A-438-1042-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-1042/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00575-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 4.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. S. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja J. S. (toliau – ir pareiškėja) su skundu (b. l. 15–16) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama:

1) panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Nacionalinė žemės tarnyba) 2012 m. rugsėjo 10 d. raštą (sprendimą) Nr. 1SS-(7.5)-1653 „Dėl prašymo nagrinėjimo“ (toliau – ir Raštas Nr. 1SS-(7.5)-1653);

2) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą priimti 2012 m. rugpjūčio 28 d. prašymą ir jį išnagrinėti įstatymų nustatyta tvarka.

Pareiškėja paaiškino, kad atsakovas atsisakė nagrinėti jos 2012 m. rugpjūčio 28 d. prašymą remdamasis tuo, kad pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 23 straipsnio 6 dalies nuostatas skundas nenagrinėjamas, jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo padavimo dienos yra praėję daugiau kaip šeši mėnesiai. Pareiškėjai buvo nesuprantama, kuo remdamasi Nacionalinė žemės tarnyba tvirtino, kad nuo pažeidimų paaiškėjimo dienos praėjo daugiau kaip šeši mėnesiai. Atsakovas priimdamas sprendimą rėmėsi Nacionalinės žemės tarnybos Panevėžio skyriaus 2012 m. liepos 11 d. raštu Nr. 23SS-(14.2345)-35, kuriame nurodoma institucijos atliktų veiksmų eiga. Šis raštas buvo adresuotas pareiškėjai, Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijai ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai. Pareiškėjos teigimu, ji tik susipažinusi su Nacionalinės žemės tarnybos Panevėžio skyriaus 2012 m. liepos 11 d. raštu Nr. 23SS-(14.2345)-35 suprato apie savo teisių pažeidimą.

Pabrėžė, jog pareiškėja nereiškia pretenzijų dėl to, kad yra įrašyta pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir Žemės reformos įstatymas) 10 straipsnyje nustatytą 15 eiliškumo grupę, o A. K. P., T. P. ir G. J. įrašyti kaip pretendentai į minėto įstatymo 10 straipsnyje nustatytą 9 eiliškumo grupę. Ginčo dalykas yra žemės ūkio paskirties žemės sklypas, kurį ji valdo, naudojasi nuo 1991 metų, o nuo 2004 metų tai daro nuomos sutarties pagrindu. Tai patvirtinančius dokumentus kartu su skundais pareiškėja buvo pateikusi Panevėžio apygardos ir Lietuvos vyriausiajam administraciniams teismams, tačiau pareiškėjos skundai nebuvo priimti, kadangi pareiškėja nebuvo pasinaudojusi įstatymų nustatyta išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 24–28) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Nacionalinės žemės tarnybos Panevėžio žemėtvarkos skyrius, atsakydamas 2011 m. gruodžio 1 d. raštu Nr. 23SD-(14.23.104.)-4738 į pareiškėjos 2011 m. lapkričio 21 d. ir 2011 m. lapkričio 23 d. prašymus, nurodė, kad pareiškėja nepateikė dokumentų, įrodančių, kad nuo 2004 m. rugpjūčio 7 d. naudojo pageidaujamą pirkti 10,10 ha valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypą, todėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas) 4 straipsnio 13 punkto nuostata negalėjo būti taikoma ir dalis naudojamo žemės sklypo suprojektuota kitiems asmenims. Analogiško turinio informaciją Nacionalinės žemės tarnybos Panevėžio žemėtvarkos skyrius pareiškėjai pateikė 2011 m. gruodžio 27 d. raštu Nr. 23SD-(14.23.104.)-5020, atsakydamas į jos 2011 m. gruodžio 14 d. prašymą.

Nacionalinės žemės tarnybos Panevėžio žemėtvarkos skyrius pagal pareiškėjos 2012 m. vasario 23 d. prašymą pakartotinai nagrinėdamas klausimą dėl 10,10 ha valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Panevėžio rajone, pardavimo 2012 m. kovo 12 d. pakvietė pareiškėją, A. K. P. bei G. J. į Nacionalinės žemės tarnybos Panevėžio žemėtvarkos skyrių dėl pastariesiems bendrosios nuosavybės teise suprojektuoto 5,60 ha žemės sklypo. Susirinkimo metu buvo pakartotinai paaiškinta žemės sklypų pretendentams projektavimo tvarka, taip pat buvo paaiškinta, kad pareiškėja nepateikė papildomų dokumentų, įrodančių žemės naudojimą 2009 ir 2010 metais, todėl Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 13 punkto nuostata negalėjo būti taikoma ir pareiškėjos naudojamame valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklype galėjo būti projektuojami žemės sklypai aukštesnės eilės pretendentams.

Nacionalinė žemės tarnyba, įvertinusi Nacionalinės žemės tarnybos Panevėžio žemėtvarkos skyriui pateiktų pareiškėjos prašymų nagrinėjimo eigą ir vadovaudamasi VAĮ 23 straipsnio 6 dalies nuostatomis, pareiškėjos 2012 m. rugpjūčio 28 d. pareiškimo nenagrinėjo, kadangi apie naudojamo 10,10 ha valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypo dalies (duomenys neskelbtini), Panevėžio rajone, (duomenys neskelbtini), suprojektavimą kitiems asmenims pareiškėja buvo informuota Nacionalinės žemės tarnybos Panevėžio žemėtvarkos skyriaus 2011 m. gruodžio 1 d. raštu Nr. 23SD-(14.23.104.)-4738, atsakant į jos 2011 m. lapkričio 21 d. ir 2011 m. lapkričio 23 d. prašymus. Pabrėžė, jog pareiškėja dėl 10,10 ha valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Panevėžio rajone, įsigijimo į Nacionalinės žemės tarnybos vadovą kreipėsi tik 2012 m. rugpjūčio 28 d., t. y. praėjus daugiau kaip šešiems mėnesiams nuo informacijos apie 10,10 ha valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypo dalies (duomenys neskelbtini), Panevėžio rajone, (duomenys neskelbtini), suprojektavimo kitiems asmenims gavimo.

Nurodė, jog pareiškėja 2012 m. rugpjūčio 28 d. pareiškime prašė patikrinti ir išsiaiškinti Nacionalinės žemės tarnybos Panevėžio žemėtvarkos skyriaus veiksmų teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat nurodė pateiktų prašymų dėl 10,10 ha valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypo nagrinėjimo eigą, tačiau nenurodė, kokius Nacionalinės žemės tarnybos Panevėžio žemėtvarkos skyriaus sprendimus skundžia, nepateikė prašymo panaikinti priimtus Nacionalinės žemės tarnybos Panevėžio žemėtvarkos skyriaus sprendimus ar atlikti tam tikrus veiksmus, susijusius su pareiškime nurodytų reikalavimų įgyvendinimu. Be to, vadovaujantis VAĮ nuostatomis, pareiškėjai dėl 10,10 ha valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Panevėžio rajone, įsigijimo nuosavybėn galimybių buvo atsakyta Nacionalinės žemės tarnybos Panevėžio žemėtvarkos skyriaus 2011 m. gruodžio 1 d. raštu Nr. 23SD-(14.23.104.)-4738, 2011 m. gruodžio 27 d. raštu Nr. 23SD-(14.23.104.)-5020, 2012 m. liepos 11 d. raštu Nr. 23SS-(14.23.45.)-35.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimu (b. l. 134–137) pareiškėjos J. S. skundą tenkino, panaikino Nacionalinės žemės tarnybos Raštą Nr. 1SS-(7.5)-1653 bei įpareigojo Nacionalinę žemės tarnybą per 20 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išnagrinėti 2012 m. rugpjūčio 28 d. pareiškėjos pareiškimą ir atsakyti į jį.

Teismas nustatė, kad pareiškėja ginčija žemės reformos vykdytojo priimtus sprendimus. Pareiškėja 15 eiliškumo pretendentų susirinkime, vykusiame 2011 m. spalio 11 d., dalyvavo ir pasirinko du žemės sklypus Nr. 216 ir Nr. 217 bei pasirašė nustatytos formos žiniaraštyje. Pareiškėja nesutiko su Nacionalinės žemės tarnybos Panevėžio skyriaus 2011 m. rugsėjo 5 d. įsakymu Nr. 23VĮ-(14.23.2)-1415 „Dėl Panevėžio rajono (duomenys neskelbtini) žemės reformos žemėtvarkos projekto pretendentų eiliškumo sąrašo patvirtinimo ir žemės sklypų projektavimo“, kuriuo ji buvo įrašyta į 15 eiliškumo pretendentų grupę. Siekdama išspręsti kilusį ginčą pareiškėja su prašymais kreipėsi į Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministeriją ir Lietuvos Respublikos Prezidentę. Pareiškėjos prašymai buvo persiųsti į Nacionalinės žemės tarnybos Panevėžio skyrių, kuris juos išnagrinėjo ir 2012 m. liepos 11 d. parengė atsakymą Nr. 23SS-(14.23.45)-35 „Dėl prašymų nagrinėjimo“. Atsakovas šiame rašte nurodė (duomenys neskelbtini) žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo aplinkybes ir savo poziciją, kad pareiškėjos keliamos pretenzijos dėl jos nepagrįsto įrašymo į 15 eiliškumo pretendentų grupę nėra pagrįstos. Pareiškėja, gavusi nurodytą atsakymą ir nesutikdama su jame išdėstyta Nacionalinės žemės tarnybos Panevėžio skyriaus pozicija, šios institucijos sprendimą 2012 m. rugpjūčio 28 d. prašymu apskundė Nacionalinei žemės tarnybai. Pastaroji Raštu Nr. 1SS-(7.5)-1653 pareiškėjai pranešė, kad jos keliamas ginčas dėl 10,10 ha valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypo, kurio dalis (duomenys neskelbtini) žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame Nacionalinės žemės tarnybos Panevėžio skyriaus vedėjo 2011 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 23VĮ-(14.23.2)-2288 „Dėl Panevėžio rajono (duomenys neskelbtini) žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo patvirtinimo“, yra suprojektuota kitiems asmenims, nebus nagrinėjamas remiantis VAĮ 23 straipsnio 6 dalimi.

Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog ginčo esmė yra tai, ar teisėtai ir pagrįstai Nacionalinė žemės tarnyba Raštu Nr. 1SS-(7.5)-1653 nusprendė, kad pareiškėjos 2012 m. rugpjūčio 28 d. pareiškimas, remiantis VAĮ 23 straipsnio 6 dalies nuostata, nebus nagrinėjamas, nes pareiškėjai jau nuo 2011 m. buvo žinoma apie dalies jos naudojamo 10,10 ha valstybinės žemės sklypo, esančio Panevėžio rajone, (duomenys neskelbtini), suprojektavimą kitiems asmenims.

Teismas nurodė, jog nors atsakovas teigė, kad apie dalies pareiškėjos naudojamos žemės sklypo suprojektavimą kitiems asmenims pareiškėjai buvo žinoma iš 2011 m. gruodžio 1 d. atsakovo rašto, tačiau byloje nebuvo pateikta įrodymų, kad minėtas raštas buvo įteiktas pareiškėjai. Tuo tarpu pareiškėja paaiškino per pirmosios instancijos teismo posėdį, kad 2011 m. gruodžio 1 d. atsakovo rašto negavo, o apie tai, kad žemė yra suprojektuota kitiems asmenims, sužinojo iš kito 2012 m. liepos 11 d. atsakovo rašto. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes teismas neturėjo pagrindo netikėti šiais pareiškėjos paaiškinimais.

Pabrėžė, jog dalies pareiškėjos naudojamo žemės sklypo suprojektavimo kitiems asmenims projektas buvo patvirtintas Panevėžio žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 23VĮ-(14.23.2.)-2288. Nors byloje buvo pateiktas 2012 m. kovo 12 d. susirinkimo protokolas, iš kurio matyti, kad pareiškėja dalyvavo svarstyme dėl piliečiams suprojektuotų žemės sklypų, tačiau iš šio protokolo turinio nebuvo neaišku, ar pareiškėja suprato, kad projektas iki šio susirinkimo sušaukimo jau buvo patvirtintas, nes paprastai projektai būna svarstomi iki jų patvirtinimo. Be to, pareiškėja pasirašytinai nebuvo supažindinta su minėtu protokolu.

Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes teismas sprendė, jog apie dalies naudojamo žemės sklypo suprojektavimo kitiems asmenims projekto patvirtinimą Panevėžio žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 23VĮ-(14.23.2.)-2288 pareiškėja sužinojo tik gavusi 2012 m. liepos 11 d. atsakovo raštą Nr. 2355-(14.23.45)-35, o pareiškėjos pareiškimas atsakovui pateiktas 2012 m. rugpjūčio 28 d. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog Nacionalinės žemės tarnybos argumentas, kad pareiškėjos skundas nenagrinėjamas, nes nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo padavimo dienos yra praėję daugiau kaip šeši mėnesiai, yra nepagrįstas.

Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas panaikino pareiškėjos skundžiamą Raštą Nr. 1SS-(7.5)-1653 ir įpareigojo atsakovą atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, t. y. pateikti pareiškėjai išsamų ir pagrįstą atsakymą pagal jos prašymą.

III. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba apeliaciniu skundu (b. l. 143–146) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Pirmosios instancijos teismas priėmė teismo sprendimą tinkamai neištyręs, neįvertinęs bylai reikšmingos aplinkybės – kada pareiškėjai tapo žinoma apie naudojamo 10,10 ha valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypo dalies (duomenys neskelbtini), Panevėžio rajone, (duomenys neskelbtini), suprojektavimą kitiems asmenims, konstatuodamas, kad jis neturi pagrindo netikėti pareiškėjos paaiškinimais, nes byloje nėra įrodymų, kad Nacionalinės žemės tarnybos Panevėžio žemėtvarkos skyriaus 2011 m. gruodžio 1 d. raštas Nr. 23 SD(14.23.104.)-4738 pareiškėjai buvo įteiktas.

Pabrėžia, jog Nacionalinės žemės tarnybos Panevėžio žemėtvarkos skyriaus 2011 m. gruodžio 1 d. raštas Nr. 23SD-(14.23.104.)-4738 buvo išsiųstas registruotu paštu pareiškėjai ir pareiškėjai įteiktas 2011 m. gruodžio 6 d. Atitinkamai, atsakovas nurodo, jog teismas neteisingai išsprendė bylą ir pažeidė procesines teisės normas, todėl teismo sprendimas turėtų būti panaikintas ir byla turėtų būti perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo dėl bylos aplinkybėms išsiaiškinti būtinų surinkti naujų įrodymų, t. y. tam, kad būtų pateikti dokumentai, įrodantys, kad pareiškėjai Nacionalinės žemės tarnybos Panevėžio žemėtvarkos skyriaus 2011 m. gruodžio 1 d. raštas Nr. 23 SD-(14.23.104.)-4738 buvo įteiktas.

Pareiškėja J. S. atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 159–160) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi argumentai, pateikti skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai ištyrus ir įvertinus šalių pateiktus įrodymus ir jų teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus.

Pareiškėja pabrėžia, kad ji ginčo žemės ūkio paskirties žemės sklypą valdo, naudojasi nuo 1991 metų, o nuo 2004 metų tai daro terminuotų nuomos sutarčių pagrindu. Pasibaigus sutarčių terminui pareiškėja ir toliau naudojosi žemės sklypu, pranešimų ar įspėjimų, kad ja nutraukiama sutartis ir perspėjimų, kad ji negali toliau naudotis sklypu nėra gavusi. Nurodyta faktinė situacija lemia, kad sudarytos sutartys tapo neterminuotomis ir jos turėjo būti nutrauktos tinkamai pareiškėją įspėjus įstatymų nustatyta tvarka. Nacionalinės žemės tarnybos Panevėžio žemėtvarkos skyrius, nenurodydamas, kokius konkrečiai papildomus dokumentus pareiškėja turi pateikti, vis reikalaudavo pateikti dokumentus. Tokius jo veiksmus pareiškėja vertino kaip ketinimą ateityje sudaryti su ja žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, kurios sudarymas buvo vilkinamas. Pareiškėja tokius atsakovo veiksmus apskundė Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijai ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai, kurios, pažeidžiant VAĮ 23 straipsnio 5 punkto nuostatas, joms adresuotus raštus persiuntė nagrinėti Nacionalinės žemės tarnybos Panevėžio žemėtvarkos skyriui.

Pažymi, jog pareiškėja iš Nacionalinės žemės tarnybos Panevėžio žemėtvarkos skyriaus 2012 m. liepos 11 d. gavo raštą Nr. 235S-(14.23.45-35), kad ji laiku, t. y. iki 2011 m. balandžio 20 d., nepateikė papildomų dokumentų, įrodančių žemės sklypo naudojimą 2009–2010 metais, tačiau ir šiame rašte nebuvo nurodyta, kokius papildomus dokumentus pareiškėja turėjo pateikti. Pareiškėja tik susipažinusi su minėtu raštu įsitikino, kad ji gali prarasti galimybę pirkti žemės sklypą, kad yra pažeistos jos teisės ir nutarė ginti jas teismine tvarka, prieš tai pasinaudojusi įstatymų nustatyta išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka. Iki minėto rašto gavimo, kito rašto su tokiu pat ar panašiu turiniu iš Nacionalinės žemės tarnybos Panevėžio žemėtvarkos skyriaus pareiškėja nėra gavusi.

Pareiškėja nurodo, jog nuorašas iš AB „Lietuvos paštas“ svetainės yra abstraktus, tinkamai nepatvirtintas ir negali būti įrodymu byloje. Siekdamas pagrįsti pašto siuntų įteikimo laiką atsakovas turėjo pateikti nustatytą AB „Lietuvos paštas“ formą K-10.

Pažymi, jog atsakovas, prašydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir administracinę bylą grąžinti teismui nagrinėti iš naujo, nenurodė, kokius dokumentus jis prašo išreikalauti ir kokia šių dokumentų reikšmė nagrinėjamoje byloje. Atsakovas galėjo tai nurodyti šioje byloje skundžiame Rašte Nr. 1SS-(7.5)-1653, atsiliepime į skundą, be to, atsakovas galėjo pateikti prašymą išreikalauti, jo manymu, trūkstamus įrodymus pirmosios instancijos teismo posėdyje, kuriame tarp kitų klausimų buvo užduotas klausimas dėl korespondencijos įteikimo pareiškėjai, tačiau tokio prašymo teismui atsakovas nepateikė. Vilniaus apygardos administracinio teismo pranešime atvykti į teismo posėdį taip pat buvo nurodoma, kad proceso dalyviai privalo pateikti visus savo turimus įrodymus byloje. Pastebi, jog faktų nurodymas administraciniame procese priklauso byloje dalyvaujančių asmenų diskrecijai. Taigi įrodymų nurodymas ir rinkimas administraciniame procese taip pat priklauso šalims. Teismas turi ne pareigą, o tik teisę rinkti įrodymus ir jis turėtų imtis aktyvesnio vaidmens, kai mato, kad šalis teisiškai yra neišprususi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. rugsėjo 10 d. rašto (sprendimo) Nr. 1SS-(7.5)-1653 „Dėl prašymo nagrinėjimo“ , kuriuo buvo atsisakyta nagrinėti pareiškėjos 2012 m. rugpjūčio 28 d. prašymą.

Iš bylos matyti, kad 2012 m. rugpjūčio 28 d. prašymu pareiškėja siekė inicijuoti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūrą, tikslu užginčyti Nacionalinės žemės tarnybos Panevėžio žemėtvarkos skyriaus veiksmus, tame tarpe ir 2012 m. liepos 11 d. raštą Nr. 235S-(14.23.45-35), kuriais buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjos reikalavimus dėl jos naudojamo 10,10 ha valstybinės žemės sklypo, esančio Panevėžio rajone, (duomenys neskelbtini), įsigijimo nuosavybėn.

Ginčijamu 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimu atsakovas minėtą pareiškėjos prašymą atsisakė nagrinėti, šį sprendimą grįsdamas tuo, kad pareiškėjai jau nuo 2011 m. buvo žinoma apie dalies jos naudojamo 10,10 ha valstybinės žemės sklypo, esančio Panevėžio rajone, (duomenys neskelbtini), suprojektavimą kitiems asmenims, todėl yra praleistas Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje nustatytas 6 mėnesių terminas, per kurį gali būti inicijuota administracinė procedūra.

Byloje nagrinėjamu atveju aktualus yra materialinių teisės normų taikymo klausimas, byloje nagrinėjamiems teisiniams santykiams.

Kaip minėta, atsakovas ginčijamą sprendimą grindė Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalies nuostata, kurioje nustatyta, kad „Skundas nenagrinėjamas, <....> jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo padavimo dienos yra praėję daugiau kaip 6 mėnesiai.“

Tačiau atsakovo veiklą šių teisinių santykių srityje reglamentuoja ir Žemės reformos įstatymo 18 straipsnis, kuriame yra reglamentuota skundų žemės teisinių santykių srityje nagrinėjimo sąlygos bei tvarka.

Tokia situacija, kai tą patį teisinį santykį reglamentuoja dvi ar daugiau teisės normų, yra vadinama teisės normų kolizija. Vienas iš būdų, kuriuo gali būti išspręsta tokia kolizija, tai vadovavimasis specialia kolizine norma, sukurta kolizijai spręsti.

Šiuo atveju tokia specialia kolizine norma yra Viešojo administravimo įstatymo 41 straipsnis, kuriame nustatyta, kad „Šio įstatymo trečiojo skirsnio nuostatos Valstybės kontrolei, Seimo kontrolieriams, Vyriausybės atstovams apskrityse, kitiems viešojo administravimo subjektams, atliekantiems funkcijas pagal atskiruose įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytą tvarką, taikomos tiek, kiek jų veiklos priimant sprendimus dėl prašymų ar skundų nenustato jų veiklą reglamentuojantys įstatymai ar kiti teisės aktai.“

Šis teisinis reglamentavimas reiškia, kad byloje nagrinėjamiems teisiniams santykiams spręsti visų pirma turi būti taikomos Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio nuostatos, o Viešojo administravimo įstatymo trečiojo skirsnio nuostatos, tame tarpe ir 23 straipsnio 6 dalis, gali būti taikoma tik tiek, kiek atsakovo veiklos priimant sprendimus dėl prašymų ar skundų nenustato, Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio nuostatos.

Pagal Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalį Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritorinių padalinių sprendimai dėl žemės reformos metu suformuotų žemės sklypų tinkamumo, žemės privatizavimui, nuomai ir perdavimui neatlygintinai naudotis parengtų dokumentų ir įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimų neatitikties iki sprendimo dėl valstybinės žemės įsigijimo, nuomos ar perdavimo neatlygintinai naudotis priėmimo, yra skundžiami Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 6 dalyje yra nustatytas ir 20 darbo dienų terminas per kurį turi būti apskųstas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritorinio padalinio sprendimas ar veiksmai, šio termino pradžią skaičiuojant nuo ginčijamo sprendimo priėmimo, atliktų veiksmų ar atsisakymo juos atlikti (neveikimo) dienos. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovui taip pat suteikta teisė, asmeniui prašant, skundo padavimo terminą atnaujinti, jei yra nustatomos svarbios šio termino praleidimo priežastys.

Iš to kas pasakyta matyti, kad Žemės reformos įstatyme yra reglamentuota skundų nagrinėjimo sąlygos ir tvarka, tame tarpe nustatant kitokį, nei numatyta Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje, terminą skundams paduoti, kitokią aplinkybę (sąlygą) nuo kurios atsiradimo prasideda šio termino pradžios eiga.

Aptartas teisinis reglamentavimas lemia, kad byloje nagrinėjamiems teisiniams santykiams spręsti, turėjo būti taikomos ne Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalies nuostatos, o aptartos Žemės reformos įstatymo nuostatos.

Dėl šių priežasčių, tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas, savo sprendimus, grįsdami Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalies nuostatomis, netinkamai pritaikė materialinės teisės normas. Šis pažeidimas, kolegijos nuomone, galėjo įtakoti ir neteisingų sprendimų priėmimą (ABTĮ 143 str.).

Atsakovui ginčijamą sprendimą grindžiant Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, buvo vertinamos visai kitos aplinkybės, nuo kurių atsiradimo prasideda termino skundui paduoti eiga. Iš byloje esančių duomenų galima spręsti, kad pareiškėja iš esmės ginčija Nacionalinės žemės tarnybos Panevėžio žemėtvarkos skyriaus 2011 m. rugsėjo 5 d. ir 2001 m. gruodžio 27 d. įsakymus, kuriais buvo tvirtinamas (duomenys neskelbtini) žemės reformos žemėtvarkos projektas bei 2012 m. liepos 11 d. raštą (sprendimą) Nr. 235S-(14.23.45-35).

Pagal Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 6 dalį 20 darbo dienų terminas šiems sprendimams apskųsti turėjo būti skaičiuojamas nuo kiekvieno šio sprendimo priėmimo dienos. Todėl sprendžiant pareiškėjos 2012 m. rugpjūčio 28 d. prašymo priėmimo klausimą turėjo būti vertinamos būtent šios aplinkybės, atsižvelgiant į tai kada jai tapo žinoma apie šių sprendimų priėmimą bei kitas aplinkybes, galinčias turėti įtakos skundo priėmimui.

Minėta, kad atsakovui yra suteikta teisė praleistą terminą atnaujinti. Iš byloje esančių teismo procesinių dokumentų, priimtų nagrinėjant pareiškėjos skundus kitose bylose, matyti, kad pareiškėja aktyviai siekia užginčyti Nacionalinės žemės tarnybos Panevėžio žemėtvarkos skyriaus veiksmus, tame tarpe ir 2012 m. liepos 11 d. raštą Nr. 235S-(14.23.45-35), kuriais buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjos reikalavimus dėl jos naudojamo 10,10 ha valstybinės žemės sklypo, esančio Panevėžio rajone, (duomenys neskelbtini), įsigijimo nuosavybėn. Tačiau šį savo siekį realizuoja netinkamai, o būtent, minėtus Nacionalinės žemės tarnybos Panevėžio žemėtvarkos skyriaus veiksmus, ginčijo tiesiogiai teismui, pažeisdama Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą privalomą išankstinę ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarką (b. l. 3-4;31-32). Šios aplinkybės galėtų sudaryti pagrindą pareiškėjai prašyti atsakovą atnaujinti praleistą vieną ar kitą terminą, apskųsti atitinkamam sprendimui. Tačiau šios aplinkybės turėtų būti vertinamos kontekste su kitomis aplinkybėmis, iš kurių visumoje būtų galima spręsti apie apskundimo terminų praleidimo priežastis.

Tačiau, šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad pareiškėjos 2012 m. rugpjūčio 28 d. prašymas nėra tinkamai ir aiškiai suformuluotas. Iš jo nėra visiškai aišku kokius Nacionalinės žemės tarnybos Panevėžio žemėtvarkos skyriaus konkrečius sprendimus ar veiksmus, pareiškėja ginčija, ar prašo atnaujinti praleistus sprendimų apskundimo terminus ir pan. (b. l. 29-30). Toks prašymo ydingumas sudaro atitinkamas kliūtis tinkamai išspręsti jo priėmimo klausimą. Todėl esant neaiškiai suformuluotam skundo dalykui (materialiniam teisiniam asmens reikalavimui) ar pagrindui (aplinkybėms kuriomis yra grindžiamas reikalavimas), atsakovui atsiranda teisė reikalauti, kad pareiškėja savo pareiškimą (skundą) per atsakovo nustatytą terminą patikslintų bei suformuluotų tinkamai, pagal Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytus reikalavimus (Žemės reformos įstatymo 18 str. 5 d.). Kita vertus pareiga šias aplinkybes išsiaiškinti ir įvertinti prašymo (skundo) priėmimo stadijoje tenka atsakovui, nes tinkamai nenustatęs minėtų aplinkybių negali priimti pagrįsto ir teisingo sprendimo dėl tolesnės skundo eigos.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad atsakovo sprendimas naikintinas, įpareigojant jį iš naujo išspręsti pareiškėjos 2012 m. rugpjūčio 28 d. prašymo priėmimo klausimą, atitinkamai šioje dalyje keičiant ir pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimo dalį, kuria Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos įpareigota per 20 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išnagrinėti 2012 m. rugpjūčio 28 d. J. S. pareiškimą ir atsakyti į jį, pakeisti, įpareigojant Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos teisės aktų nustatyta tvarka iš naujo išspręsti J. S. 2012 m. rugpjūčio 28 d. pareiškimo priėmimo klausimą.

Likusioje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys