2K-271/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Pranešėjas Baudž.byla Nr.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-271/2014

Teisminio proceso Nr. 1-12-1-02375-2011-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.5.1.1;

2.1.7.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Armano Abramavičiaus ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 26 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 8 d. nutarties.

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 26 d. nuosprendžiu A. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda, 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu ketveriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, bausmes subendrinus apėmimo būdu paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams.

Iš A. P. priteista nukentėjusiajam A. K. 10 253,26 Lt turtinei ir 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos – 7228,94 Lt už nukentėjusiojo A. K. gydymą, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui – 17 055,15 Lt žalai atlyginti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 8 d. nutartimi nuteistojo A. P. gynėjo apeliacinis skundas atmestas.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir E. Š., tačiau dėl jo kasacinis skundas nepaduotas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

A. P. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką:

2011 m. birželio 4 d., apie 2.30 val., prie naktinės kavinės–parduotuvės, esančios Vilniuje, Konstitucijos pr. 12, viešoje vietoje įžūliu elgesiu, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, tyčia dešinės rankos kumščiu sudavė vieną smūgį į veido sritį S. V., nuo to šis pargriuvo ant šaligatvio; taip padarė jam poodinę kraujosruvą kairės akies viršutiniame voke, muštinę žaizdą veido dešinėje pusėje šalia akies išorinio kampo, odos nubrozdinimą galvos dešinėje pusėje, t. y. nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą.

A. P. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą nuteistas už tai, kad sunkiai sužalojo žmogų dėl chuliganiškų paskatų:

2012 m. birželio 4 d., apie 2.30 val., prie naktinės kavinės–parduotuvės, esančios Vilniuje, Konstitucijos pr. 12, viešoje vietoje, pažeisdamas viešąją tvarką, ignoruodamas elementarias elgesio taisykles ir demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, dėl chuliganiškų paskatų tyčia dešinės rankos kumščiu sudavė vieną smūgį A. K. į veido sritį, šiam pargriuvus, abiem kojom užšoko ant jo kojų ir ne mažiau kaip du kartus spyrė jam per kojas, padarydamas odos nubrozdinimus dešiniame dilbyje – nežymų sveikatos sutrikdymą, bei dešiniųjų blauzdikaulio ir šeivikaulio kūnų atvirą lūžį, padarydamas sunkų sveikatos sutrikdymą.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 26 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 8 d. nutartį ir bylą jam nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad teismai padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasatorius, remdamasis kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-243/2007 pateiktais išaiškinimais, teigia, kad teismai neištyrė esminių bylos aplinkybių, jas vertino vienpusiškai ir neobjektyviai, savo išvadas grindė prieštaringais ir nepatikimais įrodymais, nesivadovavo logikos dėsniais, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

Kasatorius nesutinka su teismų padaryta išvada, kad nuteistieji, ieškodami preteksto pradėti chuliganiškus veiksmus, tyčia kliudė nukentėjusiuosius ir juos sumušė. Nustatyta, kad apie 2.30 val. prie visą parą veikiančios kavinės–parduotuvės pirmieji Š. M. vairuojamu automobiliu atvyko nuteistieji iš gimtadienio, kuriame jie buvo trumpai, dėl to ir teismai sutiko su tuo, kad jie nebuvo apsvaigę nuo alkoholio. Nukentėjusieji ir su jais buvę E. C., M. N. ir S. K. nuo 19.00 val. vartojo alkoholį ir buvo neblaivūs (išskyrus E. C., kuris vairavo automobilį). Apeliacinės instancijos teismas ignoravo šias aplinkybes ir nepagrįstai nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog nukentėjusiųjų ir M. N. apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos jų elgesiui. Kasatoriaus manymu, tai kad nukentėjusieji vartojo alkoholį daugiau nei šešias valandas, leidžia suabejoti tokio apsvaigusio asmens elgesio adekvatumu, nekalbant apie jo sugebėjimą orientuotis susidariusioje situacijoje. Tačiau nežiūrint į tai, teismai besąlygiškai patikėjo šių asmenų pateikta versija dėl konflikto pradžios ir jo eigos. Tai, kad nukentėjusieji buvo stipriai apsvaigę nuo alkoholio, rodo jų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo pradžioje, prieštaringumas: nukentėjusysis S. V. protokole – pareiškime nurodė, kad juos sumušė trys, o nukentėjusysis A. K. – du asmenys, kurių jie negalėjo atpažinti; jų parodymai keitėsi ir ikiteisminio tyrimo metu bei teisme.

Kasatorius remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d. nutarime išdėstytais išaiškinimais, kad liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymų patikimumas yra būtina sąlyga norint išvengti neteisingo ir nepagrįsto asmens nuteisimo. Kasatorius pažymi, kad teismai vienpusiškai pasisakė, jog nebuvo pagrindo nukentėjusiesiems ir kaltinimo liudytojams apkalbėti nuteistuosius, nes jie nebuvo pažįstami. Tai, kad liudytojai E. C., M. N. ir S. K. buvo nukentėjusiųjų bendraklasiai, rodo jų suinteresuotumą padėti nukentėjusiesiems. Be to, nukentėjusieji suinteresuoti nenukentėti finansiškai dėl jų kreipimosi į gydymo įstaigą. Kasatoriaus manymu, tinkamai įvertinus šias aplinkybes yra pagrindas suabejoti šių asmenų parodymų patikimumu.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai padarė išvadą, jog jis (kasatorius) sudavė smūgį S. V., įvertinę prieštaringus šio nukentėjusiojo, liudytojų M. N. ir E. C. parodymus, nors S. V. teisme tvirtino, kad smūgį jam sudavė E. Š. (analogiškai aiškino ir liudytojai Š. M., A. B. (A. B.), nuteistasis E. Š.). Nors liudytojas M. N. atpažino kasatorių kaip asmenį, sudavusį smūgį S. V. į veidą, o po to – ir A. K., tačiau, kasatoriaus manymu, 2012 m. gegužės 10 d. asmens parodymas atpažinti (T. 2, b. 1. 25–27) atliktas pažeidžiant BPK 192 straipsnio 1 dalį, nes vienas iš parodytų asmenų (Nr. 3) buvo pagal išorę ir amžių į jį nepanašus, o be to, šis veiksmas atliktas praėjus beveik metams po įvykio. E. Š. šiam liudytojui buvo pateiktas atpažinti 2012 m. birželio 1 d. ir šis jau negalėjo duoti kitokių parodymų, negu kad buvo davęs, atpažindamas kasatorių. Taip, kasatoriaus manymu, teismai savo išvadas padarė remdamiesi neatitinkančiais leistinumo kriterijų duomenimis.

Kasatorius pažymi, kad teismų išvados, jog jis dėl chuliganiškų paskatų sudavė smūgius S. V. ir sužalojo A. K., iš esmės grindžiamos tik liudytojo E. C. parodymais. Tačiau tokias išvadas teismai galėjo padaryti tik tinkamai išanalizavę šio liudytojo parodymų gavimo tvarką, patikrinę juos BPK nustatytomis priemonėmis ir palyginę su kitais bylos įrodymais. E. C., apklaustas 2011 m. birželio 6 d., parodė, kad matė, kai tarp nukentėjusiųjų ir dviejų aukšto ūgio nepažįstamų vaikinų įvyko konfliktas, jie pradėjo muštis ir kai tie du vaikinai puolė jį su M.

N., atsitraukė. Apklausiamas 2012 m. balandžio 23 d. (praėjus daugiau kaip dešimt mėn. po įvykio) E. C. aiškino, kad atletiško kūno sudėjimo vaikinas sudavė į veidą S. V., o po to – A. K.; po šio smūgio A. parkrito ir tas pats vaikinas užšoko jam ant kojų, spyrė į jas porą kartų ir ne mažiau kaip tris kartus smūgiavo kumščiu į veidą gulinčiam nukentėjusiajam (T. 1, b. l. 182–183). 2012 m. rugsėjo 5 d. E. C. iš esmės pakartojo 2012 m. balandžio 23 d. duotus parodymus. Teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti šio liudytojo parodymai (duoti 2012 m. balandžio 23 d. ir 2012 m. rugsėjo 5 d.), tačiau jie nebuvo palyginti su pirminiais jo parodymais, kitais bylos įrodymais, nepašalinti prieštaravimai.

Be to, teismo medicinos specialisto išvadoje nenustatyti sužalojimai A. K. veide ar galvoje, nors pagal E. C. parodymus tokie sužalojimai turėjo atsirasti. Šioje teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad, A. K. žodžiais, kojos lūžį jis patyrė po to, kai jam stovinčiam buvo spirta į dešinę blauzdą. Specialisto išvados 4 punkte konstatuota, kad dešinės blauzdos kaulų atviras lūžis galėjo atsirasti ir pačiam smūgiuojant dešine koja, o tai atitinka kasatoriaus teisme duotus parodymus. Apklaustas teisme ekspertas V.

Kolomiecas iš esmės patvirtino savo išvadą, paaiškino dėl galimybės padaryti tokio pobūdžio kojos sužalojimą užgriuvus kitam žmogui. Nukentėjusieji ir kiti liudytojai nepatvirtino E. C. parodymų apie tai, kad būtent kasatorius sudavė smūgius abiem nukentėjusiesiems ir užšoko ant A. K. kojų. Kasatoriaus manymu, esant tokioms aplinkybėms teismai privalėjo kritiškai vertinti E. C. parodymus kaip nepatikimus. Nors specialistas patvirtino, kad toks sužalojimas negalėjo būti padarytas griūnant, tačiau jis nepasisakė apie galimybę taip susižaloti nukentėjusiajam griūnant nuo nedidelio aukščio, pavyzdžiui, nuo bordiūro.

Kasatoriaus manymu, teismai tinkamai neištyrė esminių bylos aplinkybių, grindė savo sprendimus prieštaringais ir nepatikimais įrodymais, tai sutrukdė priimti teisingus sprendimus.

Kasatorius, remdamasis kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-428/2010, 2K-7-313/2012 išdėstytais išaiškinimais, teigia, kad teismai netinkamai taikė BK 28 straipsnio nuostatas. Kasatorius nesutinka su teismų padaryta išvada, kad „nebuvo jokio realaus, akivaizdaus ir pavojingo kėsinimosi į nuteistųjų gyvybę ar sveikatą. Priešingai, sužalojimai padaryti tik nukentėjusiesiems, jų ir su jais atvykusių liudytojų bėgimas iš įvykio vietos rodo, jog užpulti buvo ne nuteistieji, o nukentėjusieji“. Kasatorius pažymi, kad jis visą laiką tvirtino, jog gynėsi nuo juos užpuolusių nukentėjusiųjų ir jų draugų. Nors nukentėjusieji buvo sužaloti, tačiau tai nereiškia, kad prieš tai, kada tie sužalojimai atsirado, jie negalėjo nuteistuosius pulti, kėsintis į jų sveikatą, gyvybę. Nukentėjusieji buvo stipriai apsvaigę, kalbėjo pakeltu tonu, agresyviai nusiteikę. Bylos duomenimis nustatyta, kad iš parduotuvės pirmas išėjo E. Š. su dviem buteliais rankose, kuris buvo vienas, kai prie jo priėjo nukentėjusieji ir du jų draugai. Kasatoriaus manymu, esant tokiai situacijai nukentėjusieji nelogiškai aiškino, kad būtent E. Š. pirmas pradėjo konfliktą užkabindamas S. V.. Kasatorius, išėjęs iš parduotuvės, pamatė, kad E. Š. kalbasi su vaikinu, o trys jį apsupę. S. V. pirmas smūgiavo E. Š. į žandikaulį, pradėjo šokinėti aplink jį ir imituoti bokso judesius; E. Š. smogė į veidą nukentėjusiajam ir šis pargriuvo; po to kasatorius pamatė link jo iš dešinės pusės einantį vaikiną, laikantį rankas kišenėse (ir galbūt turėjo kokį nors daiktą), kuris norėjo jam įspirti; kasatorius, užblokavęs šį smūgį, trenkė vaikinui į veidą ir šis pargriuvo; kasatorius atsisukęs pamatė, kaip E. Š. iš nugaros pribėgo vaikinas su metaline lazda (kad tai buvo metalinė lazda, patvirtino Š. M. ir G. N. (G. N.), užsimojęs ja trenkti E. Š. į galvą; kasatorius spyrė tam vaikinui į alkūnę, šis atsitraukė ir pradėjo mojuoti prieš jį lazda. Kasatoriaus manymu, ši situacija turėtų būti vertinama kaip pavojingas, akivaizdus ir realus užpuolimas. Besigindamas pats ir gindamas E. Š. nuo pavojingo kėsinimosi, jis sudavė tik du smūgius (spyrė į alkūnę turėjusiam lazdą vaikinui ir kumščiu trenkė į veidą vaikinui, spyrusiam jam į koją), dėl to nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos.

Kasatorius dar nurodo, kad atliekant ikiteisminį tyrimą šioje byloje pažeistas vienas iš pagrindinių baudžiamojo proceso principų – proceso greitumo (BPK 1 straipsnis). Nagrinėjamas konfliktas įvyko 2011 m. birželio 4 d., o 2011 m. birželio 8 d. buvo pareikšti įtarimai dėl viešosios tvarkos trikdymo Š. M., kuris parodė, kad prie parduotuvės buvo atvykęs kartu su A. P. ir E. Š., kur tarp jų ir nepažįstamųjų įvyko konfliktas, t. y. jau tada tapo aiškios visos šios bylos personalijos. Tai, kad vyksta ikiteisminis tyrimas, kasatorius sužinojo tik 2012 m. pavasarį, gavęs šaukimą į apklausą, jis nesislapstė nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, nebuvo išvykęs iš Lietuvos, dirbo. Toks ilgas laiko tarpas, praėjęs nuo Š. M. apklausos iki kasatoriaus įtraukimo į šį tyrimą, yra nepateisinamas. Kasatoriaus manymu, tai padaryta turint tikslą „laisviau operuoti duodamais nepatikimais parodymais, jų neatitikimą aiškinant praėjusiu ilgu laiko tarpu ir pan., ir taip eliminuoti teisės, įtvirtintos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, į teisingą teismą realizavimą“.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Loreta Pikelienė atsiliepimu į nuteistojo A. P. kasacinį skundą prašo jį atmesti.

Prokurorė nurodo, kad, priešingai nei teigia kasatorius, abiejų instancijų teismai liudytojų parodymus bei kitus įrodymus tyrė ir vertino nepažeisdami BPK nuostatų, bylos procesas vyko laikantis rungimosi principo, nuteistasis A. P. kartu su gynėju aktyviai dalyvavo procese, naudojosi savo teisėmis. Teismai, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje, vertino ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą bei tarpusavio atitikimą ir vienas kito papildymą: palygino tarpusavyje nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, specialisto išvadą, kitus bylos duomenis ir pripažino, jog šių duomenų, kaip visumos, pakanka nuteistojo A. P. (ir E. Š.) kaltumui nustatyti. Teismų sprendimuose motyvuotai pasisakyta dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi kasatorius, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, šališkai, o teismo sprendimai nepagrįsti įrodymais ar neteisėti.

Prokurorė, pasisakydama dėl kasacinio skundo argumento dėl be pagrindo nepritaikytų BK 28 straipsnio nuostatų (kasatorius gynėsi nuo jį užpuolusių nukentėjusiųjų ir jų draugų), nurodo, kad norint pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi, t. y. kad buvo kilusi grėsmė nuteistojo gyvybei, sveikatai ar nuosavybei. Prokurorė pažymi, kad nagrinėjamu atveju tokios faktinės aplinkybės nenustatytos. Bylos proceso metu išnagrinėti įrodymai, konflikto aplinkybės ir eiga, patvirtinantys nuteistųjų fizinės jėgos persvarą prieš nukentėjusiuosius, pagrindžia teismų išvadą dėl chuliganiškų veiksmų iniciatyvos. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad nėra duomenų, jog nukentėjusieji ir kaltinime nurodytas aplinkybes patvirtinę liudytojai turėjo pagrindą bei motyvą apkalbėti jiems nepažįstamus nuteistuosius. Pažymėtina, kad net kartu su nuteistuoju buvęs liudytojas Š. M., atvežęs jį (ir E. Š.) į parduotuvę – kavinę, nurodė, kad ant nuteistųjų kūnų jokių muštynių žymių nesimatė, kraujo ant rankų taip pat nepastebėjo. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusiųjų (ar minėtų liudytojų) apsvaigimas nuo alkoholio būtų turėjęs įtakos jų elgesiui (tai pasakytina ir apie nuteistųjų apsvaigimą, nors alkoholio vartojimo fakto jie neginčija), todėl nėra pagrindo teigti, jog dėl girtumo nukentėjusieji galėjo netinkamai įvertinti savo ir nuteistųjų jėgų santykį.

Atsiliepime nurodoma, kad A. P. tinkamai inkriminuotas veikos motyvas – chuliganiškos paskatos – ir jis pagrįstai nuteistas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Chuliganiškos paskatos yra tada, kai nusikalstama veika padaroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų nesilaikymo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomenės tvarkai, juo siekiama priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos arba visai be dingsties arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Teismai chuliganiškomis paskatomis nuteistojo A. P. veikoje pripažino tai, kad jis, viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, tyčia dešinės rankos kumščiu sudavė vieną smūgį į veido sritį S. V., taip pat tyčia dešinės rankos kumščiu sudavė vieną smūgį A. K. į veido sritį, o šiam pargriuvus, abiem kojom užšoko ant jo kojų ir ne mažiau kaip du kartus spyrė jam per kojas.

Prokurorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai aptarė specialisto išvados duomenis ir tai, jog neva nukentėjusieji turėjo su savimi lazdą („bitą“). Nutartyje pažymėta, kad teismo medicinos specialistas savo išvadoje nepaneigė A. P. nurodyto kojos lūžio padarymo mechanizmo, tačiau pirmosios instancijos teisme specialistas paaiškino, jog įvertinus papildomai paaiškėjusias aplinkybes kojos sulaužymas, užšokant ant jos, yra labiau tikėtinas, nei blokuojant kojos smūgį koja. Be to, liudytojas E. C. nuosekliai tvirtino, kad A. P. smogė kumščiu į veidą S. V., po to A. K., o šiam nugriuvus, užšoko ant kojų bei į jas spyrė. Šie liudytojo parodymai, priešingai nei teigia A. P., neprieštarauja specialisto išvadai. Teismas teisingai pažymėjo ir tai, kad nei nuteistieji, nei liudytojai net neįvardijo asmens, kuris turėjo lazdą, nenurodė, kad ją kažkas panaudojo ar bandė panaudoti. Be to, nors kasatorius nurodo, kad asmens parodymas atpažinti buvo atliktas netinkamai, tačiau jis pats pripažįsta, kad konfliktas buvo ir jis šiame konflikte dalyvavo, todėl šio įrodymo patikimumo klausimas yra formalus.

Apibendrindama prokurorė nurodo, kad A. P. veiksmai pagrįstai kvalifikuoti kaip BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto ir 284 straipsnio 1 dalies sutaptis, nes jo veiksmai pasireiškė ne tik chuliganiškomis paskatomis prieš nukentėjusiuosius, bet ir įžūliu viešosios tvarkos sutrikdymu.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies ir BK 28 straipsnio taikymo

Kasatorius savo prašymą panaikinti dėl jo priimtus teismų sprendimus ir bylą nutraukti iš esmės argumentuoja tuo, kad teismai esmingai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, įrodymus vertino vienpusiškai, padarytas išvadas grindė tik prieštaringais ir nepatikimais nukentėjusiųjų bei liudytojų E. C., M. N., S. K. parodymais. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad netinkamas baudžiamojo įstatymo – BK 28 straipsnio, 284 straipsnio 1 dalies ir 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto – taikymas grindžiamas argumentais, kuriais iš esmės yra ginčijamas įrodymų vertinimas, teismų nustatytos faktinės bylos aplinkybės.

BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Skunde išdėstyti argumentai, skirti teismų nustatytoms aplinkybėms paneigti, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertindami byloje surinktus įrodymus, nustatydami bylos aplinkybes, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Byloje surinktų įrodymų vertinimas, faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti duomenys įvertinti pažeidžiant įrodymų vertinimo BPK 20 straipsnyje nustatytas taisykles, kad teismai padarė esminių BPK (369 straipsnio 3 dalis) pažeidimų, dėl kurių priimtus sprendimus reikėtų naikinti ir bylą nutraukti, neturi pagrindo.

Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia kasatorius, visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje visi ištirti įrodymai – nuteistųjų A. P., E. Š., nukentėjusiųjų S. V., A. K., liudytojų E. C., M. N., Š. M., A. B., G. N. parodymai, specialistų išvados, specialisto paaiškinimai ir kt. duomenys išdėstyti, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, nurodyti (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Teismas, išanalizavęs visus ištirtus įrodymus, nukentėjusiųjų, liudytojų E. C., M. N. parodymus, duomenis, užfiksuotus parodymo atpažinti protokoluose, specialistų išvadas, paaiškinimus bei kitus bylos duomenis, palyginęs juos tarpusavyje ir įvertinęs jų visumą, konstatavo, kad A. P. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, t. y. viešoje vietoje įžūliu elgesiu – pavartodamas prieš nukentėjusįjį S. V. fizinį smurtą demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką; panaudodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį A.

K. padarė jam sunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų patikimumas buvo patikrintas BPK nustatytais veiksmais bei palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Kasatoriaus argumentas, kad ikiteisminio tyrimo veiksmas – parodymas atpažinti, kurio metu liudytojas M. N. jį atpažino kaip asmenį, sudavusį smūgius nukentėjusiesiems, atliktas pažeidžiant BPK 192 straipsnio 1 dalyje nustatytą tvarką (vienas iš rodomų asmenų į jį buvo visiškai nepanašus), todėl teismas šio procesinio veiksmo metu gautais duomenimis negalėjo remtis, atmestinas.

Visų pirma pažymėtina, kad šio procesinio veiksmo atlikimo metu dalyvavo A. P. gynėjas, jokių pastabų dėl parodymo atpažinti tvarkos nebuvo pareikšta, iš byloje esančios parodomų asmenų grupės nuotraukos matyti, kad parodyti asmenys pagal išorę nėra visiškai nepanašūs. Be to, net jeigu ir būtų pagrindas pripažinti, kad buvo padaryti parodymo atpažinti tvarkos pažeidimai, nagrinėjamu atveju jie neturėjo įtakos gautų duomenų patikimumui. Priešingai nei teigia kasatorius, liudytojai M. N. ir E. C. vienodai aiškino tai, kas pirmas sudavė smūgį nukentėjusiajam S. V., savo parodymus patvirtino ir asmens parodymo atpažinti metu, o E. C.

– ir akistatos su A. P. metu.

Nuteistojo gynybos versija, kad jis nukentėjusiajam S. V. smūgio nesudavė, nukentėjusiojo A. K. nesužalojo, kad apskritai buvo būtinosios ginties situacija – jis (ir nuteistasis E. Š.) tik gynėsi nuo nukentėjusiųjų bei su jais buvusių asmenų, nuosprendyje išsamiai ir argumentuotai paneigta bei atmesta.

Kasaciniame skunde nuteistasis iš esmės pakartojo tuos pačius argumentus, kurie buvo nurodyti ir jo gynėjo apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus bei palyginęs juos tarpusavyje, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. P. kaltu padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, kad nuosprendyje padarytos teismo išvados yra teisingos ir pagrįstos, padarytos veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokia šio teismo išvada.

BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi, sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba.

Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Būtinosios ginties situacija atsiranda ne tik būtent pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-428/2010, 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-7-313/2012).

Sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padaryti esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs visus įrodymus ir juos įvertinęs, konstatavo, kad byloje nustatytos aplinkybės rodo, jog būtinosios ginties situacijos nebuvo, nukentėjusieji buvo netikėtai užpulti ir sumušti, kad jokios lazdos nei nukentėjusieji, nei kiti su jais buvę asmenys neturėjo. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą išanalizavęs įrodymus pripažino, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti argumentai dėl būtinosios ginties situacijos nebuvimo yra išsamūs ir teisingi, padaryta išvada, jog nagrinėjamu atveju jokio realaus, akivaizdaus ir pavojingo kėsinimosi į nuteistųjų gyvybę ar sveikatą nebuvo, yra pagrįsta teisingai nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, kad netgi ir sužalojimų padarymas vien tik nukentėjusiesiems, jų ir su jais atvykusių liudytojų bėgimas iš įvykio vietos rodo, kad užpulti buvo ne nuteistieji, o nukentėjusieji.

Pagal byloje nustatytas aplinkybes konstatuoti, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė BK 28 straipsnį, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas bylą privalo patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir priimtame sprendime (nuosprendyje ar nutartyje) išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 5 punktas). Apeliacinės instancijos teismas šių reikalavimų nepažeidė, bylą patikrino tiek, kiek to buvo prašoma, ir priimtoje nutartyje į visus esminius apelianto argumentus atsakė bei motyvuotai paaiškino, kodėl jie atmetami, o nuosprendis pripažįstamas teisingu.

Kasatoriaus argumentas dėl, jo nuomone, atliekant ikiteisminį tyrimą pažeisto proceso greitumo principo (BPK 1 straipsnis) atmestinas, nes tai, kad nagrinėjamas įvykis buvo 2011 m. birželio 4 d., 2011 m. birželio 8 d. buvo pareikštas įtarimas dėl viešosios tvarkos trikdymo Š. M., o jis apie tai, kad vyksta ikiteisminis tyrimas, kaip teigia kasatorius, sužinojo tik 2012 m. pavasarį, gavęs šaukimą į apklausą, nėra pagrindas spręsti nei teismų sprendimų panaikinimo, nei bylos nutraukimo klausimų.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis nuteistojo A. P. argumentais naikinti dėl jo priimtus teismų sprendimus ir bylą nutraukti nėra pagrindo. Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio bei paskesnės apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo ir pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. P. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vladislovas Ranonis

Armanas Abramavičius

Aldona Rakauskienė