A-1267-520/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1267-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02731-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1; 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. K. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Vidaus reikalų ministerijos, pareiškėjui pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio nuostatas išskaičiuotą pensijos dalį – 1 155,35 Lt.

Pareiškėjas nurodė, jog Vidaus reikalų ministerijos sprendimu už tarnybą jam buvo paskirta 968,64 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija, tačiau nuo 2010 m. sausio 1 d., vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis, pareiškėjui buvo mokama sumažinto dydžio pensija. Pareiškėjas pažymėjo, kad valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemoka nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. sudarė 1 155,33 Lt, bei nurodė, jog atsakovas Vidaus reikalų ministerija 2014 m. balandžio 30 d. sprendimu Nr. 1D-3315(11) netenkino pareiškėjo prašymo išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką. Pareiškėjo teigimu, valstybinės pensijos perskaičiavimas pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas suvaržė jo konstitucinę teisę gauti valstybinę pensiją, todėl ši teisė turi būti ginama, o susidaręs pensijos nepriemokos skirtumas turėtų būti priteistas iš Lietuvos valstybės. Pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti praleistą skundo padavimo teismui terminą.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, kartu atstovaudamas Lietuvos valstybei, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad 2014 m. balandžio 30 d. sprendimo Nr. 1D-3315(11) priėmimo metu pagal galiojančius teisės aktus neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo išmokėti pensijos nepriemoką.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 1 155,33 Lt.

Teismas atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 21 d. nutartimi pareiškėjui atnaujintas jo praleistas terminas skundui paduoti. Minėtoje nutartyje teismas atsižvelgė į aplinkybes, jog įstatymų leidėjas nėra aiškiai sureguliavęs neišmokėtos valstybinės pensijos (jos dalies) išmokėjimo klausimų, bei pažymėjo, kad dėl klausimo, nuo kurio momento turėtų būti skaičiuojamas minėtas terminas, pasisakyta tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Teismo vertinimu, dėl šių veiksnių buvęs teisinis neapibrėžtumas neproporcingai apsunkino suinteresuotų asmenų pažeistų teisių gynybą, todėl teismas atnaujino pareiškėjui terminą skundui paduoti.

Atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, teismas nurodė, jog pareiškėjui valstybinė pareigūnų ir karių pensija, nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. vasario mėnesio taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, buvo ribojama nepagrįstai. Vadovaudamasis į bylą pateiktais duomenis, teismas nustatė, kad pareiškėjui nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. vasario mėnesio nebuvo išmokėta 1 155,33 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Šią neišmokėtos valstybinė pensijos dalį teismas pareiškėjui priteisė iš Lietuvos valstybės.

III. Atsakovas Vidaus reikalų ministerija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimą ir administracinę bylą nutraukti.

Atsakovas nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nepagrįstai atnaujino pareiškėjui jo praleistą terminą kreiptis į teismą, taip pat pažymi, kad kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas trejų metų procesinis terminas, o nagrinėjamu atveju termino viršijimas pernelyg didelis (daugiau nei metai), pareiškėjo nurodomos termino praleidimą pateisinančios priežastys šiuo atveju nelaikytinos pagrindžiančiomis praleisto termino atnaujinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-354/2014). Atsakovas atkreipia dėmesį, kad termino, jei jis neatnaujintas, praleidimo pasekmė – bylos nutraukimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui A. K. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies – 1 155,33 Lt, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. vasario mėnesio taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. vasario mėnesio dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 1 155,33 Lt.

Apeliacinis skundas grindžiamas ta aplinkybe, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atnaujino pareiškėjui jo praleistą terminą kreiptis į teismą. Pažymima, jog, pareiškėjui praleidus terminą kreiptis į teismą, administracinė byla turėtų būti nutraukiama.

Prieš pradedant analizuoti apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl pareiškėjui priteistos nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. vasario mėnesio neišmokėtos dėl Konstitucijai prieštaraujančių Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalies dydžio – 1 155,33 Lt. Priteistos pensijos dalies dydį patvirtina į bylą pateikta Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. balandžio 23 d. pažyma Nr. 11DP(P)-2328 apie pareiškėjo pensijos dydį 2010–2012 metais (b. l. 7).

Pareiškėjui pirmą sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už 2010 m. sausio mėnesį gavus 2010 m. vasario mėnesį, į Vidaus reikalų ministeriją prašant išmokėti neteisėtai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį kreipusis 2014 m. balandžio 11 d. (b. l. 5–6), Vidaus reikalų ministerijai pareiškėjo prašymo išmokėti valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemoką netenkinus, pareiškėjui skundą bei prašymą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikus 2014 m. gegužės 14 d. (b. l. 8), pirmosios instancijos teismas sprendė dėl termino skundui paduoti atnaujinimo pareiškėjui. Vilniaus apygardos administracinio 2014 m. gegužės 21 d. nutartimi (b. l. 9–10) pareiškėjui atnaujintas jo praleistas terminas kreiptis į teismą, inter alia nurodant, kad ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas, o šios aplinkybės vertintinos kaip objektyvios kliūtys pareiškėjui laiku pateikti skundą teismui.

Nagrinėdama apeliaciniame skunde pateiktus argumentus dėl nepagrįsto termino paduoti skundą teismui atnaujinimo, teisėjų kolegija, viena vertus, akcentuoja, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymą (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalį pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006).

Antra vertus, pagal naujausią šiai bylai aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 ir vėlesnės nutartys), išimtis iš bendrosios taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai, siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus, į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes. Tokiais atvejais vertintina tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, jog įstatymų leidėjas yra nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų.

Minėtuose teisės aktuose nėra įtvirtintų ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminų. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.).

Pažymėtina, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas, privalo nurodyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 terminas skundui paduoti atnaujintas dėl bendro pobūdžio, t. y. iš esmės visus sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjus veikusių aplinkybių. Pastarojoje nutartyje suformuota praktika remiamasi ir gausioje vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., administracines bylas Nr. AS502-212/2014, AS525-267/2014, AS143-219/2014, AS756-279/2014, AS756-280/2014, AS602-205/2014, AS525-409/2014, AS143-467/2014; AS502-472/2014). Atsižvelgusi į šias aplinkybes, teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju remiasi būtent minėtoje administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Apibendrinusi išanalizuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose bei atsižvelgusi į tai, kad ginčo teisinių santykių reguliavimas buvo sudėtingas, teisės aktų aiškinimas keitėsi, teisėjų kolegija sprendžia, kad išvardytos priežastys, teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas sudarė pareiškėjui objektyvių kliūčių laiku paduoti skundą teismui.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pareiškėjas nepagrįstai delsė kreiptis į teismą po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo. Atkreiptinas dėmesys, jog minėtas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas oficialiai paskelbtas tik 2012 m. rugsėjo 21 d. Nors pareiškėjas po oficialaus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo 2012 m. rugsėjo 21 d. į pirmosios instancijos teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo kreipėsi uždelsęs, tačiau, atsižvelgusi į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio, kada buvo priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kuria išspręstas klausimas dėl kreipimosi į administracinį teismą termino ir panaikintas iki tol vyravęs teisinis neapibrėžtumas, bei įvertinusi konkrečias bylos aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas, kreipdamasis į Vidaus reikalų ministeriją su prašymu išmokėti neteisėtai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį 2014 m. balandžio 11 d., į Vilniaus apygardos administracinį teismą – 2014 m. gegužės 14 d., buvo nesąžiningas, neatidus ir pernelyg ilgai delsė ginti savo teises po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo oficialaus paskelbimo, ir daro išvadą, kad buvo faktinis ir teisinis pagrindas tenkinti pareiškėjo prašymą ir atnaujinti kreipimosi į teismą terminą dėl pareiškėjui nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. vasario mėnesio, taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas pareiškėjui A. K., taikant Konstitucijai prieštaraujančias Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas (sprendimo rezoliucinėje dalyje klaidingai nurodytas Konstitucijai prieštaraujančių Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo laikotarpis – nuo 2010 m. sausio iki 2010 m. vasario mėnesio (turėtų būti – nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. vasario mėnesio) vertintinas kaip rašymo apsirikimas, neturintis įtakos teisingam bylos išnagrinėjimui), neišmokėtos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalį – 1 155,33 Lt, tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, vadovavosi panašiose bylose dėl valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemokos suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė