AS-525-319-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS525-319/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01598-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 61.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. balandžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo I. T. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 20 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. T. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas I. T. su skundu (b. l. 1−4), kurį patikslino (b. l. 12−15, 61), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2013 m. balandžio 29 d. sprendimą Nr. 1D-4364(11);

2) įpareigoti atsakovus išmokėti neteisėtai už 2010 m. gegužės – 2012 m. rugpjūčio mėnesius neišmokėtą paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 11 887,52 Lt.

Paaiškino, kad jam VRM 2001 m. liepos 1 d. sprendimu buvo paskirta 712,55 Lt dydžio valstybinė pareigūno pensija už tarnybą. 2009 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą (toliau – ir Laikinasis įstatymas), kuriam įsigaliojus jam kiekvieną mėnesį mokama sumažinta valstybinė pareigūno pensija. Vadovavosi 2012 m. vasario 6 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu, kuriame konstatuota, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, pagal kurias dirbantiems valstybinių pensijų gavėjams pensijos buvo sumažintos daugiau vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą, prieštarauja Konstitucijai. Kadangi galiojant Laikinajam įstatymui pareiškėjas dirbo, t. y. turėjo draudžiamųjų pajamų, paskirta pensija buvo sumažinta ne tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio, bet ir pagal 5 straipsnio nuostatas. Dėl susidariusios pensijos nepriemokos išmokėjimo pareiškėjas 2013 m. vasario 22 d. ir 2013 m. balandžio 9 d. kreipėsi į VRM, kuri nurodė, kad Laikinasis įstatymas sumažintų pensijų kompensavimo tvarkos nenustato, todėl pensijos nepriemoka jam nebus išmokėta. Atkreipė dėmesį, kad prašo įpareigoti atsakovus išmokėti pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. gegužės mėnesio. Apie 2010 m. gegužės mėnesio pensijos dalies neišmokėjimą sužinojo tik 2010 m. birželio mėnesį, todėl specialaus 3 metų termino kreiptis į teismą nėra praleidęs.

Atsakovai VRM ir Lietuvos valstybė, atstovaujama VRM, atsiliepime į skundą (b. l. 20−21) prašė į atmesti kaip nepagrįstą, o nusprendus tenkinti pareiškėjo skundą − sprendimo vykdymą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d.

Pažymėjo, kad VRM pareiškėjo pensiją perskaičiavo ir mokėjo pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, t. y. iki Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo tie aktai pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, taigi tokie veiksmai laikytini teisėtais ir nepažeidžiančiais pareiškėjo teisių ar interesų. Pažymėjo, kad pirmoji sumažinta pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. vasario 26 d., o pareiškėjas į VRM pakartotiniu prašymu, kurį prašo panaikinti, kreipėsi tik 2013 m. balandžio 2 d.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 20 d. nutartimi (b. l. 72−77) nutraukė administracinę bylą pagal pareiškėjo I. T. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teismas aptarė remiantis bylos duomenimis nustatytas aplinkybes, nurodė ginčui aktualų teisinį reguliavimą, rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu, kad pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia, o pirmoji sumažinta pensija pareiškėjui į jo asmeninę sąskaitą pervesta 2010 m. vasario 26 d., teismas darė išvadą, kad pareiškėjas į teismą dėl pensijos nepriemokos priteisimo turėjo kreiptis iki 2013 m. vasario 26 d. Skundą teismui dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo pareiškėjas pateikė tik 2013 m. gegužės 15 d., t. y. pasibaigus nustatytam terminui ginti savo teises teisme.

Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 taip pat pripažino, kad kreipimosi į teismą termino pradžia nėra siejama su kiekvieno mėnesio valstybinės pensijos išmokėjimo diena. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat atkreipė dėmesį, kad sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui buvo mokama remiantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, taigi neatrodo, kad tokiomis aplinkybėmis pagrįsta tikėtis, jog pareiškėjo patiriamas teisių pažeidimas kitą mėnesį jau bus nutrauktas. Be to, tai, kad valstybinė pensija yra mokama kiekvieną mėnesį, nereiškia, jog pareiškėjas kiekvieną mėnesį, kada jam būdavo išmokama sumažinta valstybinė pensija, iš naujo sužinodavo apie savo teisių pažeidimą. Atsižvelgus į tai, pažeidimo pasekmių skaidymas etapais nėra pagrįstas.

Įvertinęs nurodytus argumentus, teismas darė išvadą, kad tai, jog pareiškėjas patikslino skundą ir prašo priteisti nuo 2010 m. gegužės mėnesio neišmokėtą pensiją, termino kreiptis į teismą skaičiavimo pradžios momento nekeičia. Šiuo atveju pažeidimo pasekmių skaidymas etapais nėra pagrįstas, todėl laikytina, kad pareiškėjas dėl pensijos nepriemokos, net ir pradedant ją skaičiuoti nuo 2010 m. gegužės mėnesio, priteisimo į teismą turėjo kreiptis iki 2013 m. vasario 26 d. Taip pat pažymėta, jog tai, kad pareiškėjas 2013 m. vasario 22 d. pateikė prašymą VRM dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, nagrinėjamu atveju situacijos nekeičia, nes 3 metų terminas taikytinas kreipimuisi į teismą, o ne į pensiją mokančią instituciją.

Teismas taip pat rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis administracinėse bylose Nr. AS15-90/2005, Nr. AS6-601/2006, AS6-247/2006, AS6-208/2006, AS6-219/2006). Nurodė, kad teismas išaiškino pareiškėjui teisę teikti prašymą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą (b. l. 45–46), tačiau pareiškėjas patikslino skundą, kuriame prašo priteisti pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. gegužės mėnesio, todėl mano, kaip teigė ir teismo posėdyje, jog termino skundui paduoti nepraleido. Nurodyti pareiškėjo argumentai atmesti.

Teismas nurodė, jog, kaip nustatyta byloje, apie savo teisių pažeidimą pareiškėjas turėjo sužinoti dar 2010 m. vasario mėnesį, kai gavo pirmą kartą sumažintą pensiją. I. T. žinojo, kada ir kokio dydžio pensija jam mokama, o iš žiniasklaidos pateikiamos informacijos turėjo būti girdėjęs, kad buvo priimti teisės aktai dėl valstybinių pensijų perskaičiavimo. Dėl nurodytų priežasčių teismas darė išvadą, kad pareiškėjas turėjo suprasti, kad ir jo pensijos dydis bus pasikeitęs, dėl to turėjo pasidomėti sumažintos pensijos dydžiu ir per nustatytą terminą kreiptis į teismą. Pareiškėjas dėl savo paties pasirinkto elgesio praleido terminą, per kurį apdairus ir rūpestingas asmuo turi pasirūpinti savo teisių apsauga, ir nenurodė jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių negalėjo ginti savo teisių anksčiau, o tik patikslino skundą sutrumpindamas periodą, už kurį prašo priteisti pensijos nepriemoką, o termino atnaujinti neprašė.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012, 2011 m. lapkričio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011, apibendrindamas tai, kas išdėstyta, bylos dalis dėl reikalavimo priteisti pensijos nepriemoką nutraukė pagal ABTĮ 101 straipsnio 7 punkto nuostatas.

Pasisakydamas dėl pirmojo reikalavimo, teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A17-966/2006, 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008, 2009 m. liepos 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009, 2010 m. balandžio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 kt., pažymėjo, kad pareiškėjas prašo panaikinti VRM 2013 m. balandžio 29 d. raštą Nr. 1D-4364(11), kuriuo, kaip matyti iš jo turinio, nėra nei nustatomos, nei keičiamos pareiškėjo teisės ar pareigos. Šiame rašte pareiškėjui tik nurodyta, jog į jo prašymą buvo atsakyta ankstesniu sprendimu, kuris išsiųstas registruotu paštu. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, bylos dalis dėl reikalavimo panaikinti minėtą VRM raštą nutraukta kaip nenagrinėtina teismų (ABTĮ 101 str. 1 p.).

III. Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą (b. l. 80−81), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 20 d. nutartį atmesti.

Akcentuoja, kad už sumažintas valstybines pensijas nėra kompensuojama. Remiasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio 5 dalimi ir teigia, kad tęstinio pažeidimo atveju, senaties terminas prasideda kiekvieną tų neteisėtų veiksmų atlikimo dieną. Akcentuoja, kad prašo išmokėti pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. gegužės mėnesio, apie 2010 m. gegužės pensijos sumažinimą jis sužinojo tik 2010 m. birželio mėnesį, todėl nėra praleidęs 3 metų termino kreiptis į teismą. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, teigia, kad veiksmingas pensijų gavėjų teisių gynimas reiškia visos pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, priteisimą, kitaip nebūtų užtikrintos žmogaus teisės, teisingumo ir teisės viešpatavimo principai. Akcentuoja, jog dar iki Laikinojo įstatymo priėmimo, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas buvo išaiškinęs, kad nuostata, kai dirbantiems pensininkams dėl to, kad jie dirba ir turi daugiau pajamų, neišmokama dalis jiems paskirtos pensijos aiškiai prieštarauja Konstitucijos 23, 48, 52 straipsniams ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsakovai VRM ir Lietuvos valstybė, atstovaujama VRM, pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad su atskiruoju skundu nesutinka.

Pažymi, kad pareiškėjas kelia pensijos perskaičiavimo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį klausimą, nors pirmosios instancijos teismo tokios skundo dalies nebuvo. Argumentai dėl termino prasidėjimo ne pirmos pensijos gavimo dieną, o 2010 m. birželio mėnesį prieštarauja teismų praktikai neskaidyti pensijos perskaičiavimo pasekmių etapais, o argumentai dėl kreipimosi į teismą neribojimo – nepripažinti neterminuoto kreipimosi į teismą galimybės. Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis laisvėmis pareiškėjas turėjo laikytis įstatymo, t. y. ir įstatymų nustatytų terminų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 20 d. nutartį nepakeistą.

Teigia, kad teismas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui pirmoji sumažinta pensija už 2010 m. sausį buvo pervesta 2010 m. vasario 26 d., į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2013 m. gegužės 15 d., į tai, kad pareiškėjas skundą patikslino, tačiau nepateikė prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą, pagrįstai bylą nutraukė. Taip pat pagrįstai nutraukta bylos dalis dėl VRM sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 20 d. nutarties, kuria teismas nutraukė bylą pagal pareiškėjo I. T. skundą atsakovams VRM ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai VRM, trečiajam suinteresuotam asmeniui Tarnybai dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra pažymėjusi (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), jog kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas 3 metų procesinis terminas. O pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013).

Atsižvelgiant į minėtą administracinių teismų praktiką bei byloje nustatytas aplinkybes − kad pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario 26 d., t. y., kai jam buvo išmokėta pirmoji sumažinta pensija už 2010 m. sausio mėnesį (remiantis minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pateiktais išaiškinimais, pareiškėjo teiginys, jog jam prašant priteisti pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės iki 2012 m. rugpjūčio, terminas skundui paduoti skaičiuojamas nuo to momento, kai jis gavo sumažintą valstybinę pensiją už 2010 m. gegužės mėnesį, atmestinas kaip nepagrįstas), tačiau skundą teismui pateikė tik 2013 m. gegužės 15 d., konstatuotina, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti.

Vis dėlto, byloje reikšminga aplinkybe laikytina tai, jog pirmosios instancijos teismas 2013 m. gegužės 21 d. nutartimi (b. l. 8–9) pareiškėjui pasiūlė pašalinti skundo trūkumus. Atsakydamas į šią nutartį pareiškėjas pateikė prašymą (b. l. 11), kuriuo be kita ko, prašė teismo „atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą“. Iš šio prašymo nėra vienareikšmiškai aišku, ar toks prašymas pateiktas tik dėl reikalavimo panaikinti VRM sprendimą, ar dėl viso skundo, t. y. ir dėl reikalavimo priteisti pensijos nepriemoką. Atsižvelgiant į bylų dėl valstybinių pensijų specifiką, pažeistos teisinės vertybės svarbą pareiškėjui, teisėjų kolegija, byloje esantį neaiškumą vertina pareiškėjo naudai, t. y. sprendžia, jog šiuo atveju pareiškėjas pateikė prašymą dėl viso skundo padavimo termino atnaujinimo.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006).

Tačiau, pagal naujausią aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. pvz., 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014) išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes. Pagal minėtą aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų.

Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.).

Atsižvelgdama į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Vertintina, jog išvardytos priežastys, sudarė pareiškėjui I. T. objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui.

Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, aptartą teismų praktiką, pareiškėjo praleisto skundo padavimo termino trukmę (mažiau nei 3 mėnesiai), teisėjų kolegija, nutaria pareiškėjo atskirąjį skundą tenkinti – panaikinti skundžiamą nutartį, patenkinti pareiškėjo prašymą dėl skundo padavimo termino atnaujinimo, atnaujinti skundo padavimo terminą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, 34 ir 133 straipsniais, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo I. T. atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 20 d. nutartį panaikinti. Atnaujinti I. T. trejų metų terminą skundui paduoti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas