A-756-1001-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A756-1001/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01546-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. liepos 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Irmanto Jarukaičio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. T. bei atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. T. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos pareigūnų valstybinės pensijos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja L. T. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydama: 1) įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija, VRM), apskaičiuoti ir išmokėti jai pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią pritaikius Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį (tuo atveju, jei pastaroji norma buvo taikoma) už 2010 m. sausio mėn. – 2012 m. spalio mėn. laikotarpį; 2) panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą Nr. 1D-3846-(11).

Pareiškėja nurodė, kad VRM sprendimu jai skirta neterminuota pensija nuo 1999 m. balandžio 19 d. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinajam įstatymui, jai kiekvieną mėnesį buvo mokama sumažinta valstybinė pareigūno pensija. Pareiškėja su prašymu kreipėsi į VRM dėl sumažintos pensijos nepriemokos išmokėjimo, tačiau VRM jos prašymo netenkino. Laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. jai kas mėnesį buvo mokama sumažinta pensija, kurios sumažinimo pagrindas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimu buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos taikymo susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka jai išmokėta nebuvo. Pareiškėjos teigimu, ji nėra praradusi teisės ginti savo pažeistas teises ir reikalauti grąžinti neteisėtai neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) ir Konstitucinio Teismo praktiką.

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, su skundu nesutiko ir atsiliepimu (b. l. 23) prašė pareiškėjos skundą atmesti. Jeigu skundas būtų tenkintas, atsakovai prašė pensijos kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d., nes asignavimai dėl pensijų atstatymo bus įtraukti tik svarstant 2014 m. valstybės biudžeto projektą. Paaiškino, jog pareiškėja su prašymu išmokėti neišmokėtos pensijos dalį į VRM kreipėsi praėjus daugiau kaip 6 mėnesiams nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą pagal Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalį. Viešojo administravimo įstatymo terminas administracinei procedūrai inicijuoti turi prioritetą prieš Socialinio draudimo įstatymo termino analogiją. Be to, Socialinio draudimo įstatymo 3 metų terminas būtų praleistas ginčyti pensiją už 2010 m. sausio ir vasario mėnesį, nes ji buvo išmokėta 2010 m. vasario 26 d., kovo 20 d., o į Vidaus reikalų ministeriją kreiptasi 2013 m. kovo 29 d.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 7 d. sprendimu (b. l. 43–48) pareiškėjos L. T. skundą tenkino iš dalies: panaikino VRM 2013 m. balandžio 15 d. sprendimo Nr. 1D-3846 (11) dalį, kuria pareiškėjos pensijos apskaičiavimui taikytos Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos; priteisė L. T. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, 33 160,02 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos; įpareigojo išmokėti pareiškėjai 33 160,02 Lt dydžio valstybinės pensijos nepriemoką iki 2014 m. vasario 1 d., mokant lygiomis dalimis priteistą sumą kiekvieną mėnesį po teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Teismas nustatė, kad 1999 m. gegužės 25 d. VRM priėmė išvadą ir pareiškėjai skyrė neterminuotai pensiją nuo 1999 m. balandžio 19 d. (b. l. 12). Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinajam įstatymui, pareiškėjai kiekvieną mėnesį, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4, 5 straipsnio nuostatomis, buvo mokama sumažinta pensija. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. priėmė nutarimą, kuriuo prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintos Valstybinio pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatos ir Laikinojo įstatymo 4, 5 straipsnio nuostatos, kuriomis dirbantiems ar tam tikru verslu užsiimantiems senatvės valstybinių pensijų gavėjams pensijos buvo sumažintos daugiau vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu. Nutarimas įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d. Pareiškėja su prašymais (b. l. 15–16, 19, 20–21) kreipėsi į VRM dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo, tačiau tiek Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos, tiek Vidaus reikalų ministerija sprendimuose konstatavo, kad mokėti 1 973,82 Lt pensiją ir išmokėti pensijos nepriemoką neturi teisinio pagrindo (b. l. 13–14, 17–18).

Nagrinėjamam ginčui taikytini pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojantys norminiai aktai: Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas (Žin., 1994, Nr.99-1958; 2005, Nr. 71-2558; 2007, Nr.8-314); 2010-2011 metais – ir Laikinasis įstatymas (Žin., 2009, Nr. 152-6820; Žin., 2010, Nr. 132-6717), kuris, išskyrus jo 16 straipsnį, įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d.

Teismas rėmėsi Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi bei 5 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, vertindamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, atitiktį Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, konstatavo, jog ši nuostata neprieštarauja Konstitucijai, tačiau Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis (2010 m. spalio 26 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 132-6717) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai.

Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.

Konstituciniam Teismui pripažinus, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos prieštarauja pagrindiniam įstatymui, pareiškėjos pretenzijos dalyje dėl pensijos mažinimo pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį laikytinos pagrįstomis ir skundas šioje dalyje tenkinamas.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl Vidaus reikalų ministerijos kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas teisinis reguliavimas, kuris vėliau pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neišmokėtos pensijos dalis pareiškėjai priteistina ne iš VRM, o iš Lietuvos valstybės. Vyriausybė 2010 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 992 nustatė, kad valstybei (Vyriausybei) bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, neišmokėtų pagal Laikinąjį įstatymą, priteisimo atstovauja institucijos, kurios skiria ir moka pareigūnų ir karių valstybines pensijas. Atsižvelgiant į tai, neišmokėtos pensijos dalis pareiškėjai priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM.

Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad skundas nenagrinėjamas, jeigu tuo pačiu klausimu teismas jau yra priėmęs sprendimą arba tas pats viešojo administravimo subjektas yra priėmęs administracinės procedūros sprendimą ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą administracinės procedūros sprendimą, taip pat jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo padavimo dienos yra praėję daugiau kaip 6 mėnesiai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, konstatavo, jog nagrinėjant klausimą dėl kreipimosi į teismą termino pareigūnų ir karių valstybinių pensijų bylose, pagal analogiją taikytinos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti. Kompetentingų įstaigų, mokančių valstybinio socialinio draudimo pensijas, sprendimų apskundimo tvarką nustato Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnis. Pagal ginčo laikotarpiu galiojusį teisinį reguliavimą, tokių įstaigų sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, galėjo būti apskundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai galėjo būti apskundžiami teismui.

Pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 2 dalį, skirdamos ir mokėdamos karių ir pareigūnų valstybines pensijas kompetentingos institucijos vadovaujasi Vyriausybės patvirtintais Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatais (toliau – ir Nuostatai). Ginčo metu galiojusių Nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83, 27 punktas nustatė, kad kitus pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo, mokėjimo, ginčų sprendimo klausimus, nenumatytus šiuose nuostatuose, reguliuoja Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, patvirtinti Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156. Ginčo laikotarpiu galiojęs Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 101 punktas nustatė, kad pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnį socialinio draudimo skyriaus direktoriaus ar jo įgalioto šio skyriaus valstybės tarnautojo sprendimai pensijų klausimais gali būti apskųsti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą.

Taigi, pagal įstatymo analogiją taikant Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų normas, pareiškėja dėl pažeistų teisių visų pirma privalėjo kreiptis į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, o šiam subjektui reikalavimo nepatenkinus, galėjo skųsti nepalankų sprendimą teismui. Iš esmės, pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą, savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą. Todėl teismas padarė išvadą, kad VRM nepagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą, vadovaudamasi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, kadangi, kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju taikytinas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų įtvirtintas 3 metų terminas.

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad, kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tuomet, kai nustatytų faktų (šiuo atveju aplinkybių, kad pareiškėjas atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas tam tikro dydžio pensijai gauti) teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti (žr. LVAT administracines bylas Nr. A12-219/2004, Nr. A10-57/2004; Nr. A7-55/2004). Pažymėtina, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, konstatavo, kad sprendimas negali būti laikomas įvykdytu, t. y. galutiniu, tol, kol asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka ir terminais ginti savo pažeistas teises teisme ir teismas nėra priėmęs galutinio sprendimo dėl teisinių santykių kvalifikavimo (LVAT administracinė byla Nr. A575-1831/2011).

Pareiškėja skunde prašė priteisti nepriemoką už laikotarpį, kada jai buvo taikomos Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, t. y. nuo 2010 m. sausio iki 2011 m. spalio mėnesio. Pirmoji nepagrįstai sumažinta valstybinė pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį. Į valstybinę pensiją mokančią instituciją pareiškėja kreipėsi 2013 m. kovo 27 d. Taigi, darytina išvada, kad pareiškėja turi teisę teisme reikšti pretenzijas ir reikalauti pašalinti jos teisių pažeidimą, susijusį su neišmokėtos valstybinės pensijos nepriemoka, susidariusią nuo 2010 m. kovo mėnesio įskaitytinai, t. y. ne daugiau nei už trejų metų laikotarpį, skaičiuojant nuo kreipimosi dienos.

Iš teismui pateiktos pensijos paskaičiavimo pažymos darytina išvada, kad pareiškėjai neišmokėtos bei priteistinos pensijos dalies dydis yra 33 160,02 Lt laikotarpiu nuo 2010 m. kovo mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. imtinai (30 x 1 105,34) . Ši suma grindžiama pateikta pažyma (b. l. 22), kuria abejoti teismas neturi pagrindo.

Atsakovai atsiliepime į skundą prašė perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d. (b. l. 52). Atsižvelgiant į tai, kad priimto įpareigojimo vykdymas reikalauja papildomų valstybės biudžeto lėšų panaudojimo, teismo nuomone, šis prašymas tenkintinas.

Pareiškėjos teisių pažeidimas iš esmės kyla dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų, pagal kurias draudžiamųjų pajamų turintiems valstybinių pensijų gavėjams sumažinta valstybinė pensija, taikymo. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas panaikinti tik tą VRM 2013 m. balandžio 15 d. sprendimo Nr. 1D-3846 (11) dalį, kuria pareiškėjos pensijos apskaičiavimui taikytos Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos.

III. Pareiškėja L. T. apeliaciniu skundu (b. l. 92–94) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimą ir priimti naują – jos skundą tenkinti visa apimtimi. Pareiškėja nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kurioje jai nepriteista pensijos nepriemoka už 2010 m. sausio ir vasario mėnesius. VRM 2013 m. balandžio 15 d. sprendimu Nr. 1D-3846(11) pareiškėjos prašymą dėl neišmokėtos pensijos dalies išnagrinėjo, jokių aplinkybių, susijusių su Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi ar Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytų terminų praleidimu nepateikė.

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, apeliaciniu skundu (b. l. 52–53) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimą ir bylą nutraukti. Atsakovų nuomone, teismas turėjo bylą nutraukti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 7 punkto pagrindu, nes pareiškėja nesilaikė šios kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir negalima šia tvarka pasinaudoti. Pareiškėja į VRM kreipėsi praleidusi 6 mėnesių terminą, nustatytą Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje (terminas skaičiuojamas nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo ir įsigaliojimo dienos, t. y. nuo 2012 m. rugsėjo 21 d.; pareiškėja į VRM kreipėsi 2013 m. kovo 29 d.). Be to, sprendimo motyvuose pirmosios instancijos teismas nurodo, kad tenkina atsakovo prašymą atidėti pareigūnų ir karių valstybinių pensijos perskaičiavimo kompensavimą iki 2014 m. vasario 1 d., tačiau šį kompensavimą teismas ne atidėjo, bet išdėstė iki 2014 m. vasario 1 d., taigi, sprendimo rezoliucinė dalis neatitinka motyvuojamosios.

Pareiškėja L. T. su atsakovų pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu (b. l. 65–67) prašo jį atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai L. T. paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą dydžio ribojimo pagrįstumo ir teisėtumo.

Pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjai pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. kovo mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio imtinai, panaikino 2013 m. balandžio 15 d. sprendimo Nr. 1D-3846-(11) dalį, kuria pareiškėjos pensijos apskaičiavimui taikytos Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos. Kadangi į pensiją mokančią instituciją pareiškėja kreipėsi 2013 m. kovo 27 d., t. y. praleidusi 3 metų terminą, už 2010 m. sausio ir vasario mėnesius pensijos jai nepriteisė.

Pareiškėja prašo jos skundą tenkinti visa apimtimi, t. y. kad pareiškėjai neišmokėta pensijos dalis būtų priteista už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. Atsakovai – panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą nutraukti, o apeliacinio skundo netenkinus – atidėti pensijos perskaičiavimo kompensavimą iki 2014 m. vasario 1 d.

Iš esmės atsakovai apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pareiškėja praleido kreipimosi į teismą terminą.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja skundą teismui padavė po 2013 m. sausio 1 d., nagrinėjamai bylai yra reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje išplėstinė teisėjų kolegija sprendė klausimus, susijusius su procesinio termino kreiptis į teismą, siekiant prisiteisti valstybinės pensijos nepriemoką, skaičiavimo tvarka, kai asmuo skundą teismui paduoda po 2013 m. sausio 1 d. (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau – ir Teismų įstatymas) 33 str. 4 d., ABTĮ 13 str.).

Išplėstinė teisėjų kolegija šioje administracinėje byloje konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra objektyvių priežasčių nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 suformuotos išvados, jog suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą. Toks aiškinimas nepaneigiamas tuo, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo teisinio reguliavimo pakeitimai valstybinių socialinio draudimo pensijų srityje. 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje pažymėta, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos.

Išplėstinė teisėjų kolegija laikėsi nuomonės, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad tikrinamoje byloje pareiškėjai apie jos teises pažeidžiančius veiksmus turėjo tapti žinoma 2010 m. sausio mėnesį, kai pirmą kartą nebuvo išmokėta tam tikra valstybinės pensijos dalis. Pareiškėja į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kreipėsi 2013 m. gegužės 7 d., t. y. praleidusi 3 metų procesinį terminą nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą – sumažintos valstybinės pensijos mokėjimą dienos. Šiuo aspektu, teisėjų kolegija pažymi, jog iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėja pirmosios instancijos teismo neprašė atnaujinti šio termino.

Teisėjų kolegija pažymi, jog ABTĮ 101 straipsnio 7 punkte numatyta, kad teismas, skundo nagrinėjimo metu nustatęs, jog skundas paduotas praleidus terminą, administracinę bylą nutraukia. Tačiau šiame kontekste reikia pažymėti ir tai, kad teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, jog tokiomis aplinkybėmis bylą nagrinėjantis teismas turėtų padėti pareiškėjui įgyvendinti jo procesines teises (ABTĮ 10 str.) ir išaiškinti pareiškėjui jo teisę reikšti prašymą dėl termino atnaujinimo skundui paduoti. Nutraukus administracinę bylą ir nepasiūlius pareiškėjui prašyti atnaujinti skundo padavimo terminą, suinteresuotiems asmenims būtų nepagrįstai apribojama teisė ginti galbūt pažeistas teises (žr., pvz., LVAT 2009 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-75/2009). Bylos duomenimis nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas ABTĮ 10 straipsnyje nustatytos pareigos nevykdė.

Be kita ko, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog į valstybinę pensiją mokančią instituciją pareiškėja kreipėsi 2013 m. kovo 27 d., todėl pareiškėja turi teisę teisme reikšti pretenzijas ir reikalauti pašalinti jos teisių pažeidimą, susijusį su neišmokėtos valstybinės pensijos nepriemoka, susidariusią nuo 2010 m. kovo mėnesio įskaitytinai, t. y. ne daugiau nei už trejų metų laikotarpį, skaičiuojant nuo kreipimosi dienos. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nesutinka su šia pirmosios instancijos išvada, nes byloje nagrinėjamas ginčas yra kilęs ne iš darbo, o iš socialinio draudimo santykių.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 yra pateiktas Konstitucijos 110 straipsnio nuostatos (kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai) taikymo aiškinimas, pagal kurį teismas, spręsdamas tokio pobūdžio ginčus, yra saistomas šios nuostatos imperatyvo. Tai reiškia, kad nagrinėjamoje situacijoje teismas negalėjo taikyti Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai Laikinojo įstatymo 5 straipsnio bei Valstybinių pensijų 3 straipsnio 3 dalies, nežiūrint į tai, kad šis Konstitucinio Teismo nutarimas įsigaliojo (buvo oficialiai paskelbtas) tik 2012 m. rugsėjo 21 d. Tokia teismo pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką kitose administracinėse bylose dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynybos, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011; 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010). Teisėjų kolegija neturi objektyvių priežasčių nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių, atkartotų ir kitose tokio pat pobūdžio administracinėse bylose (Teismų įstatymo 33 str. 4 d., ABTĮ 13 str.). Todėl atsakovų apeliaciniame skunde šiuo klausimu nurodyti argumentai, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki šio nutarimo įsigaliojimo, teisėjų kolegijos pripažintini nepagrįstais.

Atsakovai apeliaciniu skundu prašo teismo sprendimo vykdymą atidėti iki 2014 m. vasario 1 dienos. Apeliantai nurodė, kad asignavimų lėšos pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių pensijų atstatymui turėjo būti įtrauktos į 2014 m. valstybės biudžeto projektą. Teisėjų kolegija pažymi, kad 2014 m. valstybės biudžetas jau patvirtintas, todėl prašyme atidėti teismo sprendimo vykdymą nurodytas terminas (iki 2014 m. vasario 1 d.) nebeaktualus. Patvirtinus 2014 m. valstybės biudžetą pasikeitė faktinės aplinkybės, paneigiančios poreikį atsižvelgti į apeliantų nurodomą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1754/2013, kuria buvo atidėtas teismo sprendimo vykdymas. Kitų aplinkybių, sudarančių pagrindą tenkinti apeliantų prašymą dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo, teisėjų kolegija nenustatė.

Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą nėra pagrindo. Atsakovų apeliaciniai skundai juose nurodytais motyvais tenkintini iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pareiškėjos L. T. apeliacinį skundą atmesti

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Irmantas Jarukaitis

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė