eA-59-143/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-59-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05241-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. D. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. D. V. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja G. D. V. (toliau – ir pareiškėja, apeliantė) kreipėsi su skundu, kurį patikslino, į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius) 1-ojo pensijų skyriaus 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimo Nr. (10.1)S-62435 „Dėl G. D. V. prašymo“ dalį, kuria atsisakyta išmokėti jai pensijos dalį – 6 685,19 Lt, neišmokėtą dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies taikymo; 2) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6318 „Dėl 2013 m. rugsėjo 16 d. skundo“; 3) panaikinti atsakovo VSDFV 2013 m. spalio 11 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6662 „Dėl atsisakymo atnaujinti praleistą terminą sprendimui apskųsti ir nagrinėti skundą“; 4) įpareigoti atsakovą VSDFV Kauno skyrių nedelsiant pervesti 6 685,19 Lt į jos banko sąskaitą, į kurią pervedama pensija.

Pareiškėja nurodė, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. jai mokama valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija buvo perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kurias Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai. VSDFV Kauno skyrius visiškai nepagrįstai atsisakė patenkinti jos prašymą ir išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo susidariusią pensijos nepriemoką. Šią aplinkybę ne vieną kartą yra pripažinęs Kauno apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas iš esmės analogiško pobūdžio bylas. VSDFV visiškai nepagrįstai atsisakė nagrinėti jos pateiktą skundą, motyvuodama tuo, kad ji yra praleidusi Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnyje nustatytą trejų metų terminą. Pareiškėjos nuomone, ji į VSDFV kreipėsi nepraleidusi termino, nes skundė VSDFV Kauno skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimą Nr. (10.1)S-62435, o ne anksčiau priimtą sprendimą mokėti sumažinto dydžio valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją. VSDFV netinkamai nustatė jos pateikto skundo dalyką, todėl, atsisakydama nagrinėti skundus, priėmė neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus, kurie turi būti panaikinti. Pareiškėjos manymu, ji nėra praradusi teisės ginti dėl neteisėtai neišmokėtos pensijos dalies pažeistas teises, nes sprendimas mokėti jai sumažintą pensiją pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį nėra laikomas įvykdytu.

Atsakovas VSDFV atsiliepimu į skundą prašė nutraukti bylos dalį dėl reikalavimo išmokėti negautą senatvės pensijos dalį, o likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą; jei reikalavimas išmokėti negautą senatvės pensijos dalį būtų patenkintas (visiškai ar iš dalies), prašė priteisti šią sumą išmokėti dalimis.

VSDFV nuomone, sprendimas dėl ne visos paskirtos pensijos mokėjimo buvo priimtas 2010 m. sausio mėn., kai buvo išmokėta pirmoji sumažinta pensija. Pagal iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusį Pensijų įstatymo 45 straipsnį, šis sprendimas per trejus metus privaloma ikiteismine tvarka turėjo būti apskųstas VSDFV. Skundą VSDFV pareiškėja padavė 2013 m. rugsėjo 19 d., t. y. akivaizdžiai praleidusi trejų metų terminą, todėl VSDFV ginčijamais sprendimais atsisakė jį nagrinėti ir atnaujinti terminą skundui paduoti. VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. rugsėjo 9 d. raštas yra tik informacinio pobūdžio ir pareiškėjai teisinių pasekmių nesukelia. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja praleido terminą ginčyti VSDFV Kauno skyriaus sprendimą dėl sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos mokėjimo ir nėra pagrindo šį terminą atnaujinti, konstatuotina, kad ji neturi teisės reikalauti pensijos nepriemokos, nes sprendimas mokėti sumažintą pensiją yra įvykdytas. Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., perskaičiuodamas pareiškėjai paskirtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensiją, VSDFV Kauno skyrius vadovavosi galiojančiomis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, todėl pareiškėjos teisių pažeisti negalėjo. Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, o teisė spręsti, ar įstatymas prieštarauja Konstitucijai, suteikta tik Konstituciniam Teismui.

Atsakovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepimu į skundą prašė nutraukti bylą arba atmesti skundą kaip nepagrįstą.

VSDFV Kauno skyrius nurodė, kad į VSDFV pareiškėja kreipėsi praleidusi Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą trejų metų terminą, kuris skaičiuotinas nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo dienos. Tokią nuoseklią praktiką formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Pareiškėjos patikslintame skunde cituojamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys buvo priimtos ne analogiško pobūdžio bylose ir jose susiklosčiusi visiškai kitokia faktinė situacija, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo jomis vadovautis. Pareiškėjos atžvilgiu galioja Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostata, nes ji yra praleidusi terminą teisme ginti galbūt pažeistas teises dėl neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 8 d. sprendimu iš dalies patenkino pareiškėjos skundą. Teismas panaikino VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimo Nr. (10.1)S-62435 dalį, kuria atsisakyta išmokėti pareiškėjai pensijos dalį, neišmokėtą dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo; nutraukė bylos dalį dėl reikalavimo įpareigoti VSDFV Kauno skyrių nedelsiant pervesti 6 685,19 Lt į pareiškėjos banko sąskaitą; kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas yra keliamas dėl VSDFV Kauno skyriaus sprendimo ir VSDFV sprendimų, kuriais atsisakyta iš esmės išnagrinėti pareiškėjos skundą dėl neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo, taip pat dėl pareiškėjos teisės į laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo susidariusią senatvės pensijos nepriemoką. Pareiškėja nesutinka su VSDFV Kauno skyriaus ir VSDFV administraciniais aktais, todėl prašo juos panaikinti, taip pat prašo priteisti jai neteisėtai neišmokėtos pensijos dalį. Pažymėjo, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjos valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo perskaičiuojama vadovaujantis Konstitucijai prieštaraujančiomis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Ginčas iš esmės kyla dėl to, ar pareiškėja turi teisę teismine tvarka ginti savo teises ir reikalauti pensijos nepriemokos priteisimo, atsižvelgiant į tai, kad, atsakovų nuomone, ji yra praleidusi teisės aktuose nustatytą trejų metų terminą kreiptis į privalomą ginčų nagrinėjimo ne teisme instituciją – VSDFV. Su tuo, kad į VSDFV kreipėsi praleidusi Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą trejų metų terminą, pareiškėja nesutinka ir nurodo, kad ji negalėjo skųsti VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. sprendimo, nes joks sprendimas nebuvo priimtas, o skundą VSDFV pateikė dėl 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimo.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 25 straipsnio 1 dalimi, ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusia Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 37 straipsnio 1 dalimi. Pažymėjo, jog šios nuostatos patvirtina, kad pareiškėjos keliamam ginčui įstatymas nustato privalomą ikiteisminę ginčų nagrinėjimo tvarką. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2013 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-849/2013, 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS552-800/2013, 2013 m. lapkričio 13 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013).

Teismas nustatė, kad pareiškėja, prieš kreipdamasi į teismą, siekė pasinaudoti privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka ir kreipėsi į VSDFV. Pastaroji 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimu Nr. (6.5)I-6318 ir 2013 m. spalio 11 d. sprendimu Nr. (6.5)I-6662 pareiškėjos skundą atsisakė nagrinėti, motyvuodama tuo, kad ji yra praleidusi Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą trejų metų kreipimosi į VSDFV terminą ir nėra pagrindo atnaujinti šį terminą. Teismo vertinimu, pareiškėjos argumentai, kad ji nėra praleidusi trejų metų kreipimosi į VSDFV termino, prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms ir administracinių teismų praktikai.

VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendime Nr. (10.1)S-62435 pateikti duomenys patvirtina, kad pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį perskaičiuota valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija pareiškėjai buvo mokama nuo 2010 m. sausio 1 d. Valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija yra mokama einamąjį mėnesį. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pateikė ir nagrinėjamam ginčui aktualų kreipimosi į teismą termino taikymo ir šio termino eigos skaičiavimo aiškinimą ir nurodė, kad trejų metų termino (nustatyto Pensijų įstatymo 45 straipsnyje) eigos pradžia turi būti skaičiuojama nuo pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo dienos.

Vadinasi, nagrinėjamu atveju trejų metų kreipimosi į VSDFV terminas prasidėjo nuo 2010 m. vasario mėn., į VSDFV pareiškėja kreipėsi 2013 m. rugsėjo 16 d., t. y. akivaizdžiai praleidusi trejų metų terminą. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad VSDFV 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimas Nr. (6.5)I-6318 ir 2013 m. spalio 11 d. sprendimas Nr. (6.5)I-6662, kuriais buvo atsisakyta nagrinėti pareiškėjos skundą ir atnaujinti terminą jam paduoti, yra teisėti ir jų panaikinti nėra teisinio pagrindo.

Teismas taip pat pažymėjo, jog pareiškėjos atstovas neteisingai aiškina nagrinėjamu atveju susiklosčiusios faktinės situacijos įtaką pareiškėjos teisei teismine tvarka reikalauti pašalinti savo teisių pažeidimą. Pagal ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. sumažintos pensijos mokėjimo metu, kai pareiškėja įgijo materialinę teisę į pensijos nepriemoką, galiojusį teisinį reglamentavimą, VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per trejus metus privaloma ikiteismine tvarka turėjo būti skundžiami VSDFV. Administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad sprendimą mokėti sumažintą valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją VSDFV teritorinis skyrius priėmė 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai buvo išmokėta pirmoji sumažinta pensija. Nurodė, kad viešojo administravimo subjekto sprendimu yra laikomi ne tik rašytinės formos administraciniai aktai, bet ir valstybinės institucijos veiksmai. Šiuo atveju joks administracinis sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nebuvo priimtas, tačiau, kaip konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, trejų metų terminas turi būti skaičiuojamas nuo tada, kai buvo išmokėta pirmoji sumažinta pensija (2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), t. y. sprendimas mokėti sumažintą pensiją išreikštas VSDFV Kauno skyriaus veiksmais. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad tokio pobūdžio bylose asmenys, prieš kreipdamiesi į VSDFV, neprivalėjo kreiptis į jiems pensiją mokantį VSDFV teritorinį skyrių. Vadinasi, pareiškėja per trejus metus nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo dienos VSDFV turėjo ginčyti sprendimą mokėti jai pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotą valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją. Nepaisant to, 2013 m. rugsėjo 3 d. pareiškėjos atstovas prašymą išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo susidariusią pensijos nepriemoką pateikė VSDFV Kauno skyriui, o pastarasis 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimu šį prašymą atsisakė patenkinti.

Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalimi, padarė išvadą, kad VSDFV Kauno skyrius, atsižvelgęs į pareiškėjos prašymo pobūdį, jį pagal kompetenciją turėjo persiųsti nagrinėti VSDFV. Nepaisant to, šis atsakovas pareiškėjos atstovo 2013 m. rugsėjo 3 d. prašymą išnagrinėjo ir atsisakė jį patenkinti. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad VSDFV Kauno skyrius, priimdamas 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimo Nr. (10.1)S-62435 dalį, kuria atsisakė išmokėti pareiškėjai pensijos dalį, neišmokėtą dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, viršijo savo kompetencijos ribas, todėl ši sprendimo dalis naikintina remiantis ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Teismas taip pat pažymėjo, kad, nors panaikinus VSDFV Kauno skyriaus sprendimo dalį pareiškėjos teisės į valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemoką realiai nėra apginamos, ABTĮ 89 straipsnio kontekste, toks sprendimas turi būti pašalintas iš teisės sistemos.

Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 8 punktu, nurodė, jog, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja nėra pasinaudojusi teisės aktuose nustatyta privaloma ikiteismine ginčų dėl pensijos dalies priteisimo nagrinėjimo tvarka ir šia tvarka nebegali pasinaudoti, nes neprašo teismo atnaujinti termino skundui paduoti, bylos dalis dėl reikalavimo įpareigoti VSDFV Kauno skyrių nedelsiant pervesti 6 685,19 Lt į pareiškėjos banko sąskaitą nutrauktina.

III. Pareiškėja apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėja nurodo, kad teismas visiškai neatsižvelgė į cituotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 teisinį rezultatą: apeliacinės instancijos teismas nutarė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinti pareiškėjo skundą šiam teismui nagrinėti iš naujo. Teismas nepasiūlė jai įgyvendinti procesines teises (išaiškinti teisę reikšti prašymą dėl termino atnaujinimo skundui paduoti), tuo nepagrįstai apribojo teisę ginti galbūt pažeistas teises. Pažymi, kad atsakovas 2010 m. pradžioje ir vėliau, išmokėdamas sumažintą pensiją, vykdė ne savo sprendimus ar kitokius valinius aktus, o Laikinąjį įstatymą. Delsimas kreiptis į teismą buvo sąlygotas susidariusios teisinės situacijos. Be to, teismas neatsakė į argumentus, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. apskritai nėra nustatytas joks kreipimosi į VSDFV dėl ginčo sprendimų panaikinimo terminas (vietoje buvusio 3 metų termino).

Atsakovas VSDFV atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

VSDFV nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 buvo sprendžiamas ginčas dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negautos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, o apeliantei yra paskirta ir mokama valstybinė socialinio draudimo pensija. Pagal Įstatymo 37 straipsnio 2 dalį, sprendimą dėl termino skundui VSDFV dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo paduoti atnaujinimo priima VSDFV direktorius arba jo pavaduotojas, taigi tai neįeina į teismo kompetenciją (ABTĮ 15 str.). Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, terminas skundui VSDFV dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų (veiksmų) mokant sumažintas pagal Laikinojo įstatymo nuostatas pensijas paduoti skaičiuotinas nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo. Dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo pareiškėjos atstovas į VSDFV kreipėsi praleidęs nustatytą 3 metų terminą.

Atsakovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

VSDFV Kauno skyrius nurodo, kad, remiantis nuoseklia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, būtent pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo diena yra ta reikšminga (objektyvi) aplinkybė, su kuria sietinas momentas, kai asmuo būdamas rūpestingas, sąžiningas ir atidus sužinojo (turėjo sužinoti) apie savo galbūt pažeistas teises bei interesus. Teisės aktai, reglamentuojantys pensijų skyrimą ir mokėjimą, nenumato reikalavimo priimti individualių sprendimų ir informuoti pensijų gavėjų, kai pensijos mažinamos visuotinai įstatymų pagrindu. Pareiškėjai pirmoji sumažinta pensija išmokėta 2010 m. sausio mėn., todėl, kreipdamasi į VSDFV Kauno skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių tik 2013 m. rugsėjo 3 d. bei 2013 m. rugsėjo 16 d. į VSDFV, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje numatytą 3 metų senaties terminą. Pažymi, kad VSDFV sprendimai, kuriais atsisakyta nagrinėti pareiškėjos skundą, nebuvo panaikinti, jie pripažinti teisėtais ir galiojančiais. Pareiškėjos skundas, paduotas praleidus įstatymų nustatytus terminus, liko iš esmės neišnagrinėtas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, todėl pareiškėja nelaikoma tinkamai pasinaudojusi Įstatymo 37 straipsnyje nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, o šia tvarka pasinaudoti nebegalima.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėja siekia jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atgavimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas pensijos sumažinimas vyko VSDFV teritoriniam skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl paminėtos pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad:

1) iki 2010 m. sausio 1 d. (dienos, nuo kurios pareiškėjai buvo pradėta mokėti Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu sumažinta senatvės pensija) pareiškėja gaudavo jai iki gyvos galvos paskirtą 1 165,61 Lt dydžio senatvės pensiją. Pastebėtina, kad šis pareiškėjai paskirtos pensijos dydis ginčo laikotarpiu (nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31) kelis kartus buvo keičiamas, tačiau tai buvo padaryta dėl su Laikinojo įstatymo nuostatų taikymu nesietinų priežasčių;

2) 2013 m. rugsėjo 3 d. pareiškėja padavė VSDFV Kauno skyriaus 1-ajam pensijų skyriui prašymą išmokėti sumažintos pensijos dalį;

3) VSDFV Kauno skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2013 m. rugsėjo 9 d. raštu (atsakymu į paminėtą pareiškėjos 2013-09-03 prašymą) pareiškėjai buvo paaiškinta dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, sumažinant jai paskirtos pensijos dydį;

4) 2013 m. rugsėjo 16 d. VSDFV paduotu skundu pareiškėja paprašė išmokėti, jos teigimu, neteisėtai sumažintos pensijos dalį. Tačiau atsakovo (VSDFV) 2013 m. rugsėjo 25 d. rašte (sprendime, kuris pareiškėjos skundžiamas šioje administracinėje byloje) jai buvo nurodyta, kad ji praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą, nuo 2010 m. sausio mėn. (pirmosios Laikinojo įstatymo 8 str. pagrindu sumažintos pensijos išmokėjimo laiko) skaičiuotiną 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jai mokėtinos pensijos sumažinimo, dėl to yra atsisakoma nagrinėti jos skundą, ir jai pasiūlyta pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą;

5) 2013 m. spalio 7 d. pareiškėja pateikė VSDFV prašymą atnaujinti paminėtą 3 metų terminą, nurodydama, kad apie savo teisės į visą jai paskirtą senatvės pensiją pažeidimą sužinojo tik po paminėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo. Todėl, jos manymu, paminėtas 3 metų terminas jos nebuvo praleistas;

6) pareiškėjos šioje administracinėje byloje taip pat skundžiamame VSDFV 2013 m. spalio 11 d. sprendime atsakovas, nurodęs argumentus, kad nurodytas terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., ir konstatavęs, kad pareiškėja nenurodė svarbių šio termino praleidimo priežasčių, vadovaudamasis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 31 punktu, atsisakė atnaujinti praleistą terminą ir nusprendė nenagrinėti paminėto pareiškėjos 2013 m. rugsėjo 16 d. skundo.

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Atsakydama į nurodytą klausimą, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjos VSDFV Kauno skyriaus 1-ajam pensijų skyriui paduotas 2013 m. rugsėjo 3 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pagal paminėtą administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Kaip jau buvo pasakyta pirmiau, nagrinėjamoje situacijoje aptariamo 3 metų termino eiga skaičiuotina nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėja pirmą kartą gavo dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensiją. Todėl pareiškėjos nurodytas nežinojimas apie jos teisių pažeidimą iki paminėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu negali būti pripažintas (laikomas) termino praleidimą pateisinančia priežastimi.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, kolegija pripažįsta pareiškėjos teismui paduotą skundą nepagrįstu ir atmestinu (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Kartu kolegija pažymi, kad pareiškėja, kreipdamasi į VSDFV - Pensijų įstatymo 37 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu privalomą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją, įvykdė sąlygą pareikšti reikalavimą dėl jai sumažintos pensijos priteisimo. ABTĮ 101 straipsnio 8 punkto taikymo požiūriu tai reiškia, kad ji laikėsi šios kategorijos byloms (Pensijų įstatymo 37 str. 1 d.) nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Todėl, kolegijai pripažinus, kad paminėti VSDFV 2013 m. rugsėjo 25 d. ir 2013 m. spalio 11 d. sprendimai yra teisingi ir pagrįsti, pirmosios instancijos teismas turėjo atmesti pareiškėjos reikalavimą dėl sumažintos pensijos dalies priteisimo, o ne nutraukti bylą dėl šio pareiškėjos reikalavimo.

Taigi tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija, atsižvelgdama į nurodytą pirmosios instancijos teismo sprendimo trūkumą, jį pakeičia, palikdama nepakeistą sprendimo dalį, kuria atmesti pareiškėjos reikalavimai dėl atsakovo VSDFV 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimo Nr. (6.5)I-6318 ir 2013 m. spalio 11 d. sprendimo Nr. (6.5)I-6662 panaikinimo, bei panaikindama kitą teismo sprendimo dalį ir atmesdama pareiškėjos skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti VSDFV Kauno skyrius 1-ojo pensijų skyriaus 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimą Nr. (10.1)S-62435 ir atsakovo VSDFV Kauno skyriaus įpareigojimo nedelsiant pervesti 6 685,19 Lt į jos banko sąskaitą, į kurią pervedama pensija.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. sprendimą pakeisti:

Sprendimo dalį, kuria atmesti pareiškėjos G. D. V. reikalavimai dėl atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimo Nr. (6.5)I-6318 ir 2013 m. spalio 11 d. sprendimo Nr. (6.5)I-6662 panaikinimo, palikti nepakeistą;

Kitą sprendimo dalį panaikinti ir pareiškėjos G. D. V. reikalavimą dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyrius 1-ojo pensijų skyriaus 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimo Nr. (10.1)S-62435 panaikinimo ir šio atsakovo įpareigojimo nedelsiant pervesti 6 685,19 Lt į pareiškėjos banko sąskaitą, į kurią pervedama pensija, atmesti kaip nepagrįstą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Skirgailė Žalimienė