2K-371/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Pranešėjas Baudž.byla Nr.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-371/2014 Teisminio proceso Nr. 1-29-1-00136-2012-8 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.7.1.2.2; 2.1.7.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiaušiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Gintaro Godos,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. A. kasacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 10 d. nuosprendžio, kuriuo R. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams, pagal BK 286 straipsnį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 290 straipsnį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos pagal BK 286 ir 290 straipsnius, subendrintos apėmimo būdu ir paskirta bausmė laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 149 straipsnio 3 dalį, ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkeriems metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės visiškai pridėta bausmė, paskirta 2011 m. gruodžio 14 d. Tauragės rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkeriems metams ir 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2012 m. rugpjūčio 18 d. iki 2012 m. rugsėjo 20 d.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas A. B. , tačiau dėl jo kasacinių skundų nepaduota.

Taip pat skundžiamas Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nuosprendis, kuriuo Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 10 d. nuosprendžio dalis dėl bausmių subendrinimo pagal BK 149 straipsnio 3 dalį, 286 straipsnį ir 290 straipsnį pakeista – pritaikius BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktą, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir R. A. paskirta bausmė laisvės atėmimas ketveriems metams. Ši bausmė subendrinta su 2011 m. gruodžio 14 d. Tauragės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė R. A. nustatyta laisvės atėmimas ketveriems metams ir 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

R. A. nuteistas už tai, kad 2012 m. birželio 2 d., apie 19.30 val., Pagėgių sav., (duomenys neskelbtini), M. K. namuose, pasinaudodamas nepilnametės S. U. (gim. (duomenys neskelbtini)) bejėgiška būkle dėl jos girtumo (alkotesteriu nustatytas 2,7 promilės girtumas), laikydamas nukentėjusiosios rankas ir taip atėmęs galimybę jai priešintis, numovė S. U. apatines kelnaites ir, įkišęs savo varpą jai į makštį, ją išžagino.

Be to R. A. nuteistas už tai, kad 2012 m. rugpjūčio 18 d., apie 18.30 val., Pagėgių sav., (duomenys neskelbtini) kaimo ribose, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (alkotesteriu nustatytas 1,41 promilės girtumas), bandydamas išvengti sulaikymo, nepakluso Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Pagėgių policijos komisariato Viešosios policijos poskyrio Patrulių būrio vyresniojo patrulio L. Grigaičio teisėtam reikalavimui sustoti, sėsti į tarnybinį policijos automobilį ir vykti į Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Pagėgių policijos komisariatą išsiaiškinti įvykio aplinkybių. R. A. nevykdė teisėtų pareigūno reikalavimų, t. y. pradėjo agresyviai mosikuoti rankomis šaukdamas ir grasindamas susidoroti, po to aktyviais veiksmais bandydamas pabėgti pasipriešinimo metu stumdė vyresnįjį patrulį L. Grigaitį. Jėga įsodinus R. A. į tarnybinį automobilį, jis pradėjo necenzūriniais žodžiais įžeidinėti Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Pagėgių policijos komisariato Viešosios policijos poskyrio viršininką Aivarą Venckų ir vyresnįjį patrulį L. Grigaitį, vadindamas juos „pyderais“, „gaidžiais“. Vežant R. A. į Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Pagėgių policijos komisariatą, jis toliau įžeidinėjo A. Venckų įvairiais necenzūriniais žodžiais, grasindamas, kad užmuš, pagaus po darbo ir pan., kojomis spardė tarnybinį automobilį, spjaudėsi. Viršininkui A. Venckui atvedus R. A. į Pagėgių policijos komisariatą, šis vieną kartą savo galva trenkė A. Venckui į veidą, taip sukeldamas jam fizinį skausmą. Tokiais savo veiksmais R. A. pasipriešino valstybės tarnautojams ir juos įžeidė.

Kasaciniu skundu nuteistasis R. A. prašo peržiūrėti 2013 m. gegužės 10 d. Tauragės rajono apylinkės teismo bei 2013 m. gruodžio 23 d. Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžius ir panaikinti jų dalį dėl nepilnamečio asmens išžaginimo.

Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, teismas išsamiai ir objektyviai neištyrė visų bylos aplinkybių, visų liudytojų bei nuteistojo parodymų, dėl to buvo padarytos klaidingos išvados, neatitinkančios faktinių bylos aplinkybių. Teismas, priimdamas nuosprendį, neanalizavo S. U. ir E. Š. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, nenuoseklumo, o M. K., pirmasis bendravęs su S. U. po įvykio, nepaisant nuteistojo gynėjo prašymų, į teismą iškviestas nebuvo. Teismas nevertino aplinkybių, kad nukentėjusioji atsisakė medicininių tyrimų, kurie būtų paneigę ar patvirtinę prievartavimo faktą, be to, nevertino aplinkybių, nurodytų 2012 m. birželio 6 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Tauragės poskyrio specialisto išvadoje Nr. G 248/12 (11). Kasatorius pažymi, kad teismas nevertino ir liudytojos G. V., kuri gyveno kaimynystėje, visą dieną buvo namuose ir negirdėjo jokių pagalbos šauksmų, tačiau atkreipė dėmesį į visišką merginos (S. U.) girtumą, parodymų, taip pat D. A. parodymų, iš kurių galima suprasti, jog iš nuteistojo buvo prašoma pirmiausiai 3000 Lt, vėliau – 10 000 Lt už tai, kad būtų atsiimti ar pakeisti parodymai. Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į tai, jog po įvykio jis nebuvo apžiūrėtas, nors S. U. valios gniuždymas turėjo pasireikšti tam tikrais objektyviais požymiais, jai priešinantis ant nuteistojo kūno būtų matyti įbrėžiamai, įdrėskimai.

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino nei jo, nei kitų liudytojų parodymų ir padarė nepagrįstą išvadą, jog ikiteisminio tyrimo metu apklausta nukentėjusioji buvo nuosekli dėl esminių įvykio aplinkybių. Teismas nurodė, kad lytinis santykiavimas ar kitoks lytinės aistros tenkinimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę tik tais atvejais, kai tai daroma prieš asmens valią, tačiau nepagrįstai nusprendė, kad S. U. priešinimąsi įrodo jos pačios ir iš dalies E. Š. bei pareigūnų parodymai. Pastarieji aiškiai nurodė, kad S. U. jiems po įvykio nieko nesakė nei įvykio vietoje, nei vėliau nuvežta į policijos komisariatą. Taip pat kasatorius pažymi, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai visiškai nevertino nei jo, nei S. U. asmenybės charakteristikų. Nuteistojo teigimu, kaltinimas pagrįstas dviejų liudytojų parodymais, iš kurių E. Š. neva matė, kad vyksta prievartos aktas ir dėl to kvietė policiją. Kasatoriaus nuomone, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nukrypo nuo kasacinės instancijos teismo formuojamų įrodymų vertinimo taisyklių baudžiamajame procese. Šios bylos nagrinėjimo atveju buvo analizuojami tik S. U. palankūs liudytojų parodymai, nuosprendžiai grindžiami išimtinai ikiteisminio bylos tyrimo metu surinktais duomenimis, iš esmės netikrinant jų pagal patikimumo ir leistinumo kriterijus. Kasatorius teigia, kad, neįvertinęs įrodymų pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas negalėjo priimti teisingo nuosprendžio.

Kasatoriaus nuomone, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos tokio pobūdžio bylose. Išžaginimas ir seksualinis prievartavimas yra nusikalstamos veikos tik padarius jas tiesiogine tyčia. Jeigu asmuo nesuvokė bent vieno išžaginimo ar seksualinio prievartavimo pagrindinės sudėties požymio, veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 149 ar 150 straipsnį. Kasatorius pažymi, kad šios bylos atveju tiesioginei tyčiai būdingi požymiai vertinti nebuvo. Lytinis santykiavimas ar kitoks lytinės aistros tenkinimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę tik tais atvejais, kai tai daroma nukentėjusiajam aiškiai išreiškus nesutikimą ir kaltininkas tokį nesutikimą turi suvokti.

Lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas abipusiu sutikimu, jeigu abu asmenys yra sulaukę 14 metų, nėra ir negali būti laikomi nusikalstama veika. Teismai, pripažindami asmenį kaltu dėl išžaginimo, nuosprendyje turi labai tiksliai įvardyti tas aplinkybes, dėl kurių jie laiko, kad intymūs santykiai buvo prieš nukentėjusiojo valią. Lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle yra tada, kai lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas įvyksta išoriškai nenaudojant jokių veiksmų nukentėjusiojo valiai palaužti ar pasipriešinimui įveikti, tačiau negaunamas nukentėjusiojo sutikimas lytiškai santykiauti dėl priežasčių, susijusių su fizine ar psichine būkle.

Nukentėjusiojo bejėgišką būklę gali lemti neįgalumas, liga ar amžius, dėl kurių jis negali pasipriešinti. Šios bylos atveju, pasak kasatoriaus, visiškas nukentėjusios girtumas buvo neteisėtai įvertintas kaip bejėgiškumas ir nebuvo analizuojama tolesnė įvykių seka. Teismai nevertino aplinkybės, ar esant tokio laipsnio apsvaigimui asmuo iš viso gali prisiminti tikslias įvykio detales. Bejėgiška nukentėjusiojo asmens būklė yra tada, kai asmuo iš viso negali suprasti su juo daromų veiksmų pobūdžio ir negali priešintis kaltininkui.

Kasatoriaus teigimu, teismai nevertino, kiek S. U. apsvaigimas lėmė ar galėjo lemti jos supratimą apie lytinius santykius. Tik tuo atveju, jeigu nukentėjusiojo asmens bejėgiška būklė atsiranda dėl tikslingų kaltininko veiksmų (pavyzdžiui, nukentėjusysis buvo nugirdytas alkoholiu), asmens veika kvalifikuojama kaip išžaginimas pagal požymį „atimdamas galimybę priešintis“. Nuteistasis pažymi, kad šiuo atveju S. U. pati teigė, kad niekas jos prievarta negirdė.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad Lietuvos Aukščiausias Teismas yra išaiškinęs, jog jeigu kaltininkas nesuvokė, kad nukentėjusysis yra nepilnametis ar mažametis asmuo, ir teismas pripažįsta, kad kaltininkas pagal bylos aplinkybes, ypač nukentėjusiojo asmens fizinius duomenis, savo asmenines savybes neturėjo ir negalėjo suvokti tikslaus amžiaus, BK 149 straipsnio 3 ar 4 dalyje numatyti kvalifikuojamieji požymiai kaltininkui negali būti inkriminuoti. Be to, kasacinis teismas nurodė, kad teismai turėtų kruopščiai ir atsargiai vertinti situacijas, kai intymūs santykiai vyko tarp anksčiau pažįstamų asmenų, ir atsižvelgti į santykių bei nukentėjusiojo pasipriešinimo pobūdį.

Pasak kasatoriaus, iš bylos duomenų matyti, kad ne tik jis, bet ir niekas iš daugelio asmenų faktiškai nesuvokė ir nežinojo aplinkybės, kad S. U. yra nepilnametė, nes diskusija pobūvio metu apie amžių buvo, ji vartojo alkoholinius gėrimus, teigdama, kad yra pilnametė, juolab kad nuo pilnametystės ją skyrė mažiau nei vieneri metai. Kasatoriaus teigimu, iš nuosprendžių neaišku, pagal kokias konkrečias aplinkybes jis turėjo suvokti, jog S. U. yra nepilnametė, jeigu ji pati nesakė savo amžiaus. Bylą nagrinėję teismai nuosprendžiuose nepasisakė dėl aplinkybių ar faktų, iš kurių matyti, kad nuteistasis žinojo tikslų S. U. amžių.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktinę aplinkybę, jog jis su nukentėjusiąja buvo pažįstamas anksčiau, bendravo trumposiomis žinutėmis telefonu, tačiau visiškai neatsižvelgė į jo parodymus, jog S. U. jam buvo sakiusi, kad jai 19 metų, be to, pati būdama neblaivi, savo elgesiu siekė lytinių santykių, nuslėpė savo amžių, o policijos komisariate po įvykio nieko nesakė apie išžaginimą. Kasatorius nurodo 2012 m. birželio 20 d. davęs tikslius ir nuoseklius parodymus, kurie byloje nebuvo analizuojami, nors jo papasakota įvykių eiga visiškai sutapo su kelių liudytojų parodymais.

Tiek nuteistasis, tiek liudytojai iš S. U. elgesio supratę, kad ji intymių santykių siekia laisva valia ir kad yra pilnametė: V. A. 2012 birželio 19 d. apklausoje nurodė, kad S. U. pobūvio metu prisistatė kaip pilnametė, meiliai elgėsi su nuteistuoju ir visa kompanija laikė jųdviejų ryšį kaip suaugusių žmonių draugystę; 2012 m. liepos 11 d. apklaustas M. K. parodė, kad S. U. apsikabindavo ir bučiuodavo R. A., garsiai minėjo, kad jai yra devyniolika metų, todėl šis asmuo pats nuteistajam padavė savo buto raktus. Iš liudytojo M.

F. 2012 m. birželio 19 d. duotų parodymų matyti, kad po įvykio jis bendravo su nukentėjusiąja ir ši jam nesiguodė dėl išprievartavimo. Apie išžaginimą S. U. nieko nesakė ir atvykusiems patruliams Linui Grigaičiui bei Gintarui Ramanauskui, 2012 m. birželio 3 d. ji atsisakė duoti bet kokius parodymus, o 2012 m. liepos 12 d. apklausos metu nurodė, kad negali paaiškinti, kodėl neva melavo atvykusiems policijos pareigūnams, kodėl nieko jiems nesakė apie jokį išžaginimą. Iš S. U. parodymų aišku, kad po įvykio ji nieko nesakė netgi tėvams.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Meška atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti.

Prokuroras nesutinka su kasatoriaus teiginiu, kad jo kaltė teismų nuosprendžiuose grindžiama išimtinai nukentėjusiosios parodymais. Teismai, kaip to reikalauja įstatymai, visų asmenų parodymų teisingumą tikrino juos gretindami su kitais bylos duomenimis ir tarpusavyje. Prokuroro teigimu, kasatorius iš esmės atkartoja savo apeliacinio skundo argumentus ir parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme, o tai, kad nukentėjusiosios parodymus apie įvykio eigą patvirtino kitų liudytojų parodymai, ir lėmė, jog teismai juos pripažino patikimais. Nukentėjusioji neneigia savo noru atvykusi į išgertuvių vietą ir ten vartojusi alkoholinius gėrimus. Tačiau ji nurodė, kad su R. A. buvo pažįstama iš anksčiau, jie buvo apsikeitę telefono numeriais, nurodė, kad nuteistasis žinojo kiek jai metų, nes jie apie savo amžių kalbėjo dar prieš įvykį. Be to, tai, kad ir nukentėjusiosios išvaizda leido suprasti, jog ji yra nepilnametė, įrodo M. K. klausimas R. A., kam šis į išgertuves atsivežė „straipsnį“, t. y. nepilnametę merginą. Taigi, prokuroro nuomone, nuteistasis, lytiškai santykiaudamas su nukentėjusiąja, realiai galėjo ir turėjo suvokti bei suvokė šią svarbią aplinkybę.

Atsiliepime nurodoma, kad nuteistojo versija apie lytinį santykiavimą su nukentėjusiąja gera valia paneigta byloje surinktais įrodymais. Ta aplinkybė, kad S. U. aiškiai išreiškė savo nesutikimą būti nešama R. A. į butą ir nenorą turėti lytinių santykių su juo, abejonių nekelia – ji šaukė, muistėsi, verkė ir prašėsi pagalbos. Šią aplinkybę patvirtina ne tik jos pačios, bet ir liudytojo E. Š. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu bei balsu perskaityti teismo posėdyje. Jau vien tai, kad šis liudytojas, matydamas nešamą nukentėjusiąją ir girdėdamas jos klyksmus iš kambario, iškvietė policijos pareigūnus, aiškiai nurodydamas, jog yra prievartaujama mergina, pasak prokuroro, rodo, kad R. A. keliama versija apie savanorišką lytinį santykiavimą neatitinka tiesos. Liudytojo E. Š. teisme iškeltą versiją dėl neteisingo jo parodymų protokolavimo paneigė apklausą atlikusi pareigūnė. Atsiliepime nurodoma, kad nukentėjusiosios parodymus apie prievartinį lytinį aktą iš dalies patvirtina ir jos elgesys po išžaginimo, kai ji išsikvietė pagalbą – liudytoją G. N., kuris patvirtino, kad jam atvykus pasiimti nukentėjusiosios ši buvo apsiverkusi. Teismai, pasak prokuroro, pagrįstai nustatė ir tą aplinkybę, kad nuteistasis pasinaudojo nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl jos girtumo (nustatytos 2,7 promilės).

Prokuroro teigimu, kasatoriaus teiginys, kad teismo medicinos specialisto išvada pakeistų bylos aplinkybes, yra nepagrįstas. Byloje nėra eksperto ar specialisto išvados su S. U. kūno tyrimo rezultatais, tačiau, prokuroro nuomone, atsižvelgiant į tai, kad byloje nenustatyta aplinkybė, jog R. A. naudojo prieš S. U. fizinę prievartą, o nukentėjusioji teigė, jog anksčiau yra turėjusi lytinių santykių, tokie įrodymai nebūtų reikšmingi nustatinėjant patį žaginimo faktą. Tas pats pasakytina ir apie nuteistojo kūno apžiūrą. Nukentėjusioji nurodė, kad ji tik šaukė ir muistėsi, tačiau nepateikė jokių duomenų, kad būtų apdraskiusi ar sudavusi smūgius žagintojui.

Nuteistojo R. A. kasacinis skundas netenkinamas.

Kasatorius teigia, kad jo bylą nagrinėję teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus: neištyrė visų bylos aplinkybių, objektyviai neištyrė visų liudytojų (G. V., D. A.) bei paties nuteistojo parodymų, teismo posėdyje neapklausė M. K., rėmėsi tik nukentėjusiosios ir E. Š. nenuosekliais parodymais, nevertino aplinkybių, kad nukentėjusioji atsisakė medicininių tyrimų, padarė klaidingas išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių. Šiuos teiginius nuteistasis grindžia nesutikimu su teismų atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, pateikia sau palankią įvykių versiją.

Visų pirma pažymėtina, kad pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas skundžiamus nuosprendžius ir nutartis patikrina tik teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas tikrina skundžiamų teismų sprendimų teisėtumą, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, pats iš naujo byloje surinktų įrodymų nevertina ir bylos aplinkybių nenustato (plenarinės sesijos nutartys Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012). Įrodymų vertinimo rezultatas, kuris susijęs su nuosprendžio pagrįstumu, yra fakto, o ne teisės klausimas ir nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Kita vertus, tai, kad šis rezultatas netenkina kasatoriaus, savaime nereiškia, jog vertindami įrodymus teismai pažeidė baudžiamąjį procesą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus.

Iš šioje byloje priimtų nuosprendžio ir nutarties turinio matyti, kad nustatydami faktines aplinkybes teismai rėmėsi nukentėjusiosios parodymais, jog ji dalyvavo išgertuvėse, buvo smarkiai apsvaigusi nuo alkoholio; R. A. ją pakėlė ir nusinešė į M. K. butą, tuo metu nukentėjusioji muistėsi, šaukė, prašė, kad paleistų; bute R. A. liepė jai sėstis ant lovos, nurengė ją ir pats nusirengė bei atliko lytinį aktą; tuo metu nuteistasis laikė prispaudęs nukentėjusiosios rankas, taip atimdamas jai galimybę priešintis, nukentėjusioji nurodė šaukusi, verkusi, be to, priešintis nepajėgusi ir dėl to, kad buvo suvartojusi didelį kiekį alkoholio; po to pati apsirengė ir likusi bute verkė, į butą atėjo M.

K., ją ramino, taip pat įėjo du policijos pareigūnai, ji jiems nepasakė apie išžaginimą; pareigūnams išėjus, paskambino G. N., kad ją parvežtų namo, tačiau juos sustabdė pareigūnai ir nuvežė ją į nuovadą. Šiuos nukentėjusiosios parodymus teismai pripažino patikimais ne tik todėl, kad jie buvo nuoseklūs viso proceso metu, bet ir todėl, kad nukentėjusiosios nurodytą įvykių eigą patvirtino ir kiti bylos duomenys, t. y. E. Š. parodymai, kad jis, pamatęs, jog nukentėjusioji, nešama į butą, šaukia ir priešinasi, vėliau girdėdamas šauksmus iš buto ir matydamas, kad kiti nekreipia dėmesio, paskambino policijos pareigūnams, aiškino jiems, kaip atvažiuoti į įvykio vietą, aiškiai nurodė, kad yra prievartaujama mergina (būtent šie duomenys ir buvo pareigūnų atvykimo tikslas); policijos pareigūnų L.

G. ir G. Ramanausko parodymai, kad į įvykio vietą buvo iškviesti būtent E. Š., kuris jiems paaiškino, kaip atvykti, nurodė, dėl kokios priežasties jie yra kviečiami, užėję į butą matė M. K. ir verkiančią nukentėjusiąją; G. N. parodymai, kad paprašytas nukentėjusiosios atvyko jos pasiimti, matė, kad ji verkia. Šie ir kiti duomenys leido teismams daryti pagrįstą išvadą dėl R. A. kaltės išžaginus S. U.. Nukentėjusiosios parodymus patvirtino bylos baigtimi nesuinteresuoti liudytojai, todėl kasatoriaus nurodoma aplinkybė, jog nukentėjusioji po įvykio ne iš karto pareigūnams nurodė buvusi išžaginta ir atsisakė medicininių tyrimų, neturi įtakos jos parodymų patikimumo vertinimui ir bylos aplinkybių nustatymui.

Taip pat bylos tyrimo išsamumui neturi įtakos ir tai, kad nuteistajam nebuvo atlikti jokie medicininiai tyrimai tikrinant, ar ant jo kūno liko nukentėjusiosios priešinimosi žymių. Duodama parodymus apie įvykį S. U. nurodė, kad muistėsi, verkė šaukė, tačiau nesakė, kad priešinosi kokiais nors aktyviais fiziniais veiksmais. Taip pat ji nenurodė, kad fizinį smurtą prieš ją naudojo nuteistasis, o galimybę priešintis atėmė laikydamas jos rankas. Taigi, nesutikti su teismų sprendimuose padarytomis išvadomis kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo – iš bylos medžiagos matyti, kad vertindami įrodymus baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų teismai nepažeidė.

Kasatorius nepagrįstai teigia, kad teismai pažeidė įstatymų reikalavimus, nes neiškvietė ir teismo posėdyje neapklausė M. K.. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad teismai išnaudojo visas objektyviai galimas priemones, bandydami šį asmenį iškviesti į posėdį – M. K. buvo išsiųsti šaukimai, jam neatvykus, posėdžiai buvo keletą kartų atidėti, priimta nutartis atvesdinti jį į teismo posėdį, tačiau to padaryti nepavyko paaiškėjus, kad M. K. išvykęs į užsienį. Kita vertus, tai, kad M. K. nebuvo apklaustas teismo posėdyje, savaime neduoda pagrindo išvadai, jog byla buvo išnagrinėta neišsamiai. Vertindamas įrodymus, bylą nagrinėjantis teismas taip pat nusprendžia, ar byloje esančių duomenų jam pakanka nustatyti įrodinėtinas aplinkybes, pašalinti kilusias abejones, daryti pagrįstas išvadas dėl veikos sudėties buvimo, kaltinamo asmens kaltumo (nekaltumo) ir kt. Iš priimto nuosprendžio matyti, kad šioje byloje teismui tokių duomenų pakako – nuosprendyje aprašyti teismo ištirti įrodymai, pateiktas išsamus ir aiškus jų vertinimas bei teismo argumentai dėl priimto sprendimo. Pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl R. A. kaltės išžaginus S. U. patvirtino ir nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą patikrinęs apeliacinės instancijos teismas. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo išvadai, kad, apklausus M. K. teismo posėdyje, jo parodymai turėtų esminės įtakos teismų sprendimams. Juo labiau kad du kartus apklaustas ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas davė skirtingus parodymus, antrą kartą pakeisdamas juos taip, kad bent iš dalies atitiktų nuteistojo versiją.

Kasatoriaus teiginiai, kad jis nukentėjusiosios nevertė lytiškai santykiauti, ji tai darė savo noru ir netgi buvo iniciatorė, taip pat šią versiją patvirtinantys liudytojų M. F. ir V. A. parodymai teismų buvo atmesti konstatavus, kad šie liudytojai, būdami nuteistojo draugai, siekia padėti jam išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to, minėti parodymai prieštarauja kitiems byloje ištirtiems ir patikimais pripažintiems įrodymams, patvirtinantiems, kad nukentėjusioji nenorėjo lytiškai santykiauti su R. A.. Kasatorius ginčija teismų išvadą, kad jis veikė tiesiogine tyčia, tačiau, kaip minėta, iš byloje esančių duomenų matyti, kad savo nesutikimą santykiauti su R. A. nukentėjusioji išreiškė aiškiai ir akivaizdžiai – ji prieštaravo nešama į butą, muistėsi, šaukė ir verkė lytinio akto metu (tą patvirtino ir E. Š.). Be to, policijos pareigūnai ir liudytojas G. N. nurodė, kad po įvykio matė nukentėjusiąją verkiančią, taigi, nors ji iš karto nepasisakė buvusi išžaginta, tai rodo, kad lytiniai santykiai su nuteistuoju įvyko prieš jos valią. Šios aplinkybės paneigia nuteistojo versiją, kad pati S. U. inicijavo lytinius santykius, ir patvirtina, kad nuteistasis suvokė, jog nukentėjusioji nenori, nesutinka su juo lytiškai santykiauti, suprato, jog lytinį aktą atlieka prieš jos valią, taigi – veikė tiesiogine tyčia.

R. A. nuteistas už tai, kad išžagino S. U. pasinaudodamas bejėgiška jos būkle (girtumu) ir kitaip atimdamas galimybę priešintis (laikydamas nukentėjusiosios rankas). Kasatorius nesutinka su teismų išvada, kad minėtą nusikaltimą jis padarė pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios būkle, nurodo prievarta jos negirdęs. Lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas su apsvaigusiu nuo alkoholio, narkotinių arba psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimo asmeniu gali būti vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle ir užtraukti baudžiamąją atsakomybę pagal BK 149 ar 150 straipsnį, jei teismas nustato, jog apsvaigimas taip paveikė nukentėjusįjį, kad atėmė galimybę suprasti su juo daromų veiksmų esmę ar priešintis kaltininkui ir lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas įvyko prieš nukentėjusiojo valią. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad S. U. buvo apsvaigusi nuo alkoholio – alkotesteriu nustatytas 2,7 promilės girtumas ir, kaip pati nurodė, dėl to negalėjo, nepajėgė priešintis nuteistojo veiksmams. Šiuo atveju neturi reikšmės, kaip šis apsvaigimas buvo sukeltas (nukentėjusiajai savanoriškai vartojant alkoholį ar kitiems asmenims prievarta ją nugirdžius). Taigi, teismai teisingai R. A. veiksmus kvalifikavo kaip išžaginimą, pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiosios būkle. Pažymėtina, kad tais atvejais, kai kaltininkas siekia lytiškai santykiauti su kitu asmeniu ir savo veiksmai sukelia šiam bejėgišką būklę (prievarta girdo alkoholiu, apsvaigina narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis ir pan.), išžaginimas gali būti kvalifikuojamas kaip padarytas panaudojant fizinį smurtą. Taigi, šiuo atveju kasatoriaus argumentas, kad jis prievarta nukentėjusiosios nenugirdė (to nenurodo ir ji pati), neturi teisinės reikšmės, nes ši aplinkybė – fizinio smurto panaudojimas – jam nėra inkriminuota.

Kasatorius taip pat nesutinka su jo padarytos veikos kvalifikavimu pagal BK 149 straipsnio 3 dalį – nurodo nežinojęs ir nesupratęs, kad nukentėjusioji S. U. yra nepilnametė. Pagal BK 149 straipsnio 3 dalį veika kvalifikuojama tais atvejais, kai nukentėjęs asmuo yra nepilnametis ir kaltininkas šią aplinkybę žinojo, suvokė arba galėjo ir turėjo suvokti. Tai, kad nuteistasis žinojo, jog S. U. yra nepilnametė, taip pat nustatyta iš jos nuoseklių parodymų, kuriuos patvirtino ir kiti bylos duomenys. Nukentėjusioji nurodė, kad iki įvykio bendravo su R. A. tiek gyvai, tiek telefonu, jiedu buvo kalbėję apie savo amžių, jis pasakė, kad jam 19 metų, o nukentėjusioji nurodė, kad jai 17 metų. Nuteistasis iš pradžių duodamas parodymus neigė, kad apskritai kalbėjo su nukentėjusiąją apie jos amžių iki įvykio, nurodė, kad įvykio metu išgertuvėse ji visiems pasisakė esanti pilnametė, kad jai 19 metų (šią versiją patvirtino ir išgertuvėse dalyvavę kiti vaikinai). Vėliau nuteistasis jau iš dalies pakeitė savo parodymus teigdamas, kad ir iki įvykio kalbėjo su nukentėjusiąją apie amžių ir ji neva nurodžiusi, kad jai 18 metų. M. K. nurodė, kad nukentėjusioji jam pasirodė jauna, iš išvaizdos jis nusprendė, kad ji nepilnametė, todėl jiems atvykus pajuokavo, kad R. A. atsivežė „straipsnį“, į tai nukentėjusioji atsakiusi, kad yra pilnametė. Šios aplinkybės rodo, kad R. A. turėjo suvokti ir suvokė, jog bendrauja su nepilnamete mergina – klausimas dėl nukentėjusiosios amžiaus (įtarimas, kad ji nepilnametė) išgertuvėse dalyvaujantiems asmenims buvo kilęs, be to, kaip minėta, R. A. savo amžių nukentėjusioji buvo nurodžiusi jau anksčiau.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvada, kad bylą nagrinėję teismai, vertindami įrodymus ir nustatydami faktines aplinkybes, Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų nepažeidė ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kvalifikuodami R. A. veiką pagal BK 149 straipsnio 3 dalį. Todėl tenkinti nuteistojo kasacinį skundą nėra pagrindo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo R. A. kasacinį skundą.

Teisėjai

Jonas Prapiestis Viktoras Aidukas Gintaras Goda