2K-476/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-476/2014

Teisminio proceso Nr. 1-30-2-00227-2010-0

Procesinio sprendimo kategorija:

1.2.20.2.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Vytauto Masioko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios S. S. kasacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 28 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 24 d. nuosprendžio.

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 28 d. nuosprendžiu S. S. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 232 straipsnį (2010 m. balandžio 7 d. veika) 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda, 232 straipsnį (2010 m. balandžio 30 d. veika) 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir S. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė 12 MGL (1560 Lt) dydžio bauda.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 24 d. nuosprendžiu Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 28 d. nuosprendžio dalis dėl S. S. nuteisimo pagal BK 232 straipsnį (2010 m. balandžio 7 d. veika) panaikinta ir priimtas naujas išteisinamasis nuosprendis dėl šios veikos, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. Taip pat panaikinta nuosprendžio dalis dėl BK 63 straipsnio 1, 4 dalių taikymo.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

S. S. nuteista pagal BK 232 straipsnį už tai, kad 2010 m. balandžio 30 d., nuo 8.00 iki 17.00 val., tiksli valanda nenustatyta, Klaipėdos miesto apylinkės teismo, esančio Klaipėdoje, S. Daukanto g. 8, bendrajai raštinei pateikė du tapataus turinio prašymus civilinėse bylose Nr. 2-4389-792/2010 ir 2-26-730/2010 „Dėl pažymos išdavimo“, adresuotus UAB „K“ vadovui bei šeimos gydytojai M. R. S., kuriuose nurodė, kad „Klaipėdos miesto apylinkės teismo pirmininkė S. N. dengia antstolius dėl padarytų nusikalstamų veikų. Pirmininkė atvirai išsakė poziciją, kad aš teisingumo nepasieksiu, tai yra bylų Klaipėdos miesto apylinkės teisme nelaimėsiu“; taip viešai raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdančią Klaipėdos miesto apylinkės teismo pirmininkę S. N. dėl jos veiklos.

Kasaciniu skundu nuteistoji S. S. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžius ir bylą nutraukti.

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai neatskleidė aplinkybių, kaip teismas ar teisėjas buvo užgauliai pažeminti, t. y. nebuvo atskleisti objektyvūs bei subjektyvūs veikos požymiai. Pasak kasatorės, BK 232 straipsniui taikyti privalomos dvi sąlygos – tyčia ir užgaulumas. S. S. tvirtina, kad jos veiksmuose nebuvo tyčios, jokių ketinimų padaryti nusikalstamą veiką, įžeisti teismą ar teisėją. Kasatorė nurodo, kad ji nuteista už procesinių dokumentų pateikimą teismui civilinėje byloje, siekiant gauti tam tikras pažymas dėl sveikatos būklės. Visa tai susiję su UAB „R“ turto neteisėtu pasisavinimu.

Kasatorė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje konstatuotomis aplinkybėmis: kad J. S. parodymuose buvo kalbama apie UAB „R“ turto išieškojimą, nes nei ji, nei J. S. tokių faktų teigti negalėjo, nebuvo vykdomojo rašto ar vykdomojo dokumento, turtas nebuvo išieškomas, o tiesiog savavališkai pasisavintas. Nuosprendyje klaidingai konstatuotos aplinkybės, kad antstolė prieš UAB „R“ atliko procesinius veiksmus. Tokių aplinkybių nebuvo, nes nebuvo vykdomųjų dokumentų, bylos, taigi nebuvo ir procesinių veiksmų. Teismas klaidingai konstatavo, kad byla nesusijusi su turto nusavinimo aplinkybėmis, nes tam tikri santykiai ir nepasitikėjimas Klaipėdos miesto apylinkės teismu bei jo pirmininke, tiesiogiai susijęs su UAB „R“ savavališku turto nusavinimu.

Kasatorė tvirtina, kad ji nubausta nesant tiesioginių įrodymų, nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje konstatuotomis aplinkybėmis: kad ji atsisakiusi duoti parodymus; kad J. S. jai atstovauja teisme; kad ji neatsimenanti aplinkybių dėl S. N. išsakytos pozicijos. Kasatorė teigia, kad tai neatitinka tiesos, nes ji dėl blogos sveikatos būklės negalinti dalyvauti teismo posėdžiuose ir atstovauti sau. Ji yra sudariusi atstovavimo sutartį su UAB „Liva“, kurios darbuotojas yra J. S., rengiantis jai procesinius dokumentus, tačiau ji šiomis paslaugomis naudojasi tik todėl, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimas jai yra užblokuotas. Kartu su J. S. ji buvo oficialiame priėmime pas teismo pirmininkę, kuri išsakė poziciją, kad Sinkevičiai bylų Klaipėdos teismuose nelaimės, ir praktiškai išvarė iš kabineto, dėl to buvo kreiptasi į įvairias institucijas, bet atsakymo jokio negauta. Kasatorė tvirtina, kad pirmininkės S. N. išsakyta pozicija, jog bylų Klaipėdoje ji nelaimėsianti, ją labai prislėgė, pakirto pasitikėjimą teismu.

Skunde pažymima, kad buvo atmesti prašymai išreikalauti baudžiamąją bylą Nr. 30-2-2917/2002, kuri buvo tiriama iki 2010 m. Šioje byloje atliktas tyrimas dėl analogiškų kaltinimų, bet byla buvo nutraukta. Neišreikalavus šios bylos, buvo nesurinkti visi įrodymai, kurie leistų bylą išnagrinėti objektyviau ir išsamiau.

Baudžiamasis procesas dėl kaltinimų pagal BK 232 straipsnį prasidėjo 2010 m., tačiau valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba tik 2011 m. vasario 14 d. sprendime suteikė antrinę teisinę pagalbą, paskyrė advokatą J. S.. Kasatorė pažymi, kad gynėjas išsakė nuomonę, jog byla pirmosios instancijos teisme bus pralaimėta, todėl nereikia nieko daryti. Perdavus bylą pirmosios instancijos teismui advokatas J. S. neatvyko nė į vieną teismo posėdį ir nepaaiškinęs priežasčių nusišalino nuo atstovavimo. Taigi iš esmės gynybos nebuvo, advokatas nesuteikė jokios konsultacijos. Nors buvo paskirti kiti gynėjai, tačiau, pasak nuteistosios, jie su ja nebendravo, dėl tokios situacijos labai pablogėjo kasatorės sveikata ir ji sutiko, kad byla būtų nagrinėjama be gynėjo. Gynėjo, ji teigia, neturėjusi ir apeliacinės instancijos teisme, nes advokatas G. B. su ja nebendravo, nesurinko įrodymų. Taip, pasak kasatorės, buvo pažeisti rungimosi, bei teisės į teisingą bylos nagrinėjimą principai. Be to, pasak jos, procesas buvo vilkinamas, teismai pažeidė šalių lygybės principą, nes subjektyvius nukentėjusiosios samprotavimus priėmė kaip įrodymus, o kasatorės teiginius ignoravo.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Gintautas Gudžiūnas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistosios S. S. kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras nurodo, kad kasacinės instancijos teismas nagrinėja bylą tik teisės taikymo aspektu, todėl, pasak jo, skundo dalis „Dėl faktinių aplinkybių konstatavo“ yra nenagrinėtina.

Prokuroras nesutinka, kad nebuvo užtikrinta teisė į gynybą. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme kasatorei ne tik buvo leista turėti savo gynėją, bet ir sudarytos sąlygos savo nuožiūra pasirinkti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos skiriamą advokatą. Būtent dėl to net keletas teismo posėdžių buvo atidėta sudarant galimybę teisiamajai apsispręsti. S. S. neapsisprendė su daugeliu iš siūlomų advokatų konfliktavo, užvilkindama procesą, tuomet teismas, atsiklausęs jos nuomonės, jai laisva valia sutikus pradėti teisminį nagrinėjimą be gynėjo, nusprendė bylą išnagrinėti nedalyvaujant gynėjui. Teismas laikėsi visų nuostatų, įtvirtintų BPK, dėl gynybos atsisakymo instituto, todėl proceso pažeidimų nepadaryta. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėjo dalyvaujant gynėjui, suteikdamas galimybę jį pakeisti. Nuteistajai buvo garantuota galimybė dalyvauti tiek tiriant įrodymus, tiek teikiant prašymus, dalyvaujant teisminiuose ginčuose bei kreipiantis į teismą paskutiniu žodžiu, todėl teisės į teisingą teisminį nagrinėjimą užtikrinant lygiavertį rungimąsi procese pažeistos nebuvo.

Nepagrįstas teiginys, kad teismas vertino tik nukentėjusiosios pasisakymus, o nuteistosios ignoravo. Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas iš naujo įvertino ne tik nukentėjusiosios, bet ir nuteistosios bei kitų byloje surinktų įrodymų visumą ir tik tokių duomenų visumos kontekste sprendė klausimą dėl nustatytų faktų pripažinimo nusikalstamais. Kolegija savo sprendime dar kartą išdėstė liudytojų paaiškinimus, rašytinių dokumentų turinį, juos išanalizavo, sugretino su nuteistosios pozicija, jos poziciją motyvuotai sukritikavo ir padarė teisėtą bei pagrįstą išvadą, kad žemesnės instancijos teismo sprendimas teisingas.

Teisės taikymo požiūriu kasatorės teiginiai, kad nebuvo atskleisti objektyvieji, o iš dalies ir subjektyvieji veikos požymiai, nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas analogišką argumentą, pažymėjo, jog pagal baudžiamąjį įstatymą už nepagarbą teismui atsako tas, kas viešai raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdančius teismą ar teisėją dėl jų veiklos. Nuteistosios raštu išsakyti nepagarbūs teiginiai apie teismo pirmininkę tokią rašytinę informaciją pateikiant kitos teisme nagrinėjamos bylos teisėjams ir kitiems proceso dalyviams be abejonių yra viešas teismo pareigūno pažeminimas, tokia pažeminimo išsakymo arba perteikimo forma atskleidžia ir tyčios turinį.

Kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 232 straipsnį

S. S. pagal BK 232 straipsnį nuteista už tai, kad viešai raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdančią Klaipėdos miesto apylinkės teismo pirmininkę S. N. 2010 m. balandžio 30 d. dėl jos veiklos pateikdama Klaipėdos miesto apylinkės teismo bendrajai raštinei du tapataus turinio prašymus civilinėse bylose, kuriuose nurodė, kad „Klaipėdos miesto apylinkės teismo pirmininkė S. N. dengia antstolius dėl padarytų nusikalstamų veikų. Pirmininkė atvirai išsakė poziciją, kad aš teisingumo nepasieksiu, tai yra bylų Klaipėdos miesto apylinkės teisme nelaimėsiu“.

Apeliacinės instancijos teismas toje pačioje byloje S. S. išteisino dėl kaltinimo pagal BK 232 straipsnį dėl kitos savo pobūdžiu itin panašios veikos už tai, kad ji teismui 2010 m. balandžio 7 d. civilinėje byloje pateikė prašymą „Dėl civilinės bylos Nr. 2-461-637/10 nagrinėjimo atidėjimo bei perdavimo kitam teismui“, kuriame nurodė: „Klaipėdos miesto apylinkės teismo pirmininkė S. N., manau, dengia nusikalstamus anstolių veiksmus. Pirmininkė viešai mane šmeižia inicijuoja baudžiamuosius persekiojimus mano bei mano atstovų atžvilgiu“, nesant veiksmuose nusikalstamos veikos sudėties požymių. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad šiais sakiniais S. S. išreiškė savo nuomonę, o ne konstatuojamojo pobūdžio teiginius. Taigi apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad 2010 m. balandžio 7 d. S. S. veiksmai neturi jai inkriminuotos nusikalstamos veikos – BK 232 straipsnio sudėties požymių, o 2010 m. balandžio 30 d. veiksmuose yra visi būtinieji nusikalstamos veikos – BK 232 straipsnio sudėties požymiai.

Pažymėtina, kad pagal BK 232 straipsnį už nepagarbą teismui atsako tas, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdančius teismą ar teisėją dėl jų veiklos. Šių baudžiamojo įstatymo nuostatų paskirtis – saugoti teismų ir teisėjų garbę, orumą, ginti juos nuo viešo pažeminimo, niekinimo dėl jų veiklos vykdant teisingumą, taip pat saugoti apskritai visą teisingumo sistemą nuo jos diskreditavimo. Objektyvieji šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai – tai viešas, užgaulus teisingumą vykdančio teismo ar teisėjo pažeminimas. Subjektyvusis nusikalstamos veikos požymis – tiesioginė tyčia. Pagal kasacinio teismo praktiką teismo teisėjo užgaulus pažeminimas dėl jų veiklos laikytinas viešu, kai teismo ar teisėjo pažeminimą matė arba girdėjo ar kitaip suvokė bent vienas tretysis asmuo. Juo gali būti ne tik aplinkiniai žmonės, pvz., teismo posėdyje dalyvaujantys asmenys, teisėjai, bet ir kiti asmenys bei visuomenės ar valstybės institucijų atstovai, suvokę teismo ar teisėjo užgaulų pažeminimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-385/2006, 2K-468/2010).

Kita vertus, Baudžiamojo kodekso 232 straipsnio nuostata įstatymo leidėjas įtvirtina konstitucinių teismo procesinės veiklos garantijų apsaugą ultima ratio – kraštutinėmis priemonėmis, būtent dėl to kvalifikuojant asmens veiksmus kiekvienos atskiros bylos aplinkybes reikia vertinti itin atidžiai veikos pavojingumo aspektu, juolab kad už panašaus pobūdžio veikas yra numatyta ir administracinė atsakomybė. Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 1861 straipsnyje numatyta administracinė atsakomybė už trukdymą teismui vykdyti teisingumą, teismo ar teisėjo autoriteto žeminimą. Iš BK ir ATPK įtvirtintų minėtų veikų apibūdinimo matyti, kad administracinę ir baudžiamąją teisinę atsakomybę skiria veikos pavojingumas, taip pat veikos padarymo motyvai, sukeltos teisines pasekmės. Užgaulumo požymis, kuris skiria baudžiamąją atsakomybę nuo administracinės, paprastai reiškia didesnį pažeminimo laipsnį, o tai yra susiję su veikos pavojingumo vertinimu. Taigi nusikaltimai atribojami nuo baudžiamųjų nusižengimų ir nuo administracinių teisės pažeidimų pagal vieną iš nusikaltimo požymių – veikos pavojingumą, kuris yra objektyvi nusikaltimo savybė, kurią apibūdina pavojingumo pobūdis ir laipsnis. Nusikaltimo pavojingumo pobūdį lemia baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės, žalingi padariniai ir kaltės forma, o pavojingumo laipsnį – kėsinimosi dalyko vertingumas, nusikaltimo padarymo būdas, vieta ir laikas, panaudoti įrankiai ar priemonės, padarytos žalos dydis, nusikaltimo tikslai bei motyvai. Negali būti nusikaltimu veika, jeigu ji nenumatyta baudžiamajame įstatyme. Lygiai taip pat negali būti laikoma nusikaltimu veika, formaliai atitinkanti Baudžiamojo kodekso straipsnio dispoziciją, bet neturinti visuomenei pavojingo pobūdžio. Nenustačius veikos pavojingumo, baudžiamoji atsakomybė neturi būti taikoma.

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad administracinę ir baudžiamąją teisinę atsakomybę (ATPK 1861 straipsnį nuo BK 232 straipsnio) skiria ne tik veikos pavojingumas, bet ir viešas pobūdis. ATPK 1861 straipsnyje numatytam teismo ar teisėjo autoriteto žeminimui taip pat būdingas viešumo požymis.

Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, pritartina apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad formaliai šioje byloje S. S. veiksmai atitinka BK 232 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Tačiau kita dalis šio teismo išvados, kad S. S. veika pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą pasiekė tokį pavojingumo laipsnį, jog būtina taikyti baudžiamąją atsakomybę, nėra pagrįsta tinkamais teisiniais argumentais.

Kasacinės instancijos teismas sprendžia, kad konkrečios šios bylos aplinkybės neleidžia daryti pagrįstos išvados, jog S. S. veika buvo tokia pavojinga, kad už ją turėjo būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Sprendžiant apie veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį tokio pobūdžio bylose itin svarbu atidžiai įvertinti nustatytų aplinkybių visumos pavojingumą, pvz., kokius adresatus šį informaciją pasiekė, kokią reakciją tokia informacija sukėlė, galėjo sukelti, t. y. koks buvo ir pats viešumo pobūdis.

Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad S. S. teiginiai visuomenėje apie žmogų, apie kurį yra paskleisti tokio pobūdžio duomenys, neabejotinai suformuoja neigiamą nuomonę, nėra teisinga šios bylos kontekste ta prasme, kad į visuomenę, be keleto teismo darbuotojų, šie teiginiai nepasklido ir nesukėlė rimtų žalingų pasekmių (neigiamų atgarsių apie teisėją, vykdančią teisingumą, bylos duomenys nepatvirtino). Iš apklaustų liudytojų parodymų matyti, kad tai nepadarė esminės įtakos šių asmenų nuomonės apie teisėją pakeitimui: vieni jų patvirtino, kad net nesigilino į rašto turinį (raštinės darbuotojos), kiti, kad nekreipė dėmesio į rašto turinį ir jo nepriėmė kaip tiesos (gydytoja, kuriai buvo adresuotas raštas), kiti susipažino su turiniu prieš raštą perduodami teisėjai ir tiesiog pažymėjo, kad informacija buvo nemaloni.

Šios bylos kontekste pastebėtina, kad viešumas, kai užgauli informacija pasiekia keletą asmenų ir kai viešumas pasireiškia daug plačiau, pvz., per žiniasklaidos priemones, viešo teismo posėdžio metu ir pan., yra skirtingo pavojingumo laipsnio ir į tą reikia atsižvelgti teisiškai vertinant veiką. Taigi nepaneigiant viešumo požymio aplinkybės nustatymo šioje byloje, konstatuotina, kad šios bylos kontekste viešumas nesiekė tokio pavojingumo laipsnio, dėl kurio asmenį reiktų traukti baudžiamojon atsakomybėn.

Taigi atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad S. S. neteisėti veiksmai – prašymuose teismui nurodyti teiginiai „Klaipėdos miesto apylinkės teismo pirmininkė S. N. dengia antstolius dėl padarytų nusikalstamų veikų. Pirmininkė atvirai išsakė poziciją, kad aš teisingumo nepasieksiu, tai yra bylų Klaipėdos miesto apylinkės teisme nelaimėsiu“ pagal savo pavojingumo laipsnį užtraukia ne baudžiamąją, o galbūt administracinę atsakomybę pagal ATPK 1861 straipsnį.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, žemesnės instancijos teismų sprendimų dalys dėl S. S. nuteisimo pagal BK 232 straipsnį (2010 m. balandžio 30 d. veika) naikintinos dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o baudžiamoji byla S. S. nutrauktina BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Dėl kasacinio skundo kitų argumentų

Nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, kiti kasacinio skundo argumentai paliekami nenagrinėti, nes priklauso esminiam išspręstam klausimui ir atskiro aptarimo nebereikalauja.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 28 d. ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 24 d. nuosprendžių dalis dėl S. S. nuteisimo pagal BK 232 straipsnį (2010 m. balandžio 30 d. veika) ir baudžiamąją bylą nutraukti (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu).

Kitą Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 24 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Vladislovas Ranonis

Dalia Bajerčiūtė

Vytautas Masiokas