A-502-716-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-716/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01089-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. liepos 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. V. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. V. su skundu (b. l. 1–3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, 37 160,30 Lt dydžio per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį.

Pareiškėjas paaiškino, kad VRM sprendimu jam nuo 2007 m. gegužės 2 d. paskirta 2 074,74 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui (toliau – ir Laikinasis įstatymas), pagal šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnio 1 dalį jo pensija buvo sumažinta. Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinus Laikinojo įstatymo nuostatas, kuriomis buvo sumažintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), pareiškėjas turi teisę reikalauti dėl to susidariusios nepriemokos.

Atsakovai VRM ir Lietuvos valstybė, atstovaujama VRM, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 11–13) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas VRM paaiškino, kad atsižvelgęs į nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusį laikiną valstybinių pensijų mokėjimo tvarką nustačiusį reglamentavimą ir į tai, jog pareiškėjas atitinkamu laikotarpiu, kuriuo galiojo ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, turėjo draudžiamųjų pajamų, perskaičiavo ir pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas mokėjo jam sumažintą valstybinę pensiją. 2012 m. rugsėjo 1 d. pasikeitus teisiniam reglamentavimui (t. y. Laikinojo įstatymo 5 straipsniui netekus galios), pareiškėjui paskirta valstybinė pensija liko perskaičiuota tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį.

VRM 2013 m. kovo 22 d. raštu Nr. 1D-3122(11) išsamiai paaiškino pareiškėjui aplinkybes, lėmusias valstybinės pensijos sumažinimą atitinkamu laikotarpiu, nurodė valstybinės pensijos perskaičiavimo ir mokėjimo teisinius pagrindus ir tai, kad sumokėti jam valstybinės pensijos nepriemoką neturi teisinio pagrindo. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu (įsigaliojusiu 2012 m. rugsėjo 21 d.) vieną iš pareiškėjo valstybinės pensijos perskaičiavimo ir mažinimo teisinių pagrindų (Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d.) pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai, o kitą (Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį) – neprieštaraujančiu.

Atsakovas VRM, atsižvelgdamas į tai, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, į tai, kad minėtas Konstitucinio Teismo nutarimo oficialus paskelbimas buvo atidėtas iki 2012 m. rugsėjo 21 d., ir į tai, kad pagal Konstitucinio Teismo praktiką preziumuojama, jog kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti, mano, kad VRM veiksmai skunde nurodytu laikotarpiu pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas perskaičiuojant ir išmokant pareiškėjui sumažintą valstybinę pensiją buvo teisėti, nepažeidžiantys pareiškėjo teisių ir /ar jo teisėtų interesų.

VRM nuomone, pareiškėjas yra praleidęs įstatymu nustatytą skundo padavimo pensiją skiriančiai ir mokančiai institucijai terminą. Teismui nusprendus iš dalies tenkinti pareiškėjo skundą, atsakovas VRM prašė valstybinės pensijos perskaičiavimo kompensavimą pareiškėjui atidėti iki 2014 m. vasario 1 d., nes Lietuvos Respublikos 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių pensijų atstatymui nėra skirtos.

Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas rengiant ir teikiant Lietuvos Respublikos Seimui svarstyti 2014 metų valstybės biudžeto projektą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimu (b. l. 30–34) pareiškėjo skundą tenkino – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. 37 160,30 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, nurodydamas šią sumą pareiškėjui išmokėti per keturis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog tuo metu, kai pareiškėjui buvo mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia jo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą.

Nurodė, kad nagrinėjamoje byloje taikytina Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalis (galiojusi ginčui aktualiu laikotarpiu), kurioje buvo nustatytas trejų metų terminas apskųsti socialinio draudimo skyriaus direktoriaus ar jo įgalioto šio skyriaus valstybės tarnautojo sprendimus pensijų klausimais nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą. Šiuo atveju pareiškėjas pirmą sumažintą pensiją už 2010 m. sausio mėnesį gavo 2010 m. vasario mėnesį, į VRM dėl pensijos pareiškėjas kreipėsi su 2013 m. kovo 6 d. prašymu, taigi nepažeidęs pagal analogiją taikytino trejų metų termino, nustatyto tokiems reikalavimams pareikšti, ir turi teisę reikalauti pašalinti jo teisių pažeidimą, susijusį su neišmokėta valstybinės pensijos nepriemoka.

Nustatė, kad pareiškėjui buvo paskirta 2 074,74 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą, tačiau, pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, pareiškėjui paskirtos pensijos dydis buvo sumažintas, todėl laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. susidarė 37 160,30 Lt nepriemoka. Pareiškėjo turtinių interesų pažeidimą sukėlė teisėtomis laikytos ir vėliau antikonstitucinėmis paskelbtos Laikinojo įstatymo nuostatos, todėl pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis (37 160,30 Lt) priteista iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM.

III. Atsakovai VRM ir Lietuvos valstybė, atstovaujama VRM, nesutikdami su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 38–39), kuriuo prašo šį sprendimą panaikinti ir bylą nutraukti.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, jog pareiškėjo atžvilgiu turėtų būti taikytas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (ginčo laikotarpiu galiojusi redakcija) nustatytas 3 metų skundo padavimo terminas, tačiau neteisingai jį apskaičiavo. Iš tiesų pareiškėjas praleido teismo nurodytą 3 metų skundo padavimo terminą, nes pirmoji sumažinta pensija už 2010 m. sausio mėn. pagal Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintas Laikinojo įstatymo nuostatas jam buvo išmokėta dar 2010 m. vasario 26 d., o į VRM pareiškėjas kreipėsi tik 2013 m. kovo 6 d., t. y. praėjus nurodytam terminui.

Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą (b. l. 44–45) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime pareiškėjas nurodo, kad teisė skųsti įstaigų sprendimus pensijų klausimais atsirado tik Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. priėmus nutarimą, kuriuo Laikinojo įstatymo atitinkamos nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Kreiptis dėl neišmokėtos pensijos dalies iki minėto Konstitucinio Teismo nutarimo nebuvo teisinio pagrindo, todėl 3 metų apskundimo terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo šio nutarimo priėmimo dienos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Tikrinamoje byloje ginčas vyksta dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė per 2010–2012 m. laikotarpį pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo G. V. skundą tenkino – priteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. 37 160,30 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį. Nurodė šią sumą pareiškėjui išmokėti per keturis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Kaip (remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pateiktais išaiškinimais ir šios bylos faktinėmis aplinkybėmis) buvo pažymėta 2014 m. kovo 20 d. nutartyje (b. l. 49–52), vertintina, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundą teismui padavė praleidęs terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti, nes apie savo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. vasario mėnesį, kai gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, tačiau į teismą kreipėsi tik 2013 m. balandžio 9 d. (b. l. 1), t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo sužinojimo apie skundžiamą veiksmą – sumažintos valstybinės pensijos mokėjimą – momento.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 7 dalis numato, kad teismas nutraukia bylą, jeigu paaiškėja, kad skundas (prašymas) buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą.

Taigi iš esmės sutiktina su atsakovų argumentais dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo, esant pagrindui bylą nutraukti.

Vis dėlto, kaip pažymėta ir 2014 m. kovo 20 d. nutartyje, nutraukus administracinę bylą ir nepasiūlius pareiškėjui prašyti atnaujinti skundo padavimo terminą, suinteresuotiems asmenims nepagrįstai apribojama teisė ginti galbūt pažeistas teises (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-75/2009) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013). Tad pareiškėjui minėta 2014 m. kovo 20 d. nutartimi buvo pasiūlyta pateikti poziciją dėl praleisto termino skundui paduoti atnaujinimo.

Pareiškėjas 2014 m. kovo 31 d. (b. l. 63) teismui pateikė prašymą atnaujinti skundo teismui padavimo terminą (b. l. 54–59), juo prašė pripažinti, kad terminą paduoti teismui 2013 m. balandžio 9 d. skundą praleido dėl svarbių priežasčių ir atnaujinti terminą skundui paduoti bei palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, o apeliacinį skundą atmesti, pateikė argumentus, dėl kurių, šis prašymas turėtų būti tenkinamas.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Tačiau, pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 ir kt.), išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes.

Tokiais atvejais reikalinga vertinti tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, darytina išvada, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Vertintina, jog išvardytos priežastys, sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, todėl jo prašymas dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, nors ir paduotas apeliacinės instancijos teismui, atsižvelgiant į proceso ekonomiškumo, koncentruotumo principus, tenkinamas.

Esant tokioms aplinkybėms, kokios susiklostė šioje byloje, t. y. pirmosios instancijos teismui patenkinus pareiškėjo skundą, nors jis buvo paduotas praleidus jo padavimo terminą, tačiau pareiškėjui pateikus prašymą dėl termino atnaujinimo ir teismui šį prašymą patenkinus, pirmosios instancijos teismo sprendimas (nepaisant to, jog jame nepagrįstai nebuvo konstatuotas termino skundui pateikti praleidimas) pareiškėjo skundą tenkinti priteisiant jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 201 m. rugpjūčio 31 d. 37 160,30 neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, šią sumą išmokant per keturis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013; 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 bei vėlesnę Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose), laikytinas iš esmės teisėtu ir pagrįstu, todėl paliekamas nepakeistu, o apeliacinis skundas atmestinas.

Prašyme dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, pateikė ataskaitą apie advokato suteiktą paslaugą – prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą surašymas – 500 Lt (3 val. x 167 Lt), pinigų priėmimo kvitą, patvirtinantį, kad tokią sumą sumokėjo advokatui bei atstovavimo sutartį (b. l. 60–62).

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas buvo patenkintas, remiantis ABTĮ 44 ir 45 straipsnio nuostatomis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisiamo užmokesčio už advokato ir advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.15 punktu, pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkintinas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, 500 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjo G. V. naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 500 Lt (penki šimtai litų) bylinėjimosi išlaidų.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Arūnas Sutkevičius