A-46-442/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-46-442/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03742-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 61.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. U. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. U. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), priteisti 5 000 Lt (1 448,10 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Nurodė, kad nuo 2009 m. sausio 23 d. iki 2009 m. gegužės 29 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K nežmoniškomis, žeminančiomis garbę ir orumą sąlygomis, neatitinkančiomis higienos normų, dėl to patyrė neturtinę žalą. Kameroje, kurioje buvo laikomas, buvo purvina, tvarkingo valymo inventoriaus niekas nedavė, jautėsi šlapimo kvapas, kartu buvę nuteistieji rūkė, nors yra nerūkantis. Nurodė, kad žodžiu kreipėsi į atsakingą pareigūną, kad perkeltų į kamerą su nerūkančiais asmenimis, tačiau nebuvo perkeltas. Pasak pareiškėjo, kamerose, kuriose jis buvo kalinamas, vienam žmogui vidutiniškai tekdavo mažiau gyvenamo ploto nei 3,6 kv. m (Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 11 p.). Tualetas nebuvo atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, tai labai žemino jo orumą. Žiemą oro temperatūra kamerose buvo labai žema. Kamerose taip pat trūko šviesos, langų neįmanoma atidaryti, lubos pažeistos pelėsio, sienų dažai nusilupę. Kamerose nebuvo pagalbos mygtukų arba jie neveikė. Kamerose buvo graužikų. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K nebuvo informuotas apie savo teises. Į teismą kreipėsi, kai sužinojo, kad aptartais veiksmais Lukiškių TI-K pareigūnai pažeidė jo teises. Pareiškėjo nuomone, patirta žala negali būti kompensuojama vien tik pažeidimo pripažinimu. Laikant nežmoniškomis sąlygomis, padidėjo jo vidinė įtampa, patyrė susierzinimą bei stresą, tapo agresyvus. Kilę nepatogumai užsitęsė per ilgai, sukėlė dvasines kančias, jų intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, kuris žemino orumą ir prilygo kankinimui.

Atsiliepimu į skundą atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas pažymėjo, kad periodiškai vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktų reikalavimus. Įstaigos administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktuose nustatytas inventorius. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, jog jie palaikytų tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius pristatomas į kameras. Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB Kenkėjų kontrolės tarnyba. Ši sutartis kiekvienais metais pratęsiama. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose kamerose neretai tenka daryti pakartotinį remontą. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinti pritaikyti, tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus. Visose Lukiškių TI-K kamerose yra įrengtas atskiras veikiantis sanitarinis mazgas. Tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė nei 1,5 m aukščio. Pavojaus mygtukai kamerose yra įrengti. Atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju nėra būtinos Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Taip pat atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl tariamai jam padarytų pažeidimų už laikotarpį, kurį praleido Lukiškių TI-K nuo 2009 m. sausio 23 d. iki 2009 m. gegužės 29 d. Skundą pareiškėjas surašė 2013 m. rugsėjo 19 d., todėl, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašė pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.126 straipsnio 2 dalimi, konstatavo, jog atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad skundą pareiškėjas surašė 2013 m. rugsėjo 19 d., prašė reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikyti 3 metų senaties terminą. Teismas, įvertinęs CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatą, nustatė, kad pareiškėjas skundą teismui paštu išsiuntė 2013 m. rugsėjo 20 d, taigi reikalavimai dėl žalos atlyginimo buvo pareikšti praleidus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o argumentus, jog Lukiškių TI-K nebuvo informuotas apie savo teises ir į teismą kreipėsi, kai sužinojo, kad teismas gali patenkinti skundą dėl kalinimo sąlygų, atmetė kaip nepagrįstus. Pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl neužtikrintos teisės į minimalų kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui, bei kitų laikymo sąlygų pažeidimų jautė didelius dvasinius išgyvenimus, todėl, teismo vertinimu, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas pripažino, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Nustatęs, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs 3 metų senaties terminą ir yra pagrindas taikyti ieškinio senatį, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 18 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą, priteisiant 5 000 Lt (1 448,10 Eur) neturtinei žalai atlyginti. Taip pat prašo ieškinio senaties termino pradžią susieti su 2013 m. vasario 14 d., kuomet jis sužinojo apie teisės pažeidimą.

Apeliaciniame skunde išdėsto panašius argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad skundą nagrinėjęs teismas neatsižvelgė į objektyvius sunkumus, kuriuos patiria nuteistasis, rinkdamas įrodymus. Apelianto nuomone, įrodyti, kad pareiškėjas buvo kalinamas tinkamomis sąlygomis, turėjo atsakovas. Taip pat atkreipia dėmesį, kad jis nėra teisininkas, šiuo metu atlieka bausmę ir savo teisių pažeidimą siekia įrodyti taip, kaip jis pats tą supranta. Mano, jog ieškinio senaties pradžia turėtų būti siejama su jo faktiniu sužinojimu ir suvokimu apie daromą jo teisių pažeidimą. Apelianto nuomone, turėtų būti atsižvelgiama ir į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam situacijos vertinimui. Pasak apelianto, apie savo teisių pažeidimą jis sužinojo, kai pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui dėl laikymo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje ir šis jo skundą tenkino. Todėl būtent su šiuo momentu turėtų būti siejama ieškinio senaties pradžia.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimą į skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjas praleido 3 metų ieškinio senaties terminą, todėl jo skundą atmetė. Pareiškėjas su tokiu teismo sprendimu nesutinka ir mano, kad nagrinėjamu atveju jo skundas turi būti patenkintas visiškai. Taip pat apeliantas prašo nagrinėti bylą žodiniame posėdyje.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka iš esmės nemotyvuoja. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, taip pat nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi bylos proceso šalių pozicija ir nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose, be to, pareiškėjas dalyvavo bylos nagrinėjime žodinio proceso tvarka ir išdėstė savo paaiškinimus pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas bylą nagrinėti žodiniame teismo posėdyje atmestinas ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 23 d. iki 2009 m. gegužės 29 d. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus.

CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinus tai, kad laikotarpis, už kurį pareiškėjas siekia gauti žalos atlyginimą, truko nuo 2009 m. sausio 23 d. iki 2009 m. gegužės 29 d., darytina išvada, kad ieškinio senaties terminas pareiškėjo reikalavimams pasibaigė 2012 m. gegužės 29 d. Pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2013 m. rugsėjo 20 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 9). Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 23 d. iki 2009 m. gegužės 29 d. Įvertinus tai, kad atsakovas, atstovaujamas Lukiškių TI-K, prašė taikyti ieškinio senatį, o pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui, asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Todėl tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Šiuo atveju pareiškėjas, grįsdamas ieškinio senaties termino atnaujinimo būtinumą, nurodo, kad jis apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik tuomet, kai Vilniaus apygardos administraciniam teismui padavė skundą dėl jo laikymo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje ir 2013 m. gegužės 28 d. jo skundas buvo patenkintas. Tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė, dėl kurios jis nesikreipė įstatymo nustatytu terminu į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, vertintina kaip subjektyvi, neatitinkanti nurodytų kriterijų, todėl negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų jautė nepatogumus, stresą, vertinamą 5 000 Lt. Todėl pareiškėjas turėjo ir galėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 23 d. iki 2009 m. gegužės 29 d., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą (CK 1.131 str. 1 d.).

Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 18 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. U. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis Ričardas Piličiauskas Dainius Raižys