A-822-181-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A822-181/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00058-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Ingai Grišutinienei,

dalyvaujant pareiškėjui V. K. (V. K.),

viešame teismo posėdyje apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. K. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) direktoriaus 2012 m. lapkričio 8 d. nutarimą Nr. 62-1015; 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus pavaduotojo 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimą Nr. 2S-5810 (b. l. 1–3).

Skunde paaiškino, kad Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. lapkričio 8 d. nutarimu buvo nubaustas nepagrįstai, nutarimas yra grindžiamas neobjektyviais ir klaidinančiais faktais. Anksčiau tarp jo ir prižiūrėtojo buvo kilęs konfliktas, dėl neteisėtų pastarojo veiksmų teiktas skundas Kalėjimo direktoriui. 2012 m. spalio 31 d. buvo atliekamas rytinis patikrinimas ir pareiškėjui buvo pasiūlyta eiti į dušą, tuo metu jo lova buvo paklota. Todėl teiginiai, kad jis miegojęs po antklode ir neklausęs daugkartinių reikalavimų keltis bei pasikloti lovą yra neteisingi. Lukiškių TI-K direktorius, nagrinėdamas jo tariamą pažeidimą, nesuteikė galimybės pasiaiškinti ir įrodyti nekaltumą, o vadovavosi tik jam pateikta informacija. Tokiu būdu, t. y. pateikiant Lukiškių TI-K direktoriui tikrovės neatitinkančią informaciją, pareiškėjui yra kerštaujama, vykdomas su juo susidorojimas, o skundžiamas Lukiškių TI-K direktoriaus sprendimas yra šališkas, biurokratiškas, formalus, todėl neteisėtas.

Atsakovas Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Teismui pateiktuose atsiliepimuose (b. l. 35–37, 60–62) paaiškino, kad Suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 32 straipsnyje yra numatytos suimtųjų pareigos, o šio įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje – nuobaudos už suėmimo vykdymo režimo pažeidimus. Lukiškių TI-K direktoriaus 2010 m. vasario 17 d. įsakymu Nr. 1-23 patvirtintų Suimtųjų elgesio taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2 punkte yra nustatyta, kaip suimtieji privalo elgtis. Taisyklių 2.27 punkte nurodoma, kad suimtieji privalo dienotvarkėje numatytu ne miego terminu laiku pasikloti lovą. Pareiškėjas su visais teisės aktais, reglamentuojančiais jo teisinį statusą, o taip pat ir su elgesio taisyklėmis, buvo pasirašytinai supažindintas kai tik atvyko į Lukiškių TI-K, t. y. 2010 m. gegužės 10 d. Tačiau 2012 m. spalio 31 d. jis padarė suėmimo vykdymo režimo pažeidimą, nes nesilaikė dienotvarkės reikalavimų – miegojo po antklode, lova nebuvo paklota. Šiais veiksmais suimtasis pažeidė Įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 1–2 punktų reikalavimus (laikytis tardymo izoliatoriuje nustatytos vidaus tvarkos, vykdyti administracijos reikalavimus), o taip pat pažeidė Taisyklių 2.1 punktą (suimtieji griežtai privalo laikytis dienotvarkės, patvirtintos įstaigos direktoriaus), 2.7 punktą (suimtieji privalo dienotvarkėje numatytu ne miego laiku pasikloti lovą). Už minėtus veiksmus pareiškėjui paskirta nuobauda – papeikimas – yra adekvati padarytiems pažeidimams. Pareiškėjas pažeidimo padarymo dieną atsisakė raštu pasiaiškinti dėl savo padarytų pažeidimų, o savo paaiškinimus pateikė tik 2012 m. lapkričio 7 d. Lukiškių TI-K direktorius, paskirdamas pareiškėjui švelniausią Įstatymo 34 straipsnyje nustatytą nuobaudą – papeikimą – vadovavosi galiojančiais teisės aktais, įvertino pažeidimų pobūdį, jų sunkumą, padarymo aplinkybes. Lukiškių TI-K pareigūnai, neturi jokio tikslo pareiškėjui kenkti ar kitaip sudaryti jam išskirtinai nepalankias sąlygas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 28 d. sprendimu pareiškėjo V. K. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas su teisės aktais, reglamentuojančiais jo teisinę padėtį, taip pat ir su Taisyklių bei dienotvarkės reikalavimais, buvo supažindintas 2010 m. gegužės 10 d., taip pat buvo įspėtas, jog už teisės aktų bei dienotvarkės reikalavimų pažeidimus gali būti baudžiamas drausmine tvarka.

Skundžiamas Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. lapkričio 8 d. nutarimas yra priimtas įvertinus Lukiškių TI-K Apsaugos ir priežiūros skyriaus budinčios pamainos Nr. 3 korpuso prižiūrėtojo I. R. ir korpuso vyresniojo A. J. 2012 m. spalio 31 d. tarnybiniuose pranešimuose nurodytas aplinkybes apie pareiškėjo padarytus pažeidimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nei skunde teismui, nei teisminio nagrinėjimo metu jokiais objektyviais įrodymais nepagrindė savo teiginių, jog minėti pareigūnai jo atžvilgiu yra nusiteikę priešingai ir tyčia siekia jam pakenkti ar teikti Lukiškių TI-K administracijai neobjektyvią, klaidinančią bei melagingą informaciją apie jį.

Priešingai, minėtų pareigūnų pateiktuose tarnybiniuose pranešimuose yra nuosekliai, aiškiai ir detaliai fiksuoti pareiškėjo padaryti drausmės pažeidimai, juose nėra prieštaringos informacijos. Teisėjų kolegija sprendė, kad remiantis byloje esančiais įrodymais nenustatyta jokių aplinkybių, kurias vertinant galima būtų pagrįstai abejoti pareigūnų I. R. ir A. J. tarnybiniuose pranešimuose nurodytų faktų teisingumu, ar teigti, jog minėti pareigūnai yra susitarę veikti prieš pareiškėją, ir asmeniškai suinteresuoti jo nubaudimu.

Todėl darytina išvada, kad V. K., teikdamas sau palankius paaiškinimus bei neigdamas inkriminuojamus Įstatymo ir Taisyklių pažeidimus, siekia išvengi atsakomybės. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija nusprendė, kad remiantis byloje esančiais įrodymais nustatytos ginčo išsprendimui esminės faktinės aplinkybes, jog pareiškėjas 2012 m. spalio 31 d. apie 8.20 val., būdamas kameroje nesilaikė nustatyto dienotvarkės reikalavimų, t. y. miegojo po antklode, lovos nebuvo paklojęs, o į daugkartinius prižiūrėtojo reikalavimus pasikloti lovą nereagavo.

Minėtais veiksmais pareiškėjas pažeidė Įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų bei Taisyklių 2.1 ir 2.7 punktų reikalavimus. Todėl pripažinta, jog skundžiamu Lukiškių TI-K direktoriaus 2011 m. lapkričio 8 d. nutarimu drausminė nuobauda paskirta pagrįstai. Pažymėta, kad pareiškėjui paskirta nuobauda – papeikimas – yra švelniausia iš numatytų Įstatymo 34 straipsnyje. Lukiškių TI-K direktorius 2012 m. lapkričio 8 d. nutarimas, o taip pat ir Departamento direktoriaus 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimas, pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį yra pagrįsti ir teisėti, todėl juos naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo.

III. Pareiškėjas V. K. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 92–93), prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 28 d. sprendimą, panaikinti skundžiamus Lukiškių TI-K direktoriaus nutarimą ir Kalėjimų departamento sprendimą.

Pareiškėjas taip pat prašo iškviesti į teismo posėdį ir apklausti tarnybinius pranešimus surašiusius pareigūnus bei inkriminuojamo pažeidimo nustatymo metu su pareiškėju gyvenamojoje kameroje buvusį suimtąjį A. A.; įpareigoti atsakovą nustatyti, kas inkriminuojamo pažeidimo nustatymo metu buvo dvyliktame poste ir šią informaciją pagrįsti.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad supažindintas su teisės aktų ir tvarkos taisyklių reikalavimais buvo tik formaliai, jų neskaitė, tik padėjo parašą ant įteikto įsipareigojimo. 2010 metais jam buvo diagnozuotas psichikos sutrikimas sunkus depresijos epizodas su psichozės simptomais, dėl kurio pareiškėjas negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, todėl supažindinimas su minėtais aktais negali būti laikomas teisėtu. Šį faktą, pareiškėjo teigimu, žinojo ir Lukiškių TI-K administracija ir tuo pasinaudojo.

Taip pat nurodo, kad teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodyta, kad pareiškėjas miegojo po antklode ant paklotos lovos, o tarnybiniuose pranešimuose akcentuojama, kad pareiškėjas į daugkartinius reikalavimus atsikelti ir pasikloti lovą nereagavo, šiuos prieštaravimus atsakovo teikiamuose dokumentuose reikėtų išsiaiškinti. Pažymi, kad panašiais atvejais pažeidimus dažniausiai nufotografuoja, tačiau nagrinėjamu atveju tuo padaryta nebuvo, todėl kyla abejonių dėl inkriminuojamo pažeidimo. Nurodytu metu poste buvo tik pareigūnas I. R., o analogišką tarnybinį pranešimą pateikusio pareigūno A. J. pareiškėjui inkriminuojamo pažeidimo vietoje nebuvo. Nebuvo apklaustas su pareiškėju gyvenamojoje kameroje buvęs suimtasis A. A. Nebuvo atsižvelgta į pareiškėjo 2012 m. lapkričio 7 d. paaiškinime Lukiškių TI-K direktoriui teikiamą prašymą atlikti tarnybinį tyrimą dėl įvykio aplinkybių. Teismas rėmėsi tik tikrovės neatitinkančiais pareigūnų tarnybiniais pranešimais, sprendimas šališkas, neobjektyvus, formalus, todėl neteisėtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. lapkričio 8 d. nutarimo Nr. 62-1015 ir Kalėjimų departamento direktoriaus pavaduotojo 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimo Nr. 2S-5810, teisėtumo ir pagrįstumo.

Skundžiamu Lukiškių TI-K direktoriaus nutarimu pareiškėjui paskirta nuobauda – papeikimas, už tai, kad jis 2012 m. spalio 31 d. apie 8.20 val., būdamas kameroje nesilaikė nustatytos dienotvarkės reikalavimų, t. y. miegojo po antklode, lova buvo nepaklota, į daugkartinius prižiūrėtojo reikalavimus pasikloti lovą nereagavo ir minėtais veiksmais pažeidė Įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų bei Taisyklių 2.1 ir 2.7 punktų reikalavimus. Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą ikiteismine tvarka, atsakovo nutarimą paliko nepakeistą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamu 2013 m. gegužės 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, prašydamas šį teismo sprendimą panaikinti. Apeliaciniame skunde pareiškėjas, be kita ko, prašė surinkti ir tirti papildomus įrodymus, apklausti liudytojus.

Teisėjų kolegija pažymi, jog iš ABTĮ 138 straipsnio 3 dalies nuostatų matyti, jog apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Iš šios nuostatos matyti, jog ABTĮ įtvirtina ribotą apeliaciją, t. y. apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas remiantis jau byloje esančia medžiaga. Vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007).

Administracinių bylų teisenos įstatymas nustato, kad tiek pareiškėjas, pateikdamas skundą teismui, tiek atsakovas, atsikirsdamas į skundą, kartu su šiais procesiniais dokumentais turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 57 str. 4 d., 72 str.). Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 1 dalį įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, garso bei vaizdo įrodymais (ABTĮ 57 str. 2 d.). Pareiškėjas byloje pareikštus reikalavimus grindė vien tik savo paaiškinimais. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio nuostatas proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimai yra vienas iš faktinių duomenų nustatymo priemonių. Proceso šalis, be kitų savo teisių, turi teisę dalyvauti tiriant įrodymus, pareikšti savo nuomonę dėl atitinkamų įrodymų (ABTĮ 52 str. 2 d., 57 str. 4 d.), tačiau proceso šalių pozicija dėl įrodymų teismui nėra privaloma. Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

Pareiškėjas nepagrindė savo teiginių dėl pareigūnų I. R. ir A. J., kurių tarnybiniai pranešimai tapo skundžiamo nutarimo pagrindu, nusistatymo prieš jį, remiantis byloje esančiais įrodymais nenustatyta, kad šie pareigūnai pareiškėjo atžvilgiu yra neobjektyvūs ar suinteresuoti bylos baigtimi, todėl atsakovas ir teismas neturėjo pagrindo nesiremti tarnybiniuose pranešimuose pateikta informacija. Pabrėžtina, kad pataisos įstaigų administracijos pareigūnai, į kurių pareigas įeina teisės aktais nustatytų nuteistųjų elgesio taisyklių ir drausmės priežiūra, turi ne tik teisę, bet ir pareigą fiksuoti suėmimo vykdymo režimo reikalavimų pažeidimų faktus (surašyti atitinkamus dokumentus ir kt.).

Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai. Šio įstatymo 9 straipsnyje reglamentuojama, kad suėmimo vykdymo režimas – tai asmenų laikymų tardymo izoliatoriuose sąlygų ir elgesio taisyklių visuma. Įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis tardymo izoliatoriuje nustatytos vidaus tvarkos (1 p.), taip pat privalo vykdyti tardymo izoliatoriaus administracijos reikalavimus (2 p.).

Suimtųjų, laikomų Lukiškių TI-K, teisinę padėtį, o taip pat jų pareigas, be kita ko, reglamentuoja Taisyklės, kuriuose inter alia nustatyta, kad suimtieji privalo griežtai laikytis darbotvarkės, patvirtintos įstaigos direktoriaus (2.1 p.), dienotvarkėje numatytu ne miego laiku turi pasikloti lovą (2.7 p.). Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkė patvirtinta Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 1-64 (b. l. 59).

Byloje nustatyta, kad V. K. 2010 m. gegužės 10 d. buvo supažindintas su teisės aktais, reglamentuojančiais jo teisinę padėtį, taip pat ir su Taisyklių bei dienotvarkės reikalavimais (b. l. 38). Pareiškėjas buvo įspėtas, jog už teisės aktų bei dienotvarkės reikalavimų pažeidimus gali būti baudžiamas drausmine tvarka. Pareiškėjo argumentai, kad jis nebuvo tinkamai supažindintas su aktualiais teisės aktų reikalavimais, reglamentuojančiais taip pat ir suėmimo vykdymo režimą, atmestini kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti. Pažymėtina, kad šiuos argumentus pareiškėjas pateikė tik apeliaciniame skunde. Pažymėtina ir tai, kad minėtas įsipareigojimas pareiškėjo pasirašytas 2010 metais, tačiau ginčijama nuobauda pareiškėjui paskirta 2012 metais, o pareiškėjas nenurodo, kad nuobaudos paskyrimo metu nežinojo savo kaip suimtojo teisių ir pareigų, ar dėl kokių nors priežasčių negalėjo suprasti savo veiksmų ar jų valdyti.

Patikrinusi bylą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad vadovaujantis anksčiau pacituotu teisiniu reglamentavimu ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, galima konstatuoti, jog pareiškėjas padarė jam inkriminuojamus drausmės pažeidimus.

Suėmimo vykdymo įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems už suėmimo vykdymo režimo pažeidimą gali būti skiriamos šios nuobaudos: papeikimas; pasivaikščiojimo pailginto laiko panaikinimas; teisės pirkti maisto produktų atėmimas iki vieno mėnesio; uždarymas į drausmės izoliatorių iki dešimties parų.

Skundžiamu Lukiškių TI-K direktoriaus nutarimu pareiškėjui parinkta nuobauda – papeikimas, atitinka pareiškėjo padaryto pažeidimo pobūdį ir sunkumą. Laikytina, kad pareiškėjui nuobauda paskirta pagrįstai ir teisėtai, naikinti skundžiamą nutarimą nėra pagrindo.

Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, Kalėjimų departamento 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimas Nr. 2S-5810 taip pat atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį naikinti.

Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, motyvuotas pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnio 4 dalies reikalavimus, faktinių aplinkybių vertinimas susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje pateiktu įrodymų vertinimu ir tuo remiantis padarytomis išvadomis, kad byloje surinkti įrodymai pakankami pažeidimui konstatuoti.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė ir teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama

Teisėjai

Anatolijus Baranovas Stasys Gagys Skirgailė Žalimienė