AS-261-997-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS261-997/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03351-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. spalio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. R. (M. R.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. R. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl aktų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. pareiškėjas M. R. (M. R.) (toliau – ir pareiškėjas) 2014 m. liepos 3 d. pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą, kuriame prašė panaikinti Valstybinės komisijos 1990 m. birželio 17 d. ir 1990 m. birželio 27 d. aktus, kurių pagrindu pagalbiniai pastatai, t. y. ūkinis pastatas (unikalus Nr. duomenys neskelbtini) ir garažas (unikalus Nr. duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), buvo pripažinti tinkamais naudoti.

II. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 10 d. nutartimi atsisakyta priimti pareiškėjo skundą.

Teismas nustatė, jog pareiškėjas ginčija 1990 m. priimtus aktus, tačiau nurodo, kad termino skundui paduoti nepraleido, nes apie skundžiamus aktus sužinojo tik 2014 m. birželio mėnesį, VĮ Registrų centro Vilniaus filialui kartu su 2014 m. birželio 4 d. raštu „Dėl dokumentų pateikimo“, adresuotu pareiškėjo atstovui advokatui Remigijui Rinkevičiui, pateikus patvirtintas Valstybinės komisijos 1990 m. birželio 17 d. ir 1990 m. birželio 27 d. aktų kopijas. Pareiškėjo nuomone, terminas skundui paduoti nagrinėjamu atveju skaičiuotinas nuo 2014 m. birželio 4 d., todėl terminas skundui paduoti nepraleistas. Iš pareiškėjo skundo nustatyta, kad, jo žiniomis, ginčijami statiniai pastatyti laikotarpiu nuo 1975 iki 1979 m. neturint statybą leidžiančio dokumento ir kaimynų sutikimo, tačiau minėti savavališkai pastatyti statiniai buvo pripažinti tinkamais naudoti ir įregistruoti viešame registre.

Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, antstolio Rimanto Vižainiškio 2011 m. rugsėjo 26 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą ir 2011 m. liepos 22 d. atspausdintą Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, iš kurio matyti, kad ginčo statiniai yra įregistruoti viešame registre, padarė išvadą, kad dar 2011 m. pareiškėjas žinojo (turėjo žinoti), kad ginčijami statiniai yra pripažinti tinkamais naudoti. Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo atstovas, 2014 m. gegužės 27 d. kreipdamasis į VĮ Registrų centro Vilniaus filialą su prašymu pateikti dokumentus, nurodė ginčijamų aktų priėmimo datas.

Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad skundas teismui pateiktas praleidus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą, tačiau skunde nėra suformuluotas prašymas atnaujinti praleistą terminą, todėl, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, skundą atsisakė priimti. Pareiškėjui išaiškintina, kad jis turi teisę Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka kreiptis dėl termino skundui pateikti atnaujinimo (ABTĮ 34 str.).

III. Pareiškėjas M. R. pateikė atskirąjį skundą (b. l. 31-33), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 10 d. nutartį ir priimti pareiškėjo skundą dėl Valstybinės komisijos 1990 m. birželio 17 d. ir 1990 m. birželio 27 d. aktų panaikinimo.

Nurodo, kad prašymo atnaujinti praleistą terminą nepateikė, nes buvo įsitikinęs, kad skundo padavimo termino nepraleido, kadangi apie skundžiamus aktus sužinojo tik 2014 m. birželio mėn. iš savo atstovo, kuris gavo skundžiamus aktus iš viešo registro. Teismo nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjo atstovas 2014 m. gegužės 27 d., kreipdamasis į VĮ Registrų centro filialą su prašymu pateikti dokumentus, nurodė skundžiamų aktų priėmimo datas, neleidžia daryti išvados, kad pareiškėjas tuo metu jau žinojo apie skundžiamus aktus, kadangi pareiškėjas jų net nebuvo matęs, dėl ko ir pateikė prašymą VĮ Registrų centrui. Skundžiamų aktų priėmimo datos žinojimas neleido pareiškėjui būti tikram, kad skundžiami aktai tikrai buvo priimti ir buvo priimti neteisėtai, nes pareiškėjui nebuvo aiškus ir žinomas šių dokumentų konkretus turinys. Be to, pareiškėjas net nebuvo tikras, ar tai tikrai yra tie dokumentai, dėl kurių teisėtumo jam kilo abejonių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, kadangi praleistas skundo padavimo terminas ir neprašoma jį atnaujinti (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje daug kartų akcentuota, jog Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011). Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai, inter alia, yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011; 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012). Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies taikymo prasme sprendimų, kurie neturėjo būti įteikti skundą teismui padavusiam asmeniui, apskundimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo asmens sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą dienos. Laikoma, kad asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas (žr., pvz., 2008 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-335/2008, 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-187/2012 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigia, jog apie skundžiamus Valstybinės komisijos 1990 m. birželio 17 d. ir 1990 m. birželio 27 d. aktus sužinojo 2014 m. birželio 4 d., gavęs iš VĮ Registrų centro Vilniaus filialo šių aktų kopijas. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip nustatė ir pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo atstovas, 2014 m. gegužės 27 d. kreipdamasis į VĮ Registrų centro Vilniaus filialą su prašymu pateikti skundžiamų aktų, kuriais statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), pripažinti tinkamais naudoti, kopijas, nurodė ne tik šių aktų priėmimo datas, bet ir tai, kad šie aktai galimai pažeidžia pareiškėjo teises, todėl ketinama kreiptis į teismą ginčijant statinių, esančių (duomenys neskelbtini), įregistravimo pagrindus. Taigi, iš to galima spręsti, kad pareiškėjo atstovas (taip pat ir pareiškėjas) jau kreipimosi į VĮ Registrų centro Vilniaus filialą metu žinojo ne tik skundžiamų aktų priėmimo datas, bet ir aktu nustatomas teises ir pareigas, t. y. kad statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), pripažinti tinkamais naudoti, o tai lemia, pareiškėjo nuomone, šių statinių statybą buvus savavališka.

Pačių skundžiamų aktų kopijų neturėjimas (negavimas) negali būti tapatinamas su nežinojimu apie skundžiamus aktus, kadangi ABTĮ bei teismų praktika sužinojimą apie skundžiamą aktą sieja su informacijos apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus prieinamumu ne tik tiesiogiai iš tokio akto teksto, tačiau ir kitokiais būdais. Be to, neturėjimas arba negalėjimas gauti skundžiamo akto kopijos neužkerta kelio ABTĮ nustatyta tvarka ir terminais paduoti skundą teismui (ABTĮ 23, 24, 33, 37, 68 str.)

Šiuo aspektu sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog dar 2011 m. pareiškėjas žinojo (turėjo žinoti), kad ginčijami statiniai yra pripažinti tinkamais naudoti, kadangi iš 2011 m. liepos 22 d. atspausdinto Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (b. l. 12-15) matyti, kad ginčo statiniai yra įregistruoti viešame registre. Todėl jau nuo 2011 m. pareiškėjas turėjo ir galėjo rinkti informaciją bei domėtis šių aktų įregistravimo viešajame registre pagrindais, tačiau skundą dėl skundžiamų aktų, kuriais statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), pripažinti tinkamais naudoti, panaikinimo teismui padavęs tik 2014 m. liepos 3 d., praleido ABTĮ 33 straipsnyje numatytą skundo padavimo terminą.

Atsižvelgiant į tai, kad teisė į teisminę gynybą nėra besąlyginė – ji privalo būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka (ABTĮ 5 str. 1 d.), todėl kai asmuo praleidžia įstatymu nustatytą terminą dėl savo laisva valia pasirinkto elgesio – aktyviai ar pasyviai dalyvauti savo pažeistų teisių gynimo procese – modelio, kyla įstatyme numatytos teisinės pasekmės – teismas atsisako priimti asmens, praleidusio įstatyme nustatytą terminą skundui paduoti, skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-187/2012), ką pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir padarė. Pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktą, termino praleidimo fakto konstatavimas ir prašymo atnaujinti terminą nebuvimas yra pakankamos sąlygos atsisakyti priimti teismui paduotą skundą (prašymą). Įstatymas neįpareigoja teismo papildomai siūlyti pareiškėjui pateikti prašymą dėl termino atnaujinimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-63/2012).

Atsižvelgus į tai, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, rėmėsi administracinių teismų praktika, suformuota analogiškose bylose, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Taigi, pareiškėjo atskirasis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo M. R. (M. R.) atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys