A-833-756/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-833-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03298-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. P. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja V. P. su 2014 m. birželio 26 d. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (teisme skundas gautas 2014 m. birželio 30 d.; b. l. 1–3), prašydama priteisti laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 19 d. iki 2011 m. kovo 15 d. neišmokėtą senatvės pensijos dalį – 9 067,85 Lt.

Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą (toliau – ir Laikinasis įstatymas) jai nuo 2010 m. sausio mėnesio buvo mokama sumažinta socialinio draudimo senatvės pensija. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucijai) prieštaravo šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatos, kuriomis vadovaujantis jai buvo perskaičiuota senatvės pensija. Siekdama atgauti susidariusią pensijos nepriemoką, pareiškėja kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) teritorinį skyrių, kuris pateikė informaciją apie neišmokėtos pensijos dalį, tačiau atsisakė ją išmokėti. Taip pat pareiškėja kreipėsi į VSDFV, kuri nurodė, kad ji praleido teritorinio skyriaus sprendimo perskaičiuoti senatvės pensiją apskundimo terminą ir jos reikalavimų netenkino. Pareiškėjos manymu, iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, kuriuo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai įstatymų nuostatos, kurių pagrindu pensija buvo perskaičiuota, ji neturėjo galimybės ginčyti teritorinio skyriaus 2010 m. sausio mėnesio akto. Todėl ji turi teisę kreiptis į teismą dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimo.

Atsakovas VSDFV atsiliepime (b. l. 20–23) prašė pareiškėjos skundo netenkinti.

Atsakovas paaiškino, kad senatvės pensijų skyrimą 2010 ir 2011 metais reglamentavo Laikinasis įstatymas. Pareiškėja dirbo, turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl jai paskirta senatvės pensija buvo atitinkamai perskaičiuota ir mokama atsižvelgiant į draudžiamąsias pajamas. Ginčo laikotarpiu senatvės pensija pareiškėjai buvo mokama vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais. Be to, atsakovo manymu, nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą ar tenkinti pareiškėjos skundą ir išmokėti dėl Laikinojo įstatymo negautą senatvės pensijos dalį.

Atsakovas VSDFV Mažeikių skyrius atsiliepime (b. l. 38–40) prašė skundo netenkinti.

Atsakovas rėmėsi Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu (toliau – ir Pensijų įstatymas) (iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusi redakcija), taip pat Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 (toliau – ir Nuostatai), bei paaiškino, kad pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų skundo padavimo VSDFV terminą. VSDFV, vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą. Kadangi ginčo laikotarpiu pareiškėja dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl pensija jai mažinta pagrįstai, Laikinasis įstatymas taikytas pagrįstai. Be to, skundo padavimo termino pradžia laikytina pirmos perskaičiuotos senatvės pensijos išmokėjimo momentas, todėl atsižvelgiant į ginčo santykių teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimu (b. l. 69–73) pareiškėjos skundą tenkino: įpareigojo VSDFV Mažeikių skyrių išmokėti pareiškėjai V. P. 9 067,85 Lt neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo pensijos.

Teismas nustatė, kad pareiškėja 2014 m. balandžio 10 d. kreipėsi į VSDFV, prašydama išmokėti laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. susidariusią senatvės pensijos nepriemoką. VSDFV 2014 m. gegužės 15 d. sprendimu Nr. (6.5) I-4533 ir 2014 m. birželio 17 d. sprendimu Nr. (6.5) I-5390 pareiškėjos prašymą atsisakė nagrinėti dėl praleisto skundo padavimo termino. Prieš kreipiantis į VSDFV pareiškėja siekė apginti savo teises 2014 m. kovo 10 d. pateikdama prašymą VSDFV Mažeikių skyriui, kuris 2014 m. kovo 13 d. raštu Nr. (10.18) I-6123 pateikė duomenis apie dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo pareiškėjai neišmokėtą pensijos dalį. Teismas pažymėjo, kad VSDFV Mažeikių skyrius, taikydamas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, pareiškėjai mokėjo sumažintą senatvės pensiją nuo 2010 m. sausio mėnesio, nes pareiškėja Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpį dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų. Kadangi pareiškėja nenurodė, kada sužinojo apie šį sprendimą, teismas vadovavosi teismų praktikoje nusistovėjusia nuostata ir laikė, kad apie šį teritorinio skyriaus sprendimą pareiškėja sužinojo išmokėjus pirmą 2010 m. sausio mėnesį sumažintą senatvės pensiją. Pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo mokama senatvės pensijos dalis, atsižvelgiant į jos praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad pastaroji Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostata prieštaravo Konstitucijai, kadangi valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės ar invalidumo pensija būtent dėl to būtų sumažinta daugiau nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu. Pagal VSDFV Mažeikių skyriaus pateiktus duomenis, dėl šių, Konstitucijai pripažintų prieštaraujančiomis nuostatų, pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2011 m. gruodžio mėnesio buvo neišmokėta 9 067,85 Lt dydžio paskirtos pensijos dalis.

Teismas, vadovaudamasis Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 ir 2 dalimis (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.), Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 31 punktu, taip pat Konstitucinio Teismo praktika, aiškinančia Konstitucijos 52 straipsnio (teisė į pensiją) ir 23 straipsnio (nuosavybės neliečiamumas) nuostatas, LVAT praktika administracinėse bylose Nr. A552-519/2013 ir Nr. A143-816/2014 (išimtis iš taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia nukreipiama į ateitį), pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėjos pažeistos teisės privalo būti apgintos realiai ir veiksmingai. Pareiškėja iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, kuriuo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Laikinojo įstatymo nuostatos, pagal kurias buvo perskaičiuota senatvės pensija, vadovavosi įstatymų teisėtumo prezumpcija, tikėjosi, kad įstatymų leidėjas atlygins susidariusius praradimus. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija yra išaiškinusi, kad analogiškomis aplinkybėmis siekiant užtikrinti realią ir veiksmingą asmens pažeistų teisių gynybą, kilusios pasekmės dėl prieštaraujančių Konstitucijai Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies taikymo, perskaičiuojant jo senatvės pensiją, turi būti visiškai pašalintos, t. y. turi būti priteista visa senatvės pensijos nepriemoka, susidariusi dėl antikonstitucinių Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo. Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 7 d. sprendime pažymėjo, kad užtikrinant teisingą patirtų praradimų kompensavimą, praradimai, kurie atsirado senatvės pensijas sumažinus įstatymo nuostatomis, pripažintomis prieštaraujančiomis Konstitucijai, turi būti kompensuoti visa apimtimi (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014). Šioje byloje taikytinos tos pačios teisės normos, todėl pagal Konstitucinį Teismą minėtas išaiškinimas šiuo atveju turi teisiškai saistančią galią (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju būtų netikslinga atnaujinus kreipimosi terminą grąžinti VSDFV iš esmės išnagrinėti prašymą dėl pensijos nepriemokos. Šiuo atveju byloje atsiliepime ginčus ikiteismine tvarka įgaliota nagrinėti institucija yra aiškiai išreiškusi teisinę poziciją ginčijamu klausimu (dėl ginčo esmės), todėl sprendimas asmenį vis tiek įpareigoti iš naujo pasinaudoti išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka būtų nesuderinamas su iš Konstitucijos kylančiais teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo imperatyvais, nuo kurių neatsiejami taip pat ir ikiteisminei ginčų nagrinėjimo tvarkai keliami veiksmingumo bei operatyvumo reikalavimai. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad, kaip yra pažymėjęs LVAT, pagal bendrąją išankstinio administracinių ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituto prasmę, jis yra skirtas tam, kad ta pati teisinė problema (administracinis ginčas) maksimaliai tokiomis pačiomis kaip ir administraciniame teisme sąlygomis (t. y. esant maksimaliai vienodam aiškumui dėl ginčo esmės, asmens reikalavimų bei šių reikalavimų teisinio pagrindo), kompetentingos institucijos būtų išnagrinėta ir išspręsta dar iki teismo. Tai reiškia, kad tokio skundo nagrinėjimo paskirtis yra ne papildomas asmens tariamai pažeistų teisių ar interesų gynimo apsunkinimas, o priešingai – papildomo mechanizmo, galinčio išspręsti paminėtą teisinę problemą, nustatymas (2010 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-191/2010). LVAT išplėstinė teisėjų kolegija taip pat yra nurodžiusi, kad ikiteismine ginčo sprendimo tvarka sukurtas teisių gynimo mechanizmas turi būti efektyvus (2007 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS11-296/2007).

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas įstatymų nuostatas, LVAT praktiką, įvertinus skundo turinį, teismas padarė išvadą, kad VSDFV Mažeikių skyrius įpareigotinas išmokėti pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2011 m. gruodžio mėnesio 9 067,85 Lt neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo pensijos dalį (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 2 dalis).

III. Atsakovas VSDFV apeliaciniame skunde (b. l. 78–84) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pareiškėja į VSDFV teritorinį skyrių su prašymu išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą pensiją kreipėsi 2014 m. balandžio 10 d., todėl VSDFV teritorinis skyrius šį pareiškėjos prašymą persiuntė nagrinėti VSDFV. Atsižvelgusi į tai, kad pirmoji sumažinta pensija išmokėta 2010 m. kovo mėnesį, VSDFV nusprendė, kad pareiškėja praleido 3 metų terminą, todėl 2014 m. gegužės 15 d. sprendimu nustatė terminą, per kurį pareiškėja turėjo pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti praleistą terminą. Pareiškėja į VSDFV kreipėsi 2014 m. gegužės 28 d. ir prašė atnaujinti praleistą terminą. Tačiau VSDFV 2014 m. birželio 17 d. sprendimu atsisakė atnaujinti terminą, nes pareiškėja nepateikė argumentų, įrodančių, kad šį terminą ji praleido dėl objektyvių priežasčių. Pirmosios instancijos teismas, atnaujinęs skundo padavimo terminą, atliko viešojo administravimo institucijos funkciją, t. y. peržengė teismo kompetencijos ribas. Be to, teismas, iš esmės nagrinėdamas bylą, nenurodė, dėl kokių, teismo manymu, svarbių, objektyvių priežasčių pareiškėja per 3 metus negalėjo apskųsti sprendimo. Teismo nurodytos priežastys (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimas ir kt.) yra abstrakčios priežastys. Taigi teismas nepagrįstai nusprendė atnaujinti praleistą 3 metų terminą.

Atsakovas VSDFV Mažeikių skyrius atsiliepime į VSDFV apeliacinį skundą (b. l. 91–92) nurodė, kad sutinka su jame išdėstytais argumentais.

Pareiškėja V. P. atsiliepime (b. l. 87–88) prašo VSDFV apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėja sutinka su teismo sprendime išdėstytais argumentais ir išvadomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimo, kuriuo teismas tenkino pareiškėjos V. P. skundą ir, atnaujinęs 3 metų skundo padavimo terminą, įpareigojo VSDFV Mažeikių skyrių išmokėti pareiškėjai 9 067,85 Lt neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo pensijos dalį, teisėtumas ir pagrįstumas.

Atsakovas VSDFV, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kurį iš esmės grindė tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės ir proceso teisės normas, netinkamai aiškino LVAT praktiką, todėl nepagrįstai atnaujino praleistą 3 metų terminą bei išmokėjo senatvės pensijos nepriemoką.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamam ginčui taikytinų teisės normų aiškinimo aspektu itin aktuali LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013, taip pat LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kuriose LVAT konstatavo, kad pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnį (straipsnio redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami VSDFV.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, nuosekliai plėtodama administracinių teismų praktiką nagrinėjant ginčus valstybinių socialinio draudimo pensijų mokėjimo klausimais, be kita ko, išaiškino, kad tokio pobūdžio ginčo (t. y. ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostatos, kuriose nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, o šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas.

Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (ir, jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Išplėstinė teisėjų kolegija laikymosi privalomos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarkos aspektu išaiškino, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV, o į VSDFV teritorinį skyrių, o šis asmens skundo nepersiuntė ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, Pensijų įstatymo 45straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Pažymėtina, kad minėtoje byloje išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino ir tai, jog tais atvejais, kai VSDFV savo sprendime nurodo, jog atsisako nagrinėti asmens skundą dėl pensijos nepriemokos, nes skundas pateiktas praleidus Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą, kartu pasisakydama ir dėl ginčo esmės (t. y. išreiškia pritarimą VSDFV teritorinio skyriaus sprendimui), tokiais atvejais teismui yra pagrindas konstatuoti, jog privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra buvo užbaigta kompetentingoje ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje ir šiuo aspektu (t. y. pasinaudojimo privaloma ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka aspektu) kliūčių nagrinėti ginčą teisme nėra.

Minėtos nagrinėjamam ginčui reikšmingos jurisprudencijos kontekste pažymėtina, kad iš į bylą pateiktos VSDFV Mažeikių skyriaus 2014 m. kovo 13 d. pažymos Nr. (10.18)I-6123 (b. l. 5) matyti, jog pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnius sumažinta pensija pareiškėjai išmokėta už 2010 m. kovo mėnesį. Taigi 3 metų terminas, per kurį pareiškėja turėjo paduoti skundą ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai (VSDFV) turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. kovo mėnesio. Kadangi pareiškėja į VSDFV teritorinį skyrių su prašymu išmokėti 2010-2011 metais neišmokėtą senatvės pensijos dalį kreipėsi 2014 m. balandžio 14 d. (b. l. 37) (2014 m. balandžio 15 d. raštu Nr. (4.18)I-8923 VSDFV Mažeikių skyrius persiuntė pareiškėjos prašymą nagrinėti VSDFV, b. l. 10), byloje nustatyta, kad pareiškėja savo galimai pažeistos teisės gauti visą paskirto dydžio senatvės pensiją gynimo procedūrą privaloma ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka pradėjo praleidusi įstatymu nustatytą 3 metų terminą.

Byloje taip pat nustatyta, kad VSDFV 2014 m. gegužės 15 d. sprendimu Nr. (6.5) I-4533 (b. l. 11–12) pareiškėjai išaiškino, jog ji praleido prašymo padavimo terminą ir pasiūlė pateikti motyvuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą šį terminą atnaujinti. Pareiškėja 2014 m. gegužės 28 d. pateikė VSDFV prašymą atnaujinti terminą kreiptis dėl nuo 2010 m. sausio mėnesio taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnį neišmokėtos senatvės pensijos dalies išmokėjimo bei išmokėti šią pensijos nepriemoką (b. l. 28). VSDFV, vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 31 punktu, 2014 m. birželio 17 d. sprendime Nr. (6.5) I-5390 nusprendė, kad pareiškėjos nurodytos kreipimosi termino praleidimo priežastys nėra svarbios ir atsisakė nagrinėti prašymą (b. l. 14–15).

Taigi pirmosios instancijos teismas sprendimą dėl pensijos nepriemokos priteisimo pareiškėjai V. P. priėmė neatsižvelgdamas į aplinkybę, kad pareiškėja nėra pasinaudojusi privaloma ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013, atsižvelgdama į šį iš įstatymo kylantį imperatyvą, pasisakė ir išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarkos baigtumo aspektu. Išplėstinė teisėjų kolegija akcentavo, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 4 dalį, VSDFV, išnagrinėjusi skundą, priima dėl jo sprendimą iš esmės, t. y. gali skundą patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti. Minėtoje nutartyje, be kita ko, pažymėta, kad nesant išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme institucijos sprendimo, kuriuo ginčas išspręstas iš esmės, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas pasinaudojo privaloma išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka. VSDFV sprendimas, priimtas vadovaujantis Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 31 punktu, kuriuo išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija atsisako nagrinėti pareiškėjo skundą, kaip paduotą praleidus įstatymu nustatytą terminą, reiškia tai, kad pareiškėjas pradėjo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūrą, tačiau klausimas dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo nebuvo išnagrinėtas iš esmės. VSDFV sprendimas, kuriuo išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija atsisako nagrinėti pareiškėjo skundą, kaip paduotą praleidus įstatymu nustatytą terminą, pareiškėjui sukelia tiesiogines teisines pasekmes ir toks VSDFV sprendimas, jei asmuo su juo nesutinka, turi būti skundžiamas administraciniam teismui, o pripažinus tokį sprendimą nepagrįstu ir neteisėtu, ginčas dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo gali būti nagrinėjamas teisme iš esmės.

Pažymėtina, kad šių teisės aiškinimo taisyklių nuosekliai laikomasi administracinėse bylose, kurių aplinkybės iš esmės analogiškos kaip nagrinėjamu atveju (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. rugpjūčio 6 d. Nr. AS502-654/2014; 2014 m. rugsėjo 10 d. Nr. AS624-618/2014; 2014 m. lapkričio 18 d. Nr. A143-1522/2014; 2015 m. sausio 7 d. Nr. AS-156-556/2015; 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-62-143/2015; 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-171-143/2015; 2015 m. sausio 29 d. Nr. AS-17-520/2015; 2015 m. kovo 4 d. Nr. AS-241-756/2015 ir kt.).

Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad VSDFV 2014 m. birželio 17 d. sprendime Nr. (6.5) I-5390 nepasisakė dėl ginčo esmės (pasisakė tik dėl termino paduoti skundą praleidimo), todėl vertinti šį VSDFV sprendimą kaip pasinaudojimą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra nėra pagrindo (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį Nr. A143-816/2014; taip pat LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. rugpjūčio 8 d. Nr. A146-710/2014; 2014 m. lapkričio 26 d. Nr. A822-1229/2014; 2015 m. sausio 7 d. Nr. A-30-822/2015; 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-169-143/2015 ir kt.).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja skunde nekėlė reikalavimo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, be to, skunde nepateikė jokių argumentų dėl praleisto termino atnaujinimo. Taigi nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėja pasinaudojo teise prašyti atnaujinti skundo padavimo terminą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 7 punkte numatyta, kad teismas, skundo nagrinėjimo metu nustatęs, jog skundas paduotas praleidus terminą, administracinę bylą nutraukia. Tačiau šiame kontekste reikia pažymėti ir tai, kad teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, jog tokiomis aplinkybėmis bylą nagrinėjantis teismas turėtų padėti pareiškėjui įgyvendinti jo procesines teises (ABTĮ 10 str.) ir išaiškinti pareiškėjui jo teisę reikšti prašymą dėl termino atnaujinimo skundui paduoti. Nutraukus administracinę bylą ir nepasiūlius pareiškėjui prašyti atnaujinti skundo padavimo terminą, suinteresuotiems asmenims būtų nepagrįstai apribojama teisė ginti galbūt pažeistas teises (žr., pvz., LVAT 2009 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-75/2009; 2014 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-729/2014). Pirmosios instancijos teismas ABTĮ 10 straipsnyje nustatytos pareigos nevykdė.

Apibendrindama išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, susijusias tiek su nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, tiek su 3 metų terminu kreiptis į teismą dėl valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemokos priteisimo. Nukrypdamas nuo suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos teismas nepagrįstai nusprendė atnaujinti pareiškėjos praleistą 3 metų terminą (jokių šią išvadą pagrindžiančių argumentų teismas nepateikė) ir neišaiškino pareiškėjai jos teisės prašyti šį terminą atnaujinti.

Esant tokioms aplinkybėms, atsakovo apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė