eA-1807-575/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1807-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-03222-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo P. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 sausio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą atsakovui P. G. dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir pareiškėjas) su prašymu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo P. G. (toliau – ir atsakovas) 167,91 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, suskaičiuotos už 2008–2013 metus, ir 52,57 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Skunde pareiškėjas nurodė, kad yra Telšių, Plungės, Mažeikių rajonų ir Rietavo savivaldybių įsteigtas regiono komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius, kuriam yra pavesta rinkti, administruoti bei išieškoti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą Telšių rajono savivaldybės teritorijoje. Vadovaudamasis Telšių rajono savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. T1-189 patvirtintų Telšių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš jų turėtojų ir tvarkymą nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 24, 45 ir 59 punktais bei Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu, pareiškėjas nurodė, kad nekilnojamojo turto objektą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise valdo jo savininkas P. G., tačiau atsakovas dėl pareiškėjui nežinomų priežasčių yra nesumokėjęs metinės vietinės rinkliavos už 2008–2013 metus, iš viso – 167,91 Eur. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti 52,57 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Atsakovas P. G. atsiliepime su atsakovo prašymu nesutiko.

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas nėra suteikęs atsakovui paslaugų, todėl atsakovas neprivalo mokėti už tai, kuo nesinaudoja. Nurodė, kad neturi šiukšlių, vasarą retai būna namie, daugiausia gyvena pas savo vaikus.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 15 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino ir pareiškėjo naudai iš atsakovo P. G. priteisė 167,91 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, suskaičiuotos už 2008–2013 metus, ir 52,57 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, 11 straipsnio l dalies 8 punktu, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 25, 30 straipsniais bei 32 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 54 straipsnio 4 dalimi ir bylos medžiaga bei nurodė, kad pareiškėjas yra Telšių, Plungės, Mažeikių rajonų ir Rietavo savivaldybių įsteigtas regiono komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius, kuriam yra pavesta rinkti, administruoti bei išieškoti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą Telšių rajono savivaldybės teritorijoje. Iš administracinėje byloje esančio Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo teismas nustatė, kad nekilnojamojo turto objektą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise valdo jo savininkas P. G.

Vadovaudamasis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2010 m. kovo 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-471/2010; 2011 m. birželio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011; 2011 m. balandžio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-1035/2011), teismas akcentavo, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje, o aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejami su konkrečios paslaugos suteikimu. Vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas, teismo vertinimu, negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.584 straipsnio 1 dalies prasme.

Atsižvelgęs į Nuostatų 6, 24, 34, 45 ir 59 punktus bei anksčiau nurodytą ginčo situacijos teisinį reguliavimą, teismas sprendė, kad atsakovas netinkamai vykdė savo prievolę mokėti rinkliavą už komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas, todėl iš jo pareiškėjo naudai priteisė nesumokėtą vietinės rinkliavos sumą. Teismas pažymėjo, kad atsakovui rinkliavos mokėjimas yra prievolė ir ją vienašališkai atsisakyti įvykdyti atsakovui draudžiama (CK 6.59 str.).

Teismas taip pat tenkino pareiškėjo prašymą ir iš atsakovo priteisė 52,57 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

III. Atsakovas P. G. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 15 sprendimą panaikinti.

Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas bylos medžiaga ir prieštarauja ginčo teisinį santykį reglamentuojantiems teisės aktams, atsakovas nesutinka su jam priteista mokėtina vietine rinkliava bei bylinėjimosi išlaidomis. Pažymi, kad rinkliava turėtų būti imama už atliktą darbą, suteiktas paslaugas, tačiau tokio pobūdžio paslaugos atsakovui suteiktos nebuvo, per pareiškėjo nurodomą įsiskolinimo susidarymo terminą rinkliavos iš atsakovo niekas nereikalavo. Akcentuoja, kad jam tenkančioje buto dalyje nesusidaro komunalinės atliekos. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamoje situacijoje taikė CK 6.38 ir 6.59 straipsnius.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo P. G. pareigos mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Pareiškėjas UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo P. G. už 2008–2013 metus 167,91 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą bei 52,57 Eur bylinėjimosi išlaidų. Prašyme pareiškėjas patikslino, kad atsižvelgęs į nagrinėjamu atveju taikytiną senaties terminą, prašo priteisti nuo 2009 metų ketvirto ketvirčio iki 2013 metų pabaigos susidariusią vietinės rinkliavos nepriemoką.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 15 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino – pareiškėjo naudai iš atsakovo P. G. priteisė 167,91 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą bei 52,57 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad nors nuosavybės teise Telšių rajono savivaldybėje jam priklauso nekilnojamasis turtas – dalis buto, tačiau atsakovas nesukaupia komunalinių atliekų, todėl neturi pareigos mokėti už jų surinkimą ir tvarkymą.

Byloje kilusio ginčo klausimo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo pareiga mokėti vietinę rinkliavą kildinama iš Telšių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų, patvirtintų Telšių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. T1-7 (toliau – ir 2010 m. Nuostatai), kuriuos pakeitė nuo 2013 m. liepos 1 d. įsigalioję Telšių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai, patvirtinti Telšių rajono savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. T1-236 (pareiškėjas bei pirmosios instancijos teismas padarė rašymo apsirikimą, nurodydami Nuostatų numerį Nr. T1-189). Pagal Nuostatų 5 punktą, vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir tvarkymą – tai Telšių rajono savivaldybės sprendimu už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų tvarkymą nustatyta privaloma įmoka, galiojanti Telšių rajono savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti šiuose Nuostatuose nustatyta tvarka. Vietinės rinkliavos mokėtojai yra komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, nuosavybės ar kita teise valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) Telšių rajono savivaldybės teritorijoje <...> (Nuostatų 6 p.). Pažymėtina, jog iš esmės analogiškas teisinis reguliavimas buvo įtvirtintas 2010 m. Nuostatų 5 ir 6 punktuose.

Vadovaudamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad vietinę rinkliavą privalo mokėti asmenys, turintys nekilnojamojo turto Telšių rajono savivaldybės teritorijoje, t. y. pagal bendrą taisyklę atliekų turėtojų pareiga mokėti vietinę rinkliavą siejama su savivaldybės teritorijoje esančio atitinkamo nekilnojamojo turto valdymu, naudojimu, disponavimu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad savaime nedraudžiama nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar (ir) naudojimu (žr., pvz., 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2796/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1592/2012). Kitaip tariant, nedraudžiama, kad vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų (atliekų) tvarkymą dydis būtų skaičiuojamas pagal galinčių susidaryti, o ne faktinį šių atliekų kiekį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014). Be to, vietinė rinkliava vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka. Ši rinkliava nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir ji negali būti laikoma kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-1574/2005, 2008 m. liepos 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008, 2012 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2403/2012).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, plėtodama ankstesnę praktiką, 2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 pabrėžė, jog vietinė rinkliava ir iš jos kylantys teisiniai santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas. Šie santykiai – tai valdingo pobūdžio teisiniai santykiai tarp vietinės rinkliavos mokėtojų ir vietos savivaldos institucijų (šių institucijų įgaliojimus įgyvendinančių asmenų). Todėl, kaip ir dėl mokesčių, dėl vietinių rinkliavų su jų mokėtojais nesitariama.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pasisakė, kad vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka (žr., pvz., 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014).

Išanalizavusi nagrinėjamos bylos medžiagą, aptartą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovo argumentai, jog jis, naudodamasis jam nuosavybės teise priklausančiu nekilnojamuoju turtu, atliekų nesukuria, nepaneigia jo pareigos mokėti vietinę rinkliavą. Šiuo atveju nėra ginčo, kad nuo 2009 m. ketvirtojo ketvirčio iki 2013 m. gruodžio 31 d. (laikotarpis, už kurį susidariusį vietinės rinkliavos įsiskolinimą prašo priteisti pareiškėjas) atsakovui nuosavybės teise priklausė nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini). Taigi atsakovas laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju Nuostatų 6 punkto prasme, t. y. turi pareigą mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Fakto, kad atsakovas yra vietinės rinkliavos mokėtojas, negali paneigti argumentai, jog komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos jam nebuvo teikiamos, atliekų jis neturėjo. Atsižvelgiant į tai, šios bei kitos atsakovo apeliaciniame skunde akcentuojamos aplinkybės (mokėjimo pranešimų neįteikimas) nesuponuoja Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 15 d. sprendimo panaikinimo.

Šiuo aspektu pastebėtina ir tai, kad Nuostatų 38 punktas įtvirtina, jog vietinės rinkliavos mokestis kalendoriniais metais sumažinamas rinkliavos mokėtojui 70 proc., kai jam priklausantis butas mokestiniais metais nebuvo naudojamas. UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centrui“ pateikiamas daugiabučio namo administratoriaus, daugiabučio namo bendrijos pirmininko, ar seniūnijos seniūno patvirtintas Rinkliavos mokėtojo prašymas ir nurodomas sunaudotos elektros energijos kiekis (elektros energijos kiekis per einamuosius metus negali viršyti 50 kwh). Nagrinėjamu atveju byloje nebuvo pateiktų įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas būtų naudojęsis Nuostatų 38 punkte įtvirtintomis nuostatomis ir teikęs prašymą dėl vietinės rinkliavos mokesčio sumažinimo.

Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-1280/2013 pripažino, kad 2010 m. Nuostatai ta apimtimi, kuria neįtvirtina galimybės už naudojimąsi individualiu konteineriu fiziniams asmenims, kai nėra viršijama metinė minimali atliekų susikaupimo norma, vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą mokėti pagal iš jo surenkamą komunalinių atliekų kiekį, pavyzdžiui, kiekį, kuris būtų apskaičiuojamas atsižvelgiant į naudojamo individualaus konteinerio talpą (tūrį) ir (ar) jo ištuštinimo periodiškumą, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punktui (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija).

Taigi šioje individualioje administracinėje byloje yra taikomas norminis teisės aktas, kuris tam tikra apimtimi yra pripažintas neteisėtu, todėl kyla klausimas dėl norminio administracinio akto pripažinimo neteisėtu pasekmių taikymo ex nunc (nuo akto pripažinimo neteisėtu) arba ex tunc (retroaktyviai).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 iš esmės sprendė, kad norminio administracinio akto pripažinimo neteisėtu pasekmės turėtų būti taikomos ex tunc (retroaktyviai). Teismas nurodė, jog nesant atitinkamų norminių teisės aktų nuostatų, individualią bylą dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą priteisimo, kurioje taikytini rinkliavos nuostatai buvo pripažinti prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams tiek, kiek juose nenumatyta (jokia) galimybė šią rinkliavą mokėti pagal faktinį šių atliekų kiekį, nagrinėjantis administracinis teismas nukrypti nuo rinkliavos nuostatų gali tik tuo atveju, kai byloje esantys įrodymai ir kiti duomenys leidžia nustatyti ginčo laikotarpiu faktiškai susidariusių ir į savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą perduotų (patekusių) komunalinių atliekų kiekį. Ir priešingai – tais atvejais, kai bylos duomenys nesudaro objektyvaus ir pakankamo pagrindo vertinti, jog iš konkretaus rinkliavos mokėtojo prašomos priteisti ginčo vietinės rinkliavos (ar jos dalies) dydis galėjo (gali) būti apskaičiuotas pagal minėtą faktinį atliekų kiekį, šios prievolės apimtis nustatoma pagal atitinkamas rinkliavos nuostatų taisykles.

Konkrečiu atveju atsakovas gali laisvai pasirinkti disponavimo turimu turtu intensyvumą, pastato būklė yra 100 proc. baigtumas, todėl nėra jokių kliūčių šį turtą eksploatuoti pagal paskirtį. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus rašytinius įrodymus konstatuoja, kad atsakovas tinkamai nepagrindė, jog šiam ginčui aktualiu 2009–2013 m. laikotarpiu nesinaudojo butu / patalpa-butu (kuriame, vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, veikia vietinis centrinis šildymas, komunalinis vandentiekis bei vietinis nuotekų šalinimas), ir dėl to buitinių bei kitokių atliekų apskritai nebuvo ir jos negalėjo būti tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą, įvertinusi aptartą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, konstatuoja, kad atsakovo argumentai dėl to, jog jam naudojantis nekilnojamuoju turtu atliekų praktiškai nesusidaro, nepaneigia jo pareigos mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 15 d. sprendimas dėl šios pareiškėjo reikalavimų dalies yra teisėtas ir pagrįstas.

Pareiškėjas taip pat prašė priteisti 52,57 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų advokatui surašant prašymą pirmosios instancijos teismui. Šiaulių apygardos administracinis teismas šį pareiškėjo prašymą tenkino.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 2, 8.2 punktais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, pareiškėjo pateiktais rašytiniais įrodymais, atsižvelgdama į administracinėje byloje suteiktų teisinių paslaugų pobūdį, pareiškėjo prašymo turinį, sprendžia, kad pareiškėjo naudai pirmosios instancijos teismo priteistos bylinėjimo išlaidos šiuo konkrečiu atveju negali būti laikomos atitinkančiomis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijus.

Pažymėtiną, kad tikrinamoje administracinėje byloje taisyklės „pralaimėjęs moka“, įtvirtintos ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje, iš principo laikytasi, maksimali rekomenduotina tokiu atveju priteistina bylinėjimosi išlaidų suma neviršyta, tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, kad priimtas sprendimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo turi būti ne tik teisėtas, bet ir teisingas.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad išnagrinėto pobūdžio administracinė byla ir joje kelti reikalavimai jau ne kartą spręsti tiek pirmosios instancijos apygardų administracinių teismų, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir suformuotos pakankamai aiškios teisinės kryptys įvairaus pobūdžio aspektais. Tokia situacija suponuoja išvadą, kad, kreipiantis į teismą su tapataus pobūdžio reikalavimais, advokato pagalbos poreikis išlieka itin minimalus. Kaip pagrindas pasitelkiama bazinė byla, suformuota jurisprudencija, o einamoje administracinėje byloje paprastai keičiasi tik šalis, laikotarpis, už kurį prašoma priteisti vietinę rinkliavą, prašoma priteisti pinigų suma. Tai patvirtina ir pareiškėjo pateikta Specifikacija Nr. 11085, iš kurios matyti, kad advokatas L. S. pareiškėjui teisinių paslaugų suteikė į nagrinėjamą administracinę bylą panašiu dar 91 atveju. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtiems duomenims surašyti kvalifikuota teisinė pagalba gali būti laikoma pertekline, nes pastarojo pobūdžio darbas gali būti atliekamas ir teisinio vieneto, atsakingo už vietinės rinkliavos surinkimą, jėgomis. Tokią išvadą patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika kitose panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1330-556/2015)

Atsižvelgusi į tai, kas nurodyta, bei akcentuodama, kad administracinė byla nebuvo sudėtinga, nereikalavo teisinių paslaugų kompleksiškumo ir specialių žinių, bei vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašomas priteisti atlyginimas už advokato pagalbą mažintinas iki 14 Eur ir pirmosios instancijos teismo sprendimas šiuo aspektu keistinas.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas atsakovo pareigos mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų tvarkymą klausimu priėmė teisingą ir teisėtą sprendimą, todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista. Vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais, atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria pareiškėjo naudai priteisiama 52,57 Eur bylinėjimosi išlaidų suma, keičiama ir pareiškėjui iš atsakovo priteisiama 14 Eur suma atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo P. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 15 d. sprendimą pakeisti ir iš atsakovo P. G. pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ naudai priteisti 14 Eur (keturiolika eurų) atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Kitą Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 15 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas