AS-373-143/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-373-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05633-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. liepos 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos E. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. G. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja E. G. (toliau – pareiškėja) 2014 m. gruodžio 22 d. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Vidaus reikalų ministerija) 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. 1D-8438(11) „Dėl sumažintos pensijos kompensavimo“ ir priteisti iš atsakovo Vidaus reikalų ministerijos nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. neteisėtai neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 3 612,94 Lt. Pareiškėja taip pat prašė atnaujinti terminą skundui paduoti.

Pareiškėja nurodė, kad terminas skundui paduoti turėtų būti skaičiuojamas nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., t. y. nuo to momento, kai buvo paskelbtas ir įsigaliojo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimas. Gavusi pirmąją sumažintą pensiją, suprato, kad tai daroma susiklosčius krizinei situacijai, ir buvo įsitikinusi, jog toks mažinimas laikinas ir praėjus sunkiausiam laikotarpiui pensijos bus ne tik sugrąžintos į buvusį lygį, bet bus kompensuoti ir praradimai dėl mažinimo. Tokį jos tikėjimą lėmė tai, kad valstybė daugiau nei prieš dešimtmetį buvo panašioje teisinėje situacijoje ir praėjus kriziniam laikotarpiui kompensavo praradimus. Teigė, kad tik susipažinusi su Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu suprato, jog buvo pažeisti konstituciniai principai, todėl termino skundui paduoti nepraleido, o teismui konstatavus, kad praleido terminą, prašė jį atnaujinti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 5 d. nutartimi nepatenkino pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti skundą bei nurodė, nutarčiai įsiteisėjus, skundą su priedais grąžinti pareiškėjai (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 37 str. 2 d. 1, 8 p., 149 str.).

Teismas vadovavosi ABTĮ 34 straipsnio 1 dalimi, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Nustatė, kad pirmąją sumažintą pensiją pareiškėja gavo už 2010 m. sausio mėn. Atsižvelgęs į tai, padarė išvadą, jog pareiškėja apie savo pažeistas teises sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip pirmosios perskaičiuotos pensijos gavimo metu. Pareiškėja skundą teismui pateikė 2014 m. gruodžio 29 d., t. y. praėjus beveik dvejiems metams tokio pobūdžio reikalavimams reikšti.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS556-367/2008. Nors pareiškėja prašymą atnaujinti terminą motyvavo tuo, jog apie jos pažeistas teises tapo žinoma tik po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo, savo įsitikinimu, kad Seimas priima Konstituciją atitinkančius įstatymus, bei manymu, kad toks mažinimas yra laikinas ir praėjus sunkiam laikotarpiui pensijos bus atkurtos ir kompensuotos, tačiau tokius pareiškėjos argumentus teismas vertino kaip nepagrįstus. Pažymėjo, kad pareiškėjos tikėjimasis, jog, vadovaujantis ankstesne praktika, visiems valstybines pensijas gaunantiems pensininkams bus išmokėtas susidaręs skirtumas, nėra susijęs su termino skundui paduoti praleidimu. Teismo vertinimu, pareiškėja, būdama pakankamai rūpestinga bei atidi, dar 2010 m. iš žiniasklaidos priemonių pateikiamos informacijos turėjo žinoti apie inicijuojamus teisminius ginčus dėl pensijų nepriemokų priteisimo. Pažymėjo ir tai, kad pareiškėja į teismą kreipėsi praėjus daugiau nei pusantrų metų po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo, daugiau nei metams po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje buvo išaiškinta, kad asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos į teismą turi kreiptis per 3 metų terminą, paskelbimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo išaiškinta, nuo kurio momento skaičiuojamas paminėtas terminas, paskelbimo, tačiau pareiškėja nei po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo, nei po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarčių paskelbimo nesiėmė aktyvių veiksmų savo pažeistoms teisėms ginti. Pareiškėja į Vidaus reikalų ministeriją išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką kreipėsi tik 2014 m. lapkričio 12 d., o į teismą – 2014 m. gruodžio 29 d., t. y. gerokai praleidusi 3 metų kreipimosi terminą.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, padarė išvadą, kad aplinkybės, ar kreiptis į teismą, tiesiogiai priklausė nuo pareiškėjos valios ir nebuvo realizuotos vien tik dėl subjektyvių, nuo jos valios priklausiusių priežasčių. Pareiškėja jokių kitų motyvų dėl termino atnaujinimo nepateikė. Ji nepateisinamai ilgai delsė kreiptis į teismą dėl pensijos nepriemokos, nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga. Esant šioms aplinkybėms, teismas nepatenkino pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti.

Teismas nurodė, kad pareiškėja taip pat prašė panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. 1D-8438(11) kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog, atsisakius priimti pagrindinius reikalavimus, išvestinius reikalavimus taip pat atsisakytina priimti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS552-355/2014). Teismui neatnaujinus praleisto termino pareiškėjos reikalavimui dėl pensijos nepriemokos priteisimo iš atsakovo, pareiškėjos reikalavimas panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. 1D-8438(11), negalint spręsti dėl pareiškėjos reikalavimo priteisti iš atsakovo pensijos nepriemoką, laikytinas išvestiniu iš paminėto pareiškėjos reikalavimo. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas atsisakė priimti pareiškėjos skundą.

III. Pareiškėja atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. nutartį, atnaujinti terminą skundui paduoti ir perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėja nurodo, kad teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, nes teismas neteisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias termino atnaujinimo klausimą, ir sprendimą priėmė nesivadovaudamas teisingumo ir protingumo kriterijais bei teismų praktika, suformuota tokios kategorijos bylose. Taip pat teismas neteisingai nurodė, jog ji nenurodė jokių nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių, kurios sutrukdė laiku kreiptis į teismą ir kurios galėtų būti pagrindas atnaujinti praleistą trejų metų procesinį terminą. Pažymi, kad jos išdėstytos priežastys sudarė objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui ir, atsižvelgiant į tai, beliko vienintelis kelias savo pažeistas teises bandyti apginti teismine tvarka. Ši nutartis užkerta kelią tolesnei bylos eigai dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. nutarties, kuria nepatenkintas pareiškėjos prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakyta priimti pareiškėjos skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėja Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2014 m. gruodžio 22 d. pateikė skundą, iš esmės inicijuodama ginčą dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 4 ir 5 straipsnių nuostatas neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies – 3 612,94 Lt – priteisimo, taip pat prašė atnaujinti skundo padavimo terminą.

Nagrinėjamu atveju nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjai buvo sumažinta dėl Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) 4 ir 5 straipsnių nuostatų taikymo. Nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjai buvo sumažinta taikant Laikinojo įstatymo (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XI-1821 redakcija) 15 straipsnį, pagal kurį šio įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją Laikinojo įstatymo nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniu šio įstatymo pakeitimu jos galiojimas buvo pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. Taigi pareiškėjos teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn., iš esmės yra dviejų savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai paskirtos valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d., o pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį – nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d., atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant šias Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį (b. l. 8–9).

Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjos skundo daliai taikytinos 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XI-1821 nuostatos, pagal kurias Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas 2012 m. Todėl pareiškėjai paskirta valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnį buvo perskaičiuojama (pratęstas perskaičiavimas) nuo 2012 m. sausio 1 d. atsakovui taip pat nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant šias Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėja apie jos teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėn. ir 2010 m. rugsėjo mėn., t. y. gavusi pirmąją pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėn. ir 2010 m. rugpjūčio mėn. Į teismą pareiškėja kreipėsi tik 2014 m. gruodžio 22 d., taigi praleidusi paminėtą 3 metų terminą.

Tačiau apie Laikinojo įstatymo taikymo pratęsimą pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas pareiškėja galėjo sužinoti tik priėmus įstatymo pakeitimą ir remiantis juo išmokėjus pirmąją sumažintą pensiją. Taigi pareiškėja apie jos valstybinės pensijos sumažinimą pagal 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą Nr. XI-1821, kuriuo Laikinojo įstatymo taikymas pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2012 m. vasario mėn., t. y. gavusi pirmąją pagal aptartas nuostatas sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2012 m. sausio mėn. Todėl akivaizdu, jog 3 metų procesinis terminas dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo pagrindu 2012 m. susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo 2014 m. gruodžio 22 d. pareiškėjai kreipusis į teismą dar nebuvo pasibaigęs (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-847/2014). Taigi pirmosios instancijos teismas negalėjo atsisakyti priimti pareiškėjos skundo dalies, kuria prašoma priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo nuo 2012 m. sausio 1 d., remdamasis tuo, kad praleistas skundo padavimo terminas, nes ši skundo dalis paduota nepraleidus kreipimosi į teismą termino.

Atsižvelgiant į tai, kad konstatuota, jog dėl likusios dalies pareiškėja skundą padavė praleidusi 3 metų procesinį terminą, ir tai, kad pareiškėja prašė jį atnaujinti, teisėjų kolegija sprendžia termino atnaujinimo klausimą. ABTĮ 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog, sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymų įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012, 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiuo aspektu yra pažymėjęs, kad pagal ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasmę 3 metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėn. gavo pirmąją sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-885/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Įvertinant tai, kad iki 2013 m. kovo mėn. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja skundą teismui padavė praėjus 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.), procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo buvo nurodytas jau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika kreipimosi dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo klausimais, pareiškėjos skundas pirmosios instancijos teismui paduotas praėjus 1 metams.

Šioje vietoje svarbu įvertinti tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 akcentavo, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, žinodamas (turėdamas žinoti) apie jam taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir siekti skundą teismui paduoti kuo operatyviau, o skundo padavimas 2014 m. rugsėjo 10 d., nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, neatitinka aptartų reikalavimų, taip pat ir teisingumo bei protingumo kriterijų. Taigi ši nepagrįsto delsimo aplinkybė išplėstinei teisėjų kolegijai leido daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014).

Atsižvelgdama į aptartą teismų praktiką, įvertinusi tai, kad į teismą pareiškėja kreipėsi tik 2014 m. gruodžio 22 d., ir tai, kad prašydama atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą pareiškėja to nepagrindė individualiomis termino praleidimą pateisinančiomis aplinkybėmis (pateiktas 2014 m. gruodžio 18 d. medicinos dokumentų išrašas patvirtina pareiškėjai nuo 2005 m. diagnozuotą ligą (b. l. 10), o pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką terminas skundui paduoti dėl ligos gali būti atnaujinamas tik tokiu atveju, jeigu liga buvo tokio pobūdžio, kad ji apribojo pareiškėjo galimybes pačiam arba per įgaliotus asmenis laiku kreiptis į teismą nustatyta tvarka, siekiant apginti galbūt pažeistas jo teises (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-661/2011)), teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, nes pareiškėja nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą.

Esant tokioms aplinkybėms, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos skundo dalį priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatų taikymo nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., negali būti laikoma pagrįsta, todėl naikintina, o šios skundo dalies priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kita Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. nutarties dalis (dėl likusių reikalavimų) paliktina nepakeista.

Taigi skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. nutartis keistina.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos E. G. atskirąjį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. nutartį pakeisti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti skundo dalį priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., ir perduoti šios skundo dalies priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė