AS-662-627-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS662-627/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02046-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 63.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. birželio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir Vyriausybės atstovas, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su 2014 m. kovo 31 d. prašymu Nr. 3-145 įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės tarybą (toliau – ir Taryba) jos 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. 1-1581 „Dėl socialinės pašalpos ir būsto šildymo išlaidų, išlaidų geriamajam vandeniui ir karštam vandeniui kompensacijų nepasiturintiems gyventojams Vilniaus miesto savivaldybėje skyrimo ir teikimo tvarkos aprašo tvirtinimo“ 1 punkto patvirtinto Socialinės pašalpos ir būsto šildymo išlaidų, išlaidų geriamajam vandeniui ir karštam vandeniui kompensacijų nepasiturintiems gyventojams Vilniaus miesto savivaldybėje skyrimo ir teikimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 44, 69 punktuose nustatyti ir kitus (Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. A1-183 „Dėl kai kurių socialinei paramai gauti reikalingų formų patvirtinimo“ 1.4 punkte patvirtintose prašymo-paraiškos piniginei socialinei paramai gauti formose (SP-4) (toliau – ir Forma) nurodytus) paskirtų socialinių pašalpų/kompensacijų išmokėjimo būdus (toliau – ir Prašymas).

Prašyme išdėstytą reikalavimą įpareigoti Tarybą Aprašo 44, 69 punktuose nustatyti ir kitus Formoje nurodytus paskirtų socialinių pašalpų/kompensacijų išmokėjimo būdus, Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje iš esmės grindė tuo, kad, jo nuomone, Aprašo 44, 69 punktų nuostatos tiek, kiek jose nėra nustatyti ir kitokie Formoje nurodyti paskirtų socialinių pašalpų/kompensacijų išmokėjimo būdai, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintam proporcingumo principui, pagarbos asmens teisėms ir laisvėms principui bei sutarties laisvės ir įstatymo viršenybės principams.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 3 d. nutartimi atsisakė priimti Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje 2014 m. kovo 31 d. prašymą Nr. 3-145 įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės tarybą jos 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. 1-1581 „Dėl socialinės pašalpos ir būsto šildymo išlaidų, išlaidų geriamajam vandeniui ir karštam vandeniui kompensacijų nepasiturintiems gyventojams Vilniaus miesto savivaldybėje skyrimo ir teikimo tvarkos aprašo tvirtinimo“ 1 punktu patvirtinto Socialinės pašalpos ir būsto šildymo išlaidų, išlaidų geriamajam vandeniui ir karštam vandeniui kompensacijų nepasiturintiems gyventojams Vilniaus miesto savivaldybėje skyrimo ir teikimo tvarkos aprašo 44, 69 punktuose nustatyti ir kitus (Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. A1-183 „Dėl kai kurių socialinei paramai gauti reikalingų formų patvirtinimo“ 1.4 punktu patvirtintose prašymo-paraiškos piniginei socialinei paramai gauti formose (SP-4) nurodytus) paskirtų socialinių pašalpų/kompensacijų išmokėjimo būdus.

Teismas nurodė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 5 punktą ir nustatė, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra priimtas Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje 2014 m. kovo 31 d. pareiškimas Nr. 3-146 ištirti Tarybos 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. 1-1581 patvirtinto Aprašo teisėtumą (toliau – ir Pareiškimas). Pagal šį pareiškimą nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. I-7289-142/2014 pareiškėjas, inter alia, prašo ištirti, ar Aprašo 44, 69 punktai (inter alia visas Aprašas) tiek, kiek nustatytas tik vienas socialinės pašalpos/kompensacijos pervedimo (išmokėjimo) būdas ir nenustatyti kiti paskirtų socialinių pašalpų/kompensacijų išmokėjimo būdai, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktą, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą proporcingumo principą, Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintą pagarbos asmens teisėms ir laisvėms principą, sutarties laisvės bei įstatymo viršenybės principus.

Teismas, administracinėje byloje Nr. I-7289-142/2014 išsprendęs klausimą dėl Aprašo 44, 69 punktų atitikties nurodytoms įstatymų nuostatoms, atsakys dėl jų teisėtumo. Pagal ABTĮ 14 straipsnio 1 dalį, įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas visoms valstybės institucijoms ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, todėl teismui sprendimu nustačius, kad šios ginčijamos Aprašo nuostatos tiek, kiek nustatytas tik vienas socialinės pašalpos/kompensacijos pervedimo (išmokėjimo) būdas ir nenustatyti kiti paskirtų socialinių pašalpų/kompensacijų išmokėjimo būdai, prieštarauja įstatymams ir šiam sprendimui įsiteisėjus, Taryba privalės jį įgyvendinti.

Įvertinus išdėstytus argumentus ir Prašymo bei Pareiškimo turinį, konstatuota, kad Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje Prašymo šalys (Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje ir Taryba), materialinis teisinis reikalavimas, sudarantis prašymo dalyką, ir jame nurodytos aplinkybės, kuriomis grindžiamas reikalavimas, sudarančios prašymo pagrindą, yra tapačios Pareiškimo šalims, dalykui ir pagrindui, todėl padaryta išvada, kad Prašymas ir Pareiškimas yra tapatūs. Šiame kontekste paminėta, kad spręsdamas dėl skundo dalyko ir pagrindo tapatumo, teismas vertina, ar pareiškėjas inicijuoja ginčą teisme dėl tapačių teisinių santykių ir siekia iš esmės tapačių teisinių pasekmių, todėl vien tik lingvistiniai reikalavimo suformulavimo skirtumai nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad ginčas yra ne dėl to paties dalyko ir ne tuo pačiu pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-52/2012).

Padaryta išvada, kad yra teisinis pagrindas atsisakyti priimti Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje 2014 m. kovo 31 d. prašymą Nr. 3-145.

III. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartį ir perduoti prašymo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o kilus abejonėms dėl ABTĮ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar ABTĮ 115 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria nustatytas baigtinis teismo priimamų sprendimų sąrašas ir nenustatyta, kad teismas gali įpareigoti atsakovą pašalinti nustatytą pažeidimą (teisės spragą), atitinka Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį, 109 straipsnio 1 dalį bei joje įtvirtintus teisinės valstybės, teisingumo bei ubi ius, ibi remedium principus.

Atskirajame skunde išdėsto, jog teismas netinkamai įvertino Vyriausybės atstovo Pareiškimo ir Prašymo turinį, todėl nepagrįstai juos sutapatino ir konstatavo, kad yra pagrindas taikyti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatas. Šią ABTĮ normą galima taikyti tik tada, kai yra tapatūs visi 3 elementai: tos pačios šalys, tas pats dalykas ir tas pats pagrindas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-54/2008, 2013 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-895/2013). Nagrinėjamu atveju akivaizdžiai skiriasi prašymo ir pareiškimo dalykai. Pareiškėjas Prašyme prašo įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus, t. y. įpareigoti nustatyti kitus papildomus paskirtų socialinių pašalpų/kompensacijų išmokėjimo būdus. Pareiškėjo Pareiškime prašoma ištirti norminio akto teisėtumą, t. y. prašoma įvertinti, ar konkrečios Aprašo nuostatos, nustatančios tik vieną socialinių pašalpų mokėjimo būdą, yra teisėtos. Pareiškime nėra keliamas reikalavimas įpareigoti atlikti veiksmus, t. y. pašalinti padarytą teisės pažeidimą, nes ABTĮ 115 straipsnyje nėra numatyta, kad, ištyrus norminio akto teisėtumą ir konstatavus, kad teisės aktas ta apimti, kuria nėra nustatytas privalomas teisinis reglamentavimas, prieštarauja įstatymui, teismas gali priimti dar ir sprendimą įpareigojantį pašalinti pažeidimą ir nustatyti trūkstamą reglamentavimą, tai nurodė ir Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 25 d. nutartyje (administracinė byla Nr. I-7289-142/2014), nustatydamas terminą trūkumams pašalinti.

Vyriausybės atstovas sutinka su teismo argumentu, kad pagal ABTĮ 14 straipsnio 1 dalį įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas visoms valstybės institucijoms ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip jau buvo minėta, ABTĮ 115 straipsnis expressis verbis nesuteikia teismui teisės priimti sprendimo, įpareigojančio pašalinti padarytą pažeidimą. ABTĮ 115 straipsnio 1 dalies bei 116 straipsnio nuostatų sisteminė bei lingvistinė analizė leidžia daryti išvadą, kad įsiteisėję teismų sprendimai, priimti išnagrinėjus administracinę bylą dėl norminio administracinio akto teisėtumo, expressis verbis, neįpareigoja atsakovo pašalinti nustatytus pažeidimus (paprastai ginčijama norma yra pripažįstama neteisėta ir pats teismas ją panaikina). Tai reiškia, kad yra tik konstatuojamas ginčijamo akto neteisėtumas, tačiau neužtikrinamas teismo sprendime konstatuotos teisės spragos (legislatyvinės omisijos) pašalinimas, nes teismo rezoliucinėje dalyje nesant konkretaus įpareigojimo, toks teismo sprendimas negali būti vykdomas priverstine tvarka. Lieka tik neapibrėžtą laiką laukti ir tikėtis, kad atsakovas kada nors gera valia pašalins nustatytą pažeidimą. Teismui išnagrinėjus Vyriausybės atstovo prašymą „įpareigoti atlikti veiksmus“ ir jį patenkinus, teismo sprendimas sukeltų visai kitokias teisines pasekmes – atsakovas per nustatytą terminą privalėtų įvykdyti teismo įpareigojimą ir pašalinti pažeidimą, o to nepadarius, būtų galima inicijuoti priverstinę teismo sprendimo vykdymo procedūrą.

Vyriausybės atstovo atliekama savivaldybių administracinė priežiūra apima ne tik savivaldybių administravimo subjektų priimtų teisės aktų tikrinimą, šių subjektų neveikimo nustatymą, bet ir įpareigoja Vyriausybės atstovą imtis priemonių, jog šie nustatyti pažeidimai būtų pašalinti (Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo (toliau – ir SAPĮ) 4 ir 5 str.). Viena iš jų – kreipimasis į teismą. Tiek SAPĮ (pvz., 4 str. 1 d. 4 p.), tiek ABTĮ (pvz., 18 str. 2 d. 3 p.) expressis verbis numato, kad Vyriausybės atstovas turi teisę kreiptis į teismą, kai savivaldybės administravimo subjektas atsisako pakeisti ginčijamą aktą ar įgyvendinti įstatymą. Tam, kad būtų pašalintas konstatuotas pažeidimas (teisės spraga), yra būtini atsakovo aktyvūs veiksmai (tačiau įvertinus prie prašymo pridėto Vilniaus miesto savivaldybės mero raštą, aiškiai matosi, kad šiuo atveju atsakovas atsisakė pakeisti ginčijamą aktą). ABTĮ nuostatų aiškinimas taip, kad nei ABTĮ XVI skirsnis (115 str. 1 d.), nei ABTĮ I skyriaus nuostatos nesuteikia teisės kreiptis į teismą su prašymu įpareigoti pašalinti nustatytą pažeidimą, būtų nesuderinamas su Konstitucijoje įtvirtintu teisinės valstybės, teisingumo ir ubi ius, ibi remedium (jeigu yra kokia nors teisė (laisvė), turi būti ir jos gynimo priemonė) principais bei Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalimi, 109 straipsnio 1 dalimi, 123 straipsnio 2 ir 3 dalimis, taip pat sudarytų prielaidas teisiniam nihilizmui bei viešojo administravimo subjektų savivalei, kai jie neveikia taip, kaip privalo veikti.

Vadovaujantis Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalimi, teisingumą vykdo teismai. Ši Konstitucijos nuostata bei minėti konstituciniai principai suponuoja įstatymo leidėjo pareigą nustatyti tokį teisinį reglamentavimą, kuris užtikrintų, kad asmenų teisės būtų ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, inter alia, suteiktų teismams pakankamus įgaliojimus išspręsti tokio pobūdžio ginčus. Numačius galimybę teisme ištirti norminio akto teisėtumą, inter alia, ir dėl jame esančios teisinio reguliavimo spragos (nenustatyto atitinkamo teisinio reguliavimo, dėl kurio nebuvimo pažeidžiamos asmenų teisės), tačiau nesuteikus galimybės reikalauti pašalinti padarytą pažeidimą, negalima teigti, kad yra įvykdomas teisingumas, nes teismo sprendimu nėra pašalinamos sukeltos neigiamos pasekmės. Išnagrinėjus Vyriausybės atstovo Pareiškimą nebus išspręstas klausimas – prašyme keliamas reikalavimas – dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, o teismų sprendimai, priimti išnagrinėjus Vyriausybės atstovo Pareiškimą ir Prašymą, sukeltų skirtingas teisines pasekmes. Nėra jokio teisinio pagrindo teigti, jog vien tai, kad ginčas yra kilęs tarp tų pačių šalių, yra susijęs su tuo pačiu teisės aktu ir grindžiamas panašiomis aplinkybėmis, savaime reiškia, kad ir prašymo dalykai yra tapatūs. Vyriausybės atstovo nuomone, teismas, manydamas, kad pareiškime keliamų klausimų išnagrinėjimas turės įtakos prašymo nagrinėjimui, turėjo priimti Prašymą ir, vadovaudamasis ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 3 ar 5 punktu, sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol bus išnagrinėtas Vyriausybės atstovo pareiškimas.

Jei teismas vis tik manytų, kad ABTĮ nuostatos apskritai nenumato galimybės įpareigoti atsakovą norminiame administraciniame akte nustatyti papildomą teisinį reglamentavimą, prašo, atsižvelgiant į ankščiau išdėstytus motyvus, kreiptis į Konstitucinį Teismą, su prašymu ištirti, ar ABTĮ 115 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria nustatytas baigtinis teismo priimamų sprendimų sąrašas ir nenustatyta, kad teismas gali įpareigoti atsakovą pašalinti nustatytą pažeidimą (teisės spragą), atitinka Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį, 109 straipsnio 1 dalį bei joje įtvirtintus teisinės valstybės, teisingumo bei ubi ius, ibi remedium principus.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, jog ABTĮ 14 straipsnyje apibrėžtas įsiteisėjusių administracinio teismo sprendimų privalomumas, todėl akivaizdu, kad teisinėje valstybėje viešojo administravimo subjektas privalo vykdyti teismo sprendimą, nekvestionuodamas jo teisėtumo ar pagrįstumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A62-929/2011). Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog tokia situacija, kai teismas, konstatavęs akto neteisėtumą, palieka jį galioti, yra negalima (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2827/2011).

Taigi tuo atveju, jeigu teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I-7289-142/2014, nuspręstų, jog Aprašo 44 ir 69 punktai (inter alia visas Aprašas) ta apimtimi, kuria nustatytas tik vienas socialinės pašalpos/kompensacijos pervedimo (išmokėjimo) būdas ir nenustatyti kiti paskirtų socialinių pašalpų/kompensacijų išmokėjimo būdai yra neteisėti, ir juos panaikintų, atsakovas iš naujo spręstų dėl socialinės pašalpos/kompensacijos pervedimo (išmokėjimo) būdų nustatymo, vadovaudamasis teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodytais argumentais, nes kaip yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, teismo sprendimas yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais (ABTĮ 87 str.), todėl viešojo administravimo subjektas, įgyvendindamas įsiteisėjusį teismo sprendimą, privalo atsižvelgti ne tik į teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje išdėstytas išvadas, tačiau ir į motyvuojamojoje teismo sprendimo dalyje nurodytus argumentus (2010 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1065/2010).

Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad savarankiškas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus paprastai reiškiamas tada, kai atitinkama institucija neatlieka savo veiksmų pagal kompetenciją, vilkina ar atsisako juos atlikti (2006 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS403-351/2006). Nagrinėjamu atveju nėra žinoma, kokį procesinį sprendimą Vilniaus apygardos administracinis teismas priims administracinėje byloje Nr. I-7289-142/2014, ištyręs ginčijamų Aprašo nuostatų teisėtumą, todėl negali būti laikoma, jog atsakovas atsisako nustatyti ir kitus paskirtų socialinių pašalpų/kompensacijų išmokėjimo būdus, o pareiškėjas tokiu atveju neturi teisės reikalauti įpareigoti atsakovą minėtus veiksmus atlikti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskiruoju skundu ginčijama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu.

ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 5 punktas numato, kad administracinis teismas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą tais atvejais, kai teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, tačiau dėl keliamo ginčo nėra įsiteisėjusio sprendimo. Ši teisės norma taikytina tais atvejais, kai teismui teikiamas ne patikslintas ar papildytas skundas toje pačioje byloje, o siekiama pradėti kitą administracinę bylą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS552-318/2012).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipiasi į teismą prašydamas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės tarybą jos 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. 1-1581 „Dėl socialinės pašalpos ir būsto šildymo išlaidų, išlaidų geriamajam vandeniui ir karštam vandeniui kompensacijų nepasiturintiems gyventojams Vilniaus miesto savivaldybėje skyrimo ir teikimo tvarkos aprašo tvirtinimo“ 1 punktu patvirtinto Socialinės pašalpos ir būsto šildymo išlaidų, išlaidų geriamajam vandeniui ir karštam vandeniui kompensacijų nepasiturintiems gyventojams Vilniaus miesto savivaldybėje skyrimo ir teikimo tvarkos aprašo 44, 69 punktuose nustatyti ir kitus (Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. A1-183 „Dėl kai kurių socialinei paramai gauti reikalingų formų patvirtinimo“ 1.4 punkte patvirtintose prašymo-paraiškos piniginei socialinei paramai gauti formose (SP-4) nurodytus) paskirtų socialinių pašalpų/kompensacijų išmokėjimo būdus.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra priimtas Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje 2014 m. kovo 31 d. pareiškimas Nr. 3-146 ištirti Tarybos 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. 1-1581 patvirtinto Aprašo (inter alia 44 ir 69 p.) teisėtumą, ir atsisakė priimti naujai paduotą pareiškėjo prašymą, kadangi teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Pareiškėjas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka ir teigia, jog šiuo atveju jis pareiškė reikalavimą įpareigoti atlikti veiksmus – įpareigoti Tarybą nustatyti kitus papildomus paskirtų socialinių pašalpų/kompensacijų išmokėjimo būdus, o administracinėje byloje Nr. I-7289-142/2014 prašoma ištirti norminio akto teisėtumą.

Teisėjų kolegija pažymi, jog tam, kad būtų ištirta, ar savivaldybių administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, su pareiškimu į administracinį teismą turi teisę kreiptis ir savivaldybių veiklos priežiūrą vykdantys Vyriausybės atstovai (ABTĮ 110 str. 2 d.). Savivaldybių administracinę priežiūrą atlieka, t. y. prižiūri, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, Vyriausybės skiriami Vyriausybės atstovai (SAPĮ 2 str. 1 d.). Todėl laikytina, kad Vyriausybės atstovas (nagrinėjamu atveju – pareiškėjas) turi teisę kreiptis su pareiškimu į administracinį teismą dėl to, ar savivaldybės administravimo subjekto (nagrinėjamu atveju – Vilniaus miesto savivaldybės tarybos) priimtas norminis administracinis aktas (nagrinėjamu atveju – Aprašas) atitinka įstatymą (nagrinėjamu atveju – Viešojo administravimo įstatymo ir Teisėkūros pagrindų įstatymo nuostatas).

Nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-7289-142/2014 priėmė nagrinėti pareiškėjo Vyriausybės atstovo pareiškimą dėl norminio akto, t. y. Aprašo, teisėtumo. Vis dėlto nagrinėjamoje byloje Vyriausybės atstovas kreipiasi į administracinį teismą bandydamas pasinaudoti ne ABTĮ 110 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teise, o ABTĮ 18 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu (apygardų administracinis teismas, kaip pirmosios instancijos teismas, nagrinėja bylas pagal Vyriausybės atstovo pareiškimus dėl vietos savivaldos institucijų ir jų pareigūnų aktų, prieštaraujančių Konstitucijai ir įstatymams, dėl įstatymų ir Vyriausybės sprendimų nevykdymo, dėl aktų ar veiksmų, pažeidžiančių gyventojų ir organizacijų teises, teisėtumo), t. y. pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį (skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti). Teisėjų kolegija pažymi, kad iš pareiškėjo prašymo matyti, jog klausimas yra susijęs būtent su Aprašo atitiktimi įstatymui. Toks atvejis yra specifinis ir jam įstatymų leidėjo valia yra nustatytas specialus reguliavimas. ABTĮ 110 straipsnyje įtvirtinta tvarka, kreipiantis dėl norminio administracinio akto teisėtumo, nagrinėjamos bylos kontekste yra lex specialis ABTĮ 22 straipsnio 1 dalies atžvilgiu. Todėl nustačius, kad egzistuoja pagrindas taikyti specialią įstatyme numatytą tvarką, kreipiantis į teismą, ir nesant aiškių argumentų, kodėl šia tvarka negalima pasinaudoti, turi būti taikomas specialus teisinis reguliavimas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Vyriausybės atstovui nagrinėjamu atveju negali būti taikoma ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis, nes Vyriausybės atstovas šiuo atveju neturi materialaus suinteresuotumo byloje. Prašymas buvo pateiktas dėl norminio administracinio akto teisėtumo. Toks prašymas yra tiesiogiai susijęs su Vyriausybės atstovo funkcijomis, kurios jam yra nustatytos įstatymu, inter alia, SAPĮ 4 straipsnio 5 dalimi, pagal kurią abejodamas, ar savivaldybės administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, Vyriausybės atstovas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 110 straipsniu, gali kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio savivaldybės administracinio akto teisėtumą. Kokiu kitu pagrindu, nei nurodyta abejonė dėl savivaldybės administravimo subjekto priimto norminio administracinio akto teisėtumo, yra pagrįstas pareiškėjo prašymas, byloje pareiškėjas nenurodė, todėl nėra pagrindo ir teigti, kad Vyriausybės atstovas nagrinėjamoje byloje turi teisę kreiptis ABTĮ 22 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes jo teisės ar įstatymų saugomi interesai nėra pažeisti kitu būdu, nei tai numatyta atitinkamuose specialiuose teisės aktuose (inter alia SAPĮ), nustatančiuose ir specialią ginčų, susijusių su nurodytomis Vyriausybės atstovo funkcijomis, sprendimą.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Vyriausybės atstovo argumentai dėl to, kad Vyriausybės atstovo prašymas įpareigoti pakeisti atitinkamą norminį administracinį aktą nagrinėtinas teisme, atmestini dėl toliau nurodomų motyvų. Pirmiausia, kaip jau minėta, įstatymų leidėjas nustatė specialių teisinį reguliavimą tais atvejais, kai Vyriausybės atstovas abejoja dėl savivaldybės administravimo subjekto priimto norminio administracinio akto teisėtumo. Teisė tiesiogiai kreiptis į teismą, siekiant pakeisti atitinkamo norminio administracinio akto teisėtumą, paneigtų šiuo metu įtvirtintą teisinį reguliavimą, nes tokiu būdu visais atvejais Vyriausybės atstovas kreiptųsi ne dėl norminio administracinio akto teisėtumo, bet su įpareigojimu jį pakeisti.

Šios bylos kontekste pagrindo taikyti kitokią, nei nustatyta įstatyme kreipimosi į teismą, tvarką nėra. Kai savivaldybės administravimo subjektai nesilaiko Konstitucijos ir įstatymų, nevykdo Vyriausybės sprendimų, šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka reikalauja, kad Konstitucijos būtų laikomasi, įstatymai būtų įgyvendinti, o Vyriausybės sprendimai įvykdyti (SAPĮ 4 str. 1 d. 2 p.). Ši įstatyme numatyta Vyriausybės atstovo pareiga aiškintina sistemiškai su Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte numatytu vietos savivaldos veiklos teisėtumo principu (savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo; savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus).

Kitaip tariant, Vyriausybės atstovui, įgyvendinant pareigą, numatytą SAPĮ 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte, vietos savivaldybė turi pareiga ją vykdyti, o ginčas teisme (taikant specialią procedūrą dėl norminio administracinio akto teisėtumo) turi būti sprendžiamas tik išimtiniais atvejais, kai tam yra realus pagrindas. Todėl, kitoks kreipimosi į teismą nagrinėjamoje situacijoje tvarkos aiškinimas sudarytų prielaidas bet kokį ginčą, net ir tą, kuris pagrįstai gali būti sprendžiamas, bendradarbiaujant Vyriausybės atstovui bei vietos savivaldos institucijai dėl norminio administracinio akto, perkelti į administracinį teismą.

Toks aiškinimas būtų nepagrįstas ir pažeistų protingumo principą. Tokia išvada darytina vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2011 m. gegužės 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-293/2011).

ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Vadinasi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Nagrinėjamu atveju sprendžiant pareiškėjo skundo priėmimo klausimą ABTĮ 115 straipsnio 1 dalis, kurios konstitucingumo klausimą kelia pareiškėjas, netaikytina, todėl nėra pagrindo svarstyti kreipimosi į Konstitucinį Teismą dėl jos atitikties klausimo.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo skundą atsisakė priimti, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutarties rezoliucinė dalis paliktina nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas. Tačiau pirmosios instancijos teismas Vyriausybės atstovo prašymą nepagrįstai atsisakė priimti, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 5 punktu (teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu), kadangi šioje byloje reiškiamas pareiškėjo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus nevertintinas kaip tapatus administracinėje byloje Nr. I-7289-142/2014 pareikštam reikalavimui dėl norminio administracinio akto teisėtumo (skiriasi ginčo dalykai). Nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašymą atsisakytina priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos nutarties motyvai keistini.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartį palikti nepakeistą, o Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje atskirąjį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Arūnas Sutkevičius Virginija Volskienė