AS-682-662/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-682-662/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00062-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. kovo 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Anatolijaus Baranovo ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos M. V. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento Varėnos rajono agentūrai, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentui, dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja M. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą skundu (b. l. 4–10) prašydama: 1) panaikinti 2014 m. lapkričio 21 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Departamentas) (duomenys neskelbtini) V. B. surašytą privalomąjį nurodymą Nr. 34 (b. l. 27–28) (toliau – ir Privalomasis nurodymas), kuriuo ji yra įpareigota pašalinti tvorą iš (duomenys neskelbtini) ežero vandens apsaugos juostos; 2) panaikinti Departamento 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. V5-39 „Dėl privalomojo nurodymo“ (b. l. 12); 3) taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir laikinai sustabdyti Privalomojo nurodymo galiojimą.

Paaiškino, jog 2015 m. sausio 21 d. yra suėjęs Privalomojo nurodymo vykdymo terminas ir todėl gali būti taikoma administracinė atsakomybė už jo nevykdymą. Netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, neaišku, kaip pareiškėjai reikėtų įvykdyti Privalomąjį nurodymą, be to, pašalinus tvorą iš žemės ūkio paskirties sklypo, iškils grėsmė aplinkinių saugumui, kadangi liks neaptvertos šiame sklype esančios dvi kūdros.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 10 d. nutartimi (b. l. 90–91) pareiškėjos M. V. prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkino.

Rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalimi ir paaiškino, kad spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, teismas turi nustatyti, jog yra reali grėsmė, kad netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-832/2011).

Įvertinęs pareiškėjos dėstomus argumentus pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėja nepateikė įrodymų, kad jos išvardinti veiksmai yra ar bus realiai atliekami – t. y. pareiškėja nepateikė įrodymų, kad tokių veiksmų atlikimas yra realus.

Teismas, spręsdamas dėl būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę konkrečioje situacijoje, turi remtis tomis aplinkybėmis, kurios jau yra įvykusios, žinomos. Būtent šios faktinės aplinkybės ir lemia konkrečių teisės normų taikymą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-135/2010). Be to, pačiame ginčijame Privalomajame nurodyme yra išaiškinta, jog šio nurodymo įvykdymo terminai gali būti pratęsti Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nustatyta tvarka. Taigi, pareiškėja galėjo savo ruožtu Įstatymo 22 straipsnio nustatyta tvarka pati tiesiogiai kreiptis į atsakovą dėl termino nurodymui įvykdyti pratęsimo, tačiau šia teise nepasinaudojo.

Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėja nenurodė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos, kaip sudarančios prielaidas manyti, jog būsimo teismo sprendimo vykdymas pasunkės ar taps neįmanomas, todėl konstatavo, kad pareiškėja neįrodė, jog šioje byloje priimto sprendimo įvykdymas iš tiesų bus apsunkintas ar pasidarys negalimas. Šiuo atveju priimtas procesinis sprendimas netaikyti pareiškėjos prašomos priemonės jos skundo reikalavimams užtikrinti neatima iš pareiškėjos teisės ateityje, atsiradus naujoms aplinkybėms, bet kurioje proceso stadijoje pateikti teismui naują (motyvuotą ir pagrįstą įrodymais) prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo (ABTĮ 71 str. 1 d.).

II. Pareiškėja M. V. atskiruoju skundu (b. l. 101–107) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 10 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Privalomo nurodymo galiojimą – tenkinti.

Atskirajame skunde pateikia argumentus, kuriais grindė skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje konstatuota, jog sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, teismas turi atsižvelgti į galimas neigiamas pasekmes asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (administracinė byla Nr. AS602-826/2013). Teigia, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje visiškai nepasisakė, kaip pareiškėjai įvykdyti Privalomąjį nurodymą, kuriuo ji įpareigojama pašalinti tvorą iš (duomenys neskelbtini) ežero vandens apsaugos juostos. Taip pat, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje visiškai nepasisakė dėl pareiškėjos išsakyto argumento, kad pareiškėjai visiškai pašalinus tvorą iš žemės ūkio paskirties sklypo, tuo atveju, jei ginčijamas aktas išsprendus šią administracinę bylą būtų panaikintas, buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad teismas turi įvertinti, ar yra reali grėsmė, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą) iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokių neigiamų pasekmių, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012).

Pareiškėja priešingai nei skundžiamoje nutartyje teigia teismas, būdama atidi ir rūpestinga, siekdama apginti savo teises (t. y. stengiantis nepiktnaudžiaujant savo teisėmis) kreipėsi telefonu į Departamento (duomenys neskelbtini) V. B. informuodama, jog dėl jo surašyto Privalomojo nurodymo yra ruošiamas skundas Kauno apygardos administraciniam teismui, taip pat išreiškė prašymą, kad nori pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą iki teismas išspręs bylą. Departamento (duomenys neskelbtini) V. B. atsakė, jog dėl Privalomojo nurodymo galiojimo sustabdymo teismas priims sprendimą ir atskirai kreiptis dėl jo įvykdymo termino pratęsimo nereikia. 2015 m. sausio 20 d. į Varėnos rajono agentūrą buvo kreiptasi raštu „Dėl Alytaus RAAD, Varėnos rajono agentūros Privalomojo nurodymo Nr. 34 vykdymo termino pratęsimo“, į kurį 2015 m. sausio 23 d. Departamento (duomenys neskelbtini) V. B. pranešimu atsakė, kad Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas būtų pratęstas, prašymas turi būti pateiktas ne vėliau kaip prieš 5 darbo dienas iki Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos. Taigi, akivaizdu, kad pareiškėja ėmėsi priemonių dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo siekiant apginti savo pažeistą teisę bei siekdama išvengti galimų žalingų pasekmių ateityje dėl jo neįvykdymo.

Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus regiono Aplinkos apsaugos departamentas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo nutartyje išdėstytais motyvais. Paaiškina, kad Privalomajame nurodyme yra numatytas terminas, per kurį pareiškėja turėjo įgyvendinti nurodytus įsipareigojimus jau yra suėjęs, o pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įprastai laikinai sustabdyti ginčijamo akto galiojimą galima tik tada, kai toks aktas dar nėra įvykdytas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-734/2011, 2009 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-390/2009).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Pareiškėja atskiruoju skundu skundžia Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 10 d. nutartį, kuria teismas netenkino pareiškėjos prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Privalomojo nurodymo galiojimą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja padavė skundą Kauno apygardos administraciniam teismui, prašydama: 1) panaikinti 2014 m. lapkričio 21 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Departamentas) Varėnos rajono agentūros vedėjo – vyriausiojo valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus V. B. surašytą Privalomąjį nurodymą Nr. 34 (b. l. 27–28) (toliau – ir Privalomasis nurodymas), kuriuo ji yra įpareigota pašalinti tvorą iš (duomenys neskelbtini) ežero vandens apsaugos juostos; 2) panaikinti Departamento 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. V5-39 „Dėl privalomojo nurodymo“ (b. l. 12); 3) taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir laikinai sustabdyti Privalomojo nurodymo galiojimą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas.

Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2003 m. rugsėjo 9 d. rekomendacijoje Nr. Rec (2003)16 „Dėl administracinių ir teismo sprendimų vykdymo administracinės teisės srityje“ nurodyta, kad jei įstatyme nenumatyta, kad skundo dėl sprendimo padavimas automatiškai sustabdo sprendimą, privatūs asmenys turi turėti galimybę prašyti administracinės institucijos ar teismo sustabdyti ginčijamo sprendimo įgyvendinimą, siekiant apsaugoti jų teises ir interesus.

Europos Tarybos Ministrų Komitetas 1989 m. rugsėjo 13 d. rekomendacijoje Nr. R (89) 8 „Dėl laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose“, atsižvelgdamas inter alia į tai, kad neatidėliotinas administracinio akto, kuris yra arba bus ginčijamas, vykdymas atitinkamomis aplinkybėmis gali neatitaisomai paveikti asmens interesus tokiu būdu, kurio dėl teisingumo interesų turi būti kiek įmanoma vengiama, rekomendavo Europos Tarybos valstybėms narėms suteikti pareiškėjams galimybę prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones administracinio akto atžvilgiu. Europos Tarybos Ministrų Komitetas šioje rekomendacijoje nurodė, kad sprendžiant dėl laikinosios apsaugos skyrimo, teismas turi įvertinti visus reikšmingus faktorius ir interesus. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, jei administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas, ir yra prima facie argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo. Rekomendacijoje nurodoma, kad teismo taikomos laikinosios apsaugos priemonės gali būti administracinio akto visiškas arba dalinis vykdymo sustabdymas, nurodymas visiškai ar iš dalies atkurti situaciją, kuri egzistavo, kai buvo priimtas administracinis aktas arba bet kuriuo metu vėliau, arba bet kokio kito tinkamo įpareigojimo nustatymas administravimo institucijai pagal teismo turimas galias.

Remiantis ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 3 punktu, kuris suteikia teismui teisę laikinai sustabdyti ginčijamo akto galiojimą, yra įgyvendinta asmenų teisė prašyti laikinosios apsaugos administraciniuose ginčuose. Šios normos paskirtis suponuoja tai, kad paprastai ji taikoma šalies, kuri, įgyvendindama dispozityvumo principą, prašo laikinosios apsaugos, prašymu bei kartu suponuoja šalies, teikiančios tokį prašymą, pareigą įrodyti savo prašymo pagrįstumą, t. y. pareigą įrodyti, kad neatidėliotinas administracinio sprendimo įvykdymas gali nepataisomai paveikti asmens interesus (ABTĮ 57 str.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-223/2013).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžia, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama, bet yra sprendžiamas klausimas dėl laikinosios apsaugos į teismą besikreipiančiam asmeniui taikymo, būtent dėl skundžiamo administracinio akto galiojimo sustabdymo.

Kaip minėta, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašė pirmosios instancijos teismo pritaikyti ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – ginčijamo akto (šiuo atveju Privalomasis nurodymas) galiojimo laikiną sustabdymą. Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybę ji grindė iš esmės tuo, kad 2015 m. sausio 21 d. yra suėjęs Privalomojo nurodymo vykdymo terminas ir todėl gali būti taikoma administracinė atsakomybė už jo nevykdymą. Netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, neaišku, kaip pareiškėjai reikėtų įvykdyti Privalomąjį nurodymą, be to, pašalinus tvorą iš žemės ūkio paskirties sklypo, iškils grėsmė aplinkinių saugumui, kadangi liks neaptvertos šiame sklype esančios dvi kūdros. Be to, tenkinus pareiškėjos skundą, o pareiškėjai įvykdžius Privalomąjį nurodymą, galimai kils nauji teisminiai ginčai.

Teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, kad Privalomuoju nurodymu pareiškėja yra įpareigota pašalinti tvorą iš (duomenys neskelbtini) ežero vandens apsaugos juostos.

Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, proceso šalių pateiktus argumentus, spręsdamas, ar yra pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog jos netaikius, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.), taip pat turi atsižvelgti į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso.

Pareiškėja neargumentavo, kuo gali pasireikšti negalėjimas įvykdyti galimai jai palankų teismo sprendimą – nenurodo, kaip pasikeis situacija, jei prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė nebus taikyta, ir kaip tokia situacija gali padaryti negalimu teismo sprendimo įvykdymą.

Pastebėtina, jog natūralu, kad atitinkamiems subjektams numatyti įpareigojimai sukelia nepageidaujamų suvaržymų, nepatogumų, tačiau, kaip minėta, teismui, sprendžiančiam reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, pagrindas jas taikyti nėra nurodomi galimai patirtini nepatogumai, suvaržymai, bet ABTĮ 71 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos, t. y. kad, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba pasidarys negalimas. Teisėjų kolegija pažymi, jog iš esmės pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra susijusios ne su būsimo teismo sprendimo tinkamu įvykdymu, t. y. ne su potencialios grėsmės, jog šioje byloje priimto teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys negalimas, galimybe, o su skundžiamų aktų neigiamomis pasekmėmis pareiškėjai, kilsiančiais nepatogumais, todėl tai nesudaro pagrindo taikyti pareiškėjos prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog prašymai taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu jie siejami su pareiškėjo teisės prevenciniu gynimu, siekiu apsaugoti pareiškėją nuo būsimų jo teisių pažeidimų, negali būti tenkinami. Skundo reikalavimo užtikrinimo procesinis institutas įgalinimų tenkinti tokio pobūdžio reikalavimus, atsižvelgiant į administracinių teismų praktikoje pateiktą šio instituto aiškinimą, teismui nesuteikia (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracines bylas Nr. AS525-242/2009, Nr. AS63-799/2011, Nr. AS858-922/2011).

Pareiškėja taip pat argumentuoja, jog nesustabdžius ginčijamo Privalomojo nurodymo galiojimo galimai kiltų kiti teisminiai procesai. Tačiau šiuo aspektu pastebėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nėra siejamas su pareiškėjo ketinimu ateityje išvengti galimų naujų teismo procesų (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. AS502-177/2008, Nr. AS442-314/2008, Nr. AS143-504/2012 ir kt.). Todėl, tai, kad, anot pareiškėjos, teismui priėmus jai palankų sprendimą, galimai kiltų nauji teisminiai ginčai, taip pat nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Pareiškėja atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas atsakė ne į visus jos skunde pateiktus argumentus. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, jog aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.3 d.) ne kartą akcentuota, jog įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą (ABTĮ 86 str. 2 ir 3 d., 87 str. 4 d.) nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis: 2008 m. gruodžio 5 d. Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. Nr. P525-194/2009 ir kt.). Ši Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika suformuota, be kita ko, atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją. EŽTT savo sprendimuose yra nurodęs, kad nacionalinio teismo pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain).

Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas šiuo atveju būtų neadekvatus siekiamam tikslui, pažeistų proporcingumo principą, proceso šalių interesų pusiausvyrą bei neatitiktų viešojo intereso, todėl skundžiama Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 10 d. nutartis paliekama nepakeista.

Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra juridinio pagrindo. Dėl šios priežasties skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjos atskirasis skundas netenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 10 d. nutartį palikti nepakeistą, o pareiškėjos M. V. atskirojo skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Skirgailė Žalimienė