A-1011-575/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1011-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01752-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 15.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugpjūčio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas P. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (pavadintas prašymu) (b. l. 2–9), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 112 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 19 d. iki 2014 m. birželio 16 d. buvo laikomas Šiaulių TI nežmoniškomis, žeminančiomis orumą, žiauriomis, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad Šiaulių TI kameros, kuriose jis buvo laikomas, neatitiko higienos normų reikalavimų ir buvo perpildytos, jose vienam asmeniui tekdavo mažiau gyvenamojo ploto nei nustatyta teisės aktuose, dėl to jis buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti, be to, sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo gyvenamųjų patalpų, todėl jis buvo priverstas gamtinius reikalus atlikti visų akivaizdoje. Pareiškėjas taip pat akcentavo, kad kamerose nebuvo ventiliacijos, visą parą švietė dirbtinis apšvietimas, langai buvo kiauri, grindys cementinės, sienų dažai nutrupėję, gultai geležiniai ir surūdiję su pasenusiais čiužiniais, antklodės baisios ir be jokių užvalkalų, tačiau nuosava patalyne nebuvo leidžiama naudotis, o po didesnio lietaus ar atlydžio metu per lubas bėgo vanduo, patalpos nebuvo dezinfekuojamos, kamerose nebuvo priemonių joms valyti. Kartu atkreipė dėmesį, jog pasivaikščiojimo patalpos įrengtos ant stogo ir yra tokio pat dydžio kaip kameros, o jose vienu metu vaikšto po 6 ar daugiau asmenų ir tik kartą per dieną po 1 val., dušu buvo galima naudotis tik 15 min., kamerose rūkantieji buvo laikomi kartu su nerūkančiaisiais, veisėsi tarakonai ir utėlės, nebuvo taburečių ar suoliukų bei spintelių asmeniniams daiktams, rūbams bei higienos priemonėms susidėti, o atvykus ir išvykstant etapu iš Šiaulių TI, asmens ir jo daiktų apžiūra buvo atliekama šaltose patalpose, asmuo buvo verčiamas nusirengti esant žemai oro temperatūrai. Pareiškėjas tvirtino, kad dėl tokių laikymo sąlygų jis patyrė didelę neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą, reputacijos pablogėjimą ir kt.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 58–67) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Šiaulių TI nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Šiame kontekste akcentavo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto reikšmės skaičiuojant kameros plotą. Taip pat paaiškino, jog iš Šiaulių TI Įskaitos skyriaus 2014 m. rugpjūčio 8 d. pažymos Nr. 69/06-3440 matyti, kad pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą buvo etapuotas 2011 m. lapkričio 18 d. ir įstaigoje periodiškai buvo laikomas iki 2014 m. birželio 16 d. (iš viso 774 dienas) ir jam periodiškai teko nuo 1,10 kv. m iki 6,22 kv. m gyvenamojo ploto. Tačiau Šiaulių TI pabrėžė, jog toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje), o ši aplinkybė turi reikšmės vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto.

Taip pat pažymėjo, kad Šiaulių TI negali lemti įstaigoje laikomų asmenų skaičiaus ir nėra atsakinga už nustatyto įstaigoje laikomų asmenų skaičiaus viršijimą, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Taigi, kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau, esant tokiai situacijai, įstaigos administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką.

Kartu akcentavo, kad pasivaikščiojimo (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų ir prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje, todėl pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Tuo tarpu, nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.

Pasisakydamas dėl kamerų atitikimo higienos reikalavimams, Šiaulių TI nurodė, kad pareiškėjo laikymo įstaigoje metu jo laikymo kamerų Nr. 17, 19, 51, 52, 91 ir 92 valstybės kontrolės institucijos netikrino, jokie pažeidimai nebuvo nustatyti. Tuo tarpu kameroje Nr. 50, kurioje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiais nuo 2014 m. balandžio 3 d. iki 2014 m. balandžio 17 d. ir nuo 2014 m. balandžio 28 d. iki 2014 m. birželio 16 d., Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas buvo atliktas 2014 m. sausio 14 d. ir nustatyta, kad santykinė drėgmė 42,5 proc. (reglamentuojama 35–60 proc.), kameroje reikalingas remontas.

Atitinkamai kameroje Nr. 16, kurioje pareiškėjas periodiškai buvo laikomas skirtingais laikotarpiais nuo 2013 m. sausio 25 d. iki 2013 m. birželio 11 d., patikrinimai buvo atlikti 2013 m. sausio 17 d. ir 2013 m. gegužės 7 d. bei nustatyta, jog būtinas remontas, patalpoje neužtikrinamas gyvenamosios patalpos pagrindinis valymas, nes sienos ir durys purvinos, tačiau 2013 m. liepos 19 d. patikrinimo akte Nr. EP-249 nustatyta, kad pažeidimai pašalinti – kameroje atliktas remontas. Šiaulių TI kartu atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d.

įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 2 punktas numato, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2 punkte.

Šiame kontekste akcentavo, jog Šiaulių TI veikia 1911 m. pastatytame pastate ir dėl pastato statuso (įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą) jame negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, todėl negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl nepakankamo apšvietimo, ventiliacijos nebuvimo, šalčio ar drėgmės. Be to, nurodė, kad Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus ir duris) ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus, o asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Papildomai paaiškino, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriamas teisės aktų numatytas inventorius, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, tam, jų prašymu, yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės, o pareiškėjas ginčui aktualiais laikotarpiais nesikreipė į įstaigos administraciją dėl to, kad jam ar kitiems nuteistiesiems nesudaromos sąlygos pasirūpinti švara ir tvarka gyvenamojoje patalpoje. Taip pat pabrėžė, jog kamerų remontas Šiaulių TI atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.

Tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose Šiaulių TI kamerose dažnai tenka vėl daryti pakartotinį remontą. Šiuo aspektu pažymėjo, kad Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2014 m. rugpjūčio 8 d. pažymoje Nr. 62/08-183 nurodyta, jog įstaigos gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Higienos normos HN 76:2010 ir Taisyklių reikalavimais. Tvirtino, jog sąlygos Šiaulių TI pasivaikščiojimo kiemeliuose atitinka nustatytus reikalavimus ir visas higienos normas, o pareiškėjo teisės ir teisėti lūkesčiai, susiję su pasivaikščiojimais, nebuvo pažeisti.

Pasivaikščiojimo kiemelių patikrinimas buvo atliktas 2011 m. birželio 16 d. (išvados surašytos 2011 m. birželio 27 d. patikrinimo akte Nr. EP-242) ir jokie pažeidimai nenustatyti. Dėl galimybės pareiškėjui naudotis savo patalyne, Šiaulių TI akcentavo, jog suimtieji gali naudotis savo patalyne, jeigu jie to pageidauja, tačiau šiuo atveju pareiškėjas jokio prašymo naudotis savo patalyne ar raštiško atsisakymo naudotis Šiaulių TI išduota patalyne įstaigai nėra pateikęs. Pasisakydamas dėl nerūkančių asmenų laikymo kartu su rūkančiaisiais, Šiaulių TI nurodė, jog nuo 2010 metų, įgyvendinant Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo ir Higienos normos HN 76:2010 nuostatas, įstaigoje taikoma praktika, kai pirmą kartą atvykę asmenys, jų pageidavimu, yra paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų.

Šiaulių TI atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius ir, vadovaudamiesi gauta informacija, sprendžia suimtojo (nuteistojo) paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą. Atitinkamai pareiškėjas Šiaulių TI nėra pateikęs jokių nusiskundimų dėl laikymo kartu su rūkančiaisiais ir skunde teismui nenurodo, ar pats yra nerūkantis. Tuo tarpu dėl pareiškėjo skundo teiginio, jog atliekant asmens kratą jis buvo priverstas išsirengti esant žemai oro temperatūrai, Šiaulių TI pažymėjo, kad apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje 2013 m. vasario 7 d. buvo atliktas Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas (2013 m. vasario 8 d. patikrinimo aktas Nr. EP-6), kurio metu nustatyta, jog ankstyvą žiemos rytą oro temperatūra buvo šiek tiek mažesnė, nei nustatyta higienos normoje, tačiau mikroklimato parametrams yra būdingas momentiškumas, todėl konkrečių rodiklių nustatymas patikrinimo metu nesudaro prielaidų teigti, kad tokie patys rodikliai patalpoje vyrauja nuolat.

Be to, pareiškėjo teiginiai dėl šalčio ir antisanitarinių sąlygų minėtoje patalpoje yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Šiaulių TI papildomai akcentavo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia tik abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai kilusius dėl jo laikymo sąlygų, ir jų nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas taip pat nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis.

Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes bei į tai, kad Šiaulių TI pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, Šiaulių TI manė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui dėl jo laikymo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis kilęs neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 9 d. sprendimu (b. l. 140–150) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Remdamasis byloje esančia medžiaga, teismas nustatė, kad pareiškėjas periodiškai laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 18 d. iki 2014 m. birželio 16 d. Šiaulių TI iš viso buvo laikomas 796 dienas, iš kurių 499 dienas pareiškėjui tenkantis kameros plotas buvo nuolat mažesnis, nei nustatyta norma, o likusį laiką (297 dienas) – tik iš dalies atitiko nustatytus reikalavimus. Tačiau teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju iš pateiktos medžiagos nėra galimybių tiksliai nustatyti, kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas kamerose nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui turinčios tekti kameros ploto normos, todėl konstatavo, jog pareiškėjas jo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu 499 dienas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, o 297 dienas jis buvo laikomas sąlygomis, galimai pažeidžiančiomis kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau nei 3,6 kv. m ploto.

Taigi, teismas padarė išvadą, kad Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Dėl kitų pareiškėjo laikymo Šiaulių TI sąlygų teismas akcentavo, kad pareiškėjo buvimo įstaigoje laikotarpiu jo laikymo kamerose Nr. 17, 19, 51, 52, 91 ir 92 nebuvo atlikti sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimai. Tuo tarpu kameroje Nr. 50, kurioje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 3 d. iki 2014 m. birželio 16 d., Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas buvo atliktas 2014 m. sausio 14 d., patikrinimo metu nustatyta, kad ant sienų ir lubų matosi pelėsis, vietomis nuo sienų ir lubų dažų danga, tinkas nukritę, kameroje reikalingas remontas (Higienos normos HN 76:2010 56 ir 62 p. pažeidimai), nustatyta oro temperatūra + 17,1 °C, (Higienos normos HN 76:2010 26 p. pažeidimas).

Kameroje Nr. 16, kurioje pareiškėjas buvo laikomas skirtingais laikotarpiais nuo 2013 m. sausio 25 d. iki 2013 m. birželio 11 d., patikrinimai atlikti 2013 m. sausio 14 d. ir 2013 m. gegužės 7 d., atitinkamai 2013 m. sausio 17 d. patikrinimo akte užfiksuota, kad kameroje Nr. 16 ant sienų ir lubų matosi pelėsis, lubų ir sienų tinkas nuo drėgmės atšokęs, sienų, lubų dažų bei tinko danga byranti, patalpoje būtinas remontas (Higienos normos HN 76:2010 56 ir 62 p. pažeidimai), patalpoje neužtikrinamas gyvenamosios patalpos pagrindinis valymas, nes sienos, durys purvinos (Higienos normos HN 76:2010 59 p. pažeidimas), oro temperatūra + 16,7 °C (Higienos normos HN 76:2010 26 p. pažeidimas), o 2013 m. gegužės 7 d. patikrinimo akte nurodyta, kad kameroje Nr. 16 nuo drėgmės atšokusi sienų, lubų dažų bei tinko danga, matosi vandens nubėgimo žymės, virš sanitarinio mazgo, ant sienų ir lubų matosi pelėsis, sanitarinio įrenginio danga pajuodusi, su apnašomis, kamera labai blogos būklės, reikalingas remontas (Higienos normos HN 76:2010 56 ir 62 p. pažeidimai).

Tuo tarpu šių pažeidimų pašalinimas užfiksuotas tik 2013 m. liepos 19 d. patikrinimo akte. Taigi, įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas Šiaulių TI kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, todėl šiuo atveju Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Be to, teismas nurodė, kad iš byloje esančio 2013 m. vasario 8 d. patikrinimo akto Nr. EP-6 matyti, jog 2013 m. vasario 7 d.

Šiaulių TI kratos patalpoje atliktas Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas, kurio metu nustatyta, kad patalpoje įrengtos trys kabinos, kuriose patiesti švarūs guminiai kilimėliai, pagal kasdieninės dezinfekcijos registracijos žurnalo atžymas guminiai kilimėliai dezinfekuojami kasdien dezinfekciniu tirpalu; kratos patalpoje šildymo sistema neįrengta, joje nustatyta oro temperatūra + 15,6 °C (Higienos normos HN 76:2010 26 p. pažeidimas). Taigi, teismas pabrėžė, kad pareiškėjo teiginys, jog krata atliekama šaltose patalpose, pasitvirtino, tačiau pareiškėjo argumentai, kad asmens ir jo daiktų apžiūros daromos antisanitarinėmis sąlygomis, taip pat teiginiai dėl purvo yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, pareiškėjas skunde tik nurodė, jog asmens ir jo daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, todėl skunde nurodomų aplinkybių nepakanka konstatuoti, kad pareiškėjui atvykstant / išvykstant iš Šiaulių TI kratos buvo atliekamos pažeidžiant nustatytą tvarką.

Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, kad Šiaulių TI rūkantieji ir nerūkantieji asmenys laikomi kartu, teismas atkreipė dėmesį, jog byloje nėra jokių duomenų, kurie galėtų patvirtinti, kad kameroje, kurioje kalėjo pareiškėjas, buvo rūkoma. Taip pat pareiškėjas skunde nenurodė, ar jis pats yra nerūkantis, o byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų skundęsis dėl laikymo kartu su kitais rūkančiais asmenimis, į Šiaulių TI administraciją raštu jis nesikreipė. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, norėdamas būti laikomas atskirai nuo rūkančių asmenų, turėjo kreiptis su prašymu į įstaigos administraciją, tačiau byloje nenustatyta, kad tokį prašymą jis būtų pateikęs. Be to, teismas akcentavo, kad byloje nėra duomenų, jog dėl per mažo, netinkamo patalynės kiekio, komplektacijos ar būklės pareiškėjas būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją, dėl to skundęsis ar išreiškęs pageidavimą naudotis savo patalyne, todėl šią skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas kartu pabrėžė, kad pareiškėjas savo skunde, be kita ko, reiškia ir bendro pobūdžio pretenzijas dėl ant stogų įrengtų pasivaikščiojimo kiemelių, dėl kamerų dezinfekcijos ir kt., tačiau šie pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs, deklaratyvūs, nesusieti su juo pačiu, nenurodyta, kad būtent jis negalėjo tinkamai pasivaikščioti ir kokios jo teisės buvo pažeistos, kokius nepatogumus ar neigiamus išgyvenimus dėl tokių aplinkybių ir kada jis patyrė, todėl padarė išvadą, kad tokie abstraktūs ir neįrodyti argumentai nelaikytini pareiškėjui neturtinę žalą galėjusiomis sukelti aplinkybėmis.

Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Be to, byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu buvo bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Kita vertus, nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo pareiškėjo atžvilgiu teismas nenustatė, pabrėžė, jog byloje nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalaus gyvenamojo ploto bei higienos normas atitinkančių gyvenimo sąlygų, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, taip pat pažeidimų trukmę ir mastą, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Tuo tarpu aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad Šiaulių TI administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, teismas atsižvelgė į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais bei padarė išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu.

Tačiau teismas kartu akcentavo, kad pareiškėjas buvimo Šiaulių TI laikotarpiu turėjo galimybę pasivaikščioti gryname ore, pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito, o byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų, be to, byloje nenustatyta, kad nagrinėjamu atveju būtent dėl kalinimo sąlygų būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

Taigi teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, taip pat į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad šiuo atveju dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 10 000 Lt.

III. Pareiškėjas P. B. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 160–164), prašydamas peržiūrėti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 9 d. sprendimą ir priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas pažymi, kad nesutinka su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu ir su teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistos Konvencijos 3 straipsnio nuostatos, o 297 dienas jis buvo laikomas tik galimai teisės aktų reikalavimus pažeidžiančiomis sąlygomis. Teigia, kad visą buvimo Šiaulių TI laikotarpį jis buvo laikomas perpildytose kamerose, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus dėl vienam asmeniui turinčios tekti kameros ploto normos, be to, visos Šiaulių TI kameros, kuriose jis buvo laikomas, o ne tik tos kameros, kuriose buvo atlikti patikrinimai, neatitiko higienos normų reikalavimų. Atsižvelgęs į tai, mano, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis yra per mažas. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai pažymi, kad prašymai Šiaulių TI administracijai dėl kamerų remonto, perkėlimo į kitą kamerą, dėl higienos sąlygų ir pan. dingsta nežinia kur. Kartu nurodo, jog buvo pasiruošęs kalbą ir argumentus dalyvauti teismo posėdyje, tačiau į teismo posėdį nebuvo etapuotas.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 172–174) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 9 d. sprendimą nepakeistą. Šiaulių TI mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus bei įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Tuo tarpu pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių išgyvenimų, objektyviai pagrįstų nusiskundimų, kurie leistų nustatyti buvus neigiamą poveikį, lėmusį neturtinės žalos atsiradimą, todėl apeliacinio skundo argumentai laikytini nepagrįstais ir reiškiamais siekiant pasipelnyti iš susiklosčiusios padėties.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad periodiškai laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 19 d. iki 2014 m. birželio 16 d. Šiaulių TI jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Visų pirma, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju proceso šalys į pirmosios instancijos teismo posėdį neatvyko, o pats pareiškėjas savo skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, jog bylos nagrinėjime dalyvauti asmeniškai nepageidauja (b. l. 9), gavęs teismo šaukimą (b. l. 137), tokio pageidavimo pareiškėjas taip pat neišreiškė. Atitinkamai Šiaulių apygardos administracinis teismas, atsižvelgęs į minėtas aplinkybes ir į tai, kad atsakovas, atstovaujamas Šiaulių TI, taip pat prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant, vadovaudamasis ABTĮ 79 straipsnio 5 dalimi ir 137 straipsnio 4 dalimi, teisėtai bei pagrįstai nutarė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad jis buvo pasiruošęs kalbą ir argumentus dalyvauti teismo posėdyje, tačiau į teismo posėdį nebuvo etapuotas, atmestini kaip nepagrįsti.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Pažymėtina, kad iš teismui pateiktos bylos medžiagos (b. l.

15) matyti, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 19 d. iki 2014 m. birželio 16 d. periodiškai Šiaulių TI iš viso buvo laikomas 794 dienas, iš kurių 496,5 dienų jis buvo laikomas pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus, o 297,5 dienų jo laikymo sąlygos tik iš dalies atitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu, kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, jis svyravo nuo 1,09 kv. m iki 3,18 kv. m, o kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas tik iš dalies atitiko teisės aktų reikalavimus, jis svyravo nuo 1,42 kv. m iki 6,22 kv. m.

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, jog nagrinėjamu atveju, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, iš byloje esančių duomenų nėra galimybės nustatyti, kiek tiksliai dienų iš minėto laikotarpio, kai pareiškėjo laikymo sąlygos tik iš dalies atitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus (297,5 dienų), pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI pažeidžiant minėtus reikalavimus. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).

Tačiau šiuo atveju Šiaulių TI nepateikė konkrečių duomenų, kiek tiksliai dienų pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus. Taigi nagrinėjamu atveju visos abejonės vertintinos pareiškėjo naudai ir neskaitant laikotarpio, kai pareiškėjas neabejotinai buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis (496,5 dienų), spręstina, jog ir visą nurodytą laikotarpį, kai pareiškėjo laikymo sąlygos tik iš dalies atitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus (297,5 dienų), buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. valdžios institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Kita vertus, į byloje nustatytas aplinkybes dėl vienam asmeniui tenkančio kameros ploto svyravimo minėtu laikotarpiu atsižvelgtina vertinant, ar pažeidimas pateko į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, ir sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos. Taigi, įvertinusi byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kamerų plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, teisėjų kolegija sprendžia, jog iš tiesų ginčo laikotarpiu suimtiesiems tenkantis plotas periodiškai tam tikrais laikotarpiais buvo itin mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista.

Todėl, nors, įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istoriją (b. l. 70–131), byloje nėra pakankamai duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas Šiaulių TI pažeidžiant teisės aktų reikalavimus pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir gana ilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atitinkamais laikotarpiais pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų (dėl pelėsio, mikroklimato ir kt.) neatitinkančiose kamerose Nr. 16 ir 50. Juolab kad ginčo dėl to iš esmės nėra ir šias aplinkybes patvirtina byloje esantys Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai (b. l. 18–56). Tuo tarpu, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, iš byloje esančių duomenų matyti, kad ginčui aktuliu laikotarpiu Šiaulių TI kamerų Nr. 17, 19, 51, 52, 91 ir 92, kuriose taip pat buvo laikomas pareiškėjas, valstybės kontrolės institucijos netikrino ir jokie pažeidimai jose nebuvo užfiksuoti (b. l. 17).

Kartu akcentuotina, kad pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atitinkamai Šiaulių TI nurodė, kad visos kameros vėdinamos natūraliu būdu (b. l. 60), o byloje nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta tokia galimybė, taip, be kita ko, iš dalies išvengiant drėgmės patalpose. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog pagal Higienos normos HN 76:2010 58 punktą kameras tvarkytis privalo patys nuteistieji bei suimtieji, kuriems yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės. Nors iš Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2014 m. rugpjūčio 8 d. pažymos Nr. 62/08-183 matyti, kad dėl nepakankamo biudžeto finansavimo įstaiga neturi galimybės visas gyvenamąsias kameras aprūpinti valymo inventoriaus komplektais, tačiau, esant poreikiui ir suimtiesiems (nuteistiesiems) paprašius, į kiekvieną kamerą išduodamas valymo inventoriaus komplektas, kuris vėliau, juo pasinaudojus, grąžinamas atsakingiems pareigūnams, o byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų prašęs išduoti jam valymo inventorių, ar kad, pareiškėjui prašant, toks inventorius jam nebuvo suteiktas.

Apskritai, byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl jo laikymo sąlygų. Taigi, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad kitos pareiškėjo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Juolab kad iš byloje esančių duomenų (b. l. 16–17), be kita ko, matyti, jog visose Šiaulių TI kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, įrengta sanitarinio mazgo patalpa, ši patalpa nuo likusio kameros ploto atitverta ne žemesne nei 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma danga, kamerose įrengtos praustuvės, taip pat kitas būtinas inventorius.

Be to, pareiškėjas iš esmės neneigia, kad jam buvo užtikrinama teisė kasdien ne mažiau nei po 1 val. per dieną pasivaikščioti gryname ore ir ne rečiau kaip kartą per savaitę praustis po šiltu dušu. Papildomai atkreiptinas dėmesys, kad nors pareiškėjas savo skunde nurodė, jog Šiaulių TI rūkantieji laikomi kartu su nerūkančiaisiais, iš byloje esančio pareiškėjo 2011 m. lapkričio 21 d. pirminės gydytojų apžiūros lapo (b. l.

77) matyti, jog pats pareiškėjas kaip vieną iš savo žalingų įpročių nurodė rūkymą. Tuo tarpu pareiškėjo skunde nurodyta aplinkybė, kad kamerose dėl ploto trūkumo jis buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti, yra neatsiejamai susijusi su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintina kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013 ir kt.).

Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo jam priteistinos neturtinės žalos dydį, atkreiptinas dėmesys, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, taip pat tai, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito, byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, be to, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtent dėl jo kalinimo sąlygų būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista suma laikytina adekvačia pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 9 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo P. B. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė