AS-602-935-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS602-935/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06329-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 61.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2014 m. spalio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos V. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 1 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja V. S. (toliau – ir pareiškėja) su skundu, kurį vėliau patikslino, kreipėsi į teismą, prašydama iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 70 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Paaiškino, kad nuo 2006 m. lapkričio 28 d. ji yra suimta ir atlieka bausmę Panevėžio pataisos namuose, o jos vyras N. S. buvo suimtas 2006 m. gruodžio 1 d. ir bausmę atlieka Lukiškių TI-K (nuteistas iki gyvos galvos). Nurodė, jog jiems nėra suteikiami ilgalaikiai pasimatymai ir dėl to yra pažeidžiamos jų teisės, todėl dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ji patyrė neturtinę žalą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad N. S. yra nuteistas iki gyvos galvos ir atlieka bausmę Lukiškių TI-K. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau – ir BVK) reglamentuoja asmenų laikymo sąlygas kalėjimuose. Minėtas asmuo yra priskirtas grupei, kuri pagal BVK 85 straipsnio 1 dalies 2 punktą turi teisę tik į trumpalaikius pasimatymus, kuriuos išnaudoja, ir neturi teisės į ilgalaikius pasimatymus. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija remiasi galiojančiomis teisės normomis ir neturi kompetencijos suteikti ilgalaikius pasimatymus N. S.. Teigė, jog nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K veiksmuose nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 10 d. sprendimu (b. l. 51-53) pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl neturtinės žalos V. S. atlyginimo, kurios atsiradimas siejamas su galimai neteisėtais viešojo administravimo subjekto (Lukiškių TI-K) veiksmais, nesuteikiant jai ilgalaikių pasimatymų su jos vyru, kuris yra nuteistas ir atlieka bausmę Lukiškių TI-K.

Atlikęs teisės normų, reglamentuojančių pasimatymų suteikimą laisvės atėmimo bausmes atliekantiems asmenims, analizę, teismas sprendė, jog BVK 94 straipsnis nustato galimybę laisvės atėmimo bausmes atliekantiems asmenims nustatyta tvarka gauti trumpalaikius bei ilgalaikius pasimatymus, o BVK ketvirtojo skirsnio „Kalėjimai“ 85 straipsnio 1 dalis reglamentuoja asmenų, atliekančių laisvės atėmimo bausmes būtent Lukiškių TI-K, teises, tarp kurių yra galimybė vieną kartą per du mėnesius turėti trumpalaikį pasimatymą (BVK 85 str. 1 d. 2 p.), t. y. teismas sprendė, kad asmenims, atliekantiems laisvės atėmimo bausmes Lukiškių TI-K, yra numatyti tik trumpalaikiai pasimatymai.

Teismas darė išvadą, kad tiek pareiškėja, tiek jos vyras atlieka laisvės atėmimo bausmes, todėl jų abiejų atžvilgiu yra taikytinos BVK nuostatos, susijusios su trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų suteikimu. Pareiškėjos vyras yra nuteistas Vilniaus apygardos teismo iki gyvos galvos ir atlieka laisvės atėmimo bausmę Lukiškių TI-K, todėl jam yra taikytinos BVK 85 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos, suteikiančios teisę per du mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą, tačiau nėra taikytinos BVK 94 straipsnio 1 dalies nuostatos, suteikiančios teisę gauti ilgalaikius pasimatymus. Pareiškėja laisvės atėmimo bausmę atlieka Panevėžio pataisos namuose, todėl jos atžvilgiu yra taikytinos BVK 94 straipsnio 1 dalies nuostatos, suteikiančios teisę nustatyta tvarka gauti tiek trumpalaikius, tiek ilgalaikius pasimatymus, išskyrus ilgalaikius pasimatymus su vyru N. S., atliekančiu laisvės atėmimo bausmę Lukiškių TI-K.

Teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K, nesuteikdamas pareiškėjai ilgalaikių pasimatymų su jos vyru N. S., tinkamai taikė pasimatymų suteikimą nuteistiesiems asmenims reglamentuojančias teisės normas bei objektyviai vertino ginčo aplinkybes. Taigi Lukiškių TI-K veikė įstatymų nustatytose ribose, neatliko jokių neteisėtų veiksmų, patvirtinančių žalos pareiškėjai atsiradimą. Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, nėra ir jo atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos, o nesant pagrindinės sąlygos, kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimas neturi teisinės prasmės. Taigi ginčo atveju pareiškėjai žalos atlyginimas nepriteistas, nenustačius pareiškėjos nurodytų valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjos skundas atmestas kaip nepagrįstas.

Pareiškėja V. S. su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 10 d. sprendimu nesutiko ir pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinti jos skundą (b. l. 59-60).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 1 d. nutartimi (b. l. 64) pareiškėjos apeliacinį skundą atsisakė priimti.

Nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 straipsnio 3 dalies 1 punktą apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, jeigu jis buvo paduotas praleidus nustatytą terminą ir neprašoma šio termino atnaujinti arba toks prašymas nebuvo patenkintas. ABTĮ 127 straipsnyje nustatyta, kad apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti bylą nagrinėjant pirmąja instancija, apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas buvo paskelbtas 2014 m. birželio 10 d., todėl ABTĮ 127 straipsnio 1 dalyje nustatytas 14 dienų terminas jam apskųsti baigėsi 2014 m. birželio 25 d. (2014 m. birželio 24 d. buvo nedarbo diena). Pareiškėja apeliacinį skundą teismui išsiuntė 2014 m. birželio 27 d., t. y. praleidusi nustatytą apeliacinio skundo padavimo terminą. Pareiškėja termino atnaujinti neprašė, todėl buvo atsisakyta apeliacinį skundą priimti.

III. Pareiškėja atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 1 d. nutartį panaikinti ir priimti nagrinėti jos skundą bei jį tenkinti.

Teigia, jog termino ji nepraleido, kadangi pirmosios instancijos teismo nutartis jai buvo išsiųsta 2014 m. birželio 13 d., o ji ją gavo 2014 m. birželio 18 d., todėl terminas pateikti apeliacinį skundą baigėsi 2014 m. liepos 2 d.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 1 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos apeliacinį skundą, nustačius, kad praleistas apeliacinio skundo padavimo terminas (ABTĮ 134 str. 3 d. 1 p.), teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėja V. S. kreipėsi į teismą, prašydama iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisti 70 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 10 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Pareiškėja su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutiko ir pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinti jos skundą, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiama 2014 m. liepos 1 d. nutartimi pareiškėjos apeliacinį skundą atsisakė priimti.

ABTĮ 127 straipsnio 1 dalis nustato, kad apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, gali būti skundžiami apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per keturiolika dienų nuo sprendimo paskelbimo.

Nagrinėjamu atveju apeliaciniu skundu skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas buvo priimtas ir paskelbtas 2014 m. birželio 10 d., tad paskutinė apeliacinio skundo dėl šio sprendimo padavimo diena, vadovaujantis ABTĮ 127 straipsnio 1 dalimi, buvo 2014 m. birželio 25 d. Tačiau pareiškėjos apeliacinis skundas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui buvo išsiųstas 2014 m. birželio 27 d. (b. l. 63), t. y. 2 dienas praleidus apeliacinio skundo padavimo terminą.

ABTĮ 127 straipsnio 2 dalis numato, kad, praleidus terminą apeliaciniam skundui paduoti, apelianto prašymu apeliacinis arba pirmosios instancijos teismas, jeigu per jį paduodamas apeliacinis skundas, skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Svarbiomis termino apeliaciniam skundui paduoti praleidimo priežastimis šios teisės normos prasme laikytinos objektyvios, nuo asmens valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios jo galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA444-25/2008).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja nurodo, jog termino apeliaciniam skundui paduoti nepraleido, kadangi jis, anot pareiškėjos, baigėsi 2014 m. liepos 2 d., atsižvelgiant į tai, jog 2014 m. birželio 18 d. jai buvo įteiktas 2014 m. birželio 10 d. teismo sprendimas. Teisėjų kolegija dar kartą pažymi, jog apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, gali būti skundžiami apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per keturiolika dienų nuo sprendimo paskelbimo, bet ne nuo jo įteikimo. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką laikoma, kad ABTĮ 127 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas apeliaciniam skundui paduoti siejamas ne su pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinio sužinojimo momentu, o su tokio sprendimo paskelbimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. TA143-53/2011). Taigi konstatuotina, jog pareiškėja praleido apeliacinio skundo padavimo terminą. Apeliacinį skundą paduodama per pirmosios instancijos teismą, pareiškėja praleisto termino atnaujinti neprašė, todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas, vadovaudamasis ABTĮ 134 straipsnio 3 dalies 1 punktu, skundžiama 2014 m. liepos 1 d. nutartimi pagrįstai atsisakė priimti apeliacinį skundą.

Šiuo atveju pareiškėjos atskirajame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėtai ir pagrįstai priimtos pirmosios instancijos teismo nutarties. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėta nutartis neužkerta kelio pareiškėjai pakartotinai paduoti apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo 2014 m. birželio 10 d. sprendimo kartu su motyvuotu ir įrodymais pagrįstu prašymu praleistą terminą atnaujinti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos V. S. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 1 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ričardas Piličiauskas Veslava Ruskan Arūnas Sutkevičius