A-1475-556/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1475-556/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00808-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 14.2; 14.4; 70.1; 78.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. Š. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai, Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritoriniam padaliniui dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas P. Š. (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą (I t., b. l. 1, 10), kurį patikslino (I t., b. l. 29–30; b. l. 43–44; III t., b. l. 107–109), prašydamas: 1) atnaujinti terminą Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2011 m. rugsėjo 28 d. įsakymui Nr. ĮV-605 „Dėl Lentvario dvaro sodybos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano patvirtinimo“ (toliau – ir įsakymas Nr. ĮV-605) apskųsti; 2) panaikinti įsakymu Nr. ĮV-605 patvirtinto specialiojo planavimo dokumento Lentvario dvaro sodybos (unikalus kodas (duomenys neskelbtini), buvęs kodas (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano teritorijos ir apsaugos zonos ribų plano bei paveldotvarkos projekto sprendinių dalį, kurioje negalima atkurti, pritaikyti ir teisėtai disponuoti pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiu turtu – žemės sklypu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir pastatu-kiaulide (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); 3) panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – ir KPD, Departamentas) Vilniaus teritorinio padalinio 2012 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. (12.14.V)-2V-173 „Dėl specialiųjų reikalavimų išdavimo“ (toliau – ir 2012 m. vasario 15 d. sprendimas); 4) įpareigoti KPD Vilniaus padalinį išduoti specialiuosius reikalavimus pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio pastato-kiaulidės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) rekonstrukcijai.

Dėl dalies reikalavimų, kurie buvo keliami skunde, o būtent, dėl reikalavimų panaikinti KPD 2008 m. rugsėjo 2 d. pranešimą apie nekilnojamosios kultūros vertybės įregistravimą Nr. 08-241, KPD Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2008 m. liepos 22 d. aktą Nr. KPD-RM-831, byla buvo nutraukta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimu, ši sprendimo dalis įsiteisėjo 2013 m. gegužės 13 d. (IV t., b. l. 179–188, administracinė byla Nr. I-2645-815/2012 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00808-2012-4).

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad su prašymu 2012 m. sausio 4 d. kreipėsi į KPD Vilniaus padalinį dėl projektavimo sąlygų išdavimo pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pastato-kiaulidės rekonstrukcijai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Vilniaus padalinys skundžiamame sprendime atsisakė išduoti projektavimo sąlygas statybos darbams, motyvuodamas tuo, kad pagal LR kultūros ministro įsakyme Nr. ĮV-605 patvirtintą specialiojo planavimo dokumentą, Lentvario dvaro sodybos (unikalus kodas (duomenys neskelbtini), buvęs kodas (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialųjį planą – teritorijos ir apsaugos zonos ribų planą bei paveldotvarkos projektą, visiškai uždrausta (atimta teisė) tvarkyti pareiškėjui nuosavybės teise priklausantį pastatą.

Pareiškėjas 2007 m. rugpjūčio 22 d. įsigijo minėtą žemės sklypą su pastato griuvėsiais, t. y. pastatas fiziškai pažeistas, jo baigtumas – 10 procentų. Atliekant pirkimo-pardavimo sandorį jokiuose teisės administraciniuose aktuose nebuvo įtvirtinta, kad žemės sklypas ir pastatas patenka į nekilnojamųjų kultūros vertybių teritoriją ar apsaugos zoną, nebuvo įtvirtinti statybos apribojimai pareiškėjo turtui statiniui. Apribojimai atsirado tik 2011 m. rugsėjo 28 d. Apie šiuos apribojimus pareiškėjas sužinojo tik gavęs 2012 m. vasario 15 d. sprendimą (šis sprendimas siųstas neregistruotu paštu, laiškas nebuvo įteiktas, o rastas laiptinėje).

Apie įsakymą Nr. ĮV-605 pareiškėjas taip pat sužinojo tik gavęs 2012 m. vasario 15 d. sprendimą, nes nuo 2008 m. sausio 10 d. gyvena (duomenys neskelbtini). Pasak pareiškėjo, įsakyme Nr. ĮV-605 patvirtinus specialiojo planavimo dokumentą Lentvario dvaro sodybos (unikalus kodas (duomenys neskelbtini), buvęs kodas (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialųjį planą – teritorijos ir apsaugos zonos ribų planą bei paveldotvarkos projektą, jame nustatyti apribojimai, kuriais nėra išlaikytas apribojimo valdyti bei naudotis turtu suderinamumas su nuosavybės teise.

Įsigydamas minėtą žemės sklypą su pastato griuvėsiais, pareiškėjas investavo asmenines santaupas ir tikėjosi atstatyti pastatą savo poreikiams, tačiau valstybės institucija, parengusi nurodytus specialiojo planavimo dokumentus, pažeidė pareiškėjo teisėtus lūkesčius į nuosavybės teise priklausantį statinį, uždrausdamas jį tvarkyti. Nusipirkęs žemės sklypą su jame esančiais statiniais pareiškėjas dar iki sprendimo gavimo dienos buvo kreipęsis į KPD Vilniaus padalinį su prašymu išduoti specialiuosius reikalavimus pastato-kiaulidės rekonstrukcijai, tačiau iki pirmojo atsakymo gavimo dienos pareiškėjas buvo ignoruojamas, o jo prašymai nebuvo tenkinti.

Tokie KPD Vilniaus padalinio veiksmai, kai dar nebuvo jokių statybos draudimų, laikytini sąmoningais veiksmais, siekiant gauti laiko specialiesiems planams priimti ir tokiu būdu sutrukdyti įgyvendinti pareiškėjo nuosavybės teises. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, akte nustatomas teises ar pareigas; sužinojęs apie priimtą aktą, asmuo tuo pačiu sužino apie šiuo aktu pažeidžiamas jo teises (2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-268/2008, 2008 m. birželio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-339/2008, 2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-169/2010, 2011 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-785/2011).

Pareiškėjo atstovas teisme paaiškino, kad prašo vadovautis rašytiniais paaiškinimais, pateiktais į bylą 2014 m. vasario 27 d. (V t., b. l. 71–76).

Rašytinuose paaiškinimuose keliamas klausimas dėl skundžiamo specialaus teritorijų planavimo dokumento priskyrimo prie norminių arba prie individualių administracinių aktų. Nurodoma administracinių teismų praktika ir aiškinama, kad šis klausimas turi būti sprendžiamas kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į dokumento reguliavimo apimtį, jo pobūdį bei kitus reikšmingus kriterijus. Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamas įsakymas ĮV-605 neturi visuotinio privalomumo požymio, nes jis nėra grindžiamas Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir TPĮ) 16 straipsnio 2 dalimi. Taip pat nurodė, kad ginčijamas dokumentas yra vietovės lygmens dokumentas, taikytinas tik sąlyginai nedidelei, palyginus su kitais specialiojo planavimo dokumentais, konkrečiai teritorijai, kurios dalį naudoja pareiškėjas bei kiti asmenys, turintys nuosavybę toje teritorijoje. Atsižvelgiant į tai, skundžiamą įsakymą įvertino kaip individualų administracinį teisės aktą. Teigė, kad iš skundžiamo akto turinio galima aiškiai nustatyti, kokiam konkrečiam subjektų ratui šis įsakymas yra skirtas bei kieno konkrečias teises bei pareigas jis liečia, t. y. jis skirtas pareiškėjui ir kitiems asmenims, kurie nuosavybės teise valdo žemės sklypus, esančius toje teritorijoje. Todėl Lietuvos Respublikos kultūros ministerija (toliau – ir Kultūros ministerija, ir Ministerija) nepagrįstai atsisakė panaikinti šio akto dalį, kuri sudaro kliūtis pareiškėjui laisvai disponuoti jam nuosavybes teise priklausančiu sklypu. Priimant įsakymą, jis nebuvo suderintas su konstituciškai saugomomis nuosavybės teisėmis, todėl juo neproporcingai pažeidžiamos pareiškėjo teisės, teisėti lūkesčiai ir įstatymų saugomi interesai. Prašė spręsti šio akto teisėtumo klausimą.

Atsakovas Kultūros ministerija atsiliepimuose į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 152–154, IV t., b. l. 131–134, V t., b. l. 67–69) prašė laikyti, kad pareiškėjas praleido skundo pateikimo administraciniam teismui terminą ir jo neatnaujinti, skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad įsakyme Nr. ĮV-605 patvirtintas Lentvario dvaro sodybos (unikalus kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini), buvęs kodas (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialusis planas – teritorijos ir apsaugos zonos ribų planas bei paveldotvarkos projektas (toliau – ir Planas), parengtas laikantis TPĮ ir teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų bei procedūrų. Pažeidimų rengiant ir tvirtinant šį planą neužfiksuota.

Pagal Planą pareiškėjui priklausantis nekilnojamasis turtas, t. y. pastato griuvėsiai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), patenka į teritoriją, kuriai nustatomas autentiškos paskirties saugojimo režimas. Šioje teritorijoje nustatyti paveldosaugos reikalavimai ir tvarkymo priemonės, reikalavimai kitiems pastatams (b1): avarijos grėsmės pašalinimo darbai, remontas; menkaverčių statinių bei neigiamą įtaką vertybei darančių pastatų griovimas; neišlikusių Dvaro periodo statinių (statytų iki 1940 m.) pastatų atkūrimas, atliekant tyrimais pagrįstus paveldosaugos, statybos ar kraštotvarkos darbus.

Atsakovas rėmėsi Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 7 dalimi, 13 straipsnio 3 dalimi, 19 straipsnio 4 dalimi. Nurodė, kad pareiškėjui priklausantys griuvėsiai (statinys) yra pastatyti 1956 m., todėl šio tarybinių laikų neišlikusio pastato-kiaulidės atstatymas ir pritaikymas pagal poreikius negalimas, kadangi pažeistų minėtą teisinį reguliavimą bei niokotų XIX a. pr.–XX a. I. p. Lentvario dvaro sodybos komplekso (nuo 2005 m. balandžio 29 d. LR kultūros ministro įsakyme Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“ pripažintu saugomu valstybės) plano struktūrą, tūrinę erdvinę kompoziciją, kitas vertingąsias savybes.

Pareiškėjui priklausantis statinys (griuvėsiai) yra visiškai sugriuvęs, jo tūris – 0 m3. Bet koks statinių statymas buvusio pastato vietoje turėtų būti traktuojamas kaip naujo statinio statyba, kadangi pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) 2 straipsnio 17 dalį, naujo statinio statyba – statybos rūšis, kurios tikslas – statinių neužimtame žemės paviršiaus plote pastatyti statinį, atstatyti visiškai sugriuvusį, sunaikintą, nugriautą statinį. Netgi laikant, kad pastatas-kiaulidė nėra visiškai sugriuvęs, iš pareiškėjo 2010 m. spalio 15 d. rašto „Dėl detaliojo plano rengimo“ turinio matyti, jog pareiškėjo tikslas yra statyti naują pastatą.

Ir naujų pastatų statymas, ir iš esmės sugriuvusio tarybinių laikų pastato rekonstrukcija autentiškos paskirties XIX a. pr.–XX a. susiformavusioje ir saugomoje teritorijoje apskritai nesiderintų su autentiškumo sąvoka ir prieštarautų Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam tikslui išsaugoti Lietuvos nekilnojamąjį paveldą ir perduoti jį ateities kartoms. Be to, pareiškėjo įsigyto žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – žemės ūkio, o, pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 25 straipsnio 3 dalį, tokiame sklype gali būti statoma ūkininko sodyba, Ministerijos žiniomis, pareiškėjas nėra ūkininkas.

Ši aplinkybė iš esmės kelia abejonių dėl pareiškėjo pretenzijų, susijusių su teisėtais lūkesčiais, pagrįstumo: įsigydamas žemės sklypą pareiškėjas žinojo, kad sklypas skirtas ne statiniams statyti (nes to neleidžia teisės aktai). Ministerija nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad buvo pažeisti jo teisėti lūkesčiai, ir dėl to, jog teisėti veiksmai, siekiant teisės aktuose ir planavimo dokumentuose nustatytų tikslų bei uždavinių, negali būti traktuojami kaip teisėtų lūkesčių principo pažeidimas. Lentvario dvaro sodybos kompleksas, kaip kultūros paveldo objektas, įregistruotas Kultūros vertybių registre nuo 1993 m. gegužės 19 d., nuo 2005 m. balandžio 29 d. pripažintas valstybės saugomu, tad pareiškėjas, 2007 m. rugpjūčio 22 d.

įsigydamas žemės sklypą ir pastato griuvėsius, galėjo ir turėjo žinoti apie galimus apribojimus. Pareiškėjas pateikia neteisingą informaciją, kad apie apribojimus jis sužinojo tik gavęs Vilniaus padalinio 2012 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. (12.14.V)-2V-173. Pareiškėjo 2010 m. spalio 15 d. raštas „Dėl detaliojo plano rengimo“ patvirtina, kad jau 2010 m. spalio 15 d. jis žinojo apie neigiamą atsakymą. Taip pat iš Vilniaus padalinio 2010 m. lapkričio 24 d. rašto Nr. (12.12.V)-2V-1258 matyti, kad aiškiai ir motyvuotai atsisakoma pakeisti žemės sklypo paskirtį ir pritarti gyvenamojo namo su priklausiniais statybai bei nurodyta šio sprendimo apskundimo tvarka.

Dėl termino skundui paduoti atnaujinimo paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalį, skundas administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo. Įsakymas Nr. ĮV-605 viešai paskelbtas leidinyje „Valstybės žinios“ 2011 m. spalio 8 d., šis teisės aktas paskelbtas Lietuvos Respublikos Seimo teisės aktų duomenų bazėje su pridedamu Planu, informacija taip pat yra viešame Kultūros vertybių registre. Pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus daugiau kaip 6 mėnesiams nuo įsakymo Nr. ĮV-605 paskelbimo.

Sužinojimo (nors įstatymas teisės akto apskundimo termino su sužinojimo data nesieja) data yra laikoma teritorijos planavimo dokumento paskelbimo data, tokios pozicijos laikosi ir LVAT (2009 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-212/2009, 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-668/2008). Pareiškėjo prašymas atnaujinti skundo padavimo teismui terminą, motyvuojant tuo, kad jis gyvena (duomenys neskelbtini), nėra pagrįstas teisės aktais ir nėra svarbi priežastis atnaujinti praleistą terminą, nes gyvenamosios vietos pasirinkimas nėra nenumatyta aplinkybė ir priklauso nuo žmogaus valios, norų ir prioritetų.

Privilegijų suteikimas piliečiams, gyvenantiems kitoje valstybėje, o ne Lietuvoje, pažeistų lygybės (nepriklausomumo nuo gyvenamosios vietos) įstatymui ir teismui principą, įtvirtintą ABTĮ 6 straipsnyje. Gyvenimas kitoje Europos Sąjungos valstybėje niekaip neapriboja galimybės susipažinti su teisės aktais, Kultūros vertybių registro duomenimis, kadangi ši informacija yra vieša ir pasiekiama internetu bei kitais būdais. Pareiškėjas apie Plano rengimą tikrai žinojo 2010 m. lapkričio mėn., kadangi į 2010 m. spalio 15 d. pareiškėjo paklausimą dėl galimybės rengti jam priklausančio sklypo detalųjį planą Departamentas atsakė 2010 m. lapkričio 24 d. sprendime Nr. (7.12.V)-2V-1258 „Dėl detaliojo plano rengimo“ ir informavo pareiškėją apie vykstantį Plano rengimo procesą, nurodė tinklalapį, kuriame su rengiamu Planu galima susipažinti, taip pat atsisakė pritarti žemės sklypo paskirties keitimui gyvenamojo namo su priklausiniais statybai bei nurodė apskundimo tvarką bei terminus, tačiau, Ministerijos žiniomis, pareiškėjas šia galimybe nepasinaudojo.

Pareiškėjo pateiktas Privačių gyvenamųjų namų nuomos tarybos 2008 m. sausio 10 d. raštas nepatvirtina pareiškėjo gyvenamosios vietos. Iš šio rašto tik galima daryti prielaidą, kad 2008 m. pradžioje pareiškėjas turėjo nuomos santykius (duomenys neskelbtini). Tačiau tai nieko bendro neturi su laikotarpiu, per kurį galėjo būti apskųstas įsakymas Nr. ĮV-605. Akivaizdu, kad nuo 2010 m. spalio 15 d. ir šiuo metu pareiškėjas gyvena Lietuvoje, kadangi pats tokią gyvenamąją vietą nurodo savo pareiškime ir 2010 m. spalio 15 d. rašte „Dėl detaliojo plano rengimo“.

Sprendžiant klausimą dėl skundo padavimo termino praleidimo (susijusį su reikalavimu keisti Plano sprendinius), turi būti įvertinta ir ta aplinkybė, kad, pagal TPĮ 18 straipsnio 9 dalį, specialiųjų planų keitimai rengiami, svarstomi, derinami, tikrinami, tvirtinami ta pačia tvarka kaip ir specialusis planas; specialusis planas keičiamas tik tais atvejais, kai keičiama veiklos koncepcija, veiklos kryptys, tvarkymo prioritetai ir jo sprendiniai, sprendimą dėl specialiojo plano keitimo būtinumo planavimo organizatoriaus motyvuotu siūlymu priima specialųjį planą tvirtinusi institucija.

Specialiųjų planų rengimas daug laiko, finansinių, žmogiškųjų ir kitų resursų reikalaujantis darbas; siekiant juos efektyviai ir racionaliai naudoti, teisės aktuose nustatytos galimybės suinteresuotiems asmenims specialiųjų planų rengimo procese reikšti pretenzijas dėl planuojamų sprendinių bei skųsti sprendimus. Pareiškėjas Lentvario Plano rengimo procese turėjo visas galimybes teikti pretenzijas ir ginčyti jo sprendinius teisės aktuose nustatyta tvarka, tačiau tuo nepasinaudojo. Kultūros ministerija pažymėjo, kad LR kultūros ministras patvirtino specialųjį planą, kaip teisės aktą, kuris turi būtent individualaus administracinio akto požymius, kaip tai suprantama pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) ir ABTĮ nuostatas.

Pabrėžė, kad specialiajame plane nustatomas tam tikros teritorijos juridinis statusas, kuris nėra nukreiptas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei, bet yra susijęs su toje teritorijoje vykdomos veiklos tam tikrų sąlygų nustatymu. Šis specialusis planas ar jo atskiros dalys visada susijęs su konkrečiu vietos atžvilgiu aiškiai nustatomu sklypu (teritorija) ir nėra skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei, todėl šio akto negalima pripažinti norminiu teisės aktu, šio akto požymiai neatitinka ABTĮ 2 straipsnio 13 dalyje ir VAĮ 3 straipsnio 17 dalyje įtvirtintos norminio teisės akto sąvokos.

Tokią išvadą patvirtina ir specialiojo plano rengimo procesas ir jo tikslai, nustatyti Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklėse, kurios patvirtintos bendru LR kultūros ministro ir aplinkos ministro 2005 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. ĮV-261/D1-322.

Atsakovas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo skundą (III t., b. l. 144–147) prašė jį atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad įsakyme Nr. ĮV-605 patvirtintas Planas parengtas vadovaujantis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos kultūros ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. ĮV-261/D1-322. Vykdant specialiojo planavimo procesą, planavimo organizatorius KPD Vilniaus padalinys informavo visuomenę ir užtikrino jos dalyvavimą specialiojo planavimo procese tvarka, nustatyta Visuomenės dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarime Nr. 1079 „Dėl visuomenės dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatų patvirtinimo“.

Informacija apie rengiamus Lentvario dvaro sodybos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiuosius planus buvo skelbta 2008 m. birželio 5 d. „Valstybės žiniose“ ir planavimo organizatoriaus KPD interneto tinklalapyje www.kpd.lt; 2008 m. gruodžio 6 d. dienraštyje „Trakų žemė“ skelbimų skiltyje „Teritorijų planavimas“; 2010 m. gegužės 4 d. Trakų rajono savivaldybės interneto tinklalapyje www.trakai.lt. Atnaujinus planavimo proceso finansavimą, 2011 m. kovo 23 d. pakartotinai Trakų rajono savivaldybės interneto tinklalapyje pateikta informacija apie rengiamą Planą; 2011 m. gegužės 10 d.

KPD tinklalapyje pakartotinai skelbta informacija apie Plano baigiamąjį etapą, nurodant pasiūlymų ir pastabų teikimo laiką iki 2011 m. birželio 6 d., tokia pati informacija 2011 m. gegužės 10 d. paskelbta Trakų rajono savivaldybės interneto tinklalapyje. Todėl visuomenė su Plano planavimo procedūra, sprendiniais supažindinta teisės aktuose nustatyta tvarka. Be to, Vilniaus padalinyje 2010 m. spalio 27 d. registruotas pareiškėjo paklausimas dėl galimybės rengti ginčo sklypo detalųjį planą, siekiant pakeisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį iš žemės ūkio į namų valdos.

Vilniaus padalinys 2010 m. lapkričio 24 d. sprendime Nr. (7.12.V)-2V-1258 informavo pareiškėją apie vykstantį Plano planavimo procesą, nurodydamas Kultūros paveldo departamento tinklalapį, kuriame galima susipažinti su rengiamu Planu. KPD nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad Ministerija, priėmusi įsakymą, patvirtinantį Planą, ir Plane nustačiusi apribojimus pareiškėjo nuosavybės teise valdomam žemės sklypui, veikė neteisėtai. KPD nuomone, pats pareiškėjas nesilaikė pareigos elgtis apdairiai ir rūpestingai – rūpintis valdomu nekilnojamuoju turtu.

Pareiškėjas nenurodė, kokius konkrečius įstatymus ar kitus teisės aktus pažeidė Ministerija ir KPD, organizuodami ir vykdydami Plano procedūras, nepagrindė, kokie neteisėti veiksmai buvo atlikti ar kokių įstatymų nuostatų nesilaikyta. Pats pareiškėjas žinojo apie vykstančius planavimo veiksmus, tačiau nustatytu laiku nepareiškė pretenzijų, todėl pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą apskųsti įsakyme Nr. ĮV-605 patvirtintą Planą atmestinas kaip nepagrįstas. Lentvario dvaro sodyba Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų sąraše įrašyta nuo 1993 m., Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 1996 m. spalio 28 d.

įsakyme Nr. 120 „Dėl objektų įrašymo į registrą“ įrašyta į Kultūros vertybių registrą, Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakyme Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“ paskelbta valstybės saugomu objektu viešajam pažinimui ir naudojimui, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarime Nr. 155 „Dėl kultūros paveldo objektų paskelbimo kultūros paminklais“ paskelbta kultūros paminklu. Kultūros paveldo centro direktorius 1998 m. rugsėjo 23 d. patvirtino Lentvario dvaro sodybos teritorijos ir vizualinės apsaugos zonos ribų planą, kuris patikslintas ir patvirtintas 2004 m. gruodžio 31 d.

Šiame patikslintame Lentvario dvaro sodybos teritorijos ir vizualinės apsaugos ribų plane matyti, kad ginčo objektas – žemės sklypas (pažymėti pamatai), patenka į dvaro sodybos teritoriją. Taigi jau įsigydamas žemės sklypą su pastatu-kiaulide, pareiškėjas turėjo žinoti šio sklypo statusą, todėl pareiškėjo teiginys, kad sklypo įsigijimo metu to nežinojo, yra nepagrįstas. KPD nesutiko su pareiškėjo reikalavimu panaikinti 2012 m. vasario 15 d. sprendimą. Vilniaus padalinys šiame rašte informavo pareiškėją apie Plano sprendinius ginčo sklypo ir statinių atžvilgiu, t. y., kad nepritariama projektuojamai rekonstrukcijai, prieštaraujančiai Plano sprendiniams.

Pagal Plano sprendinius, žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) Kariotiškių k. v.) patenka į Lentvario dvaro sodybos teritoriją Nr. 1, kurios paveldosaugos reikalavimai ir tvarkymo priemonės nustatytos Plano 5.2.6 punkte. Akivaizdu, kad tai nėra Dvaro laikotarpio (statytas iki 1940 metų) pastatas, todėl jo atkūrimas šioje teritorijoje nėra galimas. Todėl pareiškėjo reikalavimas panaikinti 2012 m. vasario 15 d. sprendimą ir įpareigoti Vilniaus padalinį išduoti specialiuosius reikalavimus yra nepagrįstas.

Pagal Įstatymo 8 straipsnio 5 dalį, nekilnojamųjų kultūros vertybių reikšmingumą, kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingąsias savybes nustato ir teritorijų ribas apibrėžia Departamento ar savivaldybių tarybų sudarytos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos. Departamento direktorius 2005 m. birželio 9 d. įsakyme Nr. Į-259 patvirtino Departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos nuostatus ir sudarė Tarybos personalinę sudėtį. Pagal Tarybos nuostatų 17 punktą, vertinimo tarybos sprendimai įforminami kultūros ministro patvirtintos formos akte, aktas surašomas vienu egzemplioriumi, aktas ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo sprendimo priėmimo dienos turi būti perduotas Departamentui kartu su kitais Tarybos veiklos dokumentais (posėdžių protokolais, posėdžių skaitmeninių garso įrašų kompiuterinėmis laikmenomis, susirašinėjimo ir kitais dokumentais), kurie saugomi Departamente Dokumentų ir archyvų įstatyme nustatyta tvarka.

Departamentas, vadovaudamasis Kultūros vertybių registro nuostatais, registruoja kultūros vertybę šio registro duomenų bazėje. Nurodyti teisės aktai nustato, kad Departamentas atlieka duomenų įregistravimo Kultūros vertybių registre funkciją, tačiau nepriima sprendimo nei dėl teisinės apsaugos nekilnojamosioms kultūros vertybėms suteikimo, nei dėl šių vertybių reikšmingumo, vertingųjų savybių ar teritorijų ribų apibrėžimo. Teisės aktai nesuteikia Departamentui vertinimo tarybų priimamų sprendimų kontrolės funkcijų, nenumato galimybės daryti poveikį vertinimo taryboms priimant sprendimus, įstatymų leidėjas tuo siekė apriboti vertinimo tarybų sprendimus nuo galimo administracinio poveikio ar galimybių pasinaudoti tarnybine padėtimi, sprendžiant dėl teisinės apsaugos suteikimo nekilnojamosioms kultūros vertybėms.

Atsakovas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinis padalinys atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 142–144, III t., b. l. 137–140, V t., b. l. 65–66) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas pateikė argumentus, analogiškus Departamento atsiliepime pateiktiems argumentams. KPD Vilniaus teritorinis padalinys pažymėjo, kad, atsižvelgiant į LR kultūros ministro 2011 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. IV-605 patvirtinto specialiojo plano Įvado 1.3 punktą, kuriame išvardinami planavimo uždaviniai, galima daryti išvadą, jog šiuo specialiuoju planu yra nustatomos bendro bei nevienkartinio pobūdžio taisyklės, kurių privaloma laikytis individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei, todėl šis specialusis planas turėtų būti laikomas norminiu teisės aktu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimu (V t., b. l. 93–108) nutraukė bylos dalį dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2011 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. ĮV-605 „Dėl Lentvario dvaro sodybos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano patvirtinimo“ dalį. Kitus pareiškėjo reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus.

Teismas konstatavo, kad esminis šioje byloje ginčijamas aktas (jo dalis) yra LR kultūros ministro 2011 m. rugsėjo 28 d. įsakymas Nr. ĮV-605 „Dėl Lentvario dvaro sodybos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano patvirtinimo“, kuriuo patvirtintas Lentvario dvaro sodybos (unikalus kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini), buvęs kodas (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialusis planas – teritorijos ar apsaugos zonos ribų planas bei paveldotvarkos projektas. Įsakymas su priedu yra paskelbti „Valstybės žiniose“, 2011 m. spalio 8 d., Nr. 121-5727. Įsakymo įžanginėje dalyje nurodoma, kad įsakymas priimamas vadovaujantis Įstatymo 22 straipsniu, TPĮ 18 straipsnio 8 dalimi, 28 straipsnio 3 dalimi, LR kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“ 1.4 punktu, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklių, patvirtintų LR kultūros ministro ir aplinkos ministro 2005 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. ĮV-261/D1-322, 37.2 ir 37.5 punktais, atsižvelgiant į KPD 2011 m. rugsėjo 13 d. teikimą Nr. (13.1)2-2267.

Teismas pabrėžė, kad teisės aktų priskyrimas norminių teisės aktų grupei apibūdina jų taikymo apimtį ir privalomumą (norminiai teisės aktai turi visuotinio privalomumo pobūdį) (LVAT 2003 m. kovo 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-63/2003, 2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1406/2010, 2010 m. spalio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-581/2010, 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-2007/2011, 2011 m. rugpjūčio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2649/2011, 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-960/2013).

Teismas vadovavosi ABTĮ 2 straipsnio 15 dalimi, VAĮ 2 straipsnio 8, 9, 10, 11, 13, 14 dalimis, Įstatymo 22 straipsniu (redakcija, galiojusi 2011 m. rugsėjo 28 d.), TPĮ 18 straipsnio 1, 8, 9 dalimis, 28 straipsnio 3, 5 dalimis, LR kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“ 1.4 punktu, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklių, patvirtintų LR kultūros ministro ir aplinkos ministro 2005 m. birželio 23 d.

įsakymu Nr. ĮV-261/D1-322 (toliau – ir Taisyklės), 37.2 ir 37.5 punktais. Teismas konstatavo, jog TPĮ 18 straipsnio 9 dalies nuostata reiškia, kad netgi tuo atveju, jeigu specialusis planas būtų pripažintas individualiu teisės aktu, jo keitimo procedūrą turi inicijuoti planavimo organizatorius. Tačiau pareiškėjas į KPD Vilniaus teritorinį skyrių kreipėsi su kitokiu 2012 m. sausio 4 d. prašymu, į kurį atsakyta skundžiamu 2012 m. vasario 15 d. raštu. Specialusis planas, patvirtintas ginčijamu įsakymu Nr. ĮV-605, pateikiant prašymą jau buvo viešai paskelbtas, todėl pareiškėjas turėjo galimybę kreiptis į planavimo organizatorių su prašymu pakeisti specialiojo plano sprendinius.

Teismas pažymėjo, kad šiuo konkrečiu atveju 2011 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. ĮV-605 pasinaudota Įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje ir 4 dalyje suteikta galimybe patvirtinti iš karto du specialiųjų planų tipus:

1) kultūros paveldo teritorijų ir apsaugos zonų ribų planą;

2) saugomos vietovės ir apsaugos zonos tvarkymo planą (planavimo schemą) – jis rengiamas siekiant nustatyti ar pakeisti saugomų vietovių, jų apsaugos zonų paveldosaugos reikalavimus (TPĮ 22 str. 3 d. 2 ir 3 p.). Taisyklių 37.2 ir 37.5 punktais nustatyta, kad šiuos specialiuosius planus abiem atvejais tvirtina kultūros ministras. Taigi šioje byloje yra sprendžiama dėl specialiojo teritorijų planavimo dokumento (iš esmės dviejų dokumentų, patvirtintų vienu sprendimu), kurių parengimas yra konkrečiai numatytas Įstatyme, todėl tai nėra dar koks nors nenumatytas įstatymuose teritorijų planavimo dokumentas, kurį parengti specialiojo planavimo organizatoriai taip pat turi teisę, nes TPĮ 15 straipsnio 2 dalis jiems tokią teisę suteikia.

Teismas, atsižvelgdamas į aprašytą ginčijamą aktą, padarė šias išvadas. Pirma, aktas sukuria elgesio taisykles, teisės normas, kurios bus taikomos bet kuriam subjektui, kuris specialiuoju planu suplanuotoje teritorijoje sieks vykdyti kokią nors šiuo aktu reglamentuojamą veiklą, kuriai taikomi šiuo aktu nustatyti reikalavimai. Tokiu atveju bet kuris subjektas dalyvaus administraciniuose teisiniuose santykiuose, kuriuos reglamentuoja ministro įsakymas. Visi įsakyme nustatyti reikalavimai gali nulemti tokio subjekto teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą, pasibaigimą.

Kaip šiuo atveju, pareiškėjui neišduotos specialiosios sąlygos jo prašomai veiklai – pastato rekonstrukcijai. Pareiškėjas turi galimybę kreiptis tokiu atveju dėl specialaus plano pakeitimo į planavimo organizatorių, tai sukurs vėl kitokio pobūdžio administracinius teisinius santykius. Antra, teisės aktą šiuo atveju priėmė viešojo administravimo subjektas, kuris vykdo jam įstatymu pavestą administracinį reglamentavimą. Ginčo dėl to, kad LR kultūros ministrui pavesta tvirtinti specialiuosius planus, skirtus nekilnojamojo kultūros paveldo vertybės apsaugai, nėra, ši ministro teisė nustatyta Įstatymo 10 straipsnyje.

Ministras, tvirtindamas specialiuosius planus, vykdė viešojo administravimo įgaliojimus, tiesiogiai realizavo valstybės valią, nustatė elgesio taisykles, kurios visuotinai privalomos tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams. Trečia, ginčijamame įsakyme išdėstytos bendro, abstraktaus pobūdžio nuostatos, kurios apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius. Aktu nustatomos konkrečios, itin detalizuotos teisės ir pareigos suinteresuotiems asmenims. Nustatytų reikalavimų privalo laikytis visi suinteresuoti asmenys, kurie teisės aktu nustatytoje teritorijoje vykdys Įstatymu reguliuojamą veiklą.

Visi nustatyti reikalavimai yra pažymėti indeksais, kurių reikšmės paaiškinamos bendro pobūdžio aprašymais. Ketvirta, ginčijamas įsakymas orientuojamas į ateitį, jis skirtas taikyti kiekvienu atveju, kai koks nors subjektas norės vykdyti šiuo aktu reglamentuojamus veiksmus nustatytoje teritorijoje, t. y. dalyvauti atitinkamuose visuomeniniuose santykiuose. Tai buvo nurodyta ir TPĮ 18 straipsnio 18 dalyje – įsigalioja tinkamai paskelbus (būtent taip, kaip numatė TPĮ ir buvo paskelbta) ir galioja neterminuotai. Realizavus bet kurį patvirtinto specialiojo plano sprendinį individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje (pvz. gavus KPD sutikimą atlikti kokius nors tvarkybos darbus), šis sprendinys ir toliau galioja, jo taikymas tuo nepasibaigia.

Penkta, aktas adresuotas neapibrėžtam asmenų ratui arba ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais. Šiuo atveju tas faktas, kad, pareiškėjui 2007 m. įsigijus žemės sklypą, buvo galimybė nustatyti konkretų asmenų skaičių, kurie turėjo nuosavybę Lentvario dvaro sodybos teritorijoje, byloje yra pateikti išrašai iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės apie tokius asmenis, nereiškia, jog aktas yra individualus administracinis teisės aktas. Šiuo metu tų asmenų skaičius ir personalinė sudėtis gali būti jau visai kita, bet aktu nustatytos privalomos elgesio taisyklės taikomos visiems, kurie turi nekilnojamąjį turtą aktu nustatytoje teritorijoje, o taip pat ir kitiems asmenims, kurie siektų vykdyti kokią nors veiklą toje teritorijoje, jeigu nustatyti apsaugos ir paveldotvarkos reikalavimai tokią veiklą reglamentuoja (pvz. reikalavimai inžinieriniams įrenginiams bus taikomi bet kokiems statytojams, reikalavimai želdiniams – bet kokiems subjektams, kurie užsiimtų apželdinimu ir kt.).

Aktas neskirtas nei konkrečiam subjektui, nei individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei, prieduose niekur nenurodomi netgi konkretūs objektai, kuriems taikomi reikalavimai, objektai taip pat apibūdinti tik rūšiniais požymiais. Šešta, aktas yra visuotinai privalomas Lentvario dvaro sodybos teritorijoje. Akto prieduose visi reikalavimai nustatyti labai konkrečiai, nėra netgi rekomendacinio pobūdžio reikalavimų. Tų visuomeninių santykių dalyviams (subjektams, kurie vykdo veiklą nekilnojamosios kultūros paveldo vertybės teritorijoje) aktu nustatyti reikalavimai yra privalomi.

Šis aktas nėra privalomas kokiam nors konkrečiam suinteresuotam asmeniui, kaip šiuo atveju pareiškėjui. Bet kuriam kitam asmeniui, kuris toje pačioje aktu apibrėžtoje teritorijoje siektų gauti sąlygas tokiai pačiai statybai, būtų taikomos tos pačios akto nuostatos, apibrėžiančios, kokia statyba ar pastato rekonstrukcija toje teritorijoje yra leidžiama. Specialiajame teritorijų planavimo dokumente nėra išskirta, kad būtent pareiškėjo žemės sklypui nustatyti kokie nors veiklos apribojimai, šis sklypas netgi nėra išskiriamas, jis tik yra tam tikroje planu patvirtintoje teritorijoje ir joje yra nustatyti reikalavimai, šiuo atveju paveldotvarkai.

Septinta, įsakymas buvo paskelbtas laikantis tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 3 ir 31 straipsnių reikalavimų, skirtų ir norminių teisės aktų paskelbimui. Todėl teismas, spręsdamas apie ginčijamo kultūros ministro įsakymo pobūdį, įvertino šį teisės aktą apibūdinančių požymių visumą ir priėjo išvadą, kad nėra nei vieno požymio, kuris leistų ginčijamą aktą priskirti individualių administracinių teisės aktų grupei.

Tuo pačiu teismas konstatavo, kad Kultūros ministerijos pateiktame akto aiškinime (taip pat iš dalies aiškina ir pareiškėjas) nepagrįstai akcentuojama teritorijos reikšmė. Teritorija, kurioje taikomas aktas, nėra tas požymis, kuris leistų daryti išvadą, kad kalbama apie individualų teisės aktą. Teritorijos specifiškumą ir poreikį specialiai reglamentuoti veiklą toje teritorijoje nustatė Įstatymo nuostatos. Tačiau tos teritorijos specialus reglamentavimas galioja visoje valstybės teritorijoje ir visiems subjektams, kurie dalyvautų bet kokioje veikloje, kuriai aktu nustatyti specialūs reikalavimai, nepaisant to, kokioje vietoje jie tuo momentu yra patys (pvz. kokį nors pastato rekonstrukcijos projektą gali rengti projektuotojai, esantys visai kitoje teritorijoje).

Todėl skundžiamas įsakymas Nr. ĮV-605 yra norminis administracinis teisės aktas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo atstovui buvo pasiūlyta apsispręsti dėl akto pobūdžio ir išaiškinta galimybė, esant individualiam ginčui (o toks ginčas yra), prašyti teismo dėl šio akto teisėtumo kreiptis į LVAT, tačiau pareiškėjo atstovas laikėsi pozicijos, kad ginčija individualų administracinį aktą. Dėl norminio teisės akto ginčijimo į teismą (šiuo atveju į LVAT) tiesiogiai kreiptis su abstrakčiu prašymu gali tik ABTĮ 110 straipsnyje nurodyti subjektai.

Pareiškėjas tokiu subjektu nėra, todėl pareiškėjo keliamas ginčas dėl šio akto dalies teisėtumo nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka, todėl ši bylos dalis nutrauktina (ABTĮ 101 str. 1 p.). Atsižvelgiant į tai, kad aktas yra norminis, teismas nesprendė klausimo dėl termino atnaujinimo, kadangi kreipiantis su abstrakčiu prašymu dėl tokio akto teisėtumo tyrimo, ar kreipiantis teismui į LVAT, kai nagrinėjamas individualus ginčas, kuriam taikytinas tas norminis teisės aktas, jokie kreipimosi į teismą terminai nėra nustatyti.

Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimų panaikinti KPD Vilniaus teritorinio padalinio 2012 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. (12.14.V)-2V-173 „Dėl specialiųjų reikalavimų išdavimo“ ir įpareigoti KPD Vilniaus padalinį išduoti specialiuosius reikalavimus pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio pastato-kiaulidės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) rekonstrukcijai, nurodė, kad pareiškėjo argumentai iš esmės yra susiję su tuo, jog pareiškėjas nesutinka su įsakymu Nr. ĮV-605 patvirtinto specialiojo plano sprendiniais ir paveldotvarkos reikalavimais.

Pareiškėjas neginčija, kad jam priklausantis žemės sklypas yra specialiuoju planu patvirtintos teritorijos Nr. 1 ribose. Nagrinėdamas pareiškėjo prašymą ir jo skunde teismui nurodytus argumentus, kad į jo ankstesnius prašymus nebuvo reaguojama, teismas priėjo išvadą, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jis 2008 metais dar kreipėsi dėl pastato rekonstrukcijos ar su panašiais prašymais. Tokių įrodymų nėra. Tačiau byloje yra duomenų, kad pareiškėjas 2010 m. spalio 15 d. kreipėsi su prašymu į KPD Vilniaus teritorinį padalinį dėl detaliojo plano rengimo, o iš šio prašymo matyti, jog pareiškėjas dar yra gavęs ir KPD Vilniaus padalinio 2009 m. gruodžio 31 d. raštą, adresuotą Trakų rajono savivaldybės administracijai, kuriuo buvo nepritarta pareiškėjo sklypo (duomenys neskelbtini) kaime detaliojo plano rengimui.

Tai reiškia, kad galbūt pareiškėjas ir 2009 m. kreipėsi dėl detaliojo plano rengimo. Taigi pareiškėjas 2010 m. spalio 15 d. kreipėsi dėl detaliojo plano rengimo, prašyme nurodė savo adresą Vilniuje, prašė informuoti apie galimybę rengti detalųjį planą, numatant pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimą iš žemės ūkio į kitą/gyvenamosios teritorijos (mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos), numatant esamo pastato – kiaulidės – griovimą bei gyvenamojo namo su priklausiniais statybą. Pareiškėjui jo nurodytu adresu Vilniuje KPD Vilniaus teritorinis padalinys pateikė 2010 m. lapkričio 24 d. atsakymą, rašto Nr. (7.12.V)-2V-1258, kurio pareiškėjas (jo atstovas paaiškino) teigia negavęs, nes gyveno užsienyje.

KPD Vilniaus teritorinis padalinys pranešė pareiškėjui, kad jau yra parengtas specialiojo plano projektas (nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiųjų planų – kultūros paveldo teritorijos ir apsaugos zonos ribų planas ir paveldotvarkos projektas, koncepcija), nurodyta, kur galima su projektu susipažinti, ir nurodoma, kokias galimybes pareiškėjas turėtų pagal parengtą koncepciją. Kaip nustato TPĮ nuostatos, specialiųjų planų rengimas turi tam tikrą etapą, kai viešai paskelbti projektai derinami ir svarstomi su visuomene, su suinteresuota visuomene, tačiau pareiškėjas neteikė jokių pastabų specialiojo plano ir koncepcijos projektams.

Šiame 2010 m. rašte KPD padalinys nurodė, kad atsižvelgiant į parengtus projektus, nors jie dar nepatvirtinti, žemės sklypo paskirties keitimui, gyvenamojo namo su priklausiniais statybai pritarti negali. Nurodyta rašto apskundimo tvarka. Pareiškėjas nesidomėjo, koks atsakymas duotas į jo 2010 m. spalio 27 d. prašymą, kitą prašymą pateikė tik 2012 m. sausio mėnesį, atsakymo neskundė, specialiojo plano svarstyme nedalyvavo, todėl negali grįsti savo reikalavimų tuo, kad KPD specialiai vilkino jo prašymų nagrinėjimą. Toks piktybiško vilkinimo, siekiant sulaukti specialaus plano patvirtinimo, faktas nenustatytas.

Priešingai, pareiškėjui buvo išaiškinta, kur jis gali susipažinti su specialaus plano projektu. KPD Vilniaus teritorinio padalinio 2012 m. vasario 15 d. sprendimas yra teisėtas, nes pagrįstas ir faktinėmis aplinkybėmis (sklypo vieta saugomojoje teritorijoje, pastato būklė pažymėta Nekilnojamojo turto registro išraše), ir teisės aktų nuostatomis. Tai, kad pareiškėjui priklausantis nuosavybės teise žemės sklypas patenka į Lentvario dvaro sodybos ribas, patvirtina Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas su schema ir toponuotrauka.

Pareiškėjui kartu su 2012 m. vasario 15 d. raštu pateiktas specialaus plano sprendinių išrašas patvirtina, kad teritorijai Nr. 1 nustatyti reikalavimai paveldosaugai, tvarkymo priemonės yra nustatytos 5.2.6 punkte, jie yra pateikti lentelėje, kurios reikšmės nustatyto 5.2.4 punkte. Pareiškėjas neginčija, kad nepilnai išlikęs jam priklausantis statinys yra 1956 m. statyta kiaulidė, t. y. ne Dvaro periodo, o tarybinių laikų ūkinis pastatas, kuris akivaizdžiai neturi jokių nekilnojamosios kultūros paveldo vertybės požymių. Taigi pareiškėjui negalėjo būti išduoti jokie specialieji reikalavimai pastato rekonstrukcijai, taip jam ir atsakyta.

Atsižvelgiant į tai, kad ginčijamas raštas, pagrįstas įsakymu Nr. ĮV-605, teismas papildomai padarė išvadą, jog ir teismo iniciatyva nėra pagrindo kreiptis dėl šio įsakymo teisėtumo tyrimo, nes iš byloje esančios medžiagos matyti, kad įsakymas priimtas atlikus visas jo svarstymo su visuomene procedūras (III t.), jis tinkamai paskelbtas, jo turinys nekelia abejonių dėl jo teisėtumo. Pareiškėjo teiginiai, kad juo pažeidžiamas konstitucinis teisėtų lūkesčių principas, nėra pagrįsti. Pareiškėjas 2007 m. įsigijo žemės ūkio paskirties žemės sklypą ir iki šiol gali juo naudotis pagal paskirtį.

Pareiškėjo privatus interesas – noras pasistatyti pastatą – negali būti priešpastatomas ir iškeliamas aukščiau už viešąjį interesą išsaugoti Lietuvoje nekilnojamojo kultūros paveldo vertybę. Specialių planų, patvirtintų minėtu įsakymu, tikslas yra užtikrinti Lentvario dvaro sodybos ir jos teritorijos išsaugojimą bei taikomų paveldosaugos reikalavimų įteisinimą. Be to, įsakymas pagrįstas ir KPD Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2008 m. liepos 22 d. aktu Nr. KPD-RM-831. Įvertinus, kad skundžiamas 2012 m. vasario 15 d. raštas yra teisėtas ir pagrįstas, konstatuota, jog negali būti tenkinamas ir dar vienas pareiškėjo reikalavimas – įpareigoti KPD Vilniaus padalinį išduoti specialiuosius reikalavimus pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio pastato-kiaulidės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) rekonstrukcijai.

Šio pastato rekonstrukcija yra negalima, nes tokios galimybės nenumato ir ją draudžia įsakymu Nr. ĮV-605 patvirtinti specialiojo plano sprendiniai. Nurodytoje teritorijoje galimas tik vertingų, Dvaro laikotarpio (iki 1940 m. statytų) statinių atstatymas. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas priėjo išvadą, kad dalis bylos nutraukiama, kiti skundo reikalavimai atmetami kaip nepagrįsti.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (V t., b. l. 111–114) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimą ir priimti naują – tenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismo sprendimas priimtas netinkamai ir neobjektyviai išnagrinėjus bylos medžiagą, netinkamai pritaikius įstatymą.

2. Individualus teisės aktas yra vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektu grupei (ABTĮ 2 str. 14 d.). Specialiųjų teritorijų planavimą Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 28 dalyje įstatymų leidėjas apibrėžė kaip atskiroms veiklos sritims reikalingų teritorijų erdvinio organizavimo, tvarkymo, naudojimo, apsaugos priemonių planavimą. To paties straipsnio 27 dalyje, specialusis planas yra apibūdinamas kaip teritorijų planavimo dokumentas, kuriame, atsižvelgiant į teritorijų planavimo lygmenis ir tikslus, nustatyti atskiroms veiklos sritims reikalingų teritorijų vystymo, infrastruktūros tvarkymo ir (ar) apsaugos kryptys, priemonės ir reikalavimai. Pagrindiniams specialiojo teritorijų planavimo proceso aspektams reglamentuoti įstatymų leidėjas įtvirtino bendrąsias nuostatas TPĮ trečiajame skirsnyje „Specialusis teritorijų planavimas“. Skirtingai nei bendrasis ar detalusis planavimas, specialusis teritorijų planavimas pasižymi didele specialiojo teritorijų planavimo dokumentų, išvardytų TPĮ 15 straipsnio 1 dalyje, įvairove. Ši įvairovė lemia, jog specialusis teritorijų planavimo dokumentas pagal LVAT praktiką gali būti priskiriamas arba prie norminių, arba prie individualių administracinių aktų. Tai, ar konkretus specialiojo teritorijų planavimo dokumentas yra norminis ar individualus, gali būti sprendžiama tik kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į šio dokumento reguliavimo apimtį ir jo pobūdį bei kitus kriterijus (2008 m. balandžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS62-216/2008).

3. Pagal TPĮ 4 straipsnio 3 dalį, specialusis teritorijų planavimas skirstomas į lygmenis pagal planuojamos teritorijos dydį ir sprendinių konkretizavimo lygį – gali būti nacionalinio (visa valstybės teritorija), regiono (valstybės teritorijos dalys, išsiskiriančios administraciniu (apskritys), principiniu funkciniu bendrumu), rajono (regiono dalys, išsiskiriančios administraciniu (savivaldybės), konkrečiu funkciniu bendrumu) ir vietovės (žemės sklypai ar jų grupės) lygmens specialiojo teritorijų planavimo dokumentai. Taigi vien faktas, jog konkretus teritorijų planavimo dokumentas yra priskirtinas prie specialiojo teritorijų planavimo dokumentų, neleidžia daryti išvados, jog jis yra norminio pobūdžio aktas. Specialusis planas visada susijęs su konkrečiu, vietos atžvilgiu aiškiai nustatomu (identifikuojamu) sklypu (teritorija) ir nėra skirtas pagal individualius požymius neapibūdintų subjektų grupei, todėl šiuo atveju būtų teisinga teigti, jog specialiojo planavimo dokumento negalima pripažinti norminiu teisės aktu, nes jo požymiai neatitinka ABTĮ 2 straipsnio 13 dalyje ir VAĮ 3 straipsnio 17 dalyje pateikiamos norminio teisės akto sąvokos. Bylą nagrinėjęs teismas neįvertino to, kad pareiškėjo prašomas panaikinti įsakymas yra taikomas individualiai ir darantis įtaką tik individualiai pareiškėjui bei kitiems ginčo teritorijos naudotojams, o ne apskritai visai visuomenei. Dėl to galima daryti išvadą, kad iš įsakymo Nr. ĮV-605 yra matyti, jog nekilnojamojo paveldo apsaugos specialusis planas yra individualaus pobūdžio teisės aktas, kadangi jame yra nustatomas konkrečios teritorijos juridinis statusas, kuris yra susijęs su konkrečių toje teritorijoje vykdomos veiklos sąlygų nustatymu. Be to, iš šio paveldotvarkos projekto galima aiškiai nustatyti ir identifikuoti asmenis, kuriems šis aktas tiesiogiai yra skirtas.

4. Teismas prieštarauja pats sau iš pradžių nurodydamas, kad ginčijamame įsakyme išdėstytos bendro, abstraktaus pobūdžio nuostatos, vėliau teigdamas, kad aktu nustatomos konkrečios, itin detalizuotos teisės ir pareigos suinteresuotiems asmenims, kurie teisės aktu nustatytoje teritorijoje vykdys įstatymu reguliuojamą veiklą. Priešingai nei teigia skundžiamą sprendimą priėmęs teismas, nustatytų požymių nepakanka, jog ministro įsakymu patvirtintas specialusis planas būtų laikomas norminiu teisės aktu. Be to, teismas nedetalizavo, ką reiškia rūšinėmis savybėmis apibūdinti subjektai ir ką reiškia individualiais požymiais apibūdinti subjektai, ir tik abstrakčiai nurodė, kad aktas yra adresuotas neapibrėžtam asmenų ratui arba ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais.

Atsakovas KPD atsiliepimu į apeliacinį skundą (V t., b. l. 124–125) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti.

Departamento nuomone, teismas sprendime teisingai konstatavo, jog skundžiamas įsakymas Nr. ĮV-605 yra norminis administracinis teisės aktas. LVAT 2013 m. liepos 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS756-533/2013 konstatavo, kad TPĮ bei jį lydinčių teisės aktų nuostatos eksplicitiškai neapibrėžia specialiojo teritorijų planavimo dokumentų teisinio statuso, kiek tai susiję su jo priskyrimu individualiems ar norminiams administraciniams aktams (2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-2007/2011). Skirtingai, nei bendrasis ar detalusis planavimas, specialusis teritorijų planavimas pasižymi didele šio planavimo dokumentų, išvardytų TPĮ 15 straipsnio 1 dalyje, įvairove. Ši įvairovė lemia, jog specialusis teritorijų planavimo dokumentas pagal LVAT formuojamą praktiką gali būti priskiriamas arba prie norminių, arba prie individualių administracinių aktų. Sprendžiant, kokio pobūdžio yra skundžiamas administracinis aktas, turi būti vertinama teisės aktą apibūdinančių požymių visuma (2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-259/2011). Teismas minėtus požymius išsamiai ištyrė ir įvertino, todėl padarė teisingą bei pagrįstą išvadą, jog minėtas specialusis planas yra norminis administracinis teisės aktas.

Atsakovas Kultūros ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą (V t., b. l. 126) prašė jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas nurodo, kad apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepagrįsti. Vilniaus apygardos administracinis teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė visus įrodymus, visas faktines aplinkybes, teisingai analizavo ir išaiškino bei pritaikė materialines bei procesines teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Atsakovas KPD Vilniaus teritorinis padalinys atsiliepimu į apeliacinį skundą (V t., b. l. 128–129) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti galioti.

Atsakovas nurodo, kad teismas sprendime teisingai konstatavo, jog įsakymas Nr. ĮV-605 yra norminis administracinis teisės aktas. Teismas tinkamai ištyrė visas bylai reikšmingas teisines aplinkybes, tinkamai taikė teisės aktų nuostatas, atsižvelgė į suformuotą LVAT praktiką, todėl priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Teisė į teisminę gynybą, kaip ką tik nurodyta, neatsiejama nuo nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kuri skiriasi (terminai, subjektų ratas ir kt.), kai, pavyzdžiui, yra skundžiamas individualus administracinis aktas ir, kai, pavyzdžiui, siekiama patikrinti norminio administracinio akto teisėtumą.

Norminio administracinio teisės akto teisėtumas ryšium su individualia administracine byla gali būti tiriamas pagal bendrosios kompetencijos teismo arba administracinio teismo, jei jis pats neturi teisės nagrinėti atitinkamo norminio administracinio akto teisėtumą, kreipimąsi (Administracinių bylų teisenos įstatymo 112 str.). Jei tam tikro norminio administracinio akto teisėtumo tyrimas yra priskirtas individualią bylą nagrinėjančio administracinio teismo kompetencijai, toks teismas gali pats pradėti atitinkamą tyrimą (ABTĮ 111 str. 3 d.). Subjektų, turinčių teisę kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, sąrašas yra pateikiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo 110 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Ir tik įstatyme nurodytų subjektų prašymu gali būti pradedama norminio administracinio akto teisėtumo patikra.

Pažymėtina, kad net ir tais atvejais, kai asmuo kelia ginčą dėl konkrečių bendrojo plano sprendinių, nustatytų jo valdomo ir (ar) naudojamo žemės sklypo atžvilgiu, Vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, jog jei šie asmenys nepatenka į Administracinių bylų teisenos įstatymo 110 straipsnyje išvardintų subjektų sąrašą, t. y. jie negali kreiptis į administracinį teismą su prašymu panaikinti šį norminį aktą ar jo dalį. Pavyzdžiui, administracinėje byloje Nr. AS17–301/2007 teisėjų kolegija pripažino, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą dėl bendrojo plano dalies, kuria buvo pakeistas pareiškėjui priklausančio žemės sklypo naudojimo būdas, panaikinimo ir įpareigojimo organizuoti bendrojo plano dalies pakeitimo procedūrą, nes pareiškėjas nebuvo tinkamas subjektas paduoti prašymą ištirti (panaikinti) norminio administracinio akto teisėtumą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėjas turėtų teisę prašyti ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, jeigu teisme būtų nagrinėjama konkreti byla dėl jo teisių pažeidimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS17–301/2007; taip pat žr. 2007 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS5–324/07).

Tačiau skirtingai nei bendrasis ar detalusis planavimas, specialusis teritorijų planavimas pasižymi didele specialiojo teritorijų planavimo dokumentų įvairove. Ši įvairovė lemia, jog specialusis teritorijų planavimo dokumentas pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką gali būti priskiriamas arba prie norminių, arba prie individualių administracinių aktų. Vien faktas, jog konkretus teritorijų planavimo dokumentas yra priskirtinas prie specialiojo teritorijų planavimo dokumentų, neleidžia daryti išvados, jog jis yra norminio pobūdžio aktas. Tai, ar konkretus specialiojo teritorijų planavimo dokumentas yra norminio ar individualaus pobūdžio, gali būti sprendžiama tik konkrečiu atveju, atsižvelgiant į šio dokumento reguliavimo apimtį ir jo pobūdį bei kitus kriterijus.

Vienas iš aktualiausių teisinių momentų tikrinamoje administracinėje byloje ir buvo tai, ar LR kultūros ministro 2011 m. rugsėjo 28 d. įsakymas Nr. ĮV-605 „Dėl Lentvario dvaro sodybos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano patvirtinimo“, kuriuo patvirtintas Lentvario dvaro sodybos (unikalus kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini), buvęs kodas (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialusis planas – teritorijos ar apsaugos zonos ribų planas bei paveldotvarkos projektas, pagrįstai priskirtas norminiam administraciniam aktui, dėl ko apeliantas visiškai nesutinka.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo teismo sprendimo turinį, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismo išvada dėl apskųsto specialiojo plano priskyrimo norminio pobūdžio aktui yra motyvuota bei argumentuota – LR kultūros ministro 2011 m. rugsėjo 28 d. įsakymas Nr. ĮV-605 „Dėl Lentvario dvaro sodybos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano patvirtinimo“ nepatenka į individualaus akto definiciją. Vilniaus apygardos administracinis teismas įvardijo konkrečius net septynis aspektus, kodėl aptariamas teisės aktas negali būti individualaus administracinio pobūdžio ir su jais (aspektais), pastarųjų nebeatkartojant, visiškai sutiktina. Apeliacinio skundo argumentai priešingos išvados nesuponuoja.

Būtina pažymėti, jog ginčytu specialiuoju planu apibrėžti nustatymai yra programinio, nevienkartinio, privalomojo pobūdžio ir yra skirti individualiais požymiais neapibūdintų asmenų grupei (žemės darbų reglamentavimas, statinių ar įrenginių statyba, statinių aukštis, tūris, užstatymo tankis, transporto srautas, jų intensyvumas ir kt.). Visa tai leidžia patvirtinti, jog apskųstas specialusis planas - norminis teisės aktas (2006 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS15–55/2006; taip pat žr. 2005 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A4–195/2005;. 2005 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS5–335/2005; 2007 m. gruodžio 3 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I14–13/2007, Administracinė jurisprudencija Nr. 3(13), 2007, p. 8–24; 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146–88/2009).

Kaip jau buvo pirmiau minėta, norminio akto apskundimui yra nustatyta speciali tvarka. Visų pirma, įstatymų leidėjas apibrėžė asmenų ratą, turinčių teisę kreiptis į teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo patikrinimo. Į šį ratą, akivaizdu, pareiškėjas nepatenka (Administracinių bylų teisenos įstatymo 110 straipsnio 1-2 d.). Taigi aptariamo įsakymo teisėtumo patikrinimas buvo galimas tik pareiškėjui pasinaudojant Administracinių bylų teisenos įstatymo 111 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu reguliavimu, bet šia tvarka pareiškėjas (apeliantas) nepanoro pasinaudoti – tvirtino, kad skundžiamas įsakymas yra administracinis teisės aktas, nors ir buvo pateikęs atskirą reikalavimą dėl galimų teisių pažeidimo (pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 111 str. 1 d. esant šiai sąlygai suteikiama galimybė prašyti administracinio teismo ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą) - panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinio padalinio 2012 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. (12.14.V)-2V-173 „Dėl specialiųjų reikalavimų išdavimo“.

Buvo ir trečioji teisinė galimybė dėl įsakymo teisėtumo patikrinimo. Pats Vilniaus apygardos administracinis teismas, suabejojęs norminio administracinio akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje (o Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinio padalinio 2012 m. vasario 15 d. sprendimas Nr. (12.14.V)-2V-173 „Dėl specialiųjų reikalavimų išdavimo“ buvo paremtas ir LR kultūros ministro 2011 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. ĮV-605 „Dėl Lentvario dvaro sodybos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano patvirtinimo“, kaip norminiu teisės aktu), teisėtumu galėjo iškelti jo teisėtumo klausimą. Tačiau pirmosios instancijos teismui tokios abejonės nekilo. Jos nekyla ir Vyriausiajam administraciniam teismui. Įsakyme Nr. ĮV-605 patvirtintas Lentvario dvaro sodybos (unikalus kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini), buvęs kodas (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialusis planas – teritorijos ir apsaugos zonos ribų planas bei paveldotvarkos projektas (toliau – ir Planas), parengtas laikantis TPĮ ir kitų teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų bei nukreiptas į Lietuvos nekilnojamojo paveldo išsaugojimą, jo perdavimą ateities kartoms. Pareiškėjo siekis – statyba, aiškiai paneigtų šiuos tikslus, todėl nepaneigus įsakymo Nr. ĮV-605 (ar jo dalies), teisiškai neįmanomas ir Vilniaus teritorinio padalinio 2012 m. vasario 15 d. sprendimo Nr. (12.14.V)-2V-173 „Dėl specialiųjų reikalavimų išdavimo“ panaikinimas bei reikalavimas dėl įpareigojimo patenkinimo.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog pareiškėjas (apeliantas) dėl pastarųjų reikalavimų atmetimo apeliaciniame skunde net nepasisakė ir susikoncentravo tik į įsakymo priskirtinumą individualiam administraciniam teisės aktui, kas auksčiau buvo paneigta.

Dėl išdėstytų aplinkybių apeliacinis skundas pripažintinas nepagrįstu ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliktinas galioti.

Vadovaudamasi administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o P. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius