A-662-1313-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-1313/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01143-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB DK „PZU Lietuva“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl turtinės žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB DK „PZU Lietuva“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti jo naudai iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės (toliau – ir atsakovas, Savivaldybė) 1 728,79 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už teismo priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Nurodė, kad 2012 m. rugsėjo 2 d. apie 18 val. 45 min. transporto priemonė „Audi A4“, v/n (duomenys neskelbtini) vairuojama draudėjo, (duomenys neskelbtini) gatvėje, Kaune, ties pastatu Nr. 55, įvažiavo į kelio važiuojamojoje dalyje esančią duobę, kuri nebuvo pažymėta jokiais kelio ženklais ar kitais atitvarais. Transporto priemonė pareiškėjo buvo apdrausta transporto priemonių draudimu (2012 m. kovo 19 d. transporto priemonių draudimo liudijimas). Į eismo įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai apžiūrėjo įvykio vietą, nubraižė eismo įvykio schemą, surašė tarybinį pranešimą, automobilio vairuotojo veiksmuose Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) pažeidimų ir kaltės nenustatė bei konstatavo, kad transporto priemonės vairuotojas neturėjo galimybės pastebėti duobę ir ją apvažiuoti. Tai buvo konstatuota 2012 m. rugsėjo 2 d. nutarime nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną. Draudėjas pateikė pareiškėjui remonto įmonės sąskaitą faktūrą. Įvertinęs pateiktus duomenis draudikas nustatė, kad remonto išlaidos, įvertinus nusidėvėjimą, sudarė 1 728,79 Lt, ir išmokėjo jas draudėjui. Besąlyginė 200 Lt išskaita nebuvo išskaičiuota iš mokėtinos sumos, nes įvykio kaltininkas buvo žinomas išmokant draudimo išmoką.

Akcentavo, kad buvo išminusuotas automobilio padangų nusidėvėjimas, o kitos detalės buvo pakeistos neoriginaliomis. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.1015 straipsnio 1 dalis numato teisę draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita. Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalis, 11 straipsnio 7 dalies 1 – 3 punktai, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktas, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punktas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo 12.1 punkto nuostatos davė pagrindą išvadai, kad (duomenys neskelbtini) gatvė nuosavybės teise priklauso atsakovui, todėl prižiūrėti, taisyti, tiesti ir organizuoti saugų eismą jam nuosavybės teise priklausančioje gatvėje privalo savininkas – atsakovas. CK 6.266 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas). Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato CK 6.271 straipsnis. Viešoji atsakomybė atsiranda esant trims civilinės atsakomybės sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsakovas privalėjo užtikrinti, kad jam priklausanti (duomenys neskelbtini) gatvė būtų tinkamos būklės. Atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus ir kitus teisės aktus privalėjo veikti, todėl keliui esant netinkamos būklės, atsirado turtinė žala. Atsakovo neveikimas buvo tiesioginė pasekmės (žalos atsiradimo) priežastis. Atsakovo neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir žalos atsiradimą sieja priežastinis ryšys. Taigi nustatytos visos būtinos sąlygos atsakovui taikyti civilinę atsakomybę. Pareiškėjas 2013 m. kovo 21 d. pretenzija ragino atsakovą atlyginti nuostolius, tačiau atsakovas jų neatlygino. Pareiškėjas nurodė, kad iš atsakovo pareiškėjui turi būti priteistos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Atsakovas ir jo atstovė teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas neįrodė atsiradusios žalos priežastinio ryšio su atsakovo veiksmais (neveikimu). Pareiškėjo reikalavimas visiškai nepagrįstai grindžiamas tik remonto įmonės sudarytais paskaičiavimais apie patirtus nuostolius ir nepateikta turto vertinimo ataskaita. Be to, nei viename iš pateiktų dokumentų nėra jokios išvados, kad būtent ginčo duobė galėjo sukelti ir tik ji sukėlė nurodytus automobilio sugadinimus, jog tik dėl to buvo patirta reikalaujama atlyginti turtinė žala. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių priežiūros valdybos nutarimas, kuriuo nutraukta administracinio teisės pažeidimo bylos teisena, taip pat nepatvirtino pareiškėjo argumentų. Atsakovas pažymėjo, kad dėl eismo įvykio yra atsakingas pats vairuotojas, kuris visiškai neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kelio būklę, nebuvo atidus ir iškilus grėsmei eismo saugumui nesulėtino greičio, nestabdė transporto priemonės ar neapvažiavo kliūties. Taigi esminės reikšmės eismo įvykiui turėjo paties vairuotojo veiksmai, o ne duobės buvimas. Objektyvių įrodymų, patvirtinančių priežastinio ryšio egzistavimą, byloje nebuvo. Be to, transporto priemonės savininkas į pareiškėją kreipėsi tik po 2 savaičių, draudiko atstovas neapžiūrėjo transporto priemonės bei nenurodė konkretaus serviso, kuriame turėjo būti remontuojamas automobilis. Pareiškėjas, nenustatęs visų reikšmingų aplinkybių, reikalingų atsakomybei už žalą pagrįsti, nesudaręs turto vertinimo ataskaitos, neišskaičiavęs PVM, kurį vėliau galėjo susigrąžinti, savo rizika išmokėjo apgadinto automobilio savininkui žalos atlyginimą. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo reikalavimu priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas, kadangi, atsakovo nuomone, CK 6.37 straipsnio 2 dalis ir 6.210 straipsnio 1 dalis ginčo atveju neturėtų būti taikomos, šiuo atveju žala yra kildinama iš viešosios teisės normų.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir priteisė iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės pareiškėjui UAB DK „PZU Lietuva“ 1 728,79 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo administracinės bylos iškėlimo teisme (2013 m. rugsėjo 30 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Teismas nurodė, kad ginčas kilo dėl Kauno miesto savivaldybės pareigos atlyginti turtinę žalą. Pareiškėjas subrogacijos pagrindu, vadovaudamasis CK 6.1015 straipsnio nuostatomis, reikalavo, kad atsakovas atlygintų padarytą turtinę žalą – 1 728,79 Lt (draudėjui sumokėtą draudimo išmoką, išskaičiavus padangų nusidėvėjimą bei neišskaičiavus PVM). Buvo nustatyta, kad 2012 m. kovo 19 d. pareiškėjas (draudikas) su A. B. (draudėju) sudarė transporto priemonių draudimo sutartį (Draudimo liudijimas Nr. PZULT 1389860). Šia sutartimi buvo apdraustas automobilis „Audi A4“, v/n (duomenys neskelbtini) Draudimo sutartis buvo sudaryta iki 2013 m. kovo 19 d., o 2012 m. rugsėjo 2 d. apie 18 val. 45 min. (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties pastatu Nr. 55, Kauno mieste, įvyko eismo įvykis, kurio metu minėtas automobilis įvažiavo į duobę, esančią kelio važiuojamoje dalyje, kuri buvo nepažymėta jokiais skiriamaisiais ženklais. Automobilis buvo apgadintas (policijos pareigūnai pirminės apžiūros metu konstatavo dešinės pusės priekinio ratlankio ir padangos apgadinimus ir nurodė transporto priemonės vairuotojui kreiptis į atsakovą dėl žalos atlyginimo). Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdyba nustatė, kad transporto priemonės vairuotojas KET nepažeidė. Procesinis sprendimas (nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną) yra įsiteisėjęs. Teismas neturėjo jokio pagrindo atmesti minėtame nutarime konstatuotas faktines aplinkybes. Automobilis įvykio metu buvo apdraustas UAB DK „PZU Lietuva“ savanoriškuoju automobilių draudimu, todėl transporto priemonės draudėjas pateikė prašymą draudikui atlyginti patirtą žalą. Pareiškėjas, paskaičiavęs remonto darbus, įvertinęs detalių įsigijimo išlaidas, nustatė, jog transporto priemonės savininkui dėl šio eismo įvykio metu apgadinto automobilio padaryti nuostoliai sudarė 1 728,79 Lt, su PVM bei neįskaičiavus padangos nusidėvėjimo, todėl 2012 m. spalio 11 d. išmokėjo transporto priemonės draudėjui paminėtą sumą nuostoliams dėl automobilio apgadinimo atlyginti. 2012 m. rugsėjo 16 d. draudėjo transporto priemonės remontas buvo baigtas UAB „Aukmaris“ ir minėta bendrovė draudėjui pateikė PVM sąskaitą faktūrą 1 774,17 Lt sumai.

Teismas nurodė ir rėmėsi šiam ginčui aktualiomis teisės normomis (CK, Kelių įstatymo, Vietos savivaldos įstatymo, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) nuostatomis) bei įvertinęs pareiškėjo pateiktų įrodymų visumą konstatavo, kad turtinės žalos dydis visiškai įrodytas pateiktų dokumentų duomenimis, kurie patvirtino realias automobilio remonto išlaidas. Pažymėjo, kad įrodymų, paneigiančių nurodytas remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę remonto kainą, ar objektyvių duomenų, jog buvo kompensuotos didesnės išlaidos, nei tos, kurios bus būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti, teismui taip pat nebuvo pateikta. Atsakovas ir jo atstovas tik deklaratyviai nurodė, jog remonto kaina per didelė, tačiau jokiais objektyviais duomenimis (įrodymais) savo teiginių nepagrindė.

Teismas taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teismų praktika ir įvertinęs bylos įrodymų visumą bei atsižvelgęs į teisės aktų normų analizę sprendė, kad atsakovas neužtikrino (duomenys neskelbtini) gatvės atitinkamos važiuojamosios dalies tinkamos priežiūros, todėl dėl tokio neteisėto neveikimo ir buvo apgadinta draudėjui nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė. Pareiškėjas, remdamasis draudimo sutarties ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, pagrįstai kompensavo materialines išlaidas, kurios bus būtinos sugadinto automobilio būklei iki eismo įvykio atkurti. Pabrėžė, kad sprendžiant iškilusį ginčą, teismui nekilo jokių abejonių dėl tiesioginio priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų savivaldybės veiksmų (šiuo atveju – neveikimo) ir patirtos bei atlygintos turtinės žalos. Taigi pareiškėjo prašymas dėl turtinės žalos atlyginimo pagrįstas ir patenkintas visiškai.

Pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos. Šis pareiškėjo prašymas patenkintinas. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl pareiškėjui priteistos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo 2013 m. rugsėjo 9 d. (nutarties dėl skundo priėmimo diena) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.210 str. 1 d.).

Atsakovas prašė teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies, Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto 2005 m. balandžio 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 477, atitinkamų punktų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) nuostatoms. Teismas pabrėžė, kad šioje administracinėje byloje paminėti teisės aktai netaikomi, todėl teismui nekilo abejonių dėl jų konstitucingumo ir nebuvo jokio pagrindo dėl to kreiptis į Konstitucinį Teismą. Likusieji pareiškėjo ir atsakovo argumentai teismo laikyti pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nebuvo dėstyti ir nebuvo analizuoti.

III. Atsakovas Kauno miesto savivaldybė (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 96-102) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimą ir atmesti visus pareiškėjo prašymus.

Nurodo, jog Kauno apygardos administracinis teismas netinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas, neatsižvelgė į Lietuvos teismų suformuotą praktiką, netinkamai interpretavo byloje esančius dokumentus bei netinkamai vertino bylos faktines aplinkybes, ignoravo pateiktus argumentus ir byloje esančius įrodymus ir dėl to buvo priimtas neteisėtas bei nepagrįstas sprendimas. Apeliantas akcentuoja tai, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 81 straipsniu, nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad jokie įrodymai teismui neturėtų turėti iš anksto nustatytos galios. Remiantis ABTĮ 58 straipsnio 4 dalimi, 86 straipsnio 1 ir 2 dalimis, teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, priimtas įvertinus ištirtus teismo posėdyje įrodymus ir konstatuojant, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos. Nepaisant visų šių nuostatų, teismas neatsižvelgė į bylai labai svarbias aplinkybes, turėjusias esminės reikšmės ginčo dėl tariamo eismo įvykio kilimui ir eigai, tinkamai neištyrė įrodymų tinkamumo, kuriais vadovaujasi skundžiamame sprendime.

Nurodė, kad žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį, tačiau šioje byloje pirmosios instancijos teismas nenustatė iki pažeidimo buvusios padėties. Teigia, kad duobės buvimo faktas pats savaime nereiškia žalos padarymo fakto ginčo transporto priemonei, o užfiksuoti neaišku kada atsiradę sugadinimai nereiškia, kad jie atsirado būtent dėl įvažiavimo į konkrečią duobę. Šioje byloje nėra pateikta vienareikšmiškų įrodymų, patvirtinančių priežastinio ryšio egzistavimą, pateikti duomenys nesudaro teisinio pagrindo nustatyti visų privalomų viešosios atsakomybės sąlygų, todėl pareiškėjo prašymas dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo neturėjo būti tenkinamas.

Turi būti įrodyta ne tik tai, kad buvo duobė, ne tik tai, jog automobilis apgadintas, bet ir kad apgadinimai, už kuriuos prašoma atlyginti žalą, atsirado būtent dėl įvažiavimo į ginčo duobę. Tokių duomenų byloje pateikta nėra, kaip ir nėra duomenų, pagrindžiančių automobilio nepriekaištingą būklę iki tariamo eismo įvykio. Teismas tenkino pareiškėjo reikalavimą, į kurį įtrauktas PVM, nebuvo vertintas atitinkamų dalių nusidėvėjimas, nenustatė priežastinio ryšio, tad tai tik patvirtina, kad toks teismo sprendimas neteisėtas.

Pažymėjo, kad visai nepagrįstai teismas atsakomybę taikė tik atsakovui (vairuotojo veiksmai taip pat turėjo turėti įtakos žalos atsiradimui), nes nei viename iš byloje pateiktų dokumentų nėra jokios išvados, kad būtent ginčo duobė galėjo sukelti ir ji (tik ji) sukėlė nurodytus automobilio sugadinimus bei kad būtent tik dėl to buvo patirta teismo sprendime nurodyta priteisti žala, nepagrįstai priteisė 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas bei rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika.

Pareiškėjas UAB DK „PZU Lietuva“ atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 106-109) prašo apelianto apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime išdėsto motyvus, jog pirmosios instancijos teismas objektyviai ištyręs visas bylos aplinkybes priėmė motyvuotą, aiškų, objektyvų sprendimą, ir nurodo, kad nesutinka su apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Pažymi tai, kad pareiškėjo (draudimo kompanijos) darbuotojas laikomas vidaus turto vertintoju ir turi teisę atlikti draudžiamo turto vertinimą, o patirtos žalos dydis įrodomas ir kitais duomenimis, t. y. visi policijos pareigūnų surinkti įrodymai įvertinti nutarime nutraukti administracinės teisė pažeidimo bylos teiseną, o šis nutarimas yra įsiteisėjęs ir jo juridinė galia nebegali būti kvestionuojama. Akcentuoja, kad žalos dydis buvo nustatytas naudojantis AUDATEX metodika, tad atsakovo argumentas, kad nėra aišku kaip apskaičiuotas reikalaujamas atlyginti žalos dydis, atmestinas kaip nepagrįstas. Pažymėjo, kad remiantis Kelių transporto priemonių vertinimo tvarka, kai sugadintos detalės keičiamos nenaujomis ar neoriginaliomis detalėmis, nusidėvėjimas neskaičiuojamas. Taip yra todėl, kad dėvėtos arba neoriginalios detalės yra žymiai pigesnės ir naudojamos bus trumpiau nei naujos originalios, tad transporto priemonė realiai buvo atstatyta į iki sugadinimo buvusią padėtį, o ne į geresnę. Pareiškėjo nuomone, sprendžiant klausimą dėl žalos dydžio nustatymo galioja civilinei teisei būdingas rungtyniškumo principas, tad apeliantui nesutinkant su pareiškėjo reikalaujamu žalos atlyginimu jis galėjo pateikti įrodymus, kurie pagrįstų jo teiginius, tačiau apelianto teiginiai taip ir liko deklaratyvūs. Į bylą buvo pateikta galiojanti techninės apžiūros rezultatų kortelė. Anot pareiškėjo, atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad dėl žalos atsiradimo atsakinga ir policija, ir Lietuvos automobilių kelių direkcija. Apeliantas net nebuvo paženklinęs kelio duobės.

Pareiškėjas pateikė prašymą (b. l. 110-111), kuriuo prašo bylą išnagrinėti apeliacine tvarka, neperduodant jos bendrosios kompetencijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Administracinis ginčas kilo dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl automobilio apgadinimų įvažiavus į važiuojamoje kelio dalyje buvusią ir įspėjamaisiais kelio ženklais nepaženklintą duobę, priteisimo. Pareiškėjas UAB DK „PZU Lietuva“ prašo atlyginti turtinę žalą iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės.

Byloje nustatyta, kad 2012 m. rugsėjo 2 d., apie 18.45 val. (duomenys neskelbtini) gatvėje, Kaune, ties pastatu Nr. 55, A. B., vairuodamas transporto priemonę „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įvažiavo į jokiais įspėjamaisiais kelio ženklais nepaženklintą duobę (duobės išmatavimai – 1,2 x 1,2 x 0,10) ir apgadino automobilį. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2012 m. rugsėjo 2 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylos teisena buvo nutraukta, nenustačius administracinio teisės pažeidimo įvykio sudėties. Kadangi automobilis buvo apdraustas, UAB DK „PZU Lietuva“ dėl minėto įvykio, kurio metu buvo sugadintas automobilis, išmokėjo 1 728,79 Lt draudimo išmoką. UAB DK „PZU Lietuva“ 2013 m. kovo 21 d. pateikė Kauno miesto savivaldybei pretenziją dėl 1 728,79 Lt žalos, tačiau atsakovas jos neatlygino.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės 1 728,79 Lt žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo kreipimosi į teismą dienos (2013 m. rugsėjo 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsakovas padavė apeliacinį skundą.

Pagal Civilinio kodekso 6.1015 straipsnį, reglamentuojantį draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens (1 d.); reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos davėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (2 d.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs dėl žalos, atsiradusios dėl automobilio apgadinimų jam įvažiavus į savivaldybės vietinės reikšmės kelio važiuojamojoje dalyje buvusią duobę, atlyginimo, t. y. keliamas civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl kelio, kaip inžinerinio statinio (Statybos įstatymo 2 str. 9 ir 11 d.), trūkumų, klausimas.

Pagal statinių savininko (valdytojo) atsakomybę įtvirtinančio Civilinio kodekso 6.266 straipsnio 1 dalį, žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės, o 2 dalis nustato prezumpciją, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas). Šiame straipsnyje įtvirtintu objektyviosios civilinės atsakomybės atveju nustatytinos tokios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos: 1) įstatyme nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktas; 2) žalos asmeniui padarymas; 3) įstatyme nurodyto objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų ir padarytos žalos priežastinis ryšys; kaltė šiuo atveju yra formaliai pašalinta iš civilinės atsakomybės sąlygų; veiksmų neteisėtumas nesiejamas su daikto valdytojo veiksmu ar neveikimu ir jo rūpestingumo klausimas nekeliamas, užtenka objektyvaus daikto su trūkumais valdymo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009, 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011, 2014 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-992/2014).

Statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, valdymas pagal CK 6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė daryti jam ūkinį bei fizinį poveikį. Valdytoju gali būti laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti objektą. Pagal Civilinio kodekso 6.266 straipsnio 2 dalį pastato, statinio, kelio savininku (valdytoju) preziumuojamas asmuo, kuris yra nurodytas viešajame registre. Ši prezumpcija gali būti paneigta. Dėl to esant registracijos duomenims viešajame registre, jame nurodytas asmuo gali įrodyti, kad atsakingas už žalą asmuo iš tikrųjų yra kitas. Juo gali būti objekto savininkas ar valdytojas, nors jo teisės ir nebūtų įregistruotos viešajame registre. Įrodinėjimo pareiga tenka viešajame registre nurodytam savininkui ar valdytojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009, 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011, 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2013).

Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte įtvirtinta viena iš atsakovo savarankiškųjų (Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų) funkcijų – vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius, užtikrindamas eismo saugumą, be kita ko, rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad kelio savininkas (valdytojas) privalo užtikrinti, jog kelias būtų tinkamas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų teisės aktų reikalavimus; organizuoti eismą ir užtikrinti kelio, jo inžinerinių statinių ir techninių eismo organizavimo priemonių priežiūrą taip, kad ji atitiktų kelių priežiūrą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus; užtikrinti, kad nedelsiant būtų panaikintos kliūtys, trukdančios eismui ir keliančios pavojų, o jei to padaryti neįmanoma, užtikrinti, kad pavojingose vietose būtų įrengtos atitinkamos techninės eismo organizavimo priemonės tol, kol šios kliūtys bus panaikintos; tobulinti eismo organizavimą, atsižvelgiant į eismo įvykių kelyje priežastis ir aplinkybes; atlyginti žalą asmenims, atsiradusią dėl teisės aktų nustatyta tvarka neatliktų kelio savininko pareigų. Aprašo 6 punkte nurodyta, kad savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių taisymo bei priežiūros darbų ir saugaus eismo sąlygų užtikrinimo užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą.

Atsižvelgdama į teisinį reguliavimą bei nustatytas faktines aplinkybes, kad atitinkami automobilio apgadinimai atsirado automobilio vairuotojui įvažiavus į neaptvertą ir jokiais ženklais nepažymėtą duobę Kauno mieste, (duomenys neskelbtini) gatvėje, prie pastato Nr. 55, taip pat atsakovui – Kauno miesto savivaldybei – iš esmės nekeliant ginčo dėl aplinkybės, kad Kauno miesto savivaldybė yra nurodyto kelio (jo dalies) savininkas (valdytojas) Civilinio kodekso 6.266 straipsnio prasme, taip pat atsakovui nepateikus bei byloje nesant duomenų, galinčių patvirtinti, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos ar nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo (CK 6.270 str. 1 d.), darytina išvada, kad būtent atsakovas, kaip inžinerinio statinio – kelio – savininkas, yra atsakingas už žalą, atsiradusią automobilio vairuotojui įvažiavus į kelyje buvusią, jokiais ženklais nepažymėtą duobę, dėl ko buvo apgadintas automobilis.

Pastebėtina, kad nors atsakovas apeliaciniame skunde ir kelia abejones, ar atitinkami transporto priemonės apgadinimai atsirado būtent minėto eismo įvykio metu dėl įvažiavimo į nurodytą duobę, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime įvertino visus byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu padarė pagrįstą išvadą, kad atitinkami automobilio apgadinimai atsirado būtent įvažiavus į (duomenys neskelbtini) g., prie pastato Nr. 55, Kaune, važiuojamojoje kelio dalyje esančią duobę.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo prieita išvada, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad pats vairuotojas nesilaikė KET reikalavimų, ar kad atliko veiksmus, kurie bent iš dalies turėjo įtakos žalos atsiradimui. Pažymėtina, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2012 m. rugsėjo 2 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylos teisena buvo nutraukta, nenustačius administracinio teisės pažeidimo įvykio sudėties. Šiame nutarime nurodyta, jog automobilio vairuotojo veiksmuose KET pažeidimų nenustatyta, kadangi atsiradus kliūčiai, kurios vairuotojas iš anksto negalėjo pastebėti, o pastebėjęs ją apvažiuoti nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams taip pat negalėjo, nes gretimoje eismo juostoje ir priešpriešiais tuo metu važiavo srautas automobilių, važiuojamoje kelio dalyje esanti kliūtis, duobė, paženklinta įspėjamaisiais ženklais, įspėjančiais vairuotoją apie pavojingą kelio ruožą, kuriuo važiuojant reikia imtis atitinkamų atsargumo priemonių, nebuvo. Nėra pagrindo sutikti su atsakovo teigimu, jog tai, kad eismo įvykis įvyko neesant autotransporto priemonių piko (18.45 val.), vairuotojas, kaip atidus ir rūpestingas eismo dalyvis, šio įvykio galėjo išvengti. Atsižvelgiant į byloje nustatytas su eismo įvykiu susijusias aplinkybes (duobės dydį ir gylį, tai, kad duobė buvo nepatverta ir nepažymėta, gretimoje ir priešpriešinėje eismo juostoje esant transporto priemonėms), darytina išvada, kad automobilio vairuotojas negalėjo numatyti eismo įvykio ir jo masto bei iš anksto imtis veiksmų, kad jo išvengtų. Nėra pakankamų argumentų daryti išvadą apie automobilį vairavusio asmens nepakankamą rūpestingumą ar atidumą.

Atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai, esą automobiliui dėl žalos nustatymo turėjo būti atliktas privalomas atestuoto kilnojamojo turto vertintojo vertinimas pagal Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarką, patvirtiną Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir finansų ministro 2000 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 120/2000 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 101, (toliau – ir Tvarka) atmestini kaip nepagrįsti. Šis poįstatyminis aktas priimtas įgyvendinant Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą. Šio įstatymo paskirtis – nustatyti turto arba verslo vertinimo pagrindus ir atvejus, turto arba verslo vertintojų ir turto arba verslo vertinimo įmonių veiklos pagrindus ir veiklos priežiūrą, turto arba verslo vertintojų ir turto arba verslo vertinimo įmonių teises, pareigas ir atsakomybę, turto arba verslo vertintojams ir turto arba verslo vertinimo įmonėms keliamus reikalavimus (1 str.).

Šiuo įstatymu numatytas neprivalomasis ir privalomasis turto arba verslo vertinimas. Neprivalomasis vertinimas atliekamas užsakovo iniciatyva, jo ir turto arba verslo vertinimo įmonės arba nepriklausomo turto arba verslo vertintojo susitarimu (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 str. 6 d.). Privalomasis turto arba verslo vertinimas atliekamas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytais atvejais, siekiant užtikrinti viešuosius interesus (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 str. 7 d.). Šis įstatymas numato turto arba verslo vertinimą vidaus reikmėms, kurį apibrėžia, kad tai – turto arba verslo vertinimas, Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos arba jų filialų atliekamas savo nuožiūra, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos arba jų filialų tiesioginių funkcijų atlikimą, išskyrus turto arba verslo vertinimą, kai sudaromos turto arba verslo vertinimo sutartys su užsakovais (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 str. 13 d.).

Pagal šio įstatymo 7 straipsnį, turto arba verslo vertintojai klasifikuojami į nepriklausomus turto arba verslo vertintojus (išorės turto arba verslo vertintojus) ir vidaus turto arba verslo vertintojus. Šio įstatymo prasme vidaus turto arba verslo vertintojas – turto arba verslo vertintojas, kuris pagal darbo sutartį dirba Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigtame juridiniame asmenyje ar kitoje organizacijoje arba jų filialuose arba kuris yra individualios įmonės savininkas ar ūkinės bendrijos tikrasis narys ir vertina turtą arba verslą to Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos arba jų filialų vidaus reikmėms (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 7 str. 2 p.).

Draudimo įstatyme įtvirtinta, jog draudimo bendrovėms suteikti įgaliojimai atlikti draudžiamo turto vertinimą (Draudimo įstatymo 3 str. 2 d.). Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo prasme draudimo bendrovėse dirbantys turto vertinimo specialistai patenka į vidaus turto arba verslo vertintojo sąvoką, nes vertinimą atlieka bendrovės funkcijų vykdymo reikmėms. Atsakovo nurodyta Tvarka ginčui aktualaus automobilio žalos nustatymui nebuvo privaloma, nes toks reikalavimas nekyla iš Draudimo įstatymo, Civilinio kodekso normų ir draudimo sutarties sąlygų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1265/2013, 2014 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1423/2014, 2014 m. rugpjūčio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1443/2014).

Byloje esančiame UAB DK „PZU Lietuva“ transporto priemonių draudimo liudijime (b. l. 10) nurodyta, kad transporto priemonė sugadinimų neturi. Bylos medžiaga patvirtina, jog eismo įvykio metu transporto priemonei buvo sugadinta priekinio dešinės pusės rato padanga ir ratlankis. Akivaizdu, kad tokio pobūdžio apgadinimai yra būdingi transporto priemonei dešinės pusės ratu įvažiavusiai į kelio duobę. Byloje esančioje UAB „Aukmaris“ 2012 m. rugsėjo 15 d. remonto sąmatoje bei sąskaitoje faktūroje detaliai nurodyti remonto darbai ir jų atlikimo kainos. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti automobiliui padarytos žalos dėl įvažiavimo į nepažymėtą duobę dydžio pagrįstumu. Pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad atsakovas nepateikė teismui jokių įrodymų, paneigiančių nurodytas remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę remonto kainą ar objektyvių duomenų, jog buvo kompensuotos didesnės išlaidos, nei tos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti. Pagal automobilio sugadinimo pobūdį, nurodytos išlaidos automobilio remontui laikytinos realiai pagrįstomis ir įrodytomis. Atsakovo argumentai dėl žalos dydžio pagrįsti prielaidomis, todėl atmestini.

Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalis nustato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai; jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Civilinio kodekso 6.251 straipsnio 1 dalis įtvirtina visiško nuostolių atlyginimo principą, t. y. kad padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę. Šio principo esmė – žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį.

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas iš atsakovo priteistinos turtinės žalos dydį – 1 728,79 Lt – detaliai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad pagal automobilio sugadinimo pobūdį, šios išlaidos automobilio remontui laikytinos realiai pagrįstomis ir įrodytomis.

Apeliaciniame skunde taip pat reiškiamas nesutikimas su pirmosios instancijos teismo sprendimu įtraukti į pareiškėjo patirtus nuostolius sumokėtą pridėtinės vertės mokestį, šią išvadą grindžiant tuo, kad remonto paslaugas teikęs asmuo yra juridinis asmuo, privalantis apskaičiuoti ir mokėti PVM, o už paslaugas sumokėjo draudikas – PVM mokėtojas.

Pareiškėjas UAB DK „PZU Lietuva“ vairuotojo naudotą automobilį remontavusiai įmonei sumokėjo 1 774,17 Lt, įskaitant 307,91 Lt PVM. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 57 straipsnis numato PVM mokėtojų teisę į PVM atskaitą (PVM atskaita pagal šio įstatymo 2 straipsnio 28 dalį yra pirkimo ir (arba) importo PVM dalies atskaitymas, kai pagal šio įstatymo nuostatas apskaičiuota atskaitoma pirkimo ir (arba) importo PVM dalimi sumažinama mokėtina į biudžetą ar padidinama grąžintina iš biudžeto PVM suma). Tačiau pažymėtina, kad pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 58 straipsnio 1 dalį, PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo ir (arba) importo PVM už įsigytas ir (arba) importuotas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti inter alia PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 27 straipsnis nustato, kad pridėtinės vertės mokesčiu neapmokestinamos visų rūšių draudimo ir perdraudimo paslaugos, išskyrus nurodytąsias šio įstatymo 46 straipsnyje, taip pat su draudimo ir perdraudimo paslaugomis susijusios paslaugos, kurias teikia draudimo ir perdraudimo tarpininkai. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytą teisinį reguliavimą, konstatuoja, kad pareiškėjo – draudimo įmonės – už vairuotojo naudoto automobilio remonto paslaugas sumokėtas pirkimo PVM (307,91 Lt) negalės būti susigrąžintas iš biudžeto, todėl pareiškėjo sumokėtas PVM pripažintinas jo patirtu nuostoliu ir turi būti priteistas iš atsakovo. Pažymėtina, kad tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-992/2014).

Atsakovas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad iš dalies atsakomybę turėtų prisiimti Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos, kurios pagrindiniai veiklos tikslai susiję su valstybinės reikšmės kelių priežiūra. Tai, kad, kaip nurodo atsakovas, Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos rengia ir teikia Susisiekimo ministerijai Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų naudojimo metinės sąmatos projektą, planuoja ir organizuoja Europos Sąjungos finansinės paramos lėšų gavimą ir naudojimą, teisės aktų nustatyta tvarka kontroliuoja Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų vietinės reikšmės keliams (gatvėms) tiesti, taisyti (remontuoti), prižiūrėti ir saugaus eismo sąlygoms užtikrinti naudojimą bei užtikrina racionalų ir taupų lėšų bei turto naudojimą, nepatvirtina jos atsakomybės už Kauno miesto gatvių priežiūrą.

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamą sprendimą priėmęs teismas nepagrįstai taikė CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir CK 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatas ir tenkino pareiškėjo skundą dalyje dėl 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo. Šiuo aspektu pažymėtina, jog civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (procesinės palūkanos), nuostatas. Nagrinėjamu atveju CK 6.210 straipsnio 1 dalies nuostata yra aktuali tik tuo aspektu, kiek joje nustatytas procesinių palūkanų dydis. Tokios praktikos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2009 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-73/2009, 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010, 2011 m. gruodžio 15 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011, 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2281/2013, 2014 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1423/2014). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino pareiškėjo prašymą ir priteisė jam iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turi būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas stabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Taigi tokiai teismų iniciatyvai pasireikšti reikalinga: pirma, teismo abejonė dėl tam tikro teisės akto konstitucingumo ir, antra, toks aktas turėtų būti taikomas konkrečioje byloje.

Atsakovas prašė teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies, įtvirtinusios, kad metinėse sąmatose turi būti numatoma 20 procentų Programos finansavimo lėšų valstybei, savivaldybėms panaudoti vietinės reikšmės keliams (gatvėms) tiesti, taisyti, prižiūrėti bei saugaus eismo sąlygoms užtikrinti, atitikties Konstitucijai. Taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 447 patvirtinto Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašo 3 punkto, kuriame, be kita ko, taip pat įtvirtinta, kad metinėse sąmatose turi būti numatoma 20 procentų Programos finansavimo lėšų valstybei, savivaldybėms panaudoti vietinės reikšmės keliams (gatvėms) tiesti, taisyti (remontuoti), prižiūrėti ir saugaus eismo sąlygoms užtikrinti; taip pat 5 punkto, numatančio kam naudojamos Programos finansavimo lėšos vietinės reikšmės keliams (gatvėms) tiesti, taisyti (remontuoti), prižiūrėti ir saugaus eismo sąlygoms užtikrinti, atitikties Konstitucijai.

Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl tokio teisinio reguliavimo konstitucingumo, minėto teisės akto nuostatos šioje byloje netaikomos, todėl atsakovo prašymo pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino. Pabrėžtina, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Ričardas Piličiauskas Virginija Volskienė