A-822-34-15 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-34-822/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07246-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. V. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino (b. l. 11–12), prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. (6.5)I-7758 „Dėl atsisakymo atnaujinti praleistą terminą sprendimui apskųsti“ (toliau – ir skundžiamas sprendimas), įpareigoti VSDFV išnagrinėti jos prašymą dėl neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo.

Pareiškėja paaiškino, kad jai yra paskirta senatvės pensija. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinuoju įstatymu (toliau – ir Laikinasis įstatymas) jai buvo sumažinta senatvės pensija. Pareiškėjos teigimu, Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. priėmus nutarimą ji sužinojo apie jos teisių pažeidimus, todėl atsirado pagrindas kreiptis dėl neišmokėtos pensijos išmokėjimo. Mano, kad ji nėra praradusi teisės ginti savo pažeistas teises bei reikalauti grąžinti jai neišmokėtą pensijos dalį.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 15–18).

VSDFV paaiškino, kad pareiškėja dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo į VSDFV pirmą kartą kreipėsi 2013 m. liepos 4 d. prašymu, kuris VSDFV gautas 2013 m. liepos 10 d., tai yra praleidusi Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nustatytą 3 metų terminą, todėl VSDFV 2013 m. liepos 16 d. sprendimu Nr. (6.5)I-4796 atsisakė nagrinėti jos 2013 m. liepos 4 d. prašymą. Skundžiamas sprendimas priimtas išnagrinėjus pareiškėjos 2013 m. lapkričio 12 d. prašymą, kuriuo pareiškėja prašė atnaujinti terminą skundui paduoti dėl negautos pensijos dalies išmokėjimo. Pareiškėjos 2013 m. lapkričio 12 d. prašymo argumentas, kad senaties terminas skaičiuotinas nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo, neįrodo, kad terminą ji praleido dėl nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, senaties terminas skundui dėl negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo paduoti skaičiuotinas nuo pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 19 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Nustatyta, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2009 m. birželio 23 d. sprendimu Nr. 17-17-3050 pareiškėjai nuo 2009 m. birželio 1 d. paskirta senatvės pensija. Pirma sumažinta pensija pareiškėjai išmokėta už 2010 m. sausio mėn. Į VSDFV dėl neišmokėtos pensijos išmokėjimo pareiškėja kreipėsi 2013 m. liepos 4 d. VSDFV 2013 m. liepos 16 d. sprendimu Nr. (6.5)I-4796 atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymą nustačiusi, jog praleistas kreipimosi terminas. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4931-142/2013 skundą dalyje dėl reikalavimo panaikinti VSDFV 2013 m. liepos 16 d. sprendimą Nr. (6.5)I-4796 atmetė kaip nepagrįstą, skundą dalyje dėl reikalavimo įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti jai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą senatvės pensijos dalį paliko nenagrinėtą. Pareiškėja kreipėsi į VSDFV su 2013 m. lapkričio 12 d. prašymu atnaujinti terminą skundui paduoti. VSDFV 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimu Nr. (6.5)I-7758 atsisakė atnaujinti praleistą terminą skųsti senatvės pensijos sumažinimą.

Teismas pažymėjo, kad pirma sumažinta senatvės pensija pareiškėjai išmokėta 2010 m. sausio mėn. Į VSDFV dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies išmokėjimo pareiškėja kreipėsi tik su 2013 m. liepos 4 d. prašymu, kurį VSDFV gavo 2013 m. liepos 10 d., tai yra, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 išaiškinimą, pasibaigus įstatymo nustatytam terminui ginti savo teises. Savo 2013 m. lapkričio 12 d. prašyme dėl termino atnaujinimo prašymui paduoti jokių pagrįstų motyvų, leidžiančių atnaujinti terminą, pareiškėja nepateikė, todėl atsakovas pagrįstai atsisakė atnaujinti terminą sumažintai senatvės pensijai skųsti. Skunde teismui pareiškėja taip pat nepateikė jokių pagrįstų motyvų dėl termino atnaujinimo. Atsižvelgus į tai, kad antrasis skundo reikalavimas yra išvestinis iš pirmojo, visas pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėja V. V. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 36–39), prašydama panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 19 d. sprendimą, atnaujinti terminą skundui paduoti nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos ir pareiškėjos skundą tenkinti, panaikinti skundžiamą atsakovo sprendimą ir įpareigoti atsakovą apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjai dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo nuo 2010 m. sausio iki 2011 m. gruodžio mėn. neišmokėtą senatvės pensijos dalį – 9 333,60 Lt. Apeliaciniame skunde iš esmės remiasi savo skunde pirmosios instancijos teismui nurodytais argumentais.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 59–62) su juo nesutinka, prašo atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Pažymi, kad apeliacine tvarka neturėtų būti nagrinėjami pirmosios instancijos teisme nenagrinėti reikalavimai atnaujinti pareiškėjai terminą skundui paduoti nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos ir įpareigoti atsakovą apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjai neišmokėtą pensijos dalį (ABTĮ 130 str. 6 d.), bei palaiko savo poziciją dėl pareiškėjos skundo nepagrįstumo.

Pareiškėja atsiliepime į atsakovo atsiliepimą (b. l. 63–64) nesutinka, kad apeliaciniame skunde kelia naujus reikalavimus, nurodo, kad tik patikslina teiginius, nurodytus patikslintame skunde dėl apskundimo termino skaičiavimo pradžios, bei palaiko savo apeliaciniame skunde išdėstytą poziciją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėja siekia jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas pensijos sumažinimas vyko VSDFV teritoriniam skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl senatvės pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad pareiškėja į VSDFV dėl neišmokėtos pensijos išmokėjimo pareiškėja kreipėsi 2013 m. liepos 4 d. VSDFV 2013 m. liepos 16 d. sprendimu Nr. (6.5)I-4796 atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymą nustačiusi, jog praleistas kreipimosi terminas. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4931-142/2013 skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti VSDFV 2013 m. liepos 16 d. sprendimą Nr. (6.5)I-4796 atmetė kaip nepagrįstą, skundo dalį dėl reikalavimo įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti jai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą senatvės pensijos dalį paliko nenagrinėtą. Pareiškėja kreipėsi į VSDFV su 2013 m. lapkričio 12 d. prašymu atnaujinti terminą skundui paduoti, kuriame nurodė, kad iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo neturėdama įrodymų, pagrindžiančių jai pritaikytų Laikinojo įstatymo normų neteisėtumą, negalėjo kreiptis į teismą dėl sumažintos pensijos grąžinimo. VSDFV 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimu Nr. (6.5)I-7758 atsisakė atnaujinti praleistą terminą nurodžiusi, kad pareiškėjos prašyme pateikti argumentai neįrodo, kad terminas praleistas dėl nuo pareiškėjos valios nepriklausančių aplinkybių, nes pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, ieškinio senaties pradžia laikoma ta diena, kuria asmuo sužinojo apie savo teisių pažeidimą, o ne diena, kuria asmens teisių pažeidimo faktas pripažįstamas teismo sprendimu.

Nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Teisėjų kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjos atsakovui paduotas 2013 m. liepos 4 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pagal paminėtą administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Kaip minėta, nagrinėjamoje situacijoje aptariamo 3 metų termino eiga skaičiuotina nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėja pirmą kartą gavo dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensiją. Todėl pareiškėjos nurodytas negalėjimas gintis savo teises iki paminėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu negali būti pripažintas (laikomas) termino praleidimą pateisinančia priežastimi. Todėl konstatuotina, kad pareiškėjos skundžiamame 2013 m. lapkričio 19 d. sprendime atsakovas teisingai įvertino pareiškėjos nurodytas termino kreiptis į jį praleidimo priežastis ir, pagrįstai pritaikęs Taisyklių 31 punktą, atsisakė atnaujinti praleistą terminą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą, remiantis jame nurodytais motyvais. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos V. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Skirgailė Žalimienė