A-185-442/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-185-442/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00493-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. J. skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), neturtinę žalą – 16 000 Lt (4 633,92 Eur).

Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių TI buvo kalinamas nuo 2011 m. rugsėjo 14 d. iki 2012 m. balandžio 5 d. kamerose, kuriose vienam asmeniui nebuvo užtikrinamas 3,6 kv. m, o pagal Europos teisę – 5 kv. m gyvenamasis plotas. Perpildytose kamerose pareiškėjas jautėsi pažemintas, buvo ribojama jo judėjimo laisvė, dėl to buvo susirgęs depresija. Pasak pareiškėjo, atlikinėti gamtinius reikalus jis turėjo visų akivaizdoje, tai žemino jo orumą, dėl prastų apšvietimo sąlygų suprastėjo regėjimas. Teigė, kad atvykstant į Šiaulių TI buvo netinkamai atliekamos kratos. Pareiškėjo tvirtinimu, Šiaulių TI administracija pažeidė jo subjektinę teisę būti kalinamam kamerose, kuriose vienam asmeniui tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Be to, buvo pažeista jo konstitucinė teisė į orumą. Aplinkybė, kad Šiaulių TI administracija neturėjo galimybių dėl kalinimo vietų stygiaus pareiškėjo laikyti kamerose, atitinkančiose higienos normų reikalavimus, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko.

Nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktas nustato, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą. Pasak atsakovo, pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių pirmą kartą buvo etapuotas 2011 m. rugsėjo 26 d. ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2012 m. gegužės 9 d. Pareiškėjui kamerose periodiškai tekdavo nuo 1,70 kv. m (kameroje Nr.

53) iki 8,13 kv. m (kameroje Nr.

66) gyvenamojo ploto, taigi tik tam tikrais atvejais pareiškėjui galimai teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma. Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje per skundžiamą laikotarpį iš viso buvo laikomas 167 dienas. Pažymėjo, kad pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Todėl, atsakovo manymu, pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį yra nepagrįstos ir nesuteikia pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais.

Pasak atsakovo, pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu dėl sąlygų atitikimo higienos normų reikalavimams kameroje Nr. 9 2012 m. balandžio 12 d. buvo atliktas Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas, kameroje buvo užfiksuotas remonto poreikis, nežymūs mikroklimato ir apšvietos parametrų neatitikimai reikalavimams. Pabrėžė, kad teisės aktuose imperatyviai nustatyta pareiga patiems kamerose esantiems asmenims rūpintis švara ir tvarka patalpoje. Kamerų būklė priklauso pirmiausia nuo pačių jose laikomų asmenų elgesio.

Atsakovas paaiškino, kad atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata įstaigoje buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Pareiškėjo teiginiai dėl šalčio, purvo yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, jų teisingumo įvertinti negalima. Kadangi pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlė ilgalaikių neigiamų pasekmių, prašė pareiškėjo skundą dėl žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 500 Lt (144,81 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymą Nr. V-124 suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 26 d. iki 2012 m. gegužės 9 d. Šiaulių TI buvo kalinamas 167 dienas. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui tekdavo nuo 1,70 kv. m iki 8,13 kv. m gyvenamojo ploto. Taigi pareiškėjo kalinimo laikotarpiu jam tenkantis kameros plotas arba viršydavo nustatytą normą, arba būdavo labai nežymiai mažesnis.

Tačiau atsižvelgęs į tai, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus (dalis kviečiama ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti, dalis etapuojama ir nebūna kamerose), dalis laiko per kalinimo laikotarpį (1 val. per dieną) skirta pasivaikščiojimui gryname ore, tuo metu kalinamieji irgi nebuvo kamerose, teismas konstatavo, kad laikotarpiai, kai kameros buvo perpildytos, yra dar mažesni, nors jų tiksliai nustatyti nėra galimybės. Teismas sprendė, kad nustatytos aplinkybės patvirtina, jog Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Įvertinęs byloje pateiktuose Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012 m. balandžio 19 d. patikrinimo akte Nr. EP-105 ir 2013 m. vasario 8 d. patikrinimo akte Nr. EP-6 nustatytus faktus, teismas nustatė, kad kameroje Nr. 66, kurioje pareiškėjas periodiškai buvo laikomas nuo 2013 m. liepos 19 d. iki 2013 m. rugsėjo 17 d., Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ pažeidimų nebuvo. Duomenų apie tai, ar Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimai buvo atliekami kameroje Nr. 64, kurioje pareiškėjas periodiškai buvo laikomas nuo 2012 m. lapkričio 14 d. iki 2013 m. birželio 26 d., byloje nepateikta.

Pažymėjo, kad nurodyti argumentai, jog jis buvo kalinamas kamerose, kuriose nebuvo atliktas remontas, nuo lubų ir sienų byrėjo tinkas, buvo didelė drėgmė, netinkamas apšvietimas, tualetas neatitvertas nuo gyvenamosios patalpos, nebuvo ventiliacijos, yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, todėl šių argumentų nepakanka konstatuoti, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimų.

Nurodė, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, teismas konstatavo, kad aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiką buvo laikomas nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai (Civilinio kodekso 6.250 str.) atlyginti.

Atsižvelgęs į tai, jog byloje nenustatyta, kad Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas, ar kad netinkamos kalinimo sąlygos iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai, įvertinęs pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę bei Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 500 Lt (144,81 Eur).

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą ir priteisti pareiškėjo naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 16 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai akcentuoja, kad kameros plotas papildomai buvo apstatytas baldais, kameroje buvo sanitarinis mazgas, taigi faktinis pareiškėjui tenkantis kameros plotas buvo itin mažas ir laikytinas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu.

Atsakovas su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas kildinamas iš pareiškėjo kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų (b. l. 9) nustatyta, jog laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 26 d. iki 2012 m. gegužės 9 d., 174 dieną pareiškėjas buvo kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius nebuvo pastovus, vienam asmeniui pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu tenkantis kameros minimalus plotas svyravo nuo 1,70 kv. m iki 8,13 kv. m. Taigi nagrinėjamu atveju buvo pažeistas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktas, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pabrėžtina, jog minėtame įsakyme Nr. V-124 nenumatyta, kad į šio įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas.

Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal byloje esančius įrodymus, pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą tam tikrais atvejais buvo pažeista ir pareiškėjas turi teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą. Tačiau byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Pabrėžtina, kad nustatytas pažeidimas nebuvo tęstinis, Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo kilnojamas į skirtingas kameras ir tam tikrais atvejais pareiškėjui tenkantis kameros plotas siekė ir 8,13 kv. m (b. l. 9).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Nors pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl per mažo jam suteikto gyvenamojo ploto grindė sveikatos sutrikimais, o atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė juos patvirtinančių įrodymų, teisėjų kolegija nevertina minėtų argumentų dėl žalos ir atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009, Nr. A756-122/2010, Nr. A502-913/2011, Nr. A143-2844/2012, Nr. A444-343/2013 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos neigiamos pasekmės.

Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas spręsti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Dėl to atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad 144,81 Eur (500 Lt) dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra pakankamas dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms.

Nustatant žalos dydį, atsižvelgiama į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį (174 dienos kamerose, periodiškai pažeidžiant ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, normą), to pasekmes, higienos reikalavimų pažeidimus, į tai, kad nėra duomenų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Atsižvelgusi į šias aplinkybes, vadovaudamasi protingumo ir teisingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad jog pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 750 Eur (2 589,60 Lt). Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 750 Eur (2 589,60 Lt) neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui A. J. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 750 Eur (septynis šimtus penkiasdešimt eurų) (2 589,60 Lt) neturtinei žalai atlyginti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis Ričardas Piličiauskas Dainius Raižys