A-492-1171-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492 -1171/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01553-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija:15.2.3.1;15.2.3.2;24

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja) apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, bei Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas 2013 m. gegužės 13 d. pateikė skundą (b. l. 1-5) Vilniaus apygardos administraciniam teismui, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2013 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. (1.7.)-S-1274-13 (toliau – ir Sprendimas) kaip nepagrįstą; 2) įpareigoti Tarnybą patenkinti pareiškėjo 2013 m. balandžio 15 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą; 3) priteisti pareiškėjui padarytą 300 Lt materialinę žalą ir 2 000 Lt nematerialinę žalą.

Pareiškėjas paaiškino, kad Tarnyba skundžiamu Sprendimu atsisakė suteikti jam antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje su UAB „Minida“, iš kurios pareiškėjas įsigijo netinkamos kokybės dešrą. Atsisakymą teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjas vertina kaip nepagrįstą ir pažymi, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 8 d. nutartimi priėmė nagrinėti paties pareiškėjo parengtą ieškinį. Taigi mano, kad civilinė byla turi perspektyvas ir pareiškėjas savo teisėmis nepiktnaudžiauja. Nurodo, kad jam turi būti paskirti konkretūs advokatai. Tvirtina, kad Tarnyba nepagrįstai jo prašymą suteikti teisinę pagalbą vertino kaip nesąžiningą, o siekiamą inicijuoti civilinę bylą kaip neperspektyvią. Mano, kad apie bylos perspektyvą gali spręsti tik teismas. Teigia, kad skundžiamą Sprendimą parengė ir patvirtino nekompetentingi specialistai. Paaiškino, kad pareiškėjas pats ėmėsi savo pažeistų teisių gynybos ir pasinaudojo privaloma ikiteismine ginčo tvarka, nustatyta bylose dėl vartotojų teisių gynimo, todėl atsakovo teiginius, kad jis piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, laiko nepagrįstais. Mano, kad atsakovo veiksmais jam padaryta materialinė ir nematerialinė žala. Turtinės žalos padarymą sieja su išlaidomis, patirtomis nagrinėjant ginčą su Tarnyba ikiteismine ir teismine tvarka nuo 2007 m. Neturtinė žala pareiškėjui pasireiškė psichologiniu diskomfortu, moraliniu pažeminimu.

Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba savo vardu ir atstovaudama valstybei pateikė atsiliepimą į skundą (b. l. 63–65).

Mano, kad ieškinio priėmimo faktas pats savaime nepatvirtina, jog byloje keliami reikalavimai yra pagrįsti. Pažymėjo, kad Tarnyba atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą todėl, kad pareiškėjo civilinėje byloje keliami reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti (Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas, VGTPĮ) 11 straipsnio 6 dalies 1 punktas), atstovavimas pareiškėjo interesams civilinėje byloje yra neperspektyvus (Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 2 punktas), pareiškėjas piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiosiomis ir procesinėmis teisėmis (Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 8 punktas), galimos antrinės teisinės pagalbos išlaidos gerokai viršytų pareiškėjo turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydį (Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1 punktas), pareiškėjo neturtinio pobūdžio reikalavimas yra mažareikšmis (Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 2 punktas).

Tvirtino, kad pareiškėjas 2012 m. birželio 27 d. buvo pateikęs Tarnybai prašymą, registracijos Nr. (1.9)-ATP-2226-12, suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje su UAB „Minida“ dėl to paties ginčo. Tarnyba 2012 m. liepos 10 d. sprendimu Nr. (1.7.)-S-2282-12 atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą remdamasi tais pačiais motyvais kaip ir skundžiamame Sprendime. Pareiškėjas skundė Tarnybos sprendimą Vilniaus apygardos administraciniam teismui (administracinė byla Nr. I-3899-121/2012), kuris 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Dar teismams nagrinėjant bylą pareiškėjas savarankiškai parengė ir pateikė ieškinį teismui ir pakartotinai kreipėsi į Tarnybą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo toje pačioje civilinėje byloje. Todėl pareiškėjo 2013 m. balandžio 15 d. prašymas vertinamas kaip pakartotinis. Tvirtino, jog pareiškėjo teiginiai apie patirtą žalą yra tik žodžiai, nepagrįsti jokiais svarbiais įrodymais. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau –ir LVAT) 2013 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-964/2013 ir mano, kad šia nutartimi galima vadovautis kaip prejudicinę galią turinčiu įrodymu.

Todėl teigia, kad nagrinėjamu atveju V. S. 2013 m. balandžio 18 d. sprendimu visiškai pagrįstai buvo atsisakyta suteikti antrinę teisinę pagalbą. Nurodo, kad pareiškėjas nepagrindė nei materialinės, nei nematerialinės žalos atlyginimo aplinkybių, nenurodė, kokie Tarnybos veiksmai sukėlė jam kankinimo sąlygas, atėmė elementarius buities patogumus. Mano, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepatyrė jokios žalos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimu pareiškėjo skundo netenkino.

Teismas sprendė, kad pareiškėjo 2012 m. liepos 9 d. prašymas teikti teisinę pagalbą, dėl kurio buvo priimtas Vilniaus garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 m. liepos 10 d. sprendimas Nr. (1.9)-S-2282-12, ir šioje byloje pateiktas pareiškėjo 2013 m. balandžio 15 d. prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą yra skirtingi, todėl Tarnybos argumentai, kad tai buvo pakartotinis pareiškėjo prašymas, todėl jis neturėtų būti nagrinėjamas, atmesti kaip nepagrįsti.

Teismas darė išvadą, kad skundžiamame Tarnybos sprendime pagrįstai nurodoma, jog pareiškėjo prašymas suteikti teisinę pagalbą dėl žalos atlyginimo netenkintinas remiantis VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 1 punktu (pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti) ir 2 punktu (atstovavimas byloje yra neperspektyvus). Konstatavo, kad tiek pirmojoje administracinėje byloje, tiek nagrinėjamoje byloje pareiškėjas Tarnybai nepateikė jokių įrodymų, kad G. K. personalinės įmonės „Kargena“ prekybos kioske-paviljone Žirmūnų g. 52A, Vilniuje, buvo prekiaujama netinkama vartoti gamintojos UAB „Minida“ vytinta „Karališka“ dešra, kurios tinkamumo vartoti terminas iki 2012 m. liepos 14 d., nes tos pačios vytintos dešros kitos partijos (tinkamumo vartoti terminas iki 2012 m. liepos 19 d.) juslinių savybių (kvapo, konsistencijos, išvaizdos) pakitimų nebuvo nustatyta. Teismas sutiko, kad ieškinio priėmimas teisme dar nereiškia, jog pareiškėjo reikalavimai yra pagrįsti ir atstovavimas byloje yra perspektyvus ar byla yra perspektyvi. Pažymėjo, jog ieškinio priėmimas neįrodo, kad nėra Tarnybos nurodytų VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies pagrindų atsisakyti teikti pagalbą. Priešingai, nagrinėjant administracinę bylą jau buvo žinomas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 6 d. sprendimas (civilinė byla Nr. 2-17901-541/2013), kuriame iš esmės ieškinio nepagrįstumas įrodytas remiantis tais pačiais pateiktais įrodymais, ta pačia motyvacija, kaip ir pirmasis Tarnybos atsisakymas teikti antrinę teisinę pagalbą 2012 metais.

Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad jo reikalavimų akivaizdų nepagrįstumą ir bylos perspektyvumą gali įvertinti tik teismas. Pažymėjo, kad pagal VGTPĮ 18 straipsnio 2 dalį sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priima Tarnyba. VGTPĮ 18 straipsnio 4 dalies 6 punkte nurodyta, kad sprendime Tarnyba, be kita ko, nurodo antrinės teisinės pagalbos suteikimo arba atsisakymo ją teikti pagrindus, o tie pagrindai būtent ir nurodyti VGTPĮ 11 straipsnyje. Šios VGTPĮ nuostatos rodo, kad Tarnyba, priimdama sprendimą, turi ne tik teisę, bet ir pareigą įvertinti, ar asmens prašymas atitinka teisės aktų reikalavimus. Teismas, įvertinęs pareiškėjo 2013 m. balandžio 15 d. prašymą Tarnybai, šio prašymo priedus, sprendimą civilinėje byloje, darė išvadą, kad Tarnyba pagrįstai taikė VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktus. Pažymėjo, jog aplinkybę, kad pareiškėjo reikalavimai akivaizdžiai nepagrįsti, patvirtina ne tik faktas, kad nebuvo pateikta įrodymų, jog pareiškėjas būtent nekokybišką produktą įsigijo jo nurodytoje prekybos įstaigoje, bet ir tai, kad iš viso nebuvo pateikta įrodymų, kad gamintojas kaltas dėl sugedusio produkto.

Teismas konstatavo, kad Tarnyba, priimdama 2013 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. (1.7.)-S-1274-13, pagrįstai nustatė buvus VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 1, 2 ir 8 punktų pagrindus. Sutiko su Tarnybos argumentu, kad pareiškėjas siekia ne ginti galimai pažeistas teises, bet įrodyti draugams, kad sugeba kreiptis į teismą, kad gali kelti bet kokio dydžio reikalavimus ir tuomet, pasak pareiškėjo, jis nejaus prieš draugus moralinio pažeminimo. Darė išvadą, kad taip motyvuojamas poreikis kreiptis į teismą gali būti laikomas piktnaudžiavimu valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiosiomis ir procesinėmis teisėmis.

Teismas taip pat pritarė skundžiamo Sprendimo daliai dėl VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktų taikymo. Nurodė, jog Tarnyba pagrįstai įvertino, kad teoriškai, pagal pateiktus įrodymus, pareiškėjo turtinis reikalavimas gali būti tik 5,90 Lt dydžio, o antrinės teisinės pagalbos kaina būtų apie 400 Lt ir tai gerokai viršytų turtinių reikalavimų dydį. Pareiškėjas kreipėsi į apylinkės teismą gerokai padidinęs turtinio reikalavimo dydį (iki 1 000 Lt), nors tam reikalavimui pagrįsti ir neteikė jokių įrodymų. Be to, 2013 m. balandžio 15 d. prašyme Tarnybai pareiškėjas nenurodė, kuo remdamasis pareiškė teisme 1 000 Lt dydžio turtinės žalos atlyginimo ieškinį. Prie prašymo pridėtas pareiškėjo ieškinys taip pat patvirtino, kad tokia suma yra nepagrįsta. Teismas taip pat sutiko su Tarnybos argumentu, kad reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra mažareikšmis. Pažymėjo, jog analogiškai konstatavo ir LVAT 2013 m. rugpjūčio 14 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A858-964/2013), kur buvo tiriamos tos pačios civilinės bylos aplinkybės ir perspektyvos, taip pat dėl mažareikšmiškumo konstatavo ir Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 6 d. sprendime (civilinė byla Nr. 2-17901-541/2013).

Apibendrindamas išdėstytus argumentus, teismas skundžiamą Tarnybos Sprendimą pripažino teisėtu ir pagrįstu. Teismas netenkino išvestinio pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Tarnybą tenkinti jo 2013 m. balandžio 15 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą. Nenustatęs neteisėtų atsakovo veiksmų, teismas atmetė ir pareiškėjo reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 109-115), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimą.

Mano, kad teismas bylą išnagrinėjo neobjektyviai, kritiškai neįvertino atsakovo argumentų. Pažymi, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 6 d. sprendimu užbaigta civilinė byla atmetant pareiškėjo ieškinį yra tiesioginė atsakovo veiksmų, kuriais jis atsisakė teikti pareiškėjui teisinę pagalbą, pasekmė. Be to, pažymi, jog minėtas sprendimas yra apskųstas apeliacine tvarka, todėl juo remtis nėra pagrindo. Mano, kad atsakovo pozicija yra sąlygota keršto už pareiškėjo skundus dėl Tarnybos veiksmų. Tvirtina, jog Tarnyba neturėjo teisės spręsti dėl bylos perspektyvumo, kadangi tai sprendžia tik teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės. Pareiškėjas mano, jog Tarnyba pažeidžia konstitucinį lygiateisiškumo principą, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintą teisę į nešališką teismą, teisę į efektyvią teisminę gynybą, diskriminuoja pareiškėją. Teigia, kad atsakovas sistemingai daro žalą pareiškėjui.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 124-125), prašydamas apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nepateikė jokių svarių argumentų, patvirtinančių pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą, o tik išdėsto savo subjektyvią ir nepagarbią nuomonę apie Tarnybos darbuotojus, todėl detaliau dėl apeliacinio skundo argumentų nepasisako.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013 m. balandžio 18 d. sprendimo Nr. (1.7.)-S-1274-13, kuriuo atsisakyta suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, taip pat turtinės ir neturinės žalos, padarytos neteisėtais Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos veiksmais, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į atsakovą su prašymu suteikti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-17901-541/2013 dėl moralinės ir materialinės žalos atlyginimo, kurioje atsakovas yra UAB „Minida“. Pareiškėjas prašyme aprašė ginčo esmę, t. y. kad jis 2012 m. gegužės 23 d. parduotuvėje įsigijo UAB „Minida“ produkciją – „Karališką“ dešrą, tačiau atidaręs pakuotę pamatė, kad ji yra sugedusi, nors galiojimo terminas dar nesibaigęs (galiojo iki 2012 m. liepos 14 d.). Tą dieną organizuota pareiškėjo šventė buvo sugadinta, nes prekė buvo supelijusi, įtartinai supuvusi viduje, pavojinga vartoti. Pareiškėjas 2012 m. gegužės 24 d. nunešė sugadintą prekę į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą, ten padavė skundą. Neturtinę žalą pareiškėjas grindė šoku ir gėda prieš draugus, tuo, kad jiems buvo padaryta žala, o tai pareiškėjui kelia psichologinį diskomfortą bei moralinį pažeminimą. Pareiškėjas prašyme nurodė, kad 2012 m. gegužės 25 d. išsiuntė UAB „Minida“ kreipimąsi, prašė atlyginti moralinę žalą ir kt. tačiau atsakymo iš įmonės negavo. Prašyme nurodė, kad užsitęsus ginčui su Tarnyba, pareiškėjas pats 2012 m. balandžio 2 d. parengė ieškinį į Vilniaus miesto apylinkės teismą, ieškinys buvo priimtas 2013 m. balandžio 8 d. Prašė nurodytai civilinei bylai skirti advokatus Mindaugą Paukštę arba Ingridą Ivanovienę.

Pirmosios instancijos teismas pritarė Tarnybos sprendimui, jog pareiškėjo prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo netenkintinas remiantis VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 1 punktu (pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti) ir 2 punktu (atstovavimas byloje yra neperspektyvus). Teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjas piktnaudžiavo valstybės garantuojama teisine pagalba. Teismas pritarė Tarnybos išvadai, kad galimos antrinės teisinės pagalbos išlaidos gerokai viršytų pareiškėjo turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydį, o pareiškėjo neturtinio pobūdžio reikalavimas yra mažareikšmis.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 3 straipsnio 2, 4 punktuose įtvirtinti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo principai numato, kad valstybės garantuojama teisinė pagalba turi būti teikiama kokybiškai, efektyviai bei ekonomiškai, taip pat draudžiama piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas šios kategorijos bylas, yra pažymėjęs, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia (žr. LVAT 2012 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta byloje Nr. A492-1681/2012).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiuo aspektu yra pažymėjęs, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (VGTPĮ 9 str.), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant VGTPĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, 2011 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010, 2011 m. liepos 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2848/11). Taigi Tarnyba yra ta institucija, kuriai suteikta diskrecijos teisė spręsti dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo, ir vertinti ne tik asmens prašymo atitikimą Įstatymo nuostatoms, bet ir galimai pažeistų asmens subjektinių teisių pobūdį valstybės garantuojamos teisinės pagalbos instituto paskirties ir tikslų kontekste.

Ribojimai antrinės teisinės pagalbos teikimui yra įtvirtinti VGTPĮ 11 straipsnio 6-7 dalyse. VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 1 punkte nustatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, o 2 punkte, – jeigu atstovavimas byloje yra neperspektyvus. Tarnyba turi teisę atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą, jeigu iš esmės išnagrinėjusi reikalavimą nustato, kad galimos antrinės teisinės pagalbos išlaidos gerokai viršytų pareiškėjo turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydį (VGTPĮ 11 str. 7 d. 1 p.); iš esmės išnagrinėjusi reikalavimą nustato, kad pareiškėjo neturtinio pobūdžio reikalavimas yra mažareikšmis (VGTPĮ 11 str. 7 d. 2 p.).

Reikalavimo akivaizdaus nepagrįstumo nustatymas VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 1 punkto prasme reiškia tai, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, gavusi asmens prašymą teikti jam antrinę teisinę pagalbą, savo kompetencijos ribose turi atlikti asmens reikalavimo pagrįstumo vertinimą tik tuo aspektu, ar asmens pateikti dokumentai ir jo nurodytos faktinės aplinkybės atitinka įstatymų (materialinės ir procesinės teisės normų) nustatytas sąlygas, kurios yra teisiškai būtinos asmens nurodyto turinio reikalavimo parengimui pagal atitinkamų įstatymų reikalavimus. Atstovavimo byloje perspektyvumas yra siejamas su prielaidų kreiptis į teismą pakankamumo kriterijumi.

Tiek Tarnyba, vertindama pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo akivaizdumą, tiek teismas, tikrindamas ginčijamo Tarnybos sprendimo teisėtumą, nagrinėjamu atveju pasisakydami dėl būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo neperžengė tarnybos kompetencijos nei sprendžiamo klausimo ribų, preliminarus aplinkybių vertinimas nesietinas su ginčo sprendimu iš esmės. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad toks vertinimas, atitinkantis VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 1 punkte keliamus tikslus, ir yra reikšmingas tik sprendžiant dėl valstybės garantuojamos pagalbos skyrimo ir neturi įtakos aplinkybių vertinimui civilinėje byloje pagal pareiškėjos ieškinį konkrečiam atsakovui dėl žalos atlyginimo. Tarnyba ir pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nustatė, jog galimos antrinės teisinės pagalbos išlaidos gerokai viršytų pareiškėjo turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydį, o pareiškėjo neturtinio pobūdžio reikalavimas yra mažareikšmis.

Pastebėtina ir tai, kad antrinės teisinės pagalbos nesuteikimas civilinėje byloje Nr. 2-17901-541/2013 nesukliudė pareiškėjui pačiam ginti savo interesus, savarankiškai parengiant bei pateikiant ieškinį, kitus procesinius dokumentus civilinėje byloje, taip pat ir apeliacinį skundą. Tai rodo, kad pareiškėjas pasinaudojo įstatymo numatytomis teisminės gynybos priemonėmis. Be to, ypač svarbu pažymėti, kad vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai; galiojantys teisės aktai ir teismų praktika patvirtina, jog ginčo, kilusio iš vartojimo sutarties, specifika silpnesniosios šalies gynimo interesais lemia teismo pareigą būti aktyviam procese. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjui valstybės garantuojama pagalba buvo būtina, o jos nesuteikimas lėmė apeliaciniame skunde nurodytų teisių pažeidimą. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad yra pagrindo abejoti pareiškėjo sąžiningumu ir jo tikslų, kurių vedamas jis kreipėsi į Tarnybą, prašydamas suteikti antrinę teisinę pagalbą, teisėtumu. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į paties pareiškėjo nurodytus jo kreipimosi dėl teisinės pagalbos suteikimo motyvus – pažadas draugams, kad paduos ieškinį teismui, neadekvačia suma įvertintus turtinius praradimus ir neturtinę žalą. Taigi atsižvelgus į paties pareiškėjo galimybę apsiginti pačiam, įvertinus jo kreipimusis su prašymais į institucijas, įvairių procesinių dokumentų teismui parengimą, į nustatytus kreipimosi į teismą motyvus, teisėjų kolegija vertina, jog atsisakymas suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 8 punkto (pareiškėjas piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiomis ar procesinėmis teisėmis) pagrindu taip pat buvo pagrįstas.

Pripažinęs, jog 2013 m. balandžio 18 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas bei atsisakęs tenkinti pareiškėjo reikalavimą jį panaikinti, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atmetė pareiškėjo išvestinį reikalavimą dėl įpareigojimo Tarnybą tenkinti jo 2013 m. balandžio 15 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą.

Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo dėl žalos priteisimo iš atsakovo.

Apibendrindama nurodytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas išsamiai ir objektyviai įvertino bylos aplinkybių visetą, tinkamai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, jo sprendimas yra teisėtas, pagrįstas, todėl paliktinas nepakeistu, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. S.apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė