A-466-143/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-466-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00622-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovui Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. V. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (I t., b. l. 1–6) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) įpareigoti atsakovą Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, FNTT) papildyti FNTT direktoriaus 2013 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. TE-19 1 punktą teiginiu, kad jo nepertraukiamas vidaus tarnybos stažas išeitinei kompensacijai gauti yra 20 metų 6 mėnesiai ir 1 diena, bei pakeisti 2.2 papunktį, nurodant, kad jam turi būti išmokėta dviejų vidutinių darbo užmokesčių dydžio (didinant tris kartus) išeitinė kompensacija; 2) priteisti iš atsakovo neišmokėtą dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją ir vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją už dėl atsakovo kaltės uždelstą laiką visiškai atsiskaityti; 3) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Taip pat po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014 m. kovo 5 d. nutarties, kuria LVAT grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo bylos dalį, kurioje buvo atmestas pareiškėjo reikalavimas dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už uždelsimą visiškai atsiskaityti, pareiškėjas pateikė paaiškinimus (I t., b. l. 141–143, 166–167), kuriuose palaikė savo reikalavimą priteisti iš atsakovo 52 110,83 Lt dydžio kompensaciją už uždelstą laiką visiškai atsiskaityti po atleidimo iš tarnybos FNTT.

Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 2 d. sprendimu, patenkinęs pareiškėjo prašymą priteisti jam neišmokėtą dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją, nepagrįstai nepatenkino prašymo priteisti vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją už dėl atsakovo kaltės uždelstą laiką visiškai su juo atsiskaityti. Paaiškino, jog atleidimo iš vidaus tarnybos dieną visiškai neatsiskaičius su pareiškėju buvo pažeisti Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 patvirtinto Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas) 58 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK, Darbo kodeksas) 141 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti reikalavimai, be to, šiuos atsakovo veiksmus pareiškėjas ginčijo viso proceso metu. Rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika taikant DK 141 straipsnio 3 dalį ir teigė, kad nagrinėjamu atveju yra visos sąlygos taikyti minėtas DK normas, nes pareiškėjo atleidimo iš darbo ir atsiskaitymo su juo dieną jam nebuvo išmokėtos visos priklausančios pinigų sumos, susijusios su darbo santykiais, tai padaryta tik 2014 m. kovo 20 d., vykdant LVAT 2014 m. kovo 5 d. nutartį. Atkreipė dėmesį, jog šį neteisėtą atsakovo sprendimą Vilniaus apygardos administraciniam teismui pareiškėjas skundė dar 2013 m. vasario 22 d.

Vadovaudamasis bylos duomenimis ir LAT praktika dėl DK 141 straipsnio 3 dalyje numatytos sankcijos taikymo, pareiškėjas paaiškino, jog dėl atsakovo kaltės buvo uždelsta jam išmokėti dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją (7 493,07 Lt), t. y. dvigubai didesnę sumą nei yra būtina tam, kad būtų galima gauti visą minėtoje Darbo kodekso nuostatoje numatytą kompensaciją. Nurodė, jog pagal atsakovo išduotą pažymą jo vieno mėnesio dydžio vidutinis darbo užmokestis sudaro 3 746,53 Lt, o vidutinis vienos dienos uždarbis – 179,26 Lt, todėl už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 30 d. (kita diena po atleidimo iš tarnybos) iki 2014 m. kovo 19 d. (diena iki LVAT 2014 m. kovo 5 d. nutarties įvykdymo), kurį buvo uždelsta visiškai atsiskaityti su pareiškėju, t. y. už 13 mėnesių ir 19 dienų, atsakovas jam privalo išmokėti 52 110,83 Lt ((3 746,53 x 13 = 48 704,89) + (179,26 x 19 = 3 405,94)).

Teigė, kad duomenys apie tai, jog atleidimo dieną nėra visiškai atsiskaitoma su pareiškėju, FNTT turėjo būti žinomi, kadangi, net jei pareiškėjo tarnybos byloje nebuvo duomenų apie į vidaus tarnybos stažą neįskaitytą laikotarpį, jie buvo atsakovui lengvai prieinami ir gaunami iš Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Archyvų skyriaus (pareiškėjas nurodė Archyvų departamentą), be to, visi su pareiškėjo tarnybos eiga susiję ir darbo teisiniams santykiams reikšmę turintys dokumentai buvo jo tarnybos byloje. Nepaisant to, atsakovas apsiribojo pagalbiniu bylos aprašu (tarnybos eigos lapu), kuriame daromi trumpi įrašai apie tarnybą ir kuris, pareiškėjo teigimu, nėra joks teisinis aktas. Atkreipė dėmesį, kad prieš kreipdamasis į teismą jis kreipėsi į atsakovą, prašydamas pakeisti neteisėtą FNTT direktoriaus įsakymo dalį arba, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2001 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. 626 patvirtintos Vidaus reikalų sistemos statutinių valstybės tarnautojų tarnybos Lietuvos valstybei stažo nustatymo tvarkos 8 punktu, sudaryti komisiją šiam ginčui spręsti, tačiau FNTT to nepadarė, o kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Viešojo saugumo politikos departamentą (toliau – ir Viešojo saugumo politikos departamentas), neturintį įgaliojimų spręsti panašius klausimus. Manė, jog toks atsakovo elgesys patvirtina, kad jis nesielgė sąžiningai ir neišnaudojo visų galimybių nepažeisti darbuotojo teisių. Pažymėjo, jog tai patvirtina ir aplinkybė, kad jau po Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 2 d. sprendimo, kuriuo skundas buvo patenkintas iš dalies, atsakovui tikrai buvo žinomi visi su pareiškėjo stažu susiję duomenys ir galėjo būti su juo atsiskaityta, tačiau FNTT pateikė apeliacinį skundą. Papildomai nurodė, jog FNTT nesiėmė nedelsiant vykdyti LVAT 2014 m. kovo 5 d. nutartį, tai atsakovas padarė tik 2014 m. kovo 20 d., po pareiškėjo paraginimo.

Atsakovas FNTT atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 18–21) ir po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 5 d. nutarties priėmimo pateiktais papildomais atsiliepimais (I t., b. l. 148–151, 156–161) prašė atmesti pareiškėjo reikalavimą priteisti kompensaciją už uždelstą laiką visiškai atsiskaityti po atleidimo iš tarnybos kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad teismų praktikoje ne kartą pasisakyta apie pagal DK 141 straipsnio 3 dalies normą priteistinos sumos dydį ir galimybę šią sumą mažinti. Taip pat pažymėjo, jog pagal darbuotojo vidutinį darbo užmokestį apskaičiuota išmoka už uždelsimo atsiskaityti laiką turi būti proporcinga, suderinama su DK 2 ir 35 straipsniuose įtvirtintais darbo teisės principais. Teigė, kad atsakovas, 2013 m. sausio 29 d. įsakymu Nr. TE-19 nuo 2013 m. sausio 29 d. atleisdamas pareiškėją iš vidaus tarnybos, jam išmokėjo visas pagrindines su darbo teisiniais santykiais susijusias išmokas – piniginę kompensaciją už 3,63 kalendorines dienas nepanaudotų kasmetinių atostogų už 2013 m. ir jo keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją, nebuvo išmokėta tik dalis išeitinės kompensacijos (dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio).

Atsakovas nevengė, nesiekė tyčia nevisiškai atsiskaityti su pareiškėju jo atleidimo dieną, priešingai, buvo įsitikinęs, kad su pareiškėju atsiskaitė, o Vilniaus apygardos administraciniam teismui ir LVAT konstatavus, kad pareiškėjo atleidimo dieną su juo nebuvo visiškai atsiskaityta, bei nusprendus priteisti jam dviejų vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę kompensaciją, nedelsdamas įvykdė teismų sprendimus, apskaičiavo ir 2014 m. kovo 20 d. išmokėjo pareiškėjui priklausančias pinigų sumas. Prašė, sprendžiant klausimą dėl pagal Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalį atsakovui taikytinos sankcijos taikymo, įvertinti faktines bylos aplinkybes ir taikyti mažesnį nei pareiškėjo vidutinis darbo užmokestis sankcijos dydį už visą uždelsimo laiką.

Pažymėjo, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir LVAT yra nurodę, kad DK 141 straipsnio 3 dalies taikymui būtina nustatyti dvi aplinkybes – ne visišką darbdavio atsiskaitymą su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną bei darbuotojo kaltės dėl tokio uždelsimo nebuvimą, ir teigė, jog pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos dieną FNTT neturėjo duomenų apie, kaip vėliau paaiškėjo, į nepertraukiamąjį pareiškėjo tarnybos stažą įskaičiuotiną mokymosi policijos mokykloje laikotarpį. Nepertraukiamąjį pareiškėjo tarnybos stažą, vadovaudamasi DK 30 straipsnio 1 dalies 4 punktu, FNTT buvo apskaičiavusi be šio laikotarpio ir sąžiningai manė visiškai su pareiškėju atsiskaičiusi.

Tai patvirtino ir Viešojo saugumo politikos departamento atsakymas į atsakovo užklausą. Manė, jog tai yra pagrindas pagal DK 141 straipsnio 3 dalies taikymo praktiką mažinti iš atsakovo priteistinos sumos dydį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 16 d. sprendimu (I t., b. l. 182–187) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo 10 000 Lt ir nustatė atsakovui šio sprendimo įvykdymo terminą iki 2015 m. vasario 1 d.

Teismas nustatė, jog byloje ginčas kilo dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už uždelsimą visiškai atsiskaityti, todėl siekė nustatyti, ar atsakovas su pareiškėju visiškai atsiskaitė jo atleidimo dieną, ar delsė atsiskaityti.

Laikėsi pozicijos, nurodytos ir LVAT 2014 m. kovo 5 d. nutartyje, jog atsakovas pareiškėjui turėjo išmokėti jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją, padidintą tris, o ne du kartus, todėl, išmokėdamas mažesnę (padidintą du, o ne tris kartus) išeitinę kompensaciją, pareiškėjo atleidimo dieną su juo visiškai neatsiskaitė, t. y. išmokėjo mažiau, nei pareiškėjui priklausė. Pažymėjo, kad šių faktinių aplinkybių atsakovas neginčijo ir su jomis sutiko, teigdamas, jog nevengė, nesiekė tyčia nevisiškai atsiskaityti su pareiškėju jo atleidimo dieną, o buvo įsitikinęs, kad su pareiškėju atsiskaito visiškai. Vertino FNTT direktoriaus 2013 m. sausio 29 d. įsakymą Nr. TE-19, iš kurio matyti, jog, pagal Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnio 2 dalį, pareiškėjo nepertraukiamas tarnybos stažas yra daugiau nei 20 metų (22 metai 6 mėnesiai 1 diena), todėl jam priklausanti dviejų vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė kompensacija turėjo būti didinama tris, o ne du kartus. Vadovavosi Vidaus tarnybos statuto 58 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgė į atsakovo 2013 m. sausio 29 d. įsakyme Nr. TE-19 nurodytą pareiškėjo atleidimo iš tarnybos datą (2013 m. sausio 29 d.) ir sprendė, jog su pareiškėju turėjo būti visiškai atsiskaityta 2013 m. sausio 30 d. Taip pat kad pareiškėjo atleidimo dieną atsakovas turėjo vykdyti Vidaus tarnybos statuto 53 ir 56 straipsnių, 57 straipsnio 2 dalies ir 58 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

Rėmėsi LVAT praktika sistemiškai aiškinant Vidaus tarnybos statuto 5 straipsnio 2 dalies, 58 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 4 straipsnio 2 dalies ir 5 straipsnio nuostatas, pagal kurią statutinio valstybės tarnautojo teisė gauti vidutinį darbo užmokestį už uždelsimą visiškai atsiskaityti atleidimo iš tarnybos dieną yra ginama taikant Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalį (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1021/2009, 2009 m. spalio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-1078/2009, 2009 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1296/2009, kt.). Pažymėjo, jog tai, kad Vidaus tarnybos statute nėra numatyta jo bendrosios taisyklės, kad su atleidžiamu iš vidaus tarnybos pareigūnu turi būti visiškai atsiskaityta jo atleidimo dieną (išmokėtas visas darbo užmokestis ir visos kitos su darbo santykiais susijusios išmokos), įgyvendinimo tvarka, nepaneigia statutinio valstybės tarnautojo teisės, remiantis šio statuto 58 straipsnio 1 dalimi ir 5 straipsnio 2 dalimi, Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi ir 5 straipsniu bei Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalimi, reikalauti iš statutinės įstaigos (darbdavio) sumokėti vidutinį darbo užmokestį (kompensuoti) už uždelsimo atsiskaityti laiką. Taip pat rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalies taikymo praktika (žr., pvz., LAT 2008 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-625/2008, 2009 m. liepos 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-305/2009, 2011 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2011, 2012 m. kovo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2012 ir kt.) bei LVAT praktika (žr., pvz., LVAT 2009 m. spalio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-1078/2009, 2009 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1534/2009, 2010 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-877/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1318/2011 ir kt.).

Įvertinęs faktines bylos aplinkybes – jog 2013 m. vasario 14 d. prašymu pareiškėjui kreipusis į atsakovą, prašant išmokėti dviejų vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę kompensaciją (didinant tris kartus, o ne du) bei prašant klausimą išspręsti taikiai, atsakovas kreipėsi į Viešojo saugumo politikos departamentą ir, gavęs atsakymą, 2013 m. kovo 8 d. informavo pareiškėją, kad prašymas nebus tenkinamas, nes jo vidaus tarnybos stažas negali būti prilyginamas Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam nepertraukiamam tarnybos stažui, tačiau ginčo įsakymo 1 punkte aiškiai konstatuotas pareiškėjo vidaus tarnybos stažas – 22 metai 6 mėnesiai 1 diena, t. y. pareiškėjas išdirbo daugiau kaip 20 metų, konstatavo, kad atsakovas neteisingai taikė Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnio 2 dalies nuostatas, todėl pareiškėjui išmokėjo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją, padidinus ją du kartus, o skirtumą pareiškėjas atgavo tik po teisminio proceso, t. y. daugiau nei po vienerių metų. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovo atžvilgiu turi būti taikomos DK 141 straipsnio 3 dalies nuostatos, kartu atsižvelgiant į nagrinėjamai bylai aktualias aplinkybes ir pirmiau aptartą šios įstatymo normos taikymo praktiką, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.

Apskaičiavo, jog už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 30 d. iki 2014 m. kovo 19 d. atsakovui taikytinos sankcijos materialioji išraiška sudarytų 52 110,83 Lt ((3 746,53 x 13 = 48 704,89) + (179,26 x 19 = 3 405,94)), ir pažymėjo, kad ši sankcija kelis kartus viršija neteisėtai neišmokėtą kompensacijos sumą. Nurodė, jog yra akivaizdu, kad atsakovas neteisingai taikė teisę ir todėl neteisėtai neišmokėjo pareiškėjui dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės kompensacijos (7 493,07 Lt), tačiau, priteisiant iš atsakovo pareiškėjui visą minėtą sumą, būtų pernelyg didelė disproporcija tarp teisės pažeidimo ir darbdaviui taikytinos sankcijos, o tai pažeistų DK 141 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus sankcijos darbdaviui taikymo tikslus, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Įvertinęs visa tai, teismas adekvačia ir kompensuojančia padarytą teisės pažeidimą sankcija laikė 10 000 Lt sumą.

Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, jog teismo priimtas sprendimas turi būti toks, kurį būtų galima realiai įvykdyti, tuo pačiu nesukeliant neproporcingų ir reikšmingų visuomenei ar jos daliai sunkumų (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013), Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 851 straipsniu bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 284 straipsnio 1 dalimi, įvertinęs tai, kad teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas reikalauja papildomų piniginių lėšų, valstybės biudžeto sudarymo ir vykdymo tvarką bei procedūras, teismas nusprendė atidėti teismo sprendimo vykdymą ir nustatyti, kad teismo sprendimas turi būti įvykdytas iki 2015 m. vasario 1 d.

III. Pareiškėjas R. V. apeliaciniu skundu (I t., b. l. 190–193) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 16 d. sprendimo dalį dėl 10 000 Lt priteisimo pareiškėjui, priteisiant jam visą Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalyje numatytą kompensacijos dydį – 52 110,83 Lt, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 16 d. sprendimo dalį dėl sprendimo vykdymo atidėjimo iki 2015 m. vasario 1 d. ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, iš esmės atitinkančiais skunde pirmosios instancijos teismui ir jį papildančiuose paaiškinimuose nurodytuosius, taip pat šiais papildomais argumentais:

1. Teismas sprendime nepagrįstai nurodė, jog į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Viešojo saugumo politikos departamentą atsakovas kreipėsi reaguodamas į pareiškėjo 2013 m. vasario 14 d. prašymą, nors tai buvo padaryta 2013 m. sausio 30 d., bei nekritiškai vertino tokį atsakovo kreipimąsi į Viešojo saugumo politikos departamentą, kuris nėra įgaliotas teikti panašaus pobūdžio konsultacijas. Mano, jog tokie atsakovo veiksmai vertintini kaip ginčo sprendimo vilkinimas, nesąžiningas elgesys.

2. Teismas visiškai neargumentavo, kodėl 10 000 Lt suma yra laikytina adekvačia sankcija atsakovo padarytam teisės pažeidimui. Teigia, jog taip sumažinus įstatyme numatytą sankciją ji praranda veiksmingumą ir nepasiekia įstatymų leidėjo jai iškeltų tikslų. Akivaizdu, jog tik atsakovas yra atsakingas dėl susidariusios sumos dydžio, todėl nėra tikslinga ją mažinti.

3. Priimdamas skundžiamą sprendimą teismas atsižvelgė tik į atsakovo interesus – įvykdė jo prašymą atidėti sprendimo vykdymą, vadovaudamasis CPK 284 straipsnio 1 dalimi, nors joje numatyta, jog turi būti atsižvelgta į abiejų šalių turtinę padėtį ir kitas aplinkybes. Be kita ko, priimdamas tokį sprendimą teismas nesirėmė jokiais įrodymais, patvirtinančiais, kad priteistų sumų mokėjimas sukeltų neproporcingus ar reikšmingus sunkumus visuomenei ar jos daliai. Pabrėžia, kad toks sprendimas skatina darbdavį nesistengti kuo greičiau atsiskaityti su darbuotoju, nes sankcijos dydis tampa nepriklausomu nuo delsimo atsiskaityti laiko.

4. Teismas nesivadovavo aiškiomis LAT praktikoje suformuotomis DK 141 straipsnio 3 dalies taikymo taisyklėmis (arba taikė jas selektyviai), todėl pareiškėjui priteisiamos sumos dydį nustatė nesiremdamas jokiais aiškiais kriterijais.

Atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 1–4) atsakovas prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Teismas pagrįstai nurodė, jog pagal LAT praktiką DK 141 straipsnio 3 dalies tikslai gali būti pasiekti ir efektyvūs tik tada, kai paskiriama padarytam teisės pažeidimui proporcinga sankcija, todėl priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą priteisti apeliantui iš atsakovo 10 000 Lt sumą už uždelsimą visiškai atsiskaityti. Akcentuoja, jog pareiškėjo atleidimo dieną jam buvo išmokėtos visos pagrindinės su darbo teisiniais santykiais susijusios išmokos, FNTT manė, kad su juo atsiskaito visiškai. Taip pat nurodo kitus pirmosios instancijos teismui teiktuose atsiliepimuose nurodytus argumentus.

2. Teismas pagrįstai, atsižvelgdamas į atsakovo prašymą, pagal CPK 284 straipsnio 1 dalį atidėjo sprendimo įvykdymo terminą iki 2015 m. vasario 1 d., o apeliantas nepateikė jokių pagrįstų duomenų apie savo turtinę padėtį ar kitas aplinkybes, kurie patvirtintų, jog teismo sprendimo vykdymo atidėjimas galėtų būti jam žalingas, sukelti sunkumų ar turėti kitokį neigiamą poveikį.

3. Pareiškėjui turėtų būti priteistas išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimas, proporcingas teismo patenkintų jo reikalavimų daliai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš bylos matyti, kad atsakovo 2013 m. sausio 29 d. įsakymu Nr. TE-19 pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos nuo 2013 m. sausio 29 d. pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą (kai pareigūnas negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvadai). Šiame įsakyme (jo 2.2 p.) nurodyta, kad pareiškėjui turi būti išmokėta jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio (didinant du kartus) išeitinė kompensacija. Pastaroji aptariamo įsakymo dalis Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 2 d. sprendimu buvo pakeista, nurodant, kad pareiškėjui turi būti išmokėta jo dviejų mėnesių vidinio darbo užmokesčio dydžio (didinat tris kartus) išeitinė kompensacija, ir pareiškėjui buvo priteista jam priklausanti išmokėti 6 931,40 Lt paminėtos kompensacijos dalis. Ši Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo dalis įsiteisėjo 2014 m. kovo 5 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo šios dienos nutartimi palikus ją nepakeistą. Byloje neginčijamai nustatyta, kad, vykdydamas šį teismo sprendimą, atsakovas visišką atsiskaitymą su pareiškėju atliko 2014 m. kovo 20 d.

Nagrinėjamas ginčas tarp šalių kilo dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam 52 110,83 Lt dydžio vidutinį darbo užmokestį už uždelsimą su juo visiškai atsiskaityti jo atleidimo iš vidaus tarnybos dieną (2013-01-29). Šis pareiškėjo reikalavimas teisės taikymo požiūriu yra grindžiamas DK 141 straipsnio nuostatomis (pažymėtina, kad šios materialinės teisės normos taikymas byloje nagrinėjamai situacijai ginčo šalių nėra kvestionuojamas), fakto nustatymo požiūriu – pirmiau nurodytomis paminėtų teismų procesinių sprendimų nustatytomis aplinkybėmis.

Atsižvelgdama į tai, kolegija konstatuoja, kad pagrindinis ir esminis šios administracinės bylos klausimas yra DK 141 straipsnio nuostatų aiškinimas ir jų taikymas byloje nagrinėjamoje situacijoje.

Pasisakydama dėl DK 141 straipsnio taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pažymi, kad šios materialinės teisės normos taikymo būtinumas yra pakankamai išsamiai aptartas pirmosios instancijos teismo, yra pagrįstas administracinių teismų praktika, nagrinėjant tokio pobūdžio administracines bylas, todėl kolegijos pripažintinas pagrįstu. DK 141 straipsnyje, kuris reglamentuoja teisinius santykius dėl atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju tvarkos, be kita ko, nurodyta, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka (1 d.), darbdavys atsiskaitymo su darbuotoju dieną privalo išmokėti visas jam priklausančias pinigų sumas (2 d.). Pagal šio straipsnio 3 dalį (bylai aktuali 2005-05-12 įstatymo Nr. X-188 redakcija), kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką.

Iš nurodytų DK 141 straipsnio nuostatų matyti, kad straipsnio 3 dalyje nurodyta (darbdavio) pareiga sumokėti (jau atleistam) darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį pirmiausia yra siejama su uždelsimu (iš dalies arba visiškai) atsiskaityti su darbuotoju jo atleidimo dieną. Antra vertus, tokia darbdavio pareiga atsiranda tik tuo atveju, kai dėl paminėto uždelsimo nėra darbuotojo kaltės. Šios aplinkybės DK 141 straipsnio taikymo prasme yra būtinos sąlygos straipsnio 3 dalyje numatyto vidutinio darbo užmokesčio priteisimui. Todėl, taikant DK 141 straipsnio 3 dalį, yra būtina nustatyti (aptarti) kiekvienos iš šių sąlygų buvimą, taip pat pateikti šių sąlygų sampratą.

Kolegija pažymi, kad terminas (žodis) „uždelsimas“ reiškia užvilkinimą (Lietuvių kalbos instituto „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“, 877 psl.), t. y. suponuoja situaciją, kai tai darantis asmuo (šiuo atveju darbdavys) žinojo arba privalėjo žinoti, kad jis nustatytu laiku (šiuo atveju atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju dieną) neįvykdė tam tikros pareigos ir tai tęsia toliau. Pabrėžtina, kad DK 141 straipsnio 3 dalies taikymo požiūriu nagrinėjamai bylai yra aktuali (ABTĮ 86 str. 2 d. taikymo požiūriu reikšminga) situacija, kuri buvo pareiškėjo atleidimo iš tarnybos - atsiskaitymo su darbuotoju – dieną (2013-01-29), nes laiko aspektu būtent su šia situacija yra siejama darbdavio (atsakovo) pareiga sumokėti šioje straipsnio dalyje numatytą vidutinį darbo užmokestį.

Nagrinėjamoje situacijoje atsakovas, nors ir nesutiko su pareiškėjo po atleidimo iš vidaus tarnybos pateiktu 2013 m. vasario 14 d. prašymu dėl visiško atsiskaitymo (ginčo teisinius santykius atsakovas interpretavo kitaip, negu pareiškėjas, ir tokią savo poziciją gynė šioje administracinėje byloje), tačiau tai nėra priežastis pripažinti jo elgesį pateisinamu DK 141 straipsnio 3 dalies taikymo prasme ir atleisti jį nuo šioje teisės normoje nustatytos pareigos, nes, pagal bendrą teisės taikymo principą, jis (atsakovas) privalėjo žinoti apie ginčo santykių teisinį reglamentavimą.

Tačiau, kita vertus, kolegija pažymi, kad nagrinėjama byla buvo pradėta pagal pareiškėjo teismui paduotą 2013 m. vasario 25 d. skundą, paminėtu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 2 d. sprendimu pareiškėjo reikalavimas dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimą visiškai atsiskaityti su juo atleidimo iš vidaus tarnybos dieną buvo atmestas, tačiau paminėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 5 d. nutartimi ši bylos dalis grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (I t., b. l. 124-135). Formalus nurodytų bylos nagrinėjimo teisme laikotarpių įtraukimas į DK 141 straipsnio 3 dalyje nurodytą uždelsimo atsiskaityti laiką teisingumo, protingumo ir proporcingumo kriterijų taikymo požiūriu būtų nepateisinamas, nes akivaizdžiai susikirstų su darbo teisiniams santykiams taikytinais DK 2, 35 straipsniuose įtvirtintais darbo teisės principais. Pažymėtina, kad formuojantis DK straipsnių aiškinimo taisykles Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs dėl būtinumo taikyti šiuos pricipus tokio pobūdžio bylose (2011-02-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-64/2011, 2012-04-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179/2012). Atsižvelgdama į šiuos argumentus, taip pat pritardama pirmosios instancijos teismo argumentams dėl DK 141 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija sutinka su teismo nustatytu pareiškėjui už uždelsimą atsiskaityti priteistinu darbo užmokesčio dydžiu – 10 000 Lt. Todėl šiuo klausimu apelianto pateikti argumentai kolegijos pripažintini nepagrįstais.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus ir padarytas išvadas, taip pat pritardama kitiems pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams, kolegija pripažįsta pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą teisingu ir pagrįstu.

Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytas sprendimo įvykdymo terminas (iki 2015-02-01) jau suėjo, konstatuoja, kad šiuo klausimu apeliaciniame skunde nurodyti argumentai prarado savo aktualumą. Todėl kolegija nepasisako dėl šių argumentų šiame procesiniame dokumente.

Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė ir kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Dainius Raižys