A-822-1393-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A822-1393/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03784-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. M. skunde (b. l. 1–4) prašė panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) 2013 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. (10.1-02) 3-9677 „Dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies“, panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5732 „Dėl 2013-08-20 skundo“, įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti 17 885,11 Lt nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą senatvės pensijos dalį bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyrius atsisakė išmokėti negautą senatvės pensijos dalį už 2010–2011 metus susidariusią dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo motyvuodamas, kad Socialinės ir darbo apsaugos ministerija rengia Sumažintų valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijų kompensavimo įstatymo, kuriame bus reglamentuota senatvės pensijų 2010–2011 metais negautos dalies kompensavimo tvarka projektą. Kol šis įstatymas nėra priimtas VSDFV teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo tenkinti prašymą. Šį sprendimą pareiškėjas apskundė VSDFV, kuris jo skundą nagrinėti atsisakė, argumentuodamas, kad praleistas trejų metų kreipimosi terminas. Ten pat nurodė, kad kol kompensavimo tvarką nustatantys teisės aktai nepriimti, VSDFV teritoriniai skyriai neturėjo ir neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų senatvės pensijų dalies. Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. rugsėjo 21 d. nutarimu pripažinus Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kuriomis buvo sumažintos pensijos, prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), jis turi teisę gauti jam priklausančios neišmokėtos pensijos dalį. Nurodė, kad apskundimo terminas nebuvo praleistas, tačiau, teismui nustačius priešingas aplinkybes, teigė, kad yra pagrindas skundo padavimo terminą atnaujinti. Pirma sumažinta pensijos dalis jam buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., tačiau tuo metu dar nebuvo konstatuotas Laikinojo įstatymo prieštaravimas Konstitucijai, todėl jis 2010 m. sausio mėn. negalėjo žinoti, kad įstatymo nuostatos yra prieštaraujančios Konstitucijai ir, kad sumažintos pensijos mokėjimas pažeidė jo teises.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į skundą (b. l. 20–23) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjo senatvės pensijos, paskirtos VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimu Nr. 11-17-114, dydis 2010 m. sausio 1 d. buvo 1 459,21 Lt. Vadovaujantis pareiškėjo pateiktais prašymais ir Pensijų įstatymo 42 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuo 2010 m. gruodžio 15 d. VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2011 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. 11-17-1655 pareiškėjui buvo iš naujo paskirta 1 491,03 Lt dydžio senatvės pensija, o nuo 2011 m. gruodžio 15 d. VSDFV Vilniaus skyriaus 2012 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. 11-17-7035 pareiškėjui buvo iš naujo paskirta 1 517,69 Lt dydžio senatvės pensija.

Kadangi pareiškėjui paskirtos senatvės pensijos dydis viršijo nustatytą 650 Lt ribinį valstybinės socialinio draudimo pensijos dydį, todėl jo senatvės pensija buvo perskaičiuota (laikinai sumažinta) vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir jos dydis buvo 2010 m. sausio 1 d. – 1 307,23 Lt, 2010 m. gruodžio 15 d. – 1 334,55 Lt, 2011 m. gruodžio 15 d. – 1 357,83 Lt. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, jam laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo mokama ne visa pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatas perskaičiuota senatvės pensija, o jos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio turėtų draudžiamųjų pajamų dydį.

Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo terminas valstybinėms socialinio draudimo pensijoms baigėsi 2011 m. gruodžio 31 d., todėl nuo 2012 m. sausio 1 d. pareiškėjui buvo mokama viso paskirto dydžio senatvės pensija. VSDFV Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius teisėtai ir pagrįstai taikė Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas šio įstatymo galiojimo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., t. y. iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo ir įsigaliojimo, ir įvertinant tai, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, o teisės akto, reglamentuojančio 2010–2011 metais negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimą nėra, pareiškėjui negali būti išmokėta jo 2010–2011 metais negauta senatvės pensijos dalis, susidariusi dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 32–37).

Atsiliepime išdėstė motyvus, nurodytus atsakovo atsiliepime. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas su prašymu įpareigoti VSDFV teritorinį skyrių išmokėti jam 2010–2011 metais negautą senatvės pensijos dalį į VSDFV kreipėsi 2013 m. rugpjūčio 20 d., o į teismą 2013 m. rugsėjo 23 d., taigi jis praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 2 dalyje nustatytą 3 metų terminą. Sprendžiant šį ginčą, prašė vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. kovo 12 d. ir 2013 m. vasario 19 d. nutartimis. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas su prašymu dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo į VSDFV kreipėsi praleidęs 3 metų terminą, todėl turėtų būti konstatuota, jog prašomas panaikinti VSDFV 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendimas Nr. (6.5)1-5732, kuriuo buvo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo prašymą, nes praleistas kreipimosi į VSDFV terminas, yra teisėtas ir pagrįstas – priimtas vadovaujantis Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostatomis, Taisyklių 31 punktu, taip pat LVAT suformuota praktika. Prašė teismo atsižvelgti į tai, jog neišmokėtų pagal Laikinąjį įstatymą pensijų dalių priteisimas sukeltų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui papildomą finansinę naštą – šiame biudžete šiuo metu nėra numatyta lėšų neišmokėtoms pagal Laikinąjį įstatymą pensijų dalims mokėti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimu (b. l. 48–53) pareiškėjo R. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjo senatvės pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnį, o kadangi pareiškėjas tuo pačiu laikotarpiu dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, senatvės pensija buvo perskaičiuojama ir pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį (b. l. 30–31).

Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija Nr. XI-537) 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, paskirta iki šio įstatymo įsigaliojimo, perskaičiuojama padidinant pagrindinę senatvės pensijos dalį iki 120 procentų valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos, kai asmuo turi būtinąjį senatvės pensijai valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, ir taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą šio įstatymo taikymui einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį.

Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje (ginčo laikotarpiu galiojusi redakcija) nustatyta, kad valstybinių socialinio draudimo senatvės, ištarnauto laiko pensijų, perskaičiuotų pagal šio įstatymo 6 ir 7 straipsnius, ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo draudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, išskyrus draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus asmenis, ir turi draudžiamųjų pajamų, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija, 2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. Remiantis tuo, kas išdėstyta, sprendė, kad pareiškėjo senatvės pensija galėjo būti perskaičiuojama tik pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, o jos mažinimas dar ir pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį nėra pateisinamas.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2013 m. liepos 26 d. su prašymu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių ir prašė grąžinti neišmokėtą senatvės pensijos dalį. VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu Nr. (10.1-02)3-96770 informavo, jog nėra teisinio pagrindo išmokėti jam minėtais metais susidariusią neišmokėtą senatvės pensijos dalies sumą (b. l. 30–31). Nesutikdamas su šiuo sprendimu, pareiškėjas VSDFV pateikė 2013 m. rugpjūčio 20 d. skundą (b. l. 6). VSDFV 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu Nr. (6.5)I-5732 pareiškėjo prašymą dėl senatvės pensijos mokėjimo ir neišmokėtos dalies grąžinimo atsisakė nagrinėti, nes pareiškėjas praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą. Išaiškino pareiškėjui teisę pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti ir spręsti skundo priėmimo klausimą iš naujo (b. l. 9–10). Nesutikdamas su priimtais sprendimais, pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti ginčijamus sprendimus ir įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti negautą senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Teismas konstatavo, jog pareiškėjas siekė prisiteisti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo ginčo laikotarpiu susidariusią senatvės pensijos nepriemoką.

Pensijų įstatymo 45 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.) buvo nustatyta, kad valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami VSDFV. Skundų nagrinėjimo tvarką ir terminus nustato Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai. VSDFV ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti VSDFV teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) VSDFV. VSDFV yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Ginčo laikotarpiu galiojusių Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 101 punktas nustatė, kad pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnį socialinio draudimo skyriaus direktoriaus ar jo įgalioto šio skyriaus valstybės tarnautojo sprendimai pensijų klausimais gali būti apskųsti VSDFV per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 31 punktu. Teismo nuomone, įvertinus Pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Įstatymo 37 straipsnio nuostatas, konstatuotina, jog valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimams pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo momentas pripažįstamas svarbia aplinkybe, sprendžiant termino eigos pradžios klausimus.

Pareiškėjas su prašymu išmokėti už 2010–2011 metus senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo į VSDFV Vilniaus skyrių kreipėsi 2013 m. liepos 26 d., t. y. praleidęs Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą trejų metų terminą (b. l. 29). Atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reglamentavimą ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas sprendė, kad VSDFV 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu Nr. (6.5)I-5732 pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 20 d. skundą, kaip paduotą praleidus įstatymo nustatytą terminą, todėl sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, panaikinti jį nėra teisinio pagrindo.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prašė atnaujinti terminą skundui paduoti. Prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti iš esmės grindžia ta aplinkybe, kad nežinojo, jog gali prašyti priteisti pensijos dalį, neišmokėtą laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d., sužinojo tik Konstituciniam Teismui nutarimu pripažinus Laikinojo įstatymo nuostatas prieštaraujančiomis Konstitucijai.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Pareiškėjas kaip termino praleidimo priežastį nurodė savo nežinojimą apie aktų priėmimą, tačiau byloje neginčijamai nustatyta, kad apie savo teisių pažeidimą jis žinojo (turėjo sužinoti) dar 2010 m. sausio mėnesį, kai gavo pirmą kartą sumažintą pensiją, su prašymu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių 2013 m. liepos 26 d., o skundas teismui buvo išsiųstas tik 2013 m. rugpjūčio 28 d. Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių negalėjo ginti savo teisių anksčiau. Taigi teismas konstatavo, kad pareiškėjas terminą paduoti skundą praleido ne dėl svarbių priežasčių, todėl jo prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti buvo atmestas.

Teismas taip pat atmetė pareiškėjo reikalavimą įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti negautą valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., nes šis reikalavimas yra išvestinis iš pagrindinio reikalavimo dėl skundžiamo sprendimo panaikinimo.

III. Pareiškėjas R. M. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (b. l. 56–58) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tokiais pat argumentais, kurie pateikti pirmosios instancijos teismui. Apeliantas nesutinka su išvada, jog apie savo teisių pažeidimą turėjo žinoti dar 2010 m. sausio mėn., kai gavo sumažintą pensijos dalį. Remiasi LVAT praktika, nurodo, kad tik Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. priėmus nutarimą atsirado teisinis pagrindas reikalauti grąžinti neteisėtai nusavintą senatvės pensijos dalį. Todėl 3 metų terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., kai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas. Apeliantas savo skunde prašė atnaujinti terminą skundui paduoti, jeigu būtų konstatuota, kad skundo padavimo terminas yra praleistas. Pažymi, jog teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentai nesutampa.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į apelianto apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o R. M. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 62–64).

Atsakovas nurodo, kad pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas senatvės pensija apeliantui buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn. Apeliantas, kreipdamasis į VSDFV Vilniaus skyrių su 2013 m. liepos 26 d. prašymu, VSDFV su 2013 m. rugpjūčio 20 d. prašymu praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų apskundimo terminą.

Atsakovas VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 66–70) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog apeliantas besikreipdamas į VSDFV 2013 m. rugpjūčio 20 d. prašymu praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų apskundimo terminą, todėl VSDFV teisėtai ir pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą. Taigi pareiškėjo skundo dalį dėl VSDFV 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. (6.5)I-5732 panaikinimo pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė kaip nepagrįstą. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atmetė ir išvestinius skundo reikalavimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas siekia jam paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjo nurodytas pensijos sumažinimas vyko VSDFV teritoriniam skyriui (kuris administravo teisinius santykius dėl senatvės pensijos pareiškėjui skyrimo ir mokėjimo) tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojamas pareiškėjui dėl to neišmokėtos senatvės pensijos dalies atlikto apskaičiavimo teisingumas bei aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjui faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyrius pareiškėjo valstybinę socialinio draudimo pensiją perskaičiavo remdamasis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi bei atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu turėjo draudžiamųjų pajamų, pensiją Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu perskaičiavo dar kartą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nustatytą formulę. Pareiškėjas 2013 m. liepos 26 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus ir prašė išmokėti senatvės pensijos neišmokėtą dalį. VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu Nr. (10.1-02)3-96770 informavo, jog nėra teisinio pagrindo išmokėti jam minėtais metais susidariusią neišmokėtą senatvės pensijos dalies sumą (b. l. 30–31). 2013 m. rugpjūčio 20 d. pareiškėjas, nesutikdamas su VSDFV Vilniaus skyriaus pensijų skyriaus minėtu sprendimu, kreipėsi į VSDFV. VSDFV 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu Nr. (6.5)I-5732 pareiškėjo prašymą dėl senatvės pensijos mokėjimo ir neišmokėtos dalies grąžinimo atsisakė nagrinėti, nes pareiškėjas praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą. Išaiškino pareiškėjui teisę pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti ir spręsti skundo priėmimo klausimą iš naujo. Be to, šiame sprendime buvo nurodyta, kad VSDFV teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintos senatvės pensijos dalies (b. l. 9–10). Nesutikdamas su priimtais sprendimais, pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti ginčijamus sprendimus ir įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti negautą senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjo paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jam paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėjas, siekdamas atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad LVAT, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos LVAT 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje LVAT 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjo VSDFV Vilniaus skyriui paduotas 2013 m. liepos 26 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjui pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pareiškėjas nurodė tam tikras priežastis, tačiau jos negali būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant šio termino atnaujinimo klausimą. Tai leidžia daryti išvadą, kad VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą palikti pareiškėjo paduotą skundą nenagrinėtą, kaip tai yra numatyta Taisyklių 20 ir 31 punktuose.

Tačiau, kaip jau minėta, VSDFV 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendime kartu nurodė, kad VSDFV teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintos senatvės pensijos dalies. Tokiu būdu VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucijos) dėl ginčo esmės išreikšta pozicija leidžia kolegijai daryti išvadą, kad šis ginčas ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo stadijoje buvo išspręstas (išnagrinėtas), t. y. nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta. Tai reiškia, kad aptartas pareiškėjo skundo VSDFV padavimo termino praleidimo faktas, kaip ir tokio praleidimo priežasčių įvertinimo klausimas, prarado savo aktualumą, t. y. nagrinėjamai bylai tapo nereikšmingi. Darydama tokią išvadą, teisėjų kolegija atsižvelgia į tokios pačios faktinės situacijos įvertinimą ir traktavimą, pateiktą paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014. Kolegija, vadovaudamasi šiuo precedentu, nemato pagrindo nesutikti su tokia išplėstinės teisėjų kolegijos padaryta išvada (ABTĮ 13 str.).

Taigi konstatuotina, kad tokioje situacijoje pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino pareiškėjo skundžiamo VSDFV 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo reikšmę nagrinėjamai bylai, tokiu būdu pareiškėjo tariamai pažeistos teisės į dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo sumažintos pensijos dalį realiai negali būti apgintos. Todėl teismo priimtas sprendimas kolegijos negali būti pripažintas pagrįstu ir yra naikintinas.

Pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduotame skunde, be kita ko, yra pareikštas reikalavimas dėl sumažintos senatvės pensijos 17 885,11 Lt dydžio dalies priteisimo. Kaip jau buvo pasakyta pirmiau, dėl šios sumos ir jos atsiradimo aplinkybių, kurios pasireiškė Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų tiesioginiu taikymu, byloje ginčo nėra. Kaip jau buvo paminėta, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje, kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Tai reiškia, kad Konstitucijai prieštaraujančios teisės normos (Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d.) taikymo būdu pareiškėjo pažeista teisė į nesumokėtą senatvės pensijos dalį turi būti apginta visa apimtimi. Todėl pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti jo negautą 17 885,11 Lt senatvės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn. (įskaitytinai) kolegijos pripažintinas pagrįstu ir yra tenkintinas. Tačiau pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė atsakovo tinkamumo klausimą (tinkamu atsakovu tokio pobūdžio byloje laikytinas VSDFV teritorinis skyrius, t. y. VSDFV Vilniaus skyrius). Todėl pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos naikintinas priimant naują sprendimą ir nurodant, kad pareiškėjui iš atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus priteisiama 17 885,11 Lt suma (ABTĮ 136 str.).

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo teisių pažeidimas kyla dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, o pensijos mažinimas remiantis šio įstatymo 6 straipsniu yra teisėtas, spręstina, kad yra pagrindas panaikinti tik tą skundžiamo VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2013 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo dalį, kuria atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų. Todėl pareiškėjo skundo dalis dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo dalies, kuria pareiškėjo senatvės pensija buvo sumažinta remiantis Laikinojo įstatymo 6 straipsniu, panaikinimo atmestina kaip nepagrįsta (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Teisėjų kolegija nekvestionuoja VSDFV kompetencijos atsisakyti nagrinėti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka asmens skundą, jei yra nustatoma, kad skundas paduotas praleidus įstatymu nustatytą terminą, tačiau kaip minėta, nagrinėjamu atveju VSDFV sprendime konstatavusi, kad pareiškėja praleido skundo padavimo terminą ir pažymėjusi, kad pareiškėjai pateikus įrodymus, suteikiančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo, tuo pačiu sprendimu išnagrinėjo pareiškėjos skundą iš esmės, t. y. jį priėmė ir išreiškė išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos poziciją ir valią, kad grąžinti pareiškėjai neišmokėtą senatvės pensijos nepriemoką, kurios ji negavo pritaikius antikonstitucine pripažintą Laikinojo įstatymo normą, nėra pagrindo. VSDFV 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą šiuo atveju lemia šio sprendimo turinio prieštaringumas bei, išnagrinėjus pareiškėjos skundą iš esmės, atsisakymas netaikyti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, todėl, remiantis išdėstytais motyvais šis sprendimas teismo panaikinamas.

Pasisakydama dėl kolegijos priimto sprendimo įvykdymo tvarkos, kolegija pažymi, kad ABTĮ 851 straipsnis (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-632 redakcija) nustato, jog teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo klausimas sprendžiamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) normomis. CPK 284 straipsnio 1 dalis (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-633 redakcija) nustato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo įvykdymo tvarką; jeigu teismo sprendimui, kuriuo iš Lietuvos valstybės priteistinos mokėtinos sumos, įvykdyti reikalingos sumos nenumatytos patvirtintame valstybės biudžete, šio sprendimo įvykdymas atsakovo prašymu gali būti atidėtas kitiems biudžetiniams metams. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, į tai, kad teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas reikalauja papildomų piniginių lėšų, taip pat įvertinusi valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo tvarką bei procedūras, kolegija sprendžia, kad yra būtinybė atidėti šio teismo sprendimo vykdymą ir nustatyti, kad teismo sprendimas turi būti įvykdytas iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo jo skundą tenkinti visiškai, taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Proceso šalių išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmąja ir apeliacine instancija, priteisimo klausimą atskirai sprendžia atitinkamas apygardos administracinis teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Pareiškėjas patirtų bylinėjimosi išlaidų detalaus apskaičiavimo ir atitinkamų dokumentų nepateikė. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nesprendžiamas, jis turi teisę ABTĮ 45 straipsnio tvarka kreiptis dėl išlaidų priteisimo su atskiru prašymu.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

P. R. Maksvyčio apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

P. R. Maksvyčio apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo Nr. (10.1-02) 3-9677 dalį, kuria atsisakyta pareiškėjos pensijos apskaičiavimui netaikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą Nr. (6.5)I-5732.

Įpareigoti atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjui R. M. negautą 17 885,11 Lt (septyniolikos tūkstančių aštuonių šimtų aštuoniasdešimt penkių litų ir 11 centų) dydžio senatvės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn. (įskaitytinai).

Atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui nustatyti šio sprendimo įvykdymo terminą iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys

Skirgailė Žalimienė