, kad ginčo atveju, t. y. 2013 m. vasario 6 d. iškviečiant greitosios medicinos pagalbos tarnybą namas, esantis (duomenys neskelbtini), kuriame gyveno V. M., buvo pažymėtas numeriu Nr. 20 (dabartinis adresas Nr. 17), o prie pastato dabartiniu adresu Nr. 21, buvo pritvirtinta lentelė Nr. 29. Taip pat pažymėta, kad Akmenės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. A-57 „Dėl adresų suteikimo pastatų grupėms (duomenys neskelbtini) kaime, Naujosios Akmenės kaimiškoje seniūnijoje“ adresai minėtiems namams buvo suteikti, tačiau lentelės su numeriais pakeistos nebuvo. Antstolio S. D. 2014 m. vasario 18 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 133 pažymėta, kad (duomenys neskelbtini) gatvėje yra du apleisti namai, vieno aukšto namas pažymėtas numeriu „29“, esantis dešinėje gatvės pusėje, ir namas, esantis kairėje gatvės pusėje, priešais daugiabutį dviejų aukštų namą, pažymėtą numeriu „17“; daugiabutis dviejų aukštų namas, pažymėtas numeriu „17“, yra gyvenamasis; prie visų trijų aprašytų namų privažiavimai yra geri, namai yra šalia (duomenys neskelbtini) gatvės. Minėtame protokole taip pat yra pažymėta, kad namo, pažymėto numeriu „29“, numeris yra sunkiai identifikuojamas nuo gatvės, nes yra mažo formato, surūdijęs; tik priėjus prie jo, galima teisingai įskaityti skaičių. Nuo gatvės dienos metu šis skaičius atrodo (atrodė antstoliui) kaip „20“.

Nurodyti faktai akivaizdžiai prieštarauja Ataskaitoje nurodytiems faktams, kad namas, kuriame iškvietimo metu gyveno V. M., buvo pažymėtas „17“, o ne „20“ numeriu, ir šis namas buvo negyvenamas. Be to, kaip minėta, GMPC darbuotojai savo pirminiuose paaiškinimuose kaip tik ir patvirtino, kad buvo atvykę prie „20“ numeriu pažymėto namo, tačiau jis buvo apleistas, negyvenamas. Pareiškėja Komisijai 2013 m. rugpjūčio 19 d. pateiktą skundą motyvavo ir savo reikalavimą grindė nurodydama tą esminę aplinkybę, kad ginčo atveju greitoji medicininė pagalba neatvyko kvietime nurodytu adresu. Iš Komisijos 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimo matyti, kad pareiškėjos pateikto skundo nagrinėjimas apsiribojo procedūrinio pobūdžio aplinkybių aprašymu, t. y. konstatavus, jog Tarnyba pagal pateiktą skundą atliko tyrimą, vadovaudamasi surinktais įrodymais aiškinosi, ar buvo pažeistos paciento teisės. Kita vertus, skundžiamame Komisijos sprendime iš esmės nebuvo analizuotos ir vertintos tos teisingam ginčo išsprendimui esminės faktinės aplinkybės, ar greitosios medicininės pagalbos brigada buvo atvykusi nurodytu adresu ((duomenys neskelbtini)), t. y. ar Tarnybos 2013 m. liepos 23 d. įsakymas yra grindžiamas objektyviais duomenimis. Be to, kaip jau minėta, Komisijos sprendimu faktinį skundo pagrindą sudarančios aplinkybės nebuvo nagrinėjamos klaidingai konstatavus, kad minėtas įsakymas pareiškėjai teisių bei pareigų nesukūrė.

Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad ginčo santykius reglamentuojančių aktų aiškinimas bei taikymas ir faktinių aplinkybių vertinimas yra neatsiejamai susijęs. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu. Teismui konstatavus, kad Komisija 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendime faktinių aplinkybių nenustatinėjo bei jų neanalizavo, pripažinta, jog pareiškėjos keliamas ginčas iš esmės nagrinėjamas nebuvo. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 533 patvirtintų Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų 4 punkte nustatyta, kad Komisijos paskirtis – objektyviai, greitai, su mažomis išlaidomis išspręsti kilusį administracinį ginčą, taip prisidėti prie žmogaus teisių gynimo, šalių sutaikinimo ir teisingumo vykdymo. Bylos nagrinėjimo dalyką, t. y. savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį, nustato pareiškėjas skunde suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą (skundo dalyką) bei nurodydamas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (skundo pagrindą) (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 str. 1 d. 6 ir 7 p.). Pareiškėjos suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas nustato nagrinėjamos bylos ribas bei pasirinktą gynybos būdą. Priimdamas sprendimą teismas negali pakeisti pareiškėjos nurodyto skundo dalyko ir peržengti nagrinėjamos bylos ribų. Pareiškėja, pasirinkdama savo galimai pažeistų teisių gynybos būdą, ginčija tik Komisijos sprendimą. Atsižvelgus į tai, pripažinta, jog pareiškėja siekia, kad jos skundas objektyviai, greitai ir su mažiausiomis išlaidomis būtų iš esmės išnagrinėtas Komisijoje, todėl teismas neturi teisinio pagrindo bylos išnagrinėti iš esmės ir pasisakyti dėl Tarnybos direktoriaus 2013 m. liepos 23 d. įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo. Teisėjų kolegija sprendė, kad Komisijos 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimas nelaikytinas pagrįstas ir teisėtas, todėl naikintinas ir skundas grąžintinas nagrinėti Komisijai iš naujo, įpareigojant ją ginčo klausimu priimti sprendimą, pagrįstą objektyviais duomenimis ir teisės aktų nuostatomis.

III. Atsakovas Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. sprendimą panaikinti, o pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde teigia, jog Komisijos sprendimo turinys ne tik nurodo, kokios aplinkybės buvo nagrinėjamos, sprendžiant ginčą Komisijos posėdyje, bet ir neabejotinai įrodo, jog visa bylos nagrinėjimui reikalinga ir Tarnyboje turima medžiaga, kuri ir buvo faktinis pagrindas parengti Ataskaitą, buvo pateikta, išanalizuota ir žinoma pačiai Komisijai ir bylos šalims. Teismas sprendimą motyvuoja naujomis aplinkybėmis, paaiškėjusiomis tik bylą nagrinėjant teismo posėdyje. Šios aplinkybės, nurodytos teismo sprendimo 4 lape, yra ne tik naujos pareiškėjos pateikimo į bylą prasme, bet ir jų atsiradimo, t. y. sukūrimo, laiko prasme. Tarnyba, atlikdama asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę, objektyviai negalėjo turėti duomenų apie teismo nurodytas faktines aplinkybes (Akmenės rajono savivaldybės administracijos 2014 m. vasario 19 d. raštas ir antstolio S. D. 2014 m. vasario 18 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 133), tuo labiau Komisija jų žinoti negalėjo, kadangi pareiškėjos skundžiamas galimai nepakankamai išsamus kokybės tyrimas buvo atliktas 2013 m. liepos 22 d., išnagrinėjus 2013 m. vasario 6 d. įvykio faktines aplinkybes. Tiek Tarnyba, tiek Komisija savo sprendimus priėmė teisėtai ir pagrįstai, tiek, kiek faktiškai leido turimos informacijos turinys bei apimtis ir teisės aktais apibrėžta kompetencija. Būtent turima kompetencija paneigia teismo sprendime išdėstytą poziciją.

Pažymi, kad pareiškėjos 2013 m. rugpjūčio 13 d. skundo Komisijai pagrindas ir dalykas nustatė nagrinėjamos administracinės bylos dalyką, nors 2013 m. rugsėjo 20 d. skunde teismui pareiškėja kėlė naujus reikalavimus, lyginant su skundu Komisijai. Teismas turėjo pareigą administracinę bylą nagrinėjant pirmąja instancija tinkamai pakreipti bylos eigą, neperžengiant skundo dalyko ir vertinant jo pagrįstumą, keliamų reikalavimų įgyvendinamumą. Būtent teismas privalėjo šią administracinę bylą išnagrinėti iš esmės, t. y. išanalizuoti ir įvertinti visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, atitinkamai ir tas, kurių, teismo nuomone, Komisija nenagrinėjo. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Mano, kad teismas neteisingai aiškino ir taikė ABTĮ 88 straipsnio 2 ir 4 dalyse įtvirtintas teismo priimamų sprendimų alternatyvas, konstatuodamas pareigą Komisijai pareiškėjos skundą išnagrinėti pakartotinai iš esmės. Komisijos atliekamas administracinio ginčo nagrinėjimas nėra šio ginčo nagrinėjimas pirmosios instancijos prasme. Komisijos sprendimas yra savarankiškas ginčo nagrinėjimo ne teismine tvarka institucijos priimtas aktas, kurio teisėtumo ir pagrįstumo kontrolė yra atliekama bylą iš esmės nagrinėjant teisme. Atitinkamai Komisija nėra proceso šalis, skirtingai nei tokią išvadą daro teismas. Teismas sprendime apskritai nepasisakė dėl skundžiamo Tarnybos direktoriaus įsakymo. Tai, kad teismas bylą turėjo išnagrinėti iš esmės, patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarką reglamentuojančias teisės normas 2010 m. apibendrinimas, biuletenio Nr. 19). Vyriausioji administracinių ginčų komisija šioje administracinėje byloje negali būti laikoma bylos šalimi ir jos atžvilgiu, vadovaujantis ABTĮ 22 straipsnio 1 dalimi, negali būti reiškiami savarankiški pareiškėjos reikalavimai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS8-303/2006).

Pareiškėja S. M. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą dėl sveikatos priežiūros paslaugų kokybės vertinimo pagrįstumo nurodo, jog bylą nagrinėjusiam teismui pateiktus faktus, kurie nurodyti Akmenės rajono savivaldybės administracijos 2014 m. vasario 19 d. rašte ir antstolio S. D. 2014 m. vasario 18 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 133, apeliantas galėjo sužinoti savo iniciatyva, jei būtų tinkamai ir kokybiškai atlikęs vykdytą tyrimą. Pirmosios instancijos teismui pateikti įrodymai, patvirtinantys pareiškėjos teiginius, jog jos sūnui V. M. buvo netinkamai suteiktos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, gauti visiškai teisėtai, juos suteikė kompetentingos institucijos, šių faktų patikimumas nekelia abejonių. Tai, kad minėti įrodymai gauti ne atsakovo, o pareiškėjos iniciatyva, siekiant objektyviai ištirti su nagrinėjama byla susijusias aplinkybes, nepaneigia ir nesumažina šių duomenų įrodomosios vertės. Nurodo, jog Akmenės rajono savivaldybės administracijos 2014 m. vasario 19 d. raštas ir antstolio S. D. 2014 m. vasario 18 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 133 tik patvirtina realiai įvykio metu egzistavusias aplinkybes, jie nesukuria ir negali sukurti naujų faktų, kurių nebuvo tuo metu, kai V. M. kvietė greitąją medicinos pagalbą. Tarnyba vadovavosi tikrosios situacijos neatitikusia informacija. Tyrimas ir Ataskaitos išvada neatitinka realįų faktinių aplinkybių. Taip pat surinktų įrodymų nepakankamumas, jų nuoseklumo stoka, galimi jų prieštaravimai, logiškumo trūkumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių abejotinas patikimumas sudaro pagrįstą teisinį pagrindą reikalauti, jog V. M. teiktų sveikatos priežiūros paslaugų klausimas būtų nagrinėjamas iš naujo.

Dėl Tarnybos ir Komisijos kompetencijos nurodo, jog Tarnyba turėjo visus reikiamus įgaliojimus ir kompetenciją veikti aktyviai bei aiškintis visas su nagrinėjamu įvykiu susijusias aplinkybes. Faktas, kad atliktam tyrimui Tarnyba pasitelkė tik formalius duomenis bei subjektyvius tyrimo baigtimi suinteresuotų asmenų liudijimus, nesuteikia pagrindo teigti, jog Tarnyba neturi reikiamų įgaliojimų objektyvaus ir visapusiško tyrimo atlikimui. Iš esmės tapačios išvados seka ir analizuojant Vyriausios administracinių ginčų komisijos kompetencijos klausimus. Komisija, kaip skundą nagrinėjusi institucija, turėjo teisę savo iniciatyva išsireikalauti papildomus įrodymus, gauti išsamius, objektyvius ir tinkamam bylos ištyrimui reikalingus duomenis.

Dėl bylos nagrinėjimo iš esmės nurodo, jog teismas negalėjo pasisakyti dėl dokumento, kuris pagal savo pobūdį laikytinas kontrolės procedūros dokumentu, turinio. Pareigą nustatyti, ar asmeniui buvo teiktos tinkamos sveikatos priežiūros paslaugos, turi būtent atsakovas – Tarnyba.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamas ginčas kilo dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimo, kuriuo buvo įvertinta Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos kontrolės ataskaita dėl teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės, pagrįstumo bei teisėtumo.

Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad VGAK faktinių aplinkybių nenustatinėjo bei jų neanalizavo, pripažindama, jog pareiškėjos keliamas ginčas iš esmės nagrinėjamas nebuvo, todėl pareiškėjos S. M. skundą tenkino, t. y. panaikino VAGK 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimą Nr. 3R-271(Ag-244/02-2013) ir įpareigojo Komisiją iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2012 m. vasario 22 d. pateiktą skundą.

Atsakovas Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba su anksčiau minėto teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde teigia, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas netinkamai išaiškino ir taikė materialines ir procesines teisės normas.

Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad Akmenės rajono savivaldybės administracijos 2014 m. vasario 19 d. rašte Nr. S-495(6.10) „Dėl informacijos pateikimo“ ir antstolio A. D. 2014 m. vasario 18 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodyti faktai akivaizdžiai prieštarauja Ataskaitoje nurodytiems faktams, kad namas, kuriame iškvietimo metu gyveno V. M., buvo pažymėtas „17“, o ne „20“ numeriu ir šis namas iškvietimo metu buvo negyvenamas. Kaip matyti iš 2014 m. gegužės 7 d. teismo posėdžio protokolo, šie įrodymai (dokumentai) buvo pateikti tik teismui bei teismo protokoline nutartimi pridėti prie bylos. Tai reiškia, jog nagrinėdama pareiškėjos skundą ir priimdama sprendimą VAGK neturėjo galimybės vertinti anksčiau nurodytuose dokumentuose išdėstytų faktinių aplinkybių.

Kita vertus, siekis užtikrinti proceso operatyvumo, ekonomiškumo ir koncentruotumo principų, kaip visuotinai pripažintų ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai taikomų administracinių bylų proceso principų, įgyvendinimą ir laikymąsi, suponuoja pirmosios instancijos teismo pareigą išnagrinėti bylą iš esmės, t. y. jeigu teismas nustato, kad administracinių ginčų komisijos sprendimas yra neteisėtas, tai pats išsprendžia bylą iš esmės Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka ir priima atitinkamą sprendimą.

Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 1 dalis). Teismas privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-320/2008). Vykdydamas teisingumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis), teismas privalo išspęsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo.

Įvertinusi visa tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio prašymą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti bei kokiu teisiniu būdu ir kokia apimtimi gintini. Kadangi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų teisinių ir faktinių klausimų (ABTĮ 86 straipsnis), nebuvo visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti nagrinėjamos bylos faktai, taip pat atskleista bylos esmė, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, o byla grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Anatolijus Baranovas Veslava Ruskan