A-1566-662/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1566-662/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02889-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 16.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės, rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. B. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja V. B. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą skundu, kurį patikslino, (I t., b. 1. 1–28) prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2014 m. balandžio 29 d. įsakymą Nr. P-322 „Dėl tarnybinės nuobaudos Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorei V. B. paskyrimo“ (toliau – ir Įsakymas) (I t., b. l. 29–30).

Paaiškino, kad 2014 m. balandžio 14 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 17.9-1357 „Dėl Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės V. B. tarnybinių veiksmų“ (I t., b. l. 35–56) (toliau – ir 2014 m. balandžio 14 d. Išvada) buvo surašyta pažeidžiant Generalinio prokuroro 2012 m. sausio 9 d. įsakymo „Dėl tarnybinio patikrinimo atlikimo ir tarnybinės nuobaudos skyrimo prokurorams nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Nuostatai) 22.3 punktą, nes pareiškėjai su ja nesusipažinus, 2014 m. balandžio 17 d. buvo surašytas teikimas Nr. 17.9-1404 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo prokurorei V. B.“ (I t., b. l. 31–33) (toliau – ir Teikimas). Pažymėjo, kad su 2014 m. balandžio 14 d. Išvada ji susipažino tik 2014 m. balandžio 18 d. ir nurodė, kad joje yra daug neteisingų ir iškraipytų faktų. Paaiškinimą pateikė 2014 m. balandžio 22 d., kuriame nurodė naujas aplinkybes, tačiau į jas atsižvelgta nebuvo.

Nesutiko su 2014 m. balandžio 14 d. Išvadoje nurodytais teiginiais, jog ji netinkamai kontroliavo, organizavo ikiteisminį tyrimą Nr. 57-1-00620-12 ir jam vadovavo. Pabrėžė, kad šį ikiteisminį tyrimą atliko Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) Vilniaus rajono policijos komisariato pareigūnai. Iš pradžių nebuvo surinkta duomenų, patvirtinančių, kad S. M. ir P. G. veikoje nebuvo apgaulės, kaip nusikalstamos veikos, nustatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 1 dalyje. 2012 m. balandžio 13 d. buvo priimti nutarimai apklausti minėtus asmenis liudytojais, tačiau buvo gautas tarnybinis pranešimas, kad V.

G. išvykęs į Vokietiją, todėl 2012 m. rugpjūčio 13 d. jis byloje buvo patrauktas įtariamuoju ir paskelbta jo paieška. S. M. 2012 m. balandžio 25 d. buvo apklaustas liudytoju. Tai, kad nutarime buvo nurodžiusi ne tą BK straipsnį, laikė technine klaida, nurodydama, kad tai ikiteisminiam tyrimui nesutrukdė. Pareiškėjos vertinimu, išnykus nusikalstamos veikos, nustatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje, pagrindams, jos pačios priimtas nutarimas sustabdyti ikiteisminį tyrimą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 31 straipsniu, pasinaikino.

S. M. 2012 m. balandžio 30 d. pateikus 2 400 Lt sumokėjimo kvitą nukentėjusiajai, 2012 m. spalio 5 d. buvo priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą. Nutarimo, kuriuo buvo sustabdytas ikiteisminis tyrimas, nukentėjusioji neskundė, todėl neliko abejonių, kad nusikalstamos veikos neliko, o nutarimas V. G. pripažinti įtariamuoju ir paskelbti jo paiešką, buvo panaikintas. Jokio bylos nutraukimo 2012 m. birželio 29 d. nebuvo, o nesusipratimas dėl statistinės kortelės buvo išspręstas. Kategoriškai tvirtino, kad šioje byloje ikiteisminio tyrimo neatliko, ji atliko tik prokuroro kompetencijai paskirtus veiksmus.

Nesutiko, kad pažeidė BPK 176 straipsnio 1 dalies, 214 ir 212 straipsnių normų, konstatuotų tarnybinio patikrinimo komisijos. Nukentėjusiajai I. P. pranešimus su procesiniais sprendimais išsiuntė 2012 m. rugpjūčio mėn. bei 2012 m. spalio 9 d., prieš grąžindama bylą į Vilniaus AVPK Vilniaus rajono policijos komisariatą (toliau – ir Vilniaus RPK). Nurodė, kad nukentėjusioji paskambino pareiškėjai 2013 m. balandžio mėnesį ir pareiškė nepasitenkinimą, kad jai buvo sumokėta per maža suma ir pakartotinai paprašė gauti nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo Nr. 57-00620-12 nutraukimo.

Pakartotinai minėtą nutarimą išsiuntė 2013 m. balandžio 9 d. Pareiškėjos teigimu, priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą yra priimtas įstatymo nustatytose ribose, turinys ir forma atitinka įstatymo keliamus reikalavimus, išvados motyvuotos ikiteisminio tyrimo metu surinktais įrodymais.

Nesutiko ir su kitais atsakovo argumentais, kad nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. sausio 30 d. netinkamai kontroliavo, organizavo ikiteisminį tyrimą Nr. 57-1-1479-12 ir jam vadovavo.

Šioje byloje ikiteisminio tyrimo, turėdama bylą savo žinioje, neatliko, nes tai jai nebuvo pavesta. Bylą tyrė Vilniaus RPK tyrėjai M. M., V. L., specialistas A. M.. Ši byla prokuratūroje procesinio sprendimo priėmimui buvo gauta 2012 m. gruodžio 3 d., o 2013 m. sausio 30 d. pareiškėjos sprendimu buvo sustabdyta. Apie tyrimo sustabdymą informavo nekentėjusiąją 2013 m. sausio 30 d., bet ne po 4 mėnesių, kaip tvirtina atsakovas. Sulaukus nukentėjusiosios skambučio, kurio metu buvo pareikšta, kad ji nutarimo negavo, pareiškėja pakartotinai išsiuntė nutarimą nukentėjusiajai ir pasiūlė atvykti apklausai, tačiau nukentėjusioji neatvyko. Vilniaus RPK pareigūnams buvo nurodžiusi nuvykti pas nukentėjusiąją ir ją apklausti. Pareigūnams nuvykus, nukentėjusioji jokių įtariamųjų neįvardijo. Pabrėžė, kad nutarimas sustabdyti ikiteisminį tyrimą buvo apskųstas aukštesniam prokurorui, o vėliau ir teismui, kuris nukentėjusios skundo netenkino. Pabrėžė, kad ir kitas prokuroras, kuris vėliau kontroliavo šį tyrimą, buvo priėmęs nutarimą sustabdyti tyrimą. Sutiko, kad nutarimo sustabdyti ikiteisminį tyrimą dėstomojoje dalyje yra įsivėlusi klaida, tačiau, pareiškėjos teigimu, iš bylos turinio aišku, kad nukentėjusiosios A. P. turtas buvo apgadintas. Nukentėjusiosios teiginius, kad tik 2013 m. birželio mėn. pirmą kartą skambino pareiškėjai dėl susipažinimo su ikiteisminio tyrimo medžiaga, kad pareiškėja jai niekada nebuvo skambinusi, vertino kritiškai. Pažymėjo, kad nukentėjusioji realizavo savo teises apskųsti procesinį sprendimą, todėl darė išvadą, kad negalima tvirtinti, jog dėl pareiškėjos neveikimo buvo pažeistos nukentėjusiosios teisės.

Pareiškėja visada įsiuva procesinius sprendimus bei atsakymus į bylą bei pati padaro aprašą, o raštinei pateikdama medžiagą, prideda ne tik lydraštį, bet ir atsakymų kopijas. Raštinės darbuotojai dažniausiai užregistruoja tik lydraščius bei atsakymus, o į bylą įsiūtiems atsakymams dažniausiai neužrašo numerio, todėl labai dažnai atsakymai lieka be registracijos numerių. Pabrėžė, kad šioje byloje procesinis sprendimas buvo priimtas tik policijos pareigūnams atlikus ikiteisminio tyrimo veiksmus, kriminalinės paieškos priemones bei pareiškėjos žodinius nurodymus. Tvirtino, kad pareiškėjos, kaip prokurorės, atžvilgiu buvo pažeistos Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo (toliau – ir Prokuratūros įstatymas) 11 straipsnio 2 dalies bei 15 straipsnio 3 dalies nuostatos.

Dėl baudžiamosios bylos Nr. 57-1-01705-10 duomenų, sudarančių valstybės paslaptį, atskleidimo nurodė, kad nors ji Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – ir atsakovas Generalinė prokuratūra) Organizuotų nusikaltimų skyriaus prokurorui A. S. ir pripažino, jog pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos paslapčių įstatymo (toliau – ir VTPĮ) 22 straipsnio 3 dalį, tačiau, pareiškėjos teigimu, tarnybinė nuobauda už šį pažeidimą negalėjo būti pritaikyta ir tarnybinis patikrinimas neturėjo būti pradėtas, o pradėtas turėjo būti nutrauktas, nes tarnybinė nuobauda gali būti paskirta per 6 mėn., tačiau ne vėliau kaip per 36 mėn. nuo pažeidimo padarymo dienos. Visas kontrolės bylas, išeidama atostogų nuo 2013 m. liepos 8 d., atidavė vyr. prokurorei T. P., o 2014 m. rugpjūčio 12 d. kontrolės bylas dar kartą pateikė vyr. prokurorei J. K.. Atsakovo teiginius, jog atostogų bei ligos laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 8 d. iki 2013 m. lapkričio 7 d. nepateikė vyr. prokurorei jokios informacijos apie savo einamuosius darbus, vertino kritiškai.

Pareiškėjai nepranešus ir nesant jokio pagrindo vyr. prokurorė J. K. nusprendė atlikti jos tarnybiniame kabinete dokumentų patikrą, kas, pareiškėjos vertinimu, pažeidžia Prokuratūros įstatymo 12 straipsnio 4 dalį. Pareiškėjos teigimu, jokio tarnybinio būtinumo paimti dokumentus iš kabineto nebuvo. Manė, kad nepažeidė Prokuratūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 7 punkto, nes su spintoje voke esančiais dokumentais pašaliniai asmenys nesusipažino, valstybės paslaptis nebuvo atskleista. Tvirtino, kad pareiškėjai nepranešus ir jos atžvilgiu nepradėjus ikiteisminio tyrimo, darbo kabinete buvo atlikta krata, kas sąlygojo Prokuratūros įstatymo 4 straipsnio, 11 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 4 dalies bei 15 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimus.

Įsakymas yra neteisėtas todėl turi būti panaikintas, nes pareiškėjai su 2014 m. balandžio 14 d. Išvada susipažinus tik 2014 m. balandžio 18 d. ir 2014 m. balandžio 22 d. pateikus paaiškinimą dėl naujų, neištirtų, neišsiaiškintų bei neteisingai nurodytų aplinkybių tiek dėl ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 57-1-00620-12, tiek dėl ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 57-1-1479-12, tiek dėl įslaptintų dokumentų kopijų darymo ir laikymo, generalinis prokuroras nepratęsė tarnybinio patikrinimo, atsakymą surašė 2014 m. balandžio 29 d., jai įteikė 2014 m. balandžio 30 d., t. y. jau po nuobaudos paskyrimo.

Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepimu į pareiškėjos skundą (I t., b. l. 119–129) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjai dėl atostogų ir ligos nesant tarnyboje ilgiau kaip 4 mėn., vyr. prokurorei J. K. iškilo sunkumų organizuojant skyriaus darbą. Apie tai ji 2013 m. lapkričio 6 d. tarnybiniu pranešimu informavo Vilniaus apygardos Vilniaus apylinkės vyr. prokurorą. Vyr. prokurorė nurodė, kad pareiškėja nepateikė skyriaus vyr. prokurorei jokios informacijos apie savo einamuosius darbus, kad ją pavaduojantiems prokurorams būtina perduoti pareiškėjos kontroliuotų tyrimų sekamąsias bylas, todėl tikslinga prokurorės kabinete padaryti dokumentų patikrinimą. 2013 m. lapkričio 7 d. pavedimu Vilniaus apygardos Vilniaus apylinkės vyr. prokuroras G. B. sudarė komisiją, kuriai pavedė atlikti pareiškėjos kabinete esančių dokumentų patikrinimą ir pateikti išvadą. Komisija, vykdydama pavedimą, pateikė du dokumentus – 2013 m. lapkričio 12 d. tarnybinį pranešimą Nr. 1.12-(208711)-822, kuriame buvo nurodyta, kad pareiškėjos kabinete neužrakintame seife rastos dokumentų kopijos su žyma „Visiškai slaptai“ iš baudžiamosios bylos Nr. 57-1-01705-10 ir 2013 m. lapkričio 29 d. išvadą Nr. 1.12-(208711)-861, kurioje nurodyta, kad pareiškėjos kabinete rasta asmenų mirties faktų medžiaga, kuriose nebuvo duomenų apie priimtus procesinius sprendimus, baudžiamoji byla Nr. 57-1-1758-98, kurioje taip pat nebuvo duomenų apie priimtą procesinį sprendimą bei didelis kiekis procesinio ir kitokio pobūdžio dokumentų, kurie nesusisteminti, laikomi krūvose.

Pareiškėjos kabinete buvo atliekama ne krata, o dokumentų patikrinimas, siekiant tinkamai organizuoti sklandžią Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus, o taip pat ir prokuratūros bei teismų veiklą. Sudaryta komisija, atlikdama dokumentų patikrinimą pareiškėjos kabinete, prokurorės proceso sprendimų niekaip nelėmė, nesikišo į jos procesinę veiklą, tačiau radusi keletą medžiagų be priimtų procesinių sprendimų ir nustačiusi kitų tarnybinio pažeidimo požymių, informavo apie tai vadovybę, kuri pagal savo kompetenciją inicijavo tarnybinį patikrinimą pareiškėjos atžvilgiu.

Pažymėjo, kad atliekant tarnybinį patikrinimą bei priimat skundžiamą įsakymą buvo laikomasi visų Nuostatuose nustatytų reikalavimų ir jokių procedūrinių pažeidimų nebuvo padaryta. 2014 m. balandžio 14 d. Išvadoje aprašytos ir įvertintos konkrečios pareiškėjos padarytų pažeidimų aplinkybės, jų sudėtis, nurodytas teisinis atsakomybės pagrindas bei motyvai dėl konkrečios tarnybinės nuobaudos paskyrimo.

Nesutiko su pareiškėjos teiginiu, kad tarnybinė nuobauda už baudžiamosios bylos Nr. 57-01705-10 dokumentų, sudarančių valstybės paslaptį, kopijavimą ir netinkamą jų saugojimą paskirta praleidus senaties terminus. Tarnybinio patikrinimo metu nebuvo nustatyta, kada pareiškėja padarė šių dokumentų kopijas, tačiau šiuo atveju konstatuotas tarnybinis pažeidimas apima valstybės paslaptį sudarančių dokumentų kopijų darymą ir netinkamą jų saugojimą. Šio pažeidimo dalis, t. y. netinkamas kopijų saugojimas, yra neatskiriama nuo kopijų darymo, todėl vertino, kad pareiškėjos pažeidimas laikytinas tęstiniu ir truko nuo 2010 m. lapkričio 9 d. (pareiškėjos tvirtinimu) iki 2013 m. lapkričio 12 d., kuomet šios kopijos buvo aptiktos pareiškėjos kabineto seife. Atsakovas nurodė, kad generalinis prokuroras apie šį pareiškėjos pažeidimą sužinojo 2013 m. lapkričio 20 d., todėl paskutinė tarnybinės nuobaudos taikymo data – 2014 m. gegužės 20 d., tačiau pareiškėjai tarnybinė nuobauda paskirta 2014 m. balandžio 29 d.

Nėra reikšminga aplinkybė, ar su minėtuose dokumentuose esančia informacija kas nors susipažino, nes atsakomybė kyla už pačią veiką, neatsižvelgiant į pavojingų padarinių kilimą, todėl Įsakyme teisingai konstatuota, kad pareiškėja, laikydama dokumentų su žyma „Visiškai slaptai“ kopijas neužrakintame seife ir tokiu būdu sudarydama sąlygas ir galimybę šių dokumentų atskleidimui, padarė tarnybinį pažeidimą.

Pasisakydamas dėl ikiteisminio tyrimo Nr. 57-1-00620-12 atsakovas rėmėsi BPK 31 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, kad nagrinėjamu atveju ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikti visi reikiami proceso veiksmai ir išnaudotos visos galimybės nustatyti nusikalstamą veiką padariusį asmenį. Šioje byloje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį dėl galimo sukčiavimo, gavus I. P. pareiškimą ir jo patikslinimą. 2012 m. balandžio 5 d. apklausta kaip liudytoja I. P. parodė, kad turtines pretenzijas (3 900 Lt) dėl durų nepagaminimo ji turi tik S. M.. 2012 m. balandžio 25 d.

šis asmuo pripažino, kad gavo iš nukentėjusiosios pinigus už durų pagaminimą, tačiau paaiškino, kad negalėjo šio užsakymo įvykdyti, nes susižalojo pirštus, įsipareigojo grąžinti skolą nukentėjusiajai. 2012 m. gegužės 25 d. Vilniaus RPK tyrėjos Ž. Ž. pranešime pareiškėjai buvo išreikšta nuomonė, kad tarp nukentėjusiosios ir S. M. susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, todėl nukentėjusioji dėl padarytos žalos turi teisę kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka. Vilniaus RPK pateikė duomenis (20 ikiteisminio tyrimo rezultatų statistinę kortelę) su pareiškėjos parašu, kad 2012 m. birželio 29 d. ikiteisminis tyrimas minėtoje byloje nutrauktas. 2012 m. birželio 29 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą nei baudžiamojoje byloje, nei kontrolės byloje nebuvo, pareiškėja jo priėmimo faktą neigia.

Priimtame 2013 m. rugpjūčio 23 d. nutarime pripažinti P. G. įtariamuoju pagal 186 straipsnio 1 dalį (tokia veika iš viso nebuvo tiriama) ir paskelbti jo paiešką vietoje BPK 21 straipsnio 3 dalies ir 142 straipsnio pareiškėja nurodė BPK 170 straipsnį ir šias klaidas nepagrįstai vadina techninėmis klaidomis, o 20 kortelės apie ikiteisminio tyrimo nutraukimą pasirašymą ir pateikimą policijos įstaigai – nesusipratimu. Atsakovo teigimu, prokuroras yra baudžiamojo proceso vadovas ir toks jo vaidmuo yra ypač svarbus, visi prokuroro veiksmai ir sprendimai ikiteisminiame tyrime turi būti motyvuoti ir atitikti teisės aktų nuostatas.

Darė išvadą, kad visi kiti faktai apie padarytus pareiškėjos pažeidimus atliekant tyrimą šioje byloje, yra patvirtinti ikiteisminio tyrimo medžiagoje bei 2014 m. balandžio 14 d. Išvadoje esančiais dokumentais, nukentėjusiosios I. P. paaiškinimu, Vilniaus apygardos prokuratūros Dokumentų valdymo skyriaus (toliau – ir DVS) vedėjos R. M. paaiškinimu ir duomenimis iš DVS.

Dėl ikiteisminio tyrimo Nr. 57-1-1479-12 paaiškino, kad pareiškėja klaidina teismą, jog jos žinioje ši byla nebuvo. Šis ikiteisminis tyrimas Vilniaus apylinkės prokuratūroje gautas 2012 m. rugpjūčio 1 d. ir tą pačią dieną perduotas pareiškėjai. Nustatyta, jog pareiškėja 2012 m. liepos 30/31 dienomis vizavo pranešimą apie pradėtą ikiteisminį tyrimą Nr. 10-57-PER-1504 ir pavedė jį atlikti Vilniaus RPK pareigūnams, o 2013 m. sausio 30 d. priėmė nutarimą sustabdyti šį ikiteisminį tyrimą. Iki pranešat prokurorui apie ikiteisminio tyrimo pradėjimą buvo atlikti kai kurie neatidėliotini veiksmai, tačiau viso ikiteisminio tyrimo kontrolės metu prokurorė privalėjo imtis visų įstatymų nustatytų priemonių, o gavusi šią medžiagą 2012 m. rugpjūčio 1 d., patikrinti ją ir, esant pagrindui, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnams privalomus nurodymus arba per protingą terminą priimti proceso sprendimą.

Minėtas ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas dėl svetimo turto apgadinimo, apipylus jį nenustatytu skysčiu. Įvykio vietos apžiūros metu buvo paimtos nuoplovos, pluošto fragmentai su medžiagų liekanomis, todėl akivaizdu, kad buvo būtina paskirti užduotį specialistui dėl objekto tyrimo bei atlikti kitus veiksmus, tačiau pareiškėja 2013 m. sausio 30 d. nutarimu ikiteisminį tyrimą sustabdė, konstatuodama, kad visi galimi ikiteisminio tyrimo veiksmai šioje medžiagoje atlikti. 2013 m. rugpjūčio 6 d. Vilniaus rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs nukentėjusiosios A. P. skundą, konstatavo, kad ikiteisminis tyrimas sustabdytas, kai ne visi proceso veiksmai atlikti: nenustatyti ir neapklausti asmenys, galintys paaiškinti reikšmingas aplinkybes, nepaskirtos užduotys specialistams. Dėl pareiškėjos argumento, kad ir kita prokurorė, kuriai šis tyrimas buvo perduotas, ikiteisminį tyrimą taip pat sustabdė, nurodė, jog būtent dėl prarasto laiko, kuomet nebuvo atlikti jokie veiksmai, pasidarė nebeįmanomas specialisto tyrimo atlikimas, todėl žymiai sumažėjo galimybės rasti nusikalstamą veiką padariusius asmenis ir tuo pasireiškė neigiama įtaka tyrimui. Kitus pareiškėjos ikiteisminiame tyrime Nr. 57-1-1479-12 padarytus pažeidimų faktus patvirtina tarnybinio patikrinimo metu surinkti dokumentai, duomenys iš DVS, D. U. paaiškinimas, nukentėjusiosios A. P. 2014 m. kovo 20 d. paaiškinimas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimu (VI t., b. l. 42–54) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas aptarė bylos faktines aplinkybes, rėmėsi Prokuratūros įstatymo 1, 40, 41 straipsnio 2 dalies 4 punktu bei 6 dalimi ir Nuostatų 15 punktu. Nurodė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra akcentavęs, kad motyvuota tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada yra tas juridinę reikšmę turintis aktas, kuriuo nustatomas (jei nustatomas) pareigūno padaryto konkretaus tarnybinio nusižengimo padarymo faktas, visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, pateikiamas tarnybinio nusižengimo kvalifikavimas pagal atitinkamas pažeistų teisės aktų normas, apibrėžiamos tarnybinės atsakomybės ribos, taip pat kaltinimo, nuo kurio pareigūnas turi teisę gintis, apimtis. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada, kuria remiamasi priimant individualų administracinį aktą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, yra tokio akto sudedamoji (motyvuojamoji) dalis. Kaip matyti iš skundžiamo įsakymo, įsakymas priimtas remiantis tarnybinio patikrinimo išvada ir Teikimu. Spręsdamas ginčą dėl individualaus administracinio akto skirti tarnybinę nuobaudą pagrįstumo bei teisėtumo, teismas turi nustatyti, ar atlikto tarnybinio patikrinimo išvadoje yra tyrimo metu surinkta medžiaga paremtų duomenų, patvirtinančių, jog pareigūnas padarė veikas, kuriose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, taip pat tai, ar atsakovas laikėsi tarnybinių nuobaudų skyrimo pagrindinių procedūrų ir taisyklių.

BPK 2 straipsnyje nustatyta, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Lietuvos Respublikos prokuratūra yra įsteigta, specialus prokuroro statusas ir įgaliojimai yra nustatyti tam, kad prokurorai teisės aktų nustatyta tvarka atskleistų nusikalstamas veikas ir užtikrintų, kad jas padarę asmenys įstatymų nustatyta tvarka ir atvejais būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Prokuroro statusas yra ypatingas, įstatymais jam pavestos ypatingos reikšmės užduotys, susijusios su visos visuomenės apsauga nuo sunkiausių teisės pažeidimų – nusikaltimų, prokurorui keliami aukšti kvalifikacijos bei asmeninių savybių reikalavimai. Todėl sprendžiant dėl prokuroro kaltės klausimo svarbu atsižvelgti ne tik į tas aplinkybes, kurios trukdė prokurorui atlikti tam tikrus veiksmus, bet ir į tai, kokių priemonių ėmėsi prokuroras, siekdamas pašalinti iškilusias kliūtis, trukdančias jam tinkamai atlikti savo pareigas. Kalta veika yra ne tik tokia veika, kuria tyčia siekiama tam tikrų neigiamų padarinių, bet ir tokia veika, kurią darydamas asmuo lengvabūdiškai tikisi išvengti neigiamų pasekmių, arba nors ir nenumato, kad neigiami padariniai gali atsirasti, tačiau turi ir gali tai numatyti. Teismo vertinimu, būtent prokuroro pareiga yra užtikrinti, kad ikiteisminis tyrimas nebūtų nepagrįstai užvilkintas tiek, kad įtariamieji išvengtų baudžiamosios atsakomybės dėl baudžiamosios senaties terminų pabaigos.

Pareiškėja tvirtino, kad tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas nepagrįstai, nes tarnybinio patikrinimo pagrindu tapę dokumentai buvo paimti neteisėtai, pažeidžiant Konstituciją, Prokuratūros įstatymo 4 straipsnio, 11 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 4 dalies, 15 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatas. Pareiškėjos vertinimu, jai nepranešus ir nesant jokio pagrindo, vyr. prokurorė J. K. nepagrįstai atliko jos tarnybiniame kabinete dokumentų patikrą. Iš pareiškėjos skundo turinio matyti, kad ji tai vertina kaip atliktą kratą be pareiškėjos sutikimo ir nesant tam teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas su šiais pareiškėjos argumentais nesutiko.

Įvertinęs Prokuratūros įstatymo 12 straipsnio nuostatas, teismas padarė išvadą, kad reikalavimu gauti prokuroro sutikimą įeiti į jo tarnybines patalpas, įstatymų leidėjas siekė užtikrinti, kad nebūtų neteisėto kišimosi į prokuroro procesinę veiklą, kad pašaliniai asmenys negalėtų susipažinti su prokuroro turimais užrašais ir dokumentais. Tačiau ši nuostata negali būti taikoma, kai yra būtinumas patekti į prokuroro tarnybines patalpas siekiant tinkamai organizuoti prokuratūros padalinio darbą, užkirsti kelią galimam tarnybiniam pažeidimui. Imunitetas – tai asmens neliečiamybės papildomos garantijos, reikalingos ir būtinos to asmens pareigoms tinkamai atlikti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas). Teismo vertinimu, prokuroro nepriklausomumo garantijų sistema negali sudaryti ir nesudaro jokių prielaidų, kuriomis prokuroras galėtų pateisinti netinkamą jam įstatymų priskirtų funkcijų atlikimą. Lietuvos Respublikos prokuratūros darbo reglamente nustatyta, kad apylinkės prokuratūros skyriaus vyriausiasis prokuroras užtikrina apylinkės prokuratūros skyriaus prokurorų, valstybės tarnautojų ir darbuotojų darbo drausmę, darbo krūvio tolygų paskirstymą ir vykdo jo kontrolę (44.1 p.). Vertinant priešingai, taip, kaip vertina pareiškėja, atitinkamos prokuratūros vadovai negalėtų tinkami organizuoti ir kontroliuoti vadovaujamo skyriaus prokurorų darbo, negalėtų užtikrinti darbo drausmės, darbo krūvio tolygaus paskirstymo, negalėtų organizuoti valstybinio kaltinimo palaikymo, negalėtų prižiūrėti, kaip yra laikomasi generalinio prokuroro, departamento, skyriaus prokuroro įsakymų ar nurodymų.

Iš pareiškėjos pateiktų argumentų galima būtų daryti išvadą, kad prokuroras be jo sutikimo negalėtų būti nubaustas už padarytus tarnybinius pažeidimus, nes nesant jo sutikimo, surinkti įrodymus apie jo galimai padarytus tarnybinius pažeidimus nebūtų galimybės. Teismo vertinimu, toks minėtų nuostatų vertinimas prieštarautų teisėtumo ir teisingumo principams.

Byloje nustatyta, to neginčija ir pareiškėja, kad laikotarpiu 2013 m. liepos 8 d.–2013 m. lapkričio 28 d. pareiškėja dėl atostogų ir ligos nebuvo tarnyboje ilgiau kaip 4 mėn., tačiau pareiškėja tvirtina, kad jokio dokumentų patikrinimo nereikėjo atlikti, nes visas kontrolės bylas, išeidama atostogų, ji atidavė vyr. prokurorei T. P., o 2014 m. rugpjūčio 12 d. kontrolės bylas dar kartą pateikė vyr. prokurorei J. K.. Šie pareiškėjos argumentai prieštarauja byloje surinktai medžiagai.

Rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus vyr. prokurore J. K. paskirta nuo 2013 m. rugpjūčio 10 d. (II t., b. l. 73) ir nuo šios dienos ji perėmė visus dokumentus bei tarnybinius reikalus. Vilniaus apygardos prokuratūros vyr. prokuroro 2013 m. kovo 8 d. įsakymu „Dėl Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorų veiklos sričių patvirtinimo, specializacijų baudžiamajame procese ir ikiteisminių tyrimų paskirstymo prokurorams tvarkos nustatymo“ Nr. V-4 2.101.2 punkte nustatyta, kad Šeštojo skyriaus prokurorė V. D., laikinai nesant prokurorės V. B., ją pavaduoja (II t., b. l. 34), kuri 2013 m. gruodžio 30 d. pateikė paaiškinimą, kad pareiškėja savo eilinių atostogų ir nedarbingumo metu jokių tarnybinių dokumentų, reikalingų pavadavimui, neperdavė (II t., b. l. 67); Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus vyr. prokurorės J. K. 2013 m. lapkričio 6 d. tarnybinis prašymas, kuriame nurodyta, jog pareiškėja neinformavo vyr. prokurorės apie bylos Nr. 57-1-1669-12 eigą, taip pat teisminiam nagrinėjimui perduotose bylose kitiems skyriaus prokurorams pavesta palaikyti kaltinimus bei kontroliuoti ikiteisminius tyrimus, tačiau kontrolės bylos nebuvo perduotos, todėl kyla keblumų (I t., b. l. 61). Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras G. B., atsižvelgdamas į Šeštojo skyriaus vyr. prokurorės J. K. tarnybinį prašymą dėl pareiškėjos kabinete esančių dokumentų patikrinimo, pavedė atlikti pareiškėjos kabinete esančių dokumentų patikrinimą, sudarė tam komisiją, kurią įpareigojo atlikus patikrinimą, iki 2013 m. lapkričio 29 d. pateikti patikrinimo išvadą (I t., b. l. 62).

Teismas, įvertinęs teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes, nusprendė, kad nagrinėjamu atveju patekimas į pareiškėjos (prokurorės) tarnybinį kabinetą be jos sutikimo, negali būti vertinamas kaip kišimasis į prokuroro procesinę veiklą ir juo labiau negali būti vadinamas krata. Teismas pritaria atsakovo argumentams, kad šiuo atveju buvo ne tik teisėta, bet ir būtina patekti į pareiškėjos kabinetą tam, kad būtų užtikrinta sklandi skyriaus, o taip pat ir prokuratūros bei teismų veikla.

Pareiškėja taip pat skunde tvirtino, kad dar jai nesusipažinus su 2014 m. balandžio 14 d. Išvada (susipažino 2014 m. balandžio 18 d.), 2014 m. balandžio 17 d. buvo surašytas teikimas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo.

Atsakydamas į šiuos pareiškėjos argumentus, teismas rėmėsi Nuostatų 29 ir 33 punktais. Paaiškino, kad Teikime turi būti nurodyti padaryto tarnybinio pažeidimo sudėties elementai, tarnybinio pažeidimo teisinis vertinimas ir siūloma tarnybinės nuobaudos rūšis. Tarnybinio patikrinimo išvada nesaisto teikimą rašančio prokuroro. Taigi tai, kad pareiškėja su 2014 m. balandžio 14 d. Išvada buvo supažindinta 2014 m. balandžio 18 d., niekaip negali lemti teikimą rašančio prokuroro. Prokuroras, galimai padaręs tarnybinį pažeidimą, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo Nuostatų 18 punkte nurodyto pranešimo gavimo dienos gali tikrintojui pateikti rašytinį paaiškinimą dėl tarnybinio pažeidimo. Pareiškėjai pranešimas „Dėl galimai padarytų tarnybinių nusižengimų“ įteiktas 2014 m. kovo 3 d. (tą patvirtina ir pati pareiškėja) (IV t., b. l. 95–98), paaiškinimą pareiškėja pateikė 2014 m. kovo 14 d. (I t., b. l. 74–88), o susipažinus su 2014 m. balandžio 14 d. Išvada 2014 m. balandžio 22 d. pateikė dar vieną paaiškinimą (I t., b. l. 89–110). Nuostatai nenustato imperatyvo, kada tikrinamas prokuroras turi būti supažindintas su tarnybinio patikrinimo išvada, be to, išvada laikytina skundžiamo įsakymo sudedamąja dalimi, todėl vėlesnis susipažinimas su išvada, netrukdo ir nesutrukdė pareiškėjai ginti savo teisių įstatymo nustatyta tvarka.

Pareiškėjos teigimu, papildomas tarnybinis patikrinimas negalėjo būti pavestas atlikti. Teismas su šiais pareiškėjos argumentais sutikti negali. Atsakydamas į šį pareiškėjos argumentą teismas rėmėsi Nuostatų 30, 34.1 ir 34.2 punktais ir nustatė, kad papildomas tarnybinis patikrinimas galėjo būti atliekamas. Jei generalinis prokuroras (jo nesant – generalinio prokuroro pavaduotojas pagal kompetenciją) pavedė atlikti papildomą tarnybinį patikrinimą, toks tarnybinis patikrinimas baigiamas surašant motyvuotą tarnybinio patikrinimo išvadą, kuri panaikina ankstesnę tarnybinio patikrinimo išvadą. Tokiu atveju, esant pagrindui skirti tarnybinę nuobaudą, surašomas teikimas Nuostatų nustatyta tvarka. Nuobaudos skyrimo terminas skaičiuojamas nuo papildomo tarnybinio patikrinimo išvados surašymo dienos (Nuostatų 36 p.).

Pasisakydamas dėl pažeidimų, susijusių su ikiteisminiu tyrimu Nr. 57-1-01705-10 teismas pažymėjo, kad pareiškėja neneigė pažeidusi VTPĮ 22 straipsnio 3 dalį, tačiau tvirtino, kad nuobauda už tai negalėjo būti paskirta, nes 2013 m. lapkričio 12 d. buvo suėjęs senaties terminas, tačiau teismas su šiais pareiškėjos argumentais nesutiko. Rėmėsi Prokuratūros įstatymo 41 straipsnio 6 dalimi ir pažymėjo, kad pagal ankščiau aptartą teisinį reguliavimą termino skirti tarnybinę nuobaudą skaičiavimui yra ypač reikšminga nustatyti tarnybinio nusižengimo padarymo dieną.

Sudėtinis tęstinis nusižengimas – tai dažniausiai keletas veikų, kurių kiekviena atskirai paėmus taip pat yra nusižengimas. Tęstinis nusižengimas laikomas baigtu padarius pirmą neteisėtą veiksmą ir trunka tol, kol pats pažeidėjas nutraukia šiuos veiksmus arba kompetentingos valstybės institucijos pareigūnas nustato teisės pažeidimo faktą. Kai subjektas nevykdo tam tikros teisinės pareigos, tęstinis pažeidimas yra trunkamojo pobūdžio ir baigiasi, kai subjektas pareigą įvykdo arba pažeidimą nutraukia kompetentinga institucija ar pareigūnas. Tokiais atvejais pažeidimo padarymo diena sutampa su jo pabaigos diena. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aptariant tęstinio tarnybinio nusižengimo atvejus, ne kartą buvo pažymėta, kad tais atvejais, kai padaryti pažeidimai savo esme yra tam tikrų įstatymuose bei kituose teisės aktuose nustatytų pareigų neatlikimas, neveikimas, kuris savo pobūdžiu yra tęstinis pažeidimas, tokie nusižengimai trunka, iki įvykdomas įstatymo ar kitų teisės aktų nustatytas reikalavimas (2012 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1889/2012, 2005 m. gegužės 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A10-593/2005).

Pareiškėja tvirtino, kad įslaptintų dokumentų kopijas padarė 2010 m. lapkričio 9 d., o jos rastos buvo tik 2013 m. lapkričio 12 d. pareiškėjos tarnybiniame kabinete (I t., b. l. 24).

Teismas konstatavo, kad pareiškėja padarė tęstinį tarnybinį nusižengimą. Visų pirma, ji 2010 m. lapkričio 9 d. padarė įslaptintų dokumentų kopijas ir jas netinkamai saugojo. Tarnybinis nusižengimas truko iki 2013 m. lapkričio 12 d., kuomet kopijos buvo rastos. Tarnybinio nusižengimo padarymo diena sutampa su jo pabaigos diena, todėl Prokuratūros įstatymo 41 straipsnio 6 dalyje nustatytas terminas nėra praleistas. Kiti pareiškėjos skunde nurodyti argumentai, susiję su šiuo pažeidimu, teisinės reikšmės neturi, nes ji šį pažeidimą pripažino.

Pasisakydamas dėl ikiteisminio tyrimo Nr. 57-1-00620-12 pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pažeidimas konstatuotas dėl to, jog nesant pagrindo pareiškėja sustabdė šį ikiteisminį tyrimą, remdamasi BPK 31 straipsniu. 2012 m. rugpjūčio 23 d. nutarime pripažinti asmenį įtariamuoju pagal BK 186 straipsnio 1 dalį ir paskelbti jo paiešką taikė netinkamas BPK normas. 2012 m. rugpjūčio 27 d. gavusi pranešimą iš Vilniaus AVPK, kad įtariamojo asmens paieška negalima, nes ikiteisminis tyrimas nutrauktas 2012 m. birželio 29 d., nesiaiškino, kodėl ir kuo remiantis ikiteisminio tyrimo įstaiga pateikė tokius duomenis, ir kodėl tyrimo rezultatų statistinėje kortelėje yra įrašas su jos parašu apie minėto ikiteisminio tyrimo nutraukimą, o 2012 m. spalio 5 d. priėmė nutarimą minėtą ikiteisminį tyrimą nutraukti. Pranešimą nukentėjusiai apie tyrimo nutraukimą išsiuntė ne 2012 m. spalio 5 d. (kaip nurodyta lydraštyje), o 2013 m. balandžio 9 d. Pareiškėja tvirtino, kad šių pažeidimų nepadarė, tačiau pareiškėjos paaiškinimai yra prieštaringi, nes skunde ji nurodė, kad šių pažeidimų nepadarė, tačiau vėliau paaiškino, kad buvo įsivėlusios techninės klaidos bei „nesusipratimai“.

Rašytinė bylos medžiaga patvirtino, kad 2012 m. balandžio 5 d. Vilniaus RPK buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas medžiagoje Nr. 57-1-00620-12, pagal nusikalstamos veikos požymius, nustatytus BK 182 straipsnio 1 dalyje, dėl galimo sukčiavimo (IV t., b. l. 103). 2012 m. rugpjūčio 23 d. nutarimu asmuo buvo pripažintas įtariamuoju pagal BK 186 straipsnio 1 dalį (nors tyrimas pradėtas 182 str. 1 d.) ir vadovaujantis BPK 170 straipsniu, nutarta paskelbti jo paiešką (IV t., b. l. 105). Tos pačios dienos nutarimu, pareiškėja, vadovaudamasi BPK 31 straipsniu ir 170 straipsnio 4 dalies 2 punktu, nusprendė sustabdyti šį ikiteisminį tyrimą (IV t., b. l. 106).

Tai, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, patvirtina rašytinė bylos medžiaga (IV t., b. l. 102). Pareiškėja neneigia, jog 2012 m. rugpjūčio 23 d. nutarime, kuriuo asmenį pripažino įtariamuoju ir paskelbė jo paiešką bei 2012 m. rugpjūčio 23 d. nutarime, kuriuo ikiteisminis tyrimas buvo sustabdytas, nurodė netinkamus BK bei BPK straipsnius, tačiau tai įvardijo technine klaida (I t., b. l. 5). „Nesusipratimu“ pareiškėja įvardijo statistinės kortelės užpildymą (I t., b. l. 5), kurioje buvo nurodyta ir jos parašu patvirtinta, kad ikiteisminis tyrimas 2012 m. birželio 29 d. buvo nutrauktas (IV t., b. l. 126). Nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą nėra, o pareiškėja kategoriškai tvirtino, kad jokio ikiteisminio tyrimo 2012 m. birželio 29 d. nenutraukė. Teismas pažymėjo, kad surinkta medžiaga bei pareiškėjos paaiškinimai leidžia daryti išvadą, jog pareiškėja nesiėmė jokių priemonių, kad šis pažeidimas būtų pašalintas. Byloje nėra nei duomenų, nei pareiškėjos paaiškinimų, kodėl ji, gavusi Vilniaus RPK Kriminalinės policijos skyriaus 2012 m. rugpjūčio 30 d. raštą Nr. 10-57-S-24409 (V t., b. l. 92), kuriame nurodyta, kad negalima įtariamojo paieška, nes šis ikiteisminis tyrimas 2012 m. birželio 29 d. yra nutrauktas, nesikreipė ir nesiaiškino, apie šių duomenų tikrumą ir teisėtumą, nes, kaip tvirtina pareiškėja, ji nėra priėmusi jokio nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą. Pareiškėjos veiksmai (neveikimas) nagrinėjamu atveju buvo netinkami. Pareiškėja tvirtino, kad pranešimą nukentėjusiai apie tyrimo nutraukimą išsiuntė 2012 m. spalio 5 d., o ne po pusės metų. Šiuos pareiškėjos argumentus paneigia tarnybinio patikrinimo metu surinkta rašytinė bylos medžiaga, t. y. pačios nukentėjusiosios 2014 m. kovo 26 d. paaiškinimas (IV t., b. l. 169), Vilniaus apygardos prokuratūros DVS vedėjos R. M. paaiškinimas (IV t., b. l. 13) bei duomenys iš DVS (IV t., b. l. 15).

Pareiškėja skunde tvirtino, kad ikiteisminio tyrimo Nr. 57-1-1479-12 medžiaga jai nebuvo perduota tirti, todėl įsakymas yra nepagrįstas. Pareiškėja nurodė, kad šį ikiteisminį tyrimą atliko Vilniaus RPK tyrėjai, o byla prokuratūroje buvo gauta 2012 m. vasario 3 d. procesiniam sprendimui priimti.

Rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad 2012 m. liepos 30/31 dienomis pareiškėja vizavo pranešimą apie pradėtą ikiteisminį tyrimą Nr. 10-57-PER-1504 ir pavedė jį atlikti Vilniaus RPK pareigūnams (V t., b. l. 119). Byloje pateiktas Ikiteisminio tyrimo kontrolės bylos viršelis patvirtino (pareiškėjos ranka užrašytas ir pasirašytas, nurodyta bylos pradėjimo data, IV t., b. l. 117), kad pareiškėja šį ikiteisminį tyrimą kontroliavo. Tai, kad pareiškėja turi kontroliuoti ikiteisminius tyrimus, kuriuos atlieka Vilniaus RPK pareigūnai, yra nustatyta ir Vilniaus apygardos prokuratūros vyr. prokuroro 2013 m. kovo 8 d.

įsakymu „Dėl Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorų veiklos sričių patvirtinimo, specializacijų baudžiamajame procese ir ikiteisminių tyrimų paskirstymo prokurorams tvarkos nustatymo“ Nr. V-4 2.100.1 punkte bei BPK 164 straipsnio 1 dalyje. Prokuroras gali nuspręsti pats atlikti visą ikiteisminį tyrimą ar jo dalį. Atsižvelgiant į tai, kad viso ikiteisminio tyrimo kontrolės metu prokurorė privalėjo imtis visų įstatymų nustatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika, patikrinti kontroliuojamą medžiagą, esant pagrindui duoti privalomus nurodymus ir priimti proceso sprendimą, tačiau to nepadarė.

Teismo vertinimu, laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 30 d. iki 2013 m. sausio 30 d. (kuomet buvo priimtas nutarimas sustabdyti šį ikiteisminį tyrimą) pareiškėja neatliko nei vieno prokuroro kompetencijai priskirto veiksmo, t. y. byloje nėra duomenų kad pareiškėja būtų pavedusi ikiteisminio tyrimo pareigūnams atlikti kokius nors veiksmus ar kitaip būtų kontroliavusi ikiteisminį tyrimą ir jam vadovavusi. Atkreiptinas dėmesys, kad 2013 m. rugpjūčio 6 d. Vilniaus rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs nukentėjusiosios skundą konstatavo, jog ikiteisminis tyrimas buvo sustabdytas, kai ne visi proceso veiksmai atlikti: nenustatyti ir neapklausti asmenys, galintys paaiškinti reikšmingas aplinkybes, nepaskirtos užduotys specialistams (V t., b. l. 158–160).

Pareiškėjos argumentai, jog ir kitas prokuroras priėmė nutarimą sustabdyti ikiteisminį tyrimą, yra nereikšmingi. Pareiškėja taip pat nesutiko su nurodytu pažeidimu, jog ji 2013 m. sausio 30 d. nutarimą sustabdyti ikiteisminį tyrimą nuketėjusiajai A. P. išsiuntė po keturių mėnesių. Šie pareiškėjos paaiškinimai prieštarauja suriktiems ir byloje esantiems įrodymams. Nukentėjusioji A. P. 2014 m. kovo 20 d. paaiškinime nurodė, kad pareiškėjai pirmą kartą skambino 2013 m. birželio mėn. dėl ikiteisminio tyrimo medžiagos susipažinimo, kad anksčiau su pareiškėja nėra bendravusi, kad nėra prašiusi leidimo atvykti pas pareiškėją, kad nutarimą sustabdyti tyrimą gavo 2013 m. gegužės 30 d.

Pabrėžė, kad būtent po nutarimo gavimo ir panoro susipažinti su tyrimo medžiaga (IV t., b. l. 171). Pažeidimo faktą taip pat patvirtino ir DVS duomenys (IV t., b. l.

14) bei vyr. specialistės D. U. paaiškinimas (IV t., b. l. 174).

Teismas, įvertinęs surašytą išvadą, nurodė, kad atsakovas surinko visus įrodymus, patvirtinančius pareiškėjos tiriamus pažeidimo faktus, motyvavo, kodėl, kokiais įrodymais, paaiškinimais, kitais duomenimis vadovaujantis šios išvados yra grindžiamos, nurodė, koks tarnybinis nusižengimas padarytas, pažeidimų padarymo laikas, aplinkybės bei jas pagrindžiantys įrodymai, kad jie padaryti dėl neatidumo ir nerūpestingumo bei aplaidumo, pasekmės (pažeistos proceso dalyvių (nukentėjusiųjų teisės), užvilkintas baudžiamasis procesas, dėl ko kilo reali grėsmė ikiteisminio tyrimo sėkmei, sudarytos prielaidos nusikalstamą veiką padariusiems asmenims išvengti atsakomybės ir tuo buvo pažemintas prokuroro vardas, sumenkintas prokuratūros, kaip vykdančiosios baudžiamąjį persekiojimą institucijos įvaizdis ir kt.), pažeidimai teisiškai kvalifikuoti, įvertinta pareiškėjos tarnybinė charakteristika, pateiktas pasiūlymas dėl patraukimo tarnybinėn atsakomybėn ir pasiūlymai pašalinti tarnybinio nusižengimo priežastis.

Atsižvelgdamas į ankščiau išdėstytas aplinkybes ir nurodytas teisės normas, įvertinęs tarnybinio nusižengimo pobūdį, padarymo priežastis, kaltės laipsnį, pasirinktą pareiškėjos elgesio modelį bei aplinkybes, teismas konstatavo, kad bylos nagrinėjimo metu nepaneigtos tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodytos faktinės aplinkybės dėl padarytų tarnybinių pažeidimų, o tarnybinis patikrinimas dėl pareiškėjos galimo tarnybinio nusižengimo atliktas laikantis Prokuratūros įstatyme ir Nuostatuose įtvirtintų reikalavimų, t. y. pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Teismo nuomone, pareiškėjos tarnybinis nusižengimas turi visus būtinus tarnybinio nusižengimo sudėties elementus.

Pareiškėjai paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas – yra adekvati padarytiems pažeidimams, parenkant jos rūšį tinkamai atsižvelgta į tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, pareiškėjos kaltę, jos atsakomybę lengvinančias aplinkybes.

III. Pareiškėja V. B. apeliaciniu skundu (VI t., b. l. 56–78) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti visa apimtimi. Taip pat prašo priteisti patirtas atstovavimo išlaidas.

Apeliacinį skundą grindžia pirmosios instancijos teismui nurodytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir teigia, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas jas netinkamai įvertino. Remiasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalimi, 87 straipsnio 4 dalimi, 89 straipsniu, 142 straipsnio 1 ir 5 dalimis ir teigia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra be motyvų. Teigia, kad 2014 m. balandžio 14 d. Išvadoje bei Įsakyme tarnybinio pažeidimo kvalifikavimas skiriasi nuo to, kuris buvo suformuluotas 2014 m. kovo 3 d. pranešime apie galimai padarytą tarnybinį pažeidimą, tačiau naujas pranešimas jai nebuvo įteiktas, tokiu būdu buvo apribota jos teisė į gynybą, kas laikytina esminiu tarnybinio patikrinimo atlikimo procedūros pažeidimu. Be to, Įsakyme išdėstyti tarnybiniai pažeidimai yra neaiškūs, nekonkretūs, iškraipyti, neteisingi, neišaiškintas padaryto tarnybinio nusižengimo turinys, neįrodyta tarnybinio nusižengimo sudėtis. Įsakymu jai negalėjo būti taikoma tarnybinė nuobauda už neteisėtą baudžiamosios bylos Nr. 57-1-01705-10 dokumentų, sudarančių valstybės paslaptį, kopijavimą ir laikymą, nes 2014 m. balandžio 14 d. Išvadoje šis tarnybinis pažeidimas buvo vertinamas jau trečią kartą. Generalinis prokuroras pareiškėjos atžvilgiu buvo šališkas. Šį argumentą pareiškėja grindžia tuo, kad generalinis prokuroras ant 2014 m. balandžio 14 d. Išvados užrašė rezoliuciją paruošti motyvuotą teikimą tą pačią dieną, kuomet teikimas jam buvo pateiktas, kas rodo, kad teikimas buvo parengtas iš anksto. Pareiškėja mano, kad dėl jos nubaudimo generaliniam prokurorui darė įtaką Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus vyriausioji prokurorė J. K., kuri ankščiau negu pareiškėja buvo supažindinta su tarnybinio patikrinimo išvada. Taip pat teigia, jog nagrinėjamu atveju turėjo būti taikomas Prokuratūros įstatymo 15 straipsnis.

Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą (VI t., b. l. 81–86) su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Remiasi ABTĮ 86 straipsnio 1 ir 3 dalimis, 87 straipsnio 4 dalies 1–4 punktais bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje konstatuota, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą; kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus; kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku, kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009).

Nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta principinė procedūrinių pažeidimų įtakos viešojo administravimo akto teisėtumo vertinimui taisyklė reiškia, kad ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti priimtą administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės; kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas (2005 m. balandžio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-416/2005 (Administracinių teismų praktika Nr. 7), 2006 m. liepos 14 d. nutartis Nr. A6-1129/2006, 2011 m. liepos 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1419/2011 ir kt.). Remiasi pareiškėjos tarnybinio pažeidimo tyrimo metu galiojusių Nuostatų 19 punktu ir paaiškina, kad 2014 m. kovo 3 d. pranešimas dėl galimai padaryto tarnybinio pažeidimo Nr. 17.2.-2746 pareiškėjai buvo surašytas laikantis šių Nuostatų reikalavimų. Pranešime konkrečiai nurodyta, su kokiais faktais siejami pareiškėjos galimai padaryti tarnybiniai pažeidimai, jie išdėstyti aiškiai, konkrečiai aprašant jų padarymo faktines aplinkybes – kada, kokiu būdu ir kokiais veiksmais (neveikimu) padaryti. Pranešime taip pat nurodyti teisės aktai, kuriuos savo veiksmais (neveikimu) galimai pažeidė pareiškėja, jų konkrečios teisės normos. Iš pareiškėjos 2014 m. kovo 14 d. pateikto paaiškinimo turinio matyti, kad ji suprato 2014 m. kovo 3 d. pranešimo apie galimai padarytą tarnybinį pažeidimą esmę, nes motyvuotai pasisakė dėl visų šiame pranešime nurodytų aplinkybių, juos interpretuodama palankiu sau būdu. Jokių naujų (papildomų) aplinkybių pareiškėja nenurodė ir pirmosios instancijos teismui adresuotame skunde, kurį teikė jau žinodama Įsakymo turinį, Teikimo ir 2014 m. balandžio 14 d. Išvados turinį. Pažymi, kad pareiškėja galėjo realizuoti savo teisę į gynybą, taip pat ir pranešti papildomus nesutikimo su Įsakymu argumentus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, tačiau į bylos nagrinėjimą neatvyko.

Apeliaciniame skunde pareiškėja konkrečiai nenurodo, kuo skiriasi jai įteiktame 2014 m. kovo 3 d. pranešime apie galimai padarytą tarnybinį pažeidimą bei Įsakyme tarnybinio pažeidimo kvalifikavimas ir abstrakčiai teigia, kad 2014 m. balandžio 29 d. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro įsakyme Nr. P-322 tarnybinio pažeidimo kvalifikavimas buvo surašytas kitaip. Nuostatų 3 punkte įtvirtinta, kad tarnybinio patikrinimo tikslas yra išsamiai ir nešališkai ištirti prokuroro galimai padaryto tarnybinio pažeidimo aplinkybes. Tarnybinio patikrinimo metu prokurorui įteikiamame pranešime dėl galimai padaryto tarnybinio pažeidimo nurodytų galimai padarytų tarnybinių pažeidimų apimtis ir teisinis kvalifikavimas yra pirminis (galimas), o galutinis teisinis kvalifikavimas yra pateikiamas tarnybinio patikrinimo išvadoje, kai tarnybinio patikrinimo metu surenkama medžiaga, patvirtinanti, kad pareigūnas padarė tarnybinį pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1419/2011).

Atsakovas pripažįsta, kad 2014 m. kovo 3 d. pranešimas apie galimai padarytą tarnybinį pažeidimą skiriasi nuo Įsakyme konstatuotų pareiškėjos tarnybinių pažeidimų tik savo apimtimi, kuri žymiai sumažinta pareiškėjos naudai (Įsakyme konstatuoti 3 tarnybiniai pažeidimai vietoje 6 pažeidimų). Paaiškina, kad remiantis Nuostatų 6.3 punktu, visi pareiškėjos pažeisti teisės aktai Įsakyme išdėstyti po faktinių tarnybinių pažeidimų aplinkybių aprašymo, tačiau tai negali būti laikoma procedūriniu pažeidimu.

Teigia, jog 2014 m. balandžio 14 d. Išvada neprieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai (2012 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2946/2011), nes joje išsamiai nurodyta, kada, kokius pažeidimus padarė pareiškėja, aprašyti bei įvertinti surinkti įrodymai, tarnybinio nusižengimo kvalifikavimas pagal atitinkamas pažeistų teisės aktų normas, taip pat nurodyta pareiškėjos kaltės forma, pasekmės. Kadangi minėta išvada yra Įsakymo sudedamoji dalis, šiame administraciniame akte nėra būtina vėl iš naujo išsamiai aptarti visų pareiškėjos pažeidimų sudėties elementų.

Teigia, kad teisės principas non bis in idem suponuoja draudimą du kartus bausti už tą pačią veiką, tačiau apeliaciniame skunde šis principas pareiškėjos padarytų tarnybinių pažeidimų atžvilgiu paminėtas visiškai nepagrįstai.

2013 m. lapkričio 14 d. Generalinėje prokuratūroje buvo gautas Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro tarnybinis pranešimas, kuriame pateikta informacija apie įslaptintų dokumentų kopijų laikymą pareiškėjos kabinete neužrakintame seife. Dėl šių galimai padarytų VTPĮ pažeidimų 2013 m. lapkričio 20 d. generalinio prokuroro nurodymu buvo atliktas patikrinimas. Patikrinimas atliktas vadovaujantis Lietuvos Respublikos paslapčių apsaugos koordinavimo komisijos 2008 m. lapkričio 18 d. posėdžio protokolu Nr. 56-4 patvirtintomis Patikrinimo dėl galimo įslaptintos informacijos praradimo ar neteisėto atskleidimo atlikimo rekomendacijomis. Atlikęs minėtą patikrinimą, Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras A. S. 2013 m. gruodžio 5 d. (t. y. dar iki tarnybinio patikrinimo pradėjimo) surašė išvadą Nr. 17.9-4027 „Dėl galimai prarastos ir/ar neteisėtai atskleistos valstybės paslaptį sudarančios informacijos“. Susipažinęs su minėto patikrinimo rezultatais, generalinis prokuroras 2013 m. gruodžio 5 d. rezoliucija pavedė Vidaus tyrimų skyriaus vyriausiajai prokurorei pateikti išvadą dėl tarnybinio patikrinimo tikslingumo. 2013 m. sausio 17 d. generaliniam prokurorui buvo pateikta išvada Nr. 17.9-4152, kurioje siūloma atlikti tarnybinį patikrinimą dėl 2013 m. gruodžio 5 d. A. S. išvadoje Nr. 17.9-4027 nurodytų aplinkybių. Generalinis prokuroras 2013 m. gruodžio 17 d. rezoliucija pritarė minėtai išvadai ir pradėjo tarnybinį patikrinimą, kuris 2013 m. gruodžio 18 d. generalinio prokuroro įsakymu Nr. 1-320 buvo sujungtas su 2013 m. gruodžio 4 d. pradėtu tarnybiniu patikrinimu dėl kitų pareiškėjos veiksmų, nurodytų Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro tarnybiniame pranešime Nr. 1.12-(201)-864.

Tarnybinis patikrinimas dėl pareiškėjos veiksmų baigtas 2014 m. sausio 24 d. surašius tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 17.9-379. Generalinis prokuroras šiai tarnybinio patikrinimo išvadai nepritarė, tarnybinės atsakomybės pareiškėjai netaikė, o 2014 m. sausio 31 d. rezoliucija pavedė atlikti papildomą tarnybinį patikrinimą, kaip numatyta Nuostatų 34.2 punkte. Remiantis Nuostatų 36 punktu buvo surašyta nauja 2014 m. balandžio 14 d. Išvada, kurioje be kitų pareiškėjos veiksmų, buvo vertintos ir neteisėto įslaptintų dokumentų kopijavimo ir laikymo aplinkybės. Tai reiškia, kad pateikus 2014 m. balandžio 14 d. Išvadą, 2014 m. sausio 24 d. išvada Nr. 17.9-379 neteko galios. Būtent 2014 m. balandžio 14 d. Išvada ir yra skundžiamo Įsakymo sudedamoji dalis. Šios tarnybinio patikrinimo išvados ir motyvuoto teikimo pagrindu pareiškėjai Įsakymu vieną kartą buvo pritaikyta tarnybinė atsakomybė dėl neteisėto dokumentų, sudarančių valstybės paslaptį, kopijavimo ir laikymo ir kitų tarnybinių pažeidimų.

Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, jog generalinis prokuroras buvo šališkas jos atžvilgiu, tačiau skunde ji pateikė netikslią informaciją. Iš tarnybinio patikrinimo medžiagos matyti, kad ant 2014 m. balandžio 14 d. Išvados yra 2014 m. balandžio 16 d. generalinio prokuroro rezoliucija, kuria Vidaus tyrimų skyriaus vyriausiajai prokurorei pavedama spęsti dėl teikimo surašymo. Teikimas surašytas 2014 m. balandžio 17 d., t. y. praėjus dienai po pavedimo. Generalinis prokuroras teikimui pritarė 2014 m. balandžio 18 d. rezoliucija. Šios aplinkybės rodo, kad jokie tarnybinio patikrinimo dokumentai, kaip skunde teigia pareiškėja, nebuvo rengiami iš anksto be generalinio prokuroro pavedimo.

Remiantis Nuostatų 29 punktu, Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus vyriausiajai prokurorei J. K., kaip skyriaus vadovei, buvo pavesta vykdyti administracinę procedūrą – 2014 m. balandžio 14 d. Išvados įteikimą pareiškėjai, siekiant užtikrinti pastarosios teises. Nurodytu veiksmu pareiškėjai nebuvo sukeltos jokios neigiamos pasekmės. Kiti motyvai dėl prokurorės J. K. įtakos, neteisėto siekimo nubausti pareiškėją, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais faktiniais duomenimis.

Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentas dėl Prokuratūros įstatymo 15 straipsnio taikymo yra nepagrįstas, kadangi šis straipsnis taikomas tik prokuroro proceso veiklai baudžiamajame procese, bet ne tarnybinio pažeidimo tyrimo ir (ar) tarnybinės atsakomybės taikymo procedūroje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2014 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. P-322 „Dėl tarnybinės nuobaudos Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorei V. B. paskyrimo“, kuriuo pareiškėjai paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenys patvirtinta, jog pareiškėjos atžvilgiu buvo surašyta 2014 m. balandžio 14 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 17.9-1357 „Dėl Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės V. B. tarnybinių veiksmų“. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada, kuria remiamasi priimant individualų administracinį aktą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, yra tokio akto sudedamoji (motyvuojamoji) dalis. Motyvuota tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada yra tas juridinę reikšmę turintis aktas, kuriuo nustatomas (jei nustatomas) valstybės tarnautojo tarnybinio nusižengimo padarymo faktas, visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, pateikiamas tarnybinio nusižengimo kvalifikavimas pagal atitinkamas pažeistų teisės aktų normas, apibrėžiamos tarnybinės atsakomybės ribos, taip pat kaltinimo, nuo kurio valstybės tarnautojas turi teisę gintis, apimtis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1368/2010, 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A520-2635/2012). Tarnybinio tyrimo išvada yra įsakymo dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo dalis ta prasme, kad tik joje nurodytos tarnybinės nuobaudos paskyrimą ir jos pasirinkimą nulėmusios faktinės ir kitos aplinkybės yra reikšmingos, teismui sprendžiant skundžiamos nuobaudos pagrįstumo klausimą. Tai reiškia, kad, spręsdamas šį klausimą, teismas turi patikrinti tarnybinio tyrimo išvadoje nurodytus įrodymus ir juos įvertinti pagal įrodymų administracinėje byloje įvertinimo taisykles, nustatytas ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-1308/2012, 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-384/2013).

2014 m. balandžio 14 d. Išvadoje nurodyta, jog pareiškėja netinkamai kontroliavo, organizavo ikiteisminį tyrimą Nr. 57-1-00620-12 bei vadovavo jam, o būtent nesant pagrindo sustabdė ikiteisminį tyrimą remdamasi BPK 31 straipsniu, proceso dokumentuose taikė netinkamas BPK normas, netinkamai pildė statistines korteles, iš ikiteisminio tyrimo įstaigos gavusi pranešimą, kad ikiteisminis tyrimas nutrauktas, toliau tęsė ikiteisminio tyrimo atlikimą daugiau nei vieną mėnesį; pranešimą nukentėjusiajai apie tyrimo nutraukimą išsiuntė ne 2012 m. spalio 5 d. (kaip nurodyta byloje esančiame lydraštyje), bet 2013 m. balandžio 9 d., t. y. po pusės metų nuo sprendimo priėmimo dienos. Tokiais veiksmais prokurorė pažeidė BPK 1 straipsnio 1 dalį, 2 straipsnį, 31 straipsnį, 214 straipsnį, Prokuratūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalį, 20 straipsnio 1 dalies 4 punktą, Rekomendacijų dėl prokuroro veiklos organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, patvirtintų Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2004 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. 1-40 su pakeitimais, patvirtintais generalinio prokuroro 2008 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. 1-86, 1, 5.3 punktus, Statistinių kortelių apie nusikalstamų veikų žinybinio registro objektus pildymo, registravimo, teikimo ir saugojimo instrukcijos, patvirtintos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 8 d. įsakymu Nr. IV-160 su vėlesniais pakeitimais, 12 punkto reikalavimus.

2014 m. balandžio 14 d. Išvadoje taip pat išdėstyta, jog pareiškėja netinkamai kontroliavo, organizavo ikiteisminį tyrimą Nr. 57-1-1479-12 bei vadovavo jam, o būtent nuo ikiteisminio tyrimo medžiagos gavimo per šešis mėnesius neatliko nei vieno prokuroro kompetencijai priskirtino veiksmo, o 2013 m. sausio 30 d. priėmė nutarimą sustabdyti šį tyrimą, kuriame klaidingai nurodė, kad tyrimas buvo pradėtas ir atliekamas dėl veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, nors tyrimas buvo pradėtas pagal BK 187 straipsnio 1 dalį; 2013 m. sausio 30 d. priimto procesinio sprendimo nuorašą nukentėjusiajai A. P. išsiuntė tik 2013 m. gegužės 21 d. Šiais veiksmais pareiškėja pažeidė BPK 2 straipsnį, 164 straipsnio 1 dalį, 170 straipsnio 2, 3 dalis, 176 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnį, Prokuratūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalį, 20 straipsnio 1 dalies 4 punktą, Rekomendacijų dėl prokuroro veiklos organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, patvirtintų Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2004 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. 1-40 su pakeitimais, patvirtintais generalinio prokuroro 2008 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. 1-86, 5.2 punktą. Įvardinta, kad minėtus tarnybinius pažeidimus prokurorė padarė dėl savo nerūpestingumo, nesugebėjimo tinkamai organizuoti darbą, netvarkingumo darbe. Prokurorės padaryti pažeidimai sukėlė tokius padarinius: buvo pažeistos proceso dalyvių (nukentėjusiųjų teisės), užvilkintas baudžiamasis procesas, dėl ko kilo reali grėsmė ikiteisminio tyrimo sėkmei, sudarytos prielaidos nusikalstamą veiką padariusiems asmenims išvengti atsakomybės ir tuo buvo pažemintas prokuroro vardas, sumenkintas prokuratūros, kaip vykdančios baudžiamąjį persekiojimą institucijos, įvaizdis.

2014 m. balandžio 14 d. Išvadoje taip pat nurodyta, kad 2010 m. baudžiamojoje byloje Nr. 57-1-01705-10 pareiškėja neteisėtai padarė dokumentų, sudarančių valstybės paslaptį, kopijas ir laikė jas neužrakintame seife iki 2013 m. lapkričio mėnesio, t. y. netinkamai saugojo informaciją, sudarančią valstybės paslaptį. Tokie prokurorės veiksmai sudarė galimybę su įslaptinta informacija susipažinti asmenims, kurie nebuvo įgalioti susipažinti su konkrečiais baudžiamosios bylos Nr. 57-1-01705-10 duomenimis. Tokiais veiksmais pareiškėja pažeidė teisės aktų normas dėl dokumentų, sudarančių valstybės paslaptį administravimo, informacijos, sudarančios valstybės paslaptį netinkamo saugojimo, o būtent Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 19 straipsnį, 22 straipsnio 1 dalies 3 punktą; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. 1307 patvirtintų Įslaptintos informacijos administravimo taisyklių 58 punktą; Prokuratūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalį, 20 straipsnio 1 dalies 4 ir 7 punktus, Lietuvos Respublikos prokuratūros vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų generalinio prokuroro 2008 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1-207 su pakeitimais, patvirtintais generalinio prokuroro 2010 m. birželio 3 d. įsakymu Nr. 1-66, 11 punktą, Lietuvos Respublikos prokuratūros darbo reglamento, patvirtinto generalinio prokuroro 2012 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. 1-176, 79 punktą. Šis pažeidimas vertintinas padarytas netiesiogine tyčia, t. y. nors pareiškėja žinojo, kad kopijuoti dokumentus su žyma „VISIŠKAI SLAPTAI“ draudžia teisės aktai, ji darė kopijas būdama absoliučiai abejinga galimų padarinių atžvilgiu. Iš tarnybinio patikrinimo metu surinktų duomenų galima teigti, kad V. B. nenorėjo, kad valstybės paslaptį sudaranti informacija taptų žinoma tretiesiems asmenims, tačiau elgėsi nepateisinamai aplaidžiai (laikė dokumentų kopijas atrakintame seife), kas leido kilti padariniams: informacija tapo prieinama asmenims, kurie neturėjo teisės su ja susipažinti. Tokie veiksmai žemina prokuroro vardą, menkina prokuratūros įvaizdį (IV t., b. l. 132-154).

Teisėjų kolegija pažymi, kad 2014 m. balandžio 14 d. Išvadoje išsamiai nurodyta, kada, kokius pažeidimus padarė pareiškėja, aprašyti bei įvertinti surinkti įrodymai, tarnybinio nusižengimo kvalifikavimas pagal atitinkamas pažeistų teisės aktų normas, taip pat nurodyta pareiškėjos kaltės forma, pasekmės.

Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras 2014 m. balandžio 29 d. įsakymu „Dėl tarnybinės nuobaudos Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorei V. B. paskyrimo“ Nr. P-322 paskyrė pareiškėjai tarnybinę nuobaudą – papeikimą (I t., b. l. 29-30). Kaip jau minėta anksčiau ir kaip pabrėžė pirmosios instancijos teismas, 2014 m. balandžio 14 d. Išvada, kuria buvo remiamasi priimant Įsakymą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, yra minėto akto sudedamoji (motyvuojamoji) dalis, taigi Įsakyme nebuvo būtina išdėstyti 2014 m. balandžio 14 d. Išvados turinį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad individualus administracinis aktas, kuriuo paskirta tarnybinė nuobauda, teismo gali būti panaikintas ne dėl kiekvieno formalaus nukrypimo nuo teisės aktų nustatytos tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros. Teismas panaikina administracinį aktą skirti tarnybinę nuobaudą, kai yra nustatomi tokie tarnybinės nuobaudos skyrimo taisyklių pažeidimai, kurie pagal įstatymą yra besąlyginis pagrindas konstatuoti nuobaudos neteisėtumą (pvz., įstatymo nustatytų nuobaudos skyrimo terminų nesilaikymas; pavedimas atlikti tarnybinį patikrinimą ar nuobaudos paskyrimas neturint teisės aktų nustatytų įgaliojimų ir pan.). Teismas panaikina administracinį aktą skirti tarnybinę nuobaudą ir tais atvejais, kai nustato tokius teisės aktų nustatytų tarnybinės nuobaudos skyrimo pagrindinių procedūrų ir taisyklių pažeidimus, kurie individualios bylos faktinių aplinkybių ir atitinkamo teisinio reguliavimo kontekste įvertinami kaip esminiai, t. y. kai nustatoma, kad buvo pažeistos pagrindinės procedūros ir taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų galimo tarnybinio nusižengimo aplinkybių ištyrimą ir įvertinimą, o taip pat ir sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-538-146/2015).

Dėl tarnybinio patikrinimo procedūros

Pareiškėja apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, jog atsakovas padarė esminių Nuostatų pažeidimų, dėl ko buvo pažeista tarnybinio patikrinimo procedūra. Pareiškėja pakartoja, jog tik 2014 m. balandžio 18 d. susipažino su 2014 m. balandžio 14 d. Išvada, 2014 m. balandžio 22 d. pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė naujas aplinkybes, tačiau į jas atsižvelgta nebuvo.

Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad Nuostatai nenustato imperatyvo, kada tikrinamas prokuroras turi būti supažindintas su tarnybinio patikrinimo išvada, be to, išvada laikytina skundžiamo įsakymo sudedamąja dalimi, todėl vėlesnis susipažinimas su išvada netrukdo ir nesutrukdė pareiškėjai ginti savo teisių įstatymo nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms tuo aspektu, kad atsakovas laikėsi tarnybinių nuobaudų skyrimo pagrindinių procedūrų, taisyklių ir jų nepažeidė. Nuostatų 19 punktas, kuriuo remiasi pareiškėja, reguliuoja supažindinimo su pranešimu apie galimai padarytą tarnybinį pažeidimą tvarką, o ne supažindinimo su tarnybinio patikrinimo išvada tvarką. Pagal Nuostatų 20 punktą, prokuroras, galimai padaręs tarnybinį pažeidimą, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo Nuostatų 18 punkte nurodyto pranešimo gavimo dienos gali tikrintojui pateikti rašytinį paaiškinimą dėl tarnybinio pažeidimo. Kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjai pranešimas „Dėl galimai padarytų tarnybinių nusižengimų“ įteiktas 2014 m. kovo 4 d. (IV t., b. l. 91-94), paaiškinimą pareiškėja pateikė 2014 m. kovo 14 d. (I t., b. l. 74–88). Nors susipažinus su 2014 m. balandžio 14 d. Išvada pareiškėja 2014 m. balandžio 22 d. pateikė dar vieną paaiškinimą (I t., b. l. 89–110), tačiau tuo metu tarnybinio patikrinimo procedūra jau buvo baigta, o nesutikimo su tokia išvada argumentus, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėja gali reikšti ginčydama įsakymą, kuriuo, atsižvelgiant į 2014 m. balandžio 14 d. Išvadą, jai paskirta tarnybinė nuobauda.

Tai, jog, pareiškėjos teigimu, 2014 m. balandžio 14 d. Išvadoje tarnybinis nusižengimas kvalifikuotas kitaip nei 2014 m. kovo 3 d. pranešime apie padarytus drausminius pažeidimus, taip pat nevertintinas kaip procedūrinis pažeidimas, turėjęs įtakos teisėto ir pagrįsto sprendimo priėmimui. Tiesa, jog pranešime apie valstybės tarnautojo padarytą tarnybinį nusižengimą turi būti tiksliai nurodoma, kokio nusižengimo padarymu įtariamas valstybės tarnautojas (nurodomi konkretūs jo veiksmai (neveikimas), padarymo laikas ir kitos reikšmingos aplinkybės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2373/2012), tačiau taip pat, kaip teisingai pažymi atsakovas, pranešime dėl galimai padaryto tarnybinio nusižengimo yra nurodomi (išvardijami) galimai padaryti tarnybiniai pažeidimai, taigi ir jų teisinis kvalifikavimas yra pirminis (galimas), galutinis teisinis kvalifikavimas yra pateikiamas tarnybinio patikrinimo išvadoje, jei tarnybinio patikrinimo metu surenkama medžiaga, patvirtinanti, kad tarnybinis nusižengimas buvo iš tikrųjų padarytas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1419/2011). Nors pareiškėja tiksliai nenurodo, kuo skiriasi 2014 m. kovo 3 d. pranešime apie padarytus drausminius pažeidimus nurodyti pažeidimai nuo 2014 m. balandžio 14 d. Išvadoje konstatuotų pažeidimų, tačiau matyti, jog atlikus tarnybinį patikrinimą buvo konstatuoti 3 iš 6 pažeidimų, taigi nustatytų pažeidimų apimtis sumažėjo. Spręstina, jog ir nagrinėjamu atveju galutinis teisinis pareiškėjos padarytų nusižengimų kvalifikavimas buvo atliktas tarnybinio patikrinimo išvadoje. Teisėjų kolegijos manymu, nėra pagrindo išvadai, jog tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūra tokiu būdu buvo pažeista. Taip pat teisėjų kolegija pastebi, jog 2014 m. kovo 3 d. pranešime konkrečiai nurodyta, su kokiais faktais yra siejami pareiškėjos padaryti tarnybiniai pažeidimai, jie išdėstyti aprašant jų padarymo faktines aplinkybes, taip pat nurodyti teisės aktai, kuriuos savo veiksmais galimai pažeidė pareiškėja, ir jų normos.

Taip pat dėmesys atkreiptinas į tai, kad Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus vyr. prokurorė J. K. 2013 m. lapkričio 6 d. tarnybiniu pranešimu informavo Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros vyr. prokurorą apie tai, jog V. B. dėl atostogų ir ligos nesant tarnyboje ilgiau kaip 4 mėnesius iškilo sunkumų organizuojant skyriaus darbą. Minėtas pranešimas nevertintinas kaip informacija apie prokuroro galimai padarytą tarnybinį pažeidimą, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog tokiu būdu buvo pažeistas Nuostatų 8 punktas.

Nuostatų 34.2 punkte numatyta, jog generalinis prokuroras (jo nesant – generalinio prokuroro pavaduotojas pagal kompetenciją), gavęs tarnybinio patikrinimo medžiagą su išvada, kurioje nėra konstatuota, kad prokuroras padarė tarnybinį pažeidimą, gali priimti sprendimą, kuriuo nepritaria išvadai ir paveda atlikti papildomą tarnybinį patikrinimą. Taigi generalinis prokuroras turėjo teisę pavesti atlikti papildomą tarnybinį patikrinimą, o pareiškėjos argumentai šiuo aspektu yra nepagrįsti. Taip pat pažymėtina, jog, priešingai nei nurodo pareiškėja, ant 2014 m. balandžio 14 d. Išvados yra 2014 m. balandžio 16 d. generalinio prokuroro rezoliucija, kuria Vidaus tyrimų skyriaus vyriausiajai prokurorei pavedama spęsti dėl teikimo surašymo. Teikimas Nr. 17.9-1404 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo prokurorei V. B.“ (I t., b. l. 31–33) buvo surašytas 2014 m. balandžio 17 d., t. y. praėjus dienai po pavedimo. Generalinis prokuroras teikimui pritarė 2014 m. balandžio 18 d. rezoliucija. Taigi išdėstytos aplinkybės paneigia pareiškėjos argumentus, jog minėti dokumentai buvo rengiami iš anksto be generalinio prokuroro pavedimo, taip pat nėra pagrindo išvadai dėl generalinio prokuroro šališkumo. Be to, būtent 2014 m. balandžio 14 d. Išvados ir motyvuoto teikimo pagrindu pareiškėjai Įsakymu buvo pritaikyta tarnybinė atsakomybė dėl neteisėto dokumentų, sudarančių valstybės paslaptį, laikymo bei kitų tarnybinių pažeidimų, o pareiškėjos argumentai, jog klausimas dėl įslaptintų kopijų buvo išnagrinėtas tris kartus, yra nepagrįsti.

Dėl prokuroro konstitucinio statuso

Nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegijos vertinimu, yra tikslinga apžvelgti prokuroro konstitucinį statusą. Prokuroro nepriklausomumas (Prokuratūros įstatymo 11 str.) turi būti aiškinamas atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, kurioje pateiktas Konstitucijos 118 straipsnio nuostatų aiškinimas. Taip pat turi būti atsižvelgiama į kitas Prokuratūros įstatymo normas bei kitus susijusius įstatymus. Konstitucijos 118 straipsnyje įtvirtinta, kad ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja, valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko prokuroras (1 d.); prokuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus (2 d.); prokuroras, vykdydamas savo funkcijas, yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo (3 d.). Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad prokuroro nepriklausomumas organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose yra konstitucinė vertybė; pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ši konstitucinė vertybė būtų paneigiama arba būtų kitaip suvaržomas prokuroro nepriklausomumas organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose. Be to, Konstitucinio Teismo 2014 m. sausio 16 d. sprendime pabrėžta, kad Konstitucijoje įtvirtintas prokuroro nepriklausomumas negali būti interpretuojamas kaip reiškiantis, esą prokurorai baudžiamajame procese neprivalo laikytis įstatymų ir (arba) vykdyti teismo (teisėjo) nurodymų. Konstitucinis Teismas 2004 m. gegužės 13 d. nutarime pasisakydamas dėl prokurorų konstitucinio statuso pažymėjo, kad viena konstitucinė vertybė – prokuroro nepriklausomumas organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose negali būti priešpriešinama kurioms nors kitoms konstitucinėms vertybėms; įstatymų leidėjas turi užtikrinti, kad tarp šios konstitucinės vertybės ir kitų konstitucinių vertybių būtų pusiausvyra, kad nė viena konstitucinė vertybė nebūtų iškeliama virš kitų konstitucinių vertybių arba, priešingai, aukojama kitos konstitucinės vertybės naudai.

Prokuratūros įstatymo 12 straipsnyje yra kalbama apie prokurorų neliečiamumą, t. y. asmens neliečiamybės papildomas garantijas, reikalingas ir būtinas prokuroro pareigoms tinkamai atilikti. Prokuroro neliečiamumas iš esmės yra skirtas užtikrinti nekliudomą teisės aktuose numatytų prokuroro funkcijų vykdymą. Be to, nešališko ikiteisminio tyrimo organizavimo ir kontroliavimo, kitų įstatymo prokurorui pavestų funkcijų įgyvendinimo sąlyga – procesinis nepriklausomumas, sprendžiant visus su nusikalstamų veikų tyrimu susijusius klausimus. Taigi prokuroro neliečiamumo garantija reiškia jo asmens apsaugą nuo bandymų daryti jam išorinį poveikį. Tačiau yra būtina pažymėti, jog prokuroro neliečiamumas nėra absoliutaus pobūdžio ir prokuroro nepriklausomumo garantijų sistema nesudaro jokių prielaidų, kuriomis prisidengdamas prokuroras galėtų pateisinti netinkamą jam įstatymu pavestą funkcijų atlikimą.

Prokuratūros įstatymo 12 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog įeiti į prokuroro gyvenamąsias, tarnybines ir kitas patalpas, daryti jose arba prokuroro asmeniniame ar tarnybiniame automobilyje arba kitoje asmeninėje transporto priemonėje apžiūrą, kratą ar poėmį, taip pat atlikti prokuroro asmens apžiūrą ar kratą, jam priklausančių daiktų ir dokumentų apžiūrą ar poėmį galima tik prokuroro sutikimu arba jei generalinis prokuroras pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl prokuroro padarytos nusikalstamos veikos. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju patenkant į pareiškėjos patalpas be jos sutikimo prokuroro neliečiamumo principas nebuvo visiškai užtikrintas, tačiau siekio užtikrinti sklandžią institucijos veiklą kontekste šio principo apribojimas nevertintinas kaip esminis tarnybinės nuobaudos skyrimo pažeidimas. Juo labiau kad dokumentų patikrinimas pareiškėjos tarnybiniame kabinete buvo atliktas turint pagrindą, t. y. Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro G. B., atsižvelgiant į Šeštojo skyriaus vyr. prokurorės J. K. tarnybinį prašymą dėl pareiškėjos kabinete esančių dokumentų patikrinimo, pavedimą atlikti pareiškėjos kabinete esančių dokumentų patikrinimą, sudaryti tam komisiją, kuri įpareigota atlikus patikrinimą iki 2013 m. lapkričio 29 d. pateikti patikrinimo išvadą (I t., b. l. 62).

Dėl nuobaudos už neteisėtą valstybės paslaptį sudarančių dokumentų kopijų laikymą skyrimo termino

Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs pareiškėjos skundą dėl pažeidimų, susijusių su ikiteisminiu tyrimu Nr. 57-1-01705-10, nustatė, jog pareiškėja padarė tęstinį tarnybinį nusižengimą: 2010 m. lapkričio 9 d. padarė įslaptintų dokumentų kopijas (patikrinimo metu nebuvo nustatyta, kada ji kopijas padarė, tačiau taip tvirtino pati pareiškėja) ir jas netinkamai saugojo. Tarnybinis nusižengimas truko iki 2013 m. lapkričio 12 d., kuomet kopijos buvo rastos.

Prokuratūros įstatymo 41 straipsnio 6 dalyje numatyta, jog tarnybinė nuobauda gali būti paskirta per šešis mėnesius nuo įstatymo pažeidimo, tarnybinio nusižengimo, prokuroro vardą žeminančio poelgio, taip pat kito Prokurorų etikos kodekso pažeidimo paaiškėjimo dienos, tačiau ne vėliau kaip per trisdešimt šešis mėnesius nuo pažeidimo padarymo dienos.

Teisės teorijoje teisės pažeidimai skirstomi į paprastus ir sudėtinius, o pagal veikos pobūdį – į vienkartinius bei tęstinius. Sudėtinis tęstinis nusižengimas – tai dažniausiai keletas veikų, kurių kiekviena atskirai paėmus taip pat yra nusižengimas. Tęstinis nusižengimas laikomas baigtu padarius pirmą neteisėtą veiksmą ir trunka tol, kol pats pažeidėjas nutraukia šiuos veiksmus arba kompetentingos valstybės institucijos pareigūnas nustato teisės pažeidimo faktą. Kai subjektas nevykdo tam tikros teisinės pareigos, tęstinis pažeidimas yra trunkamojo pobūdžio ir baigiasi, kai subjektas pareigą įvykdo arba pažeidimą nutraukia kompetentinga institucija ar pareigūnas. Tokiais atvejais pažeidimo padarymo diena sutampa su jo pabaigos diena (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2171/2013).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. spalio 13 d. nutartyje byloje Nr. 3K-3-503/2004 pažymėjo, jog sprendžiant, ar drausminė nuobauda darbuotojui už tęstinį darbo drausmės pažeidimą paskirta Darbo kodekso numatyto šešių mėnesių termino ribose, nustatytina, ar darbdavio nurodomas darbuotojo padarytas nusižengimas buvo pašalintas ir kada tai buvo padaryta. Jeigu darbuotojas veiksmais ar neveikimu padaro tęstinį nusižengimą, tai Darbo kodekso 159 straipsnio 2 dalyje (Darbo kodekso 241 straipsnio 2 dalyje) numatyto termino drausminei nuobaudai skirti skaičiavimas prasideda nuo tokių veiksmų (neveikimo) nutraukimo arba pabaigimo savo noru.

Iš tarnybinio patikrinimo medžiagos matyti, jog generaliniam prokurorui apie pareiškėjos pažeidimą tapo žinoma 2013 m. lapkričio 20 d. (t. I, b. l. 64), o pareiškėjai tarnybinę nuobaudą Įsakymu paskyrus 2014 m. balandžio 29 d., 6 mėnesių nuobaudos skyrimo terminas, numatytas Prokuratūros įstatymo 41 straipsnio 6 dalyje, nebuvo praleistas. Be to, kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėja šį pažeidimą iš esmės pripažino.

Dėl kitų argumentų

Dėl ikiteisminio tyrimo Nr. 57-1-00620-12 teismas nurodė, kad surinkta medžiaga bei pareiškėjos paaiškinimai leidžia daryti išvadą, jog pareiškėja nesiėmė jokių priemonių, kad šiame ikiteisminiame tyrime padarytas pažeidimas būtų pašalintas, jos veiksmai (neveikimas) šiuo atveju buvo netinkami. Dėl ikiteisminio tyrimo Nr. 57-1-1479-12 teismas pažymėjo, kad viso ikiteisminio tyrimo kontrolės metu prokurorė privalėjo imtis visų įstatymų nustatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika, patikrinti kontroliuojamą medžiagą, esant pagrindui duoti privalomus nurodymus ir priimti proceso sprendimą, tačiau to nepadarė.

Didžioji dalis pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų yra susiję su procedūriniais tarnybinio patikrinimo aspektais, taip pat daugelis klausimų buvo išdėstyti skunde pirmosios instancijos teismui ir į juos jau buvo atsakyta. Patikrinusi bylą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog bylos nagrinėjimo metu nepaneigtos tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodytos faktinės aplinkybės dėl padarytų tarnybinių pažeidimų, o tarnybinis patikrinimas dėl pareiškėjos galimo tarnybinio nusižengimo atliktas laikantis Prokuratūros įstatyme ir Nuostatuose įtvirtintų reikalavimų, t. y. pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Pabrėžtina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį įsitikinimą. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė pareiškėjos nagrinėjamoje byloje nurodytas aplinkybes. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes nustatė netinkamai, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles.

Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo priteisti jos naudai bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjos apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimamas ne jos naudai, nėra pagrindo priteisti jai bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Įvertinus nurodytas faktines ir teisines bylos aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti pagrįstais pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Peržiūrėjusi bylą ir pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos V. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė Skirgailė Žalimienė