A-153-525/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-153-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03591-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 28

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas E. T. su skundu (b. l. 1-13), kurį patikslino (b. l. 99-121), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 62 752,90 Lt žalos atlyginimo;

2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės E. T. naudai 1 210 Lt bylinėjimosi išlaidų;

3) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 pakeitimo ir papildymo įstatymo (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) 6 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui.

Paaiškino, kad leidimą plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus (toliau – Leidimas plėtrai) gavo laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., t. y. kai galiojo 1,44 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifas elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW ir 1,80 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifas elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, integruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW.

Pakeitimo įstatymu pakeista Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir Įstatymas, AIEĮ) bei poįstatyminių teisės aktų koncepcija, įtvirtintas naujas principas, pagal kurį fiksuotas tarifas nustatomas ne tas, kuris galiojo išduodant Leidimą plėtrai, o tas, kuris galios leidimo gaminti elektros energiją (toliau – ir Leidimas gaminti) išdavimo dieną. Ankstesniu Įstatymo (redakcija iki 2013 m. sausio 31 d.) reguliavimu elektros energijos supirkimo tarifo nustatymo momentas buvo siejamas su Leidimo plėtrai išdavimo momentu, kadangi tik žinojęs garantuojamą supirkimo tarifą galėjo vertinti savo būsimas investicijas, kreiptis į bankus bei kitas finansines institucijas dėl energetikos projektų finansavimo.

Atitinkamai nuo Leidimo plėtrai gavimo momento energetikos projektą įgyvendinantis pareiškėjas, žinojęs būsimą fiksuotą tarifą, atliko didžiąją dalį investicijų (įsigijo energetikos objektą sudarančią įrangą, įsigijo žemės sklypą, kuriame ketino statyti saulės elektrinę, vykdė saulės elektrinės statybos darbus ir kt.). Pakeitus fiksuoto tarifo nustatymo tvarką taip, kad fiksuoti tarifai taikomi ne tie, kurie galiojo išduodant Leidimą plėtrai, o tie, kurie galios Leidimo gamybai išdavimo momentu, pareiškėjo teisinė padėtis buvo suvaržyta.

Jis dėl teises pabloginančio teisinio reglamentavimo buvo priverstas pagamintą elektros energiją pardavinėti ne išduodant Leidimą plėtrai galiojusiu tarifu, o išduodant Leidimą gaminti galiojusiu tarifu, todėl šiuo metu ir ateinančius 12 metų turės pardavinėti pagamintą elektros energiją mažesniu tarifu, nei kad buvo nustatyta Įstatyme (reakcija iki 2013 m. sausio 31 d.). Atsakovas Pakeitimo įstatymu pažeidė Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalis, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ir dėl šių pažeidimų pareiškėjas patyrė atitinkamo dydžio žalą, o atsakovui atitinkamai kilo Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatyta civilinė atsakomybė.

Vertino, kad priimant Pakeitimo įstatymą buvo pažeistas įstatymų negaliojimo atgal (lex retro non agit) principas, atsakovas atliko neteisėtus ir antikonstitucinius veiksmus. Pakeitimo įstatymas pažeidžia visus teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principo elementus, nes:

1) valstybė priimdama Pakeitimo įstatymą panaikina Leidimu plėtrai pareiškėjo turėtas teises, įgytas pagal Įstatymą (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.);

2) Pakeitimo įstatymas iš esmės taikomas atgal;

3) pareiškėjas, gavęs Leidimą plėtrai iki 2013 m. sausio 31 d., pagrįstai galėjo tikėtis, kad bus taikomas fiksuotas tarifas, galiojęs Leidimo plėtrai išdavimo momentu, dėl to jis patyrė žalą. Priimant Pakeitimo įstatymą buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas, nes pareiškėjas, įgyvendindamas savo teises ir pareigas, suteiktas teisės aktais, negalėjo ir neturėjo pareigos numatyti, kad, pradėjus įgyvendinti Įstatyme (redakcija iki 2013 m. sausio 31 d.) nustatytas teises ir pareigas, įstatymų leidėjas pablogins Įstatymo (redakcija iki 2013 m. sausio 31 d.) suteiktas teises ir pažeis teisėtus interesus.

Be to, įstatymų leidėjo priimti skuboti sprendimai dėl Pakeitimo įstatymo sukėlė teisinį neapibrėžtumą tiek pareiškėjui, tiek kitiems elektros energijos gamintojams, kadangi Pakeitimo įstatymu energetikos projekto įgyvendintojai – pareiškėjas bei jo finansuotojai – sužinojo, kad projekto investicinė grąža bus ne tokia, kokia buvo nustatyta Įstatyme (redakcija iki 2013 m. sausio 31 d.). Pareiškėjas tik po Pakeitimo įstatymo sužinojo, kad jo įgyvendinamų projektų finansinis naudingumas ir finansinė grąža bus gerokai mažesnė, kadangi visi jo apskaičiavimai, atlikti galiojant Įstatymui (redakcija 2013 m. vasario 1 d.), dėl projektų finansinės grąžos po Pakeitimo įstatymo tapo neaktualūs ir neteisingi.

Pažymėjo, kad 2013 m. sausio 14 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 23 „Dėl Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13. 14, 16, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo, Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 16 straipsnio pakeitimo įstatymo projektų pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui“ nutarta prašyti Lietuvos Respublikos Seimo Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą Nr. 13-64-01 (toliau – Projektas) svarstyti ypatingos skubos tvarka.

Taip buvo neįvertintas Projekto teisinis, ekonominis ir socialinis poveikis, be to, jis buvo nesuderintas su kitomis valstybės institucijomis ir visuomene. Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės teisėkūros taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1244, 13, 16 punktais, Projektas turėjo būti suderintas su Lietuvos Respublikos finansų ministerija, Lietuvos Respublikos ūkio ministerija, Europos teisės departamentu prie Teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba.

Projektas nebuvo paskelbtas viešai susipažinti iki pat 2013 m. sausio 7 d. teikimo Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Rengiant Projektą konsultacijos su visuomene nevyko. Energetikos ministerija, rengdama Projektą, taip pat neatliko numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo, vadovaudamasi Sprendimų projektų poveikio vertinimo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 276. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte pateikti paaiškinimai yra abstraktūs ir paviršutiniški, stokojantys esminių siūlomų teisės normų teisinio, ekonominių ir socialinio vertinimo elementų.

Priėmus Pakeitimo įstatymą pareiškėjas yra ir bus priverstas parduoti pagamintą elektros energiją ne Leidimo plėtrai išdavimo metu galiojusiu (1,44 Lt/kWh (be PVM)), o Leidimo gaminti išdavimo metu galiojusiu (0,69 Lt/kWh (be PVM)) fiksuotu elektros energijos supirkimo tarifu. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas yra įrengęs vieną saulės elektrinę, kurios galingumas yra 29,28 kW, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jis patirs nuostolių, todėl šiuo atveju yra priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir jo patirtų nuostolių.

Atsižvelgdamas į tai, kad asmenims, Leidimus plėtrai gavusiems iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos, fiksuoti tarifai jau buvo nustatyti pagal principą, galiojusį iki Pakeitimo įstatymo (Įstatymo redakcija iki 2013 m. sausio 31 d. – „peržiūrėti fiksuoti / tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos“), teigė, kad Pakeitimo įstatymo 6 straipsnio dalis, kurioje nustatyta, kad „peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energija išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos“, prieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims, konstitucinės teisinės valstybės ir kitiems konstituciniams principams tiek, kiek Pakeitimo įstatymo 6 straipsnyje įtvirtintas fiksuotų tarifų dydžių nustatymo principas reguliuoja teisinius santykius, įvykusius iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – ir Ministerija) , atsiliepimuose (b. l. 49–52, 129–135) su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjas, pradėdamas veiklą energetikos sektoriuje ir gavęs leidimą, sutiko su leidimu reglamentuojamomis veiklos sąlygomis, t. y. ir su tuo, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Pareiškėjui išduotame leidime gaminti elektros energiją nurodyta, kad leidimu reguliuojamos veiklos sąlygos – vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas sąlygas. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Įstatymų leidėjas turi diskreciją imtis būtinų priemonių, kurios padėtų užtikrinti viešojo intereso apsaugą ir išvengti elektros energijos kainų didėjimo. Šią diskreciją objektyviai lemia tai, kad po Įstatymo įsigaliojimo atsinaujinančios energetikos plėtra tapo nedarni: vienintelė plačiai plėtojama technologija šiuo laikotarpiu – saulės šviesos energijos elektrinės. Nors Lietuvos Respublikoje teisiniu reglamentavimu įstatymų leidėjui nėra tiesiogiai suteikta (tačiau nėra ir tiesiogiai uždrausta) teisė leisti retroaktyvius (grįžtamąją galią turinčius) teisės aktus, tiek teisės teorijoje, tiek ir praktikoje ji pripažįstama.

Reikalavimas, kad įstatymas neturėtų grįžtamosios galios, nėra absoliutus. Ribojimai galimi tais atvejais, kai kitu teisės principu saugomos vertybės įgyja prioritetą lex retro non agit atžvilgiu. Konkuruojant keliems teisės principams, taigi ir sveriant kelis teisinius gėrius, svarbu nepamiršti, kad vieno iš jų ribojimas turi būti proporcingas kito svarbai. Pareiškėjas, dar prieš gaudamas Leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir būdamas apdairus rinkos dalyvis, galėjo tikėtis teisinio reguliavimo pasikeitimų, todėl šiuo atveju negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu.

Byloje nėra pateikta duomenų, patvirtinančių prašomos atlyginti turtinės žalos dydį ir faktą, t. y. objektyviais faktiniais duomenimis pagrįstų skaičiavimų apie prašomos atlyginti turtinės žalos dydį, duomenų apie saulės elektrinėje, kuriai išduotas leidimas gaminti elektros energiją, pagamintą, parduotą elektros energiją. Leidimą gaminti elektros energiją Ministerija išdavė remdamasi jo išdavimo metu galiojančiu teisiniu reguliavimu, veikė pagal savo kompetenciją, todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti jos neteisėtus veiksmus ar neveikimą pareiškėjo atžvilgiu.

Nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtino elemento, neteisėtų veiksmų, negali kilti civilinė atsakomybė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 4 d. sprendimu (b. l. 152-158) pareiškėjo E. T. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Energetikos ministerija 2013 m. kovo 21 d. pareiškėjui išdavė leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-6966 (leidimas laikomas išduotu nuo 2012 m. lapkričio 8 d.), o 2013 m. kovo 29 d. – išduotas leidimas gaminti elektros energiją (b. l. 17).

Teismas nurodė, jog šioje byloje svarbu, kad pareiškėjas buvo vienas iš subjektų, kuriems taikomos atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo skatinimo priemonės. Į skatinimo priemonių sąrašą pateko ir fiksuoto tarifo taikymas bei energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių supirkimas (Įstatymo 3 str. 2 d. 1, 2 p.). Nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, pasikeitė fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas. Iki 2013 m. vasario 1 d. galiojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą siejo su leidimo plėtoti elektros energijos gamybą išdavimo šiam subjektui diena (Įstatymo 20 str. 7 d. (2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcija). Būtent galiojant tokiam reguliavimui pareiškėjui buvo išduotas Leidimas plėsti pajėgumus. O nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą susiejo su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo šiam subjektui diena (Įstatymo 20 str. 6 d. (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija). Taigi pareiškėjas leidimą gaminti elektros energiją gavo jau galiojant naujajam teisiniam reglamentavimui.

Įstatymų leidėjas ūkio subjektams, kurie leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo galiojant ankstesniam teisiniam reguliavimui (AIEĮ 20 str. 7 d. (2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcijai), jokių išimčių dėl naujo teisinio reguliavimo taikymo, išleisdamas Pakeitimo įstatymą ir Įgyvendinimo įstatymą, neįtvirtino. Taigi naujasis fiksuoto tarifo nustatymo momentas (AIEĮ 20 str. 6 d.) buvo taikomas net ir tiems ūkio subjektams, kurie leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo iki 2013 m. vasario 1 d.

Vertinta, jog pareiškėjas ginčą dėl žalos iš esmės kelia dėl to, kad naujasis teisinis reguliavimas bei Leidime įtvirtinta ginčijama nuostata suponuoja mažesnių elektros energijos supirkimo tarifų, nei jis tikėjosi, pradėdamas vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje, taikymą. Pareiškėjas teigia, kad atsakovo veiksmai sudarė prielaidas paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą.

Kaip nuosekliai pažymima Konstitucinio Teismo doktrinoje, teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas yra neatsiejami teisinės valstybės principo elementai. Šių principų paskirtis – laiduoti asmens pasitikėjimą savo valstybe ir teise. Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Šie teisiniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius.

Jie siejasi su visų valstybės institucijų pareiga vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Įstatymais nustačius asmenims tam tikrą teisę, tos teisės suteikimo pagrindus, sąlygas ir tvarką, valstybei kyla pareiga santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų. Šie principai taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos.

Be to, pagal šiuos principus teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų bei normų, būtina laikytis principo lex retro non agit, teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių (šiais aspektais žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. balandžio 23 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. sausio 24 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2007 m. liepos 5 d., 2008 m. vasario 20 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2011 m. gruodžio 22 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimus;

Konstitucinio Teismo 2010 m. liepos 2 d. sprendimą). Pagal principą lex retro non agit teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignor retro agit). Nei įstatymu, nei poįstatyminiais aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris įsiterptų į jau pasibaigusius teisinius santykius. Toks reguliavimas, kuris galėtų pakeisti teisės normas, kai reguliuojami santykiai jau yra užbaigti, sudarytų prielaidas paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą (žr.

Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 29 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimus). Įstatymų leidėjas, jau priimdamas pirminės redakcijos Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą, akcentavo, kad šiuo įstatymu siekia užtikrinti palankesnes sąlygas subjektams pradėti ir plėtoti ūkinę veiklą (gaminti energiją iš atsinaujinančių išteklių, imtis iniciatyvos plėsti esamus pajėgumus, projektuoti ir statyti naujas jėgaines ir pan.); remti privačias investicijas į atsinaujinančių energijos išteklių eksploatavimą; skatinti smulkaus verslo plėtrą atsinaujinančių energijos išteklių energetikos srityje, namų ūkių siekius statyti elektrines ir naudoti energiją, pagamintą iš atsinaujinančių energijos išteklių.

Šie deklaruoti tikslai buvo įgyvendinti Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme įtvirtinus tokias skatinimo priemones kaip fiksuotas tarifas bei energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių supirkimas, itin aktualias elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW.

Elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, superkama už nustatytą fiksuotą tarifą vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis (AIEĮ 20 str. 1 d. (2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcija). Šis tarifas taikomas 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos (žr. AIEĮ 20 str. 8 d. (2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcija). Fiksuotus tarifus nustato ir peržiūri Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – ir Komisija).

Peržiūrėti fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos (AIEĮ 20 str. 7 d. (2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcija). Gamintojas – tai asmuo, eksploatuojantis atsinaujinančių išteklių energijos gamybos įrenginį, turintis atitinkamą leidimą verstis šia veikla arba ketinantis plėtoti energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių gamybą (AIEĮ 2 str. 25 d.).

Pagal AIEĮ redakciją, galiojusią iki 2013 m. vasario 1 d., tik tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos, buvo galima taikyti peržiūrėtus tarifus. Vadinasi, iki 2013 m. vasario 1 d. gamintojai, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas iki šių tarifų pakeitimo dienos, galėjo pagrįstai tikėtis ir įgijo teisę reikalauti, kad jei per protingą terminą pradės gaminti elektros energiją (įgyvendinę gautą leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir gavę leidimą gaminti elektros energiją), peržiūrėti (nauji) tarifai jiems nebus taikomi, o bus taikomi minėto leidimo plėtoti elektros energijos pajėgumus išdavimo metu galioję tarifai.

Toks reguliavimas, be kita ko, leido ir garantavo gamintojams, gavusiems leidimą plėtoti pajėgumus, jį įgyvendinti, atliekant atitinkamas investicijas į elektrinės statybą, nesibaiminant, kad dėl vėlesnių teisinio reguliavimo pakeitimų (pvz., tarifų pakeitimo) jų pradėtos ir jau atliktos investicijos faktiškai neatsipirks ir jie patirs didelių nuostolių. Pirmiau aptartą teisę bei teisėtą lūkestį į jos įgyvendinimą įgijo ir pareiškėjas, kadangi bylos duomenys patvirtina, jog jis minėtas sąlygas išpildė. Ši pareiškėjo teisė sietina su jo nuosavybės teise, nes bylos duomenys akivaizdžiai rodo, kad, gavęs leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, pareiškėjas atliko investicijas ir sukūrė nuosavybės teisės objektą, iš kurio naudojimo tikėjosi gauti atitinkamų iš anksto įstatymo garantuotų pajamų (Konstitucijos 23 str.;

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 prot. 1 str.). Vadinasi, minėtos teisės turtiniai aspektai gali būti ginami pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį.

Pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves galima, jei yra laikomasi šių sąlygų – tai daroma įstatymu, ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus, ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai). Byloje analizuojamas ribojimas pagrįstas teisėtu tikslu – viešuoju interesu, konstitucine vertybe apsaugoti (ginti) vartotojų teises ir teisėtus interesus (Konstitucijos 46 str. 5 d.).

Teismas nurodė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 konstatavo, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucijos 46 str. 3 d.). Ūkinės veiklos reguliavimas priskirtinas plačiai įstatymų leidėjo diskrecijai (veikimo laisvei). Bendros tautos gerovės turinys ir atitinkamai ją užtikrinantis valstybinis reguliavimas, atsižvelgiant į ekonomikos ir socialinio gyvenimo įvairovę bei dinamiškumą, negali būti visą laiką vienodas, jis gali kisti.

Reguliuojant ūkinę veiklą, taip pat būtina laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principų. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių.

Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą. Šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste svarbu, kad skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo visiškai panaikintas. Nustatytas fiksuotas tarifas taikomas dvylikos metų laikotarpiu (Įstatymo 20 str. 6, 7 d.). Byloje taip pat nėra duomenų ir pareiškėjas nenurodė, kad jo pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio jis siekė įgydamas leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos.

Taigi nėra jokių konkrečių duomenų, kurie leistų daryti akivaizdžią išvadą, kad buvo paneigta pareiškėjo, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia Įstatymo redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas. Teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalį ir kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Pažymėta ir tai, kad Įstatymo 20 straipsnio 6 dalis (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) pareiškėjui faktiškai pradėta taikyti tik gavus leidimą gaminti elektros energiją. Leidimą pareiškėjas gavo jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad minėta norma veikia retrospektyviai.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo priteisti iš Lietuvos valstybės 62 752,90 Lt nuostolių, kuriuos patyrė dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, teismas pirmiausia pažymėjo, jog turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas įstatymo siejamas su jos atsiradimu dėl neteisėtų institucijos bei jos tarnautojų veiksmų ar neveikimo viešojo administravimo srityje. Ji atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nustatyta tvarka.

Remdamasis CK 6.263 straipsnio 1 dalimi, CK 6.271 straipsniu, šių nuostatų aiškinimu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis administracinėse bylose Nr. A5-665/2005; Nr. A17-499/2007), teismas priėjo prie išvados, kad nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog nurodytoje situacijoje atsakovų institucijos neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Kartu konstatuota, kad pagrindas atlyginti pareiškėjo nurodytą turtinę žalą atsakovams neatsirado.

Konstatavus, kad valdžios institucijų neteisėti veiksmai nenustatyti (nėra atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos), nėra teisinio pagrindo priteisti žalos atlyginimą. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjo skundas atmetė kaip nepagrįstą.

Remiantis ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas netenkinamas, konstatuota, jog nėra pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III. Pareiškėjas E. T. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 161-171), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo E. T. skundą tenkinti: 1. priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Energetikos ministerijos, 62 752,90 Lt žalos atlyginimo; 2. priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Energetikos ministerijos, visas bylinėjimosi išlaidas.

Taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Pakeitimo įstatymo 6 straipsnis, tiek, kiek jis įtvirtino naują fiksuotų elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių tarifų dydžių nustatymo principą, atitinka Konstituciją.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:

1) Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, viršijo administracinių teismų kompetenciją, prisiėmė išimtinius Konstitucinio Teismo įgaliojimus. Jis neturi įgaliojimų vertinti šios bylos reikalavimo pagrindą sudarančių (Seimo veiksmų priimant Pakeitimo įstatymą) aplinkybių, tačiau atliko Seimo veiksmų priimant Pakeitimo įstatymą atitikimo Konstitucijai aplinkybių vertinimą ir kvalifikavimą, apibendrino konstitucinio proporcingumo principo įgyvendinimo priimant Pakeitimo įstatymą sąlygas, nustatė Konstitucijoje įtvirtintų, ir net, kaip pats pripažino, šioje byloje konkuruojančių, vertybių pusiausvyros tašką, įvertino AIEĮ siektų tikslų apimtį Konstitucijoje įtvirtintų vertybių sistemoje ir konstatavo, jog minėtas įstatymo tikslas yra išskirtinis, viršijantis tai, kas būtina šiam tikslui pasiekti (kas yra ne kas kita, kaip įstatymų turinio vertinimas materialinės teisės požiūriu) ir, svarbiausia, konstatavo, jog „valdžios institucijų neteisėti veiksmai nenustatyti“.

2) Nesustabdydamas bylos nagrinėjimo ir nesikreipdamas į Konstitucinį Teismą, pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį. Teismas netinkamai aiškino pastarąją ABTĮ nuostatą, dėl ko ne tik nepagrįstai atsisakė, bet ir neįvykdė pareigos kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti byloje taikytinų teisės aktų nuostatų konstitucingumo. Akcentuoja, jog apeliacijos objektas – ne teismo nuomonė dėl byloje taikytinos teisės nuostatų konstitucingumo, bet teismo pareigos nesilaikymas egzistuojant ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje nurodytai sąlygai – kai byloje konstatuojamas teisinis pagrindas, kad byloje taikytina teisė galimai prieštarauja Konstitucijai. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas į Konstitucinį Teismą kreiptis privalo.

3) Teismas netinkamai vertino pareiškėją ir valstybę siejančius teisinius santykius bei teisinio reguliavimo įtaką šių santykių turiniui. Pareiškėją ir valstybę sieja trijų rūšių teisiniai santykiai, t. y. susiję su Leidimo plėtrai išdavimu; su fiksuoto tarifo nustatymu ir su Leidimo gamybai išdavimu. Nepaisant to, jog Leidimą gamybai pareiškėjas gavo įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, Leidimo gamybai išdavimo juridinis faktas pakeitė su Fiksuotu tarifu susijusius ir šiai dienai galiojančius turtinio pobūdžio teisinius santykius, valstybę ir pareiškėją siejančius Leidimo plėtrai išdavimo pagrindu. Teismo išvada, kad leidimą pareiškėjas gavo jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, todėl nėra pagrindo teigti, kad minėta norma veikia retrospektyviai, nepagrįsta. Teismas nevertino pareiškėjo šiuo aspektu išdėstytų argumentų ir dėl jų nepasisakė. Teismas neteisingai aiškino teisinių santykių, susijusių su Leidimo gaminti išdavimu, pobūdį ir neįvertino, jog su Leidimo gaminti išdavimu susiformavo ne tik administracinis, bet ir turtinis teisinis santykis, nustatantis pareiškėjo ir valstybės teisinius santykius dėl elektros energijos supirkimo, kuris jau buvo susiformavęs Leidimo plėtrai išdavimo pagrindu. Prieidamas minėtą išvadą, teismas nevertino Pakeitimo įstatymo pasekmių pareiškėjo teisių įgyvendinimo atžvilgiu. Be to, Konstitucinis Teismas yra ne kartą pabrėžęs, jog pagal principą lex retro non agit teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignor retro agit). Teismas neįvertino, kaip pareiškėjo padėtis buvo palengvinta Pakeitimo įstatymu.

4) Teismas nurodė, kad AIEĮ siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės, tačiau nemotyvavo, kodėl pareiškėjo atžvilgiu numatytas atsinaujinančiu išteklių naudojimo skatinimas įgyvendintas viršijant tai, kas buvo būtina šiam tikslui pasiekti, nesuderinamas su asmens ir visuomenės interesais, pažeidžia bendros tautos gerovę. Bylos ginčo objektas yra ne tai, ar elektros energijos kaina vartotojams kyla, o tai, ar ta kaina nėra per didelė. Atsakovui nepateikus, o teismui nenustačius jokių įrodymų, pagrindžiančių nepagrįstos naštos elektros energijos vartotojams mokėti už VIAP, nėra objektyvių galimybių prieiti prie išvados, jog Pakeitimo įstatymą apribojant pareiškėjo įgytas teises buvo būtina priimti dėl elektros energijos kainų jos vartotojams nepagrįsto (ženklaus) didėjimo, tuo pačiu dėl viešo intereso gynimo poreikio.

5) Kadangi apeliacinės instancijos teismo sprendimas negalės būti skundžiamas teismine tvarka, apeliacinės instancijos teismui privalu kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl prejudicinio sprendimo. Remiasi 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/28/EB „Dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičiančia bei vėliau panaikinančia Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB“ (toliau – ir Direktyva) preambulės 25 ir 44 dalimis, 2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/77/EB „Dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje“ (toliau – ir Skatinimo direktyva) preambulės 14 dalimi, 4 straipsnio 2 dalimi. Teigia, kad Seimas, priimdamas pareiškėjo atžvilgiu galiojantį Pakeitimo įstatymą, neatsižvelgė į oficialią Europos Sąjungos teisėkūrą; Pakeitimo įstatymas prieštarauja Europos Sąjungos teisei; Pakeitimo įstatymu Lietuvos Respublika netinkamai įgyvendina prisiimtus įsipareigojimus Europos Sąjungai; Pakeitimo įstatymo nuostatų priėmimų ir galiojimu pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeisti pagrindiniai Europos Sąjungos deklaruojami siekiai atsinaujinančių energijos išteklių sektoriuje; Pakeitimo įstatymas panaikino ilgalaikio stabilumo verslo bendruomenei garantą, nors toks siekis yra aiškiai bei nedviprasmiškai įtvirtinamas visos Europos Sąjungos lygmeniu; Pakeitimo įstatymu priėmimu ir galiojimu pareiškėjo atžvilgiu pažeidžiamas Europos Sąjungos teisės viršenybės principas.

Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 175-182) prašo skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti.

Atsiliepime pateikia šiuos nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

1) Teismas pagrįstai konstatavo, kad sprendžiant viešosios atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Remiasi AIEĮ 1 straipsnio 1 dalimi, AIEĮ (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 straipsnio 3 dalies 2 punktu. Informuoja, kad 2012 m. Ministerijai buvo pateikta apie 16 tūkstančių prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines.

Susidarė situacija kuomet galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia artėjo prie 500 MW, tokiu būdu viršijant suminę įrengtąją galią, nustatytą AIEĮ (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte, apie 50 kartų. Tai galėjo sąlygoti papildomą kasmetinį VIAP lėšų poreikį, viršijantį 400 mln. Lt. per metus, kuris būtų surenkamas iš kitų elektros energijos vartotojų. Įstatymų leidėjas AIEĮ nustatydamas tikslą įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW, neturėjo galimybės įvertinti, numatyti, kad per kelis mėnesius gali būti pateikta tiek prašymų bei kad tai turės tokią įtaką įrengtajai suminei galiai, sukels tokią grėsmę galimybei užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą.

Jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems išduoti leidimai arba pateikti prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant Komisijos nustatytu tarifu, ženkliai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams. Tai darytų poveikį ne tik fiziniams asmenims, vartojantiems elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, bet ir įmonėms, kurių gaminamos produkcijos bei teikiamų paslaugų kainai, taigi ir konkurencingumui, didžiulę įtaką turi elektros energijos kaina. Akivaizdu, kad taip (nustatant elektros energijos vartotojams nepagrįstą naštą mokėti už VIAP), būtų pažeisti teisingumo, protingumo principai.

Pagal Konstituciją, Seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, ir Vyriausybė, kaip vykdomosios valdžios institucija, turi labai plačią diskreciją formuoti ir vykdyti valstybės ekonominę politiką (kiekvienas pagal savo kompetenciją) ir teisės aktais atitinkamai reguliuoti ūkinę veiklą. Seimas privalėdamas vykdyti valstybinio rinkos reguliavimo funkcijas, siekiant apsaugoti vartotojus turėjo imtis teisinių rinkos reguliavimo priemonių – t. y. priimti įstatymo pakeitimus.

2) Fiksuoti tarifai nustatomi vadovaujantis Komisijos 2011 m liepos 29 d. nutarimu Nr. 03-233 (su vėlesniais pakeitimais) patvirtinta Elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo metodika. Šios metodikos 9 punktas nustato, kad Komisija nustato supirkimo tarifą, maksimalų tarifą, užtikrinantį skatinimo laikotarpiu elektros energijos jėgainės būsimųjų pinigų srautų grynąją dabartinę vertę (NPV), lygią nuliui, t. y. diskontuoto neigiamo pinigų srauto (investicijų ir būsimų pinigų išlaidų grynosios dabartinės vertės) atitikimą diskontuotam teigiamam pinigų srautui (būsimų piniginių pajamų grynajai dabartinei vertei). Ši nuostata įpareigoja nustatyti supirkimo tarifą tokio dydžio, kuris suteiktų galimybę gauti pelną tik pasibaigus skatinimo laikotarpiui, tai yra po 12 metų nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos.

3) Pareiškėjo argumentai dėl teisinio reguliavimo ir iš to kilusių pasekmių, priėmus Pakeitimo įstatymą, Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymą yra panašūs į tuos, dėl kurių pasisakyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, todėl šioje byloje taikytinas minėtoje nutartyje suformuotas precedentas. Nagrinėjamoje byloje, kaip ir minėtoje jau išnagrinėtoje byloje, nustatytų aplinkybių kontekste svarbu, jog skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo visiškai panaikintas. Byloje taip pat nėra duomenų ir pareiškėjas neakcentavo, kad jo pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio jis siekė įgydamas leidimą plėtoti elektros energijos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos.

4) Pasisakydamas dėl žalos atlyginimo nurodė, kad pareiškėjas laisva valia, su AB „Lesto“ sudarė elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį (toliau – ir Sutartis), tačiau taip pat savo skunde prašo priteisti iš Lietuvos Respublikos valstybės žalos atlyginimą. Pareiškėjas ginčija saulės jėgainių gaminamos elektros energijos supirkimui taikomą kainą įtvirtintą Sutartyje, tačiau byloje nėra informacijos apie pareiškėjų pateiktą ieškinį dėl Sutarties sąlygų. Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį, teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Taip pat nurodo, kad nors asmuo įgyja teisę išieškoti įstatymų leidėjo padarytą žalą, patirtą dėl priimto neteisėto įstatymo, nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, kad Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, atliko neteisėtus veiksmus, neįrodė, kad jo negautos pajamos yra realios, o ne tikėtinos, kad teisinės valstybės, proporcingumo principai šiuo atveju pažeisti. Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą veikė savo kompetencijos ribose (Konstitucijos 46 str. 3 d. 5 d.), todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti jo neteisėtus veiksmus ar neveikimą pareiškėjo atžvilgiu. Nesant neteisėtų veiksmų, negali kilti civilinė atsakomybė. Pastebi, jog ESTT atmeta ieškinius dėl žalos atlyginimo, pareikštus dėl ekonominės politikos sprendimų.

5) Dėl kreipimosi į ESTT, remdamasis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 1 dalimi, pažymi, kad jam nekyla klausimas dėl Direktyvos nuostatų aiškumo ir galiojimo, apeliantas taip pat nenurodo jam, dėl turinio ar dėl galiojimo, nesuprantamų Direktyvos nuostatų. Taip pat informuoja, kad 2012 m. visa atsinaujinančių išteklių energijos dalis sudarė 21,72 procentus, taip beveik priartėjant prie nustatyto tikslo 23 proc., todėl atsakovui nėra įžiūrimas Pakeitimo įstatymo neatitikimas Direktyvai. Apeliantas, be hipotetinių prielaidų, tokio neatitikimo įrodymų taip pat nepateikia. Apelianto cituojama Skatinimo direktyva 2012 m. sausio 1 d. buvo panaikinta. Taip pat atkreipia dėmesį į ESTT bylas Nr. C-310/04, C-241/07, jose pateiktą teisės aiškinimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl žalos, kurios atsiradimą pareiškėjas sieja su įstatymo leidėjo veiksmais pakeičiant elektros energijos pardavimo sąlygas ir šias sąlygas pritaikant pareiškėjui, priteisimo.

Žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą reguliuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis, kurio pirmoji dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas. Terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 2- 4 dalys).

Kaip minėta, dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis), taigi aptariamoje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės civilinė atsakomybė. Tai reiškia, kad valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo).

CK 6.249 straipsnio 1 dalis numato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Remiantis Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas, siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi konstatavus atsakovo neteisėtus veiksmus, pareiškėjui turėtų būti kompensuota realiai patirta žala, kuri yra priežastiniame ryšyje su atsakovo neteisėtais veiksmais.

CK 6.247 straipsnyje numatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Pažymėtina, kad žalos atsiradimo dėl valstybės institucijų ir/ar jų darbuotojų neteisėtų veiksmų fakto bei priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytos žalos ir valdžios institucijos neteisėtų veiksmų įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, kuris kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo, t. y. pareiškėjui (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2011 m. kovo 30 d. Nr. A444-669/2011;2013 m. lapkričio 4 d. Nr. A520-1673/2013; 2011 m. lapkričio 21 d. Nr. A525-3063/2011 ir kt.).

Pareiškėjas žalą kildina iš Seimo nustatyto teisinio reguliavimo, t. y. priimto Pakeitimo įstatymo, kurį įgyvendinant pareiškėjas, jo teigimu, prarado jam teisėtai priklausančias pajamas.

Nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojus Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui, pasikeitė fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas. Iki 2013 m. vasario 1 d. galiojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą siejo su leidimo plėtoti elektros energijos gamybą išdavimo šiam subjektui diena (žr. AIEĮ 20 str. 7 d. (2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcija). Būtent galiojant tokiam reguliavimui pareiškėjui buvo išduotas Leidimas plėsti pajėgumus. Tuo tarpu nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą susiejo su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo šiam subjektui diena (žr. AIEĮ 20 str. 6 d. (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija). Taigi, įsigaliojus minėtiems Įstatymo pakeitimams, leidimo plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išdavimas apskritai nustojo būti ta faktine aplinkybe, kuri lemia atitinkamo fiksuoto elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių tarifo taikymą. Pažymėtina, kad sąlygos vystyti saulės elektrinių projektus pasikeitė visiems asmenims, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nespėjo įrengti saulės jėgainių ir gauti leidimus gaminti elektros energiją.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams. Įstatymas yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Seimo statuto nustatyta tvarka išleistas pirminis teisinis aktas, išreiškiantis įstatymo leidėjo valią ir turintis aukščiausiąją teisinę galią. Ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams sprendžia Konstitucinis Teismas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 str. 1 d.). Todėl įstatymas gali būti pakeistas arba jo galiojimas gali būti panaikintas ne kitaip, kaip išleidus kitą įstatymą arba Konstituciniam Teismui pripažinus jį prieštaraujančiu Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimas). Tik Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui konstatavus, kad konkretus byloje taikytinas įstatymas prieštarauja Konstitucijai, galėtų būti sprendžiama dėl valstybės pareigos atlyginti žalą, kurią asmuo patyrė dėl įstatymu nustatyto Konstitucijai prieštaraujančio teisinių santykių reglamentavimo.

Pareiškėjas taip pat teigia, jog priimant Pakeitimo įstatymą, buvo pažeista teisėkūros procedūra. Mano, jog Pakeitimo įstatymo projektas parengtas ir pateiktas Lietuvos Respublikos Vyriausybei pažeidžiant teisėkūros reikalavimus.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucinis Teismas, 1993 m. lapkričio 8 d., 1997 m. gegužės 29 d., 2008 m. vasario 22 d. nutarimuose atskleisdamas įstatymų leidybos proceso sampratą, konstatavo: „Įstatymų leidybos procesas – tai visuma juridiškai reikšmingų veiksmų, būtinų, kad būtų priimtas įstatymas, ir atliekamų tam tikra griežta logine ir laiko seka. Visuotinai pripažintos yra šios pagrindinės įstatymų leidybos proceso stadijos: įstatymų leidybos iniciatyvos teisės realizavimas, įstatymo projekto svarstymas, projekto priėmimas, priimto įstatymo promulgavimas ir įsigaliojimas. Tik pasibaigus vienai stadijai nuosekliai prasideda kita stadija. Minėta nuosekli įstatymų leidybos proceso stadijų seka iš esmės yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje: įstatymų leidybos iniciatyvos teisės realizavimas – 68 straipsnyje, įstatymų priėmimas – 69 straipsnyje, įstatymų promulgavimas ir įsigaliojimas – 70–72 straipsniuose.“. Pagal Konstitucijos 68 straipsnio 1 dalį įstatymų leidybos iniciatyvos teisė Seime priklauso Seimo nariams, Respublikos Prezidentui ir Vyriausybei. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs (1993 m. lapkričio 8 d., 1998 m. balandžio 21 d., 2001 m. sausio 25 d., 2005 m. sausio 19 d. nutarimuose), kad: „įstatymų leidybos iniciatyvos teisės esmė ir paskirtis – inicijuoti įstatymų leidybos procesą; ši teisė įgyvendinama pateikiant Seimui įstatymo projektą; kai įstatymų leidybos iniciatyvos teisės Seime subjektas pateikia įstatymo projektą, įstatymų leidybos institucijai Seimui iškyla pareiga pradėti jį svarstyti“.

Energetikos ministerija rengdama įstatymo projektą veikė ne kaip viešojo administravimo subjektas, o įgyvendino Vyriausybei Konstitucijoje (68 str. 1 d., 94 str. 5 p.) priskirtos įstatymų leidybos iniciatyvos teisę. Pakeitimo įstatymo projektui pritarė ir Seimui pateikė Vyriausybė 2013 m. sausio 14 d. nutarimu Nr. 23. Taigi, pareiškėjo nurodomi įstatymo projekto rengimo veiksmai buvo atliekami įstatymų leidybos procese, pirmojoje jo stadijoje.

Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentu, jog teisėkūros reikalavimų laikymasis reikšmingas sprendžiant dėl priimamų teisės aktų teisėtumo. Kaip minėta, administracinių teismų kompetencijai nepriskirta tirti įstatymų teisėtumą, taigi administraciniai teismai nevertina įstatymo teisėtumo ir atitikties įstatymų leidybos reikalavimams aspektu.

Nagrinėjamu atveju ginčo teisinius santykius reguliuojantys įstatymai yra galiojantys, nepripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti atsakovo – Lietuvos valstybės neteisėtus veiksmus. Nesant vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, nespręstinas klausimas dėl civilinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija pažymi, jog kaip minėta, prašomą atlyginti žalą pareiškėjas kildina iš įstatymu pakeisto teisinio reguliavimo. Taigi, nagrinėjamoje byloje nevertintini Energetikos ministerijos, kaip įgyvendinančios aptariamus teisės aktus institucijos, veiksmai. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo vertinimas ir išvada, jog nėra pagrindo konstatuoti Energetikos ministerijos darbuotojų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, todėl nėra pagrindo atsirasti civilinei atsakomybei bei turtinės žalos priteisimui, šalintini iš sprendimo motyvų.

Pareiškėjas skunde taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 6 straipsnio dalis, kurioje nustatyta, kad peržiūrėti fiksuotų elektros energijos ir atsinaujinančių išteklių tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims, konstitucinės teisinės valstybės ir kitiems konstituciniams principams tiek, kiek šio įstatymo 6 straipsnyje įtvirtintas Fiksuotų tarifų dydžių nustatymo principas reguliuoja teisinius santykius, įvykusius iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Taigi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstos abejonės (pagrįstas manymas) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2320/2012, 2012 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012). Taigi, ABTĮ 4 straipsnio 2 dalies taikymui svarbu tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla ar ne pagrįsta teisinė abejonė dėl atitinkamo įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) nesuderinamumo su Konstitucija.

Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo taikytino ir administraciniams teismams (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas), taip pat pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pažymėjo, kad įstatymų leidėjas ūkio subjektams, kurie leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo galiojant ankstesniam teisiniam reguliavimui (Įstatymo 20 str. 7 d.; 2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcija), jokių išimčių dėl naujo teisinio reguliavimo taikymo, išleisdamas Pakeitimo įstatymą ir jo įgyvendinimo įstatymą, neįtvirtino. Taigi, naujasis fiksuoto tarifo nustatymo momentas (Įstatymo 20 str. 6 d.) buvo taikomas net ir tiems ūkio subjektams, kurie leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo iki 2013 m. vasario 1 dienos.

Išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 taip pat konstatavo, kad Įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą. Kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar atitinkami pakeitimai nepaneigė įgytos teisės esmės, ar jie atitiko proporcingumo principą. Proporcingumo principas reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimas). Be to, išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, jog įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus.

Taigi, minėtoje nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija pateikė ir nagrinėjamoje byloje taikytinų teisės normų aiškinimą. Šiais išaiškinimais nuosekliai remtasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2014 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1545/2014, 2014 m. rugpjūčio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1655/2014, 2014 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1475/2014, 2014 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1839/2014).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamos administracinės bylos aplinkybės, kuriomis yra grindžiamas pareiškėjo reikalavimas, yra iš esmės yra analogiškos aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartą suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, neturi pagrindo abejoti naujos tarifų dydžių nustatymo tvarkos, įtvirtintos Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija), teisėtumu.

Taigi, pirmosios instancijos teismo išvados apie proporcingumo principo pažeidimą ir Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu siektų tikslų reikšmingumą atitinka minėtus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, todėl nevertintinos, kaip administracinio teismo kompetencijos viršijimas.

Vertinant individualias nagrinėjamos bylos aplinkybes pažymėtina, jog skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo visiškai panaikintas. Nustatytas fiksuotas tarifas jam taikomas dvylikos metų laikotarpiu (AIEĮ 20 str. 6, 7 d.). Pareiškėjas nurodė, jog priėmus Pakeitimo įstatymą, jis yra ir bus priverstas parduoti pagamintą elektros energiją ne Leidimo plėtoti išdavimo, o Leidimo gaminti išdavimo metu galiojusiais elektros energijos supirkimo Fiksuotais tarifais. Patiriami ir būsimi nuostoliai pasireiškia Leidimo plėtrai ir Leidimo gaminti išdavimo metu galiojusių elektros energijos supirkimo Fiksuotų tarifų skirtumu. Teisėjų kolegija pripažįsta pareiškėjo nurodytų nuostolių susidarymo galimybę, tačiau byloje nėra duomenų jo pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio jis siekė įgydamas leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Taigi nėra jokių konkrečių duomenų, kurie leistų daryti akivaizdžią išvadą, kad buvo paneigta pareiškėjo, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia AIEĮ redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas.

Pažymėtina ir tai, jog AIEĮ 20 straipsnio 6 dalis (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) pareiškėjui faktiškai pradėta taikyti tik gavus leidimą gaminti elektros energiją. Leidimą pareiškėjas gavo jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui (2013 m. kovo 29 d.), todėl nėra teisinio pagrindo teigti, jog minėta norma veikia retrospektyviai.

Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje nustatytos aplinkybės, aukščiau pateiktas jų vertinimas ir minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, pateiktas taikytinų teisės normų aiškinimas pašalina abejones dėl to, ar Pakeitimo įstatymo 6 straipsniu inter alia patvirtinta Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostata, susijusi su nauja fiksuotų tarifų dydžių nustatymo tvarka, gali prieštarauti nuosavybės neliečiamumo, teisinės valstybės ar įstatymo negaliojimo atgal principams. Nesant pagrindo manyti, kad bylai aktualus teisinis reguliavimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pareiškėjų prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkinamas. Tokios pozicijos nuosekliai laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas kreipimosi į Konstitucinį Teismą dėl aptariamų Pakeitimo įstatymo nuostatų klausimą (žr. pvz. 2015 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A109-552/2015, 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1648-14, 2014 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1545-14).

Vadovaujantis išdėstytai motyvais, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į teismą nėra pažeidžiama. Pareiškėjo skundą administracinis teismas išnagrinėjo savo kompetencijos ribose ir kaip minėta, administraciniai teismai nėra įpareigoti kiekvienu atveju, kai pareiškėjas kelia abejones dėl įstatymo konstitucingumo, šiomis abejonėmis vadovautis ir kreiptis į Konstitucinį Teismą. Atsisakymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nagrinėjamu atveju pagrįstas išsamiais motyvais bei nuoseklia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika.

Dėl šių priežasčių atmestinas ir pareiškėjo argumentas, jog teismas nagrinėjamu atveju privalėjo (privalo) kreiptis į Konstitucinį Teismą. Kaip minėta, pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstos abejonės (pagrįstas manymas) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Pirmosios instancijos teismas dėstydamas savo poziciją dėl pareiškėjo ginčijamo teisinio reglamentavimo, pagrindė savo atsisakymą kreiptis į Konstitucinį Teismą motyvais, kaip minėta, atitinkančiais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, todėl teisėjų kolegija šiems motyvams pritaria ir pasisako, jog paneigtinas pareiškėjo argumentas, jog tokiu motyvavimu teismas viršydamas savo kompetenciją ėmėsi Konstitucinio Teismo kompetencijai priskirtos įstatymo atitikties Konstitucijai patikros.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat suformulavo prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo.

Remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją, prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pažymėtina, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, būtent bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą (pvz., Teisingumo Teismo 2006 m. birželio 15 d. sprendimo Acereda Herrera, C–466/04, 47 p., taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-250/2012).

Pažymėtina, kad kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą pagrindas yra pagrįsta abejonė dėl tokios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos (nuostatų) aiškinimo, kuri turėtų būti taikoma konkrečioje byloje. Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo priedo 1 punkte yra nurodyta, kad šiuo įstatymu, be kita ko, įgyvendinama 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB (OL 2009 L 140, p. 16). Remdamasis būtent šiuo Europos Sąjungos teisės aktu (taip pat ir 2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/77/EB dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje, kuri buvo panaikinta Direktyva 2009/28/EB, ir todėl nebegalioja), apeliantas mano, kad Lietuvos Respublikos Seimo priimtas 2013 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. XII-169 prieštarauja Europos Sąjungos teisei.

Atsižvelgiant į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 401 straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris yra galutinė instancija administracinėms byloms (ABTĮ 20 str. 1 d.), nagrinėjant bylą bei taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilus šių normų aiškinimo ar galiojimo klausimui, privalo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.

Teisėjų kolegija pastebi, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nekyla Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ar galiojimo klausimų, nes šios normos (tarp jų ir pareiškėjo minima 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB), atsižvelgiant į byloje sprendžiamo ginčo pobūdį (valstybės civilinės atsakomybės klausimas dėl žalos, padarytos galbūt neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo) nėra taikomos, o yra taikomos nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę už žalą, taip pat vertintina nacionalinio teisėkūros subjekto veikla, jam priėmus teisinio reguliavimo pakeitimus, nulėmusius mažesnių fiksuotų tarifų taikymą. Padaryti nacionalinio teisės akto (Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo) pakeitimai nepaneigė Europos Sąjungos institucijų priimtų teisės aktų, reguliuojančių energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių gamybą, jos skatinimą bei paramą. Kaip minėta, skatinimo priemonė net ir pasikeitus teisiniam reguliavimui nebuvo panaikinta ir byloje nepateikta faktinių duomenų, įrodančių pareiškėjo ūkinės veiklos, pasikeitus tarifams, nuostolingumą. Dėl nurodytų motyvų prašymas dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo yra atmestinas kaip nepagrįstas. Tokia teisėjų kolegijos pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (žr. pvz. 2015 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A109-552/2015, 2014 m. lapkričio 19 d.).

Dėl kitų pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P438-146-14, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, iš kurio šalintina tik dalis anksčiau nurodytų motyvų, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Atmetus pareiškėjo skundą, vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi, nėra pagrindo spręsti bylos nagrinėjimo metu pareiškėjo patirtų išlaidų atlyginimo klausimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo E. T. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas