2K-97-693/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-97-693/2015

Teisminio proceso Nr. 1-73-1-01091-2003-8

Procesinio sprendimo kategorijos: (S)

1.1.4.2;

1.2.3.2.9;

2.1.7.4;

2.4.2.1

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Vytauto Masioko,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Alinskui,

nuteistajam G. K. ,

nuteistojo gynėjui advokatui Alvydui Butai,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. K. gynėjo advokato Alvydo Butos kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 29 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 18 d. nuosprendžių.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 29 d. nuosprendžiu G. K. nuteistas pagal 2000 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 180 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968, įsigaliojusio 2003 m. gegužės 1 d., redakcija) laisvės atėmimu ketveriems metams, pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir 1961 m. BK) 104 straipsnį (1961 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. 18-147, įsigaliojusio 1961 m. rugsėjo 1 d., redakcija) – laisvės atėmimu aštuoneriems metams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dešimčiai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, prie paskirtos subendrintos bausmės iš dalies pridėta Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 5 d. nuosprendžiu, pakeistu Šiaulių apygardos teismo 2010 m. birželio 17 d. nuosprendžiu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalis ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vienuolikai metų; į bausmės laiką įskaitytas bausmės, atliktos pagal Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 5 d. nuosprendį, pakeistą Šiaulių apygardos teismo 2010 m. birželio 17 d. nuosprendžiu, dalis bei nuteistojo suėmimo laikas nuo 2012 m. vasario 13 d. iki 2012 m. spalio 29 d.

Baudžiamosios bylos dalis, kurioje G. K. kaltintas pagal BK 234 straipsnio 1 dalį (1999 m. lapkričio 25 d. įstatymo Nr. VIII-1439 redakcija), nutraukta, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn terminui (1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir 1961 m. BPK) 5 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Taip pat šiuo nuosprendžiu A. G. išteisintas dėl kaltinimo pagal 1961 m. BK 16 straipsnio 2 dalį, 104 straipsnį neįrodžius, kad jis dalyvavo šios nusikalstamos veikos padaryme (2000 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Civilinės ieškovės M. Š. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas, vadovaujantis BPK 115 straipsnio 2 dalimi, paliekant teisę civilinės ieškovės M. Š. teisių perėmėjams kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu pakeistas Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 29 d. nuosprendis, G. K. nusikalstamos veikos perkvalifikuotos:

iš 1961 m. BK 104 straipsnio į BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968, įsigaliojusio 2003 m. gegužės 1 d., redakcija) ir paskirtas laisvės atėmimas penkiolikai metų;

iš BK 180 straipsnio 3 dalies į BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968, įsigaliojusio 2003 m. gegužės 1 d., redakcija) ir paskirtas laisvės atėmimas dešimčiai metų;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir G. K. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas septyniolikai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 5 d. nuosprendžiu, pakeistu Šiaulių apygardos teismo 2010 m. birželio 17 d. nuosprendžiu, paskirta ir neatlikta bausmės dalimi ir G. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas aštuoniolikai metų.

Taip pat panaikinta nuosprendžio dalis dėl A. G. išteisinimo pagal 1961 m. BK 16 straipsnio 2 dalį, 104 straipsnį ir byla nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Masioko pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

G. K. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 29 d. nuosprendžiu, iš dalies pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu, nuteistas:

pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą už tai, kad, turėdamas tikslą nužudyti žmogų dėl savanaudiškų paskatų, t. y. siekdamas užvaldyti D. K. Š. priklausantį turtą (3000 Eur) ir perimti jo suburtos lietuvių gaujos, Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijoje prekiavusios narkotinėmis medžiagomis, vadeivos vietą, 2002 m. rugpjūčio 22 d., apie 16.40 val., Vilniaus oro uoste, esančiame Vilniuje, Rodūnios kelias 10A, pasitiko iš Vokietijos Federacinės Respublikos Frankfurto miesto į Vilniaus oro uostą reisu TE 421 atskridusį D. K. Š. , ir, jiems automobiliu „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tą patį vakarą vykstant į (duomenys neskelbtini), tamsiu paros metu (tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas) žvyrkelyje pravažiavus apie 700 metrų nuo (duomenys neskelbtini) gyvenvietės (duomenys neskelbtini) miesto link, D. K. Š. vairuojant minėtą automobilį, G. K., sėdėdamas ant galinės sėdynės už D. K. Š. , panaudodamas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą šaunamąjį ginklą – pistoletą, vienu šūviu į galvą nužudė D. K. Š. , po to užvaldė jam svetimą D. K. Š. su savimi turėtą turtą;

pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą už tai, kad, turėdamas asmeninį tikslą tyčia nužudyti žmogų dėl savanaudiškų paskatų, t. y. siekdamas užvaldyti svetimą D. Š. priklausantį turtą, 2002 m. rugpjūčio 23 d. dienos metu kartu su kitu asmeniu automobiliu „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuvyko prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), kuriame nupirko narkotinę medžiagą – aguonų nuovirą, po to, apie 19.25 val., Tarptautiniame Klaipėdos jūrų uoste, esančiame Klaipėdoje, Perkėlos g. 10, pasitiko iš Vokietijos Federacinės Respublikos Kylio miesto į Klaipėdos jūrų uostą keltu atplaukusį D. Š. su automobiliu „BMW 735“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir, jiems kartu automobiliais „BMW 735“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vykstant į Mažeikius, 2002 m. rugpjūčio 23 d., apie 20.30 val., kelio Klaipėda–Mažeikiai apie 30 km nuo Platelių gyvenvietės, kelkraštyje D. Š. išlipus iš automobilio „BMW 735“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) G. K. ranka smogė jam į galvos sritį, po to D. Š. pasodino ant vairuotojo sėdynės automobilyje „BMW 735“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) o pats atsisėdęs ant galinės sėdynės už jo, kaire ranka prismaugė D. Š. kaklą, kad šis negalėtų priešintis, o kitas asmuo, sėdėdamas ant priekinės sėdynės šalia D. Š. , suleido švirkštą su narkotine medžiaga – aguonų nuoviru į D. Š. dešinės rankos veną ir D. Š. prarado sąmonę. Bevežant D. Š. į mišką pro Platelių gyvenvietę automobilyje „BMW 735“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) baigėsi benzinas, ir G. K. kartu su kitu asmeniu, palikę D. Š. be sąmonės automobilyje „BMW 735“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) automobiliu „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išvažiavo pirkti degalų, o tuo metu D. Š., atgavęs sąmonę ir išlipęs iš automobilio „BMW 735“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pasislėpė krūmuose, esančiuose prie namo, esančio (duomenys neskelbtini); G. K. kartu su kitu asmeniu grįžę prie automobilio „BMW 735“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) D. Š. neberado; po to G. K., parvežęs namo į Klaipėdą kitą asmenį, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, tą patį vakarą grįžo prie automobilio „BMW 735“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir, suradęs slaptavietėje paslėptus 15 000 Eur, juos pagrobė.

Kasatorius nuteistojo G. K. gynėjas advokatas Alvydas Buta kasaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 29 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 18 d. nuosprendžių dalis dėl G. K. nuteisimo ir baudžiamąją bylą jam nutraukti. Kasatoriaus teigimu, apkaltinamasis nuosprendis G. K. buvo grindžiamas nepatikimais ir nepakankamais įrodymais, apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniu skundu, ir neatsakė į esminius skundo argumentus (BPK 320 straipsnio 3 dalis), nepašalino skunde nurodytų bylos duomenų prieštaravimų, teismo vidinis įsitikinimas buvo pagrįstas subjektyviu įrodymų vertinimu, išskirtinai kaltintojo naudai (BPK 20 straipsnio 5 dalis), todėl G. K. nuteistas nepagrįstai, pažeidžiant Europos žmogus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad dėl G. K. pripažinimo kaltu už D. K. Š. nužudymą, nepagrįstai remtasi nepatikimais liudytojos – buvusios G. K. sugyventinės – I. J. parodymais, nes šie buvo išgauti tik po to, kai I. J. pati buvo apkaltinta nužudymu ir jai paskirta kardomoji priemonė – suėmimas; jai buvo daromas didžiulis poveikis (kasatorius detaliai nurodo liudytojos parodymų ikiteisminio tyrimo metu davimo aplinkybes), liudytoja buvo įbauginta. Dėl to, anot kasatoriaus, ji turėjo interesą duoti G. K. kaltinančius parodymus, siekdama pati išvengti grėsusios baudžiamosios atsakomybės, o ne dėl to, kad piktavališkai būtų siekusi nuteistajam pakenkti.

Teismų argumentai, kad ji gyveno su G. K. , gerai sutarė, tvarkė bendrą ūkį ir pan., nepagrįstai sieti su jos parodymų patikimumu, šiems esant nepatikimiems dėl kitų, pirmiau nurodytų aplinkybių ir įtakos liudytojai ikiteisminio tyrimo metu. Be I. J. parodymų, anot kasatoriaus, nėra nė vieno kito objektyvaus G. K. kaltę dėl D. K. Š. nužudymo pagrindžiančio įrodymo byloje: nerastas nei D. K. Š. lavonas, nei ginklas, kuriuo jis buvo nužudytas, nei šūvio ar kraujo pėdsakų automobilyje. I. J. parodymų teisingumas nepagrįstai buvo grindžiamas specialisto išvada Nr. 140-(10261)-IS1-1280, kuri nepatvirtina, kad automobilyje „VW Passat“ ant automobilio bagažinės kilimėlio rasti kraujo pėdsakai (netinkami asmens tapatybei nustatyti) galėjo būti D.

K. Š. , nes nenustatyta, ar šis kraujas bent jau tos pačios kraujo grupės kaip ir nužudytojo. Be to, nurodytas automobilis buvo dar kartą apžiūrėtas 2010 m. vasario 3 d., naudojant kraujo nustatymo testą „Hemastix“ ir biologinių pėdsakų reagentą „Bluestar“, tačiau paimtose 24 nuoplovose nuo įvairių automobilio vietų žmogaus kraujo neaptikta. Pakartotinai automobilio (sunkiausiai prieinamose vietose ieškant kraujo) patikrinti neįmanoma – jis perleistas į užsienį išvykusiam asmeniui, kurio kontaktiniai duomenys nežinomi.

Automobilyje taip pat nerasta šūvio pėdsakų, nors, pagal I. J. parodymus, šauta buvo viduje, automobilio langai liko sveiki, o pagal A. G. parodymus – G. K. turėjo pistoletą „TT“, pasižymintį didele kulkos skvarba ir smogiamąja jėga, dėl to neįtikėtina, kad kulka būtų likusi nužudytojo galvoje, nepatekusi į automobilio saloną. Kasatorius cituoja specialisto išvadą Nr. 140-(714)-IS1-1042 ir eksperto J. B. parodymus, kad automobilyje šautinių pažeidimų neaptikta, kad kulka galėjo pereiti nužudytojo galvą kiaurai arba ne.

Dėl to teismai nepagrįstai, kaip nustatytą, vertino aplinkybę, kad, pagal eksperto parodymus, esant tik 50 proc. tikimybei (taip pat esant papildomoms sąlygoms – dėl drėgno parako šovinyje) kulka vis dėlto liko D. K. Š. galvoje. Be to, teismai nepagrįstai nesirėmė nuteistojo G. K. parodymais, kad jis į Vilniaus oro uostą nuvažiavo pavėlavęs ir D. K. Š. nesutiko, nors juos patvirtino nuteistojo naudoto mobiliojo ryšio telefono prisijungimo prie bazinių stočių duomenys. Sugretinus bylos duomenis matyti, kad D. K. Š. Vilniaus oro uoste nusileido tik 2002 m. rugpjūčio 22 d. 16.40 val., išeiti realiai galėjo tik apie 17.10 val., o G.

K. mobiliojo ryšio telefonas jau 17.05 val. buvo prisijungęs prie bazinės stoties, esančios Vilniuje, Gariūnų g. 43A, o 18.36 val. – prie esančios Kėdainių r., Daukšių k. (už 140 km nuo Vilniaus oro uosto). Taigi, konstatuotina, kad G. K. iš Vilniaus nurodytą dieną išvažiavo anksčiau nei nusileido lėktuvas, kuriuo parskrido D. K. Š. . Visos pirmiau nurodytos aplinkybės, anot kasatoriaus, priešingai nei sprendė teismai, turėjo būti vertinamos kaltinamojo naudai, o ne grindžiant jo kaltumą dėl D. K. Š. nužudymo.

Kasatoriaus nuomone, byloje G. K. nepagrįstai inkriminuotos dvi savanaudiškos D. K. Š. nužudymo paskatos. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo jo siekį tapti gaujos vadeiva, remdamasis Vokietijos Federacinės Respublikos liudytojų programoje dalyvaujančio T. Š. nuomone, kuris neapklaustas šioje byloje ikiteisminio tyrimo teisėjo arba teismo, o prašymas jį apklausti nuotolinio vaizdo priemonėmis (BPK 279 straipsnis) teismo buvo atmestas. Be to, T. Š. nuomonė buvo grįsta tik kitų asmenų pasakojimais (jau mirusio N. R. ir šioje byloje apklausto, tačiau nurodytų aplinkybių nepatvirtinusio D. Š. ). Iš T. Š. paaiškinimų, be to, matyti, kad dėl lyderiavimo gaujoje niekas nesivaržė, buvo nesutarimų dėl pinigų, gaujai neva priklausė R. B. , N. R. , D. Š. . Kita vertus, esant nurodytiems gaujos nariams, turėjo būti įvertintas Vokietijos Federacinės Respublikos Limburg an der Lahn nuosprendis, kuriuo G. K. 2003 m. birželio 24 d. nuteistas už 32 prekybos narkotikais epizodus, kuriuose jis veikė su visiškai kitais, nei nurodytai grupuotei priklausę asmenys, bendrininkais. Dėl to, anot kasatoriaus, G. K. tapo kitos grupuotės, nesusijusios su D. K. Š. , nariu. Taip pat jokiais objektyviais bylos duomenimis neįrodytas ir G. K. siekis užvaldyti 3000 Eur, nes byloje nenustatytas nei toks G. K. ketinimas, nei faktas, kad D. K. Š. nurodytą pinigų sumą turėjo su savimi. Kasatorius cituoja apeliacinės instancijos teismo išvadas, kad G. K. numanė, jog D. K. Š. parsiveš pinigų, kad šis buvo sakęs I. J. norįs išsikeisti pinigų, kad, pagal I. J. parodymus, G. K. , nužudęs D. K. Š., jį apieškojo ir viską pasiėmė, kad iš paimtų pinigų netrukus nusipirko automobilį (už kurį atsiskaitė eurais), ir teigia, kad tai tik niekuo nepagrįstos prielaidos. Kasatorius pažymi, kad, priešingai nei nurodė teismas, pagal Lietuvos Respublikos pinigų plovimo prevencijos įstatymo nuostatas, galiojusias tuo metu, D. K. Š. privalėjo deklaruoti 3000 Eur. Be to, G. K. automobilį galėjo nusipirkti iš 15 000 Eur, kuriuos prieš tai buvo išvežęs J. S. , o automobilį pardavęs A. D. patvirtino, kad šis kainavo 2700–2800 Eur, tokios aplinkybės paneigia I. J. parodymus dėl pirkto automobilio prabangos, taip pat kad jis buvo pirktas ne pagal G. K. išgales.

Dėl pasikėsinimo nužudyti D. Š. , kasatorius nurodo, jog buvo neteisingai nustatytas nuteistojo G. K. tyčios turinys. Teismo išvada, kad G. K. inkriminuotas 10 ml aguonų nuoviro, suleisto D. Š. , kiekis yra mirtinas, nepagrįsta, nes nagrinėjamu atveju svarbiausia, kaip nurodytą kiekį suvokė kaltinamasis, ar jis manė (nepaisant to, ar sąžiningai klydo), kad juo gali nužudyti. Nagrinėjamu atveju tai nepatvirtinta. Nuteistasis G. K. , turėjęs pakankamą supratimą apie narkotines medžiagas, teistas už prekybą jomis, viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai teigė, kad 10 ml aguonų nuoviro nužudyti žmogaus neįmanoma.

Specialistė I. Ž. nurodė, kad sprendžiant dėl aguonų nuoviro kiekio, kuris yra mirtinas, reikšminga jo koncentracija, o medicinos literatūroje nurodama, kad per dieną narkotikus vartojantis asmuo gali suvartoti iki 20 ml aguonų nuoviro. Nurodytos aplinkybės ir tai, kad D. Š. atgavo sąmonę be pašalinės pagalbos, taip pat patvirtina, kad jam nebuvo suleistas mirtinas kiekis. Taigi, vertinant subjektyviąją nusikaltimo pusę, G. K. tyčią, akivaizdu, kad nurodytu kiekiu jis D. Š. nužudyti nesiekė. Be to, nustatyta, kad A. G. su G.

K. važiavo pirkti nuoviro iš anksto nesusitarę su pardavėju, taigi ir neaptarę nuoviro stiprumo, todėl, perkant vietoje, pardavėjas negalėjo padaryti stipresnio nuoviro, t .y., anot kasatoriaus, stipresnio nei įprastinis, kurio 10 ml kiekis negali nužudyti. Teismai taip pat nepagrįstai atmetė G. K. parodymus, kad suleidžiant aguonų nuovirą D. Š. siekta pagąsdinti, nors tai patvirtina visos faktinės aplinkybės: D. Š. , siekiant pagąsdinti, užpultas nuošalioje vietoje, kad nesulauktų pagalbos; suleidžiant nuovirą siekta palaužti jo pasipriešinimą; veikta staiga, kad būtų išvengta fiziškai stipraus D.

Š. pasipriešinimo; kaip patvirtino ir I. J., užpuolus D. Š. , jie visi ilgą laiką kivirčijosi, todėl iki sąmonės netekimo užpuolimo priežastys, priešingai nei konstatavo teismas, jam galėjo būti paaiškintos. Be to, aplinkybė, kad G. K. nuvalė automobilių prietaiso skydelį, patvirtina tik tai, kad apskirtai buvo siekiama išvengti atsakomybės dėl nusikaltimo padarymo, o ne būtent dėl nužudymo. Kasatoriui kelia abejonių aplinkybė, kad G. K. , pripažintas brutaliai šūviu į galvą nužudęs D. K. Š. , kitą dieną siekdamas nužudyti D.

Š. neva imitavo jo narkotikų perdozavimą, nors galėjo taip pat nužudyti ir šį. Tai tik patvirtina nebuvus jo tyčios žudyti D. Š. . Iš D. Š. buvo atimta galimybė priešintis, tačiau jis kvėpuojantis buvo paliktas ir nesiimta jokių kitų priemonių gyvybei atimti, esant visoms galimybėms. Be to, pats nukentėjusysis D. Š. šį įvykį vertino kaip spektaklį, kurį suorganizavo G. K. , norėdamas jį pašalinti iš narkotikų verslo, apie jį pasakojo kaip apie apiplėšimą, dėl to akivaizdu, kad G. K. siekė pamokyti daug kalbantį D.

Š. , tačiau nesiekė jo nužudyti.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. ar vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis), ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo netiria ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, įrodymų vertinimas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.

Šiame kontekste pažymėtina, kad kasaciniu skundu, ginčijant G. K. pripažinimą kaltu dėl D. K. Š. nužudymo ir pasikėsinimo nužudyti D. Š. , iš esmės ginčijama dauguma teismų nustatytų faktinių aplinkybių, nesutinkama su teismų atliktu įrodymų vertinimu ir jų pagrindu padarytomis išvadomis (ginčijamos specialistų pateiktos išvados dėl kraujo pėdsakų automobilyje „VW Passat“, pagal kurias automobilyje rasta kraujo pėdsakų, tačiau jie netinkami žmogaus DNR nustatyti, jos savaip interpretuojamos, teigiant, kad neva apskritai nerasta kraujo pėdsakų), pateikiamos įvykių savitos, kitokios versijos (pavyzdžiui, dėl teismų nustatytų aplinkybių, kokiu metu G. K. 2002 m. rugpjūčio 22 d. buvo Vilniaus oro uoste, pagal nustatytą jo mobiliojo ryšio telefono prisijungimo prie bazinių stočių laiką), kitaip interpretuojami tiek atskirų asmenų parodymai (nukentėjusiojo D. Š. , A. G. , kuriam byla nutraukta, liudytojų–specialistų J. B. ir I. Ž.), duoti bylos nagrinėjimo metu, tiek kitų bylos duomenų vertinimas (duomenys apie mobiliojo ryšio telefono prisijungimus prie bazinių stočių, aguonų nuoviro stiprumą (koncentraciją), nei tai padarė bylą nagrinėję teismai. Šie ir kiti kasacinio skundo argumentai, kurie iš esmės reiškia prašymą kasacinės instancijos teismui nustatyti kitokias faktines aplinkybes, negu nustatė pirmosios, apeliacinės instancijos teismai, iš naujo ištirti įrodymus, nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalyko, todėl paliekami nenagrinėti.

Dėl skunde nurodytų esminių BPK pažeidimų

Kasatoriaus nuomone, G. K. kaltė dėl inkriminuotų nusikaltimų buvo nustatyta remiantis iš esmės vien liudytojos I. J. parodymais, kurie yra nepatikimi, išgauti iš jos panaudojus spaudimą, kai ji buvo suimta ir jai pareikšti įtarimai dėl sunkių nusikaltimų. Tokius G. K. kaltinančius parodymus ji davė siekdama išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Iš esmės tapatūs argumentai dėl liudytojos I. J. parodymų patikimumo, galimo jai daryto spaudimo duoti G. K. kaltinančius parodymus buvo nurodyti ir nuteistojo G. K. apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas itin išsamiai išnagrinėjo nuteistojo G. K. apeliacinį skundą, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies, atsakė į esminius jo argumentus ir motyvuotu bei argumentuotu sprendimu daugumą jų atmetė. Apeliacinės instancijos teismas pakartotinai šios liudytojos parodymus sulygino su kitais byloje surinktais duomenimis, įvertino tiek kiekvieną jų atskirai, tiek jų visumą, nustatė, kad nesama prieštaravimų.

Liudytoja I. J. viso baudžiamojo proceso metu davė itin išsamius ir nuoseklius parodymus, kurie atitinka liudytojo G. N. parodymus, jų patikrinimo vietoje protokoluose užfiksuotas aplinkybes apie 2002 m. rugpjūčio 22 d. įvykius: D. K. Š. nužudymą, R. B. (dėl D. K. Š. aprangos detalių jo dingimo dieną) parodymus, parodymų atpažinti D. K. Š. protokole užfiksuotas aplinkybes, specialistų išvadas dėl rastų kraujo pėdsakų automobilio „VW Passat“ bagažinėje (kurioje, pasak šios liudytojos, buvo vežamas D. K. Š. lavonas), taip pat asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, A.

G. parodymus dėl pasikėsinimo į D. Š. aplinkybių, byloje surinktose telefoninių pokalbių (skambučių) išklotinėse užfiksuotus G. K. pokalbių tiek su G. N. , tiek su A. G., R. B., pačia I. J. laiką bei kiekį, taip pat G. K. mobiliojo ryšio telefono prisijungimus prie bazinių stočių ir kt. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva.

Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Taigi, įvertinus tai, kas nurodyta, akivaizdu, kad byloje surinkti duomenys buvo įvertinti laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, o liudytojos I. J. parodymų patikimumas pagrįstai bylą nagrinėjusiems teismams nekėlė abejonių. Be to, ikiteisminio tyrimo metu, kai ši liudytoja buvo laikinai sulaikyta, po to suimta, pareikšti įtarimai, jai buvo užtikrintas gynėjo dalyvavimas visuose atliekamuose procesiniuose veiksmuose, ji nepateikė jokių skundų, prašymų, susijusių su tam tikru tariamu spaudimu dėl kaltinančių G.

K. parodymų davimo, o visus nuoseklius ir išsamius savo parodymus, parodymų patikrinimo vietoje nurodytas aplinkybes patvirtino bylos nagrinėjimo teisme metu (t. y. parodymai buvo tiesiogiai ištirti teisiamajame posėdyje pagal BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimus). Be to, kaip nustatė ir bylą nagrinėję teismai, buvus itin artimiems šios liudytojos ir nuteistojo G. K. santykiams, jokių aplinkybių, dėl kurių ji galėjo apkalbėti G. K. , nenustatyta. Teisėjų kolegija pažymi, kad liudytoja I. J. tiesiogiai matė abiejų G. K. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymą, todėl, nesant nustatytų esminių BPK pažeidimų, šios liudytojos parodymams esant išsamiems, nuosekliems viso baudžiamojo proceso metu bei patikimiems, atitinkantiems kitus byloje surinktus duomenis, pripažintus įrodymais, apeliacinės instancijos teismas jais pagrįstai rėmėsi kaip tiesioginiu įrodymu tiek sprendžiant G.

K. kaltės klausimą dėl D. K. Š. nužudymo, esant savanaudiškoms paskatoms (BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktas), tiek dėl pasikėsinimo nužudyti, esant savanaudiškoms paskatoms, D. Š. (BK 22 straipsnio 1 dalis, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktas). Taigi, esminių BPK pažeidimų žemesnės instancijos teismai, nagrinėdami šią bylą, nepadarė.

Dėl D. K. Š. nužudymo ir savanaudiškų paskatų inkriminavimo

Kasaciniame skunde teigiama, kad byloje nėra tiesioginių įrodymų, patvirtinančių G. K. kaltę dėl D. K. Š. nužudymo, ir nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad G. K. nužudė D. K. Š. dėl savanaudiškų paskatų, t. y. dėl G. K. iš D. K. Š. paimtų 3000 Eur ir siekio tapti narkotikais prekiavusios gaujos Vokietijoje lyderiu.

Konstatuotina, kad nurodyti kasatoriaus argumentai yra nepagrįsti ir atmestini. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, remdamiesi visuma byloje surinktų įrodymų – pirmiausia tiesiogiai visus 2002 m. rugpjūčio 22 d. įvykius mačiusios liudytojos I. J. parodymais, kuriuos patvirtino kita bylos medžiaga: liudytojų G. N. , R. B. , P. P., L. V. , B. G. , A. D. parodymai dėl atskirų aplinkybių (tiek D. K. Š. aprangos jo dingimo dieną, tiek vietos, kur buvo paslėptas lavonas ypatumų ir pan.), D. K. Š. Lietuvos Respublikos sienos kirtimo išrašai, daiktų, dokumentų pateikimo ir apžiūros, liudytojų parodymų patikrinimo vietoje ir asmens parodymų atpažinti protokoluose užfiksuoti duomenys, telefoninių skambučių išklotinės, specialistų išvados, pagrįstai nustatė, kad G. K. 2002 m. rugpjūčio 22 d. automobilyje „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) panaudodamas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą šaunamąjį ginklą (pistoletą), vienu šūviu į galvą tyčia nužudė D. K. Š. .

Pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą atsako tas, kas nužudė kitą žmogų dėl savanaudiškų paskatų, t. y. siekdamas gauti iš to turtinės naudos, įgyti teisę į turtą arba išvengti materialinių išlaidų. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad nusikalstama veika kvalifikuojama pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, kai savanaudiškos paskatos susiformuoja iki nužudymo pradžios arba kėsinimosi į kito žmogaus gyvybę metu (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-361/2006, 2K-7-576/2006). Savanaudišku laikomas nužudymas tiek siekiant turtinės naudos sau, tiek kitam asmeniui, kurio padėtimi kaltininkas suinteresuotas. Pažymėtina, kad tai, jog kaltininkas ar asmuo, kurio turtiniais interesais padarytas nusikaltimas, tos naudos negauna arba ja nepasinaudoja ar jos atsisako, nusikaltimo kvalifikavimui neturi įtakos.

Apeliacinės instancijos teismo 2014 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu buvo pakeistas pirmosios instancijos teismo 2012 m. spalio 29 d. nuosprendis ir G. K. nusikalstama veika (dėl D. K. Š. nužudymo) perkvalifikuota iš 1961 m. BK 104 straipsnio į 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs byloje įrodymų tyrimą, būtent dėl byloje buvusių duomenų, suteiktų pagal teisinės pagalbos prašymus iš Vokietijos teismų, – T. Š. , J. S. apklausose užfiksuotų parodymų, nuosprendžių, priimtų dėl G. K. ir pan., priimtame nuosprendyje itin išsamiai argumentavo, kodėl padarė priešingas išvadas dėl savanaudiškų G. K. paskatų nužudant D. K. Š. nei pirmosios instancijos teismas. Pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas taip pat buvo nustatęs G. K. motyvą nužudyti D. K. Š. siekiant pašalinti jį iš narkotinių medžiagų platinimo veiklos, tačiau nepagrįstai to nepripažino savanaudiška paskata. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis T. Š. parodymais, duotais Vokietijoje, pirmosios instancijos teisme (dėl to jais galima remtis kaip patikimais ir leistinais įrodymais), taip pat liudytojo D. B. parodymais, Vokietijos Federacinės Respublikos Limburgo žemės teismo 2003 m. birželio 24 d. nuosprendžiu, kuriuo G. K. pripažintas narkotikų prekybos gaujos lyderiu ir nuteistas už nusikalstamas veikas, susijusias su prekyba narkotinėmis medžiagomis, ir tik papildomai pagrįsdamas savo vidinį įsitikinimą nukentėjusiojo D. Š. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais (perskaitytais apeliacinės instancijos teisme pagal BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatas), pagrįstai konstatavo, kad G. K. nužudė D. K. Š. dėl savanaudiškos paskatos – siekdamas, pašalinus jį iš prekybos narkotinėmis medžiagomis veiklos, tapti gaujos lyderiu ir užsiimti šia neteisėta veikla. Pažymėtina, kad, priešingai nei nurodoma skunde, iš bylos medžiagos matyti, jog dalis Vokietijos Federacinės Respublikos Limburgo žemės teismo 2003 m. birželio 24 d. nuosprendyje nurodytų gaujos narių yra minimi ir ankstesniuose iš Vokietijos pagal teisinės pagalbos prašymus suteiktuose duomenyse ir T. Š. parodymuose dėl G. K. gaujos narių, pavyzdžiui, J. S. . Be to, iš bylos matyti, kad dalis G. K. gaujai priklausiusių asmenų buvo vadinami vien vardais (pavyzdžiui, Virgis).

Dėl G. K. siekio nužudant D. K. Š. pasisavinti jo parsivežtus 3000 Eur taip pat išsamiai ir argumentuotai, laikantis BPK 331 straipsnio 2 dalies, pasisakyta apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje. Paminėtina, kad Lietuvos Respublikos pinigų plovimo prevencijos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2002 m. balandžio 1 d. iki 2003 m. gegužės 1 d., veikos padarymo metu) 13 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta, jog muitinės įstaigos privalo registruoti kiekvieną grynųjų pinigų įvežimo į Lietuvos Respubliką ir išvežimo iš jos atvejį, jeigu įvežamų arba išvežamų grynųjų pinigų vienkartinė suma viršija 10 000 Lt ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta. Kaip nurodoma ir kasaciniame skunde, D. K. Š. vežti 3000 Eur atitiko 10 358,40 Lt, t. y. iš esmės deklaruotiną pinigų sumą, tačiau tai nepaneigia, kad keliais šimtais litų deklaruotiną sumą viršijusi suma, gauta iš neteisėtos veiklos Vokietijos Federacinėje Respublikoje, galėjo būti privalomai nedeklaruojama. Be to, byloje esančiose sienos kirtimo pažymose nenurodoma apie deklaruotinas pinigų sumas, tiesiog nėra tokios grafos, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad tai niekaip nepaneigia aplinkybės, jog D. K. Š. turėjo su savimi pinigų. Faktas, kad D. K. Š. grįždamas į Lietuvą vežėsi pinigų (3000 Eur), apeliacinės instancijos teismo nustatytas pagal nukentėjusiojo D. Š. , liudytojos I. J. parodymus. Kaip jau minėta, kvalifikuojant nužudymą dėl savanaudiškų paskatų, svarbu, kad sumanymas gauti tam tikrą turtinę naudą būtų susiformavęs iki nužudymo, o nagrinėjamu atveju G. K., turėdamas informacijos apie D. K. Š. vežamus 3000 Eur, dar iki jo nužudymo turėjo sumanymą juos pasisavinti. Taigi, G. K. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą.

Dėl nusikalstamos veikos prieš D. Š. kvalifikavimo

Kasatorius ginčija nuteistojo G. K. veiksmų prieš D. Š. kvalifikavimą (kaip pasikėsinimą jį nužudyti), nurodydamas, kad, pagal byloje esančius duomenis, G. K. neturėjo ketinimo (tyčios) nužudyti D. Š. , suleidžiant jam 10 ml aguonų nuoviro, nes tai nėra mirtinas narkotinės medžiagos kiekis, o norėjo šį tiesiog pagąsdinti.

Pažymėtina, kad baudžiamojo įstatymo taikymo (veikos kvalifikavimo) klausimus kasacinės instancijos teismas sprendžia pagal pirmosios ir (ar) apeliacinės instancijos teismų nustatytas ir jų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes, nes bylą nagrinėja tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis).

Pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą atsako tas, kas nužudė žmogų dėl savanaudiškų paskatų. Pasikėsinimas (BK 22 straipsnio 1 dalis) padaryti šią nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriuo tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Pasikėsinimas nužudyti yra tada, kai jis padaromas tiesiogine tyčia. Pagal BK 15 straipsnio 2 dalį nusikaltimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu: 1) jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti; 2) jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo. Subjektyvusis veikos požymis – tiesioginė tyčia pasikėsinant nužudyti konstatuojama nustačius, kad kaltininkas supranta, jog savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numato, kad gali ją atimti, ir to siekia. Veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas nužudyti esant apibrėžtai kaltininko tyčiai atimti kito žmogaus gyvybę. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankį, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, nukentėjusiojo ir kaltininko tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo, ir kt.

Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio, kuriuo buvo pakeistas pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl G. K. veiksmų prieš D. Š. kvalifikavimo – perkvalifikuojant iš BK 180 straipsnio 3 dalies į 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968, įsigaliojusio 2003 m. gegužės 1 d., redakcija) – matyti, kad apie G. K. tyčios nužudyti D. Š. turinį (kryptingumą) teismas sprendė laikydamasis nurodytų išaiškinimų. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į visas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes: per prievartą suleistų D. Š. narkotinių medžiagų kiekį (10 ml) ir stiprumą; narkotinių medžiagų prievartinio suleidimo vietą – atoki, pavažiavus toliau nuo automagristralės, G. K. nusprendus ir perdavus per I. J. , kur D. Š. turi sustoti; nukentėjusysis buvo užpultas staiga; nukentėjusiajam praradus sąmonę G. K. tęsė savo veiksmus, ėmėsi priemonių nugabenti be sąmonės buvusį D. Š. į dar atokesnę vietą, tačiau pasibaigus benzinui automobilyje, sustojo Platelių gyvenvietėje; G. K. nukentėjusiojo be sąmonės negaivino, bet ir papildomai nesurišo, nes buvo įsitikinęs, kad šis nebeatsigaus; į G. K. išsakytus žodžius liudytojams I. J. ir A. G. , kad D. Š. turi neatsibusti ir tai turi atrodyti kaip narkotikų perdozavimas; į jo reakciją D. Š. dingus ir pan. Pabrėžtina, kad nurodytos aplinkybės nustatytos ir pagal išsamius bei nuoseklius A. G. ir I. J. parodymus, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad G. K. , suleidžiant D. Š. 10 ml aguonų nuoviro, siekė jo mirties, tačiau tik dėl aplinkybių, nepriklausiusių nuo G. K. valios: vežant nesąmoningą D. Š. į mišką pro Platelių gyvenvietę automobilyje BMW baigėsi benzinas, G. K. ir A. G. išvažiavus į degalinę kitu automobiliu, D. Š. atsigavo, išlipęs iš automobilio pasislėpė šalia buvusiuose krūmuose ir vėl prarado sąmonę, šio tikslo nebuvo pasiekta. Detaliau nekartojant apeliacinės instancijos teismo argumentų, pabrėžtina, kad dėl tyčios turinio, G. K. parodymų apie neva jo norą pagąsdinti D. Š. atmetimo itin išsamiai ir argumentuotai pasisakyta 2014 m. balandžio 18 d. nuosprendyje.

Taigi, G. K. veiksmai prieš D. Š. teisingai kvalifikuoti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą. Baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios ar apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo G. K. gynėjo advokato Alvydo Butos kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Tomas Šeškauskas

Viktoras Aidukas

Vytautas Masiokas