A-756-584-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A756-584/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01976-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos F. C. skundą atsakovams Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja F. C. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–6), prašydama: 1) panaikinti Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2013 m. gegužės 24 d. sprendimą Nr. 7S-541; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Departamento, 16 581,98 Lt neišmokėtos valstybinės pensijos dalį; 3) įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir Fondo valdyba) Vilniaus skyrių išmokėti priteistą valstybinės pensijos dalį.

Nurodė, kad Departamentas 2002 m. paskyrė jai 1 145,48 Lt valstybinę pensiją, tačiau taikant nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 ir 5 straipsnių nuostatas, pareiškėjai buvo mokama sumažinta valstybinė pensija. Pareiškėja remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriuo pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Jai turi būti grąžinta visa dėl Konstitucijai prieštaraujančios teisės normos taikymo neišmokėta valstybinės pensijos dalis. Pareiškėjos nuomone, Departamento atsisakymas grąžinti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Atsakovas Kalėjimų departamentas, kartu atstovaujantis ir atsakovą Lietuvos valstybę, su skundu nesutiko ir atsiliepimu (b. l. 12–14) prašė pareiškėjos skundo netenkinti.

Paaiškino, kad nepažeidė pareiškėjos teisių, nes valstybinė pensija ginčo laikotarpiu buvo perskaičiuojama vadovaujantis galiojančiais įstatymais. Kol įstatymų nustatyta tvarka nebuvo nustatyta ir pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos prieštarauja Konstitucijai, valstybės institucijos, taigi ir atsakovas, privalėjo jomis vadovautis. Departamentas neatliko neteisėtų veiksmų. Įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimui, apskaičiuojant ir mokant valstybines pensijas Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos nebetaikomos. Ginčijamas sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, todėl nėra pagrindo jį naikinti. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja prašo priteisti nuo 2010 m. sausio 1 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, o dėl jos grąžinimo kreipėsi tik 2013 m. gegužės 22 d., atsakovas prašo taikyti 3 metų senaties terminą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimu (b. l. 38–41) pareiškėjos F. C. skundą tenkino iš dalies: panaikino Kalėjimų departamento 2013 m. gegužės 24 d. sprendimo Nr. 7S-541 dalį, kurioje atsisakyta grąžinti pareiškėjai pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo; kitą šio sprendimo dalį paliko nepakeistą. Įpareigojo atsakovą Lietuvos valstybę, atstovaujamą Kalėjimų departamento, per 4 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išmokėti F. C. 14 594,51 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką.

Nustatytos faktinės aplinkybės, dėl kurių ginčo nėra, kad pareiškėjos valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, o laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo mėnesio buvo perskaičiuojama ir pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, nes pareiškėja turėjo draudžiamųjų pajamų (b. l. 7–9, 17–19).

Teismas, remdamasis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pažymėjo, jog nurodytų teisės normų atitiktį Konstitucijai tyrė Konstitucinis Teismas ir 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, o Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. redakcija, 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijų paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. Laikinojo įstatymo 5 straipsnis 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios.

Pareiškėja 2013 m. gegužės 22 d. prašymu kreipėsi į Departamentą, prašydama pateikti informaciją apie išmokėtą ir neišmokėtą valstybinę pensiją laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., ir, vadovaudamasi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, prašė grąžinti neteisėtai sumažintos pensijos dalį (b. l. 16). Departamentas skundžiamame sprendime pateikė informaciją dėl pareiškėjos pensijos mažinimo pagrindų ir apie neišmokėtos valstybinės pensijos dalis, taip pat nurodė, kad neturi teisinio pagrindo grąžinti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį (b. l. 17). Taigi ginčas byloje kilo dėl pareiškėjai paskirtos valstybinės pensijos perskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Į bylą atsakovo pateikta pažyma apie paskirtą, perskaičiuotą ir nesumokėtą valstybinę pensiją (b. l. 18–19) patvirtina, kad pareiškėjai paskirta 1 126,14 Lt valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. perskaičiuojama ir mokama sumažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsniu. Atsižvelgiant į minėtą Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, šiuo pagrindu pareiškėjai pensija sumažinta pagrįstai ir teisėtai. Tačiau laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjos pensija dar kartą buvo perskaičiuojama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, nes nurodytu laikotarpiu pareiškėja turėjo draudžiamųjų pajamų. Remiantis minėtu Konstitucinio Teismo nutarimu valstybinės pensijos mažinimas šiuo pagrindu yra neteisėtas. Dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo nurodytu laikotarpiu susidarė 16 581,98 Lt nepriemoka. Teismui nėra pagrindo abejoti pažymoje pateiktų duomenų teisingumu, nes duomenų teisingumą savo parašais patvirtino valstybinę pensiją apskaičiuojančios institucijos atsakingi darbuotojai. Be to, pažymoje nurodytų sumų teisingumo pareiškėja neginčija.

Nei Valstybinių pensijų įstatymas, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas pensijos nepriemokos kompensavimo klausimo nereglamentuoja, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. priimtoje nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 išaiškino, kad pareiškėjas dėl pažeistų teisių, visų pirma, privalo kreiptis į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, o šiam subjektui reikalavimo nepatenkinus, gali skųsti nepalankų sprendimą teismui. Savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys gali apginti per trejų metų terminą. Nagrinėjamu atveju ši procedūra išlaikyta. Pareiškėja kreipėsi į Departamentą, kuris skundžiamu sprendimu atsisakė išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką. Apie teisės gauti paskirtą pensiją pažeidimą pareiškėja sužinodavo kiekvieną mėnesį, kai jai buvo išmokama sumažinta pensija. Atsakovo pateikto Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo, mokėjimo ir mokėjimo nutraukimo bausmių vykdymo sistemoje tvarkos aprašo, patvirtinto Departamento direktoriaus 2007 m. spalio 18 d. įsakymu Nr. V-282 (b. l. 29–32), 28 punkte nustatyta, kad pensijos mokamos už praėjusį mėnesį ne vėliau kaip iki kiekvieno mėnesio 20 dienos (imtinai). Kadangi gindama savo teisę gauti paskirtą pensiją pareiškėja į Departamentą kreipėsi 2013 m. gegužės 22 d., tai jai gali būti priteisiama valstybinės pensijos dalis, neišmokėta nuo 2010 m. gegužės 1 d. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjai priteistina 14 594,51 Lt neišmokėtos valstybinės pensijos dalies, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo.

Neišmokėta valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Departamento, nes pareiškėjos teisės buvo pažeistos dėl to, kad Lietuvos valstybė, o konkrečiai Seimas, netinkamai sureglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo klausimus.

Siekiant nepakenti veiksmingai pareiškėjos teisių apsaugai, įpareigojimas išmokėti nustatytą nepriemoką turi būti įgyvendintas per konkretų protingą terminą, kuris, teismo nuomone, būtų 4 mėnesiai nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Departamento 2013 m. gegužės 24 d. sprendimas Nr. 7S-541, kuriuo atsisakyta išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką, yra neteisėtas ir nepagrįstas tiek, kiek atsisakyta grąžinti pareiškėjai valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Konstitucijai prieštaraujančia pripažintos Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo. Nors priimdamas ginčijamą sprendimą Departamentas iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip, tačiau teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra Konstitucijai prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos.

Valstybinių pensijų mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., todėl atsakovas pagrįstai pareiškėjos valstybinę pensiją perskaičiuoja pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį. Ši sprendimo dalis yra teisėta ir pagrįsta.

Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjos prašymas panaikinti visą Departamento sprendimą negali būti tenkinamas, naikintina tik dalis skundžiamo sprendimo.

Įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas visoms valstybės institucijoms, pareigūnas ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 14 str. 1 d.). Todėl nėra teisinio pagrindo papildomai įpareigoti Fondo valdybos Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjai priteistą valstybinės pensijos dalį.

III. Atsakovas Kalėjimų departamentas apeliaciniu skundu (b. l. 46–47) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas faktines bylos aplinkybes ir į formuojamą teismų praktiką, todėl priėmė neteisingą sprendimą. Apie pirmąją sumažintą valstybinę pensiją pareiškėja sužinojo 2010 m. vasario 25 d., o į Kalėjimų departamentą kreipėsi tik 2013 m. birželio 22 d., taigi 3 metų terminą ji praleido. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas nepasisakė, todėl neteisingai taikė LVAT suformuotą praktiką.

Pareiškėja F. C. su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu (b. l. 53–54) prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėja nesutinka su apelianto argumentais dėl 3 metų termino skaičiavimo pradžios: nagrinėjamu atveju pažeidimas yra tęstinis, todėl terminas prasideda kiekvieną mėnesį neišmokant visos pensijos dalies, o ne nuo pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo dienos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai F. C. paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies bei 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir, be kita ko, priteisė pareiškėjai valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su minėta pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka. Teisėjų kolegija pritaria atsakovo apeliaciniame skunde pateiktam argumentui, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad F. C. praleido terminą kreiptis į teismą dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir kt.), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią, kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje (byla Nr. A444-2232/2013) išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėja apie jos teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario 25 d., t. y. gavusi pirmąją sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Tačiau į teismą pareiškėja kreipėsi tik 2013 m. birželio 12 d. (b. l. 1–6), t. y. praleidusi paminėtą 3 metų terminą. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėja pirmosios instancijos teismo neprašė atnaujinti šio termino (apeliaciniame skunde F. C. tvirtina 3 metų termino nepraleidusi).

ABTĮ 101 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad teismas, skundo nagrinėjimo metu nustatęs, jog skundas paduotas praleidus terminą, administracinę bylą nutraukia. Tačiau šiame kontekste reikia pažymėti ir tai, kad teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, jog tokiomis aplinkybėmis bylą nagrinėjantis teismas turėtų padėti pareiškėjui įgyvendinti jo procesines teises (ABTĮ 10 str.) ir išaiškinti pareiškėjui jo teisę reikšti prašymą dėl termino atnaujinimo skundui paduoti. Nutraukus administracinę bylą ir nepasiūlius pareiškėjui prašyti atnaujinti skundo padavimo terminą, suinteresuotiems asmenims nepagrįstai apribojama teisė ginti galbūt pažeistas teises (žr., pvz., LVAT 2009 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-75/2009). Bylos duomenimis nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas ABTĮ 10 straipsnyje nustatytos pareigos nevykdė.

Apibendrindama išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, netinkamai taikė ir aiškino LVAT praktiką, susijusią su 3 metų terminu kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, nepagrįstai nusprendė, jog pareiškėja nėra šio termino praleidusi ir neišaiškino pareiškėjai jos teisės prašyti šį terminą atnaujinti. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimas naikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovo Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos apeliacinį skundą tenkinti. Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė